2K-48-489/2025

Baudžiamoji byla Nr. 2K-48-489/2025 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10134-2023-9 Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 15 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas), sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei, nukentėjusiajai J. J., jos atstovui advokatui Stasiui Kasiuliui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: P. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės apribojimu šešiems mėnesiams be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis BK 722 straipsniu, P. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nukentėjusiosios J. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš P. J. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiajai J. J. iš P. J. priteista 2500 Eur jos patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo. Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu P. J. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokurorės, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   P. J. nuteistas už tai, kad 2023 m. kovo 18 d. apie 1.00 val. namuose (duomenys neskelbtini), Jonavoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nare – sutuoktine J. J. delnais sudavė ne mažiau kaip 10 kartų nukentėjusiajai per galvą, spaudė rankas ir kojas, suko ranką, taip padarė poodinių kraujosruvų dilbiuose, šlaunyse, odos nubrozdinimų kairiame dilbyje, taip nukentėjusiajai J. J. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo P. J. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir tarpusavio sąsajas, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl spręsdamas P. J. kaltės klausimą padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai jį išteisino kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Teismas konstatavo, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai, sugretinti tarpusavyje ir vertinami kaip visuma, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog P. J. pareikštas kaltinimas pasitvirtino.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

3.   Kasaciniu skundu, nurodydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus ir netinkamai pritaikytas BK 140 straipsnio 2 dalies nuostatas, nuteistasis P. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas visiškai priešingai nei pirmosios instancijos teismas įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir visas abejones vertino kaltinamojo nenaudai, o tai prieštarauja formuojamai teismų praktikai. Apeliacinės instancijos teismas P. J. parodymus (kad konflikto metu galėjo apsistumdyti, pastūmė J. J. už peties) įvertino kaip dalinį kaltės pripažinimą. Toks parodymų vertinimas neatitinka faktinių aplinkybių, t. y. sužalojimų skaičiaus ir jų vietos.

3.2. Nuosprendžio 10 ir 11 punktuose apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad vienintelis tiesioginis smurto prieš J. J. įrodymas yra jos pačios parodymai. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, kuris nukentėjusiosios parodymus įvertino kaip nepatikimus ir nenuoseklius, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiąja, kad jos parodymai patikimi ir jais galima vadovautis. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad jam žinoma apie konfliktinę situaciją šeimoje, vykstantį skyrybų procesą, tačiau teismas nepatikėjo P. J. parodymais, kad smurtinių veiksmų, kurių atlikimu buvo kaltinamas, jis nepadarė. Taigi apeliacinės instancijos teismas pats sau prieštarauja, nuosprendyje nurodydamas, kad šeimoje yra konfliktinė situacija, vyksta skyrybų procesas ir santykiai yra pašliję, tačiau atmesdamas bet kokią sužalojimų inscenizacijos galimybę ir tikėdamas nukentėjusiosios parodymais.

3.3. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kitą dieną po konflikto liudytoja R. J. nematė ant nukentėjusiosios kūno sužalojimų, nukentėjusioji policiją iškvietė kitą dieną. Apklaustas policijos pareigūnas R. D., kuris buvo atvykęs pagal iškvietimą, jokių sužalojimų nei ant kūno, nei ant galvos nematė, nors nukentėjusioji buvo su trumpomis rankovėmis; medicinos pagalbos nukentėjusioji atsisakė; pas teismo medicinos ekspertus nuvyko praėjus trims dienoms. Visos šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui pasirodė nereikšmingos ir nebuvo įvertintos kaltinamojo naudai.

3.4. Nukentėjusioji parodė, jog po to, kai P. J. jai neva sudavė 10 smūgių į galvą, ji nubėgo į vaikų kambarį, ten atbėgęs P. J. jai grasino, taip pat trenkė per kojas, spaudė šlaunis, puolė ir šaukė, kad užmuš. Įvykio liudytojai buvo P. J. ir J. J. vaikai. Apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir apklausta V. J. (jos parodymai nuosprendžio 18 punkte), tačiau ji J. J. parodymų apie naudotą smurtą vaikų kambaryje nepatvirtino; taip pat nepatvirtino jos mušimo kitame kambaryje fakto, tik girdėjo P. J. garsiai šaukiantį.

3.5. Nuosprendžio 13 punkte analizuojama teismo medicinos specialisto išvada apie padarytus sužalojimus. Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai griuvimui ant neriboto paviršiaus, savęs žalojimui nebūdingi, tačiau pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas Ž. Mėgelaitis parodė, kad sužalojimų gali atsirasti atsitrenkus į buką daiktą. Nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo suduota 10 smūgių į galvą, tačiau ekspertas sužalojimų galvoje nerado. Ši aplinkybė yra labai svarbi, nes, pagal nukentėjusiosios parodymus, P. J. buvo įniršęs, jo smūgiai buvo stiprūs, o vertinant jo sudėjimą, niekaip nepaaiškinama, kodėl nenustatyta jokių sužalojimų galvos srityje.

3.6. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į vykstantį skyrybų procesą ir galimą nukentėjusiosios suinteresuotumą neigiamomis pasekmėmis P. J., sprendžiant civilinius klausimus civilinėje byloje. Taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisėtą sprendimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.   Nuteistojo P. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su apeliacinės instancijos teismo padarytais esminiais BPK pažeidimais, ir BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo

5.   Kasaciniame skunde, nurodydamas netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą ir esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, nuteistasis P. J. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, neatsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes (vykstančias skyrybas, konfliktinę situaciją šeimoje), abejones vertino kaltinamojo nenaudai, pažeidė draudimą grįsti nuosprendį prielaidomis, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6.   Išties nustatant tikrąsias bylos aplinkybes yra reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Pagal kasacinio teismo praktiką, šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014 ir kt.).

7.   Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus, kasatoriaus prieštaravimus dėl bylos įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti pirmiau minėti BPK pažeidimai.

8.   Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-648/2021). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017 ir kt.).

9.   Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad vienintelis jo kaltės įrodymas yra J. J. parodymai, kuriais teismas nepagrįstai rėmėsi, žinodamas apie konfliktinę situaciją šeimoje, ir kurių kiti bylos duomenys nepatvirtina. Nuteistasis P. J., nors neneigia kovo 18 d. naktį, apie 1.00 val., jam grįžus į namus sukelto garsaus ginčo ir konflikto su sutuoktine, tačiau viso proceso metu neigė naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją J. J..

10. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, atkreipė dėmesį, kad tarp P. J. ir J. J. įvykusio konflikto, be jų, niekas daugiau nematė, jame nedalyvavo; abiejų konflikte dalyvavusių asmenų parodymai yra priešingi, todėl teismas lygino abiejų konfliktavusių asmenų parodymus su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais ir nustatinėjo, ar kiekvieno jų parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus, ar parodymai yra nuoseklūs, logiškai paaiškinami ir atitinka skirtingai pasakojamą konflikto eigą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas išsamiai vertino tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios parodymus, juos palygino tarpusavyje, taip pat su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat nurodė motyvus, kodėl jis remiasi nukentėjusiosios J. J. parodymais. Įvertinęs nuteistojo P. J. parodymus, jų nuoseklumą, atitiktį kitiems byloje esantiems įrodymams, apeliacinės instancijos teismas nutarė nuteistojo parodymais nesivadovauti ir nuosprendyje išdėstė argumentus, paaiškinančius, kodėl šiuos parodymus jis laiko nepatikimais (nuosprendžio 16, 17 punktai). Teismas taip pat išanalizavo nukentėjusiosios J. J. ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teismuose metu duotus parodymus (nuosprendžio 11, 12 punktai), atkreipė dėmesį į tam tikrus jų pakeitimus ir nustatė, kad aplinkybes, susijusias su konflikto eiga, P. J. smurtiniais veiksmais, jų intensyvumu, nukentėjusioji viso proceso metu nurodė iš esmės vienodai, nuosekliai. Taip pat, įvertinęs kitus byloje esančius įrodymus (2023 m. kovo 21 d. specialisto išvadą dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, specialisto teisme duotus paaiškinimus, liudytojų R. J., R. D., P. B. ir V. J. parodymus), apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad šie patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes.

11. Kartu apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo aplinkybes, kurias kasaciniame skunde nuteistasis P. J. nurodo kaip paneigiančias nukentėjusiosios J. J. parodymus, t. y. kad nukentėjusioji policiją iškvietė praėjus daugiau nei parai po konflikto, kad nei liudytoja R. J. (nuteistojo motina), nei į iškvietimą atvykęs policijos pareigūnas R. D. jokių sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno nematė, medicinos pagalbos ji atsisakė; V. J. (nuteistojo ir nukentėjusiosios duktė) nepatvirtino J. J. parodymų apie prieš ją naudotą smurtą vaikų kambaryje; ekspertas Ž. Mėgelaitis parodė, kad tokių sužalojimų, kokie buvo nustatyti nukentėjusiajai, gali atsirasti ir atsitrenkus į buką daiktą, taip pat nenustatyta jokių nukentėjusiosios galvos sužalojimų, nors ji teigė, kad nuteistasis jai į galvą sudavė apie 10 smūgių. Šio teismo naujo apkaltinamojo nuosprendžio 12 punkte aptartos ir įvertintos aplinkybės, susijusios su tuo, kad nukentėjusioji bendruoju pagalbos telefonu paskambino praėjus kuriam laikui po patirto smurto, medicinos pagalbos atsisakė. Byloje nustatyta, kad vėlai naktį, įvykio metu nukentėjusioji, stengdamasi išvengti nuteistojo smurto, išėjo iš miegamojo, kuriame liko jos mobilusis telefonas, ir, bijodama girto asmens smurto, nedrįso grįžti jo pasiimti (liko nakvoti vaikų kambaryje). Taip pat, kaip teisingai atkreipė dėmesį apeliacinės instancijos teismas, fizinis smurtas, ypač panaudotas šeimoje, artimo žmogaus, paveikia asmenį ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai; smurtą patyręs asmuo gali bijoti kreiptis pagalbos – tai patvirtino ir nukentėjusioji, ji nurodė, kad kitą dieną po įvykio, į svečius atvykus nuteistojo motinai liudytojai R. J., ji jautėsi drąsiau ir išdrįso pranešti apie patirtą smurtą bendruoju pagalbos telefonu. Nukentėjusiosios parodymai taip pat buvo patikrinti atsižvelgiant į byloje gautus teisės medicinos duomenis ir teisės medicinos specialisto teisme duotus paaiškinimus išdėstant išvadas, nurodytas nuosprendžio 14 punkte.

12. Nėra pagrindo skundo teiginiams, kad pažeidžiant BPK nuostatas įvertinti nepilnametės V. J. parodymai. Apklausta apeliacinės instancijos teisme liudytoja V. J. nurodė, kad naktį gardus konfliktas vyko, nes tėvas grįžo girtas, ji su broliu miegojo savo kambaryje; pas juos į kambarį atėjo mama, atsisėdo ant lovos, po to atėjo girtas tėvas ir klausinėjo motinos, ką ji pasakė jo draugui, tėvas rėkė, mama buvo išsigandusi, liko miegoti jos kambaryje, kai viskas baigėsi, mama iš jų kambario nebuvo išėjusi; prieš jai ateinant į kambarį V. J. girdėjo triukšmą, rėkiantį tėvą. Įvertinęs šiuos liudytojos V. J. parodymus, atsižvelgdamas į jos amžių, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jie patvirtina dalį nukentėjusiosios J. J. parodymų, kad konfliktas tarp jos ir nuteistojo buvo persikėlęs į vaikų kambarį, kad P. J. buvo piktas, agresyvus, šaukė ant nukentėjusiosios.

13. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK įtvirtintų reikalavimų in dubio pro reo principo, įvertino visus bylos įrodymus ir dėl jų išdėstė motyvuotas, įrodymų visuma pagrįstas išvadas dėl P. J. kaltumo naudojus smurtą prieš savo sutuoktinę J. J..

14. Nagrinėjamoje byloje kasacine tvarka skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu P. J. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu savo sutuoktinei J. J. delnais sudavė ne mažiau kaip 10 kartų į galvą, spaudė rankas ir kojas, suko ranką, taip padarė poodinių kraujosruvų dilbiuose, šlaunyse, odos nubrozdinimų kairiame dilbyje, taip nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta kvalifikuotoji nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis).

15. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, P. J. veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes jis, mušdamas rankomis ir panaudodamas kitokį smurtą, sutuoktinei J. J. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo P. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis       Alvydas Pikelis       Tomas Šeškauskas