A-2257-552/2022

Administracinė byla Nr. A-2257-552/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00141-2022-5 Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. (I. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. (I. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Adamantis“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

1.    Pareiškėjas I. B. (I. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 21S51420 (toliau – ir Sprendimas).

2.    Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Adamantis“ (toliau – ir Bendrovė). Per visą tą laiką, kurį gyveno Lietuvoje ir dirbo Bendrovėje, pareiškėjas nepadarė jokių teisės pažeidimų ir laikėsi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau gavo Migracijos departamento Sprendimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas, kadangi UAB „Adamantis“ vadovas padarė administracinį nusižengimą. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis asmeniškai nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų ir neprivalo atsakyti už kitų asmenų, t. y. Bendrovės vadovo, padarytus administracinius nusižengimus.

3.    Pareiškėjas teigė, kad toks teisinis reguliavimas, kai leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys yra baudžiamas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams, galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingos ir teisinės valstybės principui, nes tokioje valstybėje kiekvienas asmuo, padaręs teisės pažeidimą asmeniškai už tai atsako ir atsakomybė netaikoma kitiems asmenis, ar tai būtų jo įmonės darbuotojai, ar giminaičiai, ar kolegos. Pareiškėjas vertino, jog jam skiriama bausmė be teisės pažeidimo ar nusikaltimo.

4.    Pareiškėjas vadovavosi į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į tai, kad Migracijos departamento Sprendimas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, kuris galimai prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingos ir teisinės valstybės principui, ir prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingos ir teisinės valstybės principui.

5.    Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6.    Migracijos departamentas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 18 d., tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „Adamantis“ Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 3 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2022 m. gegužės 3 d.

7.    Atsakovas teigė, kad  vėliau buvo nustatyta, jog A. D., būdamas Bendrovės direktoriumi, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. balandžio 15 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda, kuri buvo sumokėta 2021 m. gegužės 12 d. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo darbdavio vadovą patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

8.    Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas Sprendimu nėra baudžiamas už Bendrovės direktoriaus padarytą administracinį nusižengimą. Administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjas nepagrįstai juos sutapatino. Sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymą ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. Nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dvejų metų laikotarpiui, tai nereiškia, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios, nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas, ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, jog administracinį nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas Bendrovės direktorius, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Atsakovas teigė, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą, Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų, priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių. Neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi. Atsakovas vertino, jog Sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių. Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas.

9.    Atsakovas pažymėjo, jog Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.

10.  Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Adamantis“ atsiliepime į skundą nurodė, kad sutinka su skundu.

II.

11.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo I. B. skundą.

12.  Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

12.1.  Pareiškėjas 2020 m. vasario 18 d., tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Adamantis“, atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir šią teisę patvirtinančius dokumentus.

12.2.  Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2020 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus.

12.3.  Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 4 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2022 m. gegužės 3 d.

12.4.  Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 15 d. nutarimu UAB „Adamantis“ direktoriui A. D. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda, kurią jis sumokėjo 2021 m. gegužės 12 d.

12.5.  Migracijos departamentas nustatęs, kad Bendrovės direktorius baustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, Sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas su Sprendimu nesutiko.

13.  Teismas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje apibrėžta nelegalaus darbo sąvoka, 56 straipsnio 4–5 dalimis, 10 dalimi, ANK 2 straipsnio 1 dalimi, 95 straipsnio 1–2 dalimis, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatos aiškinimo aspektu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Bendrovės direktorius nubaustas už nelegalų darbą, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 15 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje yra įsiteisėjęs, paskirta bauda sumokėta 2021 m. gegužės 12 d.

14.  Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad jis nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų ir neprivalo atsakyti už Bendrovės vadovo padarytus administracinius nusižengimus, teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį,  yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams. Teismas nurodė, jog tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas, todėl taikomas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

15.  Aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad Bendrovės vadovas buvo nubaustas pagal ANT 95 straipsnio 1 dalį, bei tai, jog nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti (2021 m. gegužės 12 d.), praėjo mažiau kaip vieneri metai, turėjo teisę ir pareigą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka jo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, teisinės pasekmės, kurias Sprendimas sukelia pareiškėjui, akivaizdžios, jame aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Nustatęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

16.  Teismas vadovavosi Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1–2 dalimis, 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytų teisės aktų turinį ir pareiškėjo prašymą, konstatavo, kad pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III.

17.  Pareiškėjas I. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą, Migracijos departamento Sprendimą, be to , sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingos ir teisinės valstybės principui. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.

18.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo, teikto  pirmosios instancijos teismui, argumentus, susijusius su darbu Bendrovėje, asmeniškai nepažeistais jokiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, nepagrįstu nubaudimu už Bendrovės direktoriaus administracinį nusižengimą, byloje taikyto teisinio reguliavimo (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio) prieštaravimu Konstitucijai, bei papildomai nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra grindžiamas netinkamais teisiniais argumentais. Pareiškėjas nurodo pateikęs teisinius argumentus teismui, bet teismas jų tinkamai neįvertino, nes neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui dėl kito asmens padaryto administracinio nusižengimo iškilo teisinės pasekmės, buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuva deklaruoja esanti teisinė ir demokratines vertybes pripažįstanti valstybė, tačiau praktiškai taip nėra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis yra ne demokratinės, o totalitarinės valstybės požymis, teismas to tinkamai neįvertino, todėl ši klaida turi būti ištaisyta apeliacinės instancijos teismo.

19.  Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimo į apeliacinį skundą įstatymo nustatytu terminu nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

20.    Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 21S51420, kuriuo pareiškėjui I. B. buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo.

21.    Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė priėjęs prie išvados, kad Migracijos departamentas, nustatęs UAB „Adamantis“ nelegalaus darbo faktą, kuris pasireiškė Bendrovės direktoriaus nubaudimu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, turėjo teisę ir pareigą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

22.    Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, laikosi pozicijos, jog jis dėl Bendrovės direktoriaus padaryto administracinio nusižengimo nubaustas nepagrįstai ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo skundo argumentus dėl Konstitucijai galimai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo, kuris sukėlė pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes.

23.    Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24.    Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija, įsigaliojusi nuo 2021 m. kovo 1 d. ir galiojusi Sprendimo priėmimo metu) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis, kuriame nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimai laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Taip pat, kai darbdavio, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, priimančiosios įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimančiojo subjekto vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo buvo bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir (arba) buvo skirta administracinė nuobauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą už nelegalų darbą, ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai.

25.    Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darbas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., 2019 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2629-1062/2020 ir kt.).

26.    Byloje nustatyta, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais, kaip ketinančiam dirbti UAB „Adamantis“. Migracijos departamentas, nustatęs, kad Bendrovės direktorius Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 15 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje buvo nubaustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

27.    Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

28.    Taigi Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „Adamantis“ direktorius yra nubaustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą, kuriais panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikini gyventi Lietuvos Respublikoje. Šios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvados nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, susiję su darbu Bendrovėje, nepažeistais jokiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, nepagrįstu nubaudimu už Bendrovės direktoriaus administracinį nusižengimą.

29.    Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

30.    Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl byloje taikomų teisės normų galimo neatitikimo Konstitucijai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją užsieniečių darbą Lietuvos Respublikoje reguliuoja įstatymas (Konstitucijos 48 str. 2 d.). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai, tiesiogiai susiję su baustumu už asmens darbo teisių pažeidimus, įskaitant užsieniečio, kuriam toks leidimas išduotas, darbdavio (priimančiosios įmonės ar priimančiojo subjekto) ar jo atstovo padarytą administracinį nusižengimą – leidimą dirbti nelegalų darbą. Šiuo aspektu reikšminga yra tai, kad paminėtu pagrindu naikinami tik tokie leidimai laikinai gyventi, kurių išdavimo tikslas – užsieniečio darbas Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 ir 41 p.), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas gali prieštarauti Konstitucijai, inter alia (be kita ko) pažeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomą Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisingos ir teisinės valstybės principą. Nenustačius būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, pareiškėjo apeliacinio skundo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

31.    Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

32.    Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo tenkinti jo prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. B. (I. B.) apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                     Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys