eA-215-789/2023

Administracinė byla Nr. eA-215-789/2023 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01570-2021-2 Procesinio sprendimo kategorija 36 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 5 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų                          Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.  Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno AVPK) Viešosios tvarkos valdybos 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 21-IL-20-01363-e atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (toliau – ir skundžiamas sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Kauno AVPK išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. gegužės 17 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus iš naujo.

2.  Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdyba Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdyba, atlikusi patikrinimus ir atsižvelgusi į pareiškėjo atžvilgiu inicijuotus ikiteisminius tyrimus, paskirtą ir atliktą laisvės atėmimo bausmę, skirtas baudas už administracinius nusižengimus, konstatavo, kad pareiškėjas, laikydamas (nešiodamas) ginklus, gali kelti grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad 1996 m. jo atžvilgiu inicijuotas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, pareiškėjui susitaikius su nukentėjusiuoju, be to, nuo šio ikiteisminio tyrimo pradžios ir pabaigos iki prašymo atsakovui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo dienos praėjo 25 metai. Šis ikiteisminis tyrimas negali pagrįsti ar įrodyti pareiškėjo tariamo pavojingumo visuomenei. Be to, pareiškėjas teigė, kad Sprendime nėra nurodoma ir pagrindžiama, kaip prieš 25 metus pradėtas ir už kelių dienų nutrauktas ikiteisminis tyrimas gali būti viena iš pareiškėjo asmenį charakterizuojančių aplinkybių.

3.  Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 16 straipsnio 1 dalį (rengimasis padaryti nusikaltimą), 18 straipsnio 4 dalį (bendrininkavimas), 2321 straipsnio 5 dalį (neteisėtas psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas) ir jam buvo skirta 9 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo nuosprendis buvo pakeistas, veika perkvalifikuota, pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 18 straipsnio 4 dalį (bendrininkavimas), 2321 straipsnio 5 dalį (neteisėtas psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas), ir jam skirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 2 metams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 31 d. panaikino Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Lietuvos apeliacinio teismo                                      2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu veika perkvalifikuota ir pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio (neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu) 1 dalį, pareiškėjui skirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šis nuosprendis buvo apskųstas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris atmetė pareiškėjo skundą, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendis įsiteisėjo 2010 m. lapkričio 27 d. Pareiškėjo teistumas išnyko 2018 m. gruodžio 23 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad, praėjus 2 metams ir 8 mėnesiams, jis buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos už gerą elgesį, pareiškėjas buvo prižiūrimas Lietuvos probacijos tarnybos likusius laisvės atėmimo bausmės 8 mėnesius ir per visą 8 mėnesių laikotarpį tinkamai vykdė visas Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 14–15 straipsniuose numatytas pareigas. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjas, tinkamai įvykdęs jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę už nusikalstamą veiką, Sprendimo priėmimo metu nekelia ir ateityje nekeltų grėsmės savo ir kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas buvo nepriekaištingos reputacijos.

4.  Sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas, GŠKĮ) ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Aprašas) nuostatas, darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo įvertinti tai, kad pareiškėjas yra nepriekaištingos reputacijos asmuo ir jo teistumas yra išnykęs. Pareiškėjas vertino, jog Sprendime nurodyti pareiškėjo padaryti administraciniai nusižengimai, susiję su nustatyto greičio viršijimu, draudimu vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, nėra šiurkštūs pažeidimai, nes pareiškėjui už administracinių nusižengimų padarymą nebuvo atimta teisė vairuoti transporto priemones ir jie negali būti laikomi pagrindu pareiškėjo grėsmei konstatuoti. Be to, pareiškėjas tvirtino, jog Sprendime nebuvo detalizuoti Kelių eismo taisyklių pažeidimai. Pareiškėjas nebuvo padaręs jokių administracinių nusižengimų, kuriais būtų šiurkščiai pažeidęs medžioklę reglamentuojančius teisės aktus, GŠKĮ ir kitus su šaunamųjų ginklų naudojimu susijusių teisės aktų pažeidimus.

5.  Pareiškėjo manymu, skundžiamas sprendimas yra formalus, abstraktus, tinkamai nemotyvuotas, todėl neatitinka GŠKĮ, Aprašo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, teismų išaiškinimų, jis turėtų būti panaikintas.

6.  Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7.  Atsakovas paaiškino, kad Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus Sprendimu, vadovaujantis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir Aprašo 16–19 punktais, atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Paaiškino, jog 2021 m. gegužės 17 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad 1996 m. kovo 5 d. Kauno miesto centro policijos komisariate dėl pareiškėjo buvo pradėta baudžiamoji byla Nr. 22-1-00299-96 pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (chuliganizmas), kuri 1996 m. kovo 12 d. buvo nutraukta pareiškėjui susitaikius su nukentėjusiuoju, taip pat Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 16 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 4 dalį, 2321 straipsnio 5 dalį ir jam skirta 9 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžiu pakeistas Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendis, veika perkvalifikuota ir pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 2321 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui paskirta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 2 metams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 31 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendį ir bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu veika perkvalifikuota, pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 27 d. nutartimi atmetė nuteistojo ir jo gynėjo kasacinius skundus. Pareiškėjo teistumas išnyko 2018 m. gruodžio 23 d.

8.  Atsakovas pažymėjo, jog, remiantis Administracinių nusižengimų registro duomenimis, pareiškėjas nuo 2002 m. iki 2020 m. baustas už 15 administracinių nusižengimų (pažeidimų), iš jų 3 kartus už nustatyto greičio viršijimą, 2 kartus už draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, 10 kartų už kitus įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1996 m. sistemingai daro teisės pažeidimus, jų pobūdis ir sistemiškumas paliudija pareiškėjo polinkį nesilaikyti teisinio reguliavimo, valstybėje nustatytos viešosios tvarkos, šios aplinkybės charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nepaklūstantį jų reikalavimams. Atsakovas vertino, kad toks pareiškėjo elgesys nesuderinamas su GŠKĮ tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo ir atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui.

9.  Atsakovas akcentavo, jog teistumo išnykimas už padarytus nusikaltimus nėra reikšmingas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme, kadangi teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose numatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas kaip asmens nuteisimo fakto paneigimas, ir nereiškia, kad, vertinant asmens reputaciją negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Atsakovo įsitikinimu, kadangi pareiškėjas nuo 2002 metų sistemingai daro administracinius nusižengimus (pažeidimus), iš jų didžioji dalis yra pavojingi visuomenei, sprendė, kad tokie pareiškėjo veiksmai taip pat kelia grėsmę tiek pačiam pareiškėjui, tiek ir kitiems asmenims – eismo dalyviams. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai apie jo teigiamus gyvenimo pokyčius nėra pakankami, siekiant pripažinti, jog jis pasitaisė ir atitinka GŠKĮ reikalavimus, keliamus asmenims, siekiantiems įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Taigi skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

II.

10.     Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo G. P. skundą.

11.     Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

11.1.  Kauno AVPK 2021 m. gegužės 17 d. buvo gautas ir užregistruotas pareiškėjo G. P. prašymas išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (medžioklei – lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai ir savigynai – pistoletai, revolveriai).

11.2.  Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyrius 2021 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 21-IL-20-01363-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, vadovaudamasis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir Aprašo III skyriaus 16 ir 17 punktais, atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus,

11.3.  1996 m. kovo 5 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 22-1-00299-96, kuriame pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju pagal tuo metu galiojusio BK 225 straipsnio 2 dalį (chuliganizmas), 1996 m. kovo 12 d. tyrimas buvo nutrauktas pareiškėjui susitaikius su nukentėjusiuoju.

11.4.  Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 16 straipsnio 1 dalį (rengimasis padaryti nusikaltimą), 18 straipsnio 4 dalį (bendrininkavimas), 2321 straipsnio 5 dalį (neteisėtas psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas) ir jam buvo paskirta 9 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 10 d. nutartimi pakeistas Kauno apygardos teismo nuosprendis, veika perkvalifikuota, pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 18 straipsnio 4 dalį (bendrininkavimas), 2321 straipsnio 5 dalį (neteisėtas psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas), pareiškėjui skirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 2 metams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 31 d. panaikino Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį ir bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui iš naujo nagrinėti. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu veika perkvalifikuota ir pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio (neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu) 1 dalį ir pareiškėjui skirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šis nuosprendis buvo apskųstas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris 2010 m. gegužės 27 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendis įsiteisėjo 2010 m. lapkričio 27 d., pareiškėjo teistumas išnyko 2018 m. gruodžio 23 d.

11.5.  Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažyma dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį, parengta vadovaujantis BK 97 straipsnio (Teistumas) 6 dalies nuostata, patvirtina, kad, pagal 2019 m. balandžio 30 d. duomenis, pareiškėjas yra neteistas.

11.6.  Pareiškėjas yra baustas administracine tvarka už tai, kad 2020 m. rugpjūčio 8 d. vairuodamas transporto priemonę rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone, 2020 m. kovo 14 d. vairuodamas automobilį pažeidė kelio ženklo „Motorinių transporto priemonių eismas draudžiamas“ reikalavimus, kai transporto priemonė nebuvo pažymėta „Neįgalusis“ ženklu, 2019 m. balandžio 26 d. vairuodamas transporto priemonę ne gyvenvietėje viršijo leistiną greitį 32 km/h, 2018 m. liepos 6 d. vairuodamas viršijo leistiną 50 km/h greitį, važiavo 79 km/h, 2018 m. birželio 14 d. vairuodamas transporto priemonę rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone, 2017 m. lapkričio 14 d. vairuodamas viršijo leistiną 70 km/h greitį, važiavo 93 km/h greičiu, viršijo 23 km/h (įvertinus paklaidą), 2017 m. gegužės 18 d. vairuodamas automobilį viršijo leistiną 70 km/h greitį, važiavo 92 km/h greičiu, viršijo 22 km/h (įvertinus paklaidą), 2017 m. kovo 13 d. vairuodamas transporto priemonę sankryžoje sukdamas į kairę neįjungė įspėjamųjų posūkio žibintų signalų, 2016 m. vasario 18 d. automobilis įvažiavo ir buvo pastatytas valstybės saugomoje teritorijoje neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo įvažiuoti į valstybės saugomą teritoriją, 2015 m. birželio 7 d. vairuodamas transporto priemonę gyvenvietėje leistiną 60 km/h greitį viršijo 22 km/h, 2015 m. kovo 10 d. vairuodamas automobilį pažeidė horizontalaus kelio ženklinimo dvigubą ištisinę liniją apsisukdamas per ją, 2005 m. gegužės 23 d. transporto priemonę pastatė ant šaligatvio, 2004 m. spalio 16 d. vairavo automobilį, kuriam neatlikta valstybinė techninė apžiūra, 2004 m. kovo 5 d. vairavo automobilį neįjungęs šviesos žibintų, 2002 m. rugpjūčio 10 d. nesilaikė kelio ženklų ar ženklinimo.

11.7.  Juridinių asmenų registre yra įregistruota pareiškėjo individuali įmonė. Pareiškėjas turi licenciją verstis keleivių vežimu autobusais vidaus maršrutais.

12.     Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nustatyti pareiškėjo praeityje padaryti nusikaltimai ir administraciniai nusižengimai, jų kiekis, nuolatinis administracinių nusižengimų pasikartojimas, pareiškėjo požiūris į įstatymo nesilaikymą ir jam taikomas sankcijas, yra duomenys, charakterizuojantys pareiškėją ir jo asmenybės patikimumą ir nuspėjamumą, todėl šie duomenys leidžia spręsti apie pareiškėjo galimą grėsmę visuomenės saugumui turint ginklą. Nors pareiškėjas tvirtina, kad, išnykus teistumui, jo padaryti nusikaltimai negali būti vertinami sprendžiant dėl jo teisės turėti ginklą, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Taigi pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog teistumo išnykimas eliminuoja tik specialių baudžiamųjų teisinių pasekmių taikymą atsižvelgiant į išnykusį teistumą, tačiau nepanaikina asmenį charakterizuojančių jo gyvenimo faktų, susijusių su nusikaltimo padarymu.

13.     Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas padarė nusikaltimus ir administracinius nusižengimus, šiuos duomenis patvirtina nusikaltimų ir administracinių nusižengimų registrų duomenys. Ir nors pareiškėjas akcentuoja, jog niekada nebuvo padaręs jokio administracinio nusižengimo, kuriuo būtų šiurkščiai pažeidęs medžioklę reglamentuojančius teisės aktus, taip pat būtų padaręs GŠKĮ ir kitus su šaunamųjų ginklu naudojimu susijusius teisės aktų pažeidimus, kad teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu, o teistumo sukeltos teisinės pasekmės negali varžyti jo teisių ir laisvių, teismas laikosi pozicijos, kad GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui paminėtame įstatyme nėra numatyta apribojimų vertinti tik tokius įstatymo pažeidimus, kurie yra susiję su šaunamųjų ginklų naudojimu susijusių teisės aktų pažeidimais, taip pat neįtvirtinta prievolė nesivadovauti informacija apie praeityje padarytus nusikaltimus ir administracinius nusižengimus vien dėl to, kad teistumo ar nuobaudų galiojimo terminai yra pasibaigę ar nuobaudos yra mažareikšmės.

14.     Teismas vertino, jog pareiškėjo padaryti nusikaltimai ir administraciniai nusižengimai, jų skaičius, pastovumas, taikytų sankcijų neefektyvumas, jo paties požiūris į įstatymo pažeidimus ir savo atsakomybę ir tolesnį įstatymų laikymąsi charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį sąmoningai nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, ignoruoti bendro gyvenimo teisinėje valstybėje ir saugioje visuomenėje taisykles. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Faktai apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus, vertinant juos kaip visumą, suponuoja neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, rodo jo polinkį nesilaikyti įstatymų ir privalomų taisyklių, jo netinkamas vertybines nuostatas, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų ir linkusį daryti teisės pažeidimus. Todėl teismas padarė išvadą, kad vien tai, kad paskutinius metus prieš pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjas nepadarė naujų įstatymo pažeidimų, nesudaro pagrindo nesivadovauti jo ankstesniais gyvenimo faktais, liudijančiais jo atsainų požiūrį į įstatymus, savo pareigas, keliamą pavojų visuomenei ir neleidžia daryti išvados, kad tik 2020 m. rugpjūčio 8 d. pabaigęs daryti įstatymų pažeidimus, kuriuos daro nuo 2002 metų, pareiškėjas tapo pavojaus negalinčiu kelti asmeniu.

15.     Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimas dėl GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų prieštaravimo Konstitucijai yra nesusijęs su skundžiamu sprendimu, nes šis Sprendimas yra grindžiamas ne GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriam būtų aktualus GŠKĮ 18 straipsnio nuostatų dėl nepriekaištingos reputacijos taikymas, o 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuris nesieja asmens pavojingumo išimtinai tik su nepriekaištingos reputacijos praradimu. Todėl atsakovas, spręsdamas apie pareiškėjo keliamą grėsmę ar jo galimą kelti grėsmę visuomenės saugumui ateityje, neturėjo pareigos įrodyti, kad pareiškėjas prarado nepriekaištingą reputaciją GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais.

16.     Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamame sprendime aiškiai nurodomas tiek faktinis, tiek teisinis jo priėmimo pagrindas. Išvada apie pareiškėjo keliamą ir galimą kelti pavojų padaryta remiantis ne tik pareiškėjo padarytų nusikaltimų ir pažeidimų įvardijimu, bet ir išanalizavus ir nurodžius, kaip šie faktai apibūdina pareiškėjo asmenybę, jo požiūrį į galiojančius įstatymus ir valstybėje nustatytą tvarką. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą bei visuomenės saugumą, nagrinėjamu atveju ėmėsi adekvačių ir proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino GŠKĮ nuostatas bei, įvertinęs turimus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus. Aplinkybė, jog skundžiamo sprendimo motyvai ir policijos turimų duomenų vertinimas netenkina pareiškėjo, nesuteikia pagrindo pripažinti skundžiamą aktą neteisėtu ar nepakankamai motyvuotu.

III.

17.  Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Kauno AVPK 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 21-IL-20-01363-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti Kauno AVPK pareiškėjo 2021 m. gegužės 17 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus išnagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas bei pridėti prie bylos medžiagos papildomus įrodymus.

18.  Pareiškėjas nurodo, kad iš skundžiamame sprendime nėra pagrindžiama, kad dėl praeityje padarytų teisės pažeidimų pareiškėjas gali būti traktuojamas kaip asmuo, keliantis arba galintis kelti realią grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui ir kuriam neturi būti išduodamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostata, tvirtina, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje teisės normoje nurodytoms vertybėms. Pareiškėjas vertina, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje pateiktus duomenis apie apeliantą įvertino „kiekybiniu“, o ne „kokybiniu“ aspektu, apsiribodamas tik pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų, nurodytų skundžiamame atsakovo sprendime bei prie atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pridėtuose dokumentuose formaliu išvardijimu, neįvertinęs pažeidimų „kokybiniu“ aspektu, atsižvelgiant į pareiškėją teigiamai charakterizuojančius duomenis.

19.  Pareiškėjas teigia, kad jis skunde išsamiai nurodė visas susidariusios situacijos aplinkybes, akcentavo, kad jis yra atlikęs jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, pareiškėjo teistumas yra išnykęs, neneigė nei vieno pareiškėjo padaryto administracinio nusižengimo padarymo fakto. Pareiškėjas, norėdamas pabrėžti jį teigiamai charakterizuojančius duomenis, skunde, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas įsteigė individualią įmonę, siekdamas plėtoti su keleivių pervežimais susijusią veiklą, kuriai Lietuvos transporto saugos administracija suteikė licenciją. Lietuvos transporto saugos administracijai išduodant licenciją, nekėlė abejonių pareiškėjo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, tai netrukdė gauti licenciją verstis keleivių vežimu autobusais vidiniais maršrutais.

20.  Pareiškėjas tvirtina, kad, nepaisant pareiškėją teigiamai charakterizuojančių duomenų, skundžiamame sprendime šie duomenys buvo nurodyti, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jų išsamiai. Pareiškėjo nuomone, visos nurodytos aplinkybės charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, siekiantį po visų praeityje padarytų nusižengimų vykdyti naudingą ekonominę veiklą, siekti visuomenei naudingų tikslų, taigi šiuo atveju pareiškėją teigiamai charakterizuojantys duomenys nebuvo tinkamai įvertinti.

21.  Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo menamą pavojingumą ir grėsmę visuomenei, skundžiamame sprendime nurodė patį nusikalstamos veikos padarymo faktą, pareiškėjui paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nurodė, kad pareiškėjo teistumas išnyko, tačiau neatsižvelgė į tai, kad nuo tada, kai pareiškėjas buvo išregistruotas iš probuojamųjų asmenų sąrašo, iki prašymo pateikimo dienos praėjo daugiau nei 7 metai, per visą šį laikotarpį pareiškėjas nepadarė jokių nusikalstamų veikų. Pareiškėjas nekvestionavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos apie teistumo pasekmes, tačiau, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas visus administracinėje byloje pateiktus duomenis, be kita ko, turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas buvo anksčiau paleistas iš įkalinimo įstaigos už gerą elgesį, buvo išregistruotas iš probuojamųjų asmenų duomenų registro, ir nuo to laiko, kai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, nedarė jokių nusikalstamų veikų, sėkmingai integravosi į visuomenę, įsteigė individualią įmonę, užsiima keleivių vežimu autobusais. Taigi, pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju surinkti duomenys apie pareiškėją negali būti aktualūs sprendžiant klausimą dėl leidimo išdavimo ginklui turėti.

22.  Pareiškėjas teigia, kad skundžiamame sprendime atsakovas nepagrindė, kaip ir kokiu būdu jis gali kelti grėsmę savo ir kitų asmenų saugumui, laikydamas (nešiodamas) ginklus, dėl praeityje padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, nors viešojo administravimo subjektas turėjo motyvuotai apie tai pasisakyti. Pareiškėjas neneigia nei vieno padaryto administracinio nusižengimo, tačiau, pareiškėjo vertinimu, tiek priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą, tiek skundžiamą sprendimą, buvo nepagrįstai ir neproporcingai suabsoliutinti pareiškėjo padaryti administraciniai nusižengimai, juos vertinant leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo kontekste.

23.  Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neišsamus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atliko formalų, nevisapusišką pareiškėją charakterizuojančių duomenų vertinimą, neatsižvelgė ir neįvertino pareiškėją teigiamai charakterizuojančių duomenų visumos, neatsižvelgė į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl atsakovo priimto sprendimo prieštaravimo teisės aktų reikalavimams, padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Todėl skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas ir turėtų būti panaikintas.

24.  Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Kauno AVPK nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

25.  Atsakovas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytai išvadai padaryti atsižvelgiama į bet kokius duomenis, pagrindžiančius, jog asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, be to, laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėją neigiamai charakterizuojančių teisės pažeidimų padarymo, yra neilgas, todėl pareiškėjo argumentai apie jo gyvenimo teigiamus pokyčius nėra pakankami, siekiant pripažinti, jog jis pasitaisė ir atitinka GŠKĮ reikalavimus keliamus asmenims, norintiems įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Pabrėžė, jog tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018, 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

26.  Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo išdavimo.

27.  Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdyba Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaudamasi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir Aprašo 16 ir 17 punktais bei atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas buvo nuteistas už nusikaltimus, baustas už įvairius administracinius teisės nusižengimus, be kita ko, Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

28.  Pirmosios instancijos teismas pripažino Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, konstatavęs, kad atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis apie pareiškėją, pagrįstai nusprendė, jog jis gali kelti grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

29.  Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neišsamus. Teismas, priimdamas sprendimą, atliko formalų, nevisapusišką pareiškėją charakterizuojančių duomenų vertinimą, neatsižvelgė į pareiškėją teigiamai charakterizuojančių duomenų visumą, pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl atsakovo priimto sprendimo neatitikties teisės aktų reikalavimams, ir nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai.

30.  2023 m. kovo 28 d. pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą pridėti prie bylos medžiagos papildomus įrodymus – 2023 m. kovo 20 d. pažymą apie veiklos vykdymą, Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojų registre tvarkomų duomenų išrašą, 2023 m. kovo 25 d. ekranvaizdį iš Lietuvos transporto saugos administracijos administracinių paslaugų svetainės apie pareiškėjo individualiai įmonei išduotą licenciją verstis keleivių vežimu autobusais vidiniais maršrutais, keleivinio mikroautobuso registracijos liudijimą, pareiškėjo vairuotojo kortelę ir pajamų mokesčio deklaraciją už 2022 metus.

31.  Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą prašomus pridėti papildomus įrodymus, nustatė, kad aplinkybes, kurias siekiama pagrįsti naujai į bylą teikiamais įrodymais, pareiškėjas turėjo galimybę nurodyti pirmosios instancijos teismui (iš dalies jis jas nurodė skunde pirmosios instancijos teismui) ir pateikti su šiomis aplinkybėmis susijusius įrodymus, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą pridėti prie bylos medžiagos papildomus įrodymus.

32.  Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33.  Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuojamos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme. Šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (GŠKĮ 1 straipsnio 1 dalis).

34.  Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnyje įtvirtinti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.

35.  Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenys turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti visuomenės narius nuo galimos grėsmės, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, be kita ko, nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d., 2016 m. vasario 2 d., 2020 m. birželio 5 d. nutarimus).

36.  Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2023 m. vasario 9 d. nutarime konstatavo, kad, pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą nustatyti leidimų įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, įstatyme turi nustatyti tokias įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, kuriomis būtų sudarytos prielaidos riboti šios teisės turėjimą visais tais atvejais, kad esama prielaidų manyti, kad asmuo, turėdamas šią teisę, galėtų kelti pavojų sau, kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai (nepaisant to, kada atsirado konkrečios priežastys, sudarančios prielaidas abejoti dėl galimo pavojaus, kurį asmuo, turėdamas teisę laikyti, nešiotis ginklus, keltų arba galėtų kelti sau, kitiems visuomenės nariams ar viešajai tvarkai).

37.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017). Taip pat akcentavo, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020).

38.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normą, yra pažymėjęs, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-143-974-14).

39.  Nagrinėjamo ginčo kontekste akcentuotina, kad, taikant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, t. y. konstatuojant, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, nebūtina nustatyti, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019; 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019; 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-668-815/2022).

40.  Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinkti duomenys apie pareiškėją ir jų visumos įvertinimas sudaro prielaidas asmens nuostatų, taikomų savo elgesio standartams, vertinimui, be kita ko, jo požiūrio į nustatytos teisinės tvarkos reikalavimus vertinimui. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vertino šių aplinkybių visumą: 2009 m. lapkričio 2 d. įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu), pareiškėjui skirta 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; nuo 2002 m. iki 2020 m. pareiškėjas baustas už 15 administracinių nusižengimų (pažeidimų) (3 kartus – už nustatyto greičio viršijimą, 2 kartus – už draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, 10 kartų – už kitus įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad praeityje jo padaryti nusikaltimai ir administraciniai nusižengimai yra praradę aktualumą ir neturi reikšmės, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo surinkti duomenys nepaneigia pareiškėjo elgesio praeityje, be kita ko, ir aktualumo vertinant jo elgesį šių dienų kontekste. Pareiškėjas prašo išduoti leidimą ginklui laikyti (nešiotis) medžioklės veiklai vykdyti ir savigynai, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ginklų bei šaudmenų laikymas būtų susijęs su pareiškėjo pragyvenimo šaltiniu, sveikatos ir (ar) gyvybės saugumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo padarytų administracinių nusižengimų sistemiškumas (atsižvelgiant, be kita ko, į jų padarymo laiką – paskutiniai atsakovo vertinti pažeidimai buvo padaryti 2020 m. rugpjūčio 8 d.,                  2020 m. gruodžio 17 d., 2020 m. kovo 14 d., 2019 m. balandžio 26 d., 2018 m. liepos 6 d.,                                  2018 m. birželio 14 d. ir kt.) nepaneigia pareiškėjo polinkio nusižengti, nesilaikyti teisinio reglamentavimo, demonstruoti netinkamą požiūrį į valstybėje nustatytą tvarką.

41.  Teisėjų kolegija pabrėžia, kad GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardyti gėriai (žmogaus gyvybė, sveikata, nuosavybė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka) yra didesnė vertybė, nei tam tikro asmens subjektyvi teisė disponuoti ginklu. GŠKĮ nustatyta, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Kompetentingų institucijų neigiamos informacijos disponavimas apie šį asmenį yra svarios aplinkybės, leidžiančios jam neleisti laikyti šaunamuosius ginklus. Be to, priimant sprendimą dėl galimybės asmeniui gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pakanka nustatyti grėsmę, kurią asmuo kelia ar dėl tam tikrų objektyvių apie jį esančių duomenų buvimą, gali kelti, ir šiuo atveju įstatymo leidėjas nereikalauja padarinių (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Surinkti duomenys apie pareiškėją patvirtina, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su GŠKĮ tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priimti sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

42.  Dėl skundžiamo sprendimo atitikties VAĮ reikalavimams teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo subjekto sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir konstatuoti jo absoliutų negaliojimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-563-520/2019). Skundžiamame sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės, kurios susietos su šiam klausimui išspręsti aktualiomis GŠKĮ nuostatomis, todėl pareiškėjui turėjo būti žinomi ir suprantami atsakovo Sprendimo argumentai, dėl kurių jis padavė skundą.

43.  Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiško pobūdžio bylose bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo panaikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

44.  Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą atmesti. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                          Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Dalia Višinskienė