2K-115-387/2023

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-115-387/2023 Teisminio proceso Nr. 1-12-0-00002-2017-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.1.2.1; 1.2.19.4.2; 1.2.23.2.1; 2.1.7.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 17 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Rolandui Jurkevičiui, išteisintojo A. Z. gynėjui advokatui Mindaugui Dūdai, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalies, susijusios su A. Z. išteisinimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį, A. Z. ir V. P. išteisinimu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir A. Z. priteistu išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimu. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 23 d. nuosprendžiu V. P. pripažintas kaltu padaręs dvi nusikalstamas veikas, nustatytas BK 225 straipsnio 2 dalyje, ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, jam paskirta subendrinta bausmė – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda, ją nustatyta savanoriškai sumokėti per 24 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. A. Z. dėl kaltinimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Be to, A. Z. ir V. P. išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Iš valstybės A. Z. priteista 10 000 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžiu pakeista Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 23 d. nuosprendžio aprašomoji dalis dėl nuteistajam V. P. inkriminuoto 2017 m. rugsėjo mėn. susitarimo priimti kyšį ir jo priėmimo – nurodyta, kad V. P. veikė su nenustatytu asmeniu. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Rolando Jurkevičiaus ir nuteistojo V. P. apeliaciniai skundai atmesti. Kita nuosprendžio dalis dėl A. Z. ir V. P. nepakeista. Iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros A. Z. priteista 2000 Eur už patirtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 23 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti E. J. ir A. Z. (A. Z.), dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi išteisintojo A. Z. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   A. Z. ir V. P. buvo kaltinami bendrininkų grupe padarę nusikalstamas veikas, nustatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad, būdami statutiniai valstybės tarnautojai (A. Z. – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (duomenys neskelbtini), o V. P. – to paties skyriaus (duomenys neskelbtini)), turėdami pareigą laikytis įstatymų, užtikrinti nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo laikymąsi, užkardyti jiems galimybes disponuoti daiktais, neįtrauktais į nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašą, bei civilinėje apyvartoje draudžiamais daiktais, pagal kompetenciją imtis veiksmų, kad būtų užkardytos rengiamos, daromos ar padarytos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teritorijoje nusikalstamos veikos ir teisės pažeidimai, veikė priešingai tarnybos interesams ir piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdami tikslą jas platinti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomiems nuteistiesiems, ir jas išplatino. Pagal A. Z. ir V. P. suformuluotą kaltinimą, V. P. 2017 m. spalio 1 d. automobiliu iki Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Lukiškių skg. 6, Vilniuje, atgabeno ne mažiau kaip 3,5629 g polietileniniame maišelyje supakuotos narkotinės medžiagos kanapių, kuriose delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 19,4 proc., ir šią medžiagą perdavė A. Z., o šis, laikydamas drabužių kišenėje, įnešė ją į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo patalpas ir perdavė V. P. Tą pačią dieną V. P., dalyvaujant A. Z., perdavė narkotinę medžiagą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam A. Z., pastarojo neįspėdamas, kad perduodama medžiaga yra narkotinė, ir nurodė ją paslėpti. Nežinodamas, kad perduota medžiaga yra narkotinė, vykdydamas V. P. nurodymą, A. Z. paslėpė ją ūkio aptarnavimo būrio patalpose. Po to, 2017 m. spalio 2 d. apie 6.00 val., pasikvietęs A. Z. ir šiam nurodęs, kad anksčiau perduota medžiaga yra narkotinė medžiaga kanapės, V. P. davė jam nurodymą šią medžiagą išplatinti parduodant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime esantiems nuteistiesiems už 1000 Eur, iš šių pinigų 600 Eur perduoti jam, o 400 Eur palikti sau. A. Z. apie tai informavo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnus, o šie 2017 m. spalio 3 d. apie 10.00 val. kratos metu rado minėtą narkotinę medžiagą. Šiais veiksmais A. Z. ir V. P. padarė didelę neturtinę žalą valstybei, normaliam valstybės tarnybos funkcionavimui ir valstybės vardu veikiančiam juridiniam asmeniui – Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, nes sumenkino šios įstaigos, privalančios kontroliuoti joje laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų elgesį, įvaizdį, diskreditavo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, dirbančio pataisos įstaigoje, vardą, jų neteisėtas veikimas turėjo tiesioginių neigiamų pasekmių normaliam šios įstaigos darbui, kadangi sudarė galimybę ir sąlygas nuteistiesiems disponuoti civilinėje apyvartoje uždraustais daiktais, taip pat sudarė pagrindą susiformuoti tarp nuteistųjų nuostatoms apie galimybę apeiti draudimus ir apie įstaigos nesugebėjimą užtikrinti jų izoliavimo.

2.   Be to, A. Z. buvo kaltinamas bendrininkų grupe su V. P. padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, t. y. tuo, kad susitarė priimti ir priėmė kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Pagal A. Z. suformuluotą kaltinimą 2017 m. rugsėjo mėn., nuteistajam E. J. paprašius, jis už piniginį atlygį (300 Eur) kartu su V. P. mobiliojo ryšio telefonų salone nupirko mobiliojo ryšio telefoną, įnešė jį į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir perdavė E. J. Kitą dieną V. P. paskambino E. J. nurodytu telefono numeriu E. L. ir susitarė dėl piniginio atlygio perdavimo aplinkybių. Sutartu laiku A. Z. kartu su V. P. nuvyko prie prekybos centro „Rimi“, esančio Žirmūnų g. 64, Vilniuje, ten E. L., nežinodamas, kad perduodamos lėšos naudojamos nusikalstamai veikai vykdyti – pareigūnams papirkti, nuteistojo E. J. nurodymu perdavė V. P. 300 Eur, o pastarasis dalį šių pinigų, 150 Eur, atidavė A. Z.

3.   V. P. taip pat nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), ši teismų sprendimų dalis prokuroro kasaciniu skundu neskundžiama.

II. Kasacinio skundo argumentai

4.   Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. Puškorius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį dėl A. Z. išteisinimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, A. Z. ir V. P. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir A. Z. priteisto iš viso 12 000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. Z. ir V. P., neįvykdė pareigos išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, palyginti įrodymus tarpusavyje, siejant juos į logišką vientisą grandinę, ir padaryti faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, o apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, šios pareigos nesilaikė, vadovavosi pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, neatsižvelgė į byloje esančius A. Z. ir V. P. kaltinančius duomenis ir nuosprendį grindė prielaidomis. Taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimai.

4.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima konstatuoti, jog A. Z. susitarė priimti kyšį, jį priėmė ir tarp jo bei V. P. buvo aiškus susitarimas įnešti mobiliojo ryšio telefoną į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą bausmę atliekančiam nuteistajam, nepagrįsta. Teismas neįvertino byloje esančiuose kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose Nr. 1425, 1514, 1695, 1701, 1744 užfiksuotos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, iš kurio matyti, kad A. Z. suprato ir žinojo apie V. P. galimai už piniginį atlygį perduodamus nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus ir bendradarbiavo su juo, sužinodamas daiktų poreikį nuteistiesiems ir juos nupirkdamas.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi A. Z. ir V. P. teisme duotais parodymais, kurie iš esmės skiriasi nuo jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Parodymus jie pakeitė motyvuodami tuo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai jiems darė neteisėtą psichologinį spaudimą, dėl to jie apklausose davė netikslius parodymus. Įvertinus ikiteisminio tyrimo metu šių asmenų duotus parodymus ir rašytinius prisipažinimus, matyti, kad jie susitarė dėl mobiliojo ryšio telefono įnešimo į Lukiškių tardymo izoliatorių- kalėjimą. Nors A. Z. ir V. P. teigė, kad prieš juos buvo naudojamas psichologinis spaudimas, teismai konstatavo, kad byloje nėra jokių šį teiginį patvirtinančių duomenų, todėl lieka aišku, kodėl teismai vadovavosi tik jų parodymais, duotais teisme, šių parodymų negretino ir neanalizavo su kitais byloje esančiais duomenimis. Pabrėžtina, kad antrajame A. Z. prisipažinime nurodytos aplinkybės, kaip jis kartu su V. P. organizavo draudžiamų daiktų patekimą į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, sutampa su pirmiau nurodytais bylos duomenimis.

4.4. Negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. Z., priešingai nei V. P., nė karto nėra bendravęs su E. L., įvairiais laikotarpiais skolino V. P. pinigus, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis dalyvavo darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas vadovavosi tik A. Z. parodymais, duotais teisme, neanalizavo jų kitų bylos aplinkybių kontekste. Iš visų šių aplinkybių matyti, kad nors A. Z. galimai ir skolino V. P. pinigus, iš pastarojo gauti 150 Eur nebuvo jam grąžinta skola, tai buvo atlygis už įneštą mobiliojo ryšio telefoną. A. Z. ne tik suvokė ir žinojo, kokiu tikslu V. P. įsigijo telefoną, bet ir veikė bendrai su juo – susitarė priimti ir priėmė kyšį už nuteistiesiems neleistino daikto – mobiliojo ryšio telefono – įnešimą į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.

4.5. A. Z. ir V. P. išteisinti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį teismams nepagrįstai konstatavus, kad byloje esantys duomenys yra prieštaringi ir nepaneigta versija, jog narkotinės medžiagos buvo rastos atsitiktinai. Iš A. Z. ir A. Z. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad pastarasis su V. P. susitarė įnešti ir įnešė į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą narkotines medžiagas. A. Z. parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, byloje nėra gauta jokių duomenų, kad jis būtų suinteresuotas bylos baigtimi, siektų apkalbėti A. Z. ir V. P. ir jo parodymais neturėtų būti vadovaujamasi. Pažymėtina, kad A. Z. parodymus apie V. P. ir A. Z. atliktus veiksmus patvirtino ir kriminalinės žvalgybos pareigūnas L. N., jis nurodė, kad A. Z. jam pranešė, jog ūkio aptarnavimo būrio sporto salėje laikoma A. Z. ir V. P. įnešta narkotinė medžiaga. Kaip jau minėta, teismai nenustatė jokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų padarytų pažeidimų, susijusių su įtariamųjų teisėmis ar netinkamai atliktais procesiniais veiksmais, todėl darytina išvada, kad A. Z. teisme duoti parodymai tėra jo pasirinkta gynybinė taktika. A. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, rašytinių paaiškinimų objektyvumą iš dalies patvirtina ir tai, kad šie duomenys buvo gauti iki apklausiant A. Z., kai šis dar nebuvo nurodęs jokių konkrečių galimo pareigūnų papirkimo aplinkybių.

4.6. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad L. N. nesurašė tarnybinio pranešimo dėl A. Z. ir V. P. padarytos nusikalstamos veikos. Byloje esančiame rašte Nr. 3-11RN-227(RN) nurodyta, kad „<...> po to A. Z. nuėjo pas prižiūrėtoją V. P. V. P. A. Z. pasiūlė ieškoti kalėjime klientų, kuriems reikia degtinės, narkotikų ir t. t., o V. P. kartu su (duomenys neskelbtini) Z. pristatys jam, ko reikia, o pinigai bus dalinami <...>“ (Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nurodė, kad rašte padaryta techninė klaida – antrame sakinyje nesuderintas linksnis, vietoj „A. Z.“ turėtų būti „A. Z.“, ir netiksliai nurodyta pavardė – vietoj „V. P.“ turėtų būti „V. P.“). Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, pirmiau nurodytas raštas patvirtina A. Z. duotus parodymus ir V. P. bei A. Z. planuotus ir vėliau atliktus veiksmus, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo šiuo raštu. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti liudytojo L. N. parodymais ar juos vertinti kaip nepatikimus. Tai, kad narkotinė medžiaga – kanapės – kratos metu rasta neatsitiktinai ir jos atsiradimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime aplinkybės susijusios su A. Z. ir V. P. neteisėtais veiksmais, patvirtina byloje esančių įrodymų visuma (liudytojų A. Z. ir L. N. parodymai, kratos protokolas, raštas Nr. 3-11RN-227(RN)).

4.7. Byloje įvertintos ne visos aplinkybės, reikšmingos A. Z. turėtų proceso išlaidų atlyginimui priteisti, jo dydžiui nustatyti. Pirmosios instancijos teismas nevertino priteisiamų atlyginti išlaidų būtinumo ir pagrįstumo, neaptarė pateiktų dokumentų (išrašytų sąskaitų, išrašų iš profesinės bendrijos banko sąskaitų) turinio, nėra aiškūs sprendimo A. Z. priteisti 10 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo motyvai, neatskleistas teismo vidinis įsitikinimas, kodėl pasirinkta būtent tokia suma, kas ją sudaro (ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo stadijoje A. Z. patirtos išlaidos), nenurodyta, kurios išlaidos vertinamos kaip būtinos konkrečiame proceso etape patirtos išlaidos, o kurios – ne, nepasisakyta dėl tokių išlaidų dydžio pagrįstumo ir jį lemiančių kriterijų (advokato paslaugų įkainių, jų proporcingumo). Teismas taip pat nenurodė, kokią įtaką sprendimui priteisti 10 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo turi kiekviena iš teismo pažymėtų bylos trukmei įvertinti reikšmingų aplinkybių (posėdžių nevykimas dėl pandeminės situacijos ar kitų proceso dalyvių kaltės), neaptarė, kaip konkrečiai tirtų nusikalstamų veikų skaičius ir bylos sudėtingumas siejamas su A. Z. suteiktomis teisinių paslaugų rūšimis, jų intensyvumu, trukme, nepasisakė, ar pateiktose gynėjo sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos buvo realiai suteiktos ir pan. Pirmiau nurodytos aplinkybės svarbios, siekiant tinkamai nustatyti išteisintajam priteisiamo išlaidų atlyginimo dydį, taip užtikrinant pagrįsto ir teisingo nuosprendžio priėmimą. Prokuroras apeliaciniame skunde šias aplinkybes detaliai nurodė, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų iš esmės nenagrinėjo, tik deklaratyviai pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadas ir jokiais argumentais nepagrindė priteisiamų atlyginti išlaidų dydžio pagrįstumo ir būtinumo.

4.8. Pažymėtina, kad A. Z. gynėjo nurodyta išteisintojo patirtų teisinės pagalbos išlaidų suma neatitinka į baudžiamąją bylą pateiktų dokumentų. Advokatų profesinės bendrijos „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“ A. Z. išrašytų sąskaitų suma sudaro 21 780 Eur, tačiau A. Z. ir V. Z. į advokatų profesinės bendrijos banko sąskaitą iš viso pervedė tik 12 680 Eur. Į bylą nebuvo pateikti duomenys, pagrindžiantys likusios dalies – 9100 Eur – pervedimą. Be to, A. Z. gynėjas teisme nurodė, kad bendra išteisintojo patirtų teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 15 730 Eur (su PVM) (ikiteisminio tyrimo stadijoje 6050 Eur, o teisminio nagrinėjimo metu – 9680 Eur). Esant šioms aplinkybėms, darytina pagrįsta išvada, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenustatinėjo aplinkybių, susijusių su A. Z. patirtomis išlaidomis, jų dydžiu, o vadovavosi tik pateiktomis sąskaitomis faktūroms ir išrašais iš banko sąskaitų, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų pašalintos pagrįstai kilusios abejonės dėl priteisiamo išlaidų atlyginimo dydžio pagrįstumo.

4.9.  Be to, teismai nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su išlaidų apskaičiavimu. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IR-184 priėmė Rekomendacijas dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo, šios rekomendacijos įsigaliojo nuo 2022 m. gegužės 1 d. (toliau – Rekomendacijos). Jos nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama nustatant atlygintinų asmens patirtų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose suteiktoms teisinėms paslaugoms apmokėti dydį ir atlygintinų išlaidų rekomenduojamą maksimalų dydį. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir objektyviai pasisakyti dėl prokuroro apeliaciniame skunde nurodomų pirmosios instancijos teismo galimai padarytų pažeidimų nustatant priteisiamų atlyginti išlaidų dydį, privalėjo atsižvelgti į minėtų rekomendacijų reikalavimus ir kriterijus bei jų kontekste įvertinti A. Z. gynėjo pateiktus dokumentus (sąskaitas faktūras, banko išrašus), tačiau tai nebuvo padaryta. Nustatęs, kad išteisintojo gynėjo pateiktų dokumentų dėl teisinių paslaugų suteikimo turinys neaiškus, teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl jais vadovaujasi. Nepagrįstas yra teismo argumentas, kad tiek teisės aktų leidyba, tiek teismų praktika šiuo klausimu dar tik pradeda formuotis, todėl, net ir nustačius atitinkamus netikslumus ar abejones dėl teisinių paslaugų suteikimo realumo, išlaidų dydžio nustatymo, nėra pagrindo naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Šis teismo argumentas iš esmės nesuderinamas su pagrindiniu baudžiamojo proceso principu, jog nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

4.10. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepateikė motyvų dėl išteisintajam A. Z. priteisto 2000 Eur išlaidų atlyginimo už nagrinėjant bylą apeliacine tvarka suteiktas teisines paslaugas. Skundžiamame nuosprendyje nemotyvuotas priteistų atlyginti išlaidų pagrįstumas ir būtinumas, teismo argumentai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įvyko trys posėdžiai ir gynėjas atliko prokuroro apeliacinio skundo analizę, nėra pakankami konstatuoti, kad išteisintajam pagrįstai priteista 2000 Eur suma. Teismas nenurodė, kokiais duomenimis vadovaujantis buvo priteistas išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas, ir nepasisakė dėl pirmiau nurodytų rekomendacijų taikymo, vertinant suteiktų teisinių paslaugų pagrįstumą, jų įkainius, sugaištas valandas ir pan.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.   Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6.   Nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių aplinkybių nenustatydamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, nusprendžiama apeliacinės instancijos teisme, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-P-135-648/2016, 2K-102-788/2021).

7.   Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad didelė dalis jo argumentų skirta teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ginčyti, kasatorius taip pat nesutinka su teismų išvadomis, padarytomis įvertinus konkrečius byloje surinktus įrodymus (kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolus, A. Z. ir L. N. parodymus, A. Z. ir V. P. parodymus bei jų rašytinius prisipažinimus), pats juos analizuoja ir kitaip nei teismai interpretuoja jų įrodomąją reikšmę. Tokie argumentai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo ir jo pagrindu – kitokių išvadų dėl A. Z. ir V. P. kaltės, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo procesu šioje byloje, nagrinėtini tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl kasatoriaus nurodomų BPK pažeidimų, susijusių su netinkamu įrodymų vertinimu

8.   Kasaciniame skunde nesutinkama su dalimi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo ir pateiktomis išvadomis. Kasatoriaus teigimu, sprendimus dėl A. Z. išteisinimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, taip pat A. Z. ir V. P. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį lėmė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepalygino įrodymų tarpusavyje ir nesusiejo jų į logišką vientisą grandinę, neatsižvelgė į byloje esančius A. Z. ir V. P. kaltinančius duomenis ir nuosprendžius grindė prielaidomis, be to, padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas.

9.   Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje sprendimas išteisinti A. Z. dėl visų jam pareikštų kaltinimų, o V. P. išteisinti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį argumentuojamas tuo, kad byloje nepakanka duomenų neabejotinai ir vienareikšmiškai išvadai, jog jie padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl, vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės yra aiškinamos kaltinamųjų naudai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, šiam esminiam žemesnės instancijos teismo argumentui pritarė.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

11. Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonių, aiškinamų kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonių gali kilti dėl bet kurių bylos elementų – dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų.

12. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-112-628/2023).

13. Įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, joje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-211-628/2022).

14. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), neturi pagrindo pripažinti, kad teismas esmingai pažeidė pirmiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles.

15. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėdamas iš esmės analogiškus kaip ir kasaciniame skunde prokuroro apeliacinio skundo argumentus, iš naujo įvertino įrodymus, pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir jų vertinimo, daug dėmesio skirdamas byloje esančių įrodymų turinio analizei ir iš jos kylančių išvadų pagrįstumui. Išsamūs teisiniai argumentai dėl A. Z. išteisinimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį pateikti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 15–20 punktuose. Apeliacinės instancijos teismas aptarė ir įvertino ne tik teisiamajame posėdyje, bet ir ikiteisminio tyrimo metu duotus A. Z. ir V. P. parodymus, taip pat ir jų nuoširdžiuose prisipažinimuose išdėstytas aplinkybes. Teismas nurodė, kad kaltinimas A. Z. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį iš esmės grindžiamas vien V. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis kartu su A. Z. nuteistojo vardu E. prašymu už piniginį atlygį į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą įnešė mobiliojo ryšio telefoną, tačiau šių parodymų V. P. teisiamajame posėdyje nepatvirtino ir A. Z. dalyvavimą darant nusikalstamą veiką paneigė. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-387/2022). Šį reikalavimą apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvykdė, tarpusavyje palyginęs viso proceso metu duotus V. P. ir A. Z. parodymus su kitais bylos duomenimis. Teismas motyvuotai konstatavo, kad A. Z. iš tiesų kartu su V. P. vyko pirkti mobiliojo ryšio telefono ir iš pastarojo gavo 150 Eur, tačiau vien šios aplinkybės savaime nepatvirtina kaltinimo teiginio, kad A. Z. pokalbio su nuteistuoju E. J. metu, dalyvaujant ir V. P., susitarė priimti ir vėliau priėmė kyšį už neteisėtą veikimą – mobiliojo ryšio telefono įnešimą į pataisos įstaigą. Nors kasaciniame skunde tokia išvada ginčijama, jame nepateikiama jokių įtikinamų apeliacinės instancijos teismo argumentus paneigiančių kontrargumentų, tik savaip interpretuojant tuos pačius bylos duomenis siekiama kitokio jų įvertinimo. Nekartodama visų teismo išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija nurodo tik esminius iš jų: 1) byloje nenustatyta, kad A. Z. būtų bendravęs ar kitaip palaikęs ryšį su jam pareikštame kaltinime nurodytais E. L. ir E. J.; 2) A. Z. bendravo su V. P. ir ne tarnybos metu, įvairiais laikotarpiais skolino jam pinigų, todėl lieka nepaneigta A. Z. versija, kad iš V. P. gauti 150 Eur buvo grąžinta skola; 3) nors kaltinime A. Z. nurodoma, kad neteisėtus veiksmus jis atliko 2017 m. rugsėjo mėn., bylos duomenys (taip pat ir kasatoriaus cituojamos kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole pateiktos pokalbių išklotinės) leidžia daryti prielaidą, jog kaltinime nurodyto telefono pirkimas galėjo vykti ir vėliau, lapkričio mėn., tačiau jokie šiuo laikotarpiu atlikti neteisėti veiksmai A. Z. pareikštame kaltinime neinkriminuoti.

16. Nėra pagrindo nesutikti ir su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, padarytomis patikrinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl A. Z. ir V. P. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį teisėtumą bei pagrįstumą. Ir šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos duomenys yra pernelyg prieštaringi ir kaltinimas grindžiamas daugiausia prielaidomis, neleidžiančiomis daryti kategoriškos išvados dėl A. Z. ir V. P. kaltės. Šį teiginį pagrindžiantys teismo argumentai nurodyti skundžiamo nuosprendžio 28–29 punktuose. V. P. viso proceso metu kategoriškai neigiant kaltę dėl narkotinių medžiagų perdavimo nuteistiesiems Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, jo ir A. Z. kaltę valstybinis kaltintojas grindė visų pirma A. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotais, tačiau teismo posėdyje nepatvirtintais parodymais ir jo nuoširdžiame prisipažinime nurodytomis aplinkybėmis, jog jis, vykdydamas susitarimą su V. P., automobilių stovėjimo aikštelėje šalia pataisos namų, paėmęs iš jo narkotinę medžiagą kanapes, įnešė ją į įstaigos vidų ir atidavė V. P., o šis perdavė minėtą medžiagą bausmę atliekančiam A. Z. platinti nuteistiesiems. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pagrindą vadovautis principu in dubio pro reo nustatė įvertinęs reikšmingus vieno iš esminių liudytojų dėl šios bylos dalies A. Z. parodymų prieštaravimus tarpusavyje ir kitiems bylos duomenims (ikiteisminio tyrimo metu tvirtinęs, kad pokalbis dėl narkotinių medžiagų platinimo pataisos įstaigoje vyko su V. P. ir A. Z., teisiamajame posėdyje A. Z. pastarojo dalyvavimą pokalbyje paneigė; pagrįstų abejonių A. Z. parodymų patikimumu teismui sukėlė ir jo teiginiai, kad jis iš pradžių nežinojo, koks V. P. jam perduoto maišelio turinys, ir kad šį maišelį jis tiesiog numetė bendro naudojimo ūkio aptarnavimo būrio patalpose, nors kratos metu jis buvo rastas paslėptas po svarstyklėmis), taip pat atsižvelgdamas į narkotinių medžiagų radimo aplinkybes (bylos duomenimis patikimai nepaneigta, kad kaltinime nurodyta narkotinė medžiaga nuteistųjų bendro naudojimo patalpose rasta atsitiktinai, vykstant kinologų planiniam užsiėmimui su šunimis, o ne iš anksto suplanuotai kratai, reaguojant į A. Z. pareigūnui L. N. perduotą informaciją).

17. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose asmens kaltė padarius nusikalstamą veiką gali būti grindžiama ir netiesioginiais įrodymais, iš pradžių pagrindžiančiais tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes, tačiau prokuroro kasaciniame skunde daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tokius A. Z. ir V. P. kaltinančius duomenis ir nuosprendį grindė prielaidomis, nėra pagrįsta. Kasatoriaus pateikiamas įrodymų tarpusavio ryšio vertinimas ir iš to daromos išvados nepašalina pirmiau nurodytų įrodymų tyrimo metu sukeltų abejonių dėl A. Z. ir V. P. kaltės, šių abejonių nėra galimybės pašalinti BPK nustatyta tvarka.

18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas esminių BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimų nepadarė, aiškinosi visas bylos aplinkybes ir vertino įrodymus atskirai bei jų visumą.

19. Kasaciniame skunde taip pat nurodomi apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų pažeidimai, tačiau šis argumentas yra deklaratyvus ir prieštarauja skundžiamo nuosprendžio turiniui, nes teismas, kaip to reikalaujama pagal minėtas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, išdėstė motyvuotas išvadas dėl prokuroro apeliacinio skundo ir nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl šis skundas atmetamas.

Dėl išteisintajam A. Z. priteisto išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo dydžio

20. Kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išteisintajam A. Z. iš valstybės priteisto patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo dydžiu. Kasatoriaus teigimu, priteistos pinigų sumos yra aiškiai per didelės, nustatytos nesilaikant Rekomendacijose nurodytos tokių išlaidų maksimalaus dydžio apskaičiavimo tvarkos. Šie kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti.

21. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens išteisinimo atveju teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi įstatymų leidėjas konkrečių aplinkybių, į kurias teismai, spręsdami dėl tokio pobūdžio proceso išlaidų atlyginimo (nustatydami jų dydį), turi atsižvelgti, nedetalizavo. Rekomendacijų dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo nuostatos, tarp jų ir dėl tokių išlaidų apskaičiavimo tvarkos, jų maksimalaus dydžio, yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas aplinkybių, reikšmingų būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydžiui nustatyti, nustatymą paliko teismų diskrecijai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-976/2023).

22. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Tokiu atveju, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, be bylos sudėtingumo, jos apimties, kitų svarbių aplinkybių, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-8-696/2015, 2K-84-699/2015, 2K-373-976/2018 ir kt.). Proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-225-303/2019), t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta.

23. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje iš dalies sutiko su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, pakartojamais kasaciniame skunde, kad išteisintojo A. Z. gynėjo apeliacinio proceso metu pateiktos viso proceso metu suteiktų paslaugų ataskaitos nėra tikslios, tačiau pagrįstai konstatavo, kad ši aplinkybė savaime netrukdo apskaičiuoti priteistino išlaidų šioms paslaugoms apmokėti atlyginimo dydžio.

24. Pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta 10 000 Eur suma, nors ir ženkli, atitinka išteisintojo ir valstybės interesų pusiausvyrą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad gynėjas į procesą įstojo dar ikiteisminio tyrimo metu ir šioje bylos stadijoje analizavo bylos medžiagą bei rengė procesinius dokumentus, o pirmosios instancijos teisme įvyko 21 posėdis, 15-oje iš jų, dalyvaujant gynėjui, buvo atliekami išsamūs proceso veiksmai, įrodymų tyrimas. Bylos sudėtingumą ir apimtį apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip vidutinius, nemažai laiko sugaišta aiškinantis A. Z. parodymų prieštaravimus, kurie nebuvo nulemti neteisėto pareigūnų elgesio. O priimdamas sprendimą priteisti išteisintajam 2000 Eur patirtoms išlaidoms advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, teismas atsižvelgė į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įvyko trys teismo posėdžiai, buvo atliekamas įrodymų tyrimas apklausiant nuteistąjį A. Z., taip pat byloje pateikti papildomi procesiniai dokumentai. Teismas įvertino ir tai, kad bylos medžiaga gynėjui buvo žinoma, todėl papildomu jo darbu laikytina prokuroro apeliacinio skundo analizė ir apsikeitimas daugeliu atvejų jau iš proceso pirmosios instancijos teisme žinomais argumentais.

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išteisintajam A. Z. priteistas išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas yra pagrįstas, nėra aiškiai per didelis, atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismai pakankamai ženkliai sumažino išteisintojo ir jo gynėjo prašomo priteisti išlaidų atlyginimo sumas.

26. Kasacinės instancijos teismo posėdyje išteisintojo A. Z. gynėjas pateikė prašymą priteisti išteisintajam išlaidų atlyginimą advokato paslaugoms, suteiktoms nagrinėjant bylą kasacine tvarka, apmokėti. 3630 Eur išlaidos pagrįstos PVM sąskaita faktūra, jos pagrindu atliktą mokėjimą patvirtinančiu banko išrašu ir ataskaita apie išteisintajam suteiktas teisines paslaugas, kurioje nurodoma, kad turėtos proceso išlaidos susideda iš prokuroro kasacinio skundo ir bylos medžiagos analizės, susipažinimo su dokumentais Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, paaiškinimų rengimo ir gynėjo dalyvavimo teismo posėdyje, kliento konsultacijų.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą (prokuroro kasacinis skundas atmestas), bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka trukmę, išteisintojo gynėjo darbo laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą ir apimtį, aplinkybę, kad gynėjas išteisintojo interesus gynė viso proceso metu, taigi bylos aplinkybės jam buvo žinomos, nusprendžia, kad prašoma atlyginti 3630 Eur proceso išlaidų suma mažintina iki 1200 Eur dydžio, šis dydis atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą atmesti. Išteisintajam A. Z. priteisti iš valstybės 1200 Eur patirtų proceso išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimą.

Teisėjai                                                                                                Eligijus Gladutis

Artūras Pažarskis

Algimantas Valantinas