A-2509-575/2016

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2509-575/2016 Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00203-2013-8 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 19 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I.

Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–6), kurį vėliau papildė (I t., b. l. 114–117), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovas), 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžių metu paaiškino, kad jis Panevėžio AVPK pateikė skundus, prašymus pateikti informaciją, kurie nebuvo tinkamai išnagrinėti, į juos nebuvo tinkamai atsakyta, pateikta ne visa informacija. Šiuo aspektu pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 9 punkte numatyta, jog teritorinėms policijos įstaigoms yra pavesta teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėti asmenų pranešimus, prašymus ir skundus. Panevėžio AVPK, nagrinėdamas pareiškėjo skundus (prašymus), veikė kaip viešojo administravimo institucija, todėl turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) bei Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas), teikti visą išsamią informaciją. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK jis pateikė 2013 m. vasario 14 d. skundą (registruotą 2013 m. vasario 15 d., reg. Nr. 285), kuriame prašė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Panevėžio AVPK areštinės darbuotojo A. Z. veiksmų 2013 m. vasario 14 d. nuo 8 val. 40 min. iki 8 val. 50 min. areštinėje, nustatyti visų liudytojų, buvusių kamerose Nr. 11, 12, 13 ir laikino sulaikymo patalpose Nr. 1, 2, 3, 4, 5 vardus bei pavardes, prijungti prie tyrimo medžiagos visų kamerų filmuotas medžiagas. Taip pat prašė atleisti visus darbuotojus, kurie žemina pareigūno vardą, žmonių orumą ir garbę, daro nusikalstamas veikas, terorizuoja, baugina susidorojimu. Be to, prašė jo atžvilgiu imtis apsaugos priemonių, nes areštinės darbuotojai jam grasina, siekia jį nužudyti. Tačiau Panevėžio AVPK į pareiškėjo skundą atsakė tik 2013 m. kovo 25 d. raštu Nr. 50-S-3322, praėjus 40 dienų, taip pažeisdamas sprendimo priėmimo terminą, o minėtame rašte neišdėstė jo skundo turinio, neteisingai nurodė skundo datą, nenurodė, kada skundas gautas, nenurodė jo registracijos numerio, nepranešė, kad nebuvo atliekamas tarnybinis tyrimas, nenustatė liudytojų, neišsaugojo filmuotos medžiagos, o priėmęs ir užregistravęs pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. skundą, neatsiuntė jam šio skundo kopijos, nors jis to prašė. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad 2013 m. balandžio 18 d. pateikė prašymą reg. Nr. 587, kuriame prašė įteikti jam skundo, dėl kurio buvo priimtas 2013 m. balandžio 4 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 50-A-00042-13, kopiją, prašė duoti susipažinti su policijos darbuotojų A. Z., D. N., G. K., S. P., A. M., S. P., D. Ž. tarnybiniais pranešimais, kurie galbūt buvo surašyti vėliau, nei privalėjo būti pateikti, prašė dėl to atlikti tarnybinį patikrinimą, padaryti jų kopijas, pateikti informaciją, kokiam Panevėžio AVPK darbuotojui buvo perduotas nagrinėti jo skundas, dėl kurio buvo priimtas minėtas nutarimas, kelintą valandą, registracijos šaknelės išdavimo laiką, pranešti tarnybinio patikrinimo, apie kurį rašoma šiame nutarime, medžiagos numerį, išvados datą, supažindinti su joje esančia informacija apie pareiškėją, pranešti, kada buvo įvykių registre užregistruota medžiaga Nr. 0113000163701, kas ją užregistravo. Tačiau Panevėžio AVPK neatliko tarnybinio patikrinimo, nekonstatavo pareigūnų aplaidumo, nepateikė atsakyme teisingų duomenų dėl pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. skundo nagrinėjimo eigos, taip nepateikdamas pareiškėjui oficialios informacijos, kuri jam būtų buvusi naudinga kitose bylose. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad 2013 m. balandžio 18 d. prašymu reg. Nr. 588 prašė patraukti drausminėn atsakomybėn A. Z., D. N., G. K., S. P., A. M., S. P.. Tačiau Panevėžio AVPK viršininkas R. B., gavęs pareiškėjo 2013 m. balandžio 18 d. skundus reg. Nr. 587 ir Nr. 588, atsisakė atlikti tarnybinį patikrinimą pagal gautus skundus, atsisakė šiuos skundus nagrinėti, o 2013 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 50-S-4583 nurodė, kad pareiškėjas skundžiasi dėl tų pačių dalykų, kaip ir 2013 m. vasario 14 d. skunde reg. Nr. 285. Be to, pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVPK šiame sprendime nenurodė jo skundų reg. Nr. 587 ir Nr. 588 turinio, nenurodė priimto sprendimo apskundimo tvarkos, o 2013 m. balandžio 26 d. atsakyme Nr. 50-17-S-81 nenurodė, ko pareiškėjas prašo. Panevėžio AVPK, užregistravęs pareiškėjo skundus reg. Nr. 587 ir Nr. 588, taip pat neįteikė pareiškėjui šių skundų patvirtintų kopijų, nors skunduose jis prašė pateikti užregistruotų skundų kopijas. Panevėžio AVPK viršininkas R. B. 2013 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 50-S-4683 taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013 m. balandžio 29 d. prašymą reg. Nr. 685, nors turėjo jį tenkinti, t. y. pateikti pareiškėjo skundo reg. Nr. 685 kopiją, supažindinti jį su tarnybinio patikrinimo dokumentais ir išvada. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Panevėžio AVPK viršininkas atsisakė atlikti tarnybinį patikrinimą, spręsti klausimą dėl policijos darbuotojų A. Z., D. N., G. K., S. P., A. M., S. P. patraukimo drausminėn atsakomybėn dėl jų tarnybinių pareigų neatlikimo, nepateikė informacijos, kodėl nebuvo perrašyta vaizdo medžiaga, daryta 2013 m. vasario 14 d. areštinės vaizdo kameromis, nors kai Panevėžio AVPK buvo gautas jo skundas, informacijos saugojimo laikas dar nebuvo pasibaigęs, nesprendė klausimo dėl jo saugumo, priimant teisės aktus, darant areštinėje garso įrašus. Be to, Panevėžio AVPK nepateikė pareiškėjo 2013 m. gegužės 14 d. prašymo Nr. 50-AP-207 kopijos. Pareiškėjas kartu nurodė, kad jam neturtinė žala padaryta ir dėl to, jog Panevėžio AVPK 2013 m. birželio 13 d. raštu Nr. 50-S-5895 atsisakė įteikti pareiškėjui 2013 m. vasario 14 d. skundo reg. Nr. 285 bei 2013 m. gegužės 16 d. skundo reg. Nr. 782 kopijas, kurias jis prašė pateikti 2013 m. gegužės 16 d. skunde reg. Nr. 782, savo rašte nenurodė pareiškėjo skundo motyvų. Tuo tarpu 2013 m. birželio 21 d. raštu Nr. 50-S-6153 atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. gegužės 17 d. skundą, Panevėžio AVPK atsisakė supažindinti jį su Lietuvos generalinio komisaro 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 ir Panevėžio AVPK Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklėmis, atsiųsti jų kopijas, o pareiškėjo 2013 m. gegužės 15 d. prašymą reg. Nr. 788 persiuntė nagrinėti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorei, nors jis pagal priklausomybę ir kompetenciją turėjo būti nagrinėjamas Panevėžio AVPK. Be kita ko, Panevėžio AVPK viršininko pavaduotojas M. A., 2013 m. gegužės 20 d. lydraščiu Nr. 50-S-5181 informavęs pareiškėją, kad persiunčia nagrinėti jo 2013 m. gegužės 15 d. prašymą prokuratūrai, nenurodė, kokiu registracijos numeriu yra užregistruotas persiunčiamas prašymas, o gavus ir užregistravus 2013 m. gegužės 15 d. prašymą reg. Nr. 788, neįteikė pareiškėjui šio prašymo kopijos. Vėliau grąžinus prokuratūrai šį prašymą, jis buvo užregistruotas reg. Nr. 921. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad Panevėžio AVPK 2013 m. birželio 13 d. atsakyme Nr. 50-S-5892 į pareiškėjo 2013 m. gegužės 20 d. prašymą reg. Nr. 813 nenurodė, kokių policijos pareigūnų pareigybių aprašymų jis prašė, atsisakė jį supažindinti su Panevėžio AVPK Vidaus tyrimo poskyrio Imuniteto skyriaus Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus nuostatais. Taip pat Panevėžio AVPK viršininko pavaduotojas M. A. 2013 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 50-S-5298 persiuntė pareiškėjo 2013 m. gegužės 20 d. prašymą prokuratūrai, tačiau nenurodė to prašymo registracijos numerio, neįteikė pareiškėjui prašymo, kurį persiuntė prokuratūrai, kopijos, todėl jis nežino, koks jo prašymas buvo persiųstas į prokuratūrą. Tuo tarpu Panevėžio AVPK viršininko pavaduotojas O. B. 2013 m. birželio 18 d. atsakyme Nr. 50-S-6043 į pareiškėjo 2013 m. gegužės 28 d. prašymą reg. Nr. 921 atsisakė pateikti informaciją apie tai, ar pareiškėjas 2013 m. vasario 14 d. pažeidė Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus vidaus tvarkos taisykles, o užregistravęs minėtą 2013 m. gegužės 18 d. prašymą, pareiškėjui neįteikė jo kopijos, nors jis prašė ją įteikti. Be to, pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK darbuotojai jį filmuoja pasivaikščiojimų kiemeliuose metu ir tuo pažeidžia jo privatumą. Apibendrindamas, pareiškėjas teigė, kad dėl nurodytų Panevėžio AVPK darbuotojų neveikimo, nerūpestingumo, netinkamo atsakymų, raštų į jo skundus, prašymus surašymo, jis negavo reikiamos, išsamios informacijos, jam nebuvo įteiktos jo gautų ir užregistruotų skundų bei prašymų kopijos, jis buvo filmuojamas pasivaikščiojimų kiemeliuose metu, dėl to jis patyrė nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, išgyvenimus, buvo žeminamas, negalėjo teismų nagrinėjamose bylose pateikti visų jo teiginius pagrindžiančių įrodymų, prarado pasitikėjimą valdžios institucijų darbuotojų sąžiningumu, pareigingumu, t. y. patyrė neturtinę žalą. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir jo papildymą (I t., b. l. 22–25, 177–178) prašė skundą atmesti. Panevėžio AVPK pažymėjo, kad visi pareiškėjo skundai ir prašymai yra iš esmės susiję su informacijos apie 2013 m. vasario 14 d. įvykius Panevėžio AVPK areštinėje pateikimu. Pareiškėjui buvo parengti atsakymai į visus jo pateiktus skundus ir suteikta informacija nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Tuo tarpu Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų pateikti prašymai, skundai yra registruojami vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“, kuriuo patvirtintose Areštinių veiklos taisyklėse nėra reglamentuota, kad užregistravus asmens pateiktus skundus, prašymus, būtina padaryti pateiktų dokumentų kopijas ir jas įteikti dokumentą padavusiam asmeniui, todėl teikti pareiškėjui užregistruotų skundų ar prašymų kopijas nebuvo teisinio pagrindo. Dėl stebėjimo vaizdo kameromis pasivaikščiojimų metu pabrėžė, kad tai pareiškėjui negali ir negalėjo sukelti ypatingų išgyvenimų, kadangi jo statusas yra nuteistasis ir jis negali be palydos ar nestebimas techninėmis priemonėmis laisvai vaikščioti policijos įstaigos teritorijoje. Be to, Panevėžio AVPK atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimų kiemelių stebėjimas per vaizdo stebėjimo sistemą iš budėtojų dalies, neskiriant lauko posto postinių, reikalingas siekiant išvengti pabėgimo ar vandalizmo atvejų. Šiuo aspektu Panevėžio AVPK kartu nurodė, kad pagal Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 patvirtintų Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojavimo skyriaus areštinės apsaugos budinčiosios pamainos vidaus tvarkos taisyklių 99 punktą, areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma nuolat stebint, draudžiant judėjimą be policijos palydos (išskyrus kameroje), areštinėje esančių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės. Atitinkamai Panevėžio AVPK, įrengdamas vaizdo kameras, vadovavosi Policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 484 patvirtintais Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo ir priežiūros reikalavimais. Apibendrindamas, Panevėžio AVPK tvirtino, kad nagrinėjamu atveju jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, be to, šiuo atveju pareiškėjas jokiais konkrečiais įrodymais nepagrindė jo neva patirtos neturtinės žalos ir nėra priežastinio ryšio, tarp pareiškėjo nurodytos neva patirtos žalos bei Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmų. Panevėžio AVPK taip pat prašė pareiškėjo skundo reikalavimui taikyti senatį, kadangi pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo skundžiamų dokumentų gavimo dienos, tačiau Panevėžio AVPK atsakymų neskundė.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimu (II t., b. l. 123–135) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas 2013 m. vasario 14 d. skundu, adresuotu Panevėžio AVPK viršininkui (užregistruotas 2014 m. vasario 15 d., reg. Nr. 285), prašė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Panevėžio AVPK areštinės darbuotojo A. Z. veiksmų (necenzūrinių ir įžeidžiančių žodžių vartojimo pareiškėjo atžvilgiu) 2013 m. vasario 14 d. nuo 8 val. 40 min. iki 8 val. 50 min. areštinėje, atidarius kameros Nr. 14 duris, nustatyti liudytojų, buvusių kamerose Nr. 11, 12, 13 ir laikino sulaikymo patalpose Nr. 1, 2, 3, 4, 5, vardus ir pavardes, prijungti prie tyrimo medžiagos visų kamerų filmuotas medžiagas. Taip pat prašė atleisti visus darbuotojus, kurie žemina pareigūno vardą, žmonių orumą ir garbę, daro nusikalstamas veikas, terorizuoja, baugina susidorojimu. Prašė jo atžvilgiu imtis apsaugos priemonių, nes areštinės darbuotojai jam grasina, siekia jį nužudyti. Panevėžio AVPK 2013 m. kovo 25 d. raštu Nr. 50-S-3322 pareiškėjui atsakė, kad ištyrus pareiškėjo 2013 m. vasario 15 d. skundą (rašymo klaida, neteisingai nurodant rašto bei skundo datas), nenustatyta duomenų, išskyrus tik pareiškėjo teiginius, kad A. Z. netinkamai atlieka pareigas ar netinkamai elgiasi su pareiškėju. Nurodė, kad dėl skunde nurodytos galimai nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 155 straipsnyje, skundas ir medžiagos kopija persiųsta kompetentingai institucijai. Taip pat nurodė, kad tuo skundo tyrimas yra baigtas. Tuo tarpu pareiškėjas teigia, kad jis patyrė žalą dėl to, jog Panevėžio AVPK neįteikė jam jo paties 2013 m. vasario 14 d. rašyto skundo kopijos, neteisingai nurodė skundo datą, nenurodė pareiškėjo skundo turinio, neatliko tarnybinio patikrinimo, neužtikrino filmuotos medžiagos išsaugojimo, per vėlai pateikė atsakymą į jo skundą. Šiame kontekste teismas nurodė, kad iš pateiktos medžiagos pagal pareiškėjo skundą dėl Panevėžio AVPK policijos pareigūnų veiksmų Nr. 50-IL-431 (toliau – ir Medžiaga Nr. 50-IL-431) matyti, jog Panevėžio AVPK 2013 m. vasario 15 d. užregistravus pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. skundą, viršininko rezoliucija buvo nurodyta organizuoti gautos informacijos patikrinimą, tai pavesta atlikti Panevėžio AVPK Vidaus tyrimų poskyrio vyriausiajam tyrėjui D. Ž.. Šioje medžiagoje pateikti asmens, dėl kurio paduotas skundas (A. Z.), bei kitų pareigūnų tarnybiniai pranešimai, 2013 m. kovo 19 d. surašytas D. Ž. tarnybinis pranešimas dėl aplinkybių patikslinimo, kuriame išsamiai nurodyta skundo tyrimo eiga, nustatytos aplinkybės, pasiūlyta pareiškėjo skundo tyrimą baigti ir nepradėti tarnybinio patikrinimo, negavus oficialios informacijos apie tarnybinį nusižengimą dėl skunde minimos veikos, numatytos BK 155 straipsnyje, priimti procesinį sprendimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 168 straipsniu, įvertinti pareiškėjo veiksmus dėl galimos nusikalstamos veikos, numatytos BK 209 straipsnyje, ir spręsti ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimą. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas 2013 m. kovo 25 d. raštu Nr. 50-S-3322. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 6 punktą (2011 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 1V-652 redakcija, galiojusi pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. skundo padavimo ir atsakymo į jį pateikimo metu), tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra pradedama vadovui, turinčiam teisę skirti nuobaudas, pavedus atitinkamam pareigūnui atlikti tarnybinį patikrinimą, o pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 6 dalį (2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. XI-1424 redakcija, galiojusi pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. skundo padavimo ir atsakymo į jį pateikimo metu), tarnybinis patikrinimas galėjo būti pradedamas, kai yra duomenų apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą. Atitinkamai ginčo atveju Vidaus tyrimų poskyrio vyriausiajam tyrėjui D. Ž. buvo pavesta surinkti informaciją, kurios pagrindu vadovas sprendė, ar surinktų duomenų pakanka pradėti tarnybinį patikrinimą. Tuo tarpu Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. kovo 20 d. rezoliucija rodo, kad jis patvirtino D. Ž. 2013 m. kovo 19 d. tarnybiniame pranešime išreikštą siūlymą surinktų duomenų pagrindu tarnybinio patikrinimo nepradėti. Apie tai pareiškėjas ir buvo informuotas 2013 m. kovo 25 d. raštu. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą pažymėjęs, jog tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent tokios įstaigos diskrecija (rėmėsi LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS492-23/2012, 2012 m. spalio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-710/2012, 2013 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-624/2013, 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-1093-662/2015 ir kt.). Todėl laikytina, kad Panevėžio AVPK, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. vasario 15 d. gautą skundą, reg. Nr. 285, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Be to, atsižvelgus į Medžiagoje Nr. 50-IL-431 priimtą nutarimą, pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. skundas buvo perduotas procesinio sprendimo priėmimui BPK nustatyta tvarka dėl pareiškėjo skunde nurodytos galimai A. Z. padarytos veikos, numatytos BK 155 straipsnyje (Panevėžio AVPK Imuniteto skyriaus Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga (toliau – ir Panevėžio AVPK Nutarimo medžiaga)), taip pat 2013 m. kovo 28 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai nusikalstamų pareiškėjo veiksmų, numatytų BK 290 straipsnyje, kurio medžiaga perduota prokuratūrai (toliau – ir Baudžiamoji byla Nr. 45-1-00318-13). Atitinkamai Panevėžio AVPK Nutarimo medžiagoje Panevėžio AVPK Imuniteto skyriaus vyresnioji tyrėja R. K. 2013 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriuo konstatavo, kad nebuvo nustatyta, jog pareigūnas A. Z. pažeistų kokių nors teisės aktų reikalavimus ir padarytų nusikalstamą veiką, bei nutarė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant jokio nusikaltimo bei baudžiamojo nusižengimo požymių. Minėtas nutarimas pareiškėjui buvo išsiųstas 2013 m. balandžio 5 d., nurodant jo apskundimo tvarką bei terminus. Teismas taip pat pažymėjo, kad visi vėlesni pareiškėjo raštai Panevėžio AVPK iš esmės susiję su jo 2013 m. vasario 14 d. skundo tyrimu, t. y. su duomenų Medžiagoje Nr. 50-IL-431, Panevėžio AVPK Nutarimo medžiagos, Baudžiamosios bylos medžiagos rinkimu bei dėl šiuos tyrimus atlikusių pareigūnų funkcijų ir veiksmų. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 18 d. prašymu, reg. Nr. 587, kuriame prašė įteikti jam skundo, dėl kurio buvo priimtas 2013 m. balandžio 4 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kopiją, prašė duoti susipažinti su policijos darbuotojų A. Z., D. N., G. K., S. P., A. M., S. P., D. Ž. tarnybiniais pranešimais, padaryti jų kopijas, prašė pateikti informaciją, kokiam Panevėžio AVPK darbuotojui buvo perduotas nagrinėti jo skundas, dėl kurio buvo priimtas 2013 m. balandžio 4 d. nutarimas, kelintą valandą, registracijos šaknelės išdavimo laiką, pranešti tarnybinio patikrinimo, apie kurį rašoma 2013 m. balandžio 4 d. nutarime, medžiagos numerį, išvados datą, supažindinti su joje esančia informacija apie pareiškėją, pranešti, kada įvykių registre buvo užregistruota medžiaga Nr. 0113000163701, kas ją užregistravo. Tuo tarpu 2013 m. balandžio 18 d. prašymu, reg. Nr. 588, pareiškėjas prašė patraukti drausminėn atsakomybėn A. Z., D. N., G. K., S. P., A. M., S. P. už tai, kad jie nepateikė tarnybinių pranešimų dėl pareiškėjo veiksmų 2014 m. vasario 14 d. Panevėžio AVPK 2013 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 50-17-S-81 pareiškėjui į jo 2013 m. balandžio 18 d. skundą, reg. Nr. 587, atsakė, kad 2013 m. kovo 25 d. iš Panevėžio AVPK Vidaus tyrimų poskyryje gautas tarnybinis pranešimas procesinio sprendimo priėmimui dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Nurodė, kad pareigūnų tarnybinių pranešimų susipažinimui pateikti negali, nes pareiškėjo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame šie dokumentai yra. Norint susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, reikalingas tyrimą kontroliuojančio prokuroro leidimas. Be to, informavo, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių yra priimtas nutarimas Nr. 50-At-00042-13 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuris skundžiamas Panevėžio apygardos prokuratūrai. Kartu nurodė, kad policijos registruojamų įvykių registre duomenis tvarko policijos pareigūnai ir šie duomenys tretiesiems asmenims neteikiami. Panevėžio AVPK 2013 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 50-S-4583 pareiškėjui į jo 2013 m. balandžio 18 d. skundus Nr. 588 ir 587 atsakė, kad apie skundo dėl pareigūnų patraukimo drausminėn atsakomybėn patikrinimo rezultatus pareiškėjas buvo informuotas Panevėžio AVPK 2013 m. kovo 25 d. raštu Nr. 50-S-3322. Papildomai nurodė, kad policijos pareigūnų veiksmai jau buvo įvertinti, o pareiškėjas prašo atlikti tarnybinį patikrinimą dėl tų pačių įvykio aplinkybių, kurios buvo tiriamos pagal jo 2013 m. vasario 14 d. skundą Nr. 285. Tyrimo medžiaga yra pridėta prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. Ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Pareiškėjas Panevėžio AVPK 2013 m. balandžio 29 d. pateikė prašymą, reg. Nr. 685, kuriame prašė pateikti jam skundo Nr. 685 kopiją, supažindinti jį su tarnybinio patikrinimo dokumentais ir išvada pagal jo skundą, į kurį atsakyta 2013 m. kovo 25 d. raštu Nr. 50-S-3322. Panevėžio AVPK 2013 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 50-S-4683 atsakė pareiškėjui, jog jis 2013 m. balandžio 18 d. kreipėsi su prašymais Nr. 587 ir 588 dėl skundo, susipažinimo su tarnybinio patikrinimo medžiaga, kopijų pateikimo, į kuriuos 2013 m. balandžio 30 d. raštu, reg. Nr. 50-S-4583, jam jau buvo atsakyta. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 16 d. skundu, reg. Nr. 782, prašė įteikti jam 2013 m. vasario 14 d. skundo reg. Nr. 285 ir skundo, kurį tyrėja R. K. mini savo 2013 m. balandžio 9 d. nutartyje, kopijas. Panevėžio AVPK 2013 m. birželio 13 d. raštu Nr. 50-S-5895 atsakė pareiškėjui, jog Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų pateikti prašymai, skundai, laiškai, pasiūlymai yra registruojami vadovaujantis 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“; asmenims yra pateikiama pasiūlymo, prašymo, skundo ar laiško registracijos kortelė, kaip tai numato Areštinių veiklos taisyklių 16.3 punktas. Kad yra įteikiamos pateiktų dokumentų registracijos kortelės, asmenys patvirtina savo parašu. Areštinių veiklos taisyklėse nėra reglamentuota, kad užregistravus asmens pateiktus pasiūlymus, prašymus, skundus ar laiškus, būtina padaryti pateiktų dokumentų kopijas ir jas įteikti dokumentą padavusiam asmeniui, todėl nurodė, kad teikti pareiškėjui jo prašomų skundų kopijas nėra pagrindo. Panevėžio AVPK 2013 m. gegužės 31 d. buvo gautas pareiškėjo 2013 m. gegužės 17 d. skundas, persiųstas iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdybos. Pareiškėjas skunde prašė supažindinti jį su Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ ir su Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklėmis, taip pat prašė atsiųsti šių dokumentų kopijas. Panevėžio AVPK 2013 m. birželio 21 d. raštu Nr. 50-S-6153 atsakė pareiškėjui, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 5-V-10 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 176 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos“ pakeitimo“, prašomų teisės aktų kopijos bus padarytos, gavus išankstinį apmokėjimą. Šiame rašte nurodė, kad neapmokėjus už prašomų teisės aktų kopijų parengimą, kopijos nebus padarytos, tačiau su minėtais teisės aktais pareiškėjas galės susipažinti jam atvykus į Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinę ir su skyriaus viršininku suderinęs dėl susipažinimo. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 20 d. pateikė prašymą, reg. Nr. 813, kuriame prašė supažindinti jį su Panevėžio AVPK Vidaus tyrimo poskyrio Imuniteto skyriaus nuostatais, Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus nuostatais, Panevėžio AVPK nuostatais, supažindinti jį su D. Ž., R. K., J. B., A. Z., D. N., G. K., S. P., A. M., S. P. pareigybių aprašymais. Panevėžio AVPK 2013 m. birželio 13 d. raštu Nr. 50-S-5892 atsisakė teikti prašomą informaciją. Nurodė, kad vadovaujantis Teisės gauti informaciją įstatymu pareiškėjas turi pagrįsti informacijos, kurios prašo, panaudojimo tikslą. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 20 d. pateikė prašymą, reg. Nr. 814, kuriame prašė pateikti informaciją apie jo išvedimo 2013 m. gegužės 17 d. iš kameros pas tyrėją J. B. ir advokatę R. B. laiką, prašė nurodyti laiką, kada minėtą dieną jis buvo konvojuotas į teismą, prašė pateikti J. B. ir R. B. pilnus duomenis. Panevėžio AVPK 2013 m. birželio 13 d. raštu Nr. 50-S-5893 atsakė, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 17 d. nuo 8 val. 10 min. iki 8 val. 40 min. buvo išvestas iš Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės 11 kameros į areštinėje esantį apklausos kabinetą ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti pas Panevėžio AVPK Panevėžio miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyr. tyrėją J. B. ir Panevėžio trečiosios advokatų kontoros advokatę R. B.. Nurodė, kad minėtą dieną 8 val. 50 min. pareiškėjas buvo konvojuotas į Panevėžio miesto apylinkės teismą, iš teismo grįžo 12 val. 40 min. Panevėžio AVPK iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdybos 2013 m. gegužės 14 d. (reg. Nr. 50-AP-207) taip pat buvo gauti pareiškėjo 2013 m. balandžio 27 d. skundai, į kuriuos Panevėžio AVPK viršininkas R. B. 2013 m. birželio 11 d. raštu Nr. 50-S-5768 atsakė, kad analogiški skundai jau buvo išnagrinėti ir pateikti atsakymai į juos. Be to, nurodė, kad į pareiškėjo 2013 m. vasario 15 d. skundą buvo atsakyta 2013 m. kovo 25 d. raštu Nr. 50-S-3322. Minėtas skundas ir kita surinkta medžiaga yra prijungta prie baudžiamosios bylos Nr. 45-1-00318-13, kurioje atliekamas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 15 d. prašymu, reg. Nr. 788, kuris buvo 2013 m. gegužės 20 d. lydraščiu Nr. 50-S-5181 persiųstas į Panevėžio apygardos Panevėžio apylinkės prokuratūrą, o vėliau buvo grąžintas į Panevėžio AVPK ir perregistruotas reg. Nr. 921, prašė pateikti informaciją, ar pareiškėjas, 2013 m. vasario 14 d. būdamas Panevėžio AVPK VTB Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje, pažeidė areštinės vidaus tvarkos taisyklių 8.3, 9.1, 9.2 punktų ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso reikalavimus. Jeigu pažeidė, prašė supažindinti jį su policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais. Panevėžio AVPK 2013 m. birželio 18 d. raštu Nr. 50-S-6043 atsakė pareiškėjui, kad dėl 2013 m. vasario 14 d. Panevėžio AVPK VTB Areštinės ir konvojaus skyriuje pareiškėjo padarytos veikos, Panevėžio AVPK Panevėžio miesto policijos komisariate yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 45-1-00318-13. Ikiteisminiam tyrimui vadovauja ir jį organizuoja Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė R. M.. Dėl informacijos pasiūlė pareiškėjui kreiptis į minėtą prokurorę. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 20 d. prašymu, kuris buvo persiųstas iš Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros, prašė nurodyti 2013 m. vasario 14 d. jo išvedimo iš kameros laiką, koks pareigūnas atidarė kameros duris, prašė supažindinti su šio pareigūno pareigybės aprašymu, nurodyti, kokie policijos pareigūnai dirbo areštinėje, supažindinti su jų pareigybių aprašymais, nurodyti, kiek buvo asmenų, laikomų kameroje, kurioje jis buvo, nurodyti, kelintą valandą 2013 m. vasario 14 d. buvo surašytas asmens kratos protokolas, prašė šio protokolo kopijos, nurodyti, kelintą valandą buvo išvestas iš areštinės, nurodyti visus pareigūnus, konvojavusius jį į teismo posėdį, nurodyti, į kokį teismą 2013 m. vasario 14 d. jis buvo konvojuotas, nurodyti teisėjo pavardę ir bylos numerį, nurodyti, kelintą valandą 2013 m. vasario 14 d. jis buvo parvežtas iš teismo posėdžio į areštinę, susipažinti su savo sveikatos istorija, pateikti informaciją, kada buvo kviesti Panevėžio greitosios pagalbos medikai laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., nurodant, dėl ko kviesti ir kokia pagalba buvo suteikta, prašė nurodyti, kada jis buvo užregistruotas pas gydytoją-psichiatrą ir kas jį užregistravo, nurodyti, kada 2013 m. gegužės 17 d. jis buvo parvežtas iš teismo posėdžio ir kelintą valandą jam buvo duoti pietūs. Panevėžio AVPK 2013 m. birželio 18 d. raštu Nr. 50-S-6044 nurodė, kad vadovaujantis Teisės gauti informaciją įstatymu, informacija nebus teikiama, nes pareiškėjas turi pagrįsti informacijos, kurios prašo, panaudojimo tikslą. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 17 d. skundu prašė įteikti jam 2013 m. vasario 14 d. skundo, užregistruoto reg. Nr. 285, kopiją, prašė patraukti drausminėn atsakomybėn asmenis už tai, kad Panevėžio AVPK viršininko pasirašytame rašte Nr. 50-S-3322 nebuvo nurodyta, į kokį skundą atsakoma, teigė, kad nurodyta klaidinga data, prašė nurodyti teisingą datą. Panevėžio AVPK 2013 m. birželio 21 d. raštu Nr. 50-S-6154 atsakė, kad analogiškas pareiškėjo skundas jau buvo išnagrinėtas, 2013 m. birželio 11 d. išsiųstas atsakymas Nr. 450-S-5768, todėl pakartotinai skundas nebus nagrinėjamas. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 22 d. skundu prašė paaiškinti, kodėl 2013 m. gegužės 15 d. jo prašymas buvo persiųstas į Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūrą. Nurodė, kad nežino, kokiu numeriu registruotas jo prašymas buvo persiųstas Panevėžio AVPK viršininko pavaduotojo M. A. raštu Nr. 50-S-5181. Panevėžio AVPK 2013 m. birželio 21 d. raštu Nr. 50-S-6154 atsakė, kad 2013 m. gegužės 20 d. pareiškėjo prašymas buvo persiųstas Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorei R. M., nes pareiškėjas prašė informacijos, susijusios su prokurorės R. M. organizuojamu ir vadovaujamu ikiteisminiu tyrimu Nr. 45-1-00318-2013. Nurodė, kad persiųstas pareiškėjo prašymas buvo užregistruotas reg. Nr. 788. Be to, nurodė, kad Areštinių veiklos taisyklės nereglamentuoja, jog užregistravus asmens pareiktus pasiūlymus, prašymus, skundus, būtina padaryti pateiktų dokumentų kopijas ir jas įteikti dokumentą padavusiam asmeniui. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 9 punkte numatyta, jog teritorinėms policijos įstaigoms yra pavesta teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėti asmenų pranešimus, prašymus ir skundus. Panevėžio AVPK, nagrinėdamas pareiškėjo skundus, prašymus pateikti prašomą informaciją veikė kaip viešojo administravimo institucija, todėl turėjo vadovautis VAĮ, Teisės gauti informaciją įstatymu bei Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), kitais policijos įstaigų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Šiame kontekste pabrėžė, kad VAĮ 14 straipsnis nustato, jog asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas taisykles. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41.2 punktas nustato, kad į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma Teisės gauti informaciją įstatymo nustatyta tvarka. Teisės gauti informaciją įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Teisės gauti informaciją įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga įstaigoms teikti pareiškėjams informaciją, kuri teikiama įstaigoje tvarkomais dokumentais, informacijos rinkmenomis ar jų dalimis, pirmenybę teikiant informacijos teikimui internetu ar kitokiomis elektroninėmis priemonėmis (Teisės gauti informaciją įstatymo 3 str. 2 d.). Teisės gauti informaciją įstatymo 4 straipsnyje nurodyti informacijos teikimo principai, vienas iš jų – informacijos išsamumo principas, reiškiantis, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija. Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnyje yra įtvirtinti atvejai, kuomet įstaiga ar institucija turi teisę atsisakyti teikti informaciją, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jei tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos (Teisės gauti informaciją įstatymo 16 str. 2 d. 3 p.). Teismas, įvertinęs visų pareiškėjo skundų, prašymų, adresuotų Panevėžio AVPK, turinį bei keliamus prašymus (reikalavimus), pažymėjo, kad Panevėžio AVPK visi pareiškėjo prašymai, skundai buvo išnagrinėti, į juos pareiškėjui buvo išsamiai atsakyta, suteikta informacija, kuria disponavo Panevėžio AVPK. Taigi, teismo vertinimu, Panevėžio AVPK nepažeidė jokių teisės aktų, elgėsi pagal nustatytus reikalavimus. Teismas kartu akcentavo, kad daugumoje prašymų pareiškėjas prašė jam įteikti jo paties rašytų skundų kopijas, o skunde teismui nurodė, kad Panevėžio AVPK, atsisakydamas tokias kopijas jam įteikti, pažeidė Prašymų nagrinėjimo taisykles. Tačiau Prašymų nagrinėjimo taisyklių 4 punktas nustato, kad nagrinėjant asmenų prašymus šių taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad areštinėje laikomų asmenų pateiktų prašymų, skundų, laiškų, pasiūlymų registravimo tvarką nustato Areštinių veiklos taisyklės, t. y. šis klausimas yra reglamentuojamas specialiąja teisės norma, todėl Prašymų nagrinėjimo taisyklių 27 punkto nuostatos dėl spaudu pažymėtos skundo kopijos pateikimo besikreipiančiam asmeniui areštinėje laikomų asmenų pateiktų prašymų, skundų registravimui netaikoma. Pagal Areštinių veiklos taisyklių 16.3 punktą, teritorinės policijos įstaigos pareigūnas, atsakingas už policijos areštinės tarnybą, privalo užtikrinti, kad policijos areštinės (komisariato) raštinės darbo laiku asmenų rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), skundai ir laiškai būtų registruojami policijos areštinės (policijos komisariato) raštinėje, areštinėje laikomų asmenų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų ir laiškų priėmimo, išsiuntimo ir rašytinių atsakymų į juos įteikimo žurnale; kiekvienu atveju asmeniui privaloma pateikti pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), skundo ar laiško registracijos kortelę. Areštinių veiklos taisyklėse nėra reglamentuota, kad užregistravus asmens pateiktus pasiūlymus, prašymus, skundus ar laiškus, būtina padaryti pateiktų dokumentų kopijas ir jas įteikti dokumentą padavusiam asmeniui, todėl Panevėžio AVPK pareigūnai, neįteikę pareiškėjui gautų ir užregistruotų jo paties skundų ir prašymų kopijų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Be to, daugelyje prašymų pareiškėjas prašė jam pateikti tarnybinio patikrinimo išvadą pagal jo 2013 m. vasario 14 d. skundą bei tarnybinio patikrinimo metu pateiktus policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad tarnybinis patikrinimas pagal pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. skundą nebuvo atliekamas, o buvo priimtas sprendimas dėl skunde minimos veikos, numatytos BK 155 straipsnyje, priimti procesinį sprendimą, vadovaujantis BPK 168 straipsniu, taip pat įvertinti pareiškėjo veiksmus dėl galimos nusikalstamos veikos, numatytos BK 209 straipsnyje, ir spręsti ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimą. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas 2013 m. kovo 25 d. raštu. Taigi, toliau pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. skunde nurodytos aplinkybės buvo tiriamos BPK nustatyta tvarka Panevėžio AVPK Nutarimo medžiagoje, kurioje Panevėžio AVPK Imuniteto skyriaus vyresnioji tyrėja R. K. 2013 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat Baudžiamojoje byloje Nr. 45-1-00318-13. Todėl pagal pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. skundą rinkta medžiaga tapo ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi. Tuo tarpu pagal BPK 177 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini; šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leidžiama. Atitinkamai Panevėžio AVPK Nutarimo medžiagoje esantis Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2013 m. gegužės 2 d. raštas Nr. S-1-15133 patvirtina, kad prokurorė BPK nustatyta tvarka sprendė pareiškėjo prašymą susipažinti su Baudžiamosios bylos Nr. 45-1-00318-13 medžiaga. Taigi, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK pagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti pagal jo 2013 m. vasario 14 d. skundą surinktus pirminius duomenis. Teismas pažymėjo, kad Medžiaga Nr. 50-IL-431 buvo ne kartą pateikta prokuratūrai, teismams, tiriantiems įvairius pareiškėjo skundus, tarp jų – ir Panevėžio apygardos administraciniam teismui šio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-176-739/2014 (pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, pareiškėjo skundas teismui paduotas 2013 m. rugsėjo 25 d.), todėl pareiškėjas turėjo galimybę su Medžiagoje Nr. 50-IL-431 esančiais dokumentais susipažinti ir dėl jų teikti teismams savo argumentus. Be to, teismai turėjo teisę savo iniciatyva išsireikalauti ir išsireikalavo iš atsakovo papildomą medžiagą, kuri buvo būtina nagrinėtoms byloms išspręsti. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Panevėžio AVPK, gavęs jo skundą, neišsaugojo vaizdo stebėjimo kamerų įrašų, kuriuose užfiksuoti 2013 m. vasario 14 d. įvykiai, todėl jis negalėjo teismams pateikti savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tvirtino, jog 2013 m. vasario 14 d. pareigūnas A. Z. jį vadino necenzūriniais žodžiais, vartojo žargonus, pravardes, jam grasino, terorizavo. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad spręsti, kokie įrodymai ir kokia apimtimi konkrečiu atveju atliekant skundo tyrimą turi būti renkami, yra tyrimą atliekančios institucijos (pareigūno) diskrecija. Taigi, teismas kaip pagrįstą vertino Panevėžio AVPK Vidaus tyrimo poskyrio vyriausiojo tyrėjo D. Ž. 2013 m. kovo 19 d. tarnybiniame pranešime Nr. 50-IL-431 nurodytą argumentą, jog areštinėje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros fiksuoja tik vaizdą, o garsas nėra įrašomas, iš šių įrašų nebuvo galimybės nustatyti pareiškėjo bei A. Z. pokalbio turinį bei kitas skunde nurodomas aplinkybes, todėl nebuvo pagrindo nedelsiant imtis priemonių vaizdo stebėjimo kamerų nufilmuotos medžiagos išsaugojimui. Be to, 2013 m. vasario 14 d. Panevėžio AVPK areštinėje dirbusių pareigūnų veiksmus ir pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. skundą tyrusių pareigūnų veiksmus įvertino prokurorai bei teismai, BPK nustatyta tvarka nagrinėdami pareiškėjo skundus dėl Panevėžio AVPK tyrėjos R. K. 2013 m. balandžio 4 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės R. M. 2013 m. gegužės 2 d. nutarimu minėtas 2013 m. balandžio 4 d. nutarimas nepanaikintas; Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. D. 2013 m. balandžio 9 d. nutarimu pareiškėjo skundas dėl minėto 2013 m. balandžio 4 d. nutarimo atmestas, be kita ko, konstatavus, jog areštinės vaizdo įrašai negali patvirtinti pareiškėjo nurodomų aplinkybių). Teismas papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 27 d. skundu kreipėsi ir į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, nurodydamas, jog tiriant jo 2013 m. vasario 14 d. skundą, Panevėžio AVPK pareigūnai bei Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokurorė R. M. klastojo bylą, naikindami įrodymus, tarp jų – ir stebėjimo kamerų vaizdo įrašus, todėl prašė jų atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą (byla Nr. 7.10-68/2013). Tačiau šioje byloje Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras E. B. 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, be kita ko, konstatavęs, jog medžiagoje surinktais įrodymais nustatyta, kad areštinės kamerose garso fiksavimo nėra, jos fiksuoja tik vaizdą, be to, po 2013 m. sausio mėn. atliktų areštinės patalpų remonto darbų dėl netinkamo elektronikos sujungimo ar programinės įrangos sureguliavimo vaizdo kamerų daromi įrašai į kaupiklius iš viso nepakliūdavo, todėl nebuvo ir jokių techninių galimybių kokiu nors būdu gauti bei prijungti prie pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. tyrimo medžiagos prašomus vaizdo įrašus. Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pareiškėjo skundas dėl prokuroro E. B. 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo panaikinimo buvo atmestas, pažymėjus, jog teismas pilnai sutinka su prokuroro nutarime nurodytu argumentu, jog gauti ir prijungti prie tyrimo medžiagos vaizdo kamerų įrašus nebuvo jokių techninių galimybių. Tokia išvada patvirtinta ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartimi. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog Panevėžio AVPK pareigūnai, tirdami pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. skundą bei teikdami atsakymus į pareiškėjo laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2013 m. birželio 1 d. rašytus prašymus (skundus), neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, t. y. nėra pagrindo Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Teismas taip pat nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą grindžia ir tuo, jog jis buvo filmuojamas vaizdo kameromis pasivaikščiojimų kiemeliuose metu, o tokiu būdu buvo pažeidžiamas jo privatumas. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 16 straipsnis nustato, jog vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmens laisves ir teises, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ir priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardintų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Pagal šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, vaizdo duomenų tvarkymas turi būti nustatytas duomenų valdytojo patvirtintame rašytiniame dokumente, o 19 straipsnio 2 bei 3 dalis nustato, jog draudžiama įrengti ir eksploatuoti įrengtas vaizdo stebėjimo priemones, kad į jų stebėjimo lauką patektų gyvenamoji patalpa ir (arba) jai priklausanti privati teritorija ar įėjimas į ją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, taip pat draudžiama vykdyti vaizdo stebėjimą patalpose, kuriose duomenų subjektas pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir kur toks stebėjimas žemintų žmogaus orumą (pvz., tualetuose, persirengimo kambariuose ir pan.). Pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 13 punktą policijos pareigūnams suteikiama teisė policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka fotografuoti laikinai sulaikytus, teistus asmenis, juos matuoti, aprašyti jų išorės požymius, daryti garso ar vaizdo įrašus, užtikrinant pareigūnams pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą ir nepažeidžiant įstatymais garantuoto asmens privataus gyvenimo neliečiamumo. Pagal 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (galiojusios ginčui aktualiu laikotarpiu) 39 punktą, pagrindinis reikalavimas užtikrinant policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą, yra šių asmenų izoliavimas, paskirstymas po areštinės patalpas ir nuolatinė jų priežiūra; šios instrukcijos 92 punktu policijos areštinės viršininkui, be kitų pareigų, nustatytos pareigos organizuoti policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą ir priežiūrą, atlikti prevencines priemones, siekiant užkirsti kelią pabėgimams, kitiems įvykiams, teisėtumo ir drausmės pažeidimams. Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 patvirtintų Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojavimo skyriaus areštinės apsaugos budinčiosios pamainos vidaus tvarkos taisyklių 99 punktas nustato, kad areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma nuolat stebint, draudžiant judėjimą be policijos pareigūnų palydos (išskyrus kameroje), atliekant patikrinimus bei daiktų kratas, laikantis Areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų; nuolatinę asmenų, laikomų areštinėje, priežiūrą atlieka areštinės pareigūnai; šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos ir techninės priemonės. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-492 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų budėtojų padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų (2012 m. birželio 26 d. įsakymo Nr. 5-V-490 redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) 32.4 punktas nustato, kad pamainos pareigūnams turi būti sudarytos sąlygos nuolat stebėti uždarytųjų asmenų elgesį; uždarytiems asmenims stebėti turi būti įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros nepriklausomai nuo to, kad uždarytus asmenis galima stebėti ir vizualiai; vaizdo stebėjimo kameros turi būti apsaugotos nuo tyčinio sugadinimo; 33.15 punktas nustato, kad uždarytųjų asmenų elgesiui stebėti įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros ir pamainos pareigūnams sudaromos sąlygos nuolat stebėti uždarytųjų asmenų elgesį; vaizdo stebėjimo kameros neturi fiksuoti sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 484 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo ir priežiūros reikalavimų 32 punktą, areštinėje turi būti įrengta vaizdo stebėjimo sistema, užtikrinanti įėjimo ir įvažiavimo į areštinę, kamerų, karcerių, infekcinių ligonių izoliatorių langų ir koridorių, į kuriuos išeina kamerų, karcerių, infekcinių ligonių izoliatorių durys, stebėjimą. Komisijos, kuri atliko pirminę areštinės apžiūrą, sprendimu gali būti nustatyta ir kita vaizdo stebėjimo sistema stebimos areštinės dalies patalpos ar areštinės pastato dalis, o pagal 34 punktą vaizdo stebėjimo kamerų bei vaizduoklių tipas ir skaičius parenkamas toks, kuris užtikrintų patikimą areštinės patalpų, įėjimo ir įvažiavimo į areštinę bei atskirų areštinės pastato dalių stebėjimą. Taigi, teismas sprendė, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą yra nustatytas draudimas vaizdo kameromis stebėti tik gyvenamąsias patalpas, sanitarinio mazgo ar kitas panašaus privatumo laipsnio teritorijas (pvz., persirengimo patalpas). Kitose areštinės teritorijose teisės aktai policijos įstaigai nustato teisę įrengti vaizdo kameras tam, kad būtų užtikrintas nuolatinis uždarytųjų asmenų elgesio stebėjimas, policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga ir priežiūra, siekiant užkirsti kelią pabėgimams, kitiems įvykiams, teisėtumo ir drausmės pažeidimams. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad Panevėžio AVPK yra trys pasivaikščiojimų kiemeliai. Atitinkamai pareiškėjas kaip jo privatumo pažeidimą nurodė tai, kad pasivaikščiojimų kiemelyje mankštinasi, meldžiasi, medituoja, o jausdamas visą laiką į jį nukreiptas kameras, patiria didelį diskomfortą. Tuo tarpu teismui pateiktame Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojavimo skyriaus viršininko G. M. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose vaizdo stebėjimo sistema (kiekviename kiemelyje po vieną kamerą) sumontuota 2012 m. atliekant areštinės dalies einamąjį remontą, siekiant kiemelius stebėti per vaizdo stebėjimo sistemą iš areštinės budėtojų dalies, nevykdant fizinės kiemelių apsaugos, ji reikalinga pasivaikščiojimų kiemeliuose stebėti sulaikytuosius asmenis, siekiant užtikrinti galimus pabėgimo, vandalizmo atvejus. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad siekiant užtikrinti teisės aktais nustatytą areštinėje laikomų asmenų teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti, į pasivaikščiojimų kiemelį vienu metu išvedama keletas areštinėje laikomų asmenų, todėl nuolatinis šių asmenų stebėjimas būtinas ne tik siekiant užtikrinti teisės aktais nustatytų jų pareigų vykdymą, bet ir pačių asmenų saugumui, t. y. užkirsti kelią galimiems kiemelyje esančių asmenų konfliktams, sveikatos sužalojimams ir pan. Be to, pats pareiškėjas iš esmės pripažįsta, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose esantys asmenys turėtų būti stebimi, tačiau, jo vertinimu, tai turėtų būti tiesioginis fizinis pareigūnų stebėjimas, nesinaudojant vaizdo kameromis. Tačiau, teismo vertinimu, būdas, kokiu pasivaikščiojimo kiemelyje stebimas asmuo (fiziškai ar per vaizdo stebėjimo kameras), esminių skirtumų (įtakos) pareiškėjo nurodytoms privatumo aplinkybėms nedaro, tuo labiau, kad pagal 2004 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-492 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų budėtojų padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų (2012 m. birželio 26 d. įsakymo Nr. 5-V-490 redakcija) 33.15 punktą vaizdo stebėjimo kamerų įrašai yra saugomi tik apibrėžtą trumpą laiką, po to sunaikinami. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad areštinėje laikomo asmens interesai sportuoti, melstis ar medituoti pasivaikščiojimų kiemeliuose, nestebint jo vaizdo stebėjimo kameromis, nėra svarbesni už policijos įstaigai nustatytą pareigą areštinėje užtikrinti laikomų asmenų apsaugą ir priežiūrą, atlikti prevencines priemones, siekiant užkirsti kelią pabėgimams, kitiems įvykiams, teisėtumo ir drausmės pažeidimams. Todėl teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK pareigūnai, stebėdami pareiškėją pasivaikščiojimų kiemeliuose per vaizdo stebėjimo kameras, elgėsi teisėtai. Apibendrindamas, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti yra būtinos trys sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje nenustačius neteisėtų Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmų, kaip vienos iš privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

III.

Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 137), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo reikalavimus. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišsamiai, neteisingai, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė neteisingą sprendimą. Teigia, kad bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka ir nepagrįstai bei nemotyvuotai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus bei neperklausė ankstesnių teismo posėdžių, kuriuose pareiškėjas buvo išsamiai paaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, garso įrašų. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 140) prašo jį atmesti ir palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą nepakeistą. Panevėžio AVPK mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, teismas visapusiškai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Tuo tarpu pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai ir motyvai yra nepagrįsti, nelogiški ir neteisingi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a : IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Panevėžio AVPK pareigūnai netinkamai išnagrinėjo jo prašymus, skundus ir nesuteikė prašomos informacijos, neįteikė jam gautų ir užregistruotų jo skundų bei prašymų kopijų, taip pat kitų prašomų dokumentų kopijų, be to, jis buvo filmuojamas vaizdo kameromis pasivaikščiojimų kiemeliuose metu, taip pažeidžiant jo privatumą, atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertinoje byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys (I t., b. l. 7–19, 27–52, 88–105, 120–124, 180–211; II t., b. l. 2–23, 31–47, 59–81, 92–107, 111–115, 120–122; Panevėžio AVPK Vidaus tyrimų poskyrio medžiaga pagal G. K. skundą dėl Panevėžio AVPK policijos pareigūnų veiksmų Nr. 50-IL-431; Panevėžio AVPK Imuniteto skyriaus Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga reg. Nr. 0113000163701; Panevėžio apygardos prokuratūros atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą byla Nr. 7.10-68/2013), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas aiškiai, išsamiai bei detaliai išdėstytiems ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tuo tarpu teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai, padarė išvadą, jog byloje nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde teismui išdėstytų aplinkybių aspektu, todėl nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, taigi nėra ir pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Šiuo aspektu kartu papildomai pabrėžtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Tačiau, įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija nenustatė, kad dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių pareiškėjui būtų kilusios tokio masto neigiamos pasekmės, kurias būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės grindžiami tik bendro pobūdžio, abstrakčiais teiginiais, jų pakankamai nedetalizuojant ir nepagrindžiant atitinkamais įrodymais. Taigi šiuo aspektu taip pat nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Atitinkamai, kaip minėta, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, o kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, ar kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, buvo aktyvus ir tiek pareiškėjo prašymu, tiek savo iniciatyva rinko papildomus įrodymus. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo atmestini kaip nepagrįsti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                   Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė