2K-19-594/2023

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-19-594/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11951-2021-5 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 7 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Albino Antanaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,  viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžio. Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžiu A. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžiu, patenkinus Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės A. Mikalauskienės apeliacinį skundą, Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – A. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo šešiems mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, 71 straipsniu, A. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją nustatyta sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. R. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad smurtaudamas artimoje aplinkoje sukėlė fizinį skausmą savo šeimos narei, t. y. 2021 m. balandžio 17 d. apie 0.40 val. (duomenys neskelbtini), savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,59 promilės neblaivumas), konflikto su savo sugyventine R. B. metu tyčia ranka sudavė vieną smūgį jai į veido sritį, o R. B. bandant pasišalinti iš kambario, sugriebęs jai už riešų, o vėliau ir už kojų virš kulkšnių, jas spaudė, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė dešinės akies vokų skruosto srityje poodinę kraujosruvą, dėl jos buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs A. R. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas, vertino byloje esančius įrodymus nenuosekliai, neatsižvelgdamas į jų visumą, todėl A. R. nepagrįstai išteisino pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Esminė aplinkybė, nulėmusi neteisėto pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio priėmimą, buvo netinkamas nukentėjusiosios parodymų vertinimas, atsižvelgiant į visas nusikaltimo aplinkybes ir bylos medžiagą. Vien tai, kad nukentėjusioji bylos nagrinėjimo teisme metu suabejojo, ar smūgį į veidą jai sudavė A. R., nepaneigia patikimai nustatytos aplinkybės, kad jis prieš ją smurtavo, A. R. kaltė įrodyta liudytojų parodymais ir rašytinėje bylos medžiagoje užfiksuotais duomenimis.

III. Kasacinio skundo argumentai

3.   Kasaciniu skundu nuteistojo A. R. gynėjas advokatas D. Vaičiulis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 140 straipsnio 2 dalį. Byloje nevertinta, ar nuteistasis suvokė savo veiksmų neteisėtą pobūdį, numatė, kad šiais veiksmais bus padaryta žala kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo. Apeliacinės instancijos teismas analizavo nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, bet nepagrindė subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių buvimo nuteistojo veikoje. Nenustačius nuteistojo tyčios – siekio padaryti žalos nukentėjusiajai, nusikalstamos veikos inkriminavimas vadovaujantis tik formaliais kriterijais nebuvo galimas.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai pripažino netinkamu pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, taip pat motyvuotai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl tyčios nebuvimo nuteistojo veikoje. Konstatuodamas, kad nuteistojo kaltei pagrįsti neturi reikšmės nukentėjusiosios parodymų nuoseklumas ar nenuoseklumas, o svarbus nagrinėjamos situacijos fonas, apeliacinės instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principus. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus bylos duomenis bei aplinkybes, garsino ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiosios parodymus ir lygino su jos parodymais, duotais bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Klausimus dėl nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų jai uždavė tiek bylą nagrinėjęs teismas, tiek prokurorė, nukentėjusioji pateikė paaiškinimus dėl jos parodymų kaitos. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus bylos duomenis ir jie buvo tinkamai įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų.

3.3. Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji negalėjo įvardyti tikslių jos sužalojimo aplinkybių, jos abejonės dėl šių aplinkybių negalėjo būti vertinamos nuteistojo nenaudai. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusioji tik detalizavo įvykio aplinkybes, paaiškino jas išsamiau ir plačiau, bet negalėjo kategoriškai patvirtinti ar nurodyti sąmoningų, tyčinių nuteistojo veiksmų, siekiant ją sužaloti. Pats žalos faktas, nesant tyčios ją sukelti – padarant žalą neatsargiais veiksmais, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Esant abejonių dėl nuteistojo veikos, jos aplinkybių, motyvų, kaltės formos, visa tai privalu aiškinti nuteistojo naudai, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad byloje nustatytos kelios nukentėjusiosios pateiktos įvykio versijos, tačiau konstatavo, kad vadovautis teisme duotais kaltinamąjį teisinančiais nukentėjusiosios parodymais neobjektyvu. Tačiau teismas nenustatė, kad nukentėjusioji teisme būtų teikusi melagingus parodymus, todėl objektyvaus teisinio pagrindo jais nesivadovauti nebuvo. Leistinais įrodymais nepagrįsta teismo išvada, kad faktas, jog nukentėjusioji suabejojo, ar jai smūgį atliko nuteistasis, neįrodo, kad jis prieš ją nesmurtavo. Toks įrodymų vertinimas pažeidžia jau minėtus nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.   Nuteistojo A. R. gynėjo advokato D. Vaičiulio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo

5.   Kasaciniame skunde nurodoma, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

6.   Įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7.   Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-211-628/2022).

8.   Patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo kasatorius, neturi. Teismas iš naujo įvertino visus bylos įrodymus, surinktus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme (nuteistojo A. R., nukentėjusiosios R. B., liudytojų R. T., R. R., J. B., G. R., A. Š., E. Ž., J. M., A. S. parodymus, R. B. asmens apžiūros ir įvykio vietos apžiūros protokolus, objektų apžiūros protokolus, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadas ir kt.), analizuodamas juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, ir padarė motyvuotas išvadas, kokie įrodymai pagrindžia A. R. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Toks įrodymų vertinimas neprieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, laikydamasis BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų, apeliacinės instancijos teismas įtikinamais motyvais paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad, nukentėjusiajai apklausos teisme metu suabejojus, ar smūgį į veidą jai sudavė A. R., ir šias abejones aiškinant kaltinamojo naudai, nėra pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

9.   Didžioji dalis kasacinio skundo argumentų skirta apeliacinės instancijos teismo atliktam nukentėjusiosios R. B. parodymų vertinimui ginčyti. Kasatoriaus teigimu, teismo išvados dėl nenuoseklių nukentėjusiosios parodymų vertinimo pažeidžia nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus. Šis argumentas nepagrįstas. Jo kontekste visų pirma pažymėtina, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad joje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir jų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123-697/2021).

10. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismo pasirinktas būdas objektyviai tiesai šioje byloje nustatyti atitinka pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, vertinant ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus nukentėjusiosios R. B. parodymus, reikšmės turi ne vien šių parodymų nuoseklumas ar nenuoseklumas, bet visos byloje nustatytos aplinkybės. Ikiteisminio tyrimo apklausose tvirtindama, kad konflikto metu A. R. sudavė jai į veidą, teisme nukentėjusioji R. B. nurodė, kad galėjo susižaloti veidą suduodama pati sau. Įvertinęs viso baudžiamojo proceso metu duotus nukentėjusiosios parodymus kartu su kitais bylos duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis (į įvykio vietą atvykusiems ir pirminius tyrimo veiksmus atlikusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji nurodė, kad ją sužalojo A. R., tokios pozicijos ji laikėsi ir apklausų ikiteisminio tyrimo įstaigoje metu, nuo įvykio praėjus reikšmingam laiko tarpui, apie A. R. prieš ją pavartotą fizinį smurtą nukentėjusioji taip pat papasakojo savo dukteriai, A. R. broliui ir kaimynui, mačiusiam A. R. ir R. B. konflikto pabaigą, nė vienam liudytojui nukentėjusioji nebuvo išsakiusi abejonių ir kitokių versijų dėl sužalojimo aplinkybių), apeliacinės instancijos teismas teisingai ir motyvuotai nusprendė, kad smūgį į veidą nukentėjusiajai sudavė ir ją sužalojo būtent A. R.. Toks nukentėjusiosios parodymų vertinimas nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principų.

11. Nėra pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 140 straipsnio 2 dalį, nes neįvertino, ar nuteistasis A. R. suvokė savo veiksmų neteisėtą pobūdį, numatė, kad šiais veiksmais bus padaryta žala kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo.

12. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016), o nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

13. Byloje nustatyta, kad konflikto su sugyventine R. B. metu neblaivus A. R. tyčia ranka sudavė vieną smūgį jai į veido sritį, o R. B. bandant pasišalinti iš kambario, sugriebęs jai už riešų, o vėliau ir už kojų virš kulkšnių, jas spaudė, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė jai specialisto išvadoje nustatytą nežymų sveikatos sužalojimą.

14. Apeliacine tvarka tikrindamas A. R. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį aplinkybes ir spręsdamas, kad jo smurtiniai veiksmai atitiko šios nusikalstamos veikos sudėtį, teismas laikėsi pirmiau nurodytų teismų praktikos reikalavimų dėl kaltininko tyčios nustatymo, taip pat atsižvelgė į tai, kad mušant sukeltas fizinis skausmas nukentėjusiajai buvo tikras ir pakankamai stiprus (be to, nustatytas ir nežymus sveikatos sužalojimas), įvertino susiklosčiusią konfliktinę situaciją tarp neblaivaus A. R. ir jo sugyventinės bei kitas aplinkybes, rodančias nuteistojo atliktų veiksmų pavojingumą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgiant į paduoto skundo nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribas, kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų apeliacinės instancijos teismo nuosprendį naikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. R. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                Eligijus Gladutis

Artūras Pažarskis

Albinas Antanaitis