eA-1200-1188/2024

Administracinė byla Nr. eA-1200-1188/2024 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01584-2023-9 Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 10 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų                  Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.  Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-5600 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2023 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. VPE_SP5-260“ (toliau – ir Fondo valdybos sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriaus VI pensinių išmokų skyriaus (toliau – ir Sodros skyrius) vyriausiosios specialistės D. G. 2023 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. VPE_SP5-260 „Dėl atsisakymo V. K. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (toliau – ir Sodros skyriaus sprendimas); 2) įpareigoti Sodros skyrių iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

2.  Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

2.1. Sodros Panevėžio skyriaus VI pensinių išmokų skyriaus vyriausioji specialistė D. G. 2023 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. VPE_SP5-260 „Dėl atsisakymo V. K. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (Sodros skyriaus sprendimas) nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimu (baudžiamosios bylos Nr. 08-1-03016-11) (toliau – ir baudžiamasis įsakymas) jis buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Sprendimas motyvuojamas tuo, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama (Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 str. 3 d.).

2.2. Pareiškėjas Sodros skyriaus sprendimą apskundė Fondo valdybai (aukštesniam subjektui), kuri priėmė 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-5600 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2023 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. VPE_SP5-260“ (Fondo valdybos sprendimas), kuriuo pareiškėjo skundą atmetė.

2.3. Skundžiamas Aukštesniojo subjekto Fondo valdybos sprendimas, kaip ir Sodros skyriaus sprendimas, yra priimtas remiantis neteisinga ir niekuo nepagrįsta išvada, kad pareiškėjas yra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, nors baudžiamajame įsakyme, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 str. 1 d.), nėra nurodyta, kad jis padarė tyčinę nusikalstamą veiką.

2.4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I2-1963-821/2021 yra pažymėjęs, kad tam, jog, asmuo būtų laikomas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tai turi būti aišku iš jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio.

2.5. Baudžiamajame įsakyme, kuriuo pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nėra jokių duomenų, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą, nes akivaizdu, kad veiksmus, dėl kurių buvo atliktas ikiteisminis tyrimas jis padarė dėl neatsargumo, o būtent dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Tiriant minėtą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis pripažintas kaltas, pareiškėjas nurodė, kad manė, jog elgiasi teisėtai prašydamas padengti jo šeimos persikėlimo išlaidas, todėl ginčijamu sprendimu nepagrįstai yra laikoma, kad jo padaryta veika yra tyčinė. Nesant duomenų, kad jo padarytas nusikaltimas yra tyčinis, negali būti taikoma Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis.

2.6. Jeigu pareiškėjas būtų padaręs tyčinį nusikaltimą, įsiteisėjus baudžiamajam įsakymui, jis nedelsiant būtų atleistas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, tačiau tai nebuvo padaryta (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 str.).

2.7. Pareiškėjui 2018 m. vasario 12 d. buvo išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „slaptai“, o toks leidimas asmenims, teistiems už tyčinius nusikaltimus neišduodamas.

2.8. Pareiškėjas atitinka valstybinės pensijos skyrimo sąlygas, nes yra štabo seržantas, profesinėje karo tarnyboje ištarnavęs daugiau kaip 26 metus, atleistas iš profesinės karo tarnybos ištarnavus nustatytą laiką. Pensija yra jo užtarnauta nuosavybė, nes daugiau negu 26 metus sąžiningai ir atsakingai tarnavo profesinėje karo tarnyboje, laikėsi Lietuvos teisės aktų reikalavimų, todėl turi teisę į valstybinę pensiją.

2.9. Pareiškėjas negali būti baudžiamas neskiriant valstybinės pensijos už tai, kad padarė su tarnyba nesusijusią neatsargią nusikalstamą veiką, nuo kurios padarymo praėjo jau beveik 12 metų. Dėl padarytos nusikalstamos veikos negavo jokių pastabų savo tarnybos vietoje – profesinėje karo tarnyboje, taip pat iš tarnybos nebuvo atleistas ir toliau sąžiningai vykdė profesinės karo tarnybos kario pareigas. Valstybinės pensijos gavimas yra siejamas su asmens statusu, todėl sąžiningas statutinis valstybės tarnautojas, iš tarnybos išėjęs, nes vidaus tarnyboje ištarnavo nustatytą laiką, turi teisę gauti su jo statusu susijusią valstybinę pensiją.

3.  Atsakovas Sodros skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.  Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

4.1. Pareiškėjo skundo argumentai, kad jis nebuvo nubaustas už tyčinį nusikaltimą yra nepagrįsti. Baudžiamajame įsakyme, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra nurodyta, kad pareiškėjas nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo. Baudžiamuoju įsakymu buvo įrodyta ir pareiškėjas savo kaltę pripažino, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas akcentavo, kad BK 182 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už sukčiavimą, o šios nusikalstamos veikos požymius, be kita ko ir kriterijų – tyčią, suformavo nuosekli Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

4.2. Atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą pareiškėjas neatitinka pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų, todėl vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi ši valstybinė pensija jam nebuvo paskirta. Įstatyme nenumatyta jokių išimčių dėl minėtos normos taikymo.

4.3. Atsakovo sprendimas neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją.

4.4. Pareiškėjo argumentas, kad valstybinė pensija yra užtarnauta nuosavybė atmestinas, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose nuosavybės teisių apsauga pirmiausia siejama ne su teise realizuoti galimybę į pensijos paskyrimą, o su galimybe išsaugoti paskirtą ir mokamą pensiją.

4.5. Pareiškėjo argumentas, kad jis negali būti baudžiamas neskiriant jam valstybinės pensijos už tai, kad padarė su tarnyba nesusijusią neatsargią nusikalstamą veiką, nuo kurios padarymo praėjo jau beveik 12 metų, atmestinas kaip nepagrįstas. Šį argumentą paneigia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateikti išaiškinimai, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų šiai pensijai skirti atitikimą.

5.  Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepimo į skundą nepateikė.

II.

6.  Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

7.  Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė Sodros skyriui 2023 m. sausio 3 d. prašymą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“ (toliau – ir Prašymas). Sodros skyrius dėl Prašymo priėmė 2023 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. VPE_SP5-260 „Dėl atsisakymo V. K. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (Sodros skyriaus sprendimas), kuriuo nusprendė pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą (Įstatymo 13 str. 3 d.). Pareiškėjas minėtą spendimą apskundė privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai – Fondo valdybai. Fondo valdyba 2023 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-5600 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2023 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. VPE_SP5-260“ (Fondo valdybos sprendimas) konstatavo, kad Sodros skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

8.  Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas nuteistas už tyčinį nusikaltimą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas buvo nuteistas už nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje (sukčiavimas). Teismo vertinimu, tai patvirtina atsakovo pateiktas Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. vasario 20 d. išrašas iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų Nr. 9R-A-3227, kuriuo nustatyta, ir kuriuo remiantis priimtas Sodros skyriaus sprendimas, jog V. K. baudžiamuoju įsakymu (įsiteisėjusiu 2011 m. liepos 25 d.) baudžiamojoje byloje Nr. 08-1-03016-11 pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Nors baudžiamajame įsakyme, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nėra nurodyta kokia kaltės forma pareiškėjas padarė šį nusikaltimą, tačiau teismas vertino, kad tai nereiškia, kad pareiškėjas baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas už neatsargų nusikaltimą, kaip nepagrįstai teigia pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nuteistas už apgaulės būdu įgytą svetimą turtą, o apgaulė sukčiavime savaime suponuoja tyčią. Teismas atkreipė dėmesį, kad BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nėra numatyta, kad šis nusikaltimas gali būti padaromas ir dėl neatsargumo, kai tuo tarpu BK specialiosios dalies atitinkami straipsniai expresis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) numato atvejus kai nusikaltimai gali būti padaromi ir neatsargia kaltės forma arba tik dėl neatsargumo. Be kita ko, teismas nurodė, kad baudžiamosios teisės doktrinoje ir teismų praktikoje jau seniai ir nekintamai išaiškinti sukčiavimo nusikaltimo sudėties būtini subjektyvieji požymiai, kurių nenustačius veikos negalima kvalifikuoti kaip nusikaltimo, ir išaiškinta, kad kaltės forma sukčiavimo atveju gali būti tik tiesioginė tyčia. Teismas taip pat nurodė, kad baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – ir BPK) yra bylų supaprastintas procesas, kuriame keliami ne tokie patys reikalavimai teismų procesinių sprendimų išsamumui kaip įprastiniame procese, kuriame priimamas nuosprendis. BPK 419 straipsnio 2 punktas ir 421 straipsnio 1 punktas reikalauja, kad baudžiamajame įsakyme turi būti trumpai aprašyta veika, dėl kurios padarymo kaltinamasis turi būti nubaustas baudžiamuoju įsakymu, todėl kaltės formos tiesioginis neįvardijimas baudžiamojo įsakymo tekste, teismo vertinimu, nereiškia, kad nėra aišku, ar baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas nuteistas už tyčinį nusikaltimą ar neatsargų.

9.  Teismo įsitikinimu, tyčinio nusikaltimo, už kurį pareiškėjas buvo nuteistas baudžiamuoju įsakymu, fakto nepaneigia ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad po nuteisimo jis nebuvo atleistas iš profesinės karo tarnybos (kario savanorio tarnybos), nors pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą tarnybos sutartis turi būti nutraukiama, o 2018 m. vasario 12 d. jam buvo išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Teismas vertino, kad šios aplinkybės nėra susijusios su ginčo dalyku, nes atsakovas valstybinę pensiją skirti ar neskirti privalo pagal Įstatymą, kurį šiuo atveju pritaikė tinkamai ir teisingai, o už kitų viešojo administravimo subjektų veiksmus ir sprendimus atsakovas nėra atsakingas. Teismas pažymėjo, kad tai, jog kiti viešojo administravimo subjektai netaikė pareiškėjui teisinių pasekmių, kylančių iš nuteisimo už tyčinį nusikaltimą fakto, nereiškia, kad ir atsakovas turi elgtis taip pat ir ignoruoti imperatyvų Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatytą draudimą skirti valstybinę pensiją pareiškėjui, kuris buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą. Tai, kad vieni viešojo administravimo subjektai galimai kitaip traktuoja pareiškėjo nuteisimo už tyčinį nusikaltimą pasekmes ir netaiko jam apribojimų, kylančių iš tokio nuteisimo, nepagrindžia ginčijamų sprendimų neteisėtumo.

10.  Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika teismas konstatavo, kad pareiškėjo skunde nurodomas ilgas laikas, kuris praėjo po jo nuteisimo ir tolesnė jo tarnyba, nepanaikina pareiškėjo nuteisimo už tyčinį nusikaltimą fakto ir nesuteikia pagrindo jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

11.  Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teisė į valstybinę pensiją nėra užtarnauta nuosavybė, kuri turi būti ginama, kaip teigia pareiškėjas, nes jis dar neįgijo tokios nuosavybės.

12.  Teismas sprendė, kad atsakovas, nustatęs aplinkybę apie pareiškėjo nuteisimą už tyčinio nusikaltimo padarymą, pagrįstai ginčijamu Sodros skyriaus sprendimu atsisakė jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją vadovaudamasis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu, o Fondo valdyba pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl Sodros skyriaus sprendimo panaikinimo.

13.  Teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai yra aiškūs, juose nurodytas tiek faktinis (nuteisimo už tyčinį nusikaltimą faktas), tiek teisinis (Įstatymo 13 str. 3 d.) pagrindas, todėl sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus dėl tinkamo jų pagrindimo ir motyvavimo, ir naikinti juos bei įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra teisinio pagrindo.

III.

14.  Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Fondo valdybos ir Sodros skyriaus sprendimus, įpareigojant Sodros skyrių iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

15.  Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.  Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialiosios teisės normas, todėl teismo sprendimas privalo būti panaikintas kaip neteisėtas.

15.2.  Nors skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai yra išdėstyti nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, už kurį pareiškėjas buvo nuteistas, teoriniai kvalifikavimo aspektai, tačiau išvada, kad pareiškėjas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, padaryta, analizuojant vien minėtus teorinius kvalifikavimo aspektus, nesigilinant į padaryto nusikaltimo pobūdį, todėl ši išvada negali būti laikytina pagrįsta ir teisinga, todėl pripažintina tik kaip prielaida. Šioje itin jautrioje finansiniu ir moraliniu atžvilgiu situacijoje remtis vien prielaidomis nėra tinkama.

15.3.  Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino pareiškėjo cituoto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I2-1963-821/2021 pateikto aiškinimo, kad asmuo būtų laikomas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tai turi būti aišku iš jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio. Tiek byloje, tiek sprendime, kuriuo pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nėra jokių duomenų, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą. Pareiškėjo įsitikinimu, veiksmus, dėl kurių buvo atliktas ikiteisminis tyrimas ir pareiškėjas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jis padarė dėl neatsargumo, o būtent dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Tiriant minėtą nusikalstamą veiką, dėl kurio padarymo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, jis nurodė, kad manė, jog elgiasi teisėtai prašydamas padengti jo šeimos persikėlimo išlaidas, todėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nepagrįstai yra laikoma, kad pareiškėjo padaryta veika yra tyčinė. Nesant duomenų, kad pareiškėjo padarytas nusikaltimas yra tyčinis, jam negali būti taikomos Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos.

15.4.  Aplinkybę, kad padarytas ne tyčinis, o neatsargus nusikaltimas patvirtina ir tas faktas, kad pareiškėjas nebuvo atleistas iš profesinės karo tarnybos (kario savanorio tarnybos) vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsniu. Be kita ko, pareiškėjui 2018 m. vasario 12 d. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „slaptai“, o toks leidimas asmenims, teistiems už tyčinius nusikaltimus neišduodamas.

15.5.  Prašoma pensija yra pareiškėjo užtarnauta nuosavybė, nes pareiškėjas daugiau negu 26 metus sąžiningai ir atsakingai tarnavo profesinėje karo tarnyboje, laikėsi Lietuvos teisės aktų reikalavimų, todėl turi teisę į valstybinę pensiją. Pareiškėjas neturi būti baudžiamas neskiriant jam valstybinės pensijos už tai, kad padarė su tarnyba nesusijusią neatsargią nusikalstamą veiką, nuo kurios padarymo praėjo jau beveik 12 metų.

15.6.  Dėl padarytos nusikalstamos veikos pareiškėjas negavo jokių pastabų savo tarnybos vietoje – profesinėje karo tarnyboje, taip pat iš tarnybos pareiškėjas nebuvo atleistas ir toliau sąžiningai vykdė profesinės karo tarnybos kario pareigas. Valstybinės pensijos gavimas yra siejamas su asmens statusu, todėl pareiškėjas, sąžiningas statutinis valstybės tarnautojas, iš tarnybos išėjęs, nes vidaus tarnyboje ištarnavo nustatytą laiką, turi teisę gauti su jo statusu susijusią valstybinę pensiją.

16.  Atsakovas Sodros skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą bei motyvuotą sprendimą. Apeliaciniame skunde nėra pagrįstų argumentų, kurių pagrindu ginčijamas pirmos instancijos teismo sprendimas turėtų būti keičiamas ar naikinamas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus nurodytus pirmosios instancijos teismui. Be kita ko atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pateikiamas BK 182 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl neatsargumo nėra nei teisiškai, nei faktiškai teisinga ir pagrįsta. Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, kuriame nurodytos visiškai skirtingos bylos faktinės aplinkybės.

17.  Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į apeliacinį prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, Fondo valdyba nurodo, kad teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos pirmosios instancijos teismo išvados, pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, teisingai nurodė, kokie teisės aktai reglamentuoja ginčo teisinius santykius, sistemiškai išanalizavo šių teisės aktų nuostatas, rėmėsi ginčui aktualiais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, atitinka teisinį reguliavimą ir suformuotą teismų praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18.  Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Fondo valdybos Panevėžio skyriaus                            2023 m. vasario 28 d. sprendimo, kuriuo pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą neskirta V. K., ir Fondo valdybos 2023 m. gegužės 22 d. sprendimo, kuriuo atmestas V. K. skundas dėl minėto Fondo valdybos Panevėžio skyriaus sprendimo, teisėtumo ir pagrįstmo, taip pat reikalavimo įpareigoti Fondo valdybos Panevėžio skyrių iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

19.  Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad jis atitinka valstybinės pensijos skyrimo sąlygas, būdamas profesinėje karo tarnyboje sąžiningai ir atsakingai ištarnavusiu daugiau kaip 26 metus ir atleistu iš profesinės karo tarnybos ištarnavus nustatytą laiką bei įgijusiu teisę į valstybinę pensiją, kuri yra jo užtarnauta nuosavybė. Akcentavo negalimumą jį bausti valstybinės pensijos neskyrimu už tai, kad prieš beveik 12 metų padarė su tarnyba nesusijusią neatsargią nusikalstamą veiką, dėl kurios negavo pastabų profesinėje karo tarnyboje ir nebuvo iš jos atleistas, todėl toliau sąžiningai vykdė profesinės karo tarnybos kario pareigas. Pabrėžė, kad ikiteisminiu tyrimu prasidėjęs jo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn ir tuo grindžiamas teismo baudžiamasis įsakymas, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką (pagal BK 182 str. 1 d.), nepima nuorodų (duomenų) apie jo padarytą tyčinę nusikalstamą veiką, todėl be tokių duomenų jam negali būti taikoma Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kuria grindžiamas Fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2023 m. vasario 28 d. sprendimas. Pažymėjo, kad teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimas suponuojant nuteisimą už tyčinio nusikaltimo padarymą būtų nedelsiant sukėlęs pareiškėjo atleidimą iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme (38 str.), tačiau toks atleidimas neįvyko. Pabrėžė, kad jam 2018 m. vasario 12 d. buvo išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „slaptai“, o toks leidimas neišduodamas asmenims, teistiems už tyčinius nusikaltimus.

20.  Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, atitinkamai konstatuodamas, kad pareiškėjas teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistas už tokį (sukčiavimo) nusikaltimą, kuris pats savaime yra tyčinis, kadangi padarytas apgaulės būdu įgijus savo naudai svetimą, Lietuvos kariuomenei priklausantį turtą – vienkartinę 4 MGL persikėlimo išmoką (viso 2080 litų) žmonos ir dukters bei dviejų sūnų persikėlimo išlaidoms padengti (jiems esą persikėlus iš Molėtų į Kalvariją dėl pasikeitusios pareiškėjo tarnybos vietos, nors žmona ir trys vaikai faktiškai gyvenamosios vietos nekeitė), ir todėl negali būti padaromas dėl neatsargumo. Teismas pažymėjo, kad baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas pagal BPK yra bylų supaprastintas procesas, kuriame keliami ne tokie patys reikalavimai teismų procesinių sprendimų išsamumui kaip įprastiniame procese, kuriame priimamas nuosprendis. Pabrėžė, kad tyčinio nusikaltimo, už kurį pareiškėjas buvo nuteistas baudžiamuoju įsakymu, fakto nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad po nuteisimo jis nebuvo atleistas iš profesinės karo tarnybos (kario savanorio tarnybos). Akcentavo, kad pareiškėjui išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija aplinkybės nėra susijusios su ginčo dalyku, nes atsakovas skirti ar neskirti valstybinę pensiją privalo pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nebūdamas atsakingu už kitų viešojo administravimo subjektų veiksmus ir sprendimus.

21.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas gilinosi vien į teorinius praeityje jo padaryto nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimo aspektus, nors jam baudžiamąją atsakomybę užtraukę apgaulingo prašymo padengti jo šeimos persikėlimo išlaidas veiksmai padaryti dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo), dėl ko jis nebuvo atleistas iš profesinės karo tarnybos (kario savanorio tarnybos) ir gavo 2018 m. vasario 12 d. išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, todėl turi teisę į valstybinę pensiją ir neturi būti baudžiamas neskiriant jam valstybinės pensijos už su tarnyba nesusijusios neatsargios nusikalstamos veikos padarymą, nuo kurios praėjo beveik 12 metų.

22.  Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

23.  Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

24.  Bylos duomenimis nustatyta, kad V. K. 2023 m. sausio mėn. kreipėsi į atsakovą su prašymu skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Fondo valdybos Panevėžio skyrius 2023 m. vasario 28 d. sprendimu neskyrė prašomos valstybinės pensijos dėl prašymą pateikusio asmens buvimo nuteistuoju už tyčinio nusikaltimo padarymą, t. y. įstatyme nustatyto draudimo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą. V. K. tokį sprendimą skundė Fondo valdybai. Ji 2023 m. gegužės 22 d. sprendimu atmetė skundą kaip nepagrįstą.

25.  Nėra ginčo dėl palyginti tolimoje praeityje įvykusio pareiškėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BPK nuostatas trumpai surašytu teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą sukčiavimo nusikalstamą veiką, tačiau nesutariama, ar praeityje įvykęs pareiškėjo nuteisimas už tokią veiką yra pagrindas atsakovui neskirti jam valstybinės pensijos tokioje susidariusioje situacijoje, kai jis už minėtą patraukimą baudžiamojon atsakomybėn nebuvo atleistas iš tarnybos ir ją baigęs siekia gauti valstybinę pensiją būtent tarnybos baigimo pagrindu.

26.  Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijoje įtvirtinto valstybės tarnybos konstitucinio instituto ypatumai lemia įstatymų leidėjo diskreciją ir įgaliojimus nustatyti objektyviai pateisinamas, tik valstybės tarnautojams ar atskiroms valstybės tarnautojų grupėms skiriamas pensijas, be kita ko, už tarnybą Lietuvos valstybei (žr. ir plg. Konstitucinio Teismo, be kita ko, 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimus).

27.  Be to, pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kaip įstatymu konstituciškai galinti būti nustatyta valstybinė pensija, kuria siekiama atlyginti už dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei, savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, kadangi skiriama asmenims už atliktą tarnybą ir mokama iš valstybės biudžeto, nors ir galiojant bendriesiems visų pensijų skyrimo konstituciniams reikalavimams dėl valstybės atitinkamu įstatymu prisiimto įsipareigojimo paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją įstatyme nustatytas jos skyrimo sąlygas atitinkančiam asmeniui ir tokio asmens teisės reikalauti šio valstybės prisiimto įsipareigojimo įvykdymo (žr. ir plg. Konstitucinio teismo, be kita ko, 2021 m. liepos 16 d. nutarimą, taip pat 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimus).

28.  Vadinasi, valstybė atitinkamu įstatymu, nustatančiu tam tikros pensijos skyrimo sąlygas, neprisiima įsipareigojimo skirti pensiją asmeniui, neatitinkančiam jos skyrimo sąlygų. Taigi asmuo, kuris neatitinka įstatymo nustatytų pensijos skyrimo sąlygų, neturi teisės reikalauti valstybės neprisiimto įsipareigojimo įvykdymo.

29.  Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama (13 str. 3 d.).

30.  Vadinasi, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui sąlyga imperatyviai susieta su reikalavimu, kad pensijos skyrimo siekiantis asmuo nebūtų nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą.

31.  Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje „Sukčiavimas“ (ginčui aktuali redakcija) nustatyta, kad tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų (1 d.).

32.  Be to, paminėtina, kad Baudžiamojo kodekso 11 straipsnyje „Nusikaltimas“ nustatyta, kad nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (11 str. 1 d.); nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs; tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius (11 str. 2 d.); nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo (11 str. 3 d.).

33.  Paminėtina ir tai, kad Baudžiamojo proceso kodekso XXI skyriuje „Bylų supaprastintas procesas“ pirmajame skirsnyje „Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas“ atitinkamai nustatyta, kad „nagrinėjimo teisme gali nebūti, o bausmė paskiriama teismo baudžiamuoju įsakymu“ dėl nusikalstamų veikų, už kurių padarymą gali būti skiriama kaip vienintelė ar alternatyvinė bet kuri bausmė, išskyrus atvejus, kai už nusikalstamą veiką gali būti skiriamas tik terminuotas laisvės atėmimas ar laisvės atėmimas iki gyvos galvos; teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas taikomas tik tais atvejais, kai kaltininkas atlygina ar pašalina padarytą žalą, jeigu žala buvo padaryta, arba įsipareigoja tokią žalą atlyginti ar pašalinti (418 str. 1 d.); teisę surašyti baudžiamąjį įsakymą turi teisėjas, gavęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu (418 str. 2 d.); jei prokuroras ikiteisminio tyrimo metu nusprendžia kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir kaltinamasis tam neprieštarauja, kaltinamasis aktas nerašomas (418 str. 3 d.); prokuroro pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu turi būti, be kita ko, „trumpai aprašyta veika, dėl kurios padarymo kaltinamasis turi būti nubaustas baudžiamuoju įsakymu“ (419 str. 2 p.); teisėjo surašytame teismo baudžiamajame įsakyme turi būti, be kita ko, sprendimas pripažinti kaltinamąjį kaltu (421 str. 2 p.).

34.  Vadinasi, Baudžiamojo proceso kodeksas suponuoja, kad teismo baudžiamajame įsakyme, kuriame „trumpai aprašyta veika, dėl kurios padarymo kaltinamasis turi būti nubaustas baudžiamuoju įsakymu“, gali nebūti detalaus tokios veiklos apibudinimo (kvalifikavimo) tyčinio ar netyčinio nusikaltimo aspektu, ypač kai toks veikos pobūdis savaime nulemtas jos atitinkamų požymių įtvirtinimo Baudžiamajame kodekse ir vieningą teismų praktiką formuojančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje.

35.  Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, gali nustatyti, kad pareigūnams, be kita ko, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą).

36.  Dėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo atitinkamų argumentų, kad prašoma ir neskirta pensija yra pareiškėjo užtarnauta nuosavybė, pažymėtina, kad nuosavybės teisių apsauga Konstitucinio Teismo nutarimuose pirmiausia siejama su galimybe išsaugoti paskirtą ir mokamą pensiją: „kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga“ (žr., pvz., Konstitucinio Teismo, be kita ko, 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimus; plg. LVAT 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017). Todėl minėti apelianto argumentai atmestini ir pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į valstybinę pensiją nėra užtarnauta nuosavybė, kuri turėtų būti ginama jam dar neįgijus tokios nuosavybės, kaip tai pažymima, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje                           Nr. eA-1284-502/2020.

37.  Dėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo atitinkamų argumentų, kad jis turėjo ar buvo įgijęs teisėtus lūkesčius gauti baigus tarnybą skiriamą valstybinę pensiją, pažymėtina, kad tarnybą baigusio pareiškėjo viltys gauti už tarnybą skiriamą valstybinę pensiją turi atitikti įstatymu nustatytas tokios pensijos skyrimo sąlygas. Minėtoje Konstitucinio Teismo doktrinoje atitinkamai pažymima, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija gali būti skiriama galiojant bendriesiems visų pensijų skyrimo konstituciniams reikalavimams dėl valstybės atitinkamu įstatymu prisiimto įsipareigojimo paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją įstatyme nustatytas jos skyrimo sąlygas atitinkančiam asmeniui ir tokio asmens teisės reikalauti šio valstybės prisiimto įsipareigojimo įvykdymo (žr., pvz., ir plg. Konstitucinio Teismo, be kita ko, 2021 m. liepos 16 d. nutarimą, taip pat 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimus). Tai, kad pareiškėjas už praeityje įvykusį jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn (pripažinimą kaltu padarius sukčiavimo nusikalstamą veiką, kai pasikeitus pareiškėjo tarnybos vietai įgijo vienkartinę 4 MGL persikėlimo išmoką, viso 2080 litų, žmonos ir trijų vaikų persikėlimo išlaidoms padengti, tokiam persikėlimui nebuvus) kitų viešojo administravimo subjektų neveikimu nebuvo atleistas iš tarnybos, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo įgijęs iš Konstitucijos ir įstatymo kylančius ir teismo tvarka ginamus teisėtus lūkesčius dėl valstybinės pensijos skyrimo galiojant imperatyviai Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo                     13 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Priešingu atveju susidarytų situacija, kai pareigūnams ir kariams, nuteistiems už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą, pavyktų gauti valstybinę pensiją nepaisant tai kategoriškai draudžiančios įstatymo nuostatos. Tokia galimybė ir jos aiškinimas prieštarautų minėtos įstatymo imperatyvios normos tikslams. Akcentuotina, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris būdamas pareigūnu ar kariu šiurkščiai pažeidė baudžiamąjį įstatymą ir buvo teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kuri baudžiamajame įstatyme ir kasacinio teismo jurisprudencijoje priskiriama tyčinėms nusikalstamoms veikoms, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams (žr., pvz., plg. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, be kita ko, 2015 m. liepos 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015, 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017, 2022 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-120-756/2022).

38.  Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas esą neįvertino, jog Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. baudžiamajame įsakyme ir jo atitinkamą pagrindą sudariusiame ikiteisminiame tyrime esą nėra jokių duomenų apie pareiškėjo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn dėl padaryto tyčinio nusikaltimo, kuris esą turėtų būti kvalifikuojamas kaip netyčinis, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai atskleista Baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje „Sukčiavimas“ 1 dalyje įtvirtintų vien tyčia, t. y. apgaule, padaromo svetimo turto įgijimo savo ar kitų naudai požymių samprata ir ją atspindinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo doktrina. Todėl minėti apelianto argumentai atmetami, pažymint šios Nutarties 34 punkte atskleistą teismo baudžiamojo įsakymo trumpo surašymo pagal BPK nuostatas specifiką ir pritariant pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, kad sukčiavimo nusikaltimas pats savaime yra tyčinis, nes padaromas apgaulės būdu.

39.  Dėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo atitinkamų argumentų, kad pareiškėjo neatleidimas iš profesinės karo tarnybos (kario savanorio tarnybos) pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnį, įsiteisėjus Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. baudžiamajam įsakymui, esą patvirtina ne tyčinio, bet neatsargaus nusikaltimo padarymo aplinkybę (faktą), pažymėtina, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo padariniai pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl teisėjų kolegija dėl minėtų apelianto argumentų plačiau nepasisako ir pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, kad tyčinio nusikaltimo, už kurį pareiškėjas buvo nuteistas teismo baudžiamuoju įsakymu, fakto nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad po nuteisimo jis nebuvo atleistas iš profesinės karo tarnybos (kario savanorio tarnybos) ir net įgijo specialiąją teisę dirbti su atitinkama informacija (žr. šios Nutarties 39 p.).

40.  Dėl pareiškėjo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo atitinkamų argumentų, kad jam išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima atitinkamo slaptumo žyma, nors toks leidimas neišduodamas asmenims, teistiems už tyčinius nusikaltimus, pažymėtina, kad leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kuri žymima tam tikro slaptumo žyma, galimo išdavimo pareiškėjui pagal atitinkamą specialųjį įstatymą pagrįstumas ir teisėtumas po to, kai įsiteisėjo Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. baudžiamasis įsakymas (baudžiamojoje byloje Nr. 1-304-448/2011), taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl teisėjų kolegija dėl minėtų apelianto argumentų taip pat plačiau nepasisako ir pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, kad pareiškėjui išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija aplinkybės nėra susijusios su ginčo dalyku, nes atsakovas privalo skirti arba neskirti valstybinę pensiją pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, kurį šiuo atveju pritaikė tinkamai ir teisingai, nebūdamas atsakingu už kitų viešojo administravimo subjektų veiksmus ir sprendimus.

41.  Tikslas, kurio siekė pareiškėjas skundu pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniu skundu, turėjo būti pasiektas ne įrodinėjant baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens vėlesnio neatleidimo iš tarnybos ir teisės dirbti su įslaptinta medžiaga gavimo svarbą, kuri prašant valstybinės pensijos už baigtą tarnybą esą didesnė nei įstatyme imperatyviai nustatyta tokios pensijos skyrimo sąlyga nebūti teismo nuteistam už tyčinius nusikaltimus, bet įrodant, kad pareiškėjas nei pagal BK 182 straipsnio 1 dalies (ir su ja susijusių kitų BK nuostatų) tekstą, nei pagal jo išaiškinimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje esą objektyviai negalėjo niekaip žinoti ar numanyti buvęs nuteistu už tyčinį nusikaltimą, padarytą apgaulės būdu (įgyjant savo naudai Lietuvos kariuomenei priklausantį turtą – vienkartinę 4 MGL persikėlimo išmoką, viso 2080 litų, žmonos ir trijų vaikų persikėlimo išlaidoms padengti, nors žmona ir trys vaikai faktiškai gyvenamosios vietos nekeitė dėl pasikeitusios pareiškėjo tarnybos vietos), ir paneigiant atsakovo bei jo pozicijai pritarusio pirmosios instancijos teismo argumentus, kad pareiškėjas neatitinka įstatymu nustatytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygos nebūti teismo nuteistam už tyčinius nusikaltimus. Pareiškėjui to neįrodžius ir nepaneigus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pakankamo teisinio pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu.

42.  Šios bylos dalyku nesantis kitų viešojo administravimo subjektų neveikimas arba veikimas, dėl kurio teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistas pareiškėjas, pasak jo, nebuvo atleistas iš tarnybos ir vėliau, pasak jo, įgijo specialiąją teisę dirbti su atitinkamo slaptumo informacija, pagal Konstitucijos ir Administracinių bylų teisenos įstatymo suponuojamus individualizavimo ir propocingumo reikalavimus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neįgyja tokios gerokai didesnės ir juo labiau lemiamos individualių faktinių aplinkybių svarbos, kuri ne tik prilygtų imperatyvaus teisinio reglamentavimo, nustatyto Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo               13 straipsnio 3 dalyje, svarbai, bet ir pastarąją nurungtų (nustelbtų), juo labiau tokiame kontekste, kuriame atsižvelgtina į pareiškėjo pripažinimą kaltu padarius sukčiavimo nusikalstamą veiką, kai pasikeitus pareiškėjo tarnybos vietai įgijo vienkartinę 4 MGL persikėlimo išmoką, viso 2 080 litų, žmonos ir trijų vaikų persikėlimo išlaidoms padengti, tokiam persikėlimui nebuvus.

43.  Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2023 m. vasario 28 d. sprendimo ir Fondo valdybos 2023 m. gegužės 22 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra pasisakoma.

44.  Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                  Ramūnas Gadliauskas

Rytis Krasauskas

Egidijus Šileikis