2K-198-976/2023

Baudžiamoji byla Nr. 2K-198-976/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07919-2020-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4.6; 2.3.6.4.4.1; 2.4.7. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 28 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Katkevičiui, išteisintajam G. V. (nuotoliniu būdu), jo gynėjui advokatui Sergejui Pelšui (Sergej Pelš),  viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Orijos Audronės Kolbienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nuosprendis ir G. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš G. V. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos buvo priteista 2888,36 Eur ekstradicijos išlaidoms atlyginti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nuosprendžiu G. V. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi išteisintojo bei jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   G. V. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, šiam asmeniui 2020 m. vasario 23 d. apie 1.50 val. nenustatytu įrenginiu atrakinus automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovintį Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini), jį užvedus ir šiuo automobiliu išvažiavus iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo, G. V. tyrimo metu nenustatytoje vietoje perėmė šį automobilį ir jį 2020 m. vasario 23 d. nuo 1.55 val. iki 10.43 val. nugabeno į Gudakiemio kaimą, esantį Merkinės seniūnijoje, Varėnos rajone, ten gatvėje ties (duomenys neskelbtini) jį paliko.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs G. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad bylos duomenys (G. V. biologiniai pėdsakai ant automobilyje rastos cigaretės nuorūkos; tikėtina, jo kvapo pėdsakas ant vairuotojo sėdynės) leidžia pagrįstai teigti, jog G. V. iki 2020 m. vasario 23 d. 10.43 val. buvo susitikęs su asmeniu, kuris pagrobė automobilį, ar asmeniu, kuriam buvo perduotas pagrobtas automobilis, buvo įsėdęs į šį automobilį, sėdėjo vairuotojo vietoje, jame rūkė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad šie duomenys neleidžia daryti pakankamai pagrįstos išvados, jog asmuo, pagrobęs automobilį, ar asmuo, kuriam šis automobilis buvo perduotas, perdavė automobilį G. V., o šis jį nugabeno į Gudakiemio kaimą. Tai yra tik vienas iš galimų įvykių variantų, tik prielaida, kuri nėra pakankama tam, kad būtų galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nurodyti faktai, nesant kitų duomenų, niekaip nepatvirtina, kad G. V. su automobilį pagrobusiu asmeniu buvo susitaręs, jog perims šį automobilį ir jį nugabens į sutartą vietą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

3.   Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausioji prokurorė O. A. Kolbienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad baudžiamojoje byloje surinktų duomenų nepakanka padaryti neabejotinai išvadai, jog G. V. suformuluotas kaltinimas pasitvirtino, ir kad buvo išnaudotos visos galimybės pašalinti teismui kylančias abejones, yra pagrįstos prieštaringomis faktinėmis aplinkybėmis. Tai lėmė klaidingas išvadas ir esminį įrodymų vertinimo pažeidimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis), dėl kurio, vertinant G. V. kaip bendrininko požymius, nebuvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 24 straipsnis). Taip pat, išteisinamajame nuosprendyje pasisakydamas dėl duomenų apie G. V. kaltę nepakankamumo ir tai grįsdamas ne baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis (iš dalies realizuodamas kaltinamojo gynybai priskirtą funkciją), teismas buvo šališkas.

3.2. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad, 2020 m. vasario 23 d. po 1.50 val. nenustatytam asmeniui (iš byloje esančio vaizdo įrašo negalima buvo pagrįstai teigti, jog į automobilį įsibrovė G. V.) iš namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kiemo nuvarius automobilį „Audi A6“, nenustatytoje vietoje G. V. perėmė minėtą automobilį iš šio asmens ir jį ne vėliau nei 2020 m. vasario 23 d. apie 10.43 val. nugabentą paliko prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Gudakiemio k., Varėnos r., tariamai jo įgijėjai (mainų dalyvei) G. K.. Ši liudytoja nurodė, kad ji mainų būdu norėjusi apkeisti savo automobilį su asmeniu, prisistačiusiu Arčio vardu, su šiuo asmeniu tarėsi apie mainomo automobilio pristatymą liudytojo T. K. adresu Gudakiemio k. Liudytojo T. K. parodymais patvirtinta, kad jis 2020 m. vasario 23 d. ryte skambino liudytojai G. K. ir pranešė apie atvarytą automobilį „Audi A6 Allroad“, kuris buvo tvarkingas ir užrakintas, tačiau be valstybinių numerių. Be to, liudytojas T. K. nurodė, kad jo mažamečiai vaikai jam sakė naktį, t. y. 2020 m. iš vasario 22 į 23 d., matę, kaip į jų kiemą buvo įvažiavę kažkokie du automobiliai, jie pastovėjo ir apsisukę išvažiavo. Teisminio nagrinėjimo metu apklaustas nukentėjusysis K. K. bei kiti liudytojai patvirtino, kad jokio ryšio su G. V. neturėjo. Automobilio apžiūros metu nuo vairuotojo odinės sėdynės buvo paimta kvapo pėdsakų; odorologinio tyrimo rezultatai patvirtino, jog kvapo pėdsaką ant vairuotojo sėdynės, tikėtina, paliko G. V.. Prie vairuotojo sėdynės ant grindų buvo rasta nuorūka, kaip nustatyta – su G. V. biologiniais pėdsakais. Automobilio priekinėje keleivio bei galinėje keleivių sėdynėse buvo po vieną vaikišką kėdutę.

3.3. Kilus abejonių bei neaiškumų, apeliacinės instancijos teismas turėjo procesinę galimybę ir pareigą atnaujinti įrodymų tyrimą, pvz., apklausti specialistą odorologą dėl kvapo pėdsakų susiformavimo ir išlikimo sąlygų (asmens (G. V.) kvapas ant vairuotojo sėdynės galėjo likti tik dėl vienos priežasties – vairuotojas turėjo ilgą laiką sėdėti toje sėdynėje, kad kvapas išliktų iki jo paėmimo momento); taip pat atlikti liudytojo T. K. ar jo vaikų apklausą. Šias aplinkybes teismas turėjo galimybę tikslintis, bet to nedarė.

3.4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad G. V. ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų, o pirmosios instancijos teisme kaltės nepripažino ir parodė, kad automobilio nevogė, jo nematė, jame nesėdėjo. Nesant G. V. parodymų apie byloje esančius objektyvius duomenis (biologinį bei kvapo pėdsakus ir jų atsiradimo būdą), teismas sukūrė nuteistojo gynybines versijas, taip šališkai vertino byloje surinktus duomenis ir priėmė objektyviais duomenimis nepagrįstą sprendimą, šalindamas jo, kaip bendrininko, požymius bei konstatuodamas tiek nuteistojo kaltę patvirtinančių duomenų trūkumą, tiek ir galimybių pašalinti tokias teismo abejones nebuvimą. Išsamiai neištyręs ir objektyviai neįvertinęs byloje surinktų duomenų, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą, reglamentuojančią bendrininkavimą (BK 24 straipsnis).

3.5. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino G. V. atlikus objektyvius veiksmus – patekus į minėtą automobilį, jame rūkius, jį vairavus, tačiau netinkamai vertino laiko aplinkybę, kurios metu G. V. nusikalstami veiksmai buvo atlikti. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas laikotarpį nuo vagystės iki momento, kai K. K. priklausantis automobilis buvo rastas liudytojo T. K., vertino kaip ilgą bei pakankamą tam, kad G. V. būtų galėjęs domėtis šiuo automobiliu, jį apžiūrėti, sėdėti bei rūkyti jame ir pan. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad nuo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kiemo iki Gudakiemio k., Varėnos r., kelionė automobiliu užtrunka mažiausiai apie 1,5 val., todėl, priešingai nei nurodyta nuosprendyje, G. V. naktį atlikta automobilio „Audi A6“ „apžiūra“ negali būti suprantama kitaip, nei atlikta vagystės tikslais. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojo T. K. parodymai patvirtina, jog pagrobtas automobilis į jo radimo vietą Varėnos r., Gudakiemio k., buvo atgabentas 2020 m. vasario 23 d. nakties metu, t. y. daug anksčiau, nei nurodytas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų maksimalus G. V. veikimo laikas – 10.43 val. Aplinkybė, kad nuvarant automobilį dalyvavo mažiausiai du asmenys (du bendrininkų vairuoti automobiliai), yra tiesiogiai susijusi su aktyvių G. V. kaip bendrininko veiksmų, nurodytų kaltinime, atlikimu.

3.6. Teismas akcentavo tyčios G. V. veiksmuose nebuvimą, nes visuma byloje nustatytų aplinkybių – įsibrovimo požymių ant automobilio nebuvimas – neva nepatvirtino G. V. žinojimo apie vykdomą automobilio vagystę. Tačiau teismas nevertino to, kad Gudakiemio kaime nakties metu automobilis buvo paliktas be valstybinių numerių. Tai teismo turėjo būti traktuojama kaip mėginimas slėpti nusikaltimo pėdsakus, jį vykdžiusiems asmenims (G. V. ir nenustatytam asmeniui) neabejotinai suvokiant tokių veiksmų turinį ir priežastinį ryšį su įvykdyta automobilio vagyste. Bylos duomenys iš įvykio vietoje (Vilniuje) užfiksuoto vaizdo įrašo bei liudytojo T. K. parodymų patvirtina, kad nusikalstamoje veikoje dalyvavo mažiausiai du asmenys, kurių vienas įsibrovė į automobilį, o antras šį automobilį nuvairavo į Gudakiemio k., Varėnos r.

3.7.  Kadangi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, jos priimtas nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.   Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiosios prokurorės O. A. Kolbienės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo

5.   Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas; tai lėmė klaidingas išvadas, kad, remiantis byloje esančiais duomenimis, negalima neabejotinai konstatuoti, jog G. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į prokurorės kasaciniame skunde išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismas šioje byloje teisės taikymo aspektu patikrina, ar apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus išsamiai ir nešališkai ištirti bei įvertinti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, taip pat ar skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio turinys atitinka kitus BPK jam keliamus reikalavimus.

6.   Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos 20 straipsnyje, 271–292 straipsniuose ir 301 straipsnyje. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimai nuosprendžio turiniui įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas – t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2013, 2K-7-174-303/2019, 2K-109-746/2017, 2K-222-697/2016 ir kt.). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų vertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3, 4 punktai).

7.   Teismų praktikoje pažymima, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai suponuoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos, ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138-628/2021).

8.   Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Šių taisyklių turi būti laikomasi nustatant kiekvieną asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymį ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Tačiau pažymėtina ir tai, kad prieš nuspręsdamas, jog dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių liko abejonių, teismas turi dėti protingas pastangas šioms abejonėms pašalinti. O vadovaujantis in dubio pro reo taisykle, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis BPK nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109-628/2022, 2K-215-942/2022).

9.   Šie reikalavimai taikomi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo priimamiems nuosprendžiams. Be to, iš baudžiamojo proceso įstatymo bei teismų praktikos kyla reikalavimas, kad apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį ar jį pakeisdamas, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Toks nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-648/2022). Šių nuostatų nesilaikymas gali būti pripažįstamas esminiu pažeidimu, jei nustatoma, kad dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

10. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad G. V. kaltė padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą įrodyta byloje esančių duomenų (nukentėjusiojo K. K. parodymai, vaizdo įrašas, liudytojų G. K., E. J., D. V., T. K. parodymai, taip pat specialistų išvados dėl DNR ir kvapo pėdsakų tyrimų, duomenys apie G. V. registruotą gyvenamąją vietą ir kt.), kuriuos teismas pripažino įrodymais, visuma. Pirmosios instancijos teismo nuomone, šie duomenys paneigia atsitiktinumo galimybę bei G. V. gynybinę versiją, kad automobilio jis nėra matęs, juolab jį vairavęs.

11. Išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, t. y. kad pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti duomenys neleidžia daryti pakankamai pagrįstos išvados, jog asmuo, pagrobęs automobilį, ar asmuo, kuriam šis automobilis buvo perduotas, perdavė automobilį G. V., o šis automobilį nugabeno į Gudakiemio kaimą Varėnos rajone. Šių išvadų pagrindu apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir G. V. dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos išteisino. Sprendimą išteisinti G. V. apeliacinės instancijos teismas pagrindė tuo, kad byloje liko nepašalintų abejonių, pirma, dėl to, kokiu būdu automobilyje atsirado G. V. kvapo pėdsakų bei nuorūka, ant kurios rasta G. V. DNR pėdsakų. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, „neatmestina tikimybė, kad tiek nuteistojo kvapas, tiek cigaretės nuorūka su jo biologiniais pėdsakais automobilyje atsidūrė esant kitoms aplinkybėms, nei nurodyta kaltinime bei nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (pavyzdžiui, G. V. nuo 2020 m. vasario 23 d. 01.55 val. iki 10.43 val. paprasčiausiai susitiko su asmeniu, pagrobusiu automobilį, nuteistasis apžiūrėjo automobilį ir jie išsiskyrė bei pan.)“ (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 8 pastraipa). Antra, dėl to, ar G. V. žinojo valdantis nusikalstamu būdu gautą automobilį. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas pagrindė tuo, kad „baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, jog nuteistasis žinojo, kad valdo būtent pagrobtą turtą“, „akivaizdžių požymių, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie tai, kad automobilis buvo įgytas neteisėtu būdu, nėra, o nuteistasis apie tokį faktą galėjo ir nebūti informuotas“ (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 8 punktas).

12. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kilusioms abejonėms pašalinti yra išnaudotos visos galimybės, o nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (lot. in dubio pro reo). Tačiau išnagrinėjus bylos medžiagą ir teismų sprendimus matyti, kad tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė iš esmės nesiėmęs jokių realių BPK nurodytų priemonių, kad būtų patikrintos šios nuosprendyje iškeltos versijos ir pašalintos dėl tam tikrų aplinkybių kilusios abejonės.

13. Kaip minėta, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį ar jį pakeisdamas, apeliacinės instancijos teismas turėtų aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Kitokios nei pirmosios instancijos teismo padarytos išvados gali būti tiek naujai gautų duomenų, tiek išsamaus jau esančių byloje įrodymų vertinimo metu nustatytų aplinkybių rezultatas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, o priešingą, nei priimtas pirmosios instancijos teismo, sprendimą motyvavo kitokiu tų pačių bylos duomenų vertinimu. Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo selektyvus ir fragmentiškas.

14. Iš bylos medžiagos matyti, kad išteisintasis G. V. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose neigė ką nors žinantis apie pavogtą automobilį ar tuo labiau dalyvavęs darant nusikalstamą veiką. Išteisintojo gynėjas pirmosios instancijos teisme tokią jo poziciją palaikė, neigdamas byloje surinktų duomenų įrodomąją reikšmę, o pasisakydamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjas nurodė, kad išteisintasis galėjo automobilį vairuoti, nežinodamas, jog šis yra vogtas; byloje neįrodyta, jog jis buvo su kuo nors susitaręs dėl automobilio vagystės; neįrodyta, kad jis vairavo automobilį į Gudakiemio kaimą; kad G. V. gali ir neprisiminti buvęs minėtame automobilyje. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas šias gynėjo iškeltas versijas priėmė, išplėtojo ir jomis pagrindė sprendimą išteisinti G. V., nesiėmęs priemonių šioms versijoms patikrinti, iškeltoms gynybos abejonėms pašalinti. Teismas neatliko išsamios bylos duomenų visumos analizės, nepasisakė dėl dalies bylai reikšmingų aplinkybių ir jų santykio su G. V. bei jo gynėjo pozicija.

15. Dėl šių priežasčių kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį – neištyrė ir neįvertino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, selektyviai vertino įrodymus, nesiėmė priemonių kilusioms abejonėms ir prieštaravimams pašalinti. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad teismo išvadų nuoseklumui, išsamumui ir pagrįstumui keliami reikalavimai turi būti įgyvendinami ne tik pripažįstant asmenį kaltu, bet ir išteisinant jį dėl pareikštų kaltinimų. Tais atvejais, kai teismas abejones aiškina kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo), iš teismo sprendimo turinio turi būti aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas vienais įrodymais remiasi, o kitais – ne. Šiuo atveju skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas dalį bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių nutylėjo (pvz., tai, kad automobiliai Gudakiemio kaime buvo pastebėti nakties metu, pagrobtas automobilis buvo rastas be valstybinių numerių ir kt.), sutelkdamas dėmesį į gynėjo iškeltas prielaidas ir iš dalies joms pritardamas.

16. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo neišsamus ir fragmentiškas, pažeidžiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o priimto nuosprendžio turinys neatitinka BPK 305 straipsnio 3 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje šios rūšies teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Šie baudžiamojo proceso pažeidimai laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Artūras Ridikas           Artūras Pažarskis           Rima Ažubalytė