2K-106-719/2023

Baudžiamoji byla Nr. 2K-106-719/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20047-2019-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 2.1.7.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 11 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Artūro Ridiko (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui, išteisintajam A. Š., jo gynėjai advokatei Egidijai Belevičienei, nukentėjusiajai Ž. C., jos atstovams advokatams Arvydui Montrimui, Virginijai Kondratienei, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Gedimino Juknos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 30 d. apkaltinamąjį nuosprendį, A. Š. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinių ieškovių Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiosios Ž. C. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. Atmestas Ž. C. prašymas priteisti iš A. Š. 1500 Eur jos patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. A. Š. iš valstybės priteistas 3500 Eur jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu A. Š. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnį laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, įpareigojant tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje, būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar kitomis svarbiomis priežastimis, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. gegužės 14 d. iki gegužės 15 d. (viena para). Priteista iš A. Š. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 30,52 Eur turtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Ž. C. civilinis ieškinys dėl 5966,79 Eur sumos tenkintas iš dalies ir jos naudai iš A. Š. priteista atlyginti 474,19 Eur turtinės žalos ir 300 Eur neturtinės žalos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 106 straipsniu, priteista iš A. Š. atlyginti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Ž. C. naudai 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios ir jos atstovų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. Š. nuteistas už tai, kad 2019 m. gegužės 14 d. 9.51 val. Vilniuje, viešoje vietoje – prie Rinktinės ir Turgaus gatvių sankryžos, tyčia įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: priėjęs prie automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pro atidarytą automobilio langą vieną kartą sudavė ranka nukentėjusiajai Ž. C. į kairę veido pusę, taip sukėlė jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.   Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas A. Š. pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas jam išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino jų visumos, nukentėjusiosios ir liudytojų paaiškinimus įvertino neobjektyviai, nepagrįstai jiems suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, nepašalino visų byloje kilusių abejonių ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad A. Š. padarė jam inkriminuotą BK 284 straipsnyje nurodytą nusikaltimą.

III. Kasacinio skundo argumentai

3.   Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiasis prokuroras G. Jukna prašo apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų; apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu priteistą A. Š. iš valstybės 3500 Eur patirtų išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti atlyginimą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti Ž. C. iš A. Š. 1500 Eur jos patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl padarytų esminių BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatų pažeidimų. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas savo išvadas pagrindžia teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurie turi būti įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

3.2. BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teisėjus įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaujantis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-303/2017). Vidinis teisėjų įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių.

3.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018).

3.4. Taigi įrodymai turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visumą. Tik taip vertinant byloje esančius įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę ir išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Dėl to įrodymų vertinimas visais kasaciniame skunde nurodomais aspektais yra analizuojamas tiek, kiek tai yra susiję su baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta nuostata ir svarbiausia įrodymų vertinimo sąlyga, kad teismas turi vertinti įrodymų visumą, o ne atsietai vertinti vieną įrodymą nuo kito ir sprendimus turi priimti tik išsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, t. y. vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalyse nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

3.5. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad A. Š. veiksmuose nėra BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymių. Padarydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tikimybėmis ir prielaidomis, neįvertino įrodymų visumos, neįsigilino į bylos medžiagą ir išsamiai neatskleidė jos esmės. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, atrinkdamas atskiras šių įrodymų dalis ir joms suteikdamas didesnę įrodomąją reikšmę nei kitoms, nelygino įrodymų tarpusavyje ir jų nesugretino. Tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui teisingai, objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą.

3.6. Vadovaujantis nukentėjusiosios Ž. C., liudytojų G. G., E. T., paties nuteistojo parodymais, neginčytinai nustatyta, kad tarp šalių buvo kilęs konfliktas, t. y. tai, kad Ž. C., vairuodama automobilį, neleido A. Š. automobiliu pasukti į dešinę; A. Š. vairuojamas automobilis įvažiavo prieš Ž. C. automobilį. Nėra ginčo dėl to, kad A. Š. išlipo iš savo automobilio ir priėjo prie nukentėjusiosios automobilio, kad buvo praviras nukentėjusiosios automobilio vairuotojo pusės langas. Iš esmės buvo ginčijama aplinkybė, ar byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą dėl nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių apie jai suduotą smūgį ir sukeltą fizinį skausmą.

3.7. Skundžiamame nuosprendyje pažymima, kad pagrindiniai įrodymai, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, yra nukentėjusiosios parodymai ir iš jų išvestiniai duomenys. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus, liudytojų G. G., E. T. parodymus, tam tikrus neatitikimus jų paaiškinimuose vertino kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamasis jų nevertino kaip nuoseklių ir patikimų, neginčytinai patvirtinančių, kad A. Š. vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajai į kairę veido pusę ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.

3.8.  Su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo sutikti, nes skundžiamame nuosprendyje įrodymai įvertinti atskirai, nesusiejant ir neanalizuojant jų visumos, nepakankamai atsižvelgiant į jų tarpusavio santykį, remiantis vien nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentais. Nukentėjusiosios Ž. C., liudytojų G. G., E. T. parodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme buvo pagrįstas ne esminių faktinių duomenų apie nusikaltimo padarymą analize, o atsietų detalių vertinimu, atskirų nesutapimų pripažinimu esminiais prieštaravimais, neskiriant pakankamai dėmesio šių asmenų parodymų tyrimui ir palyginimui. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nukentėjusiosios, liudytojų parodymų patikimumą apie smūgio sudavimo į veidą faktą apeliacinės instancijos teismas tikrino iš esmės tik vienu aspektu – lygindamas ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus. Taigi pirmiau nurodytų asmenų parodymų patikimumas apeliacinės instancijos teisme patikrintas vienpusiškai, neatkreipiant dėmesio į esminę reikšmę turinčias aplinkybes, neatskleidžiant apklaustų asmenų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus.

3.9.  Pažymėtina, kad nukentėjusioji išsamiai ir nuosekliai apibūdino esmines įvykio aplinkybes. Jos parodymai ir ikiteisminio tyrimo, ir teisiamojo posėdžio metu iš esmės buvo nuoseklūs, išsamūs, neprieštaringi. Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismo nurodyti jos paaiškinimų neatitikimai dėl smūgio sudavimo negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiosios parodymus. Natūralu, kad kiekvieną kartą naujai apklausiant asmenį parodymai gali skirtis. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių dėl jai suduoto smūgio ir fizinio skausmo sukėlimo nepatvirtina kiti bylos duomenys.

3.10. Antai, vertinant liudytojų G. G. ir E. T. parodymus, skundžiamame nuosprendyje akcentuojama vien tai, kad šie liudytojai aplinkybes dėl sumušimo nurodė iš nukentėjusiosios žodžių, tačiau neatsižvelgiama, kad G. G. ir E. T. bendravo su nukentėjusiąja iš karto po įvykio. Minėti asmenys parodė, kad, jiems atvykus, pranešėja buvo susijaudinusi, verkė, jos kairysis skruostas buvo paraudęs, atrodė kaip paburkęs. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad apklausiami pirmosios instancijos teisme liudytojai G. G. ir E. T. nurodė naujas aplinkybes, susijusias su kraujo atspalviu ant dantų ir kraujo pėdsakais lūpų kamputyje, o šių aplinkybių nebuvo nurodę tarnybiniuose pranešimuose ir jų nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Dėl pastarosios priežasties šiais liudytojų parodymais nebuvo remtasi sprendžiant A. Š. kaltės klausimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad tai, jog liudytojai kai kurias įvykiui vertinti svarbias aplinkybes nurodo papildomų apklausų metu ar net nagrinėjant bylą teisme, teismų praktikoje yra įprastas reiškinys. Tokie parodymai neturi mažesnės teisinės reikšmės negu tie, kurie duoti iš karto po įvykio. Juos vertinant svarbu išsiaiškinti, ar tai natūralus procesas, susijęs su liudytojo atminties ypatybėmis, ar tokie parodymai yra duoti dėl kitų priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs pirmiau nurodytą pirmosios instancijos teisme duotų liudytojų E. T. ir G. G. parodymų dalį nepatikima, nenurodė priežasčių, kodėl šie liudytojai norėtų apkalbėti jiems iki tol nepažįstamą A. Š. ir apkaltinti jį padarius nesunkų nusikaltimą.

3.11. Nebuvo įvertinta ir tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji yra suinteresuota teigti, jog jai buvo suduotas smūgis į veidą. Pabrėžtina, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimas šiame epizode nukentėjusiosios padėties niekaip nekeičia.

3.12. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išskirtinę, prioritetinę reikšmę suteikė nuteistojo A. Š. pozicijai, laikydamas ją neabejotinai teisinga, detaliau neanalizuodamas, neįvertindamas nuteistojo parodymų ir jų santykio su kitais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. Š. parodymų nuoseklumas pripažįstamas tik deklaratyviai teigiant, jog jo versija, kurios jis laikėsi viso proceso metu, nėra neabejotinai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

3.13. Apeliacinės instancijos teismas A. Š., priešingai nei nukentėjusiosios ir pirmiau nurodytų liudytojų, parodymus įvertino faktiškai vienu sakiniu, nurodydamas jo poziciją, kad jis savo kaltės nepripažįsta ir smūgio nukentėjusiajai nesudavė. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai neatsižvelgta į tai, kad A. Š., priešingai negu nukentėjusioji, nenurodo jokių įvykio detalių, jo parodymai yra neišsamūs, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Priešingai, A. Š. nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusioji, nenorėdama jo įleisti, rodė jam ištiestus abiejų rankų vidurinius pirštus, paneigia administracinių nusižengimų bylų Nr. II-62-992/2020, 12-ANR_N-2802-2019, AN2-147-988/2020 medžiaga. Taigi tokie A. Š. parodymai vertintini kaip gynybinė pozicija, o visų jam nepalankių faktų neigimas nepatvirtina, kad jis nesudavė smūgio nukentėjusiajai į veidą. Vertindamas A. Š. poziciją, apeliacinės instancijos teismas turėjo, be kita ko, atsižvelgti į tai, kad jis yra suinteresuotas sau palankia bylos baigtimi, laisvas nuo teisinės atsakomybės duodamas bet kokius parodymus.

3.14. Taip pat nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl byloje esančių ir kasaciniame skunde plačiai išanalizuotų medicininių duomenų vertinimo. Skundžiamame nuosprendyje akcentuojama vien tai, kad ir gydytojo, ir eksperto, ir vykusių į įvykio vietą pareigūnų parodymus sugretinus tarpusavyje matyti, jog dėl nukentėjusiosios veido sumušimo ir skausmo juose užfiksuotų duomenų šaltinis – pačios nukentėjusiosios žodžiai. Kitu aspektu šie duomenys teismo tiriami nebuvo.

3.15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminė šios bylos problema yra ta, kad nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių dėl jai suduoto smūgio ir fizinio skausmo sukėlimo nepatvirtina kiti bylos duomenys, o visos protingos galimybės pašalinti abejones yra išnaudotos. Pažymėtina, kad, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtį sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas), BPK 324 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta galimybė apeliacinės instancijos teismui atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis teismas dėl papildomo įrodymų tyrimo reikalingumo sprendžia atsižvelgdamas į tai, ar pirmosios instancijos teisme visi bylos įrodymai ištirti, ar jų tyrimas išsamus, siekiant išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, pašalinti prieštaravimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2010). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas apsiribojo pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, nepasinaudojo savo teise tirti įrodymus, kad taip pašalintų sau kylančias abejones ir nustatytų bylai reikšmingas aplinkybes, kurios, teismo vertinimu, nėra aiškios, ir abejones vertino A. Š. naudai. Pabrėžtina, kad abejonės kaltininko naudai turi būti aiškinamos tik tada, kai jos objektyviai negali būti pašalintos. Kilus abejonių, teismas neturi apsiriboti tuo, kad yra tokių abejonių, ir iš karto priimti sprendimus, lengvinančius kaltinamojo padėtį. Teismas turi pareigą imtis visų įstatymo įtvirtintų priemonių kilusioms abejonėms pašalinti, atlikdamas papildomą įrodymų tyrimą, ir tik po to, išnaudojęs visas aplinkybių nustatymo galimybes, spręsti dėl abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai.

3.16. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai tenkino išteisintojo prašymą dėl 3500 Eur jo patirtų išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma tokio dydžio bylinėjimosi išlaidų iš valstybės priteisimo priežastis – pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme – nėra pakankamai motyvuota. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiosios interesams apeliacinės instancijos teisme atstovavo net du advokatai, jų paslaugų apmokėjimo išlaidos sudarė 1500 Eur.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.   Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro G. Juknos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

5.   Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neįvertino įrodymų visumos, įrodymus vertino selektyviai, atskiroms jų dalims suteikdamas didesnę įrodomąją reikšmę, nelygino jų tarpusavyje, netinkamai patikrino nukentėjusiosios Ž. C. ir liudytojų G. G. bei E. T. duotų parodymų patikimumą, prioritetinę reikšmę suteikė A. Š. pateiktai pozicijai dėl įvykio, neįvertindamas jo parodymų santykio su kitais įrodymais, taip padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, šis pažeidimas sukliudė teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių dėl jai suduoto smūgio ir fizinio skausmo sukėlimo nepatvirtina bylos duomenys.

6.   Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena iš svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019).‏‏‎ Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018).

7.   Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymo taisykles reglamentuoja BPK 331 straipsnis. Naujas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti (arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti), taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

8.   Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai rodo, jog A. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, viešoje vietoje sudavė vieną kartą nukentėjusiajai Ž. C. į kairę veido pusę ir sukėlė jai fizinį skausmą (teismas iš kaltinimo pašalino inkriminuotą nežymų sveikatos sutrikdymą – susidariusią ekchimozę), taip įžūliu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs, o juos patvirtina skambučio bendrosios pagalbos telefonu registracijos duomenys, garso įrašo iš Bendrojo pagalbos centro išklotinės apžiūra, tarnybinis patrulio pranešimas, liudytojų G. G. ir E. T. parodymai, specialistų išvados, jų paaiškinimai bei kiti medicininiai dokumentai, daikto – perlūžusios dantų plokštelės – apžiūra. Šis teismas nenustatė esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiosios bei liudytojų G. G. ir E. T. parodymų bei kitų byloje esančių įrodymų.

9.   Apeliacinės instancijos teismas bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą išnagrinėjo antrą kartą, kasacinės instancijos teismui 2022 m. sausio 27 d. nutartimi dėl padarytų BPK 28 straipsnio 2 dalies, 322 straipsnio 2 dalies pažeidimų panaikinus Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 5 d. išteisinamąjį nuosprendį. Byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta, pasinaudojus BPK 324 straipsnio 6 dalyje nurodyta procesine priemone – atlikus dalinį įrodymų tyrimą, t. y. apklausus liudytoją B. S. (prokuroro ir nukentėjusiosios atstovų prašymu), perskaičius Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 30 d. posėdžio metu duotus liudytojos V. B. parodymus, Vilniaus miesto apylinkės teisme 2020 m. rugsėjo 16 d. posėdžio metu duotus liudytojos E. Ž. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, kadangi neįvertino įrodymų visumos, nukentėjusiosios ir liudytojų G. G. bei E. T. parodymus įvertino neobjektyviai ir nepagrįstai jiems suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, nepašalino visų abejonių ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad A. Š. padarė BK 284 straipsnyje nurodytą nusikaltimą.

10. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji Ž. C. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė, jog, įvykus konfliktinei situacijai (ji nepraleido iš šalutinio kelio norinčio įvažiuoti A. Š.), priėjęs A. Š. vieną kartą sudavė jai į kairę veido pusę ir ji pajuto fizinį skausmą; A. Š. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė sudavęs tokį smūgį. Nors įvykis nutiko viešoje vietoje, tiesioginiai įvykio liudytojai nebuvo nustatyti ir apklausti; pirmieji į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai G. G. ir E. T., vėliau – greitosios medicinos pagalbos (toliau – GMP) brigada, pastaroji po nukentėjusiosios apžiūros ją nuvežė į Žalgirio kliniką ir ten ji taip pat buvo apžiūrėta. Byloje kilo klausimas, ar teismų ištirti įrodymai suteikia neabejotiną pagrindą pripažinti, kad A. Š. veiksmais buvo padaryta BK 284 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika.

11. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip nei pirmosios instancijos teismas (žr. nuosprendžio 22 lapą, pirmą pastraipą), nukentėjusiosios ir liudytojų G. G. bei E. T. parodymus vertino kaip nenuoseklius (žr. 30–31 punktus). Kasatorius su tokiu vertinimu nesutinka, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios ir liudytojų duotų parodymų (apie smūgio sudavimą į veidą) patikimumą tikrino iš esmės tik vienu aspektu – lygindamas ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotus jų parodymus, fragmentinius nesutapimus pripažindamas esminiais prieštaravimais, neatkreipdamas dėmesio į esminę reikšmę turinčias aplinkybes ir neatskleisdamas šių asmenų motyvacijos (suinteresuotumo) duoti vienokius ar kitokius parodymus. Tokiems kasatoriaus argumentams nepritartina.

12. Pažymėtina, kad, pagal teismų praktiką, išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-264-976/2019). Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Tokių parodymų perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-976/2015, 2K-7-136-489/2017, 2K-48-788/2018).

13. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyrė ir nukentėjusiosios Ž. C., liudytojų G. G. ir E. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė naują faktinę aplinkybę, t. y. kad nuo A. Š. suduoto smūgio lūžo tuo metu jos burnoje esanti įdėta dantų plokštelė, bei kitas smūgio pasekmes (sumažėjo išsižiojimo amplitudė, žandikaulis žiojantis krypo į kairę pusę, jautė skausmą kairio sąnario srityje). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad liudytojai G. G. ir E. T. teisiamojo posėdžio metu nurodė visiškai naujas aplinkybes, t. y. kad ant nukentėjusiosios dantų buvo matomas kraujo atspalvis, lūpų kamputyje buvo matoma kraujo pėdsakų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas į nukentėjusiosios parodymų (kad dėl nuo smūgio lūžo dantų plokštelė) nenuoseklumą nekreipė dėmesio; dėl liudytojų G. G. ir E. T. teisiamajame posėdyje nurodytų minėtų naujų aplinkybių akivaizdžiai neteisingai nurodė, kad tą patį (t. y. kad matėsi, jog nukentėjusiajai dantys tai parausta, tai pabąla, ir kad lūpų kamputyje matėsi šiek tiek kraujo pėdsakų) liudytojai tvirtino, kai buvo apklausiami ikiteisminio tyrimo metu (žr. nuosprendžio 20 lapą, paskutinę pastraipą), nors, kaip nustatyta, tokių parodymų šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu nedavė. Pažymėtina, kad abu liudytojai nurodė naujas aplinkybes, nuo įvykio praėjus daugiau nei metams (E. T. – 2020 m. rugsėjo 16 d., G. G. – 2020 m. lapkričio 4 d.), todėl kasatoriaus argumentai dėl galbūt natūralių šių liudytojų atminties ypatybių yra abejotini. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai analizavo nukentėjusiosios ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, vertindamas jų teisiamajame posėdyje duotų parodymų patikimumą, padarydamas atitinkamas išvadas. Be to, apeliacinės instancijos teismas šių asmenų parodymus lygino ir su kitais byloje ištirtais įrodymais, t. y. po įvykio nukentėjusiąją apžiūrėjusios B. S. ir gydytojo J. K. parodymais (nukentėjusiajai nebuvo nustatyta jokių kraujosruvų ar gleivinės pažeidimų), taip pat su kitais įrodymais, pvz., liudytojos V. B. parodymais, kuriais atmesta dantų plokštelės lūžimo nuo suduoto smūgio galimybė, UAB „D.“ nukentėjusiosios kortelės duomenimis (nuosprendžio 34 punktas). Taigi nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų patikimumo patikrinimas nebuvo vienpusiškas, kaip teigia kasatorius. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ir nepasisakyta dėl nukentėjusiosios ir liudytojų G. G. bei E. T. suinteresuotumo duoti A. Š. nenaudingus parodymus, tai nelaikytina esminiu nuosprendžio surašymo trūkumu. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios ir šių liudytojų parodymai nebuvo nuoseklūs ir jie nevertintini kaip patikimi, yra pagrįsta.

14. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįsti argumentai dėl nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių – jai suduoto smūgio, sukeliant fizinį skausmą, – įrodytumo, buvo vertinami ne tik liudytojų G. G. ir E. T. parodymai (matė akivaizdų paraudimą kairėje veido pusėje), bet ir į įvykio vietą su GMP atvykusios B. S. parodymai (medicininėje kortelėje užfiksavo, kad spalva normali) (nuosprendžio 16, 33 punktai), VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos medicininis dokumentas (nukentėjusiosios veidas simetriškas, be patologinių pakitimų, išsižiojimas laisvas, neskausmingas, odos spalvos ir vientisumo pažeidimų nenustatyta) ir gyd. J. K. paaiškinimai (veido paraudimas galimas ne vien tik dėl suduoto smūgio, bet ir dėl streso arba didelio verkimo) (nuosprendžio 32 punktas), specialistų išvados ir kiti medicininiai dokumentai (nuosprendžio 33 punktas). Taigi neatitinka tiesos kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik deklaratyviu teiginiu, jog aptarti medicininiai duomenys leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių dėl jai suduoto smūgio ir skausmo sukėlimo nepatvirtina bylos duomenys. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad, esant pagrindui abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, vien liudytojų G. G. ir E. T. duotų parodymų (kad jie matė paraudusią nukentėjusiosios kairiąją veido pusę) nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (žr. 37 punktą). Nors, kaip minėta, aplinkybę, kad A. Š. sudavė smūgį nukentėjusiajai Ž. C. į kairiąją veido pusę, ji nurodė visuose savo parodymuose, vis dėlto vien šie parodymai, nesant kitų šią aplinkybę neabejotinai patvirtinančių duomenų ir atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios parodymai akivaizdžiai nebuvo nuoseklūs (teigė, esą nuo smūgio sulūžo jos dantų plokštelė), apeliacinės instancijos teismui suteikė pagrindą spręsti, kad nėra neabejotinai nustatyta, jog A. Š. veiksmais buvo padaryta BK 284 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika.

15. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012).

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog byloje ištirtų įrodymų visetas nesuteikia pagrindo daryti jokių abejonių nekeliančios išvados dėl A. Š. prieš nukentėjusiąją atliktų neteisėtų veiksmų. Šis teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, savo išvadas grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, palyginęs ir sugretinęs teisėtais būdais gautus duomenis, taigi iš esmės laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio nuostatų reikalavimų. Kadangi nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, naikinti šio teismo priimtą nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip to prašo kasatorius, nėra teisinio pagrindo.

Dėl išteisintojo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš valstybės (BPK 106 straipsnio 3 dalis)

17. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas visiškai tenkinti išteisintojo A. Š. prašymą dėl 3500 Eur jo patirtų išlaidų už gynėjo paslaugas atlyginimo yra nepakankamai motyvuotas, kadangi skundžiamame nuosprendyje nurodoma tokio dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš valstybės priteisimo priežastis – pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu priteistą A. Š. iš valstybės 3500 Eur patirtų išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti atlyginimą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje yra pateikti šie dokumentai, pagrindžiantys A. Š. turėtas bylinėjimosi išlaidas: 2019 m. gegužės 16 d. sąskaita už teisines paslaugas, serija EB, Nr. 024, adv. E. Belevičienės A. Š. už gynybą ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-20047-19, 1000 Eur; sąskaitos išrašas pagal sutartį dėl teisinių paslaugų Nr. 67 (4 t., b. l. 110–111); 2020 m. gegužės 2 d. sąskaita už teisines paslaugas, serija EB, Nr. 044, adv. E. Belevičienė už gynybą pirmosios instancijos teisme, 500 Eur; 2020 m. liepos 14 d. sąskaita už teisines paslaugas, serija EB, Nr. 050, adv. E. Belevičienė už gynybą pirmosios instancijos teisme, 500 Eur; sąskaitos išrašas pagal teisminio nagrinėjimo sutartį – 1000 Eur (4 t., b. l. 112–114); 2021 m. balandžio 27 d. sąskaita už teisines paslaugas, serija EB, Nr. 080, adv. E. Belevičienė už gynybą apeliacinės instancijos teisme, 500 Eur; 2021 m. balandžio 27 d. pinigų priėmimo kvitas, serija LAT, Nr. 1044739, 500 Eur, sumokėjo A. Š. (4 t., b. l. 115–116); 2022 m. sausio 14 d. sąskaita už teisines paslaugas, serija EB, Nr. 108, adv. E. Belevičienė už gynybą kasacinės instancijos teisme, 500 Eur; 2022 m. sausio 14 d. pinigų priėmimo kvitas, serija LAT, Nr. 1044753, 500 Eur, sumokėjo A. Š. (4 t., b. l. 117–118); 2022 m. gegužės 11 d. sąskaita už teisines paslaugas, serija EB, Nr. 118, adv. E. Belevičienė už gynybą apeliacinės instancijos teisme, 500 Eur; 2022 m. gegužės 12 d. pinigų priėmimo kvitas, serija LAT, Nr. 1044761, 500 Eur, sumokėjo A. Š. (4 t., b. l. 119–120).

19. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, visiškai tenkino gynybos pateiktą prašymą dėl 3500 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Teismas šį sprendimą argumentavo tuo, kad, sprendžiant atstovavimo išlaidų dydžio proporcingumo suteiktoms paslaugoms klausimą, įvertinama tai, kad byla Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama du kartus, nes Lietuvos Aukščiausiajam Teismui tenkinus iš dalies kasacinius skundus byla buvo grąžinta nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, dėl to procesas užtruko. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į gynėjos pateiktus rašytinius dokumentus, teismas nusprendė, kad prašoma priteisti 3500 Eur suma yra proporcinga suteiktoms teisinėms paslaugoms.

20. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

21. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti prašomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas gali sumažinti proceso dalyvio prašomų atstovavimo išlaidų sumą, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodyta atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-144-222/2020). Taigi spręsdamas dėl išteisintam asmeniui už advokato darbo apmokėjimą iš valstybės priteistinos sumos dydį teismas atsižvelgia į bylos sudėtingumą, jos apimtį, kitas svarbias aplinkybes.

22. Kadangi šia kasacinės instancijos teismo nutartimi paliekamas galioti išteisinamasis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, šio teismo sprendimas atlyginti iš valstybės lėšų išteisintojo patirtas išlaidas už jo gynybą atitinka BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nustatyta, kad gynėja advokatė E. Belevičienė gynė A. Š. viso baudžiamojo proceso metu, t. y. ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, du kartus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir pirmą kartą – kasacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, apimtį (keturi tomai), nagrinėjimo trukmę (nuo 2019 m. gegužės 14 d. iki 2022 m. birželio 21 d.), neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo priteista viso minėto baudžiamojo proceso metu A. Š. patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti suma (3500 Eur) yra nepagrįstai didelė.

23. Taip pat kasacinės instancijos teismui pateikta advokatės E. Belevičienės išrašyta 2023 m. kovo 3 d. sąskaita už teisines paslaugas, serija EB, Nr. 150 (gynyba kasacinės instancijos teisme (susipažinimas su kasaciniu skundu, pasirengimas baigiamosioms kalboms, dalyvavimas teismo posėdyje kasacinės instancijos teisme)), išrašyta pagal 2019 m. gegužės 15 d. sutartį dėl teisinių paslaugų Nr. 67, ir 2023 m. kovo 6 d. A. Š. mokėjimo nurodymas Nr. 683, patvirtinimas dėl 700 Eur sumos.

24. Nagrinėjamos bylos procesas kasacinės instancijos teisme vyko pagal prokuroro kasacinį skundą, kuriame ginčijami klausimai tiesiogiai susiję su išteisintojo A. Š. interesais byloje. Išteisintojo gynėja advokatė E. Belevičienė ruošėsi bylos nagrinėjimui, dalyvavo kasacinės instancijos teismo posėdyje ir išdėstė argumentuotą poziciją dėl pateikto kasacinio skundo nepagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi nuspręsta kasacinį skundą atmesti, o prašoma priteisti patirtų išlaidų atlyginimo suma (700 Eur) už atstovavimą yra pagrįsta ir nelaikytina neproporcinga, išteisintojo kasaciniame procese patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas išieškotinas iš valstybės lėšų (BPK 106 straipsnio 3 dalis).

Dėl prašymo išieškoti nukentėjusiosios patirtų išlaidų atlyginimą advokatų paslaugoms apmokėti

25. Byloje pateiktas nukentėjusiosios atstovės advokatės V. Kondratienės 2023 m. kovo 7 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, juo, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, prašoma, tenkinus kasacinį skundą, iš A. Š. nukentėjusiosios Ž. C. naudai priteisti jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nagrinėjant baudžiamąją bylą instancine tvarka, taip pat pridėti prie bylos medžiagos jos turėtas bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą nagrinėjant bylą 2023 m. kovo 8 d. posėdyje Lietuvos Aukščiausiajame Teisme; prie prašymo pridėti išlaidas patvirtinantys dokumentai – sąskaita už teisines paslaugas Nr. 23-695 (2023 m. kovo 7 d.) (375 Eur) ir Ž. C. 375 Eur sumos mokėjimo nurodymas (2023 m. kovo 7 d.).

26. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

27. Nagrinėjamu atveju kasacinės instancijos teismui nutarus paduotą prokuroro kasacinį skundą atmesti, paliekant A. Š. galioti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį nepakeistą, baudžiamojo proceso metu nukentėjusiosios turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas iš išteisintojo A. Š. neišieškomas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Gedimino Juknos kasacinį skundą atmesti.

Priteisti iš valstybės A. Š. 700 Eur advokato darbui nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai                                                                                                               Alvydas Pikelis

Olegas Fedosiukas

Artūras Ridikas