2K-273-654/2023

Baudžiamoji byla Nr. 2K-273-654/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11189-2016-2 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 15 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 23 d. nutarties. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu T. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23.00 iki 5.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, pagal BK 229 straipsnį – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23.00 iki 5.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi. Nukentėjusiojo V. S. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas, o jo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, nusprendžiant iš T. L. išieškoti 2500 Eur nukentėjusiojo V. S. neturtinei žalai atlyginti. Iš T. L. nukentėjusiajam V. S. priteista 1500 Eur jo turėtų advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 23 d. nutartimi Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1.   Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. L. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės pareigūnas (statutinis valstybės tarnautojas), dirbdamas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiuoju (kaltinamajame akte neteisingai nurodyta vyresniuoju) postiniu, 2016 m. vasario 20 d., vykdydamas tarnybines pareigas, nuo 18.07 iki 18.11 val. į sulaikymo kamerą vesdamas į policijos komisariatą dėl smurto artimoje aplinkoje pristatytą V. S., komisariato pirmojo aukšto koridoriuje norėdamas atlikti detalią sulaikytojo apžiūrą ir kratą, panaudojo prieš sulaikytąjį perteklinę fizinę prievartą – rankomis vertė V. S. ant grindų, dėl to šiam griūnant ant dešinio šono ir atsitrenkus dešine alkūne į grindis, įvyko dešinio žastikaulio išnirimas ir dešinės rankos alkūnės sumušimas. V. S. pargriuvus ant grindų ir šonu atsitrenkus į dešinę alkūnę – riboto paviršiaus kietą buką daiktą, įvyko dešinės pusės IX šonkaulio lūžis užpakalinėje pažasties linijoje ir dešinės pusės X šonkaulio lūžis riboje tarp užpakalinės pažasties ir mentės linijų, šonkaulių lūžgaliu buvo pažeista pasienė krūtinplėvė ir dešinysis plautis bei išsivystė uždaras plaučio plyšimas su pneumotoraksu. Taip pat, tuo pačiu metu V. S. griuvus ir veidu atsitrenkus į grindis, jam buvo padaryta kraujosruvų odoje ir poodyje kaktos dešinėje pusėje, dešinės akies viršutiniame voke. Dėl T. L. prieš V. S. panaudotos fizinės prievartos V. S. padaryti skirtingų pobūdžių kūno sužalojimai: dešinio žastikaulio priekinis išnirimas; IX ir X dešiniųjų šonkaulių lūžiai; uždaras plaučio plyšimas su pneumotoraksu, nesant ūmaus kvėpavimo funkcijos nepakankamumo, kurių kiekvienas atskirai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, o dešinės alkūnės sumušimas, kraujosruvos odoje ir poodyje kaktos dešinėje pusėje, dešinės akies viršutiniame voke vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Šiais veiksmais T. L. netinkamai atliko savo pareigas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą įpareigojimą policijos pareigūnui užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus bei šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievartos naudojimo sąlygas, nustatančias, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes, fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai; pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytas valstybės tarnautojo prievoles laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams. Dėl pirmiau išvardytų T. L. neatsargių veiksmų, kurie vertinami kaip nusikalstamai nerūpestingi, kadangi panaudodamas fizinę prievartą jis nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse nurodyti padariniai (nesunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymai), nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes (yra pareigūnas, mokytas naudoti specialius kovinius imtynių veiksmus) galėjo ir turėjo tai numatyti, buvo padaryta didelė fizinė ir neturtinė žala nesunkius ir nežymius kūno sužalojimus patyrusiam nukentėjusiajam V. S.; dėl to didelę neturtinę žalą patyrė Lietuvos Respublikos valstybė ir asmens bei visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti institucija – Lietuvos policija, kadangi dėl T. L. nusikalstamų veiksmų prieš sulaikytą asmenį visuomenės akyse buvo diskredituotas policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardas ir sumenkintas valstybės institucijos – policijos, taip pat ir visos valstybės autoritetas, kartu buvo sugriautas visuomenės pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2.   Kasaciniu skundu nuteistojo T. L. gynėjas advokatas R. Mikulskas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius skunde nurodo tokius motyvus:

2.1. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu T. L. nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir 229 straipsnį. 2020 m. birželio 17 d. nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. ir nukentėjusiojo V. S. apeliacinius skundus, Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perdavė bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio 5 dalies reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Bylą grąžinus prokurorui, T. L. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikaltimus, nurodytus BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje. Dėl šio apeliacinės instancijos teismo sprendimo T. L. gynėjas padavė kasacinį skundą, o kasacinės instancijos teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartimi konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduodamas bylą prokurorui, pažeidė BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Iš naujo apeliacine tvarka baudžiamąją bylą išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 23 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, panaikino Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Antrą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka 2023 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu prokuroras pakartotinai pateikė 2021 m. kovo 9 d. prašymą dėl kaltinamojo akto keitimo, kurio pagrindu buvo keičiama nusikalstamų veikų kvalifikacija, t. y. inkriminuojant sunkesnes, BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje nustatytas veikas, o teismas šį prašymą tenkino.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, netinkamai taikė ir aiškino BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktį, taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 ir 4 dalių, 40 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to buvo nepagrįstai pasunkinta T. L. teisinė padėtis bei peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos, pažeista teisė į gynybą, rungimosi principas, teisė, kad bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 7, 10 straipsniai, 22 straipsnio 1 ir 3 dalys, 44 straipsnio 5 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis).

2.3. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tik formaliai aptarė BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo sąlygas, BPK 255, 256 straipsnių ir 320 straipsnio 4 dalies reikalavimus, non reformatio in peius (apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą, negali pabloginti apelianto teisinės padėties), tantum devolutum quantum appellatum (apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti ir vertinti tik apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą) principus, tačiau šiais procesiniais reikalavimais nesivadovavo.

2.4. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. L. buvo nuteistas už tai, kad vykdydamas tarnybines pareigas panaudojo perteklinę fizinę prievartą, dėl to neturtinės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė bei viešąją tvarką užtikrinanti institucija, teismas jo veiką kvalifikavo pagal BK 229 straipsnį ir 139 straipsnio 1 dalį. Dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinį skundą padavė nuteistasis, prašydamas panaikinti teismo nuosprendį ir jį išteisinti, nukentėjusysis V. S. apeliacinį skundą teikė dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio išsprendimo klausimų. Prokuroras bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą nekeičiant veikos faktinių aplinkybių pakeisti T. L. kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, pagal kurį T. L. būtų kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį tuo, kad tyčia nesunkiai sužalojo žmogų ir taip viršijo tarnybos įgaliojimus, dėl to juridinis ir fizinis asmuo patyrė didelę žalą. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliekamas papildomas įrodymų tyrimas, šio tyrimo metu buvo paskirta ekspertizė. Ekspertizės išvados, lyginant su trimis specialistų tyrimais, atliktais ikiteisminio tyrimo metu, bei specialistų paaiškinimais teisme, atskleidžia kitokį veikos mechanizmą: nukentėjusiajam padaryti sužalojimai galimai padaryti ne vieninteliu prieš jį atliktu veiksmu, o keliais. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių naujų ir su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis nesutampančių aplinkybių, nes pirmosios instancijos teismo nustatytas nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mastas, vieta, skaičius ir pobūdis, dėl kurių buvo kaltinamas T. L., atitinka apeliacinės instancijos teisme atliktos 2022 m. balandžio 29 d. ekspertizės akto išvadas.

2.5. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad T. L. galimai galėjo panaudoti daugiau fizinės prievartos veiksmų, nei jam inkriminuota, o jo veika kvalifikuotina ne kaip padaryta dėl neatsargumo, o tyčia. Apeliacinės instancijos teismas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui galėjo tik įsitikinęs, kad visus fizinės prievartos veiksmus atliko tik T. L., o byloje yra duomenų, jog fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį galėjo naudoti ir kiti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas nevertino nukentėjusiojo V. S. parodymų, kad įvykio metu įvykio vietoje buvo penki pareigūnai, vienas pareigūnas laikė jį už sprando prispaudęs prie žemės, o K. K. – iš kitos pusės, prispaustas prie žemės jis jautė smūgius, be to, kaip teigė nukentėjusysis savo pirminiuose parodymuose, jis susižalojo pats, paslydęs ant laiptų. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis, apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, iš esmės nurodė tas pačias sužalojimo aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teisme, t. y. kad skausmą petyje jis pajuto, kai buvo parverstas ant žemės, o skausmą šonkauliuose – kai gulėjo parverstas ant žemės ir jautė smūgius. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad liudytojas K. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, jog tarnybos metu jis padėjo T. L. ant žemės paguldyti agresyviai nusiteikusį asmenį, buvo panaudoti kovinių imtynių veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs asmenų parodymus, darė prieštaringas išvadas, kad visi nukentėjusiojo patirti sužalojimai atsirado dėl T. L. veikos.

2.6. Iš apeliacinės instancijos teisme gauto ekspertizės akto matyti visų nukentėjusiajam padarytų sužalojimų galimas mechanizmas, taigi galima buvo nustatyti, kokius konkrečius sužalojimus sukėlė vienintelis T. L. veiksmas. Tai lemia ne galimą T. L. teisinės padėties pasunkinimą, o jos palengvinimą. Nukentėjusiajam dėl T. L. veiksmų galėjo atsirasti tik vienintelis sužalojimas – dešinio žastikaulio priekinis išnirimas. Nors apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir patvirtina, kad visi nukentėjusiojo patirti sužalojimai nėra paaiškinami vienmomenčiu griuvimu, tačiau leidžia atriboti, kokius sužalojimus galimai galėjo sukelti nukentėjusiajam kasatoriaus veiksmai. Pirmosios instancijos teismo galimai padarytos teisiškai reikšmingų faktų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos gali būti ištaisytos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo kasacinės instancijos teismo nurodymus ir, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nepagrįstai netaikė BPK 257 straipsnio 1 dalies. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui susijęs su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, o ne su tuo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatytos iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės.

2.7. Bylą nagrinėjant antrą kartą apeliacinės instancijos teisme buvo pažeista T. L. teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gintis nuo pareikšto kaltinimo, nes byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal du kaltinamuosius aktus vienu metu. Iš pradžių byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta pagal paskutinį kaltinimą – pirmosios instancijos teisme 2019 m. gegužės 24 d. pakeistą kaltinamąjį aktą, kuriuo T. L. buvo kaltinamas pagal BK 229 straipsnį ir BK 139 straipsnio 1 dalį, tačiau apeliacinės instancijos teisme 2023 m. sausio 24 d. posėdžio metu prokuroras pateikė 2021 m. kovo 9 d. prašymą dėl kaltinamojo akto keitimo, kuriuo buvo pakeista nusikalstamos veikos kvalifikacija, t. y. inkriminuojant sunkesnes – BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje nurodytas – nusikalstamas veikas. Po įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismas pakeistą kaltinimą pridėjo prie bylos. Teisėjų kolegija nurodė, kad kaltinamasis turi gintis pagal abu kaltinimus, o tai šiurkštus proceso pažeidimas.

2.8. Taip pat buvo pažeista T. L. teisė į nešališką teismą, nes byla buvo nagrinėjama pagal penkis skirtingus kaltinamuosius aktus, akivaizdžiai palaikant valstybinio kaltintojo pusę. Du kartus kaltinamasis aktas teisme buvo keičiamas ne dėl paaiškėjusių esminių skirtingų įvykio faktinių aplinkybių, tačiau po to, kai dėl gynybos T. L. pavykdavo inkriminuojamas faktines aplinkybes objektyviai paneigti.

3.   Atsiliepimu į T. L. gynėjo advokato R. Mikulsko kasacinį skundą Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Rimas Bradūnas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime prokuroras nurodė:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tinkamai vadovavosi BPK 326 straipsnio 4 punkto d papunkčio nuostatomis. Kasatorius skunde siaurai aiškina šios BPK nuostatos sąvoką „faktinės veikos aplinkybės“. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pasikeitė veikos, kuria buvo kaltintas T. L., padarymo būdas, t. y. T. L. nusikalstamą veiką galimai padarė veikdamas ne neatsargiai, o tyčia. Tokiu atveju gynyba nuo pareikšto kaltinimo tampa kitokia. Teismo ekspertizės akte T. L. atliktų veiksmų apimtis nėra analizuojama, dėl to nepateiktos jokios išvados. Be to, kasacinės instancijos teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartyje nėra konstatuojama, kad byloje nustatyta, jog kokius nors kūno sužalojimus nukentėjusiajam V. S., be T. L., padarė ir kitas asmuo. Kasacinėje nutartyje, analizuojant apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos padarytą BPK taikymo klaidą, buvo pateikta sąlyginė nuoroda, kaip apeliacinės instancijos teismas turėtų pasielgti, jeigu tokią aplinkybę būtų nustatęs. Apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, jos nenustatė, taigi pranešti prokurorui nebuvo pagrindo.

3.2. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad 2021 m. birželio 15 d. teisiamojo posėdžio metu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netenkino prokuroro 2021 m. kovo 9 d. prašymo dėl kaltinimo pakeitimo, nes tokio sprendimo teisėjų kolegija nėra priėmusi. Teisėjų kolegija prokuroro prašymą priėmė ir pasisakė, kad dėl jo pagrįstumo spręs po įrodymų tyrimo. Iš 2023 m. sausio 24 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad atlikusi įrodymų tyrimą teisėjų kolegija prokuroro prašymą tenkino. Pagal BPK 256 straipsnio 2 dalį, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte nurodytu veikos kvalifikavimu, taigi, teismui gavus prokuroro ar nukentėjusiojo prašymą pakeisti kaltinimą, byla nagrinėjama ne tik pagal šį kaltinimą, bet ir pagal kaltinamajame akte išdėstytą kaltinimą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimti nagrinėti prokuroro pakeistą kaltinimą yra teisėtas, todėl niekaip negali būti siejamas su teismo šališkumu.

4.   Atsiliepimu į nukentėjusiojo T. L. kasacinį skundą nukentėjusysis V. S. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime jis nurodė:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nepadarė esminių BPK pažeidimų, tinkamai vadovavosi BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, kurio situacijai esant apeliacinės instancijos teismas neribojamas non reformatio in peius principo. Nustačius esminius skirtumus tarp faktinių ir teismo nustatytųjų aplinkybių, nuteistojo teisinės padėties bloginimo perspektyva nėra kliūtis perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, net ir nesant jo teisinę padėtį bloginančio skundo.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai pasisakė, kad faktinės aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo patirtais sužalojimais ir jų mechanizmu, iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytų. Pirmosios instancijos teismo nustatyti nukentėjusiojo sužalojimai padaryti vienu veiksmu, verčiant jį ant žemės, o apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teisme paskirtos ekspertizės rezultatus, nusprendė, kad V. S. konstatuoti daugybiniai sužalojimai nepaaiškinami vienmomenčiu griuvimu su pašaline jėga ar be jos, nes tam prieštarauja sužalojimų vieta, skaičius ir pobūdis.

4.3. Bylos nagrinėjimo metu T. L. nepatvirtino, jog nukentėjusįjį sužalojo ne jis vienas, bet ir kitas pareigūnas. Taip T. L. siekė išvengti veikimo bendrininkaujant inkriminavimo. Tačiau kasaciniame skunde teigiama, kad smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko ne jis vienas. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis turi būti taikomas, nes kitaip neįmanoma ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų fakto klaidų.

4.4. Nukentėjusiojo patirti sužalojimai ne vieno griuvimo metu neleidžia aiškiai ir konkrečiai atriboti, kokius sužalojimus nukentėjusiajam galėjo sukelti kasatoriaus veiksmai. Nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, teisė į teisingą teismą taip pat nebuvo pažeista. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nė vienai šaliai nebuvo reiškiamas išankstinis palankumas, T. L. teisė į gynybą nebuvo pažeista.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.   Nuteistojo T. L. gynėjo advokato R. Mikulsko kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio taikymo tinkamumo

6.   Skundžiama Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, buvo panaikintas Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, šio tyrimo metu buvo apklausti liudytojai A. B. ir K. K. bei nukentėjusysis V. S., tačiau jokių naujų aplinkybių jie nepapasakojo, o tik patvirtino tas pačias aplinkybes, apie kurias pasakojo ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Teismas gavo ekspertizės aktą Nr. PEKG 29(129)/2022, kuriame konstatuota, jog V. S. nustatyti sužalojimai nėra paaiškinami vienmomenčiu griuvimu, o galėjo būti padaryti penkiais trauminiais poveikiais, nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. S. nustatyti sužalojimai buvo padaryti vieninteliu T. L. veiksmu parvertus nukentėjusįjį ant grindų.

7.   Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktį, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųsto nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Ši norma taikoma tais atvejais, kai nustatomos trys sąlygos: 1) ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad faktinės veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, 2) tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, 3) dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.

8.   Apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai taikyti šią BPK nuostatą grindžiami iš Konstitucijos kylančia teismo pareiga veikti taip, kad būtų teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas, byloje priimtas teisingas ir teisingumo principus atitinkantis sprendimas. ‏Kita vertus, realizuodamas šiuos baudžiamojo proceso įstatymo suteiktus įgaliojimus, apeliacinės instancijos teismas bet kuriuo atveju privalo vadovautis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, draudžiančia pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį, jeigu dėl to nėra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundų. Baudžiamojo proceso teisės principas non reformatio in peius, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą, negali pabloginti apelianto teisinės padėties, išlieka svarbiausias apeliacijos principas, dėl kurio teisė skųsti teismų sprendimus yra reali ir efektyvi, todėl skundą padavusio asmens padėtis negali būti bloginama, kai procesas tęsiasi jo paties iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164/2014, 2K-509-489/2015, 2K-278-788/2018).

9.   BPK 255 ir 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikoma kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nei nurodytos kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-61-689/2020, 2K-89-689/2020).

10. Apeliacinės instancijos teismas, savo nutartyje išdėstęs įrodymus ir teismų praktiką taikant BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktį, nepadarė aiškios išvados, kokios jo nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo. Iš nutarties turinio galima daryti prielaidą, kad kitoks ekspertizės išvadoje nustatytų trauminių poveikių skaičius ir buvo tos faktinės aplinkybės, kurios iš esmės skyrėsi nuo nustatytų pirmosios instancijos teismo.

11. Lyginant visus byloje esančius įrodymus, gautus naudojantis specialiomis žiniomis, matyti, kad apeliacinės instancijos teisme paskirtos ekspertizės metu jokių naujų sužalojimų, kurių nebuvo nustatę anksčiau tyrimus atlikę specialistai, V. S. nebuvo nustatyta, tačiau skyrėsi įvairiose išvadose nustatytų trauminių poveikių skaičius. Versija, kad visi sužalojimai negalėjo būti padaryti vienmomenčiu poveikiu, buvo iškilusi jau ikiteisminio tyrimo metu gavus Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvadą Nr. pG 353/2016 (06). Pirmosios instancijos teismas šią specialisto išvadą tyrė, apie ją žinojo ir apeliacinės instancijos teismas. Taigi, aplinkybė, kad V. S. galėjo būti sužalotas ne vienu trauminiu poveikiu, nėra nauja apeliacinės instancijos teisme paaiškėjusi aplinkybė.

12. Kaip matyti iš pirmiau nurodytos teismų praktikos, išvada, kad faktinės veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, turi reikšti prisidedančius tos pačios nusikalstamos veikos epizodus, iš esmės pasikeičiančią nusikalstamų veikų apimtį, kitokius nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą bei pan. ir tai turi turėti įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržyti kaltinamojo teisę į gynybą. Pirmosios instancijos teismas skyrė daug dėmesio sužalojimų mechanizmui nustatyti ir, įvertinęs visus įrodymus, padarė išvadą, kad V. S. buvo sužalotas vienu trauminiu poveikiu, kai T. L. vertė jį ant grindų ir jis parkrito. Apklausus apeliacinės instancijos teisme nukentėjusįjį ir liudytojus, jokių naujų duomenų, rodančių kitokius ar daugiau T. L. veiksmų, kurie reikštų daugiau trauminių poveikių, gauta nebuvo, taigi jokių naujų įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Tokioje situacijoje nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė iš esmės skirtingas faktines aplinkybes, nei jas nustatė pirmosios instancijos teismas.

13. Realizuodamas baudžiamojo proceso įstatymo suteiktus įgaliojimus, apeliacinės instancijos teismas bet kuriuo atveju privalo vadovautis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, draudžiančia pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį, jeigu dėl to nėra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundų. Šioje byloje prokuroras pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, o iš nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą skundė dėl T. L. paskirtos bausmės ir neturtinės žalos dydžio nustatymo bei atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prokuroras prašė keisti T. L. kaltinimą iš BK 139 straipsnio 1 dalies ir 229 straipsnio į BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje nustatytas veikas. Būtinybė nepažeisti principų non reformatio in peius ir tantum devolutum quantum apellatum reikalavimų, nesant jau aptartų sąlygų visumos (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis), nusveria kaltintojo prašymą, pareikštą ne apeliaciniame skunde, o nagrinėjant bylą pagal gynybos skundą, analizuoti T. L. veikų kvalifikavimo pagal griežtesnę atsakomybę nustatančius BK straipsnius.

14. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas, tokio pobūdžio klaidos, atsižvelgiant į apeliacinio proceso paskirtį ir vadovaujantis proceso koncentruotumo principu, paprastai taisomos pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą ir pagrįstą baigiamąjį aktą, o ne BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio pagrindu perduodant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

15. Taigi, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas jokių naujų ir su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis iš esmės nesutampančių aplinkybių, kurios reikštų prisidedančius tos pačios nusikalstamos veikos epizodus ar iš esmės pasikeitusią nusikalstamų veikų apimtį, ar kitokį nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą ar pan., byloje nenustatė, todėl, nesant vienos iš trijų privalomų sąlygų BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiui taikyti, neturėjo teisinio pagrindo taikyti šią normą. Teisėjų kolegija šiuos BPK pažeidimus pripažįsta esminiais, nes jie suvaržė T. L. teises į jo apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą ir sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti tinkamą nuosprendį ar nutartį šioje byloje. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                              Rima Ažubalytė

Eligijus Gladutis

Alenas Piesliakas