P-90-463/2022

Administracinė byla Nr. P-90-463/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00610-2017-0 Procesinio sprendimo kategorija 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. gruodžio 14 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Ivetos Pelienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2396-492/2020 pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. sausio 20 d. įsakymą Nr. M1-09 „Dėl (duomenys neskelbtini) D. B. tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į tarnybą – (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2017 m. sausio 23 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – ir Ministerija, FM) atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2396-492/2020 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pažymėjo, kad pareiškėjas ginčijo Įsakymą, kuriuo pareiškėjas, (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą, už kurį jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų nuo 2017 m. sausio 23 d. Teismas, įvertinęs komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti 2017 m. sausio 20 d. išvadą, pažymėjo, kad joje konstatuota, jog pareiškėjas padarė šiurkščius tarnybinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte – valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises, bei 3 punkte – korupcinio pobūdžio veikos požymių turinti veika (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi), susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo inicijuotas, atsakovui gavus Specialiųjų tyrimo tarnybos (toliau – STT) 2017 m. sausio 4 d. raštą, kuriame nurodyta, kad STT disponuoja informacija apie pareiškėjo galbūt padarytą korupcinio pobūdžio neteisėtą veiką, turinčią tarnybinio nusižengimo požymių. Komisija, tarnybinio nusižengimo tyrimo metu siekdama gauti reikalingos papildomos informacijos, 2017 m. sausio 9 d. raštu kreipėsi į STT, kuri 2017 m. sausio 10 d. raštu pateikė turimą medžiagą, pagrindžiančią STT 2017 m. sausio 4 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas aplinkybes. Tarnybinio tyrimo metu, remiantis STT Vilniaus valdybos 2017 m. sausio 9 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų (apžiūros) atlikimo protokolu, buvo nustatyta, kad pareiškėjas, vykdydamas tarnybines pareigas, ne darbo vietoje darbo dienomis ir darbo metu buvo keturis kartus susitikęs su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu – 2015 m. rugpjūčio 7 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d., 2015 m. lapkričio 20 d., 2015 m. gruodžio 22 d., pareiškėjo veiksmai šių susitikimų metu – informacijos, žinomos tik mokesčių administratoriui, atskleidimas apie kitų asmenų atliekamus mokesčių patikrinimus ir jiems priskaičiuotas mokesčių sumas; tarpininkavimas mokesčių mokėtojui teikiant prašymą pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui ir iš anksto tariantis priimti prašymą kitu būdu, negu nustatyta; išskirtinių sąlygų konkrečiam mokesčių mokėtojui sukūrimas; dovanų priėmimas; padarė pažeidimus, kurie sudaro pagrindą taikyti tarnybinę atsakomybę už šiurkščius pažeidimus, numatytus VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktuose. Apeliacinės instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo terminų, nustatytų VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, netinkamai taikė trejų metų tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą, skaičiuojamą nuo nusižengimo padarymo dienos, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad sprendžiant dėl termino tarnybinei nuobaudai skirti situacijose, kuomet STT pateikia duomenis valstybės institucijai dėl jos darbuotojo galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo, yra konstatuojama, kad STT atliktas tyrimas yra laikytinas „kitu patikrinimu“ VTĮ 30 straipsnio 1 dalies prasme, už kurio metu nustatytą pareiškėjo padarytą pažeidimą pagal VTĮ 30 straipsnio 1 dalį tarnybinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau negu per 3 metus nuo tokio tarnybinio nusižengimo padarymo. Teismas, įvertinęs, be kita ko, Konstitucinio Teismo praktiką dėl Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – KŽĮ) nuostatų dėl kriminalinės žvalgybos metu gautų duomenų panaudojimo taikant taikymo, atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad teismas netyrė kriminalinės žvalgybos metu pareiškėjo atžvilgiu atliktų veiksmų teisėtumo. Teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimo 86.7. punkte nurodyta, kad asmuo, manantis, jog pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį panaudojus apie jį surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie galbūt jo padarytą tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, buvo pažeistos jo teisės, turi teisę apskųsti kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui, o jų sprendimus – apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui (KŽĮ 5 str. 9 d. (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos); asmuo, kurio atžvilgiu taikyti kriminalinės žvalgybos veiksmai, turi teisę, šiai informacijai tapus viešai (t. y. ją išslaptinus), reikalauti jam pateikti apie jį surinktus minėtus duomenis (KŽĮ 5 str. 6 d.). <...> šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėta, kad valstybės tarnautojas (pareigūnas), apie kurį KŽĮ nustatyta tvarka slapta buvo renkama informacija, panaudojus tokią informaciją tiriant jo korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą, pagal KŽĮ 5 straipsnio 9 dalį (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) turi teisę kreiptis į šioje dalyje nurodytą teismą (teisėją) ir kelti tokio šios išslaptintos informacijos panaudojimo teisėtumo, būtinumo ir proporcingumo klausimus bei ginčyti tokios informacijos kaip įrodymo priimtinumą. Vadovaudamasis nurodytais išaiškinimais teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismas administracinės bylos ribose pakankama apimtimi patikrino kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos panaudojimo tarnybinio nusižengimo tyrimui teisėtumą. Teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems su kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos panaudojimo tarnybinio nusižengimo tyrimui teisėtumu susijusiems argumentams, jų nekartojo, tačiau akcentavo, kad gautų duomenų autentiškumas nebuvo kvestionuojamas, o teiginiai dėl pareiškėjo privataus gyvenimo neproporcingo suvaržymo yra bendro pobūdžio, nenurodomi jokie konkretūs argumentai, kurie leistų spręsti apie padarytus sunkius asmeninių teisių ir laisvių suvaržymus. Priešingai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimas pareiškėjo darbo laiku, viešose vietose bei gautos informacijos turinys, atsižvelgiant į pareiškėjo užimamas atsakingas pareigas valstybės tarnyboje ((duomenys neskelbtini)), pagrindžia tokių veiksmų atlikimo ir surinktų duomenų panaudojimo proporcingumą siekiamų tikslų – tarnybinės atsakomybės taikymo už korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčias veikas – aspektu. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pareiškėjui pritaikytos tarnybinės nuobaudos už korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos (piktnaudžiavimą tarnyba) padarymą teisėtumui ir pagrįstumui ir pažymėjo, kad teismas neatlieka savarankiško tarnybinio nusižengimo tyrimo, bet remiasi atsakovo atlikto tyrimo metu užfiksuotais duomenimis. Šiuo aspektu buvo atmesti apelianto argumentai, kad teismas nevertino tarnybinio nusižengimo sudėties, tik pakartojo tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje išdėstytus teiginius, nes byloje nėra tokių duomenų, kuriais galėtų būti paneigiamos atsakovo padarytos išvados, tai reiškia, kad ir teismui nebuvo pagrindo spręsti kitaip. Apelianto argumentai, kad jis neatsakingas už informacijos apie kitus mokesčių mokėtojus atskleidimą, nes apie atliekamus patikrinimus buvo rašoma spaudoje, t. y. duomenys buvo vieši, taip pat, teismo manymu, yra nepagrįsti. Pareiškėjui tarnybinė atsakomybė buvo pritaikyta už jo, atsakingas pareigas ėjusio valstybės tarnautojo, padarytus konkrečius teisės aktų reikalavimų pažeidimus, tarp jų – ir neteisėtą informacijos apie kitus mokesčių mokėtojus atskleidimą, šiuos pažeidimus patvirtina byloje nustatyti duomenys, ir jų vertinimui negali turėti įtakos spaudoje publikuoti duomenys. Apeliacinės instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo apeliacinį skundą, pašalino pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus dėl tarnybinės atsakomybės taikymo VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto pagrindu šalintini, kartu nurodant, kad ginčijamame Įsakyme VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 punktas nurodytas nepagrįstai, tačiau tai neturi įtakos 2017 m. sausio 20 d. įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui iš esmės. Tarnybinės nuobaudos pareiškėjui – atleidimo iš pareigų skyrimą už VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 3 punkte numatyto šiurkštaus nusižengimo padarymą, pagrindžia tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatyti duomenys. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šiuos duomenis patikrino, taip pat kitas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes nustatė ir išsamiai ištyrė pirmosios instancijos teismas, priimtas sprendimas yra pagrįstas ir išsamiai motyvuotas, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2396-492/2020 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Pareiškėjas prašyme pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir nurodo, kad 2022 m. balandžio 19 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje naujai paaiškėjo esminės aplinkybės, kurios buvo nagrinėjamos administracinėje byloje. Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje įvertino to paties kriminalinės žvalgybos tyrimo, kuriame buvo slapta sekamas ir kontroliuojamas pareiškėjas ir jo atžvilgiu surinkta kriminalinės žvalgybos informacija naudojama šioje administracinėje byloje, teisėtumą inter alia Šiaulių apygardos teismo nutarčių, kuriomis sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai, pagrįstumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas yra drausminės atsakomybės taikymas, remiantis KŽĮ 19 straipsnio 3 dalimi perduota kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija. Vienas iš esminių pareiškėjo argumentų buvo tai, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo metu buvo padaryta reikšmingų žmogaus teisių pažeidimų, taikomos priemonės buvo neproporcingos, sankcionuotos nepagrįstai. Dėl to kriminalinės žvalgybos surinkti ir tarnybinės atsakomybės klausimui spręsti perduoti duomenys laikytini neteisėtais bei negali būti naudojami kaip įrodymai administracinėje byloje. Nagrinėjamoje administracinėje byloje minimų kriminalinės žvalgybos duomenų teisėtumas buvo vertinamas į bylą prijungiant Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d., 2015 m. rugsėjo 1 d., 2015 m. gruodžio 3 d. nutartis. Minėtos nutartys ir jų teisėtumas bei pagrįstumas taip pat buvo vertinamos Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Pagrindinis skirtumas tarp kriminalinės žvalgybos veiksmus sankcionuojančių Šiaulių apygardos teismo nutarčių naudojimo baudžiamojoje ir administracinėje byloje yra tas, jog šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas Šiaulių apygardos teismo nutartis prijungė prie bylos, bet nevertino jų turinio. Teismas sprendė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumui patvirtinti pakanka fakto, jog, kaip reikalauja KŽĮ 10 straipsnio nuostatos, užtenka fakto, kad teismų nutartys buvo priimtos, o administracinę bylą nagrinėję teismai jų turinio nevertino. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas ne tik prijungė minėtas Šiaulių apygardos teismo nutartis prie bylos, tačiau vertino ir jų turinį bei pagrįstumą. Išanalizavęs nutarčių motyvus teismas priėjo prie išvados, kad tiek teismo nutartys, tiek jų pagrindu vykdyti kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo neproporcingai pažeidžiantys asmens teises. Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo pradėtas būtent pareiškėjo atžvilgiu, vėliau kriminalinės žvalgybos priemonės sankcionuotos ir kitų asmenų atžvilgiu. Baudžiamojoje byloje taip pat paaiškėjo, jog buvo pradėti du atskiri kriminalinės žvalgybos tyrimai, nutarčių, kuriomis sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai taip pat buvo daugiau, tačiau šiai administracinei bylai aktualios būtent tos, kuriomis buvo sankcionuoti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu bei surinkta informacija apie jį. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad, pagal Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį kriminalinės žvalgybos veiksmai pirmą kartą sankcionuoti 2015 m. rugsėjo 1 d. (trims mėnesiams iki 2015 m. gruodžio 1 d.). Ši informacija žinoma tik iš kitos nutarties, pati 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis į bylą nebuvo pateikta. Vėliau 2015 m. gruodžio 3 d. kriminalinės žvalgybos veiksmai pareiškėjo atžvilgiu sankcionuoti iki 2016 m. kovo 3 d. Pagal kriminalinės žvalgybos protokolus pokalbiai užfiksuoti 2015 m. rugpjūčio 7 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d., 2015 m. lapkričio 20 d. ir 2015 m. gruodžio 22 d. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos nuosprendžio kriminalinės žvalgybos byla pradėta tik 2015 m. rugpjūčio 31 d., tuo tarpu pareiškėjo pokalbiai jau fiksuoti 2015 m. rugpjūčio 7 d., 28 d. Taigi, pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu buvo teisus teigdamas, jog jo atžvilgiu 2015 m. rugpjūčio 7 d. ir 28 d. buvo slapta fiksuoti pokalbiai, nepradėjus kriminalinės žvalgybos bylos. Vadinasi, pareiškėjo slapta buvo klausomasi ir jo pokalbiai įrašinėjami nesant įstatymo nustatyto pagrindo, nepradėjus kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos. Tokios aplinkybės yra žmogaus teisės į privatumą pažeidimas. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendyje konstatavo, jog 2015 m. rugsėjo 1 d. (aktuali pareiškėjo atžvilgiu), spalio 20 d., 2016 m. sausio 20 d. nutartyse kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmas – techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, buvo sankcionuotas ir pratęstas lakoniškai, nedetaliai, dėl ko sudėtinga nustatyti teismo sprendimu leidžiamas atlikti veiksmų apimtis (ribas). Šiaulių apygardos teismo nutarčių (išslaptintų) dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo turinys rodo, kad faktinis pagrindas tyrimo veiksmams jose buvo nurodomas abstrakčiai, kaip teikimuose nurodomos veikos, turinčios apysunkių ir sunkių nusikaltimų požymių. Taigi, Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, įskaitant pareiškėjo atžvilgiu aktualią 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį, sankcijos nustatytos taip, kad negalima nustatyti sankcionuojamų veiksmų apimties ir ribų. Analogiškus argumentus pareiškėjas teikė dar bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, tačiau teismai jų nevertino laikydami, jog jie yra nepagrįsti. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio – naujai paaiškėjusi aplinkybė, jog Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai ir netinkamai motyvavo techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas administracinėje byloje ginčijo panaudotų kriminalinės žvalgybos priemonių jo atžvilgiu teisėtumą ir proporcingumą, bet teismui užteko fakto, jog sankcijos formaliai buvo. Tačiau į administracinę bylą buvo pateikta tik viena nutartis – 2016 m. gruodžio 3 d., kitos nutartys pateiktos nebuvo, įskaitant 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį, kurią Vilniaus apygardos teismas laikė neišsamia, lakoniška ir nepakankamai apibrėžta. Vadinasi, jei teismas būtų išreikalavęs visas nutartis ir vertinęs jų turinį, teismas būtų nustatęs tas pačias aplinkybes, kurias nustatė ir Vilniaus apygardos teismas priimant 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendį, o būtent, jog sankcijos nebuvo pakankamai motyvuotos, kas leidžia teigti, jog pareiškėjo teisė į privatumą buvo ribota neproporcingai, dėl ko tokio asmens teises ir KŽĮ reikalavimus pažeidžiančio tyrimo duomenys negali būti įrodymas administracinėje byloje ir pagrindas taikyti tarnybinę atsakomybę. Vilniaus apygardos teismui priėmus nuosprendį paaiškėjo, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas pradėtas tik 2015 m. rugpjūčio 31 d., todėl rugpjūčio 7 d. ir 28 d. pokalbiai niekaip negalėjo būti fiksuojami sankcionuotai, nes tuo metu tyrimas apskritai dar nevyko. Vadinasi, duomenys surinkti pažeidžiant asmens teisę į privatumą ne įstatymų nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos teismas kriminalinės žvalgybos bylų duomenis vertino didesne apimtimi, nei aktuali šioje byloje, tačiau tai nekeičia esminės teismo išvados – kriminalinės žvalgybos protokoluose užfiksuota informacija nepasitvirtino, duomenys buvo dirbtinai pritaikomi, „pritempiami“ prie Baudžiamojo kodekso straipsnių, kas teismui leido daryti išvadą, kad kriminalinės žvalgybos priemonės minėtų tyrimų metu buvo naudojamos ne tik siekiant atskleisti nusikalstamas veikas, bet ir kaip būdas surasti kaltinamųjų veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas pažymėjo, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmais gautus duomenis patikrinus Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais veiksmais, kaltinamiesiems inkriminuotos veikos nepasitvirtino, ir nors kriminalinės žvalgybos priemonių proporcingumo vertinimas negali būti siejamas su jų taikymo metu gautais rezultatais, tačiau šiuo atveju teisėju kolegija sprendė, kad proceso metu kaltinamųjų teisės buvo varžomos nepagrįstai ilgai ir intensyviai, tuo būdu, neproporcingai. Priėmus 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje paaiškėjo, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo metu buvo nepagrįstai varžomos asmenų, įskaitant pareiškėją, teisės, teisių varžymas truko neproporcingai ilgai. Tokie žmogaus teisių pažeidimai turėjo įtakos ir duomenų, kaip įrodymų, teisėtumui bei privalėjo būti įvertinti šioje administracinėje byloje. Šios aplinkybės konstatuotos teismo nuosprendžio. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl jo privataus gyvenimo neproporcingo suvaržymo, negali būti laikytini kaip bendro pobūdžio argumentai. Pareiškėjas šiuo atveju atsidūrė nepalankesnėje situacijoje nei asmenys, kurių atžvilgiu to paties kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindu buvo pradėta baudžiamoji byla ir pareikšti kaltinimai. Baudžiamojoje byloje buvo vertinama ne tik faktas ar buvo teismų sankcijos, ar ne, STT neužteko vien nurodyti kokiomis nutartimis (nurodant jų datas ir numerius) buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai, o teismas vertino visus kriminalinės žvalgybos dokumentus bei jų turinį, t. y. kriminalinės žvalgybos tyrimo trukmę, taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių apimtis ir ribas, nutarčių, kuriomis kriminalinės žvalgybos priemonės taikytos, išsamumą ir pagrįstumą. Tuo tarpu pareiškėjo atžvilgiu dėl minėtų kriminalinės žvalgybos tyrimo trūkumų bei nepagrįstų žmogaus teisių ribojimų nepasisakyta, nors kitas teismas kitoje byloje šiuo metu tai jau yra konstatavęs. Naujai paaiškėjusios aplinkybės – kriminalinės žvalgybos tyrimo metu padaryti KŽĮ ir žmogaus teisių pažeidimai, kurie sąlygojo, jog tyrimo metu surinkti duomenys neatitinka įrodymų teisėtumo kriterijaus ir jais neturi būti remiamasi administracinėje byloje taikant drausminę atsakomybę. Kriminalinės žvalgybos tyrimas, o tuo pačiu ir jo metu padaryti esminiai KŽĮ ir žmogaus teisių pažeidimai vykdytas dar iki drausminės atsakomybės pareiškėjui pritaikymo. Taigi, nagrinėjant bylą KŽĮ pažeidimai kriminalinės žvalgybos tyrimo metu jau buvo padaryti, sąlygojo kriminalinės žvalgybos duomenų kaip įrodymo neteisėtumą, tačiau dar nebuvo konstatuoti teismo sprendimu. Be to, pareiškėjui teismo sprendimu konstatuoti kriminalinės žvalgybos subjektų pažeidimai bei kriminalinės žvalgybos veiksmus sankcionuojančių nutarčių trūkumai nebuvo žinomi, pareiškėjas teikė argumentus bei prašė bylą nagrinėjančio teismo įvertinti ir iš esmės pripažinti tai, ką pripažino Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje – jog kriminalinės žvalgybos tyrimo metu duomenys surinkti neteisėtai pažeidžiant asmens teises, tačiau administracinėje byloje teismas nei paties kriminalinės žvalgybos tyrimo, nei kriminalinės žvalgybos veiksmus sankcionuojančių nutarčių turinio nevertino. Aplinkybė, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus sankcionuojančios nutartys neišsamios, neapibrėžtos, pernelyg plačiai suteikiančios galimybes riboti asmens teises pareiškėjas sužinojo būtent iš Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendžio. Taip pat naujai paaiškėjusios aplinkybės apie kriminalinės žvalgybos tyrimo metu padarytus pažeidimus bei neišsamias teismų nutartis, kuriomis buvo sankcionuojamas kriminalinės žvalgybos veiksmų panaudojimas, turi esminę reikšmę šioje administracinėje byloje. Pareiškėjo atžvilgiu tarnybinis patikrinimas buvo atliktas ir vėliau jo metu nustatytos aplinkybės vertinamos administracinėje byloje remiantis išimtinai tik STT surinkta ir perduota kriminalinės žvalgybos informacija. Kitokių duomenų, kuriais būtų įrodinėjama pareiškėjo atsakomybė, administracinėje byloje nebuvo. Nurodytų kriminalinės žvalgybos duomenų teisėtumo klausimas yra esminis šioje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 5 d. nutartyje taip pat pažymėjo, jog bylos dalykas – drausminės atsakomybės taikymas remiantis kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinktais ir perduotais duomenimis. Teismui atnaujinus bylą, išreikalavus visas kriminalinės žvalgybos veiksmus sankcionuojančias nutartis, teikimus ir prašymus, susijusius su pareiškėjo atžvilgiu surinktais duomenimis, juos įvertinus ne formaliai, bet atsižvelgiant į jų turinį, įskaitant jau baudžiamojoje byloje atliktą kito teismo vertinimą, gali būti nustatyti esminiai KŽĮ ir žmogaus teisių pažeidimai, kas reikštų, jog tokiais duomenimis neturi būti vadovaujamasi administracinėje byloje. Pagrindinis skirtumas tarp anksčiau byloje buvusių duomenų ir naujai paaiškėjusių aplinkybių yra tas, jog nagrinėjant administracinę bylą teismas laikė, jog nutartys, kuriomis sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai, buvo teisėtos. Tam teismams užteko vien fakto, kad jos buvo priimtos. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nevertino nutarčių turinio. Iš 2022 m. balandžio 19 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio akivaizdžiai matyti, kad nutarčių turinys nebuvo pagrįstas, teismas jas laikė neišsamiomis, o pačius kriminalinės žvalgybos veiksmus pripažino neproporcingai ribojančius asmenų teises. Todėl šios aplinkybės iš esmės keičia įrodinėjimą administracinėje byloje ir jeigu jos būtų buvusios žinomos anksčiau, teismai būtų vertinę nutarčių turinį ir jų teisėtumą, kaip ir apskritai kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą ir proporcingumą. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, tačiau tai nėra kliūtis spręsti proceso atnaujinimo klausimą. Teismui atnaujinus procesą pareiškėjas prašytų stabdyti bylą iki įsiteisės 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendis arba būtų priimtas galutinis sprendimas minėtoje byloje. Anksčiau, iki nuosprendžio priėmimo, pareiškėjas negalėjo reikšti tokio prašymo, kadangi pareiškėjui nebuvo žinoma, kad baudžiamojoje byloje vertinti visi kriminalinės žvalgybos tyrimo dokumentai, įskaitant nutartis, kuriomis kriminalinės žvalgybos veiksmai sankcionuoti ir paties pareiškėjo atžvilgiu.

Atsakovas Ministerija atsiliepime nesutinka su pareiškėjo prašymu dėl proceso atnaujinimo ir prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas netinkamai ir sau palankiai interpretuoja nuosprendžio baudžiamojoje byloje turinį bei bando klaidinti teismą. Pareiškėjo atžvilgiu taikyta drausminė nuobauda – atleidimas, buvo taikyta remiantis kriminalinės žvalgybos duomenimis, t. y. užfiksuotais pokalbiais. Pokalbiai, kurie užfiksuoti kriminalinės žvalgybos tyrimo protokoluose ir kurie buvo pagrindas pareiškėjui taikyti draudiminę nuobaudą – atleidimą, vyko 2015 m. rugpjūčio 7 d. ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. Pareiškėjas nuo pat tarnybinio pažeidimo tyrimo, vėliau nuo administracinės bylos pradžios turėjo teisę išsamiai susipažinti su visa tiriant jo tarnybinį nusižengimą panaudota medžiaga, duomenimis, su išslaptinta informacija, kuri vadovaujantis KŽĮ nustatyta tvarka buvo perduota naudoti tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais. Administraciniai teismai besąlygiškai tikrino, ar apie pareiškėją surinkta informacija yra surinkta esant teisėtam pagrindui. Taip pat būtent teismas prašė STT papildomai pateikti išslaptintus duomenis. STT 2019 m. liepos 8 d. teismui pateikė raštą, kuriame išsamiai išdėstė, jog pokalbiai užfiksuoti 2015 m. rugpjūčio 7 d. ir 2015 m. rugpjūčio 28 d., sankcionuoti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartimi. Pokalbiai užfiksuoti 2015 m. lapkričio 20 d. ir gruodžio 22 d., sankcionuoti Šiaulių apygardos teismo 2015 m rugsėjo 1 d. nutartimi ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartis buvo išslaptinta ir pateikta teismui, o Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartis yra Vilniaus apygardos teisme, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (kuria dabar ir remiasi pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą). Tas pats buvo nurodyta ir STT minėtame rašte. Pareiškėjo atžvilgiu atlikto tarnybinio nusižengimo tyrimo metu iš esmės buvo remtasi kriminalinės žvalgybos, vykdytos kito asmens, t. y. ne pareiškėjo atžvilgiu, metu surinkta informacija (tai nurodoma tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendime, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartyje). Administracinėje byloje priimtuose sprendimuose aiškiai nurodoma, kad atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą dėl vieno asmens surenkama informacija dėl kito asmens gali būti panaudojama kito asmens korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimui. Kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija buvo perduota atsakovui prieš tai atlikus KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nurodytus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas 2020 m. vasario 5 d. nutartyje pagrįstai padarė išvadą, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai, kurių metu surinkta informacija buvo pagrindas atlikti pareiškėjo tarnybinio nusižengimo patikrinimą, buvo tinkamai sankcionuoti ir išslaptinti, todėl atsakovas teisėtai galėjo panaudoti STT perduotą informaciją priimant ginčijamą atsakovo Įsakymą. Atsakovas pažymi, kad nuosprendyje baudžiamojoje byloje teismas nevertino ir netyrė Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. ir gruodžio 3 d. nutarčių. Nuosprendžio baudžiamojoje byloje teiginiai ir jų kontekstas leidžia suprasti, kad Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje nagrinėtos asmenų galbūt nusikalstamos veikos fiksuotos kriminalinės žvalgybos, vykdytos nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., metu. Nuosprendyje nurodoma, kad būtent fiksuoti pokalbiai buvo pagrindas kriminalinės žvalgybos veiksmų nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. sankcionavimui. Vilniaus apygardos teismo nagrinėta baudžiamoji byla neapėmė kriminalinės žvalgybos veiksmų, kurie buvo taikyti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartimi koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu atžvilgiu ir kurių pagrindu surinkti duomenys naudoti pareiškėjo atžvilgiu vykdyto tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, t. y. duomenys apie pareiškėjo ir minėto asmens 2015 m. rugpjūčio 7 d. ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. pokalbius, sankcionavimo teisėtumo vertinimo. Nuosprendyje baudžiamojoje byloje nėra nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartis yra neteisėta. Priešingai, pabrėžiama, kad dėl medžiagos, tame tarpe ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutarties, nekyla abejonių. Taigi, nuosprendyje baudžiamojoje byloje nėra jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios turėtų tiesioginę įtaką pareiškėjo veiksmų, t. y. pareiškėjo ir koncerno „MG Baltic“ viceprezidento 2015 m. rugpjūčio 7 d. ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. pokalbių, užfiksuotų kriminalinės žvalgybos metu kitokiam vertinimui. Pareiškėjas klaidingai interpretuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarime Nr. KT13-N5/2019 pateiktą išaiškinimą dėl KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies. Atsakovas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija pareiškėjo atžvilgiu taip pat buvo panaudota KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies pagrindu. Skirtumas tik toks, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nors kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo vykdyti (kito asmens atžvilgiu). Būtent dėl to buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant išaiškinti, ar VPĮ 29 straipsnio 2d. ir KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatos tiek, kiek jose nenustatyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo, sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal VTĮ klausimą, procedūra (įskaitant tuos atvejus, kai tokia informacija buvo gauta vykdant kito asmens, nei to, kurio atžvilgiu vykdomas tarnybinio nusižengimo tyrimas, kriminalinę žvalgybą), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms nuostatoms. Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo išaiškinimo, tai, jog pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti panaudota kriminalinė žvalgybos informacija, kuri buvo surinkta vykdant kito asmens kriminalinę žvalgybą, savaime tarnybinio nusižengimo tyrimo nedaro neteisėto ir tokie veiksmai laikytini tinkamais ir leistinais. Negali būti traktuojama, kad yra pažeidžiamos asmens teisės, jeigu tai daroma atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą ir siekiant teisėtais būdais bei priemonėmis užkirsti kelią daromam tarnybiniam pažeidimui. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą remiamasi teismo vertinimais pateiktais nuosprendyje baudžiamojoje byloje, kuris nėra įsigaliojęs ir galutinis teismo sprendimas bei tuo pačiu yra apskųstas apeliacine tvarka, dėl Šiaulių apygardos teismo sprendimų sankcionuoti tam tikrų specialiųjų techninių priemonių naudojimą, kurie neturi jokios įtakos pareiškėjo atžvilgiu vykdytame tarnybiniame nusižengime naudotų duomenų teisėtumui, mano, kad pareiškėjas nepateikė nei faktinių aplinkybių, nei teisinių argumentų leidžiančių abejoti administraciniame procese priimtų sprendimų teisėtumu, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo proceso atnaujinimui administracinėje byloje Nr. A-2396-492/2020 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. sausio 23 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95). Taigi, proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018). ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta trylika pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartą administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 punkte nustatytais pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pabrėžtina, jog esminėmis bylos aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie kurias pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; ir 4) kurios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-140/2011; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P44-143/2015; 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-12-502/2017). Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės turi būti esminės bylos išnagrinėjimui, t. y. jos turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad: teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą; teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje administracinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir ar jos nebuvo žinomos pareiškėjui bei teismui, nagrinėjusiam bylą; esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai; jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje; tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms; įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui; tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018). Pareiškėjas kartu su prašymu atnaujinti bylos procesą pateikė neįsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nuosprendis) kopiją, esančią USB laikmenoje. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia šiuo priimtu neįsiteisėjusiu Nuosprendžiu ir jame nustatytomis aplinkybėmis. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad aplinkybės, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas – Nuosprendis, todėl anksčiausia diena, kada jis galėjo sužinoti apie tas aplinkybes – 2022 m. balandžio 19 d. (Nuosprendžio priėmimo diena). Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs ir pateikęs įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad jis teisėtai ir laikydamasis teisės aktų reikalavimų, susipažino su neįsiteisėjusiu Nuosprendžiu ir jame nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su konkrečių asmenų, kurie buvo apklausti liudytojais baudžiamojoje byloje, duotais parodymais, su kriminalinės žvalgybos atlikto tyrimo veiksmais (tyrimo metu padarytais pažeidimais bei neišsamiomis teismų nutartimis, kuriomis buvo sankcionuojamas kriminalinės žvalgybos veiksmų panaudojimas (pratęsimas)), kt. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktas taikomas, kai pareiškėjas suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokių aplinkybių, kaip jis surado naują įrodymą – neįsiteisėjusį Nuosprendį. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 19 d. paskelbė viešą pranešimą (nuoroda: (duomenys neskelbtini)), jog Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą politinės korupcijos byloje, kurioje kaltinimai buvo pareikšti R. K., E. M., V. G., Š. G., G. S., juridiniams asmenims – UAB koncernui „MG Baltic“, politinei partijai „Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis“, politinei partijai „Darbo partija“, priėmė išteisinamąjį nuosprendį (Nuosprendis). Pranešime nurodyta, kad Nuosprendis priimtas, nustačius, jog kaltinimas nepasitvirtino, veikos, nurodytos kaltinime, nebuvo padarytos. Pranešime nurodyta, kad E. M. pasisakymo laidoje organizavimas ar R. K. pokalbis su A. G. nebuvo kyšis E. M.; baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma patvirtino, kad 90 tūkst. eurų R. K. perdavė E. M. ne kaip neteisėtą ar nepagrįstą atlygį, o turėdamas tikslą finansuoti šią politinę veiklą, tačiau tokio pobūdžio veika iki 2020 m. sausio 1 d. nebuvo kriminalizuota, o veikos nusikalstamumą nustatantis baudžiamasis įstatymas atgal negalioja; nuolaida partijos reklamai ir parama viešajai įstaigai kaltinime nepagrįstai įvardintos kyšiu V. G., parama viešajai įstaigai – kyšiu Š. G., G. S. nesitarė su R. K. dėl balsavimo kaltinime nurodomais klausimais, todėl jam kaltinimas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nepasitvirtino; Seimo narių ir privataus asmens bendravimas, kurio turinys – privatų asmenį dominančio teisės akto priėmimas ar Seimo nario asmeninis balsavimas, ar įtaka kitiems, nesuderinamas su skaidraus sprendimų priėmimo standartu, tačiau kyšininkavimo, papirkimo, prekybos poveikiu, piktnaudžiavimo nusikaltimų sudėčių bylos įrodymai nepatvirtina, o pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį; ikiteisminį tyrimą organizuojantys, jam vadovaujantys ir valstybinį kaltinimą palaikantys prokurorai sprendimą dėl baudžiamosios bylos perdavimo teismui privalo priimti tik įvertinę visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, juos tarpusavyje sugretinę, pašalinę tarp jų prieštaravimus; šiuo atveju teismui perduotoje byloje buvo aibė prieštaravimų, kurių pašalinimui teismas išnaudojo visas galimybes, kaltinimas buvo grindžiamas iš esmės vien kaltinamųjų pokalbių stenogramų ištraukomis, be kita ko, jas laisvai ir netiksliai interpretuojant; nepaisant itin didelio skaičiaus liudytojų, rašytinės medžiagos, iš jų, taip pat ir kaltinamųjų parodymų analizės nebuvo pagrindo vertinti, jog duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtino duomenys, gauti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatytais veiksmais. Nuosprendis nėra įsiteisėjęs, todėl jis negali būti vertinamas kaip įrodymas, kuris patvirtina pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti procesą, o kaip jau minėta, pateikiami su prašymu įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Šiuo atveju pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių jo nurodomas aplinkybes. Pats faktas, jog Nuosprendis yra priimtas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra pagrindas atnaujinti procesą. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti atnaujintas bylos nagrinėjimas, paminėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartyje konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į STT kriminalinės žvalgybos veiksmų (apžiūros) atlikimo 2016 m. sausio 9 d. protokole Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktus bei kitus duomenis, kurie buvo gauti tiriant tarnybinį nusižengimą, nustatė, kad pareiškėjas siekė padėti R. K. išspręsti atitinkamą mokestinį klausimą, siūlė pateikti prašymą su pageidaujamu sprendimu per kitą asmenį, atskleidė R. K. informaciją apie kitus mokesčių mokėtojus, savo veiksmais sukūrė išskirtines sąlygas vienam mokesčių mokėtojui; tokiais veiksmais buvo pažeisti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 38 straipsnio 1 dalies, 38 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimai, kad mokesčių administratorius jam pateiktą informaciją apie mokesčių mokėtoją laikytų paslaptyje ir naudotų tik teisėtiems tikslams; 32 straipsnio 3 ir 5 punkto reikalavimai, kad mokesčių administratorius, atlikdamas savo funkcijas, privalo tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų ir užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumą; MAĮ 7 straipsnio ir 371 straipsnio reikalavimai užtikrinti mokesčių mokėtojų lygybės principą. Tokie veiksmai, kurie buvo atliekami tyčia pasinaudojant savo, kaip (duomenys neskelbtini) padėtimi, t. y. savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimu ir / arba nepanaudojimu priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, kurių sukeliamos pasekmės – valstybės tarnautojo vardo, valstybės tarnybos diskreditavimas, (duomenys neskelbtini) autoriteto sumenkinimas, pagrįstai įvertinti kaip šiurkštus pažeidimas – piktnaudžiavimas tarnyba, kuris, minėta, priskirtinas korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčiai veikai, už jį paskirta nuobauda – atleidimas iš pareigų laikytina proporcinga priemone. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams dėl to, kad tarnybinė atsakomybė pareiškėjui buvo pritaikyta už jo, atsakingas pareigas ėjusio valstybės tarnautojo, padarytus konkrečius teisės aktų reikalavimų pažeidimus, tarp jų – ir neteisėtą informacijos apie kitus mokesčių mokėtojus atskleidimą. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, informaciją apie pareiškėjo galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą STT pateikė FM 2017 m. sausio 4 d. raštu. STT turima ir FM perduota informacija apėmė pareiškėjo ir R. K. 2015 m. rugpjūčio 7 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d., 2015 m. lapkričio 20 d., 2015 m. gruodžio 22 d. vykusius pokalbius, šių pokalbių metu išsakytą informaciją, išreikštus pažadus, kurie užfiksuoti teismui pateiktuose garso įrašuose bei pokalbių stenogramose. Taip pat sutiktina su atsakovo atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą išdėstytomis aplinkybėmis, kad Nuosprendyje nurodyta, jog pareiškėjo ir R. K. fiksuoti pokalbiai buvo pagrindas kriminalinės žvalgybos veiksmų nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. sankcionavimui. Vilniaus apygardos teismo nagrinėta baudžiamoji byla neapėmė kriminalinės žvalgybos veiksmų, kurie buvo taikyti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartimi R. K. atžvilgiu ir kurių pagrindu surinkti duomenys naudoti pareiškėjo atžvilgiu vykdyto tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, t. y. duomenys apie pareiškėjo ir R. K. 2015 m. rugpjūčio 7 d. ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. pokalbius, sankcionavimo teisėtumo vertinimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kad Nuosprendyje nėra nurodyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartis yra neteisėta, Priešingai, pabrėžiama, kad dėl medžiagos, tame tarpe ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutarties, nekyla abejonių. Taip pat, kiek tai susiję su nagrinėjamai bylai svarbiomis aplinkybėmis ir atsakant į pareiškėjo argumentus, pažymėtina, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 str. 3 d.). Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarime Nr. KT13-N5/2019 konstatuota, kad teismas (teisėjas), vykdydamas teisingumą ir spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, privalo kiekvienu atveju visapusiškai įvertinti visą tarnybinio nusižengimo bylos medžiagą, duomenis ar informaciją, kuri naudota tiriant tarnybinį nusižengimą, ir nuspręsti, ar, inter alia, slapta įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka apie asmenį surinkta informacija, kuri buvo išslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka ir perduota naudoti jo korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais, gali būti laikoma įrodymu konkrečioje byloje, ar ji atitinka įrodymų teisėtumui ir patikimumui keliamus reikalavimus, ar jos panaudojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje valstybei siekiant tam tikrų teisėtų tikslų, kaip antai užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, užkardyti korupciją ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje; teismas (teisėjas) privalo kiekvienu atveju įvertinti ir tai, ar minėtos informacijos panaudojimas korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais atitinka proporcingumo principą ir ar minėtų teisėtų tikslų konkrečiu atveju nebuvo galima pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis. Šiame kontekste akcentuotina, kad EŽTT, spręsdamas dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gautos informacijos rinkimo ir naudojimo, dėl teisės skųsti šias priemones, jų peržiūrėjimą, nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio pažeidimų (2022 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Adomaitis prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 14833/18). Taip pat paminėtina, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenustato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas, netinkamai įvertinti įrodymai. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d. (iki 2021 m. sausio 1 d. buvusi 6 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; kt.). Nei vienas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje, inter alia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte, įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas neleidžia atnaujinti proceso vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos, įvertintos ir ištirtos bylos aplinkybės, t. y. kad dar kartą byla būtų išnagrinėta apeliacine tvarka. Kaip nustatyta, administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir kartu teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus ir aktualų teisinį reguliavimą, su pareiškėjo argumentais nesutinka – kaip minėta, pareiškėjas, pirmiausiai, nenurodė, kaip gavo Nuosprendžio kopiją, kuri yra ne jam išduota teismo kopija (nepateikė įrodymų, kad jam buvo leista gauti neįsiteisėjusio Nuosprendžio kopiją ir teikti ją kaip įrodymą šioje administracinėje byloje), Nuosprendžio kopija yra skenuota, pareiškėjas nebuvo baudžiamosios bylos proceso dalyvis, kuris turi teisę susipažinti su priimtu neįsiteisėjusiu Nuosprendžiu ir gauti jo kopiją (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 310 str. 1 ir 3 d.). Taip pat pažymėtina, kad Nuosprendis yra neįsiteisėjęs (byla nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme (baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat pabrėžtina, kad, kaip jau konstatuota šioje nutartyje, pareiškėjas klaidingai interpretuoja neįsiteisėjusiame Nuosprendyje nurodytas aplinkybes, kurių analizuoti teisėtumo aspektu administracinis teismas negali. Dėl pirmiau aptartų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendime nustatytų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių dėl ginčo esmės konstatuotina, kad pareiškėjo nurodomas neįsiteisėjęs Nuosprendis ir dėstomos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, dėl kurių galėjo būti priimtas kitoks apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu. Atitinkamai pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2396-492/2020 atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. B. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2396-492/2020 netenkinti. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje Nr. A-2396-492/2020 pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                  Jolanta Malijauskienė

Iveta Pelienė

Arūnas Sutkevičius