eA-725-968/2023

Administracinė byla Nr. eA-725-968/2023 Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00026-2022-0 Procesinio sprendimo kategorija 36 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 14 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.  Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 21-IL-40-2004-e „Atsisakyti A. J. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. 1), panaikinti Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 21-IL-40-2005-e „Atsisakyti A. J. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. 2) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.  Pareiškėjas skundą grindė tokiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas Šiaulių AVPK pateikė 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymą Nr. 18-G-40-02034-e išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus šaunamuosius ginklus) (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymas Nr. 18-G-40-02034-e), kurie pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnį priskiriami B kategorijos ginklams. Šiaulių AVPK 2018 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 18-IL-40-00912-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešioti) ginklus“ (toliau – ir Šiaulių AVPK 2018 m. spalio 22 d. sprendimas) atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė ir Regionų apygardos administracinis teismas Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino Šiaulių AVPK 2018 m. spalio 22 d. sprendimą ir įpareigojo Šiaulių AVPK pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymą Nr. 18-G-40-02034-e išnagrinėti iš naujo. Šio teismo sprendimo Šiaulių AVPK apeliacine tvarka neskundė, šis įsiteisėjo.

2.2. Įsiteisėjus Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 31 d. sprendimui, pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių AVPK 2021 m. gegužės 3 d. su paklausimu, ar pakartotiniam pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymo Nr. 18-G-40-02034-e nagrinėjimui nėra reikalinga pateikti papildomų duomenų, dokumentų. Šiaulių AVPK nurodė pareiškėjui užpildyti naują prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus formą, pateikti tuos pačius dokumentus, kurie buvo pateikti kartu su 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymu Nr. 18-G-40-02034-e, sumokėti 21 Eur rinkliavą.

2.3. Pareiškėjas gavo Šiaulių AVPK 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 21-IL-40-00679-e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Šiaulių AVPK 2021 m. gegužės 17 d. sprendimas). Pareiškėjas šį sprendimą apskundė ir Regionų apygardos administracinis teismas Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, Šiaulių AVPK 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikino, įpareigojo Šiaulių AVPK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymą Nr. 18-G-40-02034-e ir pareiškėjo 2021 m. gegužės 3 d. prašymą (Nr. 21-G-40-01772-e).

2.4. Pareiškėjas gavo Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 1, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymas Nr. 18-G-40-02034-e, ir Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 2, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2021 m. gegužės 3 d. prašymas (Nr. 21-G-40-01772-e). Pareiškėjo 2021 m. gegužės 3 d. prašymas (Nr. 21-G-40-01772-e) yra tik pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymo Nr. 18-G-40-02034-e papildymas. Todėl jis neturėjo būti nagrinėjamas atskirai nuo pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymo Nr. 18-G-40-02034-e. Kadangi Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimų motyvai yra visiškai vienodi, Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. 2 turi būti panaikintas, nes negali pareiškėjui sukelti jokių materialinių teisinių pasekmių.

2.5. Priimant Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 1 buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 dalyje, 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Regionų apygardos administracinis teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendime nurodyta, kad Šiaulių AVPK, priimdamas 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą, taikė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, kuri įsigaliojo vėliau, t. y. 2021 m. gegužės 5 d. (2021 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 2, 11, 13, 16, 17, 18, 19, 21, 24,2 5, 30, 40 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIV-283).

2.6. Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimuose Šiaulių AVPK neteisingai įvertino pareiškėjo asmenybę apibūdinančius duomenis, nevertino šių duomenų visumos, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas linkęs kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimuose nurodytas vienintelis pareiškėjo teistumas, gautas prieš daugiau kaip dešimt metų (2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu), neturėtų būti vertinamas taip, lyg pareiškėjas yra potencialus tokių nusikalstamų veikų vykdytojas. Pareiškėjas buvo jaunas, neturėjo gyvenimiškos patirties, neįvertino savo veiksmų pasekmių, todėl, miške radęs pamestą ar paliktą medžioklinį šautuvą, nemanė, kad jo veiksmai yra pavojingi. Pareiškėjas kaltę pripažino, jo pasitaisymą pripažino teismas, prieš terminą panaikindamas teistumą.

2.7. Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimuose nurodyti Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimai yra skirtingo pobūdžio ir nėra tokie pavojingi, kad būtų pagrindas pareiškėją vertinti kaip keliantį grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. KET pažeidimai pagal Įstatymą nėra savarankiškas pagrindas leidimui laikyti (nešioti) ginklą neišduoti ar jį panaikinti. Pareiškėjo padaryti KET pažeidimai yra atsitiktinio pobūdžio. Aplinkybė, jog pareiškėjas, nuolat vairuodamas automobilius, yra padaręs tik su tuo susijusius KET pažeidimus, patvirtina, kad pareiškėjas paklūsta teisinės tvarkos taisyklėms. Pareiškėjas, nusižengęs, visada pripažindavo savo kaltę, yra sumokėjęs visas paskirtas jam baudas. Todėl pareiškėjas, teikdamas prašymus išduoti leidimą laikyti (nešioti) ginklą, iš valstybės ir visuomenės pusės tikisi atlaidumo.

2.8. Nors pareiškėjas į bylas teikė duomenis, charakterizuojančius pareiškėją teigiamai, kaip ūkininką, medžiotojų būrelio narį. Tačiau Šiaulių AVPK, priimdamas skundžiamus sprendimus, vertino tik policijos duomenų bazėse esančius duomenis ir nevertino kitų pareiškėjo asmenybę charakterizuojančių duomenų. Pareiškėjas charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą, vadovauja verslui, kaip minėta, ūkininkauja, neturi žalingų įpročių, gyvena tvarkingą, socialiai atsakingą gyvenimą, ką patvirtina teismui pateiktos bendruomenės, seniūnijos, verslo partnerio charakteristikos. Šiaulių AVPK, priimdamas skundžiamus sprendimus, neįvykdė teismo įpareigojimo ir išsamiai neįvertino pareiškėjo individualios situacijos, nerinko bei neprašė pateikti jokių kitų pareiškėją charakterizuojančių duomenų. Tai leidžia teigti, kad Šiaulių AVPK pareiškėjo prašymus įvertino formaliai, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas apie pareiškėjo galimą grėsmę visuomenei.

2.9. Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimuose nurodytas pareiškėjo nubaudimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 290 straipsnio 7 dalį ir 290 straipsnio 1 dalį (dėl 2020 m. lapkričio 10 d. kito medžiotojo pribaigto sužeisto tauriojo elnio patino) nėra įsiteisėjęs. Todėl Šiaulių AVPK, konstatuodamas, kad pareiškėjas padarė šį pažeidimą, pažeidė nekaltumo prezumpciją. Skundžiamais Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimais Šiaulių AVPK neproporcingai apribojo pareiškėjo teisę gauti leidimą laikyti (nešioti) ginklą.

2.10.  Aptartas Šiaulių AVPK veikimas (labiau neveikimas) prieštarauja viešojo administravimo objektyvumo principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punkte.

3.  Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Šiaulių AVPK atsiliepime į skundą nurodė:

3.1. Vadovaujantis Įstatymu ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintu Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašu (2019 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-649 redakcija) (toliau – ir Aprašas) buvo atlikti du patikrinimai siekiant nustatyti, ar nėra priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui galėtų būti neišduodamas.

3.2. Atliekant patikrinimus nustatyta, kad per pastaruosius 10 metų pareiškėjas 13 kartų baustas už administracinio pobūdžio pažeidimus. Pareiškėjo padaryti teisės pažeidimai, tiek dėl jų padarymo laiko, tiek dėl jų pobūdžio yra savaime pavojingi ir neabejotinai keliantys grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, visuomenės saugumui, aktualūs laiko aspektu. Šie pažeidimai, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, yra aktualūs Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme. Pareiškėjas padarė ne tik labai daug pažeidimų, bet jie yra ir nuolat pasikartojantys, kas rodo, kad jis ne tik linkęs pažeidinėti įstatymus, bet ir visiškai nelinkęs keisti savo elgesio. Pareiškėjas toleruoja įstatymo nesilaikymą įvairiose gyvenimo srityse kaip jam priimtiną elgesį.

3.3. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalį ir jam skirtas 25 parų areštas. Nors pareiškėjo teistumas yra išnykęs, tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimą ši asmens biografijos aplinkybė yra reikšminga taikant Įstatymo nuostatas. Atsižvelgus į tai, kad šie pareiškėjui inkriminuoti veiksmai atlikti dar nepraėjus pakankamai laiko (po pareiškėjo teistumo išnykimo arba panaikinimo nepraėjo 15 metų), darytina išvada, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas nebekelia grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

3.4. Pareiškėjo padaryta nusikalstama veika, neteisėtai disponuojant šaunamuoju ginklu, padaryti administracinio pobūdžio pažeidimai, jų kiekis, pastovumas, taikytos bausmės, administracinės atsakomybės neefektyvumas, pareiškėjo požiūris į pažeidimus ir savo atsakomybę bei tolesnį įstatymų laikymąsi, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį sąmoningai nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, ignoruoti bendro gyvenimo teisinėje valstybėje ir saugioje visuomenėje taisykles. Todėl buvo pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

3.5. Aprašo 7 punkte nurodyti dokumentai, kuriuos asmuo, pageidaujantis gauti ar patikslinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pagal savo gyvenamąją vietą teritorinei policijos įstaigai tiesiogiai arba per Policijos elektroninių paslaugų sistemą. Vadovaujantis Aprašo 10 punktu, prašymo nagrinėjimo pradžia laikoma visų reikiamų ir tinkamai įformintų dokumentų pateikimo diena. Pareiškėjas pateikė visus privalomus dokumentus ir jie buvo įvertinti gavus jo prašymą. Tokių dokumentų kaip ūkininko pažymėjimas ar narystę asociacijoje patvirtinančių dokumentų pateikimas nėra numatytas Aprašo 12 punkte. Todėl jie pagrįstai laikyti pertekliniais ir neinformatyviais Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme. Sprendžiant dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo (atsisakymo) Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme nesivadovaujama charakteristikose pateikiama subjektyvia nuomone.

II.

4.  Regionų apygardos administracinis teismas Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.  Teismas nustatė:

5.1. Pareiškėjas Šiaulių AVPK pateikė 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymą Nr. 18-G-40-02034-e išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus šaunamuosius ginklus). Šiaulių AVPK 2018 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 18-IL-40-00912-e pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, Šiaulių AVPK 2018 m. spalio 22 d. sprendimas panaikintas ir Šiaulių AVPK įpareigotas pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymą Nr. 18-G-40-02034-e išnagrinėti iš naujo.

5.2. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 3 d. kreipėsi į Šiaulių AVPK su nauju 2021 m. gegužės 3 d. prašymu (Nr. 21-G-40-01772-e) išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Šiaulių AVPK priėmė Šiaulių AVPK 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą. Įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, Šiaulių AVPK 2021 m. gegužės 17 d. sprendimas panaikintas ir Šiaulių AVPK įpareigotas pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymą Nr. 18-G-40-02034-e ir 2021 m. gegužės 3 d. prašymą (Nr. 21-G-40-01772-e) išnagrinėti iš naujo.

5.3. Šiaulių AVPK priėmė Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 1, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymas Nr. 18-G-40-02034-e.

5.4. Šiaulių AVPK priėmė Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 2, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2021 m. gegužės 3 d. prašymas (Nr. 21-G-40-01772-e).

6.  Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami Šiaulių AVPK sprendimai yra priimti institucijos, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu. Teismo vertinimu, Šiaulių AVPK sprendimai sukelia pareiškėjui tiesiogines teisines pasekmes, kadangi juose išreikštas Šiaulių AVPK atsisakymas atlikti pareiškėjo prašomus atlikti veiksmus, t. y. nepatenkinti 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymas Nr. 18-G-40-02034-e ir 2021 m. gegužės 3 d. prašymas (Nr. 21-G-40-01772-e).

7.  Teismas, įvertinęs Įstatymo nuostatas ir vadovaudamasis LVAT praktika (žr. 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014), pažymėjo, kad įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas ir nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti išduotas ar panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, būtent – yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui laikant bei nešiojantis šaunamuosius ginklus ir juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms. Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama, o asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

8.  Teismas, vadovaudamasis LVAT praktika (žr. 2014 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, 2018 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018), pažymėjo, kad kiekvienas atvejis vertintinas individualiai, o pripažinimą, jog asmuo kelią grėsmę kitų asmenų ir savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, iš esmės lemia jo veiksmų, iki prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vertinimas. Atitinkamai, vertinant pareiškėjo charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą bei tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo.

9.  Teismas, remdamasis byloje pateikta medžiaga, nustatė, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir jam skirtas 25 parų areštas. Bausmę pareiškėjas atliko nuo 2010 m. kovo 8 d. iki 2020 m. kovo 29 d. Vadinasi, pareiškėjas buvo teistas už tyčinį apysunkį nusikaltimą, susijusį su neteisėtu šaunamojo ginklo disponavimu, už kurio padarymą numatyta bausmė siekia 5 metų laisvės atėmimo. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. įsiteisėjusiame nuosprendyje, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio mėnesį, nenustatytą dieną, apie 15 val. Radviliškio r. Puipių miške radęs, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo šaunamąjį ginklą – dvivamzdį lygiavamzdį 12 kalibro šautuvą Nr. 02151, skirtą šaudyti 12 kalibro medžiokliniais šoviniais bei jį laikė savo tėvų sodyboje, jį nešiojo, gabeno, kol 2010 m. sausio 28 d. apie 20 val. Radviliškio rajone, Liaudiškių miške, jį sulaikė medžiotojų būrelio „Kiršinas“ medžiotojai, o ginklą paėmė Radviliškio rajono policijos komisariato pareigūnai, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje (Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis). Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi panaikintas teistumas pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendį.

10.  Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu nustatyti tyčiniai pareiškėjo veiksmai yra pavojingi savaime ir tai liudija pareiškėjo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo moralės požiūriu nepriimtini veiksmai, akivaizdžiai kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai.

11.  Teismas, remdamasis byloje pateikta medžiaga nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 metų 13 kartų baustas administracine tvarka, paskutinį kartą – 2021 m. rugsėjo 3 d.; pareiškėjui 2013 m. birželio 17 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 134 straipsnio 1 dalį, paskirta administracinė nuobauda – bauda; pareiškėjui 2014 m. liepos 4 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 134 straipsnio 1 dalį, paskirta administracinė nuobauda – bauda; pareiškėjui 2015 m. spalio 3 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 1241 straipsnio 4 dalį (pareiškėjui priklausantis automobilis stovėjo paliktas kelio ženklo Nr. 332 (sustoti draudžiama) galiojimo zonoje), paskirta administracinė nuobauda – bauda; pareiškėjui 2018 m. sausio 24 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 432 straipsnio 1 dalį, paskirta administracinė nuobauda – bauda (pareiškėjas vairavo transporto priemonę neužsisegęs saugos diržo); pareiškėjui 2018 m. sausio 24 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, paskirta administracinė nuobauda – bauda (pareiškėjas viešoje vietoje vartojo necenzūrinius žodžius); pareiškėjui 2018 m. kovo 13 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 416 straipsnio 2 dalį, paskirta bauda (pareiškėjas, vairuodamas automobilį, viršijo leistiną greitį 18 km/h esant maksimaliam leistinam važiavimo greičiui 50 km/h, važiavo 68 km/h greičiu); pareiškėjui 2019 m. gruodžio 21 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 290 straipsnio 1 dalį, paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas (pareiškėjas, nepranešęs apie rastą negyvą šerno patiną medžioklės plotų naudotojui ir Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) ir negavęs leidimo pasiimti gyvūną, su kitais asmenimis pasikrovė į automobilį, parsivežė namo ir išdorojo); pareiškėjui 2019 m. gruodžio 22 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 416 straipsnio 2 dalį, paskirta bauda (pareiškėjas, vairuodamas automobilį, viršijo leistiną greitį 14 km/h esant maksimaliam leistinam važiavimo greičiui 90 km/h, važiavo 104 km/h greičiu); pareiškėjui 2020 m. lapkričio 10 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 290 straipsnio 7 dalį ir 290 straipsnio 1 dalį, paskirta administracinė nuobauda – bauda, skirtas specialiosios teisės atėmimas (teisės medžioti) 25 mėnesius (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Departamento skirtos nuobaudos paskyrimas buvo apskųstas, galutinis teismo sprendimas neįsiteisėjęs) (pareiškėjas, būdamas medžiotoju ir žinodamas medžioklės taisyklių reikalavimus, sąmoningai kartu su kitu medžiotoju pažeidė medžioklės taisyklių reikalavimus); pareiškėjui 2021 m. balandžio 23 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, paskirta bauda (pareiškėjui priklausantis automobilis stovėjo kelio ženklo Nr. 332 (sustoti draudžiama) galiojimo zonoje); pareiškėjui 2021 m. birželio 28 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį, paskirta administracinė nuobauda – bauda (pareiškėjas vairavo transporto priemonę be privalomosios techninės apžiūros); pareiškėjui 2021 m. birželio 29 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį, paskirta administracinė nuobauda – bauda (pareiškėjas vairavo transporto priemonę be privalomosios techninės apžiūros); pareiškėjui 2021 m. rugpjūčio 27 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį, paskirta administracinė nuobauda – bauda (pareiškėjas vairavo transporto priemonę be privalomosios techninės apžiūros).

12.  Teismas, įvertinęs pareiškėjo padarytus administracinės teisės pažeidimus ir administracinius nusižengimus, konstatavo, kad šie duomenys taip pat pareiškėją papildomai charakterizuoja. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, naudodamasis jam suteikta teise vairuoti automobilį, sistemingai pažeidžia kelių eismo taisykles, taip keldamas grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

13.  Teismas, atsižvelgęs į tai, kad vertinant šiuos duomenis yra reikšmingas ir jų atsiradimo laike aspektas, nurodė, kad nuo paskutinio pareiškėjo administracinio nusižengimo padarymo dar nėra praėję dešimt metų. Tai nustatęs ir vadovaudamasis LVAT praktika (2018 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018), teismas pripažino, kad negalima teigti, jog visi padaryti administracinės teisės pažeidimai ir administraciniai nusižengimai yra praradę aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turi ir galiojančių administracinių nuobaudų.

14.  Teismas konstatavo, kad pareiškėjo padaryta nusikalstama veika (nuo pareiškėjo teistumo panaikinimo nepraėjo 15 metų), jo neatsakingas požiūris į ginklus, administracinės teisės pažeidimai ir administraciniai nusižengimai, padaryti prieš pakankamai neilgą laiką iki skundžiamų sprendimų priėmimo, yra esminės aplinkybės, charakterizuojančios pareiškėją kaip asmenį, linkusį nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Todėl teismas, taip pat ir vadovaudamasis LVAT praktika (2022 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-91-789/2022), pripažino, kad Šiaulių AVPK pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymų išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

15.  Teismas padarė išvadą, kad Šiaulių AVPK sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

16.  Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Šiaulių AVPK vertino tik policijos duomenų bazėse esančius duomenis ir nevertino kitų pareiškėjo asmenybę charakterizuojančių duomenų, t. y. kad pareiškėjas yra ūkininkas, nuo 2014 metų medžiotojų būrelio narys, Šiaulių AVPK nerinko ir pareiškėjo neprašė pateikti jį charakterizuojančių duomenų, o tai, kad pareiškėjas charakterizuojamas teigiamai patvirtina pareiškėjo teismui pateikti bendruomenės, seniūnijos, verslo partnerio charakteristikos, iš kurių matyti, kad pareiškėjas turi šeimą, vadovauja verslui, ūkininkauja, neturi žalingų įpročių, gyvena tvarkingą, socialiai atsakingą gyvenimą, konstatavo, kad nors Šiaulių AVPK sprendimuose nėra įvertinti ir aptarti pareiškėjo nurodomi pareiškėją teigiamai charakterizuojantys duomenys, tačiau šie duomenys neturi esminės reikšmės vertinant pareiškėjo asmenybę. Teismas pažymėjo, kad policijai nustačius aplinkybes, jog asmuo gali kelti arba kelia grėsmę, kiti tokį asmenį charakterizuojantys duomenys nebeturi reikšmės. Teismo vertinimu, asmeniui, kuris pagal policijos įstaigos turimus duomenis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, net jei jis buityje, darbe ar kitose srityse charakterizuojamas labai gerai, remiantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, negali būti išduodamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Todėl teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog policijos įstaiga (šiuo atveju – Šiaulių AVPK) skundžiamuose sprendimuose neįvertino kitų pareiškėją teigiamai charakterizuojančių duomenų, neturi esminės reikšmės Šiaulių AVPK priimtų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.

17.  Teismas papildomai pažymėjo, kad tokių dokumentų kaip ūkininko pažymėjimas ar narystę asociacijoje patvirtinančių dokumentų pateikimas Įstatyme nėra numatytas, todėl jie yra pertekliniai ir neinformatyvūs Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme.

18.  Teismas atkreipė dėmesį, kad policija (šiuo atveju – Šiaulių AVPK), spręsdama dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo (atsisakymo), taip pat ir Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme, vadovaujasi viešojo administravimo objektyvumo principu ir vertina tik objektyvius įstaigos turimus duomenis bei nesivadovauja charakteristikose pateikiama subjektyvia nuomone.

19.  Teismas, įvertinęs tai, ką nustatė, ir vadovaudamasis LVAT praktika dėl procedūros pažeidimo (2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016; 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2342-520/2017), konstatavo, kad nors Šiaulių AVPK, vadovaudamasis gero viešo administravimo principo ir įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu, turėjo pareigą pagrįsti priimto sprendimo motyvus, nurodant bei įvertinant turimą medžiagą, kuri teigiamai charakterizuoja pareiškėją, tačiau vien dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių AVPK sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.

20.  Teismas konstatavo, kad nors pareiškėjas skunde remiasi Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimu, tačiau pareiškėjo atžvilgiu priimti Šiaulių AVPK sprendimai buvo priimti, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu ir, kaip nurodyta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, įvertinus pareiškėjo situaciją.

21.  Teismas, atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad pareiškėjo teistumas yra panaikintas, pažymėjo, jog teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pavyzdžiui, vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingas. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teistumas už atitinkamą Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, yra asmens biografijos faktas, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant jo reputaciją, keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

22.  Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė išimtinai svarbių kitų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus jos neteisingumo.

23.  Teismas, nustatęs, kad pareiškėjui ginklas reikalingas norint užsiimti mėgstama veikla (medžiokle), pažymėjo, kad pareiškėjo privatus interesas negali būti aukščiau už visuomeninį interesą.

24.  Teismas, nenustatęs, kad ginklų bei šaudmenų laikymas būtų susijęs su pareiškėjo pragyvenimo šaltiniu, sveikatos ir (ar) gyvybės saugumu, Šiaulių AVPK, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, nagrinėjamu atveju ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo nuostatas, jo priimti sprendimai nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, konstatavo, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas.

25.  Teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

26.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

27.  Pareiškėjas, apeliaciniame skunde dėstydamas tuos pačius argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui, kartodamas nustatytas bylos aplinkybes, teismo motyvus, nesutikimą su teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

27.1.  Šiaulių AVPK ir teismas vertino tik policijos duomenų bazėse esančius duomenis. Šiaulių AVPK nevertino kitų pareiškėjo asmenybę charakterizuojančių duomenų. Teismas šiuos duomenis nepagrįstai pripažino neturinčiais esminės reikšmės vertinant pareiškėjo asmenybę. Tokia pozicija prieštarauja LVAT ir Konstitucinio Teismo praktikai (atitinkamai LVAT 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-974/2014; 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-624-1319/2014; 2018 m. kovo 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018; Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. ir 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai).

27.2.  Teismas neadekvačiai ir nepagrįstai vienintelį pareiškėjo nuteisimo faktą įvertino kaip esminį, sprendžiant, ar pareiškėjas akivaizdžiai kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės saugumui.

27.3.  Teismas tik formaliai įvertino pareiškėjo asmenybę apibūdinančius faktus (pareiškėją teigiamai charakterizuojančius duomenis) ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas apie pareiškėjo grėsmę visuomenei.

27.4.  Teismo išvada, kad pareiškėjo padaryti administracinės teisės pažeidimai ir administraciniai nusižengimai yra papildomai pareiškėją charakterizuojanti medžiaga, formali. Šie pareiškėjo padaryti pažeidimai ir nusižengimai yra skirtingo ir atsitiktinio pobūdžio, nėra tokie pavojingi, kad būtų pagrindas pareiškėją vertinti, kaip keliantį grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

27.5.  Teismas, motyvuodamas tuo, kad nuo pareiškėjo teistumo panaikinimo nepraėjo 15 metų, nepagrįstai taiko Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą, įsigaliojusį nuo 2021 m. gegužės 5 d. Teismas pažeidė bendrąjį teisės principą, kad teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu (lex retro non agit). Be to, pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymas Nr. 18-G-40-02034-e pateiktas po Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimo, kuriuo šis punktas buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

27.6.  Teismas pažeidė pareiškėjo nekaltumo prezumpciją, sprendimo motyvuose nurodydamas, kad pareiškėjui 2020 m. lapkričio 10 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 290 straipsnio 7 dalį ir 290 straipsnio 1 dalį, nes šis pareiškėjo nubaudimas nėra įsiteisėjęs, nėra patvirtini jokie neteisėti pareiškėjo veiksmai.

28.  Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių AVPK palaiko atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, atsiliepime į apeliacinį skundą juos kartoja, dėsto nustatytas bylos aplinkybes. Šiaulių AVPK laikosi pozicijos, kad teismas nešališkai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir išsamiai ištyrė visus pareiškėjo skundo argumentus. Šiaulių AVPK sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo asmenybę (teigiamai) charakterizuojantys duomenys neturi esminės reikšmės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

29.  Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 21-IL-40-2004-e „Atsisakyti A. J. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 21-IL-40-2005-e „Atsisakyti A. J. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ teisėtumo ir pagrįstumo.

30.  Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Šiaulių AVPK pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, netenkino pareiškėjo prašymų išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

31.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei motyvais, kurių pagrindu pareiškėjo skundas pripažintas nepagrįstu. Jis teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis apie pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką, administracinės teisės pažeidimus, administracinius nusižengimus, pareiškėją teigiamai charakterizuojančias aplinkybes ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme, pažeidė lex retro non agit principą ir pareiškėjo nekaltumo prezumpciją.

32.  Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą paprastai tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių teismo sprendimas paprastai naikinamas, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

33.  Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme neginčija Šiaulių AVPK surinktų ir byloje esančių duomenų apie pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką (žr. šios nutarties 9 p.), administracinės teisės pažeidimus ir administracinius nusižengimus (žr. šios nutarties 11 p.). Tačiau pareiškėjas nesutinka su Šiaulių AVPK 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 1 ir 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 2, kuriais, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, atitinkamai atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymą Nr. 18-G-40-02034-e ir 2021 m. gegužės 3 d. (Nr. 21-G-40-01772-e) prašymą, kuriais pareiškėjas prašė išduoti atitinkamai leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai) ir leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei.

34.  Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, turinys iš esmės nepakitęs nuo originalios 2002 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-705 redakcijos) nustatytas šiuo įstatymu saugomas teisinis gėris – žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumas. Įstatymo 17 straipsnyje įtvirtinti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai. Šio straipsnio 1 dalies 11 punkte (2016 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. XII-2372 redakcija), kuris nuo 2019 m. gegužės 1 d. įsigaliojus 2019 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIII-1914 redakcijai tapo 10 punktu (šių teisės normų turinys iš esmės nepakitęs nuo 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcijos įsigaliojimo), nustatyta, kad Įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.

35.  Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta galimybė įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją, t. y. priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti, laikyti ar nešiotis minėtus ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo), atsižvelgiant į, be kita ko, nusikaltimą padariusio [prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikusio] asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes (2020 m. birželio 5 d. nutarimas).

36.  Aiškindamas aptariamą teisės normą LVAT savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad šioje teisės normoje kalbama ne apie bent kokius asmens, pretenduojančio gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (pvz., LVAT 2014 m. birželio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, kuri cituojama, pvz., 2023 m. sausio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-690-662/2022). Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardyti gėriai (žmogaus gyvybė, sveikata, nuosavybė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka) yra didesnė vertybė, nei tam tikro asmens subjektyvi teisė disponuoti ginklu; teisė turėti ir laikyti ginklus nėra nei konstitucinė teisė, nei saugoma pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją (pvz., LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021; 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-215-789/2023). Įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į teisinius gėrius (asmenų gyvybė, sveikata, nuosavybė, viešoji tvarka, visuomenės saugumas) tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014, kuri cituojama, pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-215-789/2023). Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti Įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2833/2012; 2023 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-875-1047/2023). Atkreiptinas dėmesys, kad praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog kiekvienu atveju asmens, pateikusio prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, interesas gauti tokį leidimą iš esmės negali būti ir nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (Įstatymu saugomus teisinius gėrius) (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1091-575/2017; 2023 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-251-552/2023).

37.  Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu pagrįstumas iš esmės priklauso nuo to, ar policijos įstaiga (šiuo atveju – Šiaulių AVPK) surenka pakankamai akivaizdžių, informatyvių bei aktualių duomenų apie asmenį, pateikusį prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kurių visuma sudarytų pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog asmuo, pateikęs prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (Įstatymu saugomiems teisiniams gėriams).

38.  Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu Šiaulių AVPK surinktų duomenų (įrodymų) vertinimu, pažymėtina, kad, kaip nustatyta ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

39.  Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą aptariamu pareiškėjo ginčijamu aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis. Teismo sprendime išdėstyti motyvai, teisėjų kolegijos vertinimu, nekelia jokių abejonių, kad teismas visapusiškai įvertino Šiaulių AVPK surinktus duomenis apie pareiškėją, išsamiai išnagrinėjo visas bylai teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, motyvuotai ir išsamiai atsakė į pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus, susijusius duomenų apie pareiškėjo padarytus priešingus teisei veiksmus vertinimu, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimus laikyti (nešiotis) ginklus. Tai, kad pareiškėjas kitaip vertina šiuo duomenis, nesudaro savarankiško pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo vertinimas yra nepagrįstas, neteisėtas ar neteisingas.

40.  Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju Šiaulių AVPK surinko akivaizdžius, informatyvius ir aktualius duomenis apie pareiškėją (žr. šios nutarties 9, 11 p.), kurių neginčija ir pats pareiškėjas, kurie sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, linkęs pažeisti viešąją tvarką, todėl, gavęs leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir įsigydamas bei turėdamas ginklus medžioklei, visgi gali kelti grėsmę Įstatymu saugomiems teisiniams gėriams. Šiuo individualiu atveju Šiaulių AVPK surinktų ir teismo išsamiai įvertintų duomenų apie pareiškėją kontekste aplinkybė, kad Šiaulių AVPK atskirai neįvertino pareiškėją teigiamai charakterizuojančių duomenų, nesudaro savarankiško pagrindo atsisakymus pareiškėjui išduoti laikyti (nešiotis) ginklus laikyti nepagrįstais.

41.  Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Šiaulių AVPK surinktus duomenis apie pareiškėją, netaikė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl lex retro non agit principo pažeidimo atmeta.

42.  Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi neįsiteisėjusiais duomenis apie pareiškėjo padarytą administracinį nusižengimą (žr. šio nutarties 11 p.), pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog taikant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą nebūtina nustatyti, jog asmuo, pateikęs prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio priešingą teisei veiksmą (pvz., 2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2146-492/2021; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-421-822/2022). Nenustačiusi pagrindų šiuo konkrečiu atveju nukrypti nuo šios praktikos, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo atmeta.

43.  Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, nustatęs bei įvertinęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai išaiškinęs ir pritaikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepadaręs proceso teisės pažeidimų dėl įrodymų vertinimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                        Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė