2K-252-654/2022

Baudžiamoji byla Nr. 2K-252-654/2022 Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00221-2020-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.5.1;

1.2.20.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Aleno Piesliako (pranešėjas), sekretoriaujant Gražinai Pavlenko, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui, išteisintojo T. G. gynėjui advokatui Aidui Mažeikai, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Eugenijaus Papučkos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 27 d. nuosprendžio. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendžiu T. G. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda; pagal BK 236 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir T. G. paskirta subendrinta bausmė – 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda, nustatyta ją sumokėti per dešimt mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš T. G. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui S. Š. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 700 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo. T. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos prašymas dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti T. G. atlyginimo iš valstybės atmestas. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 27 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: T. G. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir BK 236 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). T. G. iš valstybės priteista 585 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, ir išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   T. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį buvo pripažintas kaltu dėl to, kad melagingai įskundė pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką, t. y. jis 2019 m. lapkričio 8 d., būdamas pasirašytinai įspėtas pagal BK 236 straipsnį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiajam patruliui V. B. pateikė melagingą pareiškimą, kuriame nurodė, kad S. Š. prie namo (duomenys neskelbtini), trenkė jam du kartus į krūtinę, po to bandė per jį važiuoti automobiliu „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šio pareiškimo pagrindu 2019 m. lapkričio 12 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

2.   Be to, T. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo pripažintas kaltu dėl to, kad apklausiamas kaip liudytojas davė melagingus parodymus, t. y. jis 2019 m. lapkričio 12 d., būdamas pasirašytinai įspėtas pagal BK 235 straipsnį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) apklausiamas kaip liudytojas melagingai parodė, kad 2019 m. lapkričio 8 d. S. Š. sudavė jam du smūgius kumščiais į krūtinę, po to savo vairuojamu automobiliu „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jį stūmė 6–7 kartus; tęsdamas nusikalstamą veiką, 2019 m. lapkričio 27 d. papildomai apklausiamas kaip liudytojas melagingai parodė, kad 2019 m. lapkričio 8 d. S. Š. savo vairuojamu automobiliu „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), trenkėsi jam į kelius apie 5–7 kartus; tęsdamas nusikalstamą veiką, 2019 m. gruodžio 27 d. papildomai apklausiamas kaip liudytojas melagingai parodė, kad S. Š. savo vairuojamu automobiliu „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo į jį ir jį stūmė.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo T. G. ir jo gynėjo advokato A. Mažeikos apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino T. G. kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir 236 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų nepakanka pripažinti, kad T. G. veiksmai atitinka jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių požymius, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis grindžiamas šiais motyvais:

3.1. Liudytojai R. Č. ir T. Č. apklausų metu nuosekliai parodė, kad matė tik vieną T. G. ir S. Š. tarpusavio fizinį kontaktą. S. Š. ir T. G. parodymai dėl tos dalies, kad S. Š. du kartus abiem rankomis kontaktavo su T. G., sutampa, tačiau skiriasi suduotų smūgių vertinimas. Jokių kitų įrodymų, galinčių patvirtinti kiekvieno iš šių asmenų parodymus dėl antrojo smūgio sudavimo kumščiais ar pastūmimo delnais, byloje nėra. Todėl byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad T. G. nurodyta aplinkybė dėl S. Š. antrojo kontakto metu suduoto smūgio yra akivaizdžiai melaginga, neatitinkanti tikrovės, o nurodydamas šią aplinkybę jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, jog pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją.

3.2. Be to, nors S. Š. nuosekliai parodė, kad jis T. G. automobiliu nežalojo, o jo automobilis, priekyje esant T. G., nejudėjo, kiti byloje esantys įrodymai kelia pagrįstų abejonių ir neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad S. Š. vairuojamas automobilis nekontaktavo su T. G., o šis tai sąmoningai išgalvojo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti duomenys ir liudytojo T. Č. duoti parodymai, vertinant kartu su S. Š. parodymais, vienareikšmiškai nepatvirtina, kad T. G. nurodytos aplinkybės dėl jo sužalojimo automobiliu yra akivaizdžiai melagingos.

III. Kasacinio skundo argumentai

4.   Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiasis prokuroras E. Papučka prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 27 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo tokius argumentus:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas T. G. išteisinantį nuosprendį, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismas neišsamiai patikrino bylą, byloje esančius įrodymus išanalizavo ir įvertino paviršutiniškai bei fragmentiškai, padarė klaidų dėl jų turinio. Selektyviai, o ne atsižvelgdamas į visumą vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas išskirtinę reikšmę suteikė T. G. palankiems įrodymams, įrodymus vertino išskirtinai išteisintojo naudai. Šie pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, todėl laikytini esminiais BPK reikalavimų pažeidimais. Be to, jie nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Esant pagrindui T. G. veiką kvalifikuoti pagal BK 236 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas to nepadarė.

4.2. Deklaratyviai konstatavęs, kad T. G. nusikalstami veiksmai – melagingų parodymų davimas ikiteisminio tyrimo metu – yra ne atskiras nusikaltimas, o melagingo pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą tęsinys ir atskirai pagal BK 235 straipsnio 1 dalį neturėjo būti kvalifikuojami, apygardos teismas nepagrįstai nesiėmė BPK 256 straipsnyje nurodytų veiksmų dėl T. G. veikos kvalifikavimo pakeitimo, toliau nagrinėjo bylą, vertino įrodymus ir darė išvadas dėl abiejų BK 235 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų. Tai kelia abejonių dėl išsamaus bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka.

4.3. Pasisakydamas dėl T. G. melagingai nurodytos aplinkybės, kad S. Š. du kartus kumščiais trenkė jam į krūtinę, įrodytumo, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišanalizavo ir neįvertino visų šiai aplinkybei nustatyti reikšmingų įrodymų. Nors teismas detaliai aprašė išteisintojo ir nukentėjusiojo parodymus, tačiau iš esmės neanalizavo ir nepagrįstai nesivadovavo liudytojų R. Č. ir T. Č. parodymais, padarė šių liudytojų parodymų turiniui prieštaraujančias išvadas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio neaišku, kokiais šių liudytojų parodymais remdamasis apygardos teismas konstatavo, kad jie nematė viso konflikto, o matė tik vieną T. G. ir S. Š. tarpusavio fizinį kontaktą. Iš liudytojo R. Č. parodymų matyti, kad jis matė įvykį nuo pradžios iki to momento, kai T. G. pradėjo kviesti policiją. Tai patvirtina, kad susistumdymą, kurio metu, pagal T. G. versiją, buvo smūgiuojama, liudytojas tikrai matė. Liudytojo T. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotų detalių parodymų turinys taip pat patvirtina, kad jis matė visą konfliktą nuo pradžios iki galo. Šis liudytojas paaiškino, kaip nukentėjusysis nustūmė nuo savęs išteisintąjį ir kaip T. G. atsistojo priešais S. Š. automobilį. Abu bylos baigtimi nesuinteresuoti liudytojai, kurių parodymai patvirtina nuoseklius nukentėjusiojo S. Š. parodymus, matė susistumdymą prieš kviečiant policiją, taip pat matė nustūmimą, bet ne smūgius kumščiais į krūtinę. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai patvirtina, kad T. G. tyčia iškraipė įvykio aplinkybes, melagingai įskundė S. Š. ir davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas.

4.4. Vertindamas T. G. parodymus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip precedentu rėmėsi kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2013, esančiais išaiškinimais ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju T. G. situaciją galėjo suvokti pernelyg sureikšmindamas antrojo kontakto aplinkybes. Byloje Nr. 2K-505/2013 nustatytos aplinkybės nėra panašios ar analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Paminėtoje byloje buvo tiriamas įvykis tik dėl melagingų parodymų davimo, bet ne dėl melagingo įskundimo; nors buvo nustatyta, kad asmens parodymai neatitinka tikrovės, tačiau juos asmuo davė sąžiningai klysdamas. Be to, skundžiamame nuosprendyje pateikiamos prieštaringos išvados teigiant, kad T. G. galimai neteisingai suprato aplinkybes (iš esmės pripažįstant, kad T. G. parodymai neatitinka tikrovės), ir kartu konstatuojant, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, jog T. G. nurodytos aplinkybės yra melagingos. T. G. nėra teigęs, kad kažką klaidingai suprato. Jis kryptingai, nurodydamas konkrečius atliktų veiksmų skaičius ir pobūdį, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie prieš jį neva padarytą nusikalstamą veiką.

4.5. T. G. pareiškime ir parodymuose nurodytos aplinkybės dėl smūgių sudavimo neatitinka tikrovės ir lingvistine bei logine prasme. „Pastumti“ ir „suduoti smūgius kumščiais“ yra kardinaliai skirtingi veiksmai, jie sukelia ir visiškai skirtingas pasekmes tiek fizine, tiek teisine prasme. Akivaizdu, kad dėl pastūmimo asmeniui nebūtų atsiradusios BK nustatytos pasekmės, taip pat pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Todėl apygardos teismo išvados, kad asmenys tiesiog skirtingai vertino suduotus smūgius, prieštarauja tiek nustatytoms aplinkybėms, tiek logikai.

4.6. Pasisakydamas dėl T. G. nurodytos aplinkybės, kad S. Š. bandė per jį važiuoti – 5–7 kartus trenkėsi automobiliu jam į kelius, įrodytumo, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišanalizavo ir neįvertino visų šiai aplinkybei nustatyti reikšmingų įrodymų. Teismas selektyviai vertino liudytojo V. B. parodymus, kurių visuma patvirtina, kad S. Š., priešingai nei T. G., labai detaliai nurodė įvykio aplinkybes ir savo parodymų nuosekliai laikėsi viso proceso metu. Tokias aplinkybes patvirtina liudytojų R. Č. ir T. Č. parodymai. T. G. tokių detalių, kurias nurodė pareiškime, t. y. kad jam du kartus suduota kumščiais ir 5–7 kartus automobiliu trenktasi jam į kelius, policijos pareigūnui nenurodė. Be to, iš liudytojo V. B. parodymų matyti, kad nė vienas iš įvykio dalyvių nesiskundė, kad būtų patyręs kokių nors sužalojimų; vizualiai nesimatė, jog T. G. būtų buvęs sužalotas ar šlubavęs. Taigi, T. G. iškraipė faktus dirbtinai padidindamas jų pavojingumą, policijos pareigūnui deklaratyviai nurodė, kad jį užpuolė ir norėjo suvažinėti, jau tada turėdamas sumanymą pasinaudoti situacija ir pasipelnyti.

4.7. Be to, apeliacinės instancijos teismas, selektyviai vertindamas ir iškraipydamas liudytojo T. Č. parodymų turinį, padarė nepagrįstą išvadą, kad jis patvirtino, jog S. Š. automobilis, T. G. esant jo priekyje, judėjo. Pagal liudytojo T. Č. teisme duotus parodymus, automobilis ne judėjo, o sujudėjo, tai buvo tik vieną kartą ir liudytojas nemano, kad tokiu sujudėjimu galima sužaloti. Lingvistine ir logine prasme „sujudėjo“ (be to, vieną kartą) ir „bandė pervažiuoti 5–7 kartus trenkdamasis automobiliu į kelius“ yra skirtingi veiksmai, sukeliantys skirtingas pasekmes tiek fizine, tiek teisine prasme. Teismas nepalygino ir šio liudytojo parodymų su išteisintojo parodymais apie „sujudėjimų“ skaičių ir judėjimo pobūdį. Svarbu, kad pagal liudytojo parodymus automobilis sujudėjo vieną kartą, o pagal T. G. parodymus į jo kelius tyčia buvo važiuojama ir trenkiamasi 5–7 kartus. Taigi, nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo parodymai paneigia T. G. teiginius ir dėl šios dalies ir, priešingai, patvirtina nuoseklius nukentėjusiojo parodymus, kad jis nebandė užvažiuoti ant T. G.. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nepaaiškino, kodėl nesiremia nuosekliais nukentėjusiojo parodymais.

4.8. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018, 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Nepaisant to, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje kaip visetas nevertinti išteisintojo kaltumą netiesiogiai patvirtinantys įrodymai. Teismas neanalizavo aplinkybių dėl T. G. siekio pasipelnyti, apsiribodamas deklaratyviu teiginiu, kad tai prielaidos. S. Š. nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, kai dar byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys, parodė, kad T. G. grasino jam, jog pasipelnys iš šios situacijos. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) T. G. pareikštas neadekvataus dydžio civilinis ieškinys 9,97 Eur turtinei žalai už vaistus atlyginti bei 28 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Šie duomenys, be kita ko, padeda atskleisti subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę.

4.9.  Pirmosios instancijos teismas gana detaliai įvertino specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotus duomenis. Teismas pažymėjo, kad specialisto išvada dėl T. G. sužalojimų padarymo aplinkybių nėra kategoriška, nėra duomenų, kad sužalojimai buvo padaryti būtent S. Š. vairuotu automobiliu. Išvadoje nurodyta, kad kraujosruvos keliuose galėjo atsirasti pačiam T. G. griūnant bei kontaktuojant su kietu buku daiktu (daiktais) ir (ar) jų paviršiais, be to, sužalojimų vietos yra pasiekiamos ranka. Išvadoje nurodyta ir tai, kad apžiūrint T. G. krūtinės ląstą jokių sužalojimų nenustatyta, nors šis teigė, jog S. Š. jam delnais ir kumščiais sudavė į krūtinę. Šių duomenų apeliacinės instancijos teismas nevertino ir dėl jų motyvuotai nepasisakė, nors jie kartu su kitais įrodymais patvirtina, kad T. G. melagingai įskundė S. Š..

4.10. Netiesiogiai nukentėjusiojo parodymus patvirtina, o išteisintojo teiginius paneigia ir T. G. fizinis pranašumas, kurį pastebėjo ne tik nukentėjusysis, bet ir įvykio liudytojai T. Č. ir R. Č.. Tai leidžia teigti, kad S. Š. šioje situacijoje nebūtų drįsęs tyčia sukelti T. G. fizinio skausmo, bent jau pakankamai ženklaus, dėl ko galėtų kilti baudžiamoji atsakomybė.

4.11. Be to, apeliacinės instancijos teismo argumentacija dėl rėmimosi prielaidomis yra ydinga, kadangi prieštarauja bylos nagrinėjimo teisme esmei ir BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatoms, jog apeliacinės instancijos teismas turi motyvuoti ir argumentuoti, kodėl priima iš esmės priešingą nuosprendį, bei pagrįsti savo išvadas byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu. Taigi, akivaizdu, kad išteisinamasis nuosprendis taip pat negali būti grindžiamas prielaidomis. Minėta, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje esančių įrodymų visumos, juos vertino selektyviai ir fragmentiškai, nemotyvavo, kodėl atmeta tam tikrus įrodymus, o šio teismo padarytos apibendrinančios išvados yra prielaidų pobūdžio ir prieštarauja logikai. Todėl toks išteisinamasis nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.   Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinis skundas atmetamas.

6.   Apeliacinės instancijos teismas turėjo atsakyti į apeliacinio skundo argumentus dėl inkriminuotų BK straipsnių pagrįstumo. Teismas nusprendė, kad T. G. veiksmai – melagingų parodymų davimas ikiteisminio tyrimo metu – nėra atskiras nusikaltimas, o yra melagingo pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą tęsinys, todėl atskirai pagal BK 235 straipsnio 1 dalį neturėjo būti kvalifikuojami. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jas atitinkančiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo BK 235 ir 236 straipsnių aiškinimu, kad jei asmuo, melagingai įskundęs kitą asmenį ar pranešęs apie žinomai nebūtą nusikaltimą, ir vėliau, tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, pakartoja tą pačią melagingą informaciją, jis veikia bendra tyčia ir iš esmės įgyvendina tos pačios veikos – melagingo įskundimo ar pranešimo apie nusikaltimą – motyvus ir tikslus. Tokie parodymai yra ankstesnės veikos (melagingo įskundimo ar pranešimo) tęsinys, todėl nėra pagrindo kaltininko veikos kvalifikuoti dar ir pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus. Šis BK 235 straipsnio taikymo išaiškinimas buvo suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2011 ir 2K-307-648/2016. Kasatorius kasaciniame skunde tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas vadina deklaratyviomis ir nurodo, kad teismas nesiėmė jokių tolesnių veiksmų, tačiau iš skundo nėra aišku, kokia kasatoriaus nuomonė dėl T. G. veiksmų kvalifikavimo ir kokių veiksmų apeliacinės instancijos teismas turėjo imtis. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad T. G. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nebuvo pagrindo jas perkvalifikuoti.

7.   Kita kasacinio skundo dalis yra susijusi su BPK 20 straipsnio nuostatų taikymu ir motyvais, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl kaltinimo atitikties tikrovei nėra paremtos išsamiu visų bylos įrodymų vertinimu, nes atliktas vertinimas yra paviršutiniškas ir logiškai nepaaiškina padarytų išvadų.

8.   BPK 369 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu: netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba padaryta esminių šio kodekso pažeidimų. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

9.   Gausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus ir nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėja tik tokius kasacinio skundo argumentus dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo, kurie rodo, kad kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Kasatoriaus manymu, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija neįvertino visų proceso metu surinktų bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų, vertindama įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio, nes įrodymais nepagrįstai nepripažino duomenų, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK reikalavimus, o kasaciniame skunde nurodyti motyvai dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįsti.

10. Kasaciniame skunde kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimą darant išvadas dėl kaltinimo T. G. melagingai pranešus apie jam suduotus smūgius nesiremti liudytojų R. Č. ir T. Č. parodymais, nes nėra aišku, kokiais liudytojų teiginiais paremta tokia išvada, todėl teismas padarė klaidą dėl liudytojų parodymų turinio. Kasatorius remiasi liudytojų parodymais, kad jie matė šią konflikto dalį, o duodami parodymus pasakojo, jog įvyko susistumdymas, jie matė nustūmimą, bet ne smūgius į krūtinę. Nuosprendžio 14 punkte apeliacinės instancijos teismas detaliai išnagrinėjo tiek išteisintojo T. G., tiek nukentėjusiojo S. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat pareiškime apie nusikaltimą nurodytas įvykio aplinkybes. Iš šių įrodymų teismas padarė išvadą, kad tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo buvo du kontaktai. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis tuo, kad jie abu buvo konflikto dalyviai, jie geriausiai matė ir žino įvykio aplinkybes, ir dėl šios dalies jų abiejų parodymai sutampa. T. G. vieną fizinį kontaktą apibūdino kaip stūmimą, o kitą – kaip smūgį, o S. Š. abu apibūdino kaip stūmimus. Analizuodamas liudytojų R. Č. ir T. Č. parodymus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad jie matė vieną fizinį kontaktą tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo, ir tai vedė teismą prie išvados, kad liudytojai nematė visų aplinkybių, nes jų parodymai neatitinka išteisintojo ir nukentėjusiojo parodymų. Tokia teismo išvada paremta visų įvykį mačiusių ir jame dalyvavusių asmenų parodymų analize ir jų sugretinimu, jų parodymais apie konkrečius veiksmus, o ne bendrais teiginiais, kad jie matė visą įvykį. Kasaciniame skunde nėra jokių išvadų, kaipgi kasatorius vertina tokį parodymų skirtumą, kuris buvo pagrindinis motyvas apeliacinės instancijos teismui nesiremti liudytojų parodymais.

11. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad išteisintajam galėjo susidaryti klaidingas įspūdis, jog buvo smūgiuojama, o ne stumiama. Kaip matyti iš nustatytų įvykio aplinkybių, tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo buvo fizinis kontaktas, kurį išteisintasis įvardijo kaip smūgių sudavimą, o nukentėjusysis – kaip stūmimą. Fizinis kontaktas buvo trumpas, jokių pasekmių nesukėlė, todėl apie jį galima spręsti tik iš išteisintojo ir nukentėjusiojo parodymų, kurie yra priešingi vienas kitam ir kurių nepakanka patikimai nustatyti, kad išteisintajam buvo suduoti smūgiai. Tuomet, kai fizinis kontaktas yra silpnas ir neintensyvus, riba tarp stūmimo ir smūgių sudavimo yra labai plona, ir kai konfliktinėje situacijoje jos dalyviai mažiau save kontroliuoja ir patiria stresą, fizinį kontaktą jie gali suprasti skirtingai, kaip teisingai nurodė Vilniaus apygardos teismas, sureikšmindami tam tikras aplinkybes.

12. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl T. G. pranešimo, kad S. Š. 5–7 kartus važiavo į jį automobiliu ir trenkėsi jam į kelius, rėmėsi specialisto išvada apie T. G. nustatytus sužalojimus ir liudytojo T. Č. parodymais. Teismas negalėjo vienareikšmiškai konstatuoti, kad T. G. nurodytos aplinkybės dėl jo sužalojimo automobiliu yra akivaizdžiai melagingos. Ginčydamas tokią išvadą kasatorius remiasi liudytojo V. B. parodymais, kuriais, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesirėmė ir jų nevertino, kad S. Š. jam nurodė labai detalias įvykio aplinkybes, T. G. jam tokių aplinkybių, kokias nurodė pareiškime apie nusikaltimą, nenurodė, įvykio vietoje įvykio dalyviai jam nesakė, kad yra patyrę kokių nors sužalojimų, jis nematė akivaizdžių T. G. sužalojimo požymių – šis nešlubavo, kraujas iš niekur nebėgo, nesiskundė, kad ką nors skauda. Iš liudytojo V. B. parodymų matyti, kad jis yra į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas. Darydamas išvadas apeliacinės instancijos teismas rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad įvykio vietoje T. G. jam sakė, jog jį bandė suvažinėti. Kasatoriaus argumentai nepaneigia šios nustatytos aplinkybės. Liudytojo V. B. parodymai yra netiesioginiai įrodymai, liudytojas pats įvykio nematė, o papasakojo tik apie tai, ką jam sakė įvykio dalyviai. Motyvai dėl įvykio vietoje išteisintojo nedetalių paaiškinimų policijos pareigūnui, ypač lyginant su nukentėjusiojo paaiškinimais, kuriuos kasatorius įvardijo kaip detalius, nėra pagrįsti, nes ir pats kasatorius teismo posėdyje apklausiant liudytoją nesiaiškino, kiek detaliai liudytojas įvykio vietoje bandė išsiaiškinti įvykio aplinkybes, kiek jis buvo aktyvus.

13. BK 235 ir 236 straipsnių aiškinimui svarbu tai, kad skirtingi žmonės gali laikyti reikšmingomis skirtingas aplinkybes, pirmą kartą kviečiantis policiją asmuo gali nesuprasti, kiek detaliai jis turi nurodyti įvykio aplinkybes atvykusiam policijos pareigūnui. Kitokio sprendimo nelemia ir motyvai, kad įvykio vietoje išteisintasis nesiskundė dėl sužalojimų, nes jis pats paaiškino, kad sužalojimus pamatė vėliau, todėl įvykio vietoje jų ir negalėjo nurodyti. Be to, nei fizinis kontaktas tarp įvykio dalyvių, nei kontaktas automobiliu nebuvo tokie stiprūs, kad po jų išteisintasis būtų šlubavęs, jam būtų bėgęs kraujas ar sukeltas fizinis skausmas. Skunde, pranešime ar pareiškime apie nusikalstamą veiką pagrindinis dėmesys turi būti sutelktas į įvykį, o šiuo atveju išteisintasis ir pranešė apie, kaip jis mano, neleistiną fizinį smurtą prieš jį, šį smurtą jis apibūdino taip, kaip suprato.

14. Teisėjų kolegija nesutinka ir su kasacinio skundo argumentais dėl liudytojo T. Č. parodymų turinio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjo tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus ir jais kartu su kitais įrodymais motyvavo savo sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia teismo išvados, kad automobilis judėjo, o tai kartu su specialisto išvada apie sužalojimus neleido teismui daryti kategoriškos išvados, kad išteisintasis sąmoningai išgalvojo aplinkybę dėl automobilio kontakto su juo. Nors prokuratūra laikosi pozicijos, kad automobilis nejudėjo ir išteisintajam sužalojimai nebuvo padaryti, tačiau išteisintojo parodymus patvirtina specialisto išvada, kuria jam nustatyti sužalojimai kojose. Kasaciniame skunde nėra įtikinamų argumentų, kodėl teismas neturėjo vadovautis išteisintojo parodymais ir juos atitinkančia specialisto išvada. Išties, specialisto išvada dėl sužalojimų padarymo aplinkybių nėra kategoriška, nes specialistai ir nenustatinėjo sužalojimo aplinkybių, tai kaltinimą įrodinėjančio prokuroro pareiga. Specialistai nustato sužalojimus ir įvertina jų mastą, jie gali pasisakyti, ar sužalojimai buvo padaryti užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodytomis aplinkybėmis.

15. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 27 d. nuosprendyje nepadarė klaidų dėl įrodymų turinio, todėl nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų ir nepadarė esminio BPK pažeidimo.

16. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Eugenijaus Papučkos kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                Olegas Fedosiukas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Alenas Piesliakas

part_d7fa5e50cdb14237862624bf94f812df_end