eA-1045-520/2024

Administracinė byla Nr. eA-1045-520/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01255-2021-1 Procesinio sprendimo kategorija 27.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 24 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – K. S.) dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė: I.

1.    Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lrytas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2021 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (SK-114, 2019) SPR-57 „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) (www.lrytas.lt, 2019 m. kovo 16 d.) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas).

2.    Pareiškėjas nurodė, jog interneto portalo www.lrytas.lt 2019 m. kovo 16 d. publikacijoje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Publikacija), be kitos informacijos, buvo paskelbtas ir toks teiginys: „Buvo sustabdytas ir automobilis „Lexus“. Jo vairuotoja įpūtė 0,44 prom. Tai yra lengvas girtumas, moteris turės susimokėti baudą ir kuriam laikui neteks vairuotojo pažymėjimo“. Su Publikacija taip pat buvo paskelbta 10 nuotraukų, kuriose buvo matomas trečiojo suinteresuoto asmens K. S. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atvaizdas. Ši Publikacija buvo parengta bendradarbiaujant su policijos pareigūnais, kurie buvo pakvietę žurnalistus dalyvauti policijos organizuojamame reide Vilniaus mieste.

3.    Pareiškėjas paaiškino, jog K. S. pateikė skundą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) dėl jos garbės ir orumo pažeidimo. Skunde Tarnybai K. S. nurodė, kad minėtas Publikacijoje skelbiamas teiginys yra nepagrįstas, kadangi Publikacijos paskelbimo metu administracinės bylos nagrinėjimas dar nebuvo įvykęs, o pakartotinis blaivumo patikrinimas, kuris buvo atliktas Respublikiniame priklausomybės ligų centre Vilniuje parodė Kelių eismo taisyklėse (toliau – ir KET) leistinas alkoholio apsvaigimo ribas; Publikacijoje buvo paskelbtos nuotraukos, kuriose aiškiai buvo matoma ji bei matomas jai priklausančio automobilio valstybinis numeris, t. y. tokiu būdu buvo pažeista jos teisė į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą. Tarnyba Sprendimu pripažino K. S. skundą dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu ir įspėjo pareiškėją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo paskelbiant Publikaciją bei nurodė pašalinti pažeidimą – iš interneto tinklalapio www.lrytas.lt pašalinti netikslią ir teisę į privatumą pažeidžiančią informaciją, taip pat pareiškė papeikimą pareiškėjui dėl 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir 6 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimo paskelbiant Publikaciją.

4.    Pareiškėjas nurodė, kad VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nurodytas įstatymo pažeidimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 5 straipsnyje nustatytą administracinio nusižengimo sąvoką, todėl žurnalistas nepažeidė VIĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatų. Trečiojo suinteresuoto asmens padarytas teisės pažeidimas (automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio (0,44 prom.) buvo nustatytas pareigūnų. Šį faktą užfiksavo žurnalistas ir jo paskelbimo metu (2019 m. kovo 16 d. 04:01) jis nebuvo paneigtas. Publikacijoje nėra rašoma apie jau paskirtas nuobaudas, kaip apie įvykusį faktą, o tik pateikiami policijos pareigūnų paaiškinimai, kokias nuobaudas numato įstatymai už trečiojo suinteresuoto asmens padarytą administracinį nusižengimą. Inspektoriaus išvada, kad buvo pažeista VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga visuomenės informavimo priemonei informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, yra nepagrįsta. Tai pat nepagrįsti argumentai, kad žiniasklaidos priemonė nesilaikė VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, todėl pažeidė trečiojo suinteresuoto asmens teisę į privatumą. Pareiškėjas nesutiko, kad nėra pagrindo taikyti VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytas išimtis.

5.    Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. gegužės 8 d. ir 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimais, suformuota teismų praktika bei nurodė, kad fotografuojama buvo iš karto po to, kai paaiškėjo, kad vairuotoja yra neblaivi, ir tik toje vietoje, kur automobilis buvo sustabdytas, – gatvėje, t. y. viešoje vietoje. Todėl, pareiškėjo vertinimu, Inspektoriaus išvada, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nebuvo užfiksuotas darantis teisės pažeidimą, sunkiai suvokiama.

6.    Pareiškėjo teigimu, nuotraukos nežemina vairuotojos ir yra skirtos iliustruoti aprašomą įvykį, jos taip pat gali būti laikomos įrodymu to, kas vyko tuo metu toje vietoje. Nėra pagrindo, vadovaujantis BDAR 4 straipsnio 1 punkto nuostatomis, automobilio valstybinį numerį laikyti asmens duomenimis.

7.    Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8.    Atsakovas nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens privataus gyvenimo detalių atskleidimas negali būti pateisinamas VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtimi, kai skelbiant privačią informaciją asmens sutikimo nereikia. Šiuo atveju, vadovaujantis VIĮ 14 straipsnio 3 dalimi, jokia panašaus pobūdžio informacija Publikacijoje nebuvo skelbiama. Trečiasis suinteresuotas asmuo neužfiksuotas darantis pažeidimą, t. y. vairuojantis transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ar kitaip pažeidžiantis teisės aktų reikalavimus, o nufotografuotas sėdintis stovinčiame automobilyje ir vėliau besikalbantis su policijos pareigūnais. Pareiškėjas paaiškinimuose atsakovui pabrėžė, kad fotografuoti trečiąjį suinteresuotą asmenį pradėjo jau po to, kai tariamas pažeidimas buvo įvykęs ir policijos pareigūnai buvo užfiksavę reikšmingas aplinkybes. Trečiojo suinteresuoto asmens tapatybė buvo nustatyta, ji nebuvo paieškoma ar prašoma atpažinti. Tokio pobūdžio nuotraukos negali būti laikomos būtinais įrodymais administracinio nusižengimo byloje, visuomenei nėra jokios būtinybės žinoti, kaip atrodo trečiasis suinteresuotas asmuo, o tokia informacija niekaip nepadeda atskleisti įstatymų pažeidimų ar nusikalstamų veikų ir dėl šių priežasčių nėra jokio pagrindo taikyti VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių.

9.    Atsakovas pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neužfiksuotas darantis kokį nors teisės pažeidimą, o 10 nuotraukų su šio asmens atvaizdu skelbimas niekaip neprisideda prie jokio realaus ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimo. Nuotraukų paviešinimas Publikacijoje yra perteklinis (nebūtinas), nes Publikacijos pagrindinė tema gali būti plėtojama ir be šios informacijos. Atsakovas nesutiko, kad priimant Sprendimą nukrypta nuo Inspektoriaus praktikos ir tapačios situacijos vertintos skirtingai. Trečiasis suinteresuotas asmuo nėra viešasis asmuo, jis nepadarė ir nebuvo įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, padarytas administracinis nusižengimas balansavo ties leistina apsvaigimo nuo alkoholio riba, jam nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas. Nuotraukose nefiksuojamas joks teisei priešingas elgesys ir todėl nėra jokio pagrindo prilyginti trečiąjį suinteresuotą asmenį nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir vadovautis pareiškėjo nurodytais Konstitucinio Teismo nutarimais.

10.  Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad paskelbta informacija buvo teisinga ir tiksli, o visuomenės informavimo principų pažeidimas konstatuotas nepagrįstai. Publikacijoje skelbiama kategoriška žinia, jog trečiasis suinteresuotas asmuo turės susimokėti baudą ir kuriam laikui neteks vairuotojo pažymėjimo, tačiau ji yra netiksli. Publikacijos paskelbimo metu sprendimas dėl trečiojo suinteresuoto asmens nubaudimo nebuvo priimtas. Įvardijęs gresiančias poveikio priemones kaip jau paskirtas, pareiškėjas vienareikšmiškai paskelbė netikslią informaciją ir pagrįstai buvo įspėtas už visuomenės informavimo principų pažeidimą. Užfiksuotas valstybinis numeris laikytinas trečiojo suinteresuoto asmens duomenimis, šiuo atveju automobilio valstybinių numerių paskelbimas buvo perteklinis, Publikacijos pagrindinė tema galėjo būti plėtojama ir be šios informacijos. Visuomenė neturi jokio intereso žinoti trečiojo suinteresuoto asmens automobilio valstybinį numerį, ši informacija niekaip neužkardo ateityje daromų pažeidimų ir neveikia prevenciškai.

II.

11.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Lrytas“ skundą patenkino, t. y. panaikino Sprendimą.

12.  Teismas nustatė, kad 2019 m. kovo 16 d. Vilniuje, Pylimo g., pareiškėjo žurnalistai fotonuotraukomis užfiksavo trečiojo suinteresuotojo asmens automobilį „Lexus“, vairuotojai alkotesteriu nustatytas 0,44 prom. girtumas. 2019 m. kovo 16 d. Publikacijoje paskelbta, kad „<...> buvo sustabdytas ir automobilis „Lexus“. Jo vairuotoja įpūtė 0,44 prom. Tai yra lengvas girtumas, moteris turės susimokėti baudą ir kuriam laikui neteks vairuotojo pažymėjimo.“ Išnagrinėjęs trečiojo suinteresuoto asmens skundą, 2021 m. kovo 15 d. Inspektorius priėmė Sprendimą.

13.  Teismas nurodė, kad Sprendime konstatuotas VIĮ 3 straipsnio 3 dalies pažeidimas, nes Publikacijoje buvo kategoriškai įvardyta, jog trečiasis suinteresuotas asmuo privalės susimokėti baudą ir kuriam laikui neteks vairuotojo pažymėjimo. Tarnyba nurodė, kad Publikacijos paskelbimo metu nei teismo, nei ne teismo tvarka trečiajam suinteresuotam asmeniui jokios poveikio priemonės nebuvo paskirtos, t. y. įvardijus gresiančias poveikio priemones, kaip jau paskirtas, buvo paskelbta netiksli informacija.

14.  Teismo vertinimu, paskelbtos informacijos negalima pripažinti netikslia, nes Publikacijoje nenurodyta, kad policijos pareigūnas surašė administracinio nusižengimo protokolą ar kad teismas paskyrė trečiajam suinteresuotam asmeniui poveikio priemonę; atsižvelgiant į būsimojo laiko vartojimą sakinyje, į reportažo žanrą ir susiklosčiusią situaciją (trečiajam suinteresuotam asmeniui 2019 m. balandžio 3 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. 10-ANR_N-7307-2019KS, kuriuo šis asmuo pripažintas kaltu pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį, jam paskirta 300 Eur bauda ir specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 12 mėnesių), frazė „tai yra lengvas girtumas, moteris turės susimokėti baudą ir kuriam laikui neteks vairuotojo pažymėjimo“ nelaikytina netikslia.

15.  Teismas nurodė, kad Sprendime nenustatyta jokių VIĮ 14 straipsnio 3 dalies taikymo išimčių, konstatuota, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nufotografuotas sėdintis automobilyje, bendraujantis su pareigūnais, t. y. teisės pažeidimo tuo metu nedarė, kad nuotraukose nėra fiksuojamas joks teisei priešingas elgesys, trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdas niekaip nepadeda atskleisti įstatymų pažeidimų ar nusikalstamų veikų.

16.  Teismas sprendė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo buvo fotografuojamas dėl to, jog pažeidė KET, o kitokio trečiojo suinteresuoto asmens fotografavimo tikslo nenustatyta, t. y. nustatytas VIĮ 14 straipsnio 3 dalies išimties atvejis, fotografuota viešoje vietoje žurnalistiniais tikslais, todėl spręstina, ar tokia informacija tenkina ir viešąjį interesą. Teismo vertinimu, Tarnyba nepagrįstai nenustatė jokio visuomenės poreikio (nors pareiškėjas nurodė, kad siekiama prevencijos, teisės pažeidimų atskleidimo ir t. t.), t. y. jo neįvertino, nepasvėrė jo ir trečiojo suinteresuoto asmens teisės į privatumą santykio ir reikšmingumo, todėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimas nustatytas nemotyvuojant jo faktinėmis bylos aplinkybėmis, faktinės aplinkybės byloje nenustatytos.

17.  Teismas pažymėjo, kad trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdo Tarnyba nelaikė asmens duomenimis (Sprendimo dalyje „3. Dėl Pareiškėjos teisės į asmens duomenų apsaugą“ nėra minimas jos atvaizdas, tik automobilio numeriai), todėl teismas negali pats įvertinti asmens duomenų tvarkymo šiuo aspektu, nes to nevertino viešojo administravimo subjektas.

18.  Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, jog byloje nėra jokių duomenų, kam priklauso automobilis, todėl negalima daryti išvados, kad iš paskelbtų numerių galima identifikuoti trečiąjį suinteresuotą asmenį. Tarnyba sprendžia tik dėl trečiojo suinteresuoto asmens duomenų naudojimo, o ne apskritai dėl asmens duomenų. Tarnyba teismui nepateikė jokių įrodymų šiuo aspektu ir nepateikė dokumentų, kad tokius duomenis rinko, siekdama atlikti trečiojo suinteresuoto asmens skundo tyrimą. Neištyrus visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, Sprendime nemotyvuotai (nėra įrodymų apie automobilio nuosavybę ir galėjimą taip identifikuoti trečiąjį suinteresuotą asmenį) pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punktą.

19.  Teismas konstatavo, kad Sprendimas naikintinas, nes Tarnybos konstatuoti teisės aktų pažeidimai pripažinti nepagrįstais (dėl VIĮ 3 straipsnio 3 dalies) bei dėl to, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą priimant Sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (nenustatytos faktinės aplinkybės, kurios turi reikšmės sprendžiant dėl teisės į privatumą ir asmens duomenų apsaugos ne / pažeidimo). Dėl to teismas pareiškėjo skundą tenkino, t. y. panaikino Sprendimą, konstatuodamas, jog jis negali būti pripažintas motyvuotu ir pagrįstu.

III.

20.  Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą, palikti galioti Sprendimą.

21.  Atsakovas nurodė, jog teismas ydingai aiškino netikslios informacijos sampratą ir nepagrįstai pripažino, kad teiginys „Tai yra lengvas girtumas, moteris turės susimokėti baudą ir kuriam laikui neteks vairuotojo pažymėjimo“ (toliau – ir ginčo teiginys) yra tikslus, nepažeidžiantis VIĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų pagrindinių visuomenės informavimo principų, reikalaujančių informaciją visuomenės informavimo priemonėse pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai. Teismas neatsižvelgė į visos Publikacijos kontekstą, savo motyvus grindė informacija, kuri nebuvo žinoma Publikacijos paskelbimo metu, bei esančius netikslumus pateisino reportažo žanru, kurio apskritai neįvardijo.

22.  Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas be jokio pagrindo tik siūlomas ir ANK numatytas galimas poveikio priemones kategoriškai pristatė kaip jau neabejotinai paskirtas. Teismas, pripažinęs tokio pobūdžio informaciją tikslia, iš esmės pateisina galimybę viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) visais atvejais konkrečiame teisės akte sankcijoje numatytas poveikio priemones įvardyti kaip jau paskirtas. Teismo neįvardytas reportažo žanras negali pateisinti netikslios informacijos skleidimo. Publikacijos tikslas neabejotinai yra informacinis, tokiu atveju skelbiamos informacijos tikslumas yra ypač reikšmingas. Be to, teismo sprendime nepagrįstai remtasi vėliau nei paskelbta Publikacija priimtu nutarimu. Teismo sprendimo motyvai, kad vėliau, nuo Publikacijos paskelbimo praėjus daugiau nei 2 savaitėms, priimtas nutarimas patvirtina informacijos metu grėsusių nuobaudų pristatymą kaip jau paskirtų, negali būti pripažinti pagrįstais.

23.  Atsakovas teigė, kad teismas nepagrįstai ir nesuderinamai su VIĮ nuostatomis nustatė, jog skelbiant privačią informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį egzistavo VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, kada asmens sutikimo tokiai informacijai skleisti nereikia, bei netinkamai įvertinęs Sprendimą ir skundo tyrimo medžiagą nepagrįstai konstatavo, kad Sprendimo dalis dėl viešojo intereso neegzistavimo nemotyvuota. VIĮ vienareikšmiškai nurodyta, jog skleidžiama informacija turi padėti atskleisti įstatymo pažeidimus ar nusikalstamas veikas.

24.  Atsakovas laikėsi pozicijos, kad trečiojo suinteresuoto asmens fotografavimas ir jo nuotraukų skelbimas buvo perteklinis, neprisidėjo prie veikos atskleidimo, teisės pažeidimų prevencijos ir pan., todėl teismas nepagrįstai konstatavo VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties buvimą (šiuo aspektu atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008).

25.  Atsakovo teigimu, teismas, tinkamai neįvertinęs viso skundo tyrimo medžiagos turinio, nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas neatliko pakankamo tyrimo nustatydamas viešojo intereso skelbti ginčo informaciją neegzistavimą bei neindividualizavo situacijos. Teismo nurodyti neva nepatikrinti duomenys niekaip neapibrėžia viešojo intereso egzistavimo. Viešajam interesui jokios įtakos neturi, kiek laiko buvo skelbiama Publikacija (ji buvo skelbiama iki pat Sprendimo priėmimo), ar trečiasis suinteresuotas asmuo tikrai kreipėsi į pareiškėją dėl Publikacijos pašalinimo. Tokios aplinkybės galėtų turėti įtakos nebent nustatant patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau tai neįeina į atsakovo kompetenciją. Tokios informacijos atsakovas neturėjo jokio pagrindo tikrinti, todėl ir teismo motyvai dėl nevisapusiškai atlikto tyrimo visiškai nepagrįsti. Be to, teismo sprendime įvardyta tariamai neištirta aplinkybė, kad pareiškėjas siekė prevencijos, negalėjo būti vertinama Sprendime, nes paaiškinimuose atsakovui pareiškėjas tokio savo tikslo nenurodė, ši aplinkybė buvo nurodyta tik skunde teismui. Sprendime motyvuotai nustatyta, jog trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdas (netgi 10 nuotraukų) niekaip neatskleidžia visuomenei reikšmingų aplinkybių ar asmeninių savybių (šiuo aspektu atsakovas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2021 m. birželio 22 d. sprendimu byloje Nr. C-439/19 ir jame pateiktais išaiškinimais).

26.  Atsakovas akcentavo, kad visuomenės informavimo priemonė kiekvienu atveju turi pasverti, ar problema gali būti plėtojama neatskleidžiant konkrečių detalių. Ginčo informacijai paskelbti be trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo neegzistavo nei viena iš VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių, taip pat neegzistavo teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas tokią informaciją žinoti, todėl pareiškėjas pagrįstai įspėtas už teisės į privatumą pažeidimą.

27.  Atsakovas teigė, kad teismas ydingai aiškino asmens duomenų sampratą ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neatliko būtino aplinkybių tyrimo nesiaiškindamas, ar nuotraukose užfiksuotas automobilis nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui. Teismas susiaurina asmens duomenų sampratą iki tiesioginių duomenų ir ignoruoja BDAR numatytą asmens duomenų apsaugos apimtį. BDAR įtvirtina tiek tiesioginius, tiek netiesioginius duomenis, asmens tapatybė gali būti nustatyta netiesiogiai, t. y. kai turimų duomenų nepakanka konkrečiam asmeniui nustatyti, tačiau asmens tapatybę galima nustatyti panaudojant kitus duomenis. Šiuo atveju teismas visiškai nepagrįstai susiaurino asmens duomenų sampratą ir konstatavo, kad iš valstybinio automobilio numerio asmens tapatybė turi būti nustatyta tik tiesiogiai, todėl ginami gali būti tik automobilio savininko asmens duomenys. Tokia išvada prieštarauja tiek BDAR tikslui, tiek Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimui taikyti plačią asmens duomenų sąvoką (šiuo aspektu atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2133/2012). Atsakovo vertinimu, informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens valdyto automobilio numerį neabejotinai yra jo asmens duomenys, nes nepriklausomai nuo to, ar trečiajam suinteresuotam asmeniui automobilis priklauso nuosavybės teise, ar yra valdomas kitu pagrindu, Publikacijoje jis identifikuotas kaip šio konkretaus automobilio valdytojas ir yra tiesiogiai su juo siejamas. Todėl atsakovas neturėjo jokio pagrindo papildomai tikrinti, ar automobilis nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui. Teismo motyvai dėl neatlikto tyrimo nepagrįsti ir naikintini.

28.  Pareiškėjas UAB „Lrytas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

29.  Pareiškėjas nurodė, jog teismas teisingai įvertino, kad paskelbtos informacijos negalima pripažinti netikslia. Publikacijoje nenurodyta, kad policijos pareigūnas surašė administracinio nusižengimo protokolą ar kad teismas paskyrė trečiajam suinteresuotam asmeniui administracinę nuobaudą. Teismo išvada, kad paskelbta ginčijama informacija neprieštarauja VIĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintiems visuomenės informavimo principams, yra pagrįsta.

30.  Atsakovo teigimu, teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog skelbiant privačią informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį egzistavo VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, kuomet nereikia asmens sutikimo tokiai informacijai skleisti. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat buvo fotografuojamas tik todėl, kad pažeidė KET reikalavimus, t. y. vairavo automobilį būdamas neblaivus, o ne kokiu nors kitokiu tikslu. Teismo sprendime padaryta teisinga išvada, kad byloje nėra duomenų, jog automobilis priklauso nuosavybės teise trečiajam suinteresuotam asmeniui, todėl nėra pagrindo teigti, kad automobilio valstybiniai numeriai yra trečiojo suinteresuoto asmens duomenys. Teismas padarė teisingą išvadą, kad šiuo atveju atsakovas turėjo spręsti tik dėl trečiojo suinteresuoto asmens duomenų naudojimo ginčo situacijoje, o ne apskritai dėl asmens duomenų naudojimo tvarkos. Teismas ginčą analizavo tik tais aspektais, kuriuos savo Sprendime tyrė ir dėl kurių pasisakė atsakovas, nes bylos ginčo dalykas yra atsakovo Sprendimas ir jo teisėtumas bei pagrįstumas.

IV.

31.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-205-556/2023) atsakovo Tarnybos apeliacinį skundą patenkino iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą pakeitė ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip:

„Skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. kovo 15 d. sprendimo „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) (www.lrytas.lt, 2019 m. kovo 16 d.) paskelbtos informacijos“ Nr. (SK-114, 2019) SPR-57 rezoliucinės dalies 2 punktą (dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo ir 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo). Kitą Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. kovo 15 d. sprendimo „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) (www.lrytas.lt, 2019 m. kovo 16 d.) paskelbtos informacijos“ Nr. (SK-114, 2019) SPR-57 dalį palikti nepakeistą.“.

32.  Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl VIĮ 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo, vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir nacionalinių teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl konkrečiame teiginyje išsakytos žinios ar nuomonės atskyrimo.

33.  Įvertinęs Publikacijoje paskelbtą ginčo teiginį, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad jis yra sudėtinė Publikacijos dalis, traktuotinas kaip galima išdava padarytos teisei priešingos veikos. Bendrame kontekste ginčo teiginys nėra jau toks kategoriškas, t. y. nuomonė (įvertinimas to, kas dabar bus, vairavus transporto priemonę neblaiviam), o ne faktas arba tikri (teisingi) duomenys (žinia). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, kai reiškiama nuomonė, yra faktų vertinimas, šiai nuomonei (t. y. faktų vertinimui) nėra taikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (VIĮ 3 str. 3 d.), tačiau yra taikoma VIĮ 2 straipsnio 31 dalis, kurioje nustatyta, kad ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Faktus ir duomenis, kuriais remiantis Publikacijoje buvo pateikta nuomonė (faktų vertinimas), turėtų nurodyti viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), kas iš esmės ir buvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas ginčo teiginį, nors ir suformuluotą kaip teigimą, vertino labiau kaip autoriaus manymą ar nuomonę, subjektyvų požiūrį į pasekmes, o ne žinią, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog nebuvo pagrindo konstatuoti VIĮ 3 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

34.  Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad egzistavo VIĮ 14 straipsnio 3 dalies išimties atvejis – trečiasis suinteresuotas asmuo buvo fotografuojamas dėl to, jog pažeidė KET, išimties taikymą siedamas su nuostata, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus. Kitų aplinkybių, sprendžiant pagal faktines bylos aplinkybes, t. y. nusikalstamos veikos, viešo bylos nagrinėjimo ar visuomeninę reikšmę turinčių trečiojo suinteresuoto asmens gyvenimo aplinkybių ar asmeninių savybių, nenustatyta.

35.  Spręsdamas, ar nagrinėjamu atveju trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukų paskelbimas pagrįstai buvo susietas su įstatymų leidėjo įtvirtinta sąvoka „padeda atskleisti įstatymų pažeidimus“, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose bei padarė išvadą, kad nuotraukų paskelbimas kartu su Publikacija vis dėlto tarnauja bendrajam gėriui, ne tik padeda atkleisti įstatymų pažeidimus, bet ir atlieka teisės pažeidimų prevencinio pobūdžio funkciją. Privačios informacijos (atvaizdo) paskelbimas (viešinimas) atgraso potencialius pažeidėjus nuo galimai teisei priešingos veikos. Tokio pobūdžio privačios informacijos paviešinimas leistinas saugios ir sveikos visuomenės požiūriu. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vertybiniu aspektu prioritetas teiktinas bendrajam saugios visuomenės interesui užtikrinti, t. y. aptariama išimtis taikyta visiškai pagrįstai.

36.  Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad visada turi būti įvertinama, ar informacijos skleidimo tikslas gali būti pasiektas nenaudojant privataus pobūdžio informacijos (atvaizdo). Turėtų būti sprendžiama, ar tikrai nuotraukų paskelbimas prisidės prie pažeidimo atskleidimo, ar bus išlaikyta pusiausvyra tarp saviraiškos laisvės ir privataus asmens gyvenimo apsaugos.

37.  Pasisakydamas dėl galimo BDAR nuostatų pažeidimo, susijusio su trečiojo suinteresuoto asmens vairuoto automobilio valstybių numerių paskelbimu, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7, 8 ir 11 straipsnių nuostatomis, aktualia ESTT praktika ir pažymėjo, kad vertinant kiekvieną konkrečią situaciją dėl privataus pobūdžio informacijos paviešinimo leistinumo, turi būti ieškoma interesų pusiausvyros ir taikomi bendrieji teisės taikymo principai, tarp jų – proporcingumo siekiamam tikslui principas.

38.  Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra privatus asmuo, todėl atskleisti privatūs duomenys (trečiojo suinteresuoto asmens vairuoto automobilio valstybiniai numeriai) neatskleidžia jokių viešo pobūdžio detalių, nuotraukose su valstybiniais automobilio numeriais nėra skelbiama apie teisei ar gerai moralei priešingas veikas ar visuomenėje priimtinoms elgesio taisyklėms priešingus veiksmus, kuriuos būtų galima atskleisti nesant trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo; iš publikuotų nuotraukų turinio, kuriose matyti trečiojo suinteresuoto asmens vairuoto automobilio valstybiniai numeriai, negalima spręsti, kad trečiojo suinteresuoto asmens, kaip privataus asmens, privačių duomenų visuma tenkino viešąjį interesą. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju Publikacijos (be nuotraukų su automobilio valstybiniais numeriais) tikslas galėjo būti pasiektas ir neatskleidus trečiojo suinteresuoto asmens duomenų, todėl Sprendimo dalimi pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto bei 6 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus, ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta.

V.

39.  Atsakovas Tarnyba prašyme dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023 prašė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalie 8 punkte (sprendimas ar nutartis yra be motyvų), 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) nurodytais pagrindais.

40.  Atsakovo vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl Sprendime nustatyto VIĮ 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo pagrįstumo, klaidingai priskyrė ginčo teiginį nuomonei, tokio savo sprendimo nepagrindė jokiais motyvais bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos identiškoje byloje; nutartyje, išvardijęs nuomonės ir žinios atribojimo kriterijus, nenurodė, kuriais iš nurodytų kriterijų vadovavosi ginčo teiginį priskirdamas nuomonei, nepaaiškino, kaip priėjo prie išvados, kad ginčo teiginys priskirtinas nuomonės kategorijai, nors savo praktikoje yra aiškiai nurodęs, jog, priskiriant teiginį žiniai ar nuomonei, būtina nurodyti, kokiais kriterijais remiantis buvo prieita prie tokių išvadų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatavęs, kad ginčo teiginys laikytinas nuomone, nevertino, ar ginčo teiginyje skelbiama nuomonė turi pakankamą objektyvų faktinį pagrindą, ar nuomonė yra skelbiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, t. y. neįvertino ginčo teiginio teisėtumo, jo nemotyvavo.

41.  Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties dalis dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių stokoja motyvų, joje pateikti formalūs argumentai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir ESTT praktikai, egzistuoja poreikis užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką dėl VIĮ 14 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje nepaaiškino, kaip turėtų būti suprantama įstatymų leidėjo suformuluota sąvoka „padeda atskleisti įstatymų pažeidimus“, bet fragmentiškai nurodė, jog „nuotraukų paskelbimas kartu su publikacija vis dėlto tarnauja bendrajam gėriui ir ne tik kad padeda atskleisti įstatymų pažeidimus, bet ir atlieka teisės pažeidimų prevencinio pobūdžio funkciją“. Atsakovo vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepateikė jokių motyvų, kaip 10 nuotraukų su trečiojo suinteresuoto asmens, sėdinčio stovinčiame automobilyje ar kalbančio su policijos pareigūnais, atvaizdu padeda atskleisti įstatymų pažeidimus bei kokiu būdu atlieka prevencinio pobūdžio funkciją.

42.  Atsakovas nurodė, kad asmens fotografavimas, nefiksuojant jo darančio teisei priešingą veiką ir nesant poreikio asmenį atpažinti ar kitaip padėti teisėsaugos institucijoms atskleisti įstatymų pažeidimus, negali būti pateisinamas aptariama VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtimi. Nesant aiškios ir vieningos administracinių teismų praktikos aiškinant išimtį, kuomet informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, t. y. nesant vieningos teismo nuomonės, kaip ši įstatymo nuostata turėtų būti aiškinama – ar visais atvejais užfiksavus galimai teisės pažeidimą padariusį asmenį, ar tik tada, kai yra poreikis padėti teisėsaugos institucijoms atskleisti teisei priešingas veikas, neabejotinai egzistuoja poreikis užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą tokiose bylose bei paaiškinti, kaip įstatymų leidėjo suformuluota nuostata turėtų būti taikoma praktikoje. Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008, kurioje buvo vertinamas tariamai KET pažeidusio asmens atvaizdo fiksavimo po pažeidimo padarymo ir demonstravimo teisėtumas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kategoriškai konstatavo, kad parodytame reportaže pateikta informacija neatskleidė įstatymų pažeidimų ar nusikalstamų veikų, dėl kurių būtų buvęs pagrindas parodyti ieškovų atvaizdus per visuomenės informavimo priemones, o EŽTT yra išaiškinęs, kad net ir neutrali nuotrauka, lydinti istoriją, kurioje asmuo vaizduojamas neigiamai, yra rimtas įsibrovimas į asmeninį gyvenimą asmens, kuris nesiekia viešumos (žr., pvz., EŽTT 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą byloje Rodina prieš Latviją, pareiškimų Nr. 48534/10 ir 19532/15).

43.  Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-278-403/2020, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo užfiksuotas jau po tariamo pažeidimo padarymo, skelbtose nuotraukose neužfiksuotos jokios įstatymo pažeidimo padarymo aplinkybės, be to, trečiasis suinteresuotas asmuo minimaliai viršijo leistiną apsvaigimo nuo alkoholio ribą ir netgi galimai apskritai jam nekilo jokia atsakomybė.

44.  Atsakovas akcentavo, kad savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad privati informacija be asmens sutikimo gali būti skelbiama tik tais atvejais, kai egzistuoja bent viena VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis bei tokiai informacijai skelbti būtinas viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1056-442/2020), tačiau nagrinėjamoje byloje teismas ne tik motyvuotai nepagrindė išimties egzistavimo, bet ir priešingai ESTT praktikai, nurodė egzistuojantį viešąjį interesą; nenurodė ir nepateikė jokių motyvų, kaip trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdas atgraso asmenis nuo KET pažeidimo bei kokiu būdu visuomenė jausis saugesnė, žinodama, kaip atrodo trečiasis suinteresuotas asmuo.

45.  Atsakovo vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nutartyje pasisakęs, jog „Kita vertus, visada turi būti įvertinama, ar skleidimo tikslas gali būti pasiektas nenaudojant privataus pobūdžio informacijos (atvaizdo). Turėtų būti sprendžiama, ar tikrai nuotraukų paskelbimas prisidės prie pažeidimo atskleidimo, ar bus išlaikyta pusiausvyra tarp saviraiškos laisvės ir privataus asmens gyvenimo apsaugos“, nepateikė jokio tolesnio vertinimo, nepasisakė, ar nurodytas tikslas galėjo būti pasiektas nenaudojant trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukų, nesprendė, ar tokių nuotraukų paskelbimas padeda atskleisti pažeidimus, bei nesiaiškino, ar buvo išlaikyta tinkama pusiausvyra tarp saviraiškos laisvės ir privataus asmens gyvenimo apsaugos, todėl, atsakovo vertinimu, tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties dalis negali būti laikoma motyvuota ir aiškia, ir neabejotinai reikalauja platesnio paaiškinimo.

46.  Atsakovas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateikti argumentai dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimo prieštarauja kitoms teismo nutarties dalims, yra neaiškūs ir nenuoseklūs, kadangi nutartyje nustatytas asmens duomenų tvarkymo pažeidimas, o teisės į privatumą pažeidimas nenustatytas. Atsakovo vertinimu, teismo nutarties dalių prieštaravimas viena kitai negali būti laikomas tinkamu materialiosios teisės normų taikymu ir aiškaus, motyvuoto sprendimo priėmimu, tokia nutartis sukelia teisinį neaiškumą, paneigia teisėtų lūkesčių principą ir nepagrįstai suteikia prioritetą vienai gintinai teisei prieš kitą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatsakė į esminius bylos dalyvių argumentus, kas nulėmė neteisingos ir neteisėtos nutarties priėmimą, todėl egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytas pagrindas dėl proceso atnaujinimo.

VI.

47.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eP-67-502/2023) iš dalies tenkino atsakovo Tarnybos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023, t. y. vadovaudamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023 ir administracinę bylą perdavė apeliacine tvarka nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

48.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl prašymo procesą atnaujinti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, įvertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje nurodytus motyvus ir priėjo prie išvados, jog negalima teigti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra visiškai nemotyvuota, iš nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis šis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, jog atsakovo argumentai dėl proceso atnaujinimo byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu nėra pagrįsti.

49.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog atsakovas įrodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas – galimai padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs VIĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl išimties taikymo, kada informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo, sprendė, kad bylą nagrinėję teismai galėjo netinkamai, t. y. plečiamai aiškinti minėtos teisės normos nuostatos prasmę, konstatuodami, jog nagrinėjamu atveju egzistavo visuomenės interesas dėl trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdo paviešinimo, kadangi minėta teisės norma galimybę be asmens sutikimo skleisti privačią jo informaciją sieja su įstatymų pažeidimu ar nusikalstamų veikų atskleidimu, o visuomeninę reikšmę turinčios privačios informacijos atskleidimas minimoje normoje siejamas su viešųjų asmenų privataus gyvenimo aplinkybių atskleidimu, nors nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešasis asmuo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėjo prie išvados, jog buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų, t. y. VIĮ 14 straipsnio 3 dalies, pažeidimas jas taikant ir tai turėjo įtakos priimant neteisėtą teismo procesinį dokumentą.

50.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), pažymėjo, jog administracine, civiline ar baudžiamąja tvarka sprendžiamų bylų aplinkybės negali būti tapačios, todėl tokios bylos negali būti laikomos analogiškomis. Atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas nagrinėjamu atveju nukrypimą nuo suformuotos teismų praktikos grindė ne administracinių teismų priimtais sprendimais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, jog atsakovas nepagrindė aplinkybių, dėl kurių būtų galima atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

VII.

51.  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eP-67-502/2023) atnaujintas procesas administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi, kuria iš dalies patenkintas atsakovo Tarnybos apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo, t. y. šis sprendimas pakeistas, nurodant, jog panaikintinas Inspektoriaus 2021 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (SK-114, 2019) SPR-57 „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) (www.lrytas.lt, 2019 m. kovo 16 d.) paskelbtos informacijos“ rezoliucinės dalies 2 punktas (dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo ir 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo), o kita dalis, kuria pareikštas pareiškėjui UAB „Lrytas“ (asmens duomenų valdytojui (tvarkytojui)) papeikimas dėl BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir 6 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimo paskelbiant Publikaciją, paliktina galioti.

52.  Procesas atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį), ir administracinė byla perduota nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pažymėtina, kad procesas pagal Tarnybos prašymą dėl proceso atnaujinimo neatnaujintas visa apimtimi, o atnaujintas tik vienu aspektu, susijusiu su VIĮ 14 straipsnio 3 dalies taikymu (dėl trečiojo suinteresuoto asmens K. S. atvaizdo paviešinimo).

53.  ABTĮ 164 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu skundžiami sprendimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atnaujinus procesą bylos nagrinėjimas vyksta iš naujo apeliacinio proceso tvarka, o 3 dalis įtvirtina, jog teismas atnaujintą bylą nagrinėja, neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas. Tai reiškia, kad atnaujintos bylos nagrinėjimo ribos apibrėžtos teismo nutartyje, kuria byloje atnaujintas procesas, t. y. atnaujinus procesą, teismas nagrinėja bylą, apsiribodamas tais klausimais, kurie kyla, siekiant atsakyti, ar proceso šalies, prašiusios atnaujinti procesą, konkrečiai suformuluotos ir motyvuotos abejonės dėl bylos išsprendimo tinkamumo yra pagrįstos. Proceso atnaujinimo pagrindų pagrįstumas, t. y. proceso šalies nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo reikšmė visos bylos kontekste, yra patikrinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo, kai procesas byloje buvo atnaujintas vienu (keletu) iš įstatymo nustatytų pagrindų, nes teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą. Dėl to nagrinėjamu atveju byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant ribų, kurias apibrėžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas.

54.  Kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atnaujindamas bylos procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, nurodė, jog įvertinus VIĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl išimties taikymo, kada  informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo, yra pagrindas spręsti, jog bylą nagrinėję teismai galėjo netinkamai, t. y. plečiamai aiškinti minėtos teisės normos nuostatos prasmę, konstatuodami, jog nagrinėjamu atveju egzistavo visuomenės interesas dėl trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdo paviešinimo, kadangi ši teisės norma galimybę be asmens sutikimo skleisti privačią jo informaciją sieja su įstatymų pažeidimu ar nusikalstamų veikų atskleidimu, o visuomeninę reikšmę turinčios privačios informacijos atskleidimas minimoje normoje siejamas su viešųjų asmenų privataus gyvenimo aplinkybių atskleidimu, nors nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešasis asmuo.

55.  Iš proceso atnaujinimo nutarties motyvų matyti, jog pritarta Tarnybos prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentams, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje nepagrįstai nurodė, jog „nuotraukų paskelbimas kartu su publikacija vis dėlto tarnauja bendrajam gėriui ir ne tik kad padeda atskleisti įstatymų pažeidimus, bet ir atlieka teisės pažeidimų prevencinio pobūdžio funkciją. Privačios informacijos (atvaizdo) paskelbimas (viešinimas) atgraso potencialius pažeidėjus nuo galimai teisei priešingos veikos. Tokio pobūdžio privačios informacijos paviešinimas leistinas saugios ir sveikos visuomenės požiūriu. Vertybiniu aspektu prioritetas teiktinas bendrajam saugios visuomenės interesui užtikrinti <...>.“, nes VIĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatoje nėra numatyta galimybė viešinti informaciją apie asmens privatų gyvenimą (šiuo atveju – asmens atvaizdą) siekiant prevencinių tikslų, ši nuostata taikoma siekiant atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas.

56.  Išplėstinė teisėjų kolegija, tikrindama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutarties dalies, kuria nustatyta, jog žurnalistas teisėtai paskelbė trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukas, nes egzistavo VIĮ 14 straipsnio 3 dalies išimties atvejis – trečiasis suinteresuotas asmuo buvo fotografuojamas dėl to, jog pažeidė KET, o informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be šio asmens sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus, šių nuotraukų paskelbimas kartu su Publikacija tarnauja bendrajam gėriui ir ne tik kad padeda atskleisti įstatymų pažeidimus, bet ir atlieka teisės pažeidimų prevencinio pobūdžio funkciją, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, žiniasklaidos laisvę skleisti informaciją visuomenės diskusiją skatinančiais klausimais. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, tą įtvirtina asmens saviraiškos laisvė (Konstitucijos 25 str. 2 d.). Tokiu atveju, kai duomenys apie tam tikro asmens privatų gyvenimą paviešinami per žiniasklaidos priemones, kyla dviejų konstitucinių, taip pat Konvencijos saugomų vertybių – teisės į privatų gyvenimą (Konstitucijos 22 str., Konvencijos 8 str.) ir teisės į saviraiškos laisvę, apimančios tiek teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti (Konstitucijos 25 str., Konvencijos 10 str.), konfliktas.

57.  Konvencijos 10 straipsnis leidžia žurnalistams nuspręsti, kokia informacija turi būti paskelbta. EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai. Kaip ir dauguma Konvencijoje įtvirtintų teisių, teisė į saviraiškos laisvę nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai „informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Kartu EŽTT akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai, apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, spręsdamos, ar yra toks poreikis, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (dėl pirmiau nurodytų principų žr. EŽTT 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą byloje Hertel prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 25181/94; 2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 68416/01; 2012 m. vasario 7 d. sprendimą byloje Axel Springer AG prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 39954/08; kt.).

58.  Saviraiškos laisvei yra taikomos išimtys, kurios, vis dėlto, turi būti aiškinamos siaurai, o ribojimų poreikis turi būti nustatytas įtikinamai (EŽTT 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją, pareiškimų Nr. 21279/02 ir 36448/02, 45 p.; kt.)

59.  Konvencijos 8 straipsnio 1 dalimi pripažįstama, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

60.  Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; nurodyto straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teisė į privatų gyvenimą yra fundamentali asmens teisė, kuri gali būti ribojama tik išimtiniais atvejais. Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2010 m. vasario 26 d. nutarimas, 2011 m. birželio 21 d. nutarimas, 2014 m. gegužės 9 d. nutarimas).

61.  VIĮ 14 straipsnis nustato, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą (1 d.).; informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka (2 d.); informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes (3 d.).

62.  Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad visais atvejais, t. y. tiek fotografuojant asmenį, tiek siekiant spausdinti (publikuoti, viešinti) asmens nuotrauką, reikia to asmens sutikimo. Įstatymas nustato išimtį tuomet, kai šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje (CK 2.22 str. 2 d.).

63.  CK 2.23 straipsnyje, reglamentuojančiame teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, be kita ko, įtvirtinta, kad fizinio asmens gyvenimas neliečiamas; informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu (1 d.); draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti (3 d.).

64.  Teisė į atvaizdą ir asmens privatumą gali būti ribojama valstybės saugumo, visuomenės saugos ir šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti; ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. būtina sąlyga paskelbti informaciją apie privatų asmens gyvenimą be to asmens sutikimo yra tik teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti tokią informaciją, tačiau šio intereso negalima sutapatinti su tiesiog visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008; kt.).

65.  Kilus klausimui dėl teisės į atvaizdą ribojančios normos taikymo, būtina atsižvelgti į konkrečioje byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes ir netaikyti nurodytos teisės normos formaliai, pavyzdžiui, tik konstatavus, kad fotografuota ne privačioje teritorijoje; asmuo, net ir būdamas viešoje vietoje, nepraranda savo individualumo ir privatumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

66.  Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir žiniasklaidos pareigos teikti informaciją visuomenei, visuomenės teisės žinoti vertybių santykio klausimas, todėl byloje turėjo būti įvertinta, ar teisėtai Publikacijoje informacija buvo paskelbta kartu paviešinant ir trečiojo suinteresuoto asmens privataus pobūdžio informaciją (atvaizdą). Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje nurodoma, jog priešingų teisių ir interesų derinimas iš principo priklauso nuo konkrečių kiekvieno atvejo aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-497-415/2023).

67.  Iš tikrinamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutarties motyvų visumos matyti, kad buvo padaryta išvada, jog paskelbiant trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukas buvo išlaikyta pusiausvyra tarp saviraiškos laisvės ir privataus šio asmens gyvenimo apsaugos.

68.  Išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos šalių išsakytus argumentus byloje teiktuose procesiniuose dokumentuose, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, nesutinka su minėta išvada, konstatuoja, jog be teisėto pagrindo Publikacijoje buvo panaudota trečiojo suinteresuoto asmens privataus pobūdžio informacija (atvaizdas).

69.  Pareiškėjo ginčijamame Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas, paskelbdamas 10 trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukų, pažeidė VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nėra pagrindo taikyti šio straipsnio 3 dalyje nurodytos išimties, grindžiama tuo, kad trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdas niekaip nepadeda atskleisti įstatymų pažeidimų ar nusikalstamų veikų, šis asmuo buvo fotografuojamas, kai buvo užfiksuotas padarytas administracinis pažeidimas, nuotraukos neatskleidė jokių visuomeniškai svarbių aplinkybių, visuomenei nebuvo jokios būtinybės žinoti, kaip atrodo trečiasis suinteresuotas asmuo, nuotraukose neužfiksuota, kad šis asmuo daro kokį nors teisės pažeidimą, jis nepageidavo būti fotografuojamas.

70.  Pareiškėjas skundo argumentus, jog žurnalistas teisėtai paskelbė trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukas (jomis iliustravo Publikacijoje pateiktą informaciją), nes yra pagrindas taikyti VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nurodytą išimtį, grindė Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. ir 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimais ir teigė, kad darydamas nusikalstamas veikas (šiuo atveju – administracinį nusižengimą) asmuo neturi ir negali tikėtis privatumo, kadangi įtariamas ar kaltinamas nusikaltimų darymu asmuo pats atsisako nuo teisės į privatų gyvenimą ta apimtimi, kurią nulemia jo daromas nusikaltimas. Pareiškėjas nurodė, kad nuotraukos nežemina trečiojo suinteresuoto asmens (vairuotojos) ir yra skirtos iliustruoti aprašomą įvykį, jos yra įrodymas to, kas įvyko tuo metu toje vietoje (buvo fotografuojama iš karto po to, kai paaiškėjo, kad vairuotoja neblaivi, ir tik toje vietoje, kur buvo sustabdytas automobilis – gatvėje (viešoje vietoje). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuotraukos buvo gautos viešo policijos reido metu, informacija pateikta apie įvykį, kuris turi viešąjį interesą ir yra svarbus teisės pažeidimų užkardymo (bendrosios prevencijos) prasme, todėl visuomenės informavimo priemonėms negali būti draudžiama apie tai informuoti visuomenę, šios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą gauti informaciją apie aprašomą įvykį, visuomenei pavojų keliančius asmenis ir reiškinius.

71.  Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentais ir minėtą Sprendimo dalį panaikino, o apeliacinės instancijos teismas paliko šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį galioti bei atmetė Tarnybos apeliacinį skundą dėl šios sprendimo dalies.

72.  Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus argumentus, akcentuotina, kad Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime pateiktas išaiškinimas, jog darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas asmuo neturi ir negali tikėtis privatumo, o žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d nutarime nurodyta, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi. Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

73.  Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo atliko nusikalstamus veiksmus, pagal bylos duomenis 2019 m. balandžio 3 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. 10-ANR_N-7307-2019KS, kuriuo šis asmuo pripažintas kaltu pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį, jam paskirta 300 Eur bauda ir specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 12 mėnesių. Pažymėtina, kad pareiškėjas byloje nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, jog paskelbtos nuotraukos padėjo (padeda) atskleisti konkrečius įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas.

74.  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-278-403/2020 yra pažymėjęs, kad vien asmens neteisėtų veiksmų nepakanka viešam filmuotos medžiagos, kuria fiksuojamas pažeidimas, demonstravimui. „Teismas turi nustatyti, ar buvo teisėtas ir pagrįstas visuomenės poreikis žinoti pažeidimo aplinkybes ir (ar) kitą susijusią informaciją (asmens duomenis, faktines detales ir pan.). Aplinkybė dėl visuomenės pagrįsto poreikio (ne)buvimo nustatytina, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, paliestus interesus, atsiradusius padarinius, kitus aspektus, kurie suponuotų išvadą, jog konkretus atvejis kelia svarbių klausimų, jo paviešinimu inicijuojamos visuotinės svarbos diskusijos platesniame visuomenės rate.“.

75.  Taigi nustatant, ar pagrįstai buvo paskelbtos trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukos, ar tokiu paskelbimu nebuvo pažeista šio asmens teisė į atvaizdą ir nepagrįstai įsiterpta į jo privatų gyvenimą, būtina pažymėti, kad EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, jog privataus gyvenimo sąvoka yra plati ir jos negalima išsamiai apibrėžti. Ji apima aspektus, susijusius su asmens tapatybe, tokius kaip asmens vardas, nuotrauka, fizinis ir moralinis integralumas. Ši sąvoka taip pat apima teisę gyventi privačiai, negaunant nepageidaujamo dėmesio (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Smirnova prieš Rusiją, pareiškimų Nr. 46133/99 ir 48183/99, 95 p.). EŽTT yra išaiškinęs, kad net ir neutrali nuotrauka, lydinti istoriją, kurioje asmuo vaizduojamas neigiamai, yra rimtas įsibrovimas į asmeninį gyvenimą asmens, kuris nesiekia viešumos (EŽTT 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas byloje Rodina prieš Latviją, pareiškimų Nr. 48534/10 ir 19532/15). EŽTT praktikoje teisės į atvaizdą apribojimai vertinami pakankamai griežtai, pažymint, kad asmens atvaizdas yra itin artimai susijęs su pačiu asmeniu ir atvaizdo platinimas gali apriboti privatumą labiau negu vien verbalinės informacijos skleidimas (2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44647/98; 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 59320/00).

76.  EŽTT praktikoje taip pat pastebima, jog nors privatus asmuo, nežinomas visuomenei, gali reikalauti ypatingos apsaugos savo privačiam gyvenimui, taip nėra viešojo asmens atveju (EŽTT 2005 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Minelli prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 14991/02).

77.  Sprendžiant, ar publikacija apriboja asmens teisę į privatų gyvenimą, pirmasis esminis kriterijus yra nuotraukų ar straipsnių žiniasklaidoje prisidėjimas prie bendrojo intereso diskusijos (EŽTT didžiosios kolegijos 2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 109 p.; 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 59320/00, 60 p.). Atitinkamo asmens vaidmuo ar funkcija ir jo veiklos, kuri yra reportažo ar / ir nuotraukos tema, pobūdis, yra kitas svarbus kriterijus, susijęs su pirmuoju. Šiuo atžvilgiu turėtų būti daromas skirtumas tarp privačių asmenų ir asmenų, veikiančių viešajame kontekste, tokių kaip politikai ar viešieji asmenys (EŽTT 2012 m. vasario 7 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 110 p.). Taip pat atsižvelgtina į būdą, kuriuo informacija ar nuotrauka buvo gauta, į tai, ar buvo gautas atitinkamų asmenų sutikimas, bei į didesnį ar mažesnį įsibrovimo jausmą, sukeltą nuotraukos (EŽTT 2007 m. liepos 14 d. sprendimas byloje Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 71111/01, 48 p.; kt.). Mažai svarbu yra tai, ar konkretus asmuo (ar jo(s) nuotrauka) yra iš tikrųjų žinomas visuomenei. Svarbu yra tai, ar asmuo yra patekęs į viešumą (anglų kalba – has entered the public arena) (EŽTT 2002 m. vasario 26 d. sprendimas Krone Verlag GmbH & Co. KG prieš Austriją, pareiškimo Nr. 34315/96, 37 p.). EŽTT pabrėžia įsibrovimo į privatų gyvenimą rimtumo vertinimo svarbą ir nuotraukos publikavimo pasekmes konkrečiam asmeniui (2015 m. lapkričio 10 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40454/07, 87 p.; kt.). Apimtis, kuria pranešimas ir nuotrauka buvo išplatinti, taip pat gali būti svarbi aplinkybė, priklausomai nuo to, ar laikraštis yra nacionalinis ar vietinis, ir turi platų ar ribotą tiražą (EŽTT 2006 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Klein prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 72208/01, 48 p.). EŽTT taip pat analizuoja žurnalistams ar leidėjams skirtos sankcijos griežtumą (2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40454/07, 93 p.; kt.).

78.  Nagrinėjamos bylos kontekste (nuotraukos paviešintos interneto portale) akcentuotina ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog interneto svetainės yra informacijos ir komunikacijos priemonės, kurios itin skiriasi nuo spausdintos žiniasklaidos, ypač kiek tai susiję su pajėgumais talpinti ir skleisti informaciją, ir žalos rizika, keliama turinio ir bendravimo internete, naudojimuisi žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei jų įgyvendinimui, ypač teisei į privatumą, yra tikrai didesnė nei spaudos, ypač dėl paieškos sistemų svarbaus vaidmens (2018 m. birželio 28 d. sprendimas byloje M. L. ir W. W. prieš Vokietiją, pareiškimų Nr. 60798/10 ir 65599/10, 91 p.).

79.  Apibendrinant konstatuotina, kad iš EŽTT jurisprudencijos matyti, jog, siekdamas suderinti teisę į privataus gyvenimo apsaugą ir teisę į saviraiškos laisvę, šis teismas nustatė kelis atitinkamus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti, būtent: straipsnio (nuotraukos) prisidėjimas prie diskusijos dėl bendrojo intereso; asmens žinomumas ir publikacijos tema, ankstesnis asmens elgesys; atitinkamos informacijos gavimo būdas ir jos tikrumas (patikimumas); publikacijos turinys, forma ir padariniai; nuotraukų padarymo aplinkybės; žurnalistams ar leidėjams paskirtos sankcijos griežtumas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kai sprendžiama, ar paskelbta informacija (nuotraukos) pažeidžia asmens teisę į privatumą (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2066-624/2021; 2022 m. vasario 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-51-822/2022).

80.  Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo nebuvo viešasis asmuo Publikacijos skelbimo metu galiojusios VIĮ 2 straipsnio 78 dalies prasme (tai nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje), byloje nėra pateikti duomenys, jog iki Publikacijos paskelbimo šis asmuo siekė viešumo, pareiškėjas byloje nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių buvo būtina visuomenei žinoti, kaip atrodo KET pažeidėja (trečiasis suinteresuotas asmuo) ir kad šio asmens atvaizdo paviešinimas atgrasytų kitus asmenis nuo KET pažeidimų (vairavimo neblaiviems). Taip pat pažymėtina, kad paskelbta 10 nuotraukų ir tik keliose iš jų šis asmuo nufotografuotas automobilyje už vairo, o kitose nuotraukose šis asmuo yra gatvėje, prie policijos automobilio, be to, tiek fotografavimo metu, tiek nuotraukų publikavimo metu šis asmuo nebuvo pripažintas kaltu už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nebuvo davęs sutikimo fotografuoti ir publikuoti nuotraukas.

81.  Vertinant Publikacijoje paskelbtą informaciją tuo aspektu, ar buvo būtina prie jos publikuoti ir nuotraukas (ar tai nebuvo perteklinis dalykas), ar nuotraukų paskelbimas prisidėjo prie visuotinės svarbos diskusijos, pirmiausia pažymėtina, kad ESTT byloje, kurioje buvo išaiškintas BDAR nuostatų taikymas asmens duomenų apie transporto priemonių vairuotojams skirtus baudos taškus už kelių eismo taisyklių pažeidimus tvarkymui, kai tokie duomenys atskleidžiami visuomenei, yra nurodęs, jog kelių eismo saugumo didinimas yra Europos Sąjungos pripažintas bendrojo intereso tikslas, valstybės narės gali pagrįstai kelių eismo saugumą laikyti „užduotimi, vykdoma viešojo intereso labui“, kaip ji suprantama pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punktą (ESTT 2021 m. birželio 22 d. sprendimas byloje B v. Latvijas Republikas Saeima, C-439/19, 108 p.). Taip pat šiame sprendime nurodyta, kad atsižvelgiant, viena vertus, į nagrinėjamų duomenų jautrumą ir minėto duomenų subjektų pagrindinių teisių į privatų gyvenimą bei asmens duomenų apsaugą suvaržymo stiprumą ir, kita vertus, į aplinkybę, kad, remiantis tuo, kas konstatuota šio sprendimo 111 punkte, kelių eismo saugumo didinimo tikslas gali būti tinkamai ir taip pat veiksmingai pasiektas kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis, negali būti laikoma, jog įrodyta, kad, norint pasiekti šį tikslą, tokia asmens duomenų apie už kelių eismo taisyklių pažeidimus skirtus baudos taškus atskleidimo tvarka yra būtina (pagal analogiją žr. 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo Volker und Markus Schecke ir Eifert, C‑92/09 ir C‑93/09, 86 p.). Sprendimo 111 punkte nurodyta, kad kaip matyti iš valstybių narių praktikos, kiekviena iš jų yra nustačiusi daug veikimo būdų, pavyzdžiui, nubaudimą už kelių eismo taisyklių pažeidimą atgrasymo tikslu, visų pirma iš atitinkamų vairuotojų atimant teisę vairuoti transporto priemonę, o jei šis draudimas pažeidžiamas, už jį gali būti taikomos veiksmingos nuobaudos, ir nebūtina informacijos apie tokių priemonių patvirtinimą atskleisti visuomenei. Be to, iš šios praktikos matyti, kad taip pat gali būti imamasi įvairių prevencinių priemonių: nuo visuomenės informavimo kampanijų iki individualių priemonių, įpareigojančių vairuotoją dalyvauti mokymuose ir laikyti egzaminus, patvirtinimo, ir apie tokių individualių priemonių patvirtinimą nereikia pranešti visuomenei <...>. Sprendimo 114 punkte nurodyta, kad nors galima pateisinti vairuotojų, sistemingai ir piktybiškai pažeidžiančių kelių eismo taisykles, atskyrimą nuo vairuotojų, nusižengiančių kartais, tačiau negalima konstatuoti, kad, siekiant padidinti kelių eismo saugumą, plačioji visuomenė turi identifikuoti pirmajai šių vairuotojų kategorijai priskiriamus vairuotojus arba šia informacija turi būti su ja dalijamasi.

82.  Nagrinėjamu atveju Publikacijoje nebuvo analizuojamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su saugumo užtikrinimu keliuose, nebuvo pasisakoma apie tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo sistemingai ir piktybiškai pažeidinėja KET. Pati Publikacija, kurioje pateikta informacija apie policijos reido metu nustatytas KET pažeidėjas, iš esmės atskleidžia tik informaciją, jog patikrinimo metu „įkliuvo dvi merginos“, o nuotraukos iliustruoja šią Publikaciją, kurios turinys neleidžia daryti išvados, jog pažeidėjos (trečiojo suinteresuoto asmens) nuotraukų paskelbimas prisidėjo prie viešos diskusijos dėl bendrojo intereso (kelių eismo saugumo didinimo ar pan.), jog plačiajai visuomenei interneto portale turėjo būti atskleista, kaip atrodo pažeidėja, t. y. kad buvo teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti, kaip atrodo trečiasis suinteresuotas asmuo. Dėl to vertintina, kad šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukų publikavimu iš esmės buvo siekta patenkinti visuomenės smalsumą ir / ar pritraukti skaitytojų dėmesį, jog būtų patenkintas viešosios visuomenės informavimo priemonės komercinis interesas, nebuvo būtinybės publikuoti trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukų siekiant perteikti visuomenei informaciją apie policijos reido metu įkliuvusias neblaivias vairuotojas, pačios nuotraukos neturėjo jokios realios informacinės vertės. Publikacijos (be nuotraukų su trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdu) tikslas galėjo būti pasiektas ir neatskleidus trečiojo suinteresuoto asmens privačių duomenų.

83.  Apibendrinant pripažintina, kad Sprendimo išvada, jog trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukų paskelbimas pažeidė šio asmens teisę į privatumą, pareiškėjas nesilaikė VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų reikalavimų, yra teisinga, tinkamai pagrįsta nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Dėl to Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023 nepagrįstai buvo palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas (jo dalis) dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo, konstatuojant, jog egzistuoja VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis, kai galima skelbti informaciją apie asmens privatų gyvenimą (atvaizdą) be šio asmens sutikimo.

84.  Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog yra faktinis ir teisinis pagrindai tenkinti Tarnybos apeliacinio skundo dalį dėl Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto (jo dalies) dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo ir pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023, t. y. panaikinti šios nutarties dalį, kuria palikta galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalis, kuria panaikintas Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas (jo dalis) dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas (jo dalis) dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo, atmesti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą (jo dalį) dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo, o kitą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023 dalį palikti nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-205-556/2023 pakeisti ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. kovo 15 d. sprendimo „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini)  (www.lrytas.lt, 2019 m. kovo 16 d.) paskelbtos informacijos“ Nr. (SK-114, 2019) SPR-57 rezoliucinės dalies 2 punktas dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo; 4 punktas dėl 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir 6 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimo paskelbiant publikaciją (duomenys neskelbtini) (www.lrytas.lt, 2019 m. kovo 16 d.), ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą. Atmesti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ skundo reikalavimą panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. kovo 15 d. sprendimo „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) (www.lrytas.lt, 2019 m. kovo 16 d.) paskelbtos informacijos“ Nr. (SK-114, 2019) SPR-57 rezoliucinės dalies 2 punktą dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo ir 4 punktą dėl 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir 6 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimo paskelbiant publikaciją (duomenys neskelbtini) (www.lrytas.lt, 2019 m. kovo 16 d.). Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.“. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                          Laimutis Alechnavičius

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė