2K-11-697/2023

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-11-697/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44482-2016-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1; 1.2.20.3.1; 2.1.15.3.3.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 31 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui, nuteistajam E. S., jo gynėjui advokatui Vytautui Ptašinskiui, civilinės ieškovės LUAB „T“ atstovui L. B., viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato Vytauto Ptašinskio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Tuo pačiu nuosprendžiu E. S. išteisintas dėl kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, nurodytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, nes nenustatyta, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. LUAB „T“ civilinis ieškinys E. S. dėl 25 111,26 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 21 d. nuosprendis, kuriuo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžio dalis, kuria E. S. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo pripažinta, kad E. S. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir baudžiamoji byla dėl šio kaltinimo E. S. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, taip pat E. S. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmė, paskirta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir bausmė, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžiu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalis (2015 m. kovo 24 d. įstatymo redakcija), 67 straipsnio 2 dalies 4 punktą, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant E. S. bausmės vykdymo atidėjimo laiku tęsti darbą, per dvidešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei iškovei padarytą turtinę žalą ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš E. S. LUAB „T“ priteista 25 111,26 Eur turtinei žalai atlyginti. Kita Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir civilinės ieškovės atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. S. nuteistas už tai, kad 2020 m. spalio 2 d. apie 18 val., 2020 m. spalio 7 d. apie 8.30 val., turėdamas tikslą paveikti liudytoją V. A. (buvusi pavardė – S.) ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-44482-16, atvyko prie namo, kuriame ji gyvena, adresu: Kuršėnai, (duomenys neskelbtini), ir pokalbių metu darė poveikį liudytojai V. A., prašė liudytojos, kad pakeistų savo anksčiau duotus parodymus ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-44482-16, t. y. melagingai patvirtintų, kad ji, kaip UAB „T“ akcininkė, 2007 m. spalio 1 d. padidino atlyginimą E. S., nes melagingi parodymai tariamai pagrįstų, jog E. S. buvo teisėtu pagrindu išmokamas padidintas darbo užmokestis.

2.   Tuo pačiu nuosprendžiu E. S. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, kurių faktinės aplinkybės atskleistos apeliacinės instancijos teismo priimtame nuosprendyje.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs E. S. bylą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria E. S. išteisintas pagal kaltinimus padarius nusikalstamas veikas, nurodytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, panaikino ir dėl šių kaltinimų priėmė naują nuosprendį, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

4.   Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. S. buvo išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu E. S. buvo nuteistas už tai, kad nuo 2006 m. kovo 27 d. iki 2015 m. gegužės 19 d. būdamas UAB „T“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: Vilnius, (duomenys neskelbtini)) akcininkas, valdantis 40 procentų bendrovės akcijų, ir direktorius, einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „T“ turtą, pažeisdamas UAB „T“ įstatų, įregistruotų 2006 m. kovo 7 d., 8.2 ir 8.3 straipsnių nuostatas, jog „bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas visuotinis akcininkų susirinkimas“, nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2015 m. gegužės 19 d. tyčia, turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, nepagrįstai, be bendrovės pagrindinės akcininkės V. Ž. įmonės, valdančios 60 procentų bendrovės akcijų, savininkės V. A. (tuo metu – Ž.) žinios nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje žinomai suklastoto tikro dokumento – 2006 m. kovo 14 d. E. S. darbo sutarties Nr. 01 įrašo ketvirtame lape dėl darbo užmokesčio pakeitimo nuo 2007 m. spalio 1 d. – pagrindu gavo darbo užmokestį, viršijantį pagrindinės bendrovės akcininkės V. Ž. įmonės savininkės V. A. patvirtintą; neteisėtai iš UAB „T“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banko „Luminor Bank A/S“ Lietuvos skyriuje, į E. S. sąskaitas: Nr. ((duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke, ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banko „Luminor Bank A/S“ Lietuvos skyriuje, buvo pervesta 14 347,61 Eur darbo užmokesčio permoka, o UAB „T“ sumokėjo 10 763,65 Eur mokesčių ir įmokų, susijusių su E. S. apskaičiuotu darbo užmokesčiu. Taip E. S., eidamas UAB „T“ direktoriaus pareigas ir veikdamas šios bendrovės vardu, nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2015 m. gegužės 19 d. panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą – 2006 m. kovo 14 d. E. S. darbo sutartį Nr. 01, kuriame ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo suklastojo įrašą ketvirtame lape dėl darbo užmokesčio pakeitimo nuo 2007 m. spalio 1 d., jo duomenis pateikdamas UAB „T“ buhalterei, ir dėl to nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2015 m. gegužės 19 d. nepagrįstai, be bendrovės pagrindinės akcininkės V. Ž. įmonės savininkės V. A. (nuo 2008 m. kovo 4 d. pertvarkius V. Ž. įmonę į UAB „K“ direktoriumi paskirtas vienintelis įmonės akcininkas E. Ž.) žinios, šio žinomai suklastoto tikro dokumento – 2006 m. kovo 14 d. E. S. darbo sutarties Nr. 01 įrašo ketvirtame lape dėl darbo užmokesčio pakeitimo nuo 2007 m. spalio 1 d. – pagrindu gavo darbo užmokestį, viršijantį pagrindinės bendrovės akcininkės V. Ž. įmonės savininkės V. A. (nuo 2008 m. kovo 4 d. pertvarkius V. Ž. įmonę į UAB „K“ direktoriumi paskirtas vienintelis įmonės akcininkas E. Ž.) patvirtintą darbo užmokestį, ir taip pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „T“ priklausantį turtą – 14 347,61 Eur, taip padarydamas UAB „T“ 25 111,26 Eur (14 347,61 Eur darbo užmokesčio permoka, 10 763,65 Eur sumokėti mokesčiai) dydžio turtinę žalą.

5.   Pripažinęs, kad E. S. padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą dėl šio kaltinimo nutraukė, motyvuodamas tuo, kad dėl šio kaltinimo suėjo BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nurodytas penkerių metų (2004 m. liepos 13 d. įstatymo redakcija) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, kuris šioje byloje skaičiuotinas nuo 2015 m. gegužės 19 d.

6.   Atsižvelgdamas į padarytas išvadas dėl E. S. padarytų veikų, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje sprendė klausimus dėl bausmės E. S. skyrimo už BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką, galutinės subendrintos bausmės skyrimo už nusikalstamas veikas, nustatytas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais, taip pat dėl galutinės subendrintos bausmės E. S. vykdymo atidėjimo.

7.   Pripažinęs, kad dėl E. S. nusikalstamų veiksmų civilinė ieškovė LUAB „T“ patyrė 25 111,26 Eur turtinės žalos, apeliacinės instancijos teismas priteisė jos atlyginimą bendrovei iš E. S.

III. Kasacinio skundo argumentai

8.   Kasaciniu skundu nuteistasis E. S. ir jo gynėjas advokatas V. Ptašinskis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria E. S. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 21 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 21 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nurodoma:

8.1. Pritaikydamas E. S. veikai BK 183 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal BK 183 straipsnį už turto pasisavinimą atsako tik tas, kas veiką padarė tiesiogine tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-269-648/2017 ir kt.). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad E. S. darbo užmokestis buvo nustatytas, o vėliau didinamas esant UAB „T“ faktinio pagrindinio akcininko E. Ž. sutikimui ir pritarimui, taigi nesant jo tiesioginės tyčios pasisavinti UAB „T“ turtą. Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka teismų praktikos ir byloje surinktų įrodymų. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 186 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi veikos padarymo metu), darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo darbą. Pagal teismų praktiką visos šalių sulygtos darbo sutarties sąlygos, jeigu darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje sutartyje nėra draudimo dėl jų susitarti, yra vienodai privalomos darbo sutarties šalims ir gali būti keičiamos įstatymų nustatyta tvarka (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-274/2008, 3K-3-210/2009). Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, bet gali būti ir teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013). Kilus ginčui dėl to, ar darbdavio darbuotojo naudai atliekami veiksmai, kurie nėra apibrėžti darbo sutartyje, vertintini kaip sutarties sąlyga, būtina nustatyti, ar darbo sutarties šalių elgesys, atliekamų veiksmų pobūdis, kitos reikšmingos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas šiuos veiksmus vertinti kaip vieną sutarties sąlygų, kuri yra darbdaviui privaloma ir turi būti jo vykdoma (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2012). Iš liudytojos V. A. parodymų apie UAB „T“ steigimą ir valdymą matyti, kad nors ji buvo UAB „T“ steigėja ir pasirašė darbo sutartį su E. S. kaip bendrovės direktoriumi, realiai steigimo klausimais ir įmonės valdymu pagal notaro įgaliojimą rūpinosi jos vyras liudytojas E. Ž. Tokius parodymus apie UAB „T“ patvirtino ir liudytojas E. Ž. 2008 m. vasario 22 d. pasibaigė V. A., kaip UAB „T“ akcininkės, teisės ir pareigos ir visos jos perėjo E. Ž., veikusiam per UAB „K“. Kaip matyti iš UAB „T“ finansinės atskaitomybės dokumentų, E. Ž. patvirtino visus ginčo laikotarpio aktualius UAB „T“ finansinės atskaitomybės dokumentus, kurių aiškinamuosiuose raštuose atskirai išskirta įmonės vadovui priskaičiuota darbo užmokesčio suma. Be to, pasak kasatorių, per ginčo laikotarpį E. Ž. kiekvienais metais nuo 2007 m. spalio 1 d. tvirtino darbo užmokestį E. S. ir dėl šio darbo užmokesčio jie buvo susitarę dar UAB „T“ steigimo metu. Dėl to nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. Ž. nebuvo žinoma apie E. S. mokamo darbo užmokesčio dydį iki jo atleidimo iš darbo momento. Dėl to, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką, E. Ž., kaip realaus akcininko pasirašant finansinius dokumentus, išreikštą valią dėl E. S. darbo užmokesčio dydžio, darytina išvada, kad E. S. kaltinime nurodyto dydžio darbo užmokestis buvo mokamas pagrįstai ir teisėtai, o E. S. neturėjo tiesioginės tyčios pasisavinti UAB „T“ turtą.

8.2. Kvalifikuodami E. S. veiką pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, be kitų veikų, iškyla baudžiamoji atsakomybė už poveikį liudytojui, kad šis pateiktų melagingus parodymus. Dėl to neužtraukia baudžiamosios atsakomybės asmens veiksmai, kai jis siekia, kad liudytojas duotų teisingus parodymus apie bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad poveikis liudytojai V. A. darytas siekiant, kad ši duotų melagingus parodymus, grindė aplinkybėmis, kad E. S. prašymai V. A. tapo vis konkretesni ir intensyvesni, tačiau teismo pateiktos pokalbių citatos nėra pakankamos pripažinti, kad E. S. išsakyti teiginiai apie galimą V. A. baudžiamąją atsakomybę yra pakankamai konkretūs ir intensyvūs, kad jais būtų siekiama daryti poveikį liudytojai. Priešingai, iš visų pokalbių turinio matyti, kad pati liudytoja V. A. palaiko pokalbį ir juokauja apie jos bei E. S. baudžiamąją atsakomybę ir jos padarinius, o tai teismų praktikoje paprastai nelaikoma poveikiu liudytojui (Šiaulių apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-91-300/2009). Svarbu ir tai, kad pokalbių dėl darbo sutarties pakeitimo pasirašymo aplinkybių pagrindą suteikė pati liudytoja V. A., kuri apklausiama kategoriškai neneigė, kad parašas darbo sutarties pakeitime gali būti jos. Pažymėtina, kad V. A. bet kada galėjo nutraukti pokalbius su E. S., bet to nepadarė. Vertinant jos parodymus, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme ji tvirtino, jog daug nerimo ir streso patyrė pirmojo susitikimo su E. S. metu, tačiau, kaip matyti iš jos parodymų, ji pati sutiko susitikti dar kartą, pasiūlė susitikimo vietą. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teisme liudytoja V. A. pakeitė parodymus, nurodydama, kad nerimą jai sukėlė tik antrasis pokalbis su E. S., įvykęs 2020 m. spalio 7 d. Išvadą, kad liudytojai V. A. buvo daromas poveikis siekiant, kad ji duotų melagingus parodymus, apeliacinės instancijos teismas grindė ir aplinkybėmis, kad pokalbiams susitikimų su V. A. metu vadovavo E. S., kad jis kreipė pokalbius sau palankia linkme, o V. A. tik kartais įsiterpdavo. Kasatoriai pažymi, kad toks apeliacinės instancijos teismo argumentas yra nepagrįstas, nes pokalbio vedimo iniciatyva nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad buvo daromas baudžiamojo įstatymo uždraustas poveikis liudytojai. Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo argumentas, esą E. S. siekė sukelti nerimą liudytojai V. A. dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis.

8.3. Įvertindamas byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes nesiėmė priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, neįvertino visų proceso metu surinktų įrodymų, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio, nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų, o visas abejones ir neaiškumus vertino ne kaltinamojo naudai. Darydamas išvadą, kad liudytojo E. Ž., o ne kaltinamojo E. S. parodymai yra teisingi, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė E. S. parodymų, kad tarp jo ir E. Ž. buvo žodinis susitarimas, kad E. S. darbo užmokestis nebus mažesnis nei darbo užmokestis, gautas pirmesnėje darbovietėje, – 4500 Lt (1303,29 Eur). Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad E. Ž. nežinojo apie E. S. darbo užmokesčio dydį iki jo atleidimo iš darbo dienos, nes UAB „T“ visuotiniai akcininkų susirinkimai nevyko ir tai patvirtinta aplinkybė, kad nėra akcininkų susirinkimų protokolų VĮ Registrų centre. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra akivaizdžiai nepagrįsta ir padaryta suteikus išskirtinę reikšmę vienam įrodymui, o ne byloje surinktų įrodymų visumai. Pažymėtina, kad jokie teisės norminiai aktai neįpareigoja VĮ Registrų centro kaupti akcininkų susirinkimų protokolus, todėl jų nebuvimas VĮ Registrų centre nepaneigia galimybės, kad akcininkų susirinkimai vyko. Išvadą apie tai patvirtina aplinkybė, kad E. Ž. patvirtino visus ginčo laikotarpiu aktualius UAB „T“ finansinės atskaitomybės dokumentus. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių įstatymo 15 straipsnio 5 dalį registro duomenys ir informacija laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.71 straipsnio 3 dalį juridinių asmenų registro tvarkytojo išduodami registro duomenų ir informacijos išrašai, dokumentų kopijos turi išankstinę didesnę įrodomąją galią. Dėl to Juridinių asmenų registro duomenų apie finansinių atskaitomybių patvirtinimą ir įvykusius akcininkų susirinkimus negali paneigti deklaratyvūs liudytojo E. Ž. parodymai. Be to, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Dėl to, pagrįsdamas savo išvadas E. Ž. parodymais apie nevykusius akcininkų susirinkimus, apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pagrindė spėjimu ir prielaidomis. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl 2007 m. spalio 1 d. UAB „T“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo kopijos tvirtinimo aplinkybių, padarė išvadą, kad E. S. neprašė buhalterės perduoti UAB „T“ dokumentų, todėl ši E. S. jokių dokumentų neperdavė. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „T“ buhalterė, dirbusi nuo 2015 m., apie dokumentų perdavimo aplinkybes nebuvo apklausta, nors tokia galimybė buvo, todėl E. S. parodymai liko nepaneigti, o apeliacinės instancijos teismo išvados liko niekuo nepagrįstos.

8.4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo nesilaikyta liudytojų apklausos teismo posėdyje tvarkos, taip iš esmės pažeidžiant BPK 324 straipsnio 1 dalį. Padarytas pažeidimas teikia pagrindą daryti išvadą, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo pažeista E. S. teisė į nešališką teismą, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

8.5. BPK 324 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kolegijos pirmininkas pradeda teismo posėdį ir atlieka kitus veiksmus, tarp kurių pašalinimas atvykusių liudytojų iš teismo posėdžių salės. 2021 m. gruodžio 3 d. įvykusio teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teismas nusprendė atnaujinti įrodymų tyrimą, kurio metu nutarė išklausyti du garso įrašus. Kito teismo posėdžio, įvykusio 2022 m. vasario 1 d., metu teismo posėdyje dalyvavo liudytojai E. Ž. ir V. A., kurie nebuvo pašalinti iš teismo posėdžių salės. Dėl to, teismo posėdžio pradžioje išklausius dalį garso įrašų, liudytojas E. Ž. buvo apklaustas apie aplinkybes, kurios buvo nurodytos garso įraše. Dėl to liudytojo E. Ž. parodymai negalėjo būti laikomi objektyviais ir jais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Liudytoja V. A. dalyvavo teismo posėdyje ne tik išklausant garso įrašus, bet ir apklausiant liudytoją E. Ž. Dėl to, V. A. sužinojus kito liudytojo parodymus, neliko galimybės nustatyti prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, atimta galimybė imtis papildomų priemonių tokiems prieštaravimams pašalinti. Dėl to, nepašalinus liudytojų iš teismo posėdžių salės, tapo neįmanomas objektyvios tiesos byloje nustatymas ir nebegalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Padarytas BPK 324 straipsnio 1 dalies pažeidimas nulėmė ir E. S. teisės į nešališką teismą, įtvirtintos BPK 44 straipsnio 5 dalyje, pažeidimą pagal objektyvųjį kriterijų, kaip jis suprantamas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Solov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 65518/01). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) gali būti pažeista, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek dėl įrodymų tyrimo, tiek dėl teisės taikymo. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Niderost-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95; 2014 m. kovo 3 d. sprendimas byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis įrodymų tyrimo ir jų vertinimo aspektu vertintinas kaip siurprizinis, nes: 1) į 2022 m. vasario 1 d. teismo posėdį buvo pakviesti liudytojai E. Ž. ir V. A., nors 2021 m. gruodžio 3 d. teismo posėdžio metu atnaujinus įrodymų tyrimą buvo paskirti du teismo posėdžiai, kurių metu turėjo būti klausomi byloje esantys garso įrašai; 2) 2022 m. vasario 1 d. teismo posėdžio metu buvo nuspręsta klausyti tik prokuroro ir civilinės ieškovės UAB „T“ atrinktas garso įrašų vietas, o ne visus garso įrašus, nors tam buvo numatyti du teismo posėdžiai; 3) po liudytojos V. A. telefoninio skambučio apeliacinės instancijos teismo kolegijos pirmininkui teismas nusprendė liudytojos nebekviesti į kitą teismo posėdį, nors to prašė E. S., jo gynėjas ir UAB „T“ atstovas.

8.6. Darydamas išvadą dėl civilinio ieškinio tenkinimo apimties, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo principo, kad baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys. Priimdamas sprendimą dėl UAB „T“ pareikšto civilinio ieškinio, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad E. S. pasisavino 14 347,61 Eur darbo užmokesčio ir dar padarė bendrovei 10 763,65 Eur turtinę žalą dėl valstybei bendrovės sumokėtų mokesčių, t. y. padarė 25 111,26 Eur žalą, ir ją priteisė iš E. S. Pažymėtina, kad BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už didelės vertės patikėto ar esančio asmens žinioje svetimo turto pasisavinimą, t. y. nustatyta baudžiamoji atsakomybė tik už realiai neteisėtai įgytą turtą. Dėl to 10 763,65 Eur, bendrovės sumokėti kaip mokesčiai valstybei, negalėjo būti priteisti iš E. S., nes jis šių pinigų realiai negavo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priteisti iš E. S. kaip mokesčius valstybei bendrovės sumokėtą pinigų sumą vertintinas kaip nesąžiningas, turintis neteisėto praturtėjimo požymių ir nepateisinamas teismo nurodytais formaliais pagrindais. Kasatorių nuomone, galbūt pažeisti UAB „T“ turtiniai interesai galėjo būti atkurti vadovaujantis administraciniais teisės aktais, nustatančiais sumokėtų mokesčių susigrąžinimo tvarką arba jų užskaitą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9.   Nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato V. Ptašinskio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl esminio BPK 324 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo

10. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka liudytojai nebuvo pašalinti iš teismo posėdžių salės, o tai sutrukdė nustatyti tiesą byloje, todėl buvo pažeisti BPK 324 straipsnio 1 dalies reikalavimai ir laikytina, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neatitiko nešališkumo reikalavimo objektyviuoju aspektu, taip pažeidžiant BPK 44 straipsnio 5 dalį.

11. BPK 44 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-150-689/2019).

12. BPK 324 straipsnis apibrėžia bendrąsias bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nuostatas. Straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad po to, kai buvo pradėtas teismo posėdis ir atlikti BPK 324 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai, atvykę liudytojai iš teismo posėdžių salės pašalinami. Aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje yra nurodyta, kad BPK 324 straipsnio 1 dalis nenustato draudimo apklausti kaip liudytojus asmenis, kurie dalyvavo teismo posėdyje tiriant įrodymus, tik įtvirtina taisyklę, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atvykę liudytojai turi būti pašalinti iš teismo posėdžių salės. Šios nuostatos prasmė yra ta, kad liudytojams iki parodymų apeliacinės instancijos teisme davimo netaptų žinomi kiti šios instancijos teisme tirtų įrodymų duomenys, nes tai galėtų pasunkinti tiesos nustatymą byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-257/2012, 2K-344/2013).

13. Iš bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka teismo posėdžio protokolo ir jo garso įrašo darytina išvada, kad nusprendus atlikti įrodymų tyrimą ir jį atliekant nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo perklausytos liudytojos V. A. ir nuteistojo E. S. pokalbių garso įrašų dalys ir išklausant šiuos įrašus teismo posėdžio salėje buvo liudytojas E. Ž., taip pat nuotoliniu būdu teismo posėdyje dalyvavo liudytoja V. A. Išklausius V. A. ir nuteistojo E. S. pokalbių garso įrašo dalių, apie bylos aplinkybes buvo apklaustas liudytojas E. Ž., o vėliau ir liudytoja V. A. Ši aplinkybė, kad E. Ž. ir V. A. girdėjo garso įrašų perklausą, neturi jokios esminės reikšmės nagrinėjant ir vertinant E. Ž. ir V. A. parodymus, o kartu ir sprendžiant E. S. kaltės klausimą, nes pati V. A. pateikė įrašus ikiteisminiam bylos tyrimui, todėl, be abejonės, ji ir E. Ž. žinojo šių įrašų turinį. Be to, jų apklausa teisme vyko dėl įmonės veiklos, jos valdymo, E. Ž. ir V. A. dalyvavimo įmonės veikloje bei dėl E. S. vadovavimo įmonei, einant UAB „T“ direktoriaus pareigas, o E. S. ir V. A. pokalbiai vyko dėl iškeltos bylos bei V. A. parodymų pakeitimo E. S. naudai. Todėl tai, kad liudytojai teismo posėdžio metu galėjo sužinoti kitų teismo posėdžio metu tirtų įrodymų turinį, šiuo atveju nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė BPK 324 straipsnio 1 dalyje nustatytų bendrųjų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad liudytojai E. Ž. ir V. A. buvo apklausti apie bylos aplinkybes nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jų parodymai neprieštaravo tarpusavyje, be to, lyginant juos su duotais pirmosios instancijos teisme, jokių esminių jų pokyčių nebuvo.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų

14. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 1 dalį, nes, darydamas išvadas dėl E. S. atsakomybės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nepaneigė to, kad buvo žodinis susitarimas dėl uždarbio dydžio tarp UAB „T“ pagrindinio akcininko E. Ž. ir E. S., suteikė išskirtinę reikšmę, vadovavosi spėjimu ir prielaidomis remdamasis E. Ž. parodymais, kad jam nebuvo žinoma apie E. S. darbo užmokesčio dydį iki jo atleidimo iš darbo dienos, nes akcininkų susirinkimai nevyko. Liko nepaneigti E. S. parodymai apie 2007 m. spalio 1 d. UAB „T“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo kopijos tvirtinimo aplinkybes.

15. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.).

16. Patikrinusi skundžiamus nuosprendžius teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad bylą nagrinėję teismai padarė esminių BPK pažeidimų. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, darydamas išvadas dėl bylos aplinkybių, rėmėsi ne išskirtinai liudytojo E. Ž. parodymais, savo išvadas apie bylos aplinkybes pagrindė ne spėjimu ir prielaidomis, bet remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, kurią sudaro dalis paties E. S. parodymų, liudytojų E. Ž., V. A., A. T. parodymai, garso įrašai ir jų apžiūros protokolai, UAB „T“ pateikti įmonės dokumentai, specialisto išvada Nr. 11-2263 (18), UAB „T“ steigimo ir finansinės atskaitomybės dokumentai ir kiti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti įrodymai. Pažymėtina, kad liudytojo E. Ž. parodymai dėl E. S. darbo užmokesčio dydžio, visuotinių akcininkų susirinkimų ir kitų bylos aplinkybių buvo pripažinti patikimesniais nei E. S. parodymai, nes atitiko kitų byloje surinktų įrodymų visumą. Iš specialisto išvados Nr. 11-2263 (18) matyti, kad paskutinis E. S. darbo sutarties pakeitimo įrašas, kuriuo E. S. nuo 2007 m. spalio 1 d. mėnesinis mokamas darbo užmokestis 4500 Lt (1303,29 Eur), yra parašytas ir pasirašytas ne V. A. Liudytoja V. A. parodė, kad ji E. S. darbo sutarties pakeitimo, kuriuo nuo 2007 m. spalio 1 d. padidintas E. S. darbo užmokestis, nesurašė ir jo nepasirašė, į UAB „T“ veiklą nesikišo, įmonės veiklą realiai kontroliavo jos tuometinis sutuoktinis E. Ž. Iš garso įrašų ir jų apžiūros protokolų matyti, kad E. S. prašo V. A. pakeisti anksčiau ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir pripažinti darbo sutarties pakeitimus dėl darbo užmokesčio E. S. padidinimo nuo 2007 m. spalio 1 d. kaip padarytus liudytojos V. A. Pažymėtina, kad byloje, nepaisant visų atliktų proceso veiksmų, nebuvo gautas 2007 m. spalio 1 d. UAB „T“ visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriame buvo priimtas sprendimas padidinti E. S. darbo užmokestį iki 4500 Lt (1303,29 Eur), protokolo originalas, o garso įrašų ir jų apžiūros protokoluose užfiksuota, kad E. S.  V. A. aiškina, esą turi visus UAB „T“ visuotinių akcininkų susirinkimų protokolus savo žinioje ir gali priimti sprendimą dėl jų tolesnės lemties, todėl ji galinti nebijoti galimos teisinės atsakomybės už melagingus parodymus, kad ji pasirašė darbo sutarties pakeitimą dėl darbo užmokesčio E. S. padidinimo nuo 2007 m. spalio 1 d. E. Ž. parodymai tiksliau atitiko ir kitus apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytus įrodymus. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvados vertintinos kaip padarytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, o kartu ir BPK 44 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Vien tai, kad kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis apie bylos aplinkybes, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, neteisingai nustatė bylos aplinkybes ir pripažino E. S. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ne BPK nustatytu atveju ir nesilaikydamas šio kodekso nustatytos tvarkos, t. y. pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais grindžiamas netinkamas BK 183 straipsnio 2 dalies taikymas

17. Kasaciniame skunde nurodoma, kad E. S. neturėjo tiesioginės tyčios pasisavinti UAB „T“ turtą, nes darbo užmokesčio dydis buvo nustatytas su UAB „T“ pagrindinio akcininko E. Ž. sutikimu, todėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 183 straipsnio 2 dalį.

18. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė už didelės vertės turto pasisavinimą. BK 183 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika negali būti padaryta dėl neatsargumo, todėl, remiantis BK 16 straipsnio 4 dalimi, atsakomybė už šią veiką kyla tik tada, kai ji padaryta veikiant tyčia.

19. Byloje nustatyta, kad E. S., būdamas UAB „T“ direktorius ir dėl to turėdamas savo žinioje įmonės turtą, panaudodamas suklastotą tikrą darbo sutartį, kurioje buvo nurodytas didesnis atlyginimas, nei nustatytas pagal įmonės įstatuose įtvirtintą tvarką, gavo iš UAB „T“ didesnį nei nustatytą pagal įmonės įstatus, t. y. teisėtą, darbo užmokestį ir dėl to padarė UAB „T“ 25 111,26 Eur turtinę žalą. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, byloje nenustatyta, kad E. S. didesnį darbo užmokestį už darbą iš UAB „T“ gavo teisėtai, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad savo sutikimą dėl tokio užmokesčio būtų išreiškę UAB „T“ akcininkai, kaip tai turėjo būti padaryta laikantis įmonės įstatuose nustatytos tvarkos. Vien tai, kad įmonės akcininkai galėjo duomenis apie E. S. darbo užmokestį sužinoti detaliai analizuodami įmonės finansinę atskaitomybę ir turėdami šią informaciją galėjo pasinaudoti galimybe pareikšti nesutikimą, negali būti prilyginta informuotam ir laisvam sutarties šalies sprendimui padidinti E. S. darbo užmokestį. Būdamas UAB „T“ direktorius ir gaudamas byloje nustatytą laikotarpį iš UAB „T“ didesnį nei nustatytą pagal įmonės įstatuose įtvirtintą tvarką darbo užmokestį pagal suklastotą tikrą darbo sutartį, E. S. neabejotinai suvokė, kad didelės vertės UAB „T“ turtą verčia nuosavu turtu, numatė, kad dėl to UAB „T“ patirs turtinės žalos, ir tokių padarinių siekė. Dėl to E. S. veika pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl netinkamo BK 233 straipsnio 1 dalies taikymo

20. Kasaciniame skunde nurodoma, kad E. S. neatliko veikos, kuria būtų darytas poveikis liudytojui, kad šis duotų melagingus parodymus, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 233 straipsnio 1 dalį. Kasatoriai pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu V. A. neneigė, jog parašas darbo sutartyje gali būti jos, taigi E. S. pokalbių metu darė poveikį liudytojai V. A., kad ši duotų tikrovę atitinkančius parodymus, o tokia veika neuždrausta BK 233 straipsnio 1 dalyje. Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad fakto, jog V. A. buvo daromas poveikis, nepatvirtina liudytojos elgesys pokalbio su E. S. metu, nes ši pokalbio metu palaikė pokalbį, juokavo dėl galimos baudžiamosios atsakomybės, galėdama bet kada nutraukti pokalbį, to nepadarė, pati nurodė kito susitikimo su E. S. laiką ir vietą, o jos parodymai dėl nerimo ir streso, kurį kėlė susitikimai su E. S., nebuvo nuoseklūs, keitėsi bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu. Vien tai, kad, teismo vertinimu, E. S. priklausė pokalbio vedimo iniciatyva, negali būti aplinkybė, pagrindžianti išvadą, jog buvo darytas poveikis liudytojai V. A. Be to, tvirtinama skunde, jokie objektyvūs duomenys nepatvirtinta, kad E. S. siekė sukelti V. A. nerimą dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės.

21. BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus. Aiškinant šią normą teismų praktikoje yra nurodyta, kad pagal BK 233 straipsnį kvalifikuojamas ne tik prievartinis poveikis proceso dalyviui, kad šis duotų melagingus parodymus, bet ir neprievartinės jo formos, pvz., duodant atitinkamus nurodymus, įtikinėjant, prašant, siūlant pinigų ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2013, 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007). Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2010, 2K-291/2013, 2K-488/2014, 2K-348-303/2015)‏‏.

22. Byloje nustatyta, kad E. S. pokalbių metu prašė V. A. pakeisti ikiteisminio tyrimo metu savo anksčiau duotus parodymus, kad ji melagingai patvirtintų, jog ji, kaip UAB „T“ akcininkė, 2007 m. spalio 1 d. padidino atlyginimą E. S. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad E. S. siekė paveikti liudytoją V. A. duoti būtent melagingus parodymus. Dėl to kasacinio skundo argumentai, esą teismai nustatė, kad buvo prašoma duoti teisingus parodymus, todėl netinkamai pritaikė BK 233 straipsnio 1 dalį, atmestini kaip deklaratyvūs ir prieštaraujantys skundžiamų nuosprendžių turiniui. Poveikio liudytojui veika yra baigta nuo draudžiamų veiksmų atlikimo momento, t. y. nuo prašymo, įkalbinėjimo ar kitokio poveikio liudytojui, kuriuo siekiama, kad liudytojas duotų melagingus parodymus, o tokie E. S. veiksmai byloje nustatyti. Dėl to neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl E. S. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 233 straipsnio 1 dalį aplinkybės, kad V. A. nenutraukė pokalbio su E. S., nors turėjo tokią galimybę, kam iš jų priklausė pokalbio vedimo iniciatyva. Visos šios aplinkybės neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, nes E. S. atliko neteisėtus ir pavojingus veiksmus norėdamas paveikti asmenį, kuris baudžiamojoje byloje pašauktas kaip liudytojas, pakeisti parodymus. Dėl to, atsižvelgus į teismų nustatytas bylos aplinkybes, E. S. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 233 straipsnio 1 dalį.

Dėl civilinio ieškinio

23. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, darydamas išvadą dėl civilinio ieškinio tenkinimo apimties, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo principo, jog baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys.

24. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese yra dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151-697/2020). Pagal teismų praktiką žalos samprata baudžiamojoje ir baudžiamojo proceso teisėje pirmiausia susijusi su nusikalstamos veikos, aprašytos BK specialiosios dalies straipsnyje, požymiais, kurių buvimas įrodinėjamas konkrečioje byloje, todėl tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-511/2017, 2K-46-699/2018). BK 183 straipsnio 1 ar 2 dalyje aprašyta nusikalstamos veikos sudėtis pagal teismų praktiką yra materialioji, todėl, inkriminuojant šią nusikalstamą veiką, būtinasis požymis yra nusikalstami padariniai, kurie suvokiami kaip nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2014, 2K-63-489/2022).

25. Pagal byloje nustatytas aplinkybes dėl E. S. nusikalstamos veikos UAB „T“ buvo padaryta 25 111,26 Eur žala, iš kurios 14 347,61 Eur darbo užmokesčio permoka, o 10 763,65 Eur sumokėti mokesčiai. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, remiantis specialisto išvada ir kitais byloje surinktais įrodymais, buvo nustatyta tiksli pinigų suma, kurios dėl E. S. nusikalstamos veikos neteko UAB „T“, t. y. 25 111,26 Eur. Dėl to ši suma pagrįstai pripažinta nusikalstamos veikos padariniais ir priteista LUAB „T“ iš E. S. Išvados apie tai nepaneigia kasatorių argumentas, esą E. S. realiai nedisponavo UAB „T“ turto dalimi, kuri buvo sumokėta kaip mokesčiai už E. S. valstybei, nes nustatant nusikalstamos veikos padarinius svarbi ne E. S. gauta pinigų suma, o UAB „T“ netekto turto vertė. Be to, pažymėtina, kad UAB „T“ kaip mokesčiai sumokėta pinigų suma tapo E. S. iš nusikalstamos veikos gauta nauda apskaičiuojant jam socialinio draudimo pensiją, galėjo tokia tapti apskaičiuojant ligos ir kitas socialines išmokas ir tai, panaudodamas suklastotą tikrą darbo sutartį, kurioje nurodytas neteisėtai padidintas jo darbo užmokestis, E. S. suvokė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato Vytauto Ptašinskio kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                Alenas Piesliakas

Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis