2K-193-976/2023

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-193-976/2023                                                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21642-2021-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 28 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui, nuteistojo V. K. gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,  nukentėjusiojo D. K. atstovui advokatui Vladimirui Buslovičiui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio. Utenos apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu V. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu Utenos apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – V. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme aštuoniems mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovo ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   V. K. nuteistas už tai, kad 2021 m. birželio 25 d. apie 13.30 val. Molėtų r., Alantos sen., (duomenys neskelbtini) k., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia du kartus kumščiu sudavė automobilyje sėdinčiam D. K. į galvos sritį, po to, išlipęs iš automobilio, nukentėjusįjį užgulė ant priekinės automobilio sėdynės ir sudavė jam dar penkis smūgius į veido sritį, taip padarydamas nukentėjusiajam paviršinius dešinės veido pusės nubrozdinimus, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose bei 21, 22 ir 36 dantų vainiko lūžius, ir taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jam sveikatą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs V. K. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to, spręsdamas V. K. kaltės klausimą, padarė neteisingas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad specialisto išvada ir paaiškinimai nepatvirtina kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių, taip pat nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė išteisintojo V. K., liudytojų A. P., R. C., M. C. ir iš dalies liudytojo L. P. parodymams, laikydamas juos nuosekliais, o nukentėjusiojo D. K. ir liudytojo G. K. parodymus sumenkino, vertino atskirai nuo kitų ir tai lėmė neteisėto bei nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą.

III. Kasacinio skundo argumentai

3.   Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas) – neteisingai įvertino įrodymus, kai kuriems iš jų nepagrįstai suteikdamas aukštesnę galią ir nevertindamas jų kaip visumos. Teismas prioritetą suteikė nukentėjusiojo D. K. parodymams, nors turėjo kritiškai įvertinti jo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis teigė, kad buvo blaivus ir V. K. automobilyje tyčia jam du kartus kumščiu sudavė į galvos sritį, o vėliau, išlipęs iš automobilio, nukentėjusįjį pastūmė ir šiam parkritus sudavė kumščiais ne mažiau nei penkis kartus į veido sritį. Akistatos su V. K. metu nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo suduoti trys smūgiai automobilyje ir šeši smūgiai išlipus iš automobilio. Nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, pertraukos metu nukentėjusysis D. K. buvo vienoje patalpoje su liudytoju G. K. bei kitais proceso dalyviais ir su jais bendravo. Po šios pertraukos nukentėjusysis pakeitė savo parodymus iš esmės ir teigė, kad V. K. du smūgius kumščiu į galvos sritį jam sudavė automobilyje, kai šis sėdėjo ant priekinės sėdynės, vėliau smaugė jį ir kumščiais sudavė dar ne mažiau nei penkis kartus į veido sritį, o apie lauke jam suduotus smūgius nebenurodė. Apeliacinės instancijos teismas nevertino šių aplinkybių, nors nukentėjusiajam yra taikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą.

3.2. Liudytojas nukentėjusiojo tėvas G. K. 2021 m. rugsėjo 19 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po įvykio, ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus teigė, kad jam sunku prisiminti visą įvykį, nes praėjo daug laiko, taip pat nurodė, kad girdėjo šūkaujantį jaunimą ir priėjęs matė D. K. bei V. K. prie automobilio, bet nepastebėjo, kad kas nors būtų mušęs jo sūnų. Tačiau vėliau, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, 2022 m. vasario 25 d., t. y. praėjus daugiau nei aštuoniems mėnesiams po įvykio, liudytojas G. K. „prisiminė“ visą įvykį iki smulkmenų ir iš esmės pakeitė parodymus. Jis nurodė, kad matė visą įvykį ir būtent jis vyrus išskyrė automobilio viduje. Liudytojui G. K. pakeitus parodymus, juos tuoj pat pakeitė ir nukentėjusysis, tačiau šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino. Liudytojo G. K. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo jais remtis, kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, šio liudytojo parodymai vertintini kritiškai, nes jis yra šališkas, be to, jo parodymai neatitinka kitų liudytojų parodymų.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė dviejų BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties elementų – priežastinio ryšio tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių bei kaltės. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad visų byloje apklaustų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, jie visi patvirtino, kad nukentėjusysis D. K. buvo neblaivus, elgėsi agresyviai ir smurtavo prieš A. P. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino liudytojo L. P. parodymų, šis matė, kaip agresyviai nusiteikęs nukentėjusysis susiginčijo su A. P. ir pradėjo smurtauti. Teisme apklausta specialistė J. B. paaiškino, kad danties vainikai gali lūžti ir ne dėl tiesioginio smūgio, dantims atsitrenkus vienam į kitą, sukandus ir pan. Specialistė taip pat pažymėjo, kad trauminis poveikis yra bet koks veiksmas, dėl kurio atsiranda sužalojimas, trauminį poveikį galima patirti ir susižalojus pačiam, pavyzdžiui, krentant ar į ką nors atsitrenkus. Liudytoja M. C. nurodė, kad įvykio dieną matė nukentėjusįjį D. K. neblaivų važinėjantį dviračiu ir krentantį nuo jo. Taigi akivaizdu, kad negalima nustatyti priežastinio ryšio tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių, nes nėra aišku, kokius sužalojimus nukentėjusysis patyrė mušdamasis su A. P. įvykio dieną, ir nenustatyta, kokius sužalojimus jis galėjo patirti krisdamas nuo dviračio. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino abejonių tiek dėl smurto pavartojimo prieš nukentėjusįjį fakto, tiek dėl specialisto išvadoje nurodytų aplinkybių.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.   Nuteistojo V. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

5.   Kasaciniame skunde nurodoma, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas netinkamai, neteisingai įvertino įrodymus.

6.   Įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, joje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7.   Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-211-628/2022).

8.   Patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo kasatorius, neturi. Teismas iš naujo įvertino bylos įrodymus (kasatoriaus, nukentėjusiojo D. K., liudytojų G. K., A. P., R. C., I. K., M. C., L. P. parodymus, V. K. ir D. K. akistatos protokolą, specialisto išvadą apie nukentėjusiojo patirtus sužalojimus ir ją pateikusios specialistės J. B. paaiškinimus, ir kt.), analizuodamas juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, ir padarė motyvuotas išvadas, kokie įrodymai pagrindžia kasatoriaus kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

9.   Didžioji dalis kasacinio skundo argumentų skirta apeliacinės instancijos teismo atliktam nukentėjusiojo D. K. ir liudytojo G. K. (nukentėjusiojo tėvo) parodymų vertinimui ginčyti. Kasatoriaus teigimu, teismas nepagrįstai šiems nenuosekliems ir prieštaringiems parodymams suteikė prioritetą, neatsižvelgė į tai, kad tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojas yra suinteresuoti kasatoriui nepalankia bylos baigtimi. Šie argumentai nepagrįsti.

10. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant ne esminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017).

11. D. K. ir G. K. parodymų patikimumas ginčijamas iš esmės tik deklaratyviai pakartojant pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodytus argumentus, kasatorius nepateikia jokių teisinių argumentų dėl motyvų, kuriais remdamasis apeliacinės instancijos teismas pripažino šiuos parodymus patikimais.

12. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas atliko išsamią ir visapusišką nukentėjusiojo D. K. ir liudytojo G. K. parodymų analizę, įvertino ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu duotus jų parodymus ir argumentuotai nurodė, kodėl šiuos parodymus vertina kitaip nei pirmosios instancijos teismas, t. y. laiko juos patikimais ir įrodančiais V. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

13. Pagrįsta ir motyvuota yra apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo D. K. parodymai dėl esminės bylos aplinkybės – kasatoriaus kumščiais jam į veidą suduotų smūgių – išliko nuoseklūs viso proceso metu, o įvykio metu patirtas šokas ir skausmas lėmė, kad nukentėjusysis apklausose kiek nevienodai paaiškino, kur prieš jį buvo smurtaujama, t. y. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad kasatorius sudavė jam smūgius automobilyje ir lauke šalia jo, o teisme jau nurodė, kad fizinis kontaktas su kasatoriumi buvo tik automobilyje. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pripažino, kad tokie nukentėjusiojo parodymų skirtumai yra neesminiai ir nelaikytini priežastimi juos pripažinti nepatikimais. Nukentėjusiojo parodymai teismo posėdyje buvo tik patikslinti, o ne pakeisti iš esmės, kaip teigia kasatorius.

14. Kasatorius taip pat kelia prielaidą, kad pirmiau nurodytus skirtumus nukentėjusiojo parodymuose lėmė jo siekis suderinti juos su liudytojų teisme duotais parodymais, tačiau derinti tokio pobūdžio neesmines detales nebuvo nei galimybės, nei logiškos priežasties. Visų pirma, pats nukentėjusysis teismo posėdyje įtikinamai paaiškino, kad nežymius pokyčius jo parodymuose lėmė objektyvios aplinkybės – dėl patirto šoko ir skausmo jam buvo sudėtinga suvokti, o vėliau ir paaiškinti, kokioje tikslioje vietoje V. K. prieš jį naudojo fizinį smurtą. Antra, parodymus teismo posėdyje nukentėjusysis davė pirmiau nei liudytojai, taigi, dar nežinodamas visų jų parodymų ir atsakymų į proceso dalyvių klausimus turinio.

15. Tokios pat išsamios bei tinkamai motyvuotos ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl liudytojo G. K. parodymų patikimumo. Iš tiesų, kitaip nei teisiamajame posėdyje, ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas nenurodė, kad matė, kaip V. K. sudavė jo sūnui. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, tokie liudytojo ikiteisminio tyrimo apklausoje duoti parodymai buvo nulemti šio lūkesčių, kad jo artimi giminaičiai (sūnus ir sūnėnas) susitaikys ir byla dėl jų konflikto nepasieks teismo. Byloje nustatyta, kad būtent G. K., priėjęs prie automobilio, nutraukė šį konfliktą, todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad jis turėjo galimybę matyti V. K. veiksmus ir jo suduotą smūgį D. K..

16. Vertindamas D. K. ir G. K. parodymus kaip patikimus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog jų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, prieštarauja kitai bylos medžiagai. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad, darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas ignoravo svarbius vieno iš tiesiogiai įvykį stebėjusių liudytojų L. P. parodymus (kuris nurodė, kad, be kita ko, kasatorius automobilyje smūgiavo nukentėjusiajam, ir po to ant pastarojo veido liudytojas matė sumušimus), taip pat pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles jokios įrodomosios reikšmės nesuteikė nukentėjusiojo D. K. žmonos I. K. parodymams (kuri teigė, kad bendraudamas su ja iš karto po įvykio nukentėjusysis nurodė, jog jį sužalojo V. K.). Liudytoja nurodė ir kitą pakankamai reikšmingą aplinkybę, rodančią agresyvų V. K. elgesį ir nusiteikimą prieš D. K. jau po konflikto automobilyje, – kasatorius liudytojai grasino nukentėjusįjį nužudyti, jei ši jo tučtuojau neišsiveš, tokio pokalbio su liudytoja teismo posėdyje neneigė ir pats kasatorius. Baudžiamojo proceso įstatymas tiesioginiams įrodymams prioriteto prieš netiesioginius įrodymus nesuteikia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174-303/2023), todėl liudytojos I. K. parodymai negalėjo būti ignoruojami vien dėl to, kad jie nelaikytini tiesioginiu įrodymu.

17. Kasaciniame skunde taip pat nurodomos trys skirtingos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktos ir, kasatoriaus nuomone, nepaneigtos versijos dėl galimo nukentėjusiojo D. K. sužalojimo mechanizmo: 1) nukentėjusįjį galėjo sužaloti su juo automobilyje konfliktavęs A. P.; 2) nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, nukritęs nuo dviračio; 3) nukentėjusysis galėjo susižaloti grumtynių su V. K. metu. Vertinant šių argumentų pagrįstumą, pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti arba, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta pašalinti. Abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018).

18. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas visas pirmiau nurodytas versijas išsamiai aptarė ir motyvuotai paneigė, tinkamai pašalindamas bet kokias abejones dėl to, ar nukentėjusįjį sužalojo būtent kasatorius (skundžiamo nuosprendžio 15, 20, 22–23 punktai). Tinkamo, atlikto laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimo pagrindu padarytos apeliacinės instancijos teismo išvados nepažeidžia kasaciniame skunde nurodomo in dubio pro reo (visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principo. Pažymėtina, kad jokių šias išvadas paneigiančių teisinių argumentų kasaciniame skunde nenurodoma.

19. Kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 140 straipsnio 1 dalį, nenustatęs dviejų nusikalstamos veikos sudėties elementų – priežastinio ryšio tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių bei kaltės, taip pat yra nepagrįstas.

20. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo. Kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016), o nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2023).

21. Byloje nustatyta, kad konflikto metu neblaivus kasatorius tyčia du kartus kumščiu sudavė automobilyje sėdinčiam D. K. į galvos sritį, po to, išlipęs iš automobilio, nukentėjusįjį užgulė ant priekinės automobilio sėdynės ir sudavė jam dar penkis smūgius į veido sritį, taip padarė nukentėjusiajam kaltinime nurodytus sužalojimus ir sukėlė jam fizinį skausmą.

22. Apeliacine tvarka tikrindamas kasatoriaus išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį aplinkybes ir spręsdamas, kad jo smurtiniai veiksmai atitiko šios nusikalstamos veikos sudėtį, teismas tinkamai konstatavo priežastinį ryšį tarp kasatoriaus veikos ir kilusių padarinių bei laikėsi pirmiau nurodytų teismų praktikos reikalavimų dėl kaltininko tyčios nustatymo, taip pat tiksliai įvertino susiklosčiusią konfliktinę situaciją tarp neblaivaus kasatoriaus ir nukentėjusiojo bei kitas aplinkybes, rodančias kasatoriaus atliktų veiksmų pavojingumą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

23. Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgiant į paduoto skundo nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribas, kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų apeliacinės instancijos teismo nuosprendį naikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

24. Kasacinės instancijos teismo posėdyje V. K. gynėjas advokatas R. Jurka pateikė prašymą iš valstybės biudžeto atlyginti kasatoriaus turėtas 2300 Eur išlaidas advokato paslaugoms, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, apmokėti ir šių paslaugų apmokėjimą įrodančius dokumentus, o nukentėjusiojo atstovas advokatas V. Buslovičius pateikė prašymą priteisti iš kasatoriaus nukentėjusiojo turėtų 200 Eur išlaidų už analogiškas paslaugas atlyginimą ir šių išlaidų apmokėjimą įrodantį dokumentą.

25. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš jo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. To paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-162-648/2021 ir kt.).

26. Ši baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą, kuris pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas, todėl nėra teisinio pagrindo priimti sprendimą atlyginti iš valstybės biudžeto kasatoriaus turėtas išlaidas advokato paslaugoms, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, apmokėti. O nukentėjusiojo turėtos išlaidos dėl atstovo dalyvavimo kasacinės instancijos teismo posėdyje turi būti atlygintos. Nukentėjusiojo atstovo prašoma priteisti 200 Eur suma yra adekvati jo suteiktoms paslaugoms, todėl priteistina iš kasatoriaus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti. Iš nuteistojo V. K. nukentėjusiajam D. K. priteisti 200 Eur išlaidoms, patirtoms advokato paslaugoms apmokėti, atlyginti.

Teisėjai                                                                                                Artūras Pažarskis

Artūras Ridikas

Rima Ažubalytė