2K-264-976/2022

Baudžiamoji byla Nr. 2K-264-976/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47741-2020-0 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.27.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 14 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. gynėjos advokatės Renatos Janušytės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 8 d. nutarties. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu P. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda. Priteista iš P. V. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 18,80 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui – 57,18 Eur turtinei žalai atlyginti. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 8 d. nutartimi nuteistojo P. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   P. V. nuteistas už tai, kad 2020 m. gruodžio 5 d. apie 16.50 val. Vilniuje, Gedimino prospekte, ties pastatu Nr. 16, vengdamas sulaikymo, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Mobilios kuopos 1-ojo būrio vyriausiajam patruliui R. S. (R. S.), spyrė jam vieną kartą dešine koja į galvos sritį, padarė R. S. odos nubrozdinimą galvos plaukuotoje dalyje, vertinamą kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, taip pasipriešino valstybės tarnautojui.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2.   Kasaciniu skundu nuteistojo P. V. gynėja advokatė R. Janušytė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Bylą nagrinėję teismai nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes netyrė ir nevertino aplinkybių, turinčių reikšmės P. V. veiksmų kvalifikavimui, ir netinkamai pritaikė BK 286 straipsnį. Kasatorė, plačiai dėstydama byloje nustatytas aplinkybes, aptardama nusikalstamos veikos, nustatytos BK 286 straipsnyje, sudėties požymių aiškinimą teismų praktikoje, teigia, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, jog P. V. veika – spyris policijos pareigūnui į galvą – nebuvo tyčinė, be to, nebūtų buvusi padaryta, jeigu įvykio vietoje susirinkę pareigūnai būtų tinkamai įvertinę pažeidimo objektą. Taip pat nėra aišku, kokiais pavojingais veiksniais ir požymiais buvo apibrėžtas bei kvalifikuotas P. V. elgesys ir kodėl buvo iš anksto siekiama, tariamasi ir nuspręsta prieš jį panaudoti specialiąsias priemones.

2.2. Lietuvos policijos teisėtos veiklos užtikrinimui taikomas Lietuvos Respublikos policijos įstatymas ir kiti teisės aktai, kaip antai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimas Nr. 1162 „Dėl Specialiųjų priemonių specifikacijos ir Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Teismai šiuose teisės aktuose nurodytų policijos veiklos teisėtumo sąlygų, policijos pareigūnų veiksmų bei specialiųjų priemonių panaudojimo teisėtumo nevertino. Specialiųjų priemonių specifikacijoje nurodytas elektros šoko įtaiso apibrėžimas, o Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos apraše nurodyta, kas laikoma pavojų keliančiu ir pavojaus nekeliančiu asmeniu, ką pareigūnas, prieš naudodamas specialiąsias priemones, privalo įvertinti, kokius veiksmus privalo atlikti, kada pareigūnas gali nevykdyti tokių veiksmų kaip paaiškinimas ir įspėjimas, kokie yra specialiųjų priemonių naudojimo ypatumai. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai nevertino, kaip policijos pareigūnai suprato, ar P. V. yra pavojų keliantis asmuo, nebuvo įrodyta, kad jis keikėsi ar grasino pareigūnams, pažeidė viešąją tvarką. P. V. nevykdė jokių aktyvių veiksmų prieš pareigūnus, o jo pasyvus elgesys – rankų ir raumenų stanginimas – galėjo būti nulemtas daugybinių elektros impulsinio prietaiso „Taser“ panaudojimo kartų, kurių skaičius nebuvo iki galo nustatytas. Priešingai, P. V. savo veiksmais iki policijos pareigūnų sprendimo jį sulaikyti nesiekė sutrikdyti viešosios rimties, nekėlė pavojaus visuomenei, aplinkai ar sau, laikėsi viešosios tvarkos, nesikeikė, netriukšmavo, nepažeidė karantino reikalavimų, buvo blaivus, nekonfliktiškas, nevykdydamas policijos pareigūnų reikalavimų pateikti dokumentus, neveikimu besipriešinantis sulaikymui ir vengdamas pareigūno veiksmų, nuo jų išsisukinėdamas, nekėlė pavojaus pareigūnams ar kitų asmenų gyvybei, sveikatai ar turtui.

2.3. Kasatorė, aptardama Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą byloje Znakovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 32715/17, nurodo, kad šioje byloje buvo konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimas dėl neteisėto policijos pareigūno jėgos, t. y. prietaiso „Taser“, panaudojimo, šiame sprendime, be kita ko, konstatuota, kad teismai visapusiškai neištyrė tokio prietaiso panaudojimo aplinkybių, būtinumo ir pan.

2.4. Bylą nagrinėję teismai nepatikrino įrodymų sąsajumo, pakankamumo, tarpusavio ryšio ir neįvertino byloje esančių įrodymų kaip visumos. Bylos nagrinėjimo teisme metu liko nenustatyta, kiek policijos pareigūnų laikė gulintį P. V., kiek pareigūnų turėjo prietaisą „Taser“ ir kiek tokių prietaisų buvo panaudota, neanalizuotos specialiųjų priemonių panaudojimo sąlygos ir nepasisakyta dėl teismų praktikos policijos pareigūnams naudojant prietaisą „Taser“, netirta, ar buvo svarstytas švelnesnių prievartos priemonių panaudojimas ir kodėl jos nebuvo panaudotos. Taip pat teismai nepateikė vertinimo dėl byloje esančių policijos pareigūnų, P. V. parodymų ir vaizdo medžiagos duomenų nesutapimų, nesiaiškino, ar žmonių susibūrimas buvo neteisėtas, nors tai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį dėl policijos veiksmų prieš P. V.. Abejonės, kurios nepašalintos surinktais įrodymais, turėjo būti vertinamos P. V. naudai. Nuteistojo kaltė teismų sprendimuose grindžiama prielaidomis, o ne patikimais, neprieštaringais įrodymais.

2.5. Nuteistajam P. V. paskirta bausmė neužtikrins teisingumo principo įgyvendinimo, kartu nebus įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis, BK 41 straipsnio 2 dalis). Be to, palikus galioti nepagrįstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nebus išsaugota pusiausvyra tarp teisėto pareigūnų reikalavimo ir jų galbūt neteisėtų veiksmų žmogaus teisių ir laisvių atžvilgiu, nebus apginta teisė į asmens neliečiamumą.

2.6. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad jeigu kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo, tai užtraukia administracinę atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 298/2009). Neįrodžius P. V. tyčios veikti prieš nukentėjusįjį policijos pareigūną R. S., jo veika turėtų būti perkvalifikuota į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnį „Statutinių valstybės tarnautojų, <...> pareigūnų teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymas“. Kasatorė pateikia teismų praktikos pavyzdžių ir teigia, kad analogiškos asmenų veikos teismų buvo įvertintos kaip administraciniai nusižengimai.

2.7. Bylą nagrinėję teismai padarė esminius BPK pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį. Nagrinėjant bylą teisme P. V. buvo trukdoma teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant (BPK 22 straipsnio 3 dalis), P. V. žodžiu prašant teisme nebuvo atliekamas eksperimentas (BPK 197 straipsnis), taip pat nebuvo užtikrinamas pakankamas rungimosi principo įgyvendinimas (BPK 7 straipsnio 2 dalis). Kasatorės teigimu, teisiamojo posėdžio metu P. V. prašė atlikti eksperimentą, kad būtų išsiaiškinta, ar ant nugaros gulintis asmuo gali įspirti virš jo galvos klūpančiam asmeniui, tačiau pirmosios instancijos teismas tokį prašymą atmetė. Be to, buvo prašoma apklausti šešis liudytojus pagal pateiktą sąrašą, tačiau teismas prašymą tenkino tik iš dalies. Šiuos prašymus P. V. pakartotinai prašė tenkinti ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu.

3.   Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Nuteistojo P. V. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nes yra nustatyti visi BK 286 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymiai. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuteistasis P. V. nevykdė policijos pareigūnų reikalavimo nurodyti savo asmens tapatybės duomenis, vėliau priešinosi sulaikomas. Tokias aplinkybes patvirtino proceso metu apklausti policijos pareigūnai, nukentėjusysis R. S., įvykio vietos vaizdo įrašai. Byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnai būtų nusiteikę prieš nuteistąjį, jie su P. V. nebuvo pažįstami, bendravo mandagiai, pakankamai ilgą laiką prašė jo nurodyti savo tapatybę. Visi pareigūnai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Taigi abiejų instancijų teismai netikėti policijos pareigūnų parodymais neturėjo pagrindo. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad P. V. išreikštas reikalavimas pateikti asmens tapatybės dokumentus ar nurodyti savo asmens duomenis ir jo sulaikymas buvo teisėti.

3.2. Prieš nuteistąjį P. V. policijos pareigūnų panaudota prievarta nustačius, kad jis nevykdė jų teisėtų reikalavimų, buvo teisėta. Iš 2020 m. gruodžio 2 d. prietaiso „Taser“ panaudojimo ataskaitos matyti, kad buvo naudotas prietaisas „Taser Х26Р“, jis naudotas kaip įprastas elektrošokas. Specialistas M. Jasevičius teisiamajame posėdyje paaiškino, kad prietaisas „Taser“ naudojamas dvejopai – kaip paprastas elektrošokas ir kaip užtaisas, kai iššaunamos adatėlės su užkarpomis ir laidais, ir jos įsminga žmogui į kūną. Jeigu prietaisas naudojamas kaip elektrošokas be užtaiso, žmogus negali atlikti nevalingų judesių. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, prietaiso panaudojimas galėjo sukelti nuteistajam susierzinimą, dėl to jis vieną kartą staigiu judesiu tyčia koja spyrė virš jo palinkusiam pareigūnui į galvą, o tokie veiksmai rodo tyčinį pasipriešinimą valstybės tarnautojui, panaudojant fizinį smurtą. Nukentėjusiojo sužalojimo faktas byloje yra neabejotinai įrodytas.

3.3. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistasis P. V. apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl administracinės atsakomybės jam taikymo. Nei nuteistasis, nei jo gynėja šio klausimo nekėlė ir savo baigiamosiose kalbose. Taigi šis klausimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netenkino nuteistojo P. V. prašymo atlikti eksperimentą. Eksperimentas, kuris yra susijęs su žmogaus sveikata, negali būti atliekamas. Neatlikus eksperimento, proceso rungtyniškumui ir teisingumui nebuvo pakenkta. Taigi apeliacinės instancijos teismas BPK pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, nepadarė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.   Nuteistojo P. V. gynėjos advokatės R. Janušytės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5.   Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

6.   Tai reiškia, kad nuteistojo P. V. gynėjos advokatės R. Janušytės kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, ir argumentai, kuriuose keliami ne teisės, bet fakto klausimai, ginčijamas byloje surinktų įrodymų (nuteistojo, liudytojų parodymų, vaizdo įrašų) vertinimas, teikiant nuteistajam palankias versijas ir prašant daryti kitokias išvadas bei priimti kitokį sprendimą, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tokie kasacinio skundo teiginiai bus nagrinėjami tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais. Paliekama nenagrinėta didelė dalis kasacinio skundo argumentų, išimtinai susijusių su policijos pareigūnų prievartos panaudojimo prieš nuteistąjį P. V. proporcingumo vertinimu, elektros impulsinio prietaiso „Taser“ panaudojimo aplinkybėmis, nes tai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Šioje byloje nagrinėjamas P. V., o ne policijos pareigūnų atsakomybės klausimas. Pažymėtina, kad šiuo atveju policijos pareigūnų veiksmai 2020 m. gruodžio 5 d. sulaikant P. V. galutinai buvo įvertinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartyje, joje konstatuota, kad buvo pagrįstai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal P. V. pareiškimą dėl policijos pareigūnų smurto ir pažeistų jo teisių, nesant požymių nusikalstamos veikos, nustatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje (2 t., b. l. 100–104).

7.   Pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasacinio skundo teiginiai, kad nuteistajam P. V. paskirta bausmė neužtikrins teisingumo principo įgyvendinimo, nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo skiriant bausmę nuteistajam, todėl pripažįstami nenagrinėtinais.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir kitų BPK normų reikalavimų

8.   Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bylą išnagrinėjo neišsamiai, nenustatė visų bylai išspręsti teisingai reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, byloje esančių abejonių nevertino kaltinamojo naudai ir nuteistojo kaltumą grindė prielaidomis. Šie argumentai nepagrįsti.

9.   BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

10. Patikrinusi žemesniųjų instancijų teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasatorės teiginiai apie teismų padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus prieštarauja teismų sprendimų turiniui. Iš bylos duomenų ir skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus (paties nuteistojo P. V., nukentėjusiojo R. S., liudytojų policijos pareigūnų ir kitų asmenų parodymus, specialisto išvadą bei specialistų paaiškinimus teisme, įvykio vaizdo įrašus, apžiūros protokolus ir kitus rašytinius įrodymus), patikrino kiekvieno jų tikrumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdami į surinktų įrodymų visumą, taip pat nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai aptarė ir paneigė nuteistojo gynybos versijas.

11. Kasaciniame skunde nurodyti BPK 7 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 197 straipsnio pažeidimai iš esmės grindžiami tuo, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netenkino nuteistojo P. V. ir jo gynėjos prašymo atlikti eksperimentą, siekiant patikrinti, ar nuteistasis, gulėdamas ant nugaros, gali įspirti virš jo galvos esančiam asmeniui.

12. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis P. V. viso proceso metu turėjo galimybę teikti prašymus bylą nagrinėjančiam teismui (taip pat dėl eksperimento atlikimo), aktyviai dalyvauti įrodymų tyrimo procese ir šią savo teisę realizavo. Teismų praktikoje nurodoma, jog proceso dalyvių prašymai privalo būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintinos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai. Tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutarys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014, 2K-173-976/2016 ir kt.). Šiuo atveju byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma leido teismams padaryti pagrįstą išvadą dėl P. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 286 straipsnyje. Kaip jau buvo minėta, spyrio nukentėjusiajam policijos pareigūnui R. S. į galvą ir pastarojo sužalojimo faktas byloje patikimai nustatyti, o nuteistojo P. V. pateikta versija, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats ar kitų nei šioje byloje nagrinėjamų įvykių metu, teismų sprendimuose motyvuotai paneigta. Taigi, vien tai, kad teismas netenkino gynybos prašymo dėl eksperimento byloje atlikimo, nesudaro pagrindo pripažinti, kad byla buvo išnagrinėta pažeidžiant BPK nuostatas.

13. Darytina išvada, kad teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, nepadarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų.

Dėl BK 286 straipsnio taikymo

14. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai įvertino nuteistojo P. V. veiksmus ir nevertino policijos pareigūnų veiksmų prieš nuteistąjį teisėtumo. Teigiama, kad nuteistojo veikoje, spiriant policijos pareigūnui į galvą, nebuvo tyčios. Šie argumentai taip pat nepagrįsti.

15. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicijoje nurodyti šie nusikalstamos veikos padarymo būdai – fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Šio straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014). Iš kasacinės instancijos teismo praktikos matyti, kad konkrečiose bylose konstatuota, jog pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, t. y. tyčiniu smūgių sudavimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi (pavyzdžiui, taip suplėšant tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais – veidą), smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/2015, 2K-441-976/2015 ir kt.).

16. Pažymėtina, kad administracinė atsakomybė už pasipriešinimą pareigūnui neapima fizinio smurto panaudojimo prieš pareigūną. Šio smurto panaudojimas teismų praktikoje vertinamas kaip lemiantis didesnį veikos pavojingumą ir yra kriterijus, kuriuo atribojama baudžiamoji atsakomybė nuo administracinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-435-677/2016, 2K-195-693/2017).

17. Byloje nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 5 d. Vilniuje vyko protestas ir eitynės, kurioms Vilniaus miesto savivaldybės administracija nebuvo suteikusi leidimo, jų metu nuteistasis P. V. ir kiti asmenys, persirengę kalinių drabužiais, ėjo Gedimino prospektu ir nešėsi plakatus su užrašais. Policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą ir siekiant nustatyti eitynėse dalyvaujančių asmenų tapatybes, P. V. nevykdė policijos pareigūnų reikalavimo nurodyti savo asmens duomenis arba pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, sulaikomas policijos pareigūnų priešinosi, stangrino rankas, nesileido įsodinamas į policijos automobilį, įsodintas atsispyrė ir iš jo iškrito, bandė palįsti po automobiliu, policijos pareigūnams bandant uždėti jam antrankius, vieną kartą dešine koja spyrė virš jo pasilenkusiam policijos pareigūnui R. S. į galvą. Tiek pasipriešinimo policijos pareigūnams aplinkybės, tiek ir smūgio nukentėjusiajam policijos pareigūnui R. S. bei jo sužalojimo faktas nustatyti byloje surinktais ir teismų išsamiai išnagrinėtais įrodymais: paties nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų policijos pareigūnų parodymais, vaizdo įrašais, apžiūros protokolais, specialisto išvada bei specialisto paaiškinimais, kitais rašytiniais bylos įrodymais. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, policijos pareigūnų veiksmų teisėtumas teismų buvo įvertintas ir apeliacinės instancijos teismo nutarties 13–14 punktuose pateikti išsamūs motyvai, kodėl nuspręsta, kad, esant byloje nustatytoms aplinkybėms ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos įstatymo atitinkamomis nuostatomis, policijos pareigūnų veiksmai įvykio metu, t. y. tiek P. V. pareikštas reikalavimas pateikti asmens tapatybės dokumentus ar nurodyti savo asmens duomenis bei jo sulaikymas, tiek ir prieš P. V. panaudota prievarta, pastarajam vengiant sulaikymo, buvo teisėti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti situaciją ir daryti kitokią išvadą dėl policijos pareigūnų veiksmų ir taikytų priemonių teisėtumo, nei padarė apeliacinės instancijos teismas. Taigi, remiantis teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuotina, kad teismai pagrįstai nusprendė, jog P. V. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, nustatytos BK 286 straipsnyje, sudėties objektyvieji požymiai.

18. BK 286 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324/2013, 2K-69-976/2015, 2K-441-976/2015, 2K-195-693/2017, 2K-246-942/2020 ir kt.).

19. Kasaciniame skunde teigiama, kad P. V. spyris koja nukentėjusiajam policijos pareigūnui R. S. į galvą nebuvo tyčinis veiksmas. Su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti. Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nesutikdamas su policijos pareigūnų veiksmais asmuo gali savo pažeistą teisę ginti teisinėmis priemonėmis, skųsdamas policijos pareigūnų veiksmus nustatyta tvarka, o ne priešintis policijos pareigūnams naudodamas fizinį smurtą. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos ir pirmiau šioje nutartyje nurodytos aplinkybės bei surinkti įrodymai leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad P. V. suvokė, jog, savo aktyviais veiksmais priešindamasis policijos pareigūnams, bandantiems jį sulaikyti ir pristatyti į policijos komisariatą asmens tapatybei nustatyti, ir spirdamas virš jo pasilenkusiam policijos pareigūnui R. S. į galvą, priešinasi savo tarnybines funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistojo versija, jog spyris policijos pareigūnui į galvą galėjo būti atliktas nevalingai, kaip elektrošoko panaudojimo prieš nuteistąjį pasekmė, buvo teismų išsamiai patikrinta ir paneigta.

20. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad P. V. veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 286 straipsnyje, sudėties požymiai. Vadinasi, be kitų nusikalstamos veikos sudėties požymių nustačius, kad, priešinantis valstybės tarnautojui (policijos pareigūnui), buvo panaudotas tyčinis fizinis smurtas, tokie nuteistojo P. V. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip užtraukiantys baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę.

21. Darytina bendra išvada, kad teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo P. V. gynėjos advokatės Renatos Janušytės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                      Albinas Antanaitis

Olegas Fedosiukas

Rima Ažubalytė