eA-1503-415/2026

Administracinė byla Nr. eA-1503-415/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05488-2025-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 4 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas F. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 25S204267 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi iš Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

3. Pareiškėjas nurodė, kad prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog jam kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė patirti persekiojimą, nes jis yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas apklausų metu pasakojo, (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, kadangi, jo teigimu, atsakovas tinkamai ir objektyviai neišnagrinėjo jo situacijos, iš esmės neatliko tyrimo pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas), 99.1.1, 99.1.6, 99.1.7 punktais ir nurodė, kad pagal minėtas Aprašo nuostatas seksualinė orientacija, lytinė tapatybė yra prigimtinė savybė, lemianti priklausymą socialinei grupei, taigi vertinant, ar asmeniui reikalingas prieglobstis, negali būti reikalaujama, kad jis slėptų savo seksualinę orientaciją, todėl jei surinkus kilmės valstybės informaciją yra nustatoma, jog kilmės valstybėje asmuo dėl to, kad yra homoseksualus ar dėl savo seksualinės orientacijos reiškimo, susiduria su persekiojimo veiksmais, tai lemia, jog asmeniui yra reikalinga tarptautinė apsauga.

5. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nerinko kilmės valstybės informacijos ir nenustatinėjo, kokia yra (duomenys neskelbtini) asmenų padėtis (duomenys neskelbtini), nevertino ir pareiškėjo apklausos metu pateiktų pareiškimų apie tai, ką jis patyrė ar išgyveno (duomenys neskelbtini), jo pasakojimo nuoseklumo, suderinamumo su kilmės valstybės informacija, kas pareiškėjui grėstų, jei jis būtų grąžintas į (duomenys neskelbtini), o apsiribojo vien aplinkybių, jog pareiškėjas iki prieglobsčio prašymo pateikimo jau kurį laiką gyveno Europoje, taip pat ir kitose valstybėse ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), vertinimu ir remdamasis vien tuo padarė išvadą, kad pareiškėjas yra nepatikimas bei jokio tolesnio vertinimo neatliko. Pareiškėjo teigimu, vien faktas, kad asmuo gyveno valstybėje ar keliose valstybėse kitu pagrindu ar be teisinio pagrindo, savaime nereiškia, jog jam nereikalinga tarptautinė apsauga, atsakovo tyrimas buvo atliktas netinkamai, todėl Sprendimas turi būti panaikintas, o Migracijos departamentas įpareigotas pareiškėjo prieglobsčio prašymą išnagrinėti iš naujo.

6. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą jame nurodytais argumentais, turėjo atsakyti į du klausimus: 1) ar tikrai kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) asmenys yra persekiojami; 2) ar pareiškėjas priklauso persekiojamai grupei – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgiant į Aprašo 7, 92.8, 97.1 punktus, atsakovas privalėjo surinkti kilmės valstybės informaciją, o jos nesurinkęs, negalėjo atlikti tyrimo. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pateikė kilmės valstybės informaciją, patvirtinančią, kad (duomenys neskelbtini) asmenys susiduria su persekiojimo veiksmais, (duomenys neskelbtini) yra kriminalizuoti, taip pat vyrauja neigiamas visuomenės nusiteikimas tokių asmenų atžvilgiu (Jungtinės Karalystės parengta ataskaita apie padėtį (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nepagrįstai jį vertino kaip nepatikimą, citavo UTPĮ 83 straipsnio ir Aprašo 99 punkto nuostatas ir pažymėjo, jog prieglobsčio prašymas negali būti atmestas vien tuo pagrindu, kad asmuo  iškart, kai atvyko į užsienio valstybę, nepateikė prieglobsčio prašymo. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas, net nustatęs neatitikimus ir prieštaravimus pareiškėjo pasakojime (nors jo pasakojimas buvo nuoseklus), vykdydamas bendradarbiavimo pareigą, turėjo užduoti papildomus klausimus, o jei buvo reikalingi papildomi paaiškinimai ar įrodymai – apie tai informuoti pareiškėją, pasiūlyti juos pateikti. Pareiškėjas teigė, kad jo skunde nurodytas aplinkybes patvirtina teismui papildomai teikiami įrodymai apie jo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) iškeltą baudžiamąją bylą, (duomenys neskelbtini).

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas, nes atlikus tyrimą nenustatyta esminių faktų, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus bei aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su prieglobsčio prašymu pateikė tik savo gimimo liudijimo skaitmeninę kopiją, motinos mirties liudijimo skaitmeninę kopiją ir sprendimo tenkinti A. H. prašymą skirti ją (duomenys neskelbtini), globėja, (duomenys neskelbtini), skaitmenines kopijas, t. y. pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų būtent jo prieglobsčio prašymo motyvus (baimė patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) dėl priklausymo socialinei grupei ((duomenys neskelbtini)). Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iki prieglobsčio prašymo pateikimo Lietuvoje (2024 m. balandžio 22 d.) rezidavo (duomenys neskelbtini) (2023 m.), (duomenys neskelbtini) (2021 m.), (duomenys neskelbtini) (2022 m.), Lietuvoje (2023 m.), tačiau nė vienoje iš nurodytų valstybių prieglobsčio prašymo nepateikė, o tokį prašymą pateikė tik 2024 m. vasario 14 d. atvykęs į (duomenys neskelbtini) neteisėtai. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepaaiškino kodėl taip ilgai delsė pateikti prieglobsčio prašymą, kodėl prasidėjus tariamam persekiojimui jis mažiausiai 2 kartus buvo grįžęs į kilmės valstybę – pirmą kartą maždaug 22 mėnesiams, o antrą kartą – 8 mėnesiams (nuo 2016 m. pradžios iki 2019 m. gegužės mėn. bei nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 23 d. buvo išvykęs iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir vėl grįžęs į (duomenys neskelbtini), kol iš (duomenys neskelbtini) galutinai išvyko 2022 m. rugpjūčio 26 d.). Atsakovo vertinimu, toks pareiškėjo elgesys negali būti laikomas racionaliu ir logiškai paaiškinamu nei sprendžiant, jog pats pareiškėjas grėsmės kilmės valstybėje nelaikė realia ir leidžia pagrįstai abejoti dėl jo nuoširdumo ir deklaruojamo tikslo gauti prieglobstį Lietuvoje būtent dėl tariamo persekiojimo. Atsakovas nurodė, kad nustačius, jog pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo motyvus grindžia tik žodiniais paaiškinimais, kurie nėra nuoseklūs, atlikus jo bendrą patikimumo vertinimą, jo paaiškinimai negali būti vertinami patikimais. Atsakovas teigė, kad  abejonės privilegija yra taikoma ne tik tada, kai asmens pasakojimai yra neprieštaringi, nuoseklūs ir detalus, bet ir tada, kai asmuo bendrai atitinka visus prieglobsčio suteikimo kriterijus kumuliatyviai. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, dėl ko prieglobsčio prašymą pateikė ne iš karto pasiekęs pirmąją saugiąją valstybę ir net ne iš karto atvykęs į Lietuvą, pareiškėjas teikė tarpusavyje nesuderinamus paaiškinimus dėl priežasčių ir aplinkybių, paskatinusių jį išvykti iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), nei apklausos (duomenys neskelbtini) metu, nei nagrinėjant jo prieglobsčio prašymą Lietuvoje metu nepateikė duomenų, kad būtų patyręs persekiojimo veiksmus siekiant jį grąžinti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Atsakovas teigė, kad ir kiti pareiškėjo paaiškinimai prieštaringi: viena vertus, jis nurodo, kad (duomenys neskelbtini) jis jokiais būdais viešai nerodė, jog yra (duomenys neskelbtini), tačiau teigė, kad apie jo (duomenys neskelbtini) žinojo (duomenys neskelbtini). Atsakovo vertinimu, šių duomenų visuma vertinant juos kitų tyrimo metu surinktų duomenų kontekste, patvirtina, kad pareiškėjas tiek (duomenys neskelbtini), tiek Lietuvos Respublikos migracijos institucijoms teikė improvizacinio pobūdžio paaiškinimus, kurie tarpusavyje yra nesuderinami ir prieštaringi, tokiais veiksmais keldamas pagrįstų abejonių bendru jo patikimumu ir tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti pareiškėjo pasakojimą, nepagrįstą dokumentais ar kitais įrodymais.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepaaiškina, kodėl naujai teikiamų dokumentų negalėjo pateikti anksčiau Migracijos departamentui, nors dokumentas apie tariamą baudžiamąją bylą yra sudarytas 2025 m. birželio 20 d., susirašinėjimai vyko 2025 m. birželio mėnesį, t. y. iki Sprendimo priėmimo. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateiktas dokumentas dėl tariamai pradėtos baudžiamosios bylos kelia pagrįstų abejonių dėl jo autentiškumo: visas tekstas dokumente yra paryškintas ir nesulygiuotas, tai neatitinka įprastos oficialių dokumentų formos, be to, dokumento apačioje esantis spaudas ir parašas ryškiai išsiskiria iš bendro dokumento fono, vizualiai primena įklijuotą elementą,  dokumento tekste yra rašybos ir skyrybos klaidų, pareiškėjas nepaaiškina šio dokumento gavimo aplinkybių, pateikti dokumentai laikytini turinčiais žemą įrodomąją galią, todėl atmestini.

II.

10. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo F. K. skundą tenkino, t. y. panaikino Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2024 m. balandžio 22 d. raštu pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, prašyme ir apklausos metu nurodė, jog priežastis, dėl kurios jis paliko savo šalį, yra tai, kad pareiškėjas yra kitos orientacijos (gėjus), dėl to turėjo problemų savo tėvynėje, (duomenys neskelbtini).

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2025 m. sausio 22 d. apklausos metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad F. K. tapatybė nustatyta vadovaujantis (duomenys neskelbtini) paso originalu, gimimo liudijimo skaitmeninės kopijos papildomai nevertino, kitų pareiškėjo pateiktų dokumentų skaitmeninių kopijų atsakovas taip pat papildomai nevertino, nes sprendė, kad jos nėra aktualios atliekamam tyrimui, t. y. pateikiama informacija nepatvirtina ir nepaneigia bent vienos aplinkybės, aktualios tyrimui, kuriuo siekiama nustatyti asmens atitiktį UTPĮ 86 ir 87 straipsniui.

13. Teismas pažymėjo, kad tyrimo metu Migracijos departamentas nustatė, jog (duomenys neskelbtini).

14. Teismas nurodė, kad 2025 m. sausio 18 d. (duomenys neskelbtini) migracijos tarnyba, atsakydama į Migracijos departamento paklausimą, pateikė (duomenys neskelbtini) 2024 m. kovo 13 d. pareiškėjo apklausos protokolą (transkripciją), apklausos tikslas buvo nustatyti valstybę, atsakingą už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) migracijos tarnyba pirmojo pareiškėjo prieglobsčio prašymo suteikti prieglobstį, pateikto 2024 m. vasario 14 d., nagrinėjimą nutraukė, nes 2024 m. kovo 11 d. jis buvo registruotas kaip pasišalinęs iš (duomenys neskelbtini), o 2024 m. kovo 12 d. buvo užregistruotas naujas pareiškėjo prieglobsčio prašymas.

15. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas tyrimo metu nustatė, jog F. K. laikotarpiais nuo 2016 m. pradžios iki 2019 m. gegužės mėnesio ir nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 23 d. buvo išvykęs iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir vėl grįžęs į (duomenys neskelbtini), kol iš (duomenys neskelbtini) galutinai išvyko 2022 m. rugpjūčio 26 d., t. y., prasidėjus tariamam persekiojimui asmuo mažiausiai 2 kartus buvo grįžęs į kilmės valstybę – pirmą kartą maždaug 22 mėnesių laikotarpiui, antrą kartą – 8 mėnesių laikotarpiui. Atsakovas vertino ir tai, kad (duomenys neskelbtini), tačiau jam pasišalinus prašymo nagrinėjimas buvo nutrauktas, kol pareiškėjas pateikė dar vieną prieglobsčio prašymą 2024 m. kovo 12 d. Paprašius pareiškėjo paaiškinti, kodėl nesiprašė prieglobsčio (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nurodė, kad ten buvo pažįstamų (duomenys neskelbtini), su kuriais bendravo, todėl (duomenys neskelbtini) ir toliau likti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini), teigė, kad negali grįžti į Lietuvą, nes jo tėvynainiai jį nužudys. Migracijos departamentas darė išvadą, kad pareiškėjo išvykimas iš kilmės valstybės nebuvo nukreiptas vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti prieglobsčio, t. y. toks pareiškėjo elgesys, kai jam tariamai kyla grėsmė kilmės valstybėje, bet jis savanoriškai į ją grįžta, negali būti laikomas racionaliu ir logiškai paaiškinamu kitaip nei darant išvadą, jog pats pareiškėjas grėsmės kilmės valstybėje nelaiko realia. Migracijos departamentui abejonių kėlė ir tai, kad pareiškėjas, atvykęs į saugias šalis ((duomenys neskelbtini)), dėl prieglobsčio nesikreipė, o pirmąjį prieglobsčio prašymą pateikė tik 2024 m. neteisėtai atvykęs iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus maždaug 10 metų nuo pirmųjų tariamo persekiojimo epizodų 2014 m.

16. Teismas nustatė, kad įvertinęs surinktą medžiagą, apklausų metu duotus paaiškinimus, Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos. Išsiuntimo vykdymas pavedamas Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

17. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimą motyvavo tuo, jog pareiškėjas neatitinka kumuliatyvių kriterijų, keliamų prieglobsčio prašytojo pareiškimams, dėl to jo pareiškimai, nepatvirtinti dokumentais ar kitais įrodymais, buvo atmesti pilna apimtimi, atitinkamai, tyrimo metu nenustatyta esminių faktų, turinčių įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus, tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

18. Teismas aptarė ginčui aktualias UTPĮ, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija), Aprašo nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktiką prieglobsčio suteikimo bylose ir pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė esminiu motyvu – baime patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) dėl priklausymo socialinei grupei (homoseksualiems asmenims), todėl aktuali 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) preambulės konstatuojamoji 30 dalis bei 10 straipsnio 1 dalies d punktas.

19. Teismas citavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime sujungtose bylose C-199/12 ir C-201/12 pateiktus išaiškinimus ir pažymėjo, kad prieglobsčio prašymų, kurie yra grindžiami priklausymu LGBT (inicialai, kuriais apibūdinamos lesbietės, gėjai, biseksualūs ir translyčiai žmonės) bendruomenei, vertinimas, be kita ko, papildomai remiasi Jungtinių tautų pabėgėlių agentūros (toliau – ir JTPA) parengtu DSSH modeliu, šiuo modeliu siekiama įvertinti paties prieglobsčio prašytojo savęs suvokimą, jausmus bei patirtį, nesikoncentruojant į jo seksualinę praktiką, šis modelis remiasi 4 elementų vertinimu: kitoniškumas, stigma, gėda ir žala, tačiau iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad tokio vertinimo atsakovas neatliko.

20. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2422-602/2022 suformuotą praktiką, nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, iš esmės neatlikęs nei pareiškėjo vertinimo, remiantis DSHH modeliu, nei apskritai įvertinęs pareiškėjo kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) situaciją dėl priklausymo (duomenys neskelbtini), sprendė, jog pareiškėjas neatitinka kumuliatyvių kriterijų, keliamų prieglobsčio prašytojo pareiškimams, dėl to jo pareiškimai, nepatvirtinti dokumentais ar kitais įrodymais, buvo atmesti pilna apimtimi.

21. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir byloje surinktą medžiagą, konstatavo, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį aplinkybes, susijusias su tuo, jog pareiškėjas galbūt buvo persekiojamas dėl (duomenys neskelbtini), rėmėsi tik abstrakčiais argumentais, neatlikdamas jokio išsamesnio vertinimo. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, neatlikęs išsamaus tyrimo, nurodė tik tai, jog pareiškėjo išvykimas iš kilmės valstybės nebuvo nukreiptas vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti prieglobsčio, o Migracijos departamentui abejonių kėlė pareiškėjo elgesys, kai jis, atvykęs į Europos Sąjungos šalis, dėl prieglobsčio nesikreipė, o pirmąjį prieglobsčio prašymą pateikė tik 2024 m. neteisėtai atvykęs iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus maždaug 10 metų nuo pirmųjų tariamo persekiojimo epizodų 2014 m.

22. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausose, kitą bylos medžiagą, konstatavo, kad Migracijos departamentas atliko tik paviršutinišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, visiškai neatliko padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimo, pareiškėjo situacija nebuvo pakankamai individualizuota, kas neleidžia ginčijamo administracinio akto pripažinti atitinkančiu jam keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d.). Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, pareiškėjo individualios situacijos neįvertinęs kilmės valstybės kontekste, nenustatęs visų aplinkybių, leidžiančių neabejoti, jog pareiškėjas dėl jo prašyme nurodytų aplinkybių, kuriomis grindė asmeninę baimę grįžti į kilmės valstybę, nebus persekiojamas, neįvertinęs esminių pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį priežasčių, pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį vertinimo tyrimą atliko netinkamai, todėl Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jau pasibaigus tyrimui ir priėmus Sprendimą pateikė papildomus įrodymus (susirašinėjimą su nenustatytu asmeniu, nuotrauką ir dokumento, kuris, jo teigimu, patvirtina, jog pareiškėjo atžvilgiu yra iškelta baudžiamoji byla (duomenys neskelbtini) pagal Baudžiamojo kodekso 120 straipsnio 1 dalį, t. y. (duomenys neskelbtini), kopiją). Teismas sutiko, kad šios pareiškėjo nurodytos papildomos aplinkybės, t. y. tos, kurios nebuvo vertintos Migracijos departamento, yra teisiškai reikšmingos, tačiau pabrėžė, jog Migracijos departamentas negalėjo tokio pobūdžio dokumentų vertinimo atlikti, kadangi ginčo aplinkybės, kaip prieglobsčio suteikimo pagrindas, nebuvo nurodytos atliekant tyrimą. Teismas atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad jis turi pareigą pateikti Migracijos departamentui visą reikšmingą medžiagą, susijusią su jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimu, o atsakovas – tokią medžiagą tinkamai įvertinti.

III.

24. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

25. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad Migracijos departamentas neatliko išsamaus pareiškėjo prašymo vertinimo. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį turi būti nustatyta, ar prieglobsčio prašytojo nurodytos aplinkybės laikytinos tikrovę atitinkančiais materialiniais faktais, o juos vertinant būtina vadovautis Europos Sąjungos prieglobsčio teisyne ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintais prieglobsčio prašytojų teiginių (nurodytų aplinkybių) vertinimo principais. Atsakovas teigia, kad pirmiausia vertinama, ar prašytojas yra patikimas pagal UTPĮ ir ESTT jurisprudencijoje nustatytus kriterijus, ir tik nustačius jo patikimumą galima spręsti, kad jo prašymo motyvai yra pagrįsti bei nereikalauja papildomo įrodinėjimo. Atsakovas remiasi ESTT praktika aiškinant 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvą dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 2004/83/EB (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, kad pagal šios direktyvos 4 straipsnio 5 dalį, kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti savo prašymą, ir kai tam tikri prašytojo pareiškimų aspektai nėra pagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei tenkinamos šios nuostatos a–e punktuose išvardytos sąlygos. Šios kumuliacinės sąlygos susijusios su tuo, kad prašytojas nedelsdamas pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, iš tikrųjų stengėsi pagrįsti savo prašymą, pateikė visą turimą svarbią informaciją, pateikė patenkinamą paaiškinimą, kodėl nėra kitų įrodymų, prašytojo pareiškimai laikomi nuosekliais ir tikėtinais, jiems neprieštarauja žinoma ir su jo prašymu susijusi bendra ir konkreti informacija ir buvo galima įrodyti bendrą prašytojo patikimumą, t. y. kai a–e punktuose išvardytos sąlygos nėra įvykdytos kumuliatyviai, prieglobsčio prašytojų pareiškimus, kurie nėra pagrįsti įrodymais, gali reikėti patvirtinti.

26. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų būtent jo prieglobsčio prašymo motyvus (baimė patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) dėl priklausymo socialinei grupei ((duomenys neskelbtini)), atitinkamai, nesant jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo prieglobsčio prašyme nurodytus motyvus, šie motyvai įrodinėjami tik paties asmens žodiniais paaiškinimais, o jų patikimumas vertinamas atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, tarptautinę praktiką bei taikytinus nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus.

27. Atsakovas pakartoja nustatytas aplinkybes apie pareiškėjo buvimą užsienio valstybėse, jo grįžimą du kartus į kilmės valstybę, jo delsimą pateikti prieglobsčio prašymą ir teigia, kad toks jo elgesys, esant nurodomai grėsmei kilmės valstybėje (bus persekiojamas) ir jo patirtai (patiriamai) baimei, negali būti laikomas racionaliu ir logiškai paaiškinamu kitaip nei, jog pats pareiškėjas grėsmės kilmės valstybėje nelaikė realia. Atsakovo vertinimu, tokie pareiškėjo veiksmai leidžia pagrįstai abejoti dėl jo nuoširdumo ir deklaruojamo tikslo – gauti prieglobstį Lietuvoje būtent dėl tariamo persekiojimo, o jo veikla išvykus iš kilmės valstybės nebuvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti prieglobsčio, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į kilmės valstybę grąžintas pareiškėjas būtų persekiojamas arba jam grėstų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai ir pagal teismų praktiką toks prieglobsčio prašytojo elgesys gali sudaryti pagrindą abejoti prieglobsčio prašytojo bendru patikimumu.

28. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas teikė tarpusavyje nesuderinamus paaiškinimus dėl priežasčių ir aplinkybių, paskatinusių jį išvykti iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), kiti pareiškėjo nurodomi paaiškinimai yra prieštaringi, teismo posėdyje jis nurodė, kad (duomenys neskelbtini) tarnybai nesakė, jog nenori ar negali grįžti į Lietuvą, tačiau apklausoje (duomenys neskelbtini) užfiksuoti priešingi jo pareiškimai, skiriasi jo paaiškinimai dėl (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, nustačius, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo motyvus grindžia tik žodiniais paaiškinimais, kurie nėra nuoseklūs, atlikus jo bendrą patikimumą vadovaujantis tarptautinių teismų praktika ir tarptautiniais teisės aktais bei nustačius, kad jo žodiniai paaiškinimai negali būti vertinami patikimais, nes jis iš esmės neatitinka kumuliatyvių sąlygų asmens patikimumo nustatymui – visi pareiškėjo pareiškimai, nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, yra atmetami, t. y. nėra nustatytas materialinis faktas, dėl kurio pareiškėjas gali tariamai patirti persekiojimą, atitinkamai, atmetus pareiškėjo paaiškinimus kaip nepatikimus, Migracijos departamentas neturi nustatinėti kitų kriterijų, t. y. tikėtino persekiotojo, ar kilmės valstybėje asmeniui kyla reali riziką patirti žalą ir tos žalos pobūdį bei šiam vertinimui atlikti, neturi rinkti ir kilmės valstybės informacijos.

29. Atsakovas pažymi, kad teismo akcentuojamas DSSH apklausos modelis yra vertinimo įrankis, tačiau jo taikymo metu būtina įvertinti ir kitas svarbias aplinkybes – pirmiausia asmens patikimumą, kuris lemia, kiek galima pasikliauti jo pateikta informacija. Atsakovo teigimu, jei asmens parodymai yra prieštaringi, paviršutiniški, nekonkretūs ar neatitinka faktinių aplinkybių bei kai yra nustatoma, kad asmuo nėra patikimas, tokiu atveju, net jei asmuo formaliai atitinka DSSH modelio elementus, tai dar nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą apie asmens seksualinę orientaciją, o DSSH modelio kriterijų atitikimas vertintinas kaip vienas iš daugelio veiksnių, kuriuos reikia analizuoti kartu su bendru asmens patikimumu, jo pateiktų faktų logiškumu, vidiniu nuoseklumu bei išsamumu ir tik visapusiško vertinimo pagrindu gali būti daromos išvados dėl pareiškėjo seksualinės orientacijos. Atsakovas pažymi, kad DSSH apklausos modelio rekomendacijos iš esmės apsiriboja pokalbio temų ar aktualių elementų identifikavimu, kurios yra tiriamos su prieglobsčio prašytoju žodinės apklausos metu, t. y. duomenys išimtinai remiasi žodiniais parodymais, kurie taip pat turi būti vertinami atsižvelgiant į asmens patikimumą.

30. Atsakovas pažymi, kad nustatyta, jog pareiškėjas yra nepatikimas asmuo, nes nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo prieglobsčio prašyme nurodytus motyvus, jo pasakojimai buvo prieštaringi, nenuoseklūs ir nedetalūs, jis ilgai delsė pateikti prieglobsčio prašymą, nepateikė jokių išsamių paaiškinimų dėl tokio delsimo, yra faktinis pagrindas spręsti, kad pareiškėjas neatitinka visų kumuliatyviai Direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 5 dalies a–e punktuose nustatytus kriterijų. Atsakovas teigia, kad konkrečiai pareiškėjas neatitinka minėtos nuostatos c, d ir e punktų, todėl jis yra vertinamas kaip nepatikimas asmuo ir visi jo paaiškinimai įskaitant ir prieglobsčio prašymo motyvus, turi būti pagrįsti rašytiniais įrodymais, tačiau pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie tiesiogiai pagrįstų jo pasakojimus apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastį, prieglobsčio prašymo motyvus ir jo individualią padėtį. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas tik prasidėjus bylos nagrinėjimui teisme pateikė papildomus dokumentus (susirašinėjimus ir dokumentą, kuris tariamai patvirtina, kad jo atžvilgiu yra iškelta baudžiamoji byla (duomenys neskelbtini)), tačiau nepateikė įtikinamų paaiškinimų, kodėl šių dokumentų negalėjo pateikti anksčiau, nors dokumentai sudaryti atsakovui jau nagrinėjant jo prašymą. Atsakovo vertinimu, dokumentai turi esminių trūkumų, keliančių abejonių jų tikrumu, pareiškėjas tinkamai nebendradarbiavo su Migracijos departamentu ir nevykdė savo pareigos pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, atitinkamai, pareiškėjas taip pat neatitinka Direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 5 dalies a ir b punktų, ką netiesiogiai pripažįsta ir pirmosios instancijos teismas.

31. Atsakovas nurodo, kad teismas nesivadovavo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo pagrindiniais etapais, t. y. pirmas etapas – materialinių faktų nustatymas, antras etapas – rizikos vertinimas, teismas neatsižvelgė į nenuginčytas aplinkybes, kad pareiškėjas yra nepatikimas asmuo, o nustačius šias aplinkybes ir pripažinus, kad pareiškėjas nėra patikimas asmuo, nėra tikslinga vertinti kilmės valstybės informacijos dėl (duomenys neskelbtini) ir nustatinėti riziką (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje, kai nėra nustatytas materialinis faktas, kad asmuo (duomenys neskelbtini). Atsakovo vertinimu, teismas nukrypo nuo ESTT suformuotos nuoseklios praktikos, Direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 5 dalies ir UTPĮ 83 straipsnio 2 dalies nuostatų, netinkamai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2422-602/2022 suformuotą praktiką, ir, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas, dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai.

32. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

33. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo argumentai dėl tariamo pareiškėjo nepatikimumo neturi teisinio pagrindo ir nepagrįsti, o apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika Migracijos departamento yra taikoma ir aiškinama neteisingai. Pareiškėjas nurodo, kad jei atsakovui kilo abejonių dėl tam tikrų pareiškėjo paaiškinimų ar aplinkybių, jis privalėjo sutelkti dėmesį į esmines bylos aplinkybes, kurios yra nuoseklios ir suderinamos su informacija apie kilmės valstybę, o likus abejonių – turėjo būti taikoma abejonės privilegija, atsakovas turėjo galimybę sudaryti pareiškėjui pateikti paaiškinimus dėl tariamų nenuoseklumų ir privalėjo vadovautis bendradarbiavimo pareiga. Pareiškėjo vertinimu, teismo išvada, kad atsakovas turėjo nagrinėti ir tirti prieglobsčio bylos esmę yra teisinga. Pareiškėjas pažymi, kad pagal teismų praktiką prieglobsčio prašytojui nėra keliamas reikalavimas kreiptis dėl prieglobsčio vos tik pasitaikius pirmai progai, o prieglobsčio prašymo pateikimo momentas neturi įtakos prieglobsčio poreikiui, todėl atsakovo išvados dėl pareiškėjo nepatikimumo, kurios grindžiamos tariamu delsimu pateikti prašymą yra deklaratyvios, nepagrįstos ir turi būti atmestos. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė tirti pareiškėjo teiginius apie patirtą smurtą ir priklausymą (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo apklausų metu pateikti duomenys apie šias aplinkybes yra neatsiejama parodymų dalis, sudaranti didžiąją jų visumos dalį, teismas pagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas buvo paviršutiniškas, todėl pareiškėjo prieglobsčio prašymas privalo būti išnagrinėtas iš naujo, o apeliacinis skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas privalėjo bendradarbiauti ir organizuoti papildomą apklausą arba tikslinti pareiškėjo paaiškinimus, jo apklausa buvo atlikta pažeidžiant rekomendacijas, ypač neatsižvelgus į jautrią (duomenys neskelbtini) asmenų padėtį, todėl Sprendimas turi būti panaikintas, o prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš naujo. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo nurodytas reikalavimas pateikti rašytinius persekiojimo įrodymus yra iš esmės sunkiai įgyvendinamas, be to, Migracijos departamentas nevertino pareiškėjo paaiškinimų apie jau patirtą (duomenys neskelbtini), taigi Migracijos departamentas neatliko išsamaus, nešališko ir objektyvaus tyrimo, o teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas turi būti išnagrinėtas iš naujo, įvertinant ir papildomai pateiktus dokumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34. Teisėjų kolegija šiai bylai aktualią teisę ir jos aiškinimą pakartoja iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 26 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eA-1039-525/2025, formuojančios teismų praktiką aiškinant bei taikant teisę panašioje byloje, ir tų teisės aiškinimų kontekste vertins atsakovo apeliacinio skundo argumentus.

35. Pagrindiniai pabėgėlio statuso aspektai apibrėžti Jungtinių Tautų Organizacijos 1951 m. liepos 28 d. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso bei jos 1967 m. Protokole dėl pabėgėlių statuso (toliau abu kartu – ir Ženevos konvencija), ratifikuotuose 1997 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso bei 1967 m. protokolo dėl pabėgėlių statuso ratifikavimo“ Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte nustatyta, kad šioje konvencijoje terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba.

36. Europos Sąjungos lygmeniu asmenų priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagrindus reglamentuoja 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (Direktyva 2011/95/ES), pakeitusi nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iš dalies panaikintą 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvą 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (Direktyva 2004/83/EB).

37. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad: pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (12 p.); turėtų būti nustatyti pabėgėlio statuso apibrėžimo ir pobūdžio reikalavimai, kad valstybių narių kompetentingos institucijos galėtų jais vadovautis taikydamos Ženevos konvenciją (23 p.); būtina nustatyti bendrus prieglobsčio prašytojų pripažinimo pabėgėliais pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnį kriterijus (24 p.); viena iš pabėgėlio statuso suteikimo pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį sąlygų yra priežastinis ryšys tarp persekiojimo priežasčių, t. y. rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir persekiojimo veiksmų arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas (29 p.); taip pat būtina įvesti bendrą persekiojimo priežasties „priklausymas prie tam tikros socialinės grupės“ sąvoką. Apibrėžiant tam tikrą socialinę grupę turėtų būti deramai atsižvelgiama į klausimus, susijusius su prašytojo lytimi, įskaitant lyties tapatybę ir seksualinę orientaciją, kurie gali būti susiję su tam tikromis teisinėmis tradicijomis ir papročiais, kurių laikantis, pvz., žalojami lyties organai, vykdoma prievartinė sterilizacija ar daromi prievartiniai abortai, tiek, kiek jie yra susiję su prašytojo visiškai pagrįsta baime būti persekiojamam (30 p.).

38. Direktyvoje 2011/95/ES taip pat nustatyta, kad tarptautinė apsauga – pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas (2 str. a p.); pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga ir kuriam netaikomas 12 straipsnis (2 str. d p.). Tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir, be kita ko, atsižvelgiant į: visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala (4 str. 3 d. a–c p.). Tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte (9 str. 1 d. a–b p.). Pagal 2 straipsnio d punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo (9 str. 3 d.). Valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, be kita ko, atsižvelgia į veiksnius, kad grupė laikoma tam tikra socialine grupe; atsižvelgiant į aplinkybes kilmės šalyje, tam tikrai socialinei grupei gali priklausyti grupė, susidariusi dėl būdingos seksualinės orientacijos; seksualinė orientacija negali būti suprantama kaip veiksmai, kurie pagal valstybių narių nacionalinę teisę laikomi nusikalstamais; siekiant pripažinti priklausymą prie tam tikros socialinės grupės arba nustatyti tokios grupės savybes, turi būti tinkamai atsižvelgiama į su lytimi susijusius aspektus, įskaitant lyties tapatybę (10 str. 1 d. d p.). Vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas (10 str. 2 d.). Didele žala laikoma: mirties bausmė ar egzekucija arba prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (15 str. a–c p.).

39. Prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo teisinius pagrindus nacionaliniu lygmeniu reglamentuoja UTPĮ, kuriame (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (87 str. 1 d. 1–3 p.).

40. Nurodytą Ženevos konvencijos, Europos Sąjungos bei nacionalinį reglamentavimą įvertinus nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, matyti, kad juo pirmiausiai yra siekiama identifikuoti asmenis, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos. Todėl tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyta pareiga kiekvieną atvejį įvertinti individualiai, atsižvelgiant į su juo konkrečiai susijusių aplinkybių visumą – situaciją kilmės šalyje prašymo pateikimo ir sprendimo priėmimo metu, tarptautinės apsaugos prašytojo individualią padėtį, asmenines aplinkybes bei patirtis kilmės šalyje, ir šių duomenų pagrindu daryti išvadas dėl to, ar prieš tarptautinės apsaugos prašytoją kilmės valstybėje (galbūt) buvo vykdomi veiksmai (arba tokių veiksmų nebuvo, nors valstybė turėjo pareigą aktyviai veikti), savo prigimtimi prilygintini persekiojimui arba didelei žalai Direktyvos 2011/95/ES 9 ir 15 straipsnių prasme. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog tam, kad atitinkami kilmės valstybės veiksmai ar jų nebuvimas būtų laikomi tokiais, dėl kurių asmeniui galėtų būti suteikiamas prieglobstis arba papildoma apsauga, tarp tokių veiksmų (neveikimo) ir persekiojimo priežasčių privalo egzistuoti priežastinis ryšys, o patys persekiojimo veiksmai (neveikimas) savo pobūdžiu, dažnumu ar intensyvumu turi būti tokio rimtumo, kad sudarytų pakankamai sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

41. Šiuo aspektu pažymėtina, jog tokiu pažeidimu potencialiai gali būti laikomos situacijos, kai nepaisoma Konvencijos 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje bei 7 straipsnyje įtvirtinto kankinimų ir žiauraus, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio ar baudimo draudimo, draudimo laikyti asmenį vergijoje ar nelaisvėje, taip pat draudimo nuteisti už veikas, kurios jų padarymo momentu pagal vidaus bei tarptautinę teisę nebuvo laikomos nusikaltimais, kadangi nukrypti nuo šių Konvencijoje įtvirtintų teisių expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) draudžia Konvencijos 15 straipsnio 2 dalies nuostatos.

42. ESTT jurisprudencijoje, aiškinant pirmiau nurodytas Europos Sąjungos teisės nuostatas dėl trečiųjų šalių piliečių pripažinimo pabėgėliais, inter alia (be kita ko) dėl homoseksualių asmenų priskyrimo tam tikrai socialinei grupei, pažymima, jog:

42.1. Tais atvejais, kai egzistuoja baudžiamosios teisės aktai, specialiai skirti homoseksualiems asmenims, galima konstatuoti, kad šie asmenys turi būti laikomi sudarančiais tam tikrą socialinę grupę (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo X ir kt., C-199/12–C-201/12, ECLI:EU:C:2013:720, 49 p.). Seksualinė orientacija yra savybė, kuria remiantis galima nustatyti prašytojo priklausymą tam tikrai socialinei grupei, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 2 straipsnio d punktą, kai tos pačios seksualinės orientacijos asmenų grupė aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga, kaip tai, be kita ko, patvirtinama ir šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies d punkte (žr., pvz., 2018 m. sausio 25 d. sprendimo F, C-473/16, ECLI:EU:C:2018:36, 30 p.).

42.2. Tam, jog žmogaus teisių pažeidimas būtų persekiojimas, kaip jis suprantamas pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi pasiekti tam tikrą sunkumą. Taigi bet kuris homoseksualaus prieglobsčio prašytojo pagrindinių teisių pažeidimas nebūtinai bus tokio lygio. Vien tai, kad egzistuoja teisės aktai, nustatantys baudžiamąją atsakomybę už homoseksualinius veiksmus, negali būti laikoma faktu, turinčiu prašytojui tokį reikšmingą poveikį, kad būtų pasiektas sunkumo lygis, būtinas, kad šis baudimas būtų laikomas persekiojimu, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2004/83/EB 9 straipsnio 1 dalį. Jeigu prieglobsčio prašantis asmuo remiasi tuo, kad jo kilmės šalyje yra teisės aktas, kuriuo nustatoma baudžiamoji atsakomybė už homoseksualinius veiksmus, nacionalinės institucijos, atlikdamos faktų ir aplinkybių vertinimą pagal Direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį, turi išnagrinėti visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės šalimi, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir taisykles ir jų taikymo būdą, kaip numatyta Direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 3 dalies a punkte. Iš to matyti, kad suinteresuotajam asmeniui turi būti suteikiamas pabėgėlio statusas pagal Direktyvos 2004/83/EB 13 straipsnį, jeigu jis įrodė, kad grįžus į kilmės šalį jo homoseksualumas kels realią persekiojimo riziką, kaip tai suprantama pagal direktyvos 9 straipsnio 1 dalį (žr., pvz., jau minėto sprendimo X ir kt. 53, 55, 58 ir 75 p.).

42.3. Nors Direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio nuostatos taikytinos visiems prašymams dėl tarptautinės apsaugos, nesvarbu, kokios persekiojimo priežastys nurodytos siekiant pagrįsti šiuos prašymus, vis dėlto pažymėtina, kad kompetentingos valdžios institucijos privalo taikyti procedūras, nustatytas pareiškimams ir dokumentams ar kitiems įrodymais įvertinti, atsižvelgdamos į kiekvienos prieglobsčio prašymo kategorijos ypatumus. Kalbant apie Direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnyje numatytą faktų ir aplinkybių įvertinimą, pažymėtina, kad šis „įvertinimas“ vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, kurios gali būti prašymą pagrindžiantys įrodymai, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti Direktyvos 2004/83/EB 9 ir 10 arba 15 straipsniuose numatyti materialieji reikalavimai suteikti tarptautinę apsaugą, priėmimu. Pagal Direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 3 dalies c punktą šis įvertinimas turi būti atliekamas individualiai ir atsižvelgiant į prašytojo asmeninę padėtį ir aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal asmenines prašytojo aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį ar ją vykdyti ar galimi veiksmai galėtų būti persekiojimas arba jie būtų susiję su smurtu (žr., pvz., Didžiosios kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo A ir kt., C-148/13–C-150/13, ECLI:EU:C:2014:2406, 54, 55 ir 57 p. bei juose nurodytą ESTT praktiką).

42.4. Sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl prieglobsčio prašymų turi būti priimami tinkamai išnagrinėti. Tik šios institucijos turi atlikti Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnyje nurodytą faktų ir aplinkybių vertinimą, o jį tikrinti turi teismas. Be to, kaip matyti Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus tokį prašymą individualiai, atsižvelgiant, be kita ko, į visus svarbius faktus, susijusius su prašytojo kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, jo pateiktą svarbią informaciją ir svarbius dokumentus, individualią padėtį ir asmenines aplinkybes (žr., pvz., jau minėto sprendimo F 40–41 p. ir juose nurodytą ESTT praktiką).

43. EŽTT jurisprudencijoje, vertinant, ar asmenų, kurių prieglobsčio prašymai grindžiami aplinkybėmis, kad jie yra homoseksualūs, grąžinimu į jų kilmės valstybę nebuvo pažeistos Konvencijos nuostatos, be kita ko, užtikrinančios asmens apsaugą nuo kankinimo, orumą žeminančio elgesio ar baudimo, pažymima, jog net ir nustačius, kad kilmės valstybėje yra kriminalizuojami homoseksualūs santykiai ir už juos yra baudžiama, papildomai vertinama, ar konkrečios bylos aplinkybėmis asmens išsiuntimas į tokią kilmės valstybę sukeltų realią netinkamo elgesio riziką, kaip apibrėžta Konvencijos 3 straipsnyje. Šiuo aspektu vertinama informacija apie šalį, susijusi su LGBT asmenų padėtimi, taip pat pareiškėjo parodymų dėl jam tariamai kilusių problemų patikimumas ir, remiantis šių duomenų visuma sprendžiama, ar kilmės valstybės valdžios institucijos vykdė aktyvią baudžiamojo persekiojimo politiką, arba kad buvo kitaip praktiškai įgyvendinami teisės aktai, kuriais sistemingai baudžiama homoseksualinė veikla, arba kad ši kriminalizacija turi tokias pasekmes, kad homoseksualių asmenų socialinė padėtis yra nepateisinama (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo M. B. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 63890/16) 34 ir 36 p.). EŽTT vertinimu, vien dėl to, jog kilmės šalyje egzistuoja įstatymai, kuriais homoseksualiniai veiksmai laikomi nusikaltimu, asmens išsiuntimas į tą šalį neprieštarauja Konvencijos 3 straipsniui. Svarbiausia, ar yra reali rizika, kad šie įstatymai bus taikomi praktiškai (žr., pvz., 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimo B. ir C. prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 889/19 ir 43987/16) 59 p. ir jame nurodytą praktiką).

44. Apibendrinant nurodytą ESTT ir EŽTT formuojamą praktiką matyti, kad joje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog tai, kad seksualinė orientacija yra savybė, kuria remiantis galima nustatyti asmens priklausymą tam tikrai socialinei grupei Direktyvos 2011/95/ES 2 straipsnio d punkto prasme, taip pat tai, jog tarptautinės apsaugos prašytojo kilmės valstybės teisės aktuose yra kriminalizuoti homoseksualiniai veiksmai ir už juos nustatytos bausmės, savaime nėra laikoma persekiojimo veiksmais, kaip jie suprantami pagal Ženevos konvencijos bei Direktyvos 2011/95/ES nuostatas. Baudimas už homoseksualinius veiksmus turi būti ne tik realus, bet ir sistemingas, tokio pobūdžio bei pasiekiantis tokį sunkumo lygį (mastą), dėl kurio galėtų būti laikomas persekiojimu Ženevos konvencijos ir Europos Sąjungos teisinio reguliavimo prasme. Vertinimas, ar tarptautinės apsaugos prašytojo kilmės valstybės veiksmai (neveikimas) priskirtini persekiojimui, turi būti individualizuotas, todėl yra atliekamas dviem etapais – pirma, nustatant reikšmingas faktines aplinkybes, kurios galėtų būti vertinamos kaip prašymą pagrindžiantys įrodymai, ir antra, šias aplinkybes susiejant su asmenine prašytojo padėtimi kilmės valstybėje, t. y. ar ji atitinka materialiuosius reikalavimus suteikti tarptautinę apsaugą. Kitaip tariant, kiekvieno tarptautinės apsaugos prašytojo situacija yra individuali tiek dėl skirtingų faktinių aplinkybių, tiek dėl to, kad net ir tos pačios aplinkybės skirtingiems tarptautinės apsaugos prašytojams, atsižvelgiant į jų asmenines situacijas, gali sukelti visiškai skirtingo pobūdžio pasekmes.

45. Tokiu aiškinimu iš esmės yra remiamasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje, pažymint, jog UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai akcentuojamas individualus konkretaus asmens, savo tarptautinės apsaugos prašymą grindžiančio priklausymo LGBT bendruomenei aplinkybe, situacijos vertinimo poreikis (žr., pvz., 2022 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3323-575/2022; 2024 m. balandžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1361-552/2024; 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1619-520/2024; kt.).

46. Atsakovo atlikto tyrimo metu nustatyta, kad F. K. laikotarpiais nuo 2016 m. pradžios iki 2019 m. gegužės mėn. bei nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 23 d. buvo išvykęs iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir vėl grįžęs į (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) jis galutinai išvyko 2022  m. rugpjūčio 26 d., t. y. prasidėjus tariamam persekiojimui asmuo mažiausiai 2 kartus buvo grįžęs į kilmės valstybę – pirmą kartą maždaug 22 mėnesių laikotarpiui, o antrą kartą – 8 mėnesių laikotarpiui. F. K. 2022 m. rugpjūčio 26 d. atvykęs į (duomenys neskelbtini) darbo vizos pagrindu prieglobsčio nesiprašė ir baigiantis vizos galiojimui gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Atvykęs į Lietuvos Respubliką 2022 m. lapkričio mėn. jis taip pat dėl prieglobsčio nesikreipė ir 2023 m. gegužės 1 d. išvyko į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) užsienietis dėl prieglobsčio taip pat nesikreipė ir padedamas žmonių gabentojų 2024 m. sausio 10 d. sunkvežimiu neteisėtai atvyko į (duomenys neskelbtini), kur prieglobsčio pasiprašė tik 2024 m. vasario 14 d., tačiau šiam pasišalinus, nagrinėjimas buvo nutrauktas, kol šis pateikė dar vieną prieglobsčio prašymą 2024 m. kovo 12 d. Užsienietis paprašytas paaiškinti, kodėl nesiprašė prieglobsčio (duomenys neskelbtini), nurodė, kad ten buvo pažįstamų (duomenys neskelbtini), su kuriais bendravo, todėl negalėjo jiems prisipažinti (duomenys neskelbtini) ir toliau likti (duomenys neskelbtini). Užsienietis būdamas (duomenys neskelbtini) taip pat teigė, kad negali grįžti į Lietuvą, nes jo tėvynainiai jį nužudys pamatę Lietuvoje.

47. Atsižvelgęs į F. K. kelionės maršrutus, kelionės dokumente esančius spaudus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo aplinkybes (duomenys neskelbtini) bei prašytojo pateiktus paaiškinimus, atsakovas konstatavo, kad F. K. išvykimo iš kilmės valstybės tikslas buvo prašyti prieglobsčio. Nors užsieniečio įvardijamas tariamas persekiojimas prasidėjo 2014–2016 m. laikotarpyje, tačiau užsienietis du kartus buvo grįžęs į kilmės valstybę, t. y. 2019 ir 2021 m., kilmės valstybėje jis praleido iš viso 30 mėnesių, nepaisant tariamai kylančios grėsmės, o pirmą kartą atvykęs į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančias Europos Sąjungos narėmis, dėl prieglobsčio nesikreipė. Užsieniečio pateikti paaiškinimai, kodėl šis nesikreipė dėl prieglobsčio, nepripažinti pagrįstais, logiškais ir patvirtintais objektyvia informacija. Užsienietis, atvykęs į (duomenys neskelbtini), dėl prieglobsčio taip pat nesikreipė. Iš (duomenys neskelbtini) jis neteisėtai (sunkvežimyje) išvyko į (duomenys neskelbtini), kur prieglobsčio prašymą pateikė tik praėjus mėnesiui po neteisėto atvykimo. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo (duomenys neskelbtini) metu šis pasišalino ir vėliau pateikė dar vieną prieglobsčio prašymą, po ko buvo perduotas Lietuvos Respublikai. Padaryta išvada, kad toks prieglobsčio prašytojo elgesys (nepaisant tariamai kilusios grėsmės, jis du kartus grįžo į kilmės valstybę iš (duomenys neskelbtini), kur praleido ilgus mėnesius) atskleidžia subjektyvų F. K. individualios situacijos vertinimą (vidinį suvokimą dėl kylančios grėsmės kilmės valstybėje). Savanoriškas grįžimas į kilmės valstybę, esant nurodomai grėsmei kilmės valstybėje (bus persekiojamas) ir jo patirtai (patiriamai) baimei, negali būti laikomas racionaliu ir logiškai paaiškinamu kitaip nei darant išvadą, jog pats F. K. grėsmės kilmės valstybėje nelaikė / nelaiko realia. Tikėtina, jog asmuo, kuris pagrįstai patiria ar baiminasi patirti persekiojimą kilmės valstybėje, visais atvejais stengtųsi vengti grįžimo į kilmės valstybę, kur su juo bus susidorota. Abejones prieglobsčio prašytojo daromomis prielaidomis apie tariamai gresiantį persekiojimą (susidorojimą su juo) patvirtina ir tai, jog jis, atvykęs į saugias šalis ((duomenys neskelbtini)) dėl prieglobsčio nesikreipė, o pirmąjį prieglobsčio prašymą pateikė 2024 m. neteisėtai atvykęs iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus maždaug 10 metų nuo pirmųjų tariamo persekiojimo epizodų 2014 m. Toks prieglobsčio prašytojo elgesys (delsimas kreiptis dėl prieglobsčio) taip pat leidžia abejoti bendru F. K. patikimumu.

48. Atsakovo argumentus, kurių esmė, kad tyrimo metu nustatytų aplinkybių visuma nepagrindžia prieglobsčio prašyme nurodytų motyvų, todėl jo pateikiama svarbių aplinkybių versija pripažįstama iš esmės nepatikima, vertindama šio teismo sprendimo 42.3 punkte nurodyto teisės taikymo pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad paminėtos aplinkybės atsakovo pagrįstai įvertintos kaip iš esmės nepagrindžiančios jo prašymo faktinių pagrindų, o tokia faktinė situacija suponuoja, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, nebuvo Direktyvos 2004/83/EB 9 ir 10 arba 15 straipsniuose numatytų materialiųjų reikalavimų sprendimo suteikti tarptautinę apsaugą priėmimui.

49. Tuo pačiu teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų: susirašinėjimo su nenustatytu asmeniu, nuotrauka ir dokumento, kuris, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) jam yra iškelta baudžiamoji byla pagal Baudžiamojo kodekso 120 straipsnio 1 dalį, t. y. (duomenys neskelbtini), kopija, kuriais jis siekia rašytiniais šaltiniais patvirtinti jo prašyme dėl prieglobsčio suteikimo nurodomus motyvus, svarbą ir poreikį juos įvertinti kartu su kitais įrodymais priimant sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, bei pripažindama, jog Migracijos departamentas, priimdamas byloje ginčijamą sprendimą, negalėjo atlikti šių dokumentų vertinimo, kadangi tos aplinkybės, kaip prieglobsčio suteikimo pagrindas, nebuvo nurodytos atliekant tyrimą, pažymi, kad pareiškėjo teismui pateiktų įrodymų ignoravimas reikštų tarptautinės apsaugos teisinio reguliavimo turiningųjų tikslų nepaisymą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Sprendimas naikinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu – skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais.

50. Dėl šioje nutartyje nurodytų argumentų atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

52. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

53. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

54. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėjas įgyja teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas, grįsdamas patirtas išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas pateikė 2025 m. gruodžio 12 d. ir 2025 m. gruodžio 23 d. pinigų priėmimo kvitus bendrai 800 Eur sumai už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą. Pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus leistino dydžio, išlaidos yra susiję su nagrinėjama byla, pagrįstos, todėl priteistinos iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos  apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti pareiškėjui F. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 800 Eur (aštuonis šimtus Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.  Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                              Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys