2K-111-719/2025

Baudžiamoji byla Nr. 2K-111-719/2025 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25559-2021-4 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.2.1; 1.2.14.6.2.2; 2.1.7.5; 2.8.9.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 9 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Artūro Ridiko (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. S. ir jos gynėjo advokato Vitalijaus Jaroščenkos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 3 dalį 350 MGL (17 500 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir G. S. paskirta galutinė subendrinta 350 MGL (17 500 Eur) dydžio baudos bausmė. Civilinės ieškovės S. V. individualios įmonės „Santera“ ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas. Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis, kuria nuteistosios G. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   G. S. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) nuteista už tai, kad ji, dirbdama apskaitininke S. V. įmonėje „Santera“, nuo 2012 m. birželio 28 d. paskirta grynųjų pinigų operacijoms įforminti ir kasos darbui organizuoti ir pasirašytinai supažindinta su įsakymu dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo tvarkos, nuo 2012 m. rugpjūčio 7 d. eidama buhalterio pareigas, pagal S. V. įmonės „Santera“ savininko 2008 m. lapkričio 4 d. įsakymu patvirtintus Buhalterio pareiginius nuostatus turėjusi pareigą apskaičiuoti visas lėšas, materialines vertybes buhalterinės apskaitos dokumentuose, laiku fiksuoti operacijas, susijusias su lėšų cirkuliacija, tvarkyti įmonėje įteisintos ūkinės veiklos finansinių rezultatų apskaitą, pagal 2012 m. balandžio 16 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį prisiimdama visišką materialinę atsakomybę už jai patikėtą turtą, būdama materialiai atsakinga, turėdama tikslą pasisavinti jai patikėtą S. V. įmonės „Santera“ turtą – lėšas, suklastojo dokumentą ir pasisavino svetimą turtą:

1.1. laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 6 d. iki 2021 m. gegužės 24 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš S. V. įmonės „Santera“ kasos pasisavino jai patikėtus grynuosius pinigus – S. V. įmonei „Santera“ priklausantį didelės vertės turtą – 120 000 Eur ir, siekdama nuslėpti šį sunkų nusikaltimą, pagamino netikrą dokumentą, t. y. S. V. įmonės „Santera“ apskaitos programoje „1C Prekybos valdymas“ vietoj tikro dokumento – 2021 m. gegužės 19 d. 14 val. 48 min. 18 sek. sukurto ir užregistruoto apskaitos registruose 622,06 Eur sumos kasos išlaidų orderio Nr. SKA-05131 (be žymėjimų), pagal kurį išmokėtas darbo užmokestis už 2021 m. gegužės mėn. pagal išmokėjimo žiniaraštį Nr. 893 A. K., kompiuteriu toje pačioje apskaitos programoje „1C Prekybos valdymas“ pagamino netikrą dokumentą – S. V. įmonės „Santera“ kasos išlaidų orderį Nr. SKA-05131, (su kableliu), tokiu būdu 2021 m. gegužės 18 d. 10 val. 55 min. 28 sek. sukūrė netikrą dokumentą – kasos išlaidų orderį Nr. SKA-05131 (be žymėjimų), nurodydama dokumento sukūrimo datą ir laiką 2021 m. gegužės 8 d. 14 val. 14 min. 30 sek., jame nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jai (G. S.) išduotas 120 000 Eur sumos avansas inkasacijai, nors iš tiesų pinigai nebuvo perduoti inkasacijos įmonei. 2021 m. gegužės 18 d. 10 val. 55 min. 34 sek. kompiuteriu pakeitė dokumento numerį į Nr. SKA-05131, (su kableliu), datą ir laiką į 2021 m. gegužės 8 d. 14 val. 14 min. 30 sek. ir užregistravo bendrajame žurnale ir kasos knygoje, 2021 m. gegužės 24 d. 10 val. 51 min. 38 sek. atšaukė dokumento registraciją bendrajame žurnale ir kasos knygoje, pakeitė datą į 2021 m. gegužės 12 d. 14 val. 14 min. 30 sek. ir užregistravo įmonės bendrajame žurnale ir kasos knygoje.

1.2. Taip G. S. laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 6 d. iki 2021 m. gegužės 24 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš S. V. įmonės „Santera“ kasos, paimdama grynuosius pinigus, pasisavino jai patikėtą svetimą – S. V. įmonei „Santera“ priklausantį didelės vertės turtą – 120 000 Eur, padarydama S. V. įmonei „Santera“ didelę turtinę žalą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2.   Kasaciniu skundu nuteistoji G. S. ir jos gynėjas advokatas V. Jaroščenka prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 9 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 28 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai nėra pagrįsti išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimti nesant pagrįstų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Be to, teismai tinkamai neatribojo civilinės ir baudžiamosios atsakomybės, nenustatinėjo padarytos žalos dydžio, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos ir nepagrįstai pripažino kalta G. S. už veiksmus, dėl kurių priimtas sprendimas civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime pateikė prieštaringus teiginius. Viena vertus, nutartyje teigiama, jog baudžiamoji atsakomybė atsiranda tada, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus. Kita vertus, nutartyje taip pat nurodoma, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. lapkričio 16 d. nutartyje, kuria ieškovės S. V. įmonės „Santera“ ieškinį tenkino visiškai, detaliai išdėstė argumentus dėl laidavimo sutarties sudarymo aplinkybių. Tai reiškia, kad civilinė byla dėl G. S. padarytos žalos yra išnagrinėta, jokio apsunkinimo procese nebuvo, teismų sprendimai priimti įmonės „Santera“ naudai. Taip apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, įteisino ir laidavimo institutą už kito asmens nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, t. y. nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo pareigą perkėlė trečiajam asmeniui.

2.3. Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 15 d. sprendimu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi, solidariai iš atsakovių G. S. ir A. S. ieškovei S. V. įmonei „Santera“ buvo priteistas 120 000 Eur žalos atlyginimas. Teismai civilinėje byloje skirtingai vertino žalos atsiradimo pagrindą, tačiau kasacinės instancijos teismas nepriėmė kasacinio skundo nagrinėti, taip patvirtindamas, kad G. S. veiksmai, dėl kurių buvo padaryta žala S. V. įmonei „Santera“, yra civilinio pobūdžio, ir pripažino, kad dėl šių veiksmų atsiradusias pasekmes gali kompensuoti ne tik pats asmuo, kurį su įmone sieja materialinės atsakomybės santykiai, bet ir laiduotojas, tai nėra būdinga baudžiamajai teisei, nes atsakovai dėl nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo gali būti tik nepilnamečių vaikų tėvai.

2.4. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-255/2011, 2K-210/2012 ir kt.). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013 ir kt.).

2.5. Nagrinėjamu atveju civiliniame procese buvo pasiekta daugiau nei baudžiamajame, nes kaip atsakovai buvo patraukti du asmenys – G. S. ir laiduotoja A. S., ir teismas visiškai tenkino civilinės ieškovės reikalavimus. Tiek civilinėje byloje, tiek baudžiamojoje byloje dalykas yra tas pats – 120 000 Eur, ir G. S. vienu atveju yra įpareigojama juos grąžinti, o kitu atveju nuteista už jų negrąžinimą. Taigi, kyla abejonių, ar šiuo atveju civilinė atsakomybė nėra pakankama, nes baudžiamojoje byloje remiamasi civilinėje byloje nustatytu faktu, konstatuojant S. V. įmonei „Santera“ padarytos žalos dydį.

2.6. G. S. ir S. V. įmonę „Santera“ sieja darbo santykiai. 2016 m. pakeitus Lietuvos Respublikos darbo kodeksą (toliau – ir DK) buvo panaikinta galimybė susitarti dėl neribotos atsakomybės, kai dėl darbuotojo kaltės prarandamas jam darbdavio patikėtas turtas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 12 dalis nustatė, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki Darbo kodekso įsigaliojimo, įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios. Įsigaliojus naujajam kodeksui iki tol sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys automatiškai prarado galią, o darbuotojo atsakomybė visais atvejais yra ribota. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje nustatyta, jog G. S., prisiimdama visišką materialinę atsakomybę už jai patikėtą turtą, jai inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdama tyčia. Tačiau, kaip minėta, visiškos materialinės atsakomybės sutartys negaliojo nuo naujos Darbo kodekso redakcijos įsigaliojimo, t. y. nuo 2017 m. Todėl šiuo atveju teismai negalėjo remtis materialiosios sutarties buvimo faktu kaltei pagrįsti.

2.7. Nagrinėjamu atveju įtarus, kad gali trūkti grynųjų pinigų, turėjo būti atliktas grynųjų pinigų inventorizavimas ir surašytas grynųjų pinigų patikrinimo aktas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 26 punkte nurodyta: jeigu kasininkas neatvyksta į darbą dėl ligos ar kitų priežasčių arba su juo nutraukiama darbo sutartis, jam patikėtus pinigus perskaičiuoja ūkio subjekto vadovo paskirta inventorizacijos komisija dalyvaujant kitam ūkio subjekto vadovo įsakymu paskirtam kasininkui; 29 punkte nustatyta, kad pinigai inventorizuojami pagal Inventorizacijos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 „Dėl Inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“. Šio nutarimo 9.3 papunktis nustato, kad subjektai inventorizuoja turtą ir įsipareigojimus, kai nustatomas plėšimo, vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo ar iššvaistymo faktas arba vertybių gedimas (pagal nustatymo dienos būklę), įvyksta gaisras arba stichinė nelaimė (pagal gaisro arba stichinės nelaimės pasibaigimo dienos būklę). Kai tikrinami atsargų ir pinigų kasoje likučiai, privalo dalyvauti atsakingi asmenys, išskyrus atvejus, kai šie asmenys negali dalyvauti dėl pateisinamų priežasčių (26 punktas).

2.8. Pirmiau aptartų duomenų byloje nėra. Nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta pinigų likučio inventorizacija, joje nedalyvavo G. S.. Kiek yra žinoma, 2021 m. birželio mėn. atliekant kasos patikrinimą, trūkumų nebuvo nustatyta. Tačiau šis patikrinimas nebuvo pateiktas byloje, taip apsunkinta G. S. teisė gintis. Tuo tarpu, kaip teigė liudytojai, kasos patikrinimas ir inventorizacija buvo atlikti. Liudytoja R. R. parodė, kad 2021 m. gegužės 31 d. vadovas liepė perskaičiuoti grynuosius pinigus kasoje, nes kasa nebuvo atiduota prieš G. S. išeinant atostogų. G. S. taip pat dalyvavo skaičiuojant, joms padėjo U. A.. Baigus skaičiuoti nustatyta, kad likutis kasoje atitinka kasos knygos duomenis. Tai, kad, perskaičiavus kasą, jokių neatitikimų nebuvo rasta, patvirtino ir liudytoja R. M.. Specialistė A. R. parodė, kad realių pinigų likučių dokumentinio tyrimo metu specialistas negali patikrinti. Taigi byloje esantis dokumentinis tyrimas neatspindi realaus pinigų judėjimo ir likučio kasoje S. V. įmonėje „Santera“. Bylos nagrinėjimo metu buvo prašoma paskirti apskaitos ir finansų ekspertizę, tačiau byloje nebuvo atliktas tyrimas dėl lėšų trūkumo, jo atsiradimo laikotarpio, slėpimo naudojant apskaitos dokumentus būdų, turtinės žalos dydžio. Todėl nagrinėjamu atveju neginčijamai nenustatyta, kad S. V. įmonės „Santera“ kasoje buvo 120 000 Eur grynaisiais pinigais ir šią sumą G. S. pasisavino. Nors civilinio proceso metu G. S. ir jos motina A. S. buvo įpareigotos atlyginti žalą S. V. įmonei „Santera“, tačiau teismai konstatavo, kad ši žala atsirado darbo santykių pagrindu pagal materialinės atsakomybės sutartį, kaip ir kokiu būdu atsirado trūkumas kasoje, teismai nenustatė. Taip teismai nepašalino prieštaravimo dėl pinigų likučio dydžio kasoje, nenustatė ir žalos – pinigų trūkumo dydžio.

3.   Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. Alinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Teismui pateikti ir ištirti duomenys leido daryti pagrįstą išvadą, jog G. S. veiksmai turi nusikaltimų, nustatytų BK 183 ir 300 straipsniuose, požymių. Turtas (įmonės pinigai) buvo jos žinioje, šis turtas priklausė įmonei, t. y. buvo jai svetimas, ji, šiuos pinigus neteisėtai paėmusi iš įmonės kasos, pavertė juos savo turtu ir disponavo jais savo nuožiūra. Tokie veiksmai atlikti tiesiogine tyčia.

3.2. Nagrinėjamu atveju lygiagrečiai vyko atskiras procesas dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo išieškojimo civiline tvarka, tačiau tai savaime nepašalina baudžiamosios atsakomybės taikymo. Nagrinėjant baudžiamąją bylą sprendžiama, ar nustatyta nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinama G. S., sudėtis ir ar tos veikos pavojingos tiek, kad reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju G. S. veiksmai, nulėmę žalos padarymą S. V. įmonei „Santera“, pagal savo pavojingumą akivaizdžiai peraugo civilinės atsakomybės ribas ir sudaro turto pasisavinimo bei dokumento klastojimo sudėtis. Įmonei „Santera“ padaryta turtinė žala atsirado G. S. pasisavinus jai patikėtą, S. V. įmonei „Santera“ priklausantį turtą, o siekdama nuslėpti įvykdytą nusikaltimą, nuteistoji pagamino netikrą dokumentą – kasos išlaidų orderį. Tai, kad žalą patyręs juridinis asmuo civilinio proceso tvarka bandė apginti pažeistus savo turtinius interesus, ir tai, kad dėl padarytos žalos yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai civilinėse bylose, nepanaikina taikytos baudžiamosios atsakomybės.

3.3. Kasatoriai skunde vertina atskirus bylos duomenis (įrodymus), tačiau tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes tai neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų. Kasatoriai iš esmės skundžia teismų sprendimų pagrįstumą tapačiai pakartodami apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, dėl kurių išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai juos išnagrinėjo pagal bylos aplinkybes ir, atsižvelgdamas į teismų praktiką, įvertino juos remdamasis baudžiamojo proceso reikalavimais.

3.4. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad G. S. pasisavintą pinigų sumą sudarė 120 000 Eur, kad šie pinigai realiai buvo įmonės „Santera“ turtas ir kad dėl jo pasisavinimo šis ūkio subjektas patyrė turtinės žalos. Iš bylos duomenų matyti, jog kasos išlaidų orderiu įforminta ir įmonės buhalterijoje registruota operacija – 120 000 Eur išmokėjimas G. S.. Šios lėšos į banko sąskaitą neįneštos. Ginčijamą orderį apskaitos programoje įregistravo ir buhalterinei apskaitai perdavė G. S.. Specialisto išvada patvirtina, kad iš kasos paimti 120 000 Eur įmonei negrąžinti, veikloje nepanaudoti, dokumentais nepagrįsti. Specialisto išvadą parengusi A. R. paaiškino, jog 120 000 Eur yra įforminta iš kasos išmokėjimo ūkinė operacija G. S. ir ji užregistruota buhalterinėje apskaitoje. Specialistė patikrino, ar pinigai nebuvo įnešti atgal į kasą, ar nebuvo grąžinti į įmonės banko sąskaitas, ar galbūt kaip atskaitingas asmuo panaudojo įmonės reikmėms. Šiuo atveju jokių duomenų nei apie pinigų panaudojimą įmonės reikmėms, nei apie grąžinimą nebuvo. Taip pat inkasatoriai nepatvirtino tokios sumos tos dienos inkasacijos. Tas pačias aplinkybes patvirtino liudytojai A. Č., R. M., R. R., U. A., R. U.. Be to, G. S. pinigų pasisavinimą iš įmonės „Santera“ iš dalies patvirtina ir kita byloje esanti rašytinė bylos medžiaga (jos fiksuotas susirašinėjimas telefonu su U. A.).

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.   Nuteistosios G. S. ir jos gynėjo advokato V. Jaroščenkos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5.   Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-89-511/2023, 2K-7-29-594/2025 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, tikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-5-895/2018, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-31-788/2021, 2K-16-788/2023 ir kt.). Taigi, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-89-511/2023, 2K-P-42-976/2025 ir kt.).

6.   Kaip matyti iš nuteistosios G. S. ir jos gynėjo advokato V. Jaroščenkos kasacinio skundo, jame ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, t. y. skunde iš esmės nesutinkama su atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, jų patikimumu ir pakankamumu kasatorės kaltei pagrįsti. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama atskirų įrodymų (liudytojų parodymų) analizei ir kartu pateikiama sava jų įrodomosios reikšmės bei vertinimo versija. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribų, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus. Tuo tarpu kasacinio skundo argumentai, susiję su laidavimo sutartimi bei šio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo taikymu civilinėje byloje, nenagrinėtini, kadangi jie peržengia nagrinėjamos bylos ribas. Nagrinėjamu atveju nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas baudžiamojoje byloje nebuvo sprendžiamas iš esmės, kadangi civilinis ieškinys buvo atmestas nustačius, jog tapatus ieškinys buvo išspręstas civilinėje byloje.

Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo

7.   Kasatoriai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir apeliacine tvarka išnagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kuria nuteistosios skundas buvo atmestas, paduotame kasaciniame skunde teigia, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: sprendimai nėra pagrįsti išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje netinkamai įvertintas byloje esančių įrodymų pakankamumas, teismų išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nesutinka.

8.   BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-628/2024, 2K-61-594/2024 ir kt.). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo yra nurodyta, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295/2013, 2K-7-57-648/2021 ir kt.). Be kita ko, viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021, 2K-82-594/2025 ir kt.).

9.   Pabrėžtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatoriai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023, 2K-217-719/2023, 2K-259-697/2024, 2K-36-387/2025 ir kt.).

10. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo pritarti kasacinio skundo teiginiams, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK nuostatas. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išsamiai tyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus (pačios nuteistosios G. S., liudytojų A. Č., R. M., R. R., U. A., R. U., S. V., S. D., V. D., M. S., D. Z. proceso metu duotus parodymus, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, specialisto išvadą, be kita ko, ir išvadą pateikusios specialistės A. R. paaiškinimus, apžiūrų protokoluose ir kitoje rašytinėje bylos medžiagoje užfiksuotus duomenis, tarp jų G. S. bendravimo nuotolinėmis priemonėmis duomenis). Visus aptartus įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės, dominuojančios reikšmės. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo motyvai, padarytos įrodymais pagrįstos išvados, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistoji padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

11. Priešingai nei teigiama kasatorių skunde, priimtame apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai atskleistas nustatytų nusikalstamų veikų padarymą patvirtinančių įrodymų turinys, pasisakyta dėl jų patikimumo bei pakankamumo nuteistosios kaltei pagrįsti. Dokumentinio tyrimo metu pagal įmonės kasos knygos ir nurodyto kasos išlaidų orderio duomenis, nuoseklius įmonės darbuotojų, auditorės bei specialistės paaiškinimus buvo nustatyta, jog lėšos – 120 000 Eur – materialiai atsakingo asmens – G. S. – buvo paimtos iš kasos, panaudojant suklastotą išlaidų orderį, nurodant tikrovės neatitinkančią informaciją, kad išduotas avansas inkasacijai, nors inkasacijai šios lėšos nebuvo perduotos, įmonės veikloje nepanaudotos, įmonei negrąžintos. Priešingai kasatorių skundo argumentams, pagal įmonės buhalterinės apskaitos duomenis buvo nustatyta, kad pagal kasos išlaidų orderį įformintas 120 000 Eur išmokėjimas G. S. avanso inkasacijai pagrindu ir registruotas buhalterinėje sąskaitoje „Inkasacijos pinigai kelyje“. Dokumentinio tyrimo metu konstatuota, kad tokia ūkinė operacija užregistruojama apskaitoje, kai pinigai turi būti perduodami inkasatoriams, tačiau šiuo atveju pagal nustatytus duomenis lėšos inkasacijai neperduotos ir jų išmokėjimas iš kasos pagrįstas formaliu įrašu buhalterinėje sąskaitoje „Inkasacijos pinigai kelyje“. Be to, tiriant kasatorių teiginius dėl pasisavintos pinigų sumos (žalos) dydžio, be kita ko, argumentus, kad nėra duomenų, jog kasoje apskritai buvo G. S. inkriminuota pasisavintų pinigų suma, byloje ištirtų įrodymų pagrindu taip pat buvo nustatyta, kad pagrindinėje įmonės kasoje turėjo būti 215 902,57 Eur. Taigi, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

12. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistosios apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išsamiai įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, spręsdamas dėl jų patikimumo ir pakankamumo, būtų padaręs įrodymų vertinimą reglamentuojančių ar kitų BPK nuostatų pažeidimų. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje teismas detaliai pasisakė, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms ir kodėl nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus laiko nepagrįstais.

13. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas dar kartą visų bylos įrodymų kontekste įvertino nuteistosios ginčijamą specialisto išvados ir ją pateikusios specialistės A. R. paaiškinimų patikimumą ir motyvuotai konstatavo, kad dokumentinio tyrimo metu pateiktas išvadas patvirtina byloje apklausti liudytojai įmonės darbuotojai A. Č., R. M., R. R., U. A., įmonės vadovas S. V. ir auditorė R. U., jie apklausų metu patvirtino, jog, nustačius 120 000 Eur sumos lėšų trūkumą, išlaidų orderis dėl pinigų perdavimo inkasacijai buvo rastas nuteistosios G. S. darbo vietoje; šios trūkstamos lėšos bankui nebuvo perduotos, pinigai į įmonės sąskaitą negrįžo. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad lėšų pasisavinimą patvirtina ir byloje esantys apžiūros protokolai, kuriuose užfiksuotas G. S. susirašinėjimas telefonu su U. A., asmeniu, pavadintu „(duomenys neskelbtini)“, juose užfiksuoti tarpiniai faktai, rodantys, kad buvo pasisavintos įmonės lėšos. Taip nuteistosios nurodomos aplinkybės buvo paneigtos bylos įrodymų visuma nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertintos kaip gynybos taktika, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: įrodymai buvo įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, tiek kiekvienas atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susieti į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus galutinai įvertino ne taip, kaip to norėjo kasatoriai, savaime negali būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, o skundžiama nutartis negali būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde bylos įrodymai vertinami selektyviai, atskirai kritikuojant įrodymus, kuriais rėmėsi žemesnės instancijos teismai, be kita ko, nepagrįstai ginčijant įrodymų pakankamumą (atskirų įrodymų trūkumą). Pažymėtina, kad iš BPK 20 straipsnio nuostatų išplaukia, jog nė viena įrodymų rūšis neturi išankstinės galios, pranašumo prieš kitas, įrodinėjimo procese svarbus visų faktų, iš jų – ir tarpinių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, nustatymas; byloje įrodinėtinos faktinės aplinkybės gali būti patvirtintos ar paneigtos ir tiesioginiais, ir netiesioginiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277-222/2018, 2K-269-719/2019). Taip pat minėta, kad baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą loginę grandinę. Priešingai nei nurodo kasatoriai, teismai tyrė ir vertino tiek nuteistąją teisinančius, tiek ir ją kaltinančius įrodymus – nuteistosios kaltė, padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįsta leistinų, patikimų, išsamiai įvertintų įrodymų visuma ir nekelia jokių abejonių.

15. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad panaikinti žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus kasaciniame skunde nurodytais argumentais dėl tariamai padarytų esminių BPK pažeidimų nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 183 straipsnio 3 dalies taikymo

16. Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nustatę, jog civilinio proceso tvarka S. V. įmonei „Santera“ solidariai buvo priteista pasisavintų lėšų suma iš nuteistosios G. S. ir laiduotojos, jos motinos A. S., neatribojo civilinės ir baudžiamosios atsakomybės, t. y. tinkamai neįvertino galimybių byloje kilusį ginčą išspręsti kitomis teisinėmis (civilinėmis) priemonėmis, o būtent fakto, jog civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo atkurtos pažeistos teisės. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

17. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks teisėtai kaltininko valdomas turtas (turtinė teisė) tampa jo neteisėtai valdomas, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-19-697/2015, 2K-300-697/2019, 2K-254-895/2020, 2K-113-697/2022 ir kt.).

18. Patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje sprendžiant dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės už pasisavinimą atskyrimo išaiškinta, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-255/2011, 2K-210/2012, 2K-168-594/2023, 2K-99-489/2023, 2K-47-648/2025 ir kt.). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-93/2013, 2K-285/2013, 2K-187-495/2022, 2K-168-594/2023, 2K-261-489/2024 ir kt.).

19. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmiau aptartas atribojimas yra reikšmingas vertinant patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimą, tačiau priešingai vertintinos situacijos, kai yra sudaromi akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampantys, ekonomiškai nepagrįsti sandoriai, be kita ko, ir apsunkinant turto disponavimo proceso nustatymą, t. y. tais atvejais, kai nustatytas akivaizdus išankstinis kaltininko ketinimas turtą neteisėtai ir neatlygintinai paversti savo turtu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, sprendžiant dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės už pasisavinimą atskyrimo, taip pat išaiškinta, jog nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas nėra vienintelis bei esminis kriterijus sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą. Sprendžiant dėl BK 183 straipsnio taikymo, į šį kriterijų gali būti atsižvelgiama, tačiau jis negali paneigti būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavinimo požymių. Turto pasisavinimo esmė yra tai, kad kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-378-895/2016, 2K-150-628/2018, 2K-280-648/2018, 2K-132-511/2019). Be kita ko, kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog ir taikos sutarties sudarymas ir pagal ją dalies žalos atlyginimas savaime baudžiamosios atsakomybės nešalina (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-495/2022).

20. Teisės taikymo aspektu patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamus teismų sprendimus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su žemesnės instancijos teismų išvada, kad G. S. veiksmai peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Skundžiamais žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatyta, kad nuteistoji G. S., būdama materialiai atsakinga, paėmė iš įmonės kasos lėšas – 120 000 Eur sumą, panaudodama suklastotą išlaidų orderį, nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją, kad išduotas avansas inkasacijai, nors inkasacijai šios lėšos nebuvo perduotos, įmonės veikloje nepanaudotos, įmonei negrąžintos. Pažymėtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistoji, siekdama nuslėpti jai patikėto turto pasisavinimą, suklastojo kasos išlaidų orderį, o šios pasisavintos lėšos vėliau buvo perleistos trečiajam asmeniui, taip apsunkintas disponavimo turtu proceso nustatymas. Be to, byloje iš esmės nekilo ginčo ir dėl to, kad G. S. 120 000 Eur iš įmonės kasos paėmė nesant teisinio pagrindo – pirmiau aptartos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tokio teisėto pagrindo nebuvimą. Tai reiškia, kad šios lėšos negalėjo ir nebuvo panaudotos įmonės reikmėms, priešingai, šios lėšos panaudotos asmeniniams G. S. interesams tenkinti. Tokie veiksmai rodo akivaizdžiai buvus išankstinę G. S. tyčią pasisavinti svetimą turtą; šiais savo veiksmais nuteistoji padarė turtinės žalos įmonei. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina tai, kad nuteistoji jai patikėtą svetimą įmonės turtą neteisėtai, neatlygintinai pavertė savo turtu, pažeisdama turto patikėjimo sąlygas, t. y. ėmė elgtis su juo kaip su nuosavu, ir padarė žalos turto savininkui, taigi, patraukdami G. S. baudžiamojon atsakomybėn, teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

21. Taip pat netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas nuteisus G. S. už labai didelės vertės svetimo turto pasisavinimą kasaciniame skunde grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl G. S., kaip darbuotojos, materialinės atsakomybės, nepagrįstai rėmėsi visiškos materialinės atsakomybės sutartimi, kadangi tokia sutartis negalioja nuo naujos Darbo kodekso redakcijos įsigaliojimo, t. y. nuo 2017 m. liepos 1 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais. Visų pirma, 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam DK, visiško darbuotojų padarytos žalos atlyginimo neatsisakyta, tačiau jis reglamentuojamas kitaip, atsisakant individualiai su darbuotoju sudaromų visiškos materialinės atsakomybės sutarčių (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018), bet žalos atlyginimą susiejant su žalą padariusio asmens kaltės forma. DK 153 straipsnyje nustatyto darbuotojo bendrojo riboto padarytos žalos atlyginimo principo išimtis įtvirtinta DK 154 straipsnio nuostatose, pagal kurias darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai, be kitų atvejų, žala padaryta tyčia (nurodyto straipsnio 1 punktas) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-611/2023), o taip pat ir tais atvejais, kai žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių (nurodyto straipsnio 2 punktas). Antra, vertinant kaltininko galimybę suvokti, už kokias materialines vertybes jis prisiima atsakomybę, svarbu tai, kad nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo, jog G. S. pagal einamas pareigas turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavintų bendrovės grynųjų pinigų, kaip patikėto jai turto, kadangi nuteistoji įsipareigojo saugoti ir tausoti visą jai perduotą įmonės turtą. Todėl darytina išvada, kad teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai nuteistosios G. S. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 3 dalį.

Dėl BK 3 straipsnio 2 dalies taikymo

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. lapkričio 7 d. Baudžiamojo kodekso atitinkamų straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-3060, kuriuo buvo pakeistas taip pat ir baudžiamąją atsakomybę už dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu nustatantis BK 300 straipsnis. Pagal nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusias ir šiuo metu galiojančias BK 300 straipsnio 3 dalies nuostatas (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija), už tikro dokumento suklastojimą, jeigu dėl to buvo padaryta didelė žala, sankcijoje ne tik nustatytos alternatyvios bausmės (bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas), bet ir sušvelninta laisvės atėmimo bausmė – nustatytas laisvės atėmimas iki penkerių metų (pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą buvo nustatyta vienintelė laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmė).

23. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį, be kita ko, bausmę švelninantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Įsigaliojus švelnesniam baudžiamajam įstatymui, dėl jo taikymo kasacinėje bylų praktikoje formuluojama tokia taisyklė, kad, nepaneigiant BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos švelnesnio įstatymo grįžtamosios galios, neturėtų būti formaliai perkvalifikuojama asmens padaryta nusikalstama veika tuo atveju, kai iš byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumos nėra pagrindo daryti išvadą, kad kaltininkui BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti švelnesne bausme, nei jam buvo paskirta iki bausmę švelninančio įstatymo įsigaliojimo, nes formalus bendrąja prasme švelnesnio įstatymo taikymas neatitiktų grįžtamąją galią turinčio švelnesnio įstatymo taikymo prasmės ir paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44-719/2025, 2K-101-489/2025).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, neturėtų būti formaliai perkvalifikuojama asmens padaryta nusikalstama veika ir tuo atveju, kai švelnesnio įstatymo taikymas neturi jokios realios įtakos kaltininko teisinei padėčiai. Nagrinėjamoje byloje nuteistajai G. S. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, buvo paskirta švelnesnė bausmės rūšis, negu nustatyta nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, be to, ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, apimta griežtesne bausme, paskirta pagal BK 183 straipsnio 3 dalį. Taigi švelnesnio įstatymo taikymas neturės jokios įtakos galutinei bausmei, kuri išliks lygi bausmei, paskirtai pagal BK 183 straipsnio 3 dalį. Svarbu ir tai, kad bausmės (terminuoto laisvės atėmimo) dydžio ribų pakeitimas šiuo atveju neturėjo įtakos veikos pavojingumui, kadangi veika ir toliau priskiriama tapačiai apysunkių nusikaltimų kategorijai. Tokioje situacijoje pripažinti, kad pirmiau nurodyti baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio pakeitimai nagrinėjamu atveju yra nuteistosios G. S. teisinę padėtį švelninantys, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, ir, perkvalifikavus paminėtą jos nusikalstamą veiką, paskirti jai švelnesnę bausmę nėra pagrindo, kadangi jokių teisiškai reikšmingų padarinių nuteistosios teisinei padėčiai neturėtų. Todėl G. S. veika pagal naują BK 300 straipsnio 3 dalies redakciją neperkvalifikuojama.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios G. S. ir jos gynėjo advokato Vitalijaus Jaroščenkos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                     Daiva Pranytė-Zalieckienė

Tomas Šeškauskas

Artūras Ridikas