2K-48-1073/2023

Baudžiamoji byla Nr. 2K-48-1073/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36505-2019-4 Procesinio sprendimo kategorija 2.8.9.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 9 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio kasacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2022 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį nuteistas 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. lapkričio 27 d. 19.40 val. iki 2019 m. lapkričio 29 d. 12.35 val. (dvi dienos) ir laikyta, kad jis atliko 4 MGL (200 Eur) dydžio baudos bausmės dalį. Nustatyta, kad V. S. 76 MGL (3800 Eur) dydžio baudą turi sumokėti per 20 mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistųjų G. B., V. K. ir V. S. solidariai priteista 202,13 Eur žalos atlyginimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui. Šiuo nuosprendžiu taip pat nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas R. Č., nuteisti G. B. ir V. K., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 4 d. nutartis, kuria V. S. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   V. S. nuteistas už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 25 d. apie 21.40 val. viešoje vietoje – Zarasuose, (duomenys neskelbtini) namo kieme bei (duomenys neskelbtini), netoli pastato, pažymėto Nr. 3, bendrininkų grupe su G. B., V. K. ir R. Č. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, būtent: dėvėdami veido kaukes jie atėjo į J. Č. ir V. Č. gyvenamojo namo kiemą, (duomenys neskelbtini), ten R. Č. sudavė vieną smūgį metaline lazda kieme esančiam P. R. per nugarą, o nenustatytas nuteistasis sudavė vieną smūgį kumščiu į kaktą. P. R. iš įvykio vietos pasišalinus, visi jį nusivijo iki (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. 3, ten apie 21.45 val. G. B. metaliniu raktu sudavė ne mažiau kaip du smūgius V. Č. į pečių sritį, į rankas, R. Č. metaline lazda sudavė du smūgius J. Č. į kairę koją, V. K. sudavė du smūgius metaline lazda V. Č. į šlaunis ir vieną smūgį į kaklą, tuo metu V. S. iš tiksliai nenustatyto ginklo iššovė ne mažiau kaip šešis kartus: vieną kartą J. Č. į dešinę šlaunį, penkis kartus link nukentėjusiųjų, taip siekdamas juos įbauginti. Tokiais bendrais veiksmais V. S. kartu su G. B., V. K. ir R. Č. nukentėjusiajam P. R. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl linijinio odos nubrozdinimo kaktoje ir linijinės kraujosruvos nugaroje, nukentėjusiajam V. Č. – nežymų sveikatos sutrikdymą dėl pjautinės žaizdos už kairės ausies, linijinio odos nubrozdinimo kairio riešo srityje, linijinės poodinės kraujosruvos kairiajame dilbyje ir kairėje šlaunyje, nukentėjusiajam J. Č. – nežymų sveikatos sutrikdymą dėl šautinės aklos žaizdos dešinėje šlaunyje su aplinkine kraujosruva nuo šūvio, kraujosruvos nosies srityje, žastuose, krūtinės kairėje pusėje, nugaroje, šlaunyse, dešinėje blauzdoje.

II.  Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2.   Kasaciniu skundu nuteistojo V. S. gynėjas advokatas P. Svirskis prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo nutarties dalį dėl V. S. nuteisimo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Skundžiami nuosprendis bei nutartis dėl V. S. yra nepagrįsti, byloje nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, o procesiniai teismų sprendimai priimti remiantis prielaidomis. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami bylos įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį; apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3, 5 dalis.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės netikrino apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, tyrimo ir vertinimo, dėl jų pasisakė formaliai. Byloje nėra ginčo, kad apie įvykį, dėl kurio nuteistas V. S., galėtų žinoti ir papasakoti dar vienas asmuo – automobilio, kuriuo buvo vykstama pas nukentėjusiuosius, vairuotojas. Dėl jo ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, tačiau nutrauktas. Byloje nėra duomenų, kad automobilio vairuotojas negalėtų būti apklaustas. Be to, pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ir kaltinamojo V. K. parodymais, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu jam nebuvo užduotas klausimas, ar įvykyje dalyvavo V. S.. Šiuo klausimu V. K. nurodė, kad įvykyje, be G. B. ir R. Č., dalyvavo du jam nepažįstami asmenys. Taigi, tokiais parodymais grįsti V. S. kaltę teismai neturėjo jokio pagrindo.

2.3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, gynyba neprašė papildomo įrodymų tyrimo, kadangi šalinti abejones ir trūkumus bylos medžiagoje nėra kaltinamojo pareiga. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2008). Esant galimybei pašalinti iškilusias abejones papildomai apklausiant asmenis ir esant teismo pareigai vertinti tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva įrodymų tyrimo neatliko. Vietoj to, vertindamas R. Č. ir V. K. parodymus, teismas, nesigilindamas į jų turinį, lakoniškai pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui.

2.4. Tokia apeliacinės instancijos teismo argumentacija buvo neatsakyta į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus, kurie buvo siejami su tuo, kad R. Č. parodymai nelaikytini įrodymais dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimams ir jais vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį (kiek jie kaltina V. S.), kol neišnaudotos visos galimybės patikrinti jų patikimumą, negalima. Esant išdėstytoms aplinkybėms akivaizdu, kad teismų išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, savo iniciatyva neatlikdamas įrodymų tyrimo, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.

2.5. Vertindamas byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad pagal R. Č. ir V. K. parodymus galima daryti išvadą, jog nenustatytu ginklu šaudęs asmuo buvo V. S.. Kaip pažymėjo teismas, tokius minėtų kaltinamųjų parodymus tariamai patvirtina kaltinamųjų naudojamų mobiliojo ryšio telefono numerių išklotinės. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos ir neatitinka bylos medžiagos.

2.6. V. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai V. S. niekuo nekaltina. Priešingai, V. K. niekada nenurodė, kad V. S. būtų dalyvavęs įvykyje kartu su kitais kaltinamaisiais, todėl jo parodymai laikytini ne kaip kaltinantys, bet kaip V. S. teisinantys. Taip pat kaip V. S. teisinantys duomenys turėtų būti vertinamos ir kaltinamųjų naudojamų mobiliojo ryšio telefono numerių išklotinės – būtent byloje esantis 2019 m. rugpjūčio 25 d. tarnybinis pranešimas dėl išklotinių analizės ir jo priedas Nr. 3, iš kurio matyti, kad G. B. įvykio dieną 20.49 val. skambino V. S., tačiau pastarasis neatsiliepė. 22.01 val., tai yra 15 minučių po liudytojo pranešimo pagalbos numeriu, G. B. vėl skambino V. S. (iš V. K. parodymų darytina išvada, kad buvo skambinama siekiant parvežti įvykyje dalyvavusius asmenis), tačiau pastarasis vėl neatsiliepė. 22.15 val. G. B. skambino V. B. ir prašė jo atvykti parvežti V. K.. Aptartos telefonų naudojimo išklotinėse nurodytos aplinkybės leidžia padaryti tokias išvadas: 1) įvykio dieną G. B. ir V. S. telefonu nebendravo, todėl nekeliant prielaidų neįmanoma objektyviai teigti, kad jie kartu dalyvavo įvykyje, kadangi nėra duomenų, kaip jie susitarė tai padaryti; 2) G. B. ir V. S. įvykio metu kartu nebuvo, kadangi po įvykio G. B. skambino V. S. – tai prieštarautų elementariai logikai, jeigu V. S. būtų įvykyje dalyvavęs kartu su G. B., nes skambučio metu jie dar turėjo būti kartu (tokia išvada darytina taip pat iš V. K. paaiškinimų).

2.7. Aptarti objektyvūs telefonų naudojimo duomenys kartu su paties V. S., nukentėjusiųjų bei kaltinamųjų G. B. ir V. K. parodymais paneigia bet kokią tikimybę, kad įvykyje galėjo dalyvauti ir V. S.. Pirmosios instancijos teismas, padaręs priešingą išvadą, klaidingai įvertino byloje surinktų įrodymų (kaltinamųjų naudojamų mobiliojo ryšio telefono numerių išklotinių) turinį ir jų tinkamai neįvertino. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kaltinamųjų naudojamų mobiliojo ryšio telefono numerių išklotinių, kaip teisinančio įrodymo, vertinimo, be kita ko, nurodė, kad „su tokiais apelianto argumentais iš dalies galima sutikti“. Tačiau vis tiek pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui.

2.8.  Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis esant nepašalintų abejonių. Tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo skundžiami procesiniai sprendimai paremti būtent jomis. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis faktu, kad G. B. prieš įvykį bandė susisiekti su V. S., iš esmės remiasi prielaida, kad nesvarbu, jog G. B. ir V. S. įvykio dieną nebendravo, jie kažkaip susitarė dalyvauti įvykyje ir jame dalyvavo. Toks įrodymų vertinimas, kaip minėta, yra ydingas. Vertindamas V. S. neprisipažinimą dėl kaltinimo, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad V. S. „nei teisiamajame posėdyje, nei ikiteisminio tyrimo metu jokių parodymų nedavė, nenurodė, kur buvo ir ką darė nusikaltimo padarymo laiku, nepateikė savo alibi ir tuo užkirto galimybę alibi patikrinti“. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės neatmetė galimybės, kad V. S. gali turėti alibi, tačiau nuosprendį iš esmės grindė prielaida, kad jeigu V. S. nenurodė, kur buvo įvykio metu (tai yra suprantama, kadangi sulaikytas jis buvo praėjus daugiau nei trims mėnesiams po įvykio), vadinasi, jis yra kaltas dėl įvykio.

2.9.  Šios pirmosios instancijos teismo prielaidos ir abejonės buvo išdėstytos apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas ne tik jų nepašalino, bet ir pats iškėlė daug niekuo nepagrįstų prielaidų, laikė jas egzistuojančiais faktais ir grindė skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas iškėlė prielaidą dėl R. Č. parodymų keitimo aplinkybių ir laikė ją nustatytu faktu: „R. Č. parodymų pakeitimas ikiteisminio tyrimo metu gali būti vertinamas ne kaip jo siekis tyčia apkaltinti V. S., tikintis švelnesnės atsakomybės jam pačiam, bet jo noras pagaliau duoti sąžiningus ir teisingus parodymus.“ Skundžiamos nutarties 13 pastraipoje apeliacinės instancijos teismas, nesant apie tai duomenų, iškėlė prielaidą ir rėmėsi savo svarstymais, kodėl V. K. neįvardijo V. S. kaip dalyvavusio įvykyje asmens.

2.10. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutiko, jog G. B. skambinimo faktas V. S. tiesiogiai po įvykio patvirtina, kad jie nebuvo kartu, tai yra kad V. S. nusikalstamos veikos nepadarė. Tačiau toliau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai prielaidai, kad V. S. dalyvavo padarant nusikaltimą, kadangi laikotarpiu nuo 21.16 iki 21.56 val. jokių nusikaltimą padariusių asmenų tarpusavio kontaktų nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nevertino faktų, jog byloje (be R. Č. paaiškinimų) nėra jokių objektyvių duomenų, kurie sietų V. S. su įvykiu, būtent – pas jį nebuvo rasta jokių su įvykiu susietų daiktų, kraujo ar kitokių pėdsakų, kurie kaip nors būtų susiję su įvykiu, rėmėsi prielaida, kad taip įvyko tik dėl to, jog V. S. buvo sulaikytas praėjus trims mėnesiams nuo įvykio.

2.11. Toks įrodymų vertinimas, kai vertinama dalis kaltinimui palankių aplinkybių jas pateikiant kaip faktus, o kaltinimui nepalankios aplinkybės atmetamos iškeliant teismo prielaidas, laikytinas įrodymų vertinimo klaida. Apeliacinio skundo argumentų atmetimas ne bandant pašalinti papildomai įvykio dalyvius, bet iškeliant prielaidas neatitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, dėl to apeliacinės instancijos teismas laikytinas nepatikrinusiu bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu.

3.   Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Tomas Dzikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasaciniame skunde išsakyti teiginiai apie tai, kad nagrinėjant bylą padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, yra nepagrįsti, deklaratyvaus pobūdžio. Iš kasacinio skundo nėra aišku, dėl kokių V. S. apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus vertinimu, nepasisakė. Kasaciniame skunde iš esmės tik interpretuojami įrodymai, ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės ir išdėstyta teisės teorija šiuo klausimu. Didelė dalis kasacinio skundo argumentų yra susijusi su įrodymų vertinimu, pateikiant jų savąjį vertinimą, o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas įvertino V. S. apeliaciniame skunde keltus klausimus, susijusius su kaltinamųjų, nukentėjusiųjų parodymais, jų patikimumu, mobiliojo ryšio telefonų išklotinėmis, dėl kiekvieno iš šių klausimų motyvuotai pasisakė ir atmetė apeliacinio skundo argumentus.

3.2. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad automobilį galimai vairavo S. N., tačiau proceso metu jo apklausti nepavyko, nes nebuvo žinoma S. N. buvimo vieta, buvo paskelbta jo paieška, išnaudotos visos priemonės jam surasti, tačiau rastas nebuvo. Pažymėtina, kad ir V. S. gynėjas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, neprašė apklausti S. N. ir atlikti įrodymų tyrimo. Teisminio nagrinėjimo metu V. K. nurodė, kad įvykio metu kartu buvo R. Č., kitų asmenų neatsimena, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriose jis pripažino kaltę, yra teisingi, juos tvirtina. V. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad į įvykio vietą vyko jis, R. Č., G. B. ir du jam nepažįstami asmenys, o įvykyje dalyvavo jis, R. Č., G. B. ir nepažįstamas asmuo; dviejų nepažįstamų asmenų nelabai galėtų apibūdinti, neįsidėmėjo. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu V. K. buvo klausiamas ir apie V. S. – 2019 m. gruodžio 2 d. apklausoje. V. K. parodė, kad nežino, ar tarp nepažįstamų asmenų buvo ir V. S., nepažįsta jo. Taigi V. K. parodymai byloje dėl įvykyje dalyvavusių asmenų yra užfiksuoti ir teismų įvertinti tiek atskirai, tiek su kitais byloje surinktais duomenimis. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Vien nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo nutartimi dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių ir taip pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.   Nuteistojo V. S. gynėjo advokato P. Svirskio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl įrodymų vertinimo ir tinkamo bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka

5.   Kasaciniame skunde, taip pat kaip apeliaciniame, nurodoma, kad teismų išvados dėl V. S. kaltės padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, išvados dėl kaltės padarytos netinkamai įvertinus byloje esančius duomenis, nes V. S. kaltė grindžiama įrodymais, kurie jo dalyvavimo įvykyje nepatvirtina. Taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, savo iniciatyva neatlikdamas įrodymų tyrimo, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde; netikrino apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, tyrimo ir vertinimo, dėl jų pasisakė formaliai.

6.   Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos 20 straipsnyje, 271–292 straipsniuose ir 301 straipsnyje, o reikalavimai nuosprendžio turiniui įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas – t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-174-303/2019, 2K-109-746/2017 ir kt.).

7.   BPK 20 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir, ją įvertinęs kaip pakankamą, daryti sprendime išdėstytas išvadas. Pažymėtina, kad įrodymų pakankamumo vertinimas apima du momentus, t. y. ar jų pakanka kiekvienam nusikalstamos veikos požymiui įrodyti, taip pat ar jų pakanka iš to išplaukiančiai išvadai – visų konkrečios veikos požymių buvimui kaltinamojo veikoje įrodyti. Primintina, kad asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamojo proceso principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), tai taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis; duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Atitinkamai pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-270-628/2020, 2K-126-387/2022). Taigi nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-174-303/2019).

8.   Taip pat svarbu pažymėti, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti nuosprendžio, taip pat ir apkaltinamojo, netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje būtų sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Atitinkamai atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vertinant kito kaltinamojo toje pačioje byloje duodamus parodymus – tokio asmens (kito kaltinamojo toje pačioje byloje) parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau jų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų asmenų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85-976/2018, 2K-43-458/2021, 2K-64-1073/2022).

9.   Bylos medžiaga bei žemesniųjų instancijų teismų sprendimai rodo, kad nagrinėjant bylą nebuvo laikomasi visų BPK 20, 271–292, 301 ir 304–307 straipsniuose  įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nuosprendžio surašymo ir motyvavimo reikalavimų.

10. V. S. nuteistas už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 25 d. kartu su kitais nuteistaisiais (G. B., V. K. ir R. Č.) dalyvavo muštynėse prieš nukentėjusiuosius P. R., J. Č. ir V. Č., jų metu iš tiksliai nenustatyto ginklo iššovė ne mažiau kaip šešis kartus: vieną kartą J. Č. į dešinę šlaunį, penkis kartus link nukentėjusiųjų, taip siekdamas juos įbauginti; taip  įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai.

10.1. Atsakydamas į gynėjo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. S. kaltu, savo išvadas motyvavo ne tik nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto R. Č. parodymais bei kitais jį kaltinančiais įrodymais, bet vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. ir kitų nuteistųjų, visų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, nurodė, kad visais šiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek jie atitinka jų visumą. Konkrečiai pirmosios instancijos teismo šie argumentai buvo suformuluoti taip: „V. K. įvardija tris nusikaltime dalyvavusius asmenis: save, R. Č. ir G. B., taip pat nurodo, kad vienas nepažįstamas asmuo vairavo automobilį, o kitas nepažįstamas asmuo dalyvavo sumušant Čepėnus bei šaudė; R. Č. nurodo, kad nusikaltime dalyvavo jis, G. B., V. K., V. S., kuris šaudė iš nenustatyto ginklo, o automobilį vairavo S. N., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Taigi pagal jų parodymus galima daryti išvadą, kad nenustatytu ginklu šaudęs asmuo buvo būtent kaltinamasis V. S..“ Apeliacinės instancijos teismas nutarties 13 punkte atitinkamai nurodo: „V. K. vienareikšmiškai įvardino visus nusikaltimo dalyvius – pasak jo, jame dalyvavo jis pats, G. B., R. Č., dar vienas asmuo, kuris buvo nusikaltimo vietoje ir šaudė (jo nepažįsta), bei vairuotojas (S. N.), kuris juos atvežė ir įvykio vietoje nebuvo, t. y. laukė jų automobilyje. Pagal bylos duomenis, V. K. pripažino patį šaudymo faktą, tačiau jis teigė nepažinojęs šaudžiusio asmens, t. y. V. S., todėl visiškai logiška, kad jis konkrečiai šio nuteistojo ir neįvardino kaip nusikaltime dalyvavusio asmens. Tačiau, lyginant šio nuteistojo ir R. Č. parodymus, jie sutampa, kad šaudžiusiu asmeniu buvo būtent V. S..“ Taigi, aptarti parodymai patvirtina patį šaudymo faktą. Tuo tarpu R. Č. parodymai apie V. S. kaip šaudžiusį asmenį šiuo atveju turi būti vertinami atidžiau ir tik papildomai surinkus duomenis apie jo ir V. S. pažinties aplinkybes, bendravimo ypatumus bei parodymų keitimo ikiteisminio tyrimo metu motyvus.

10.2. Teismai V. S. kaltę taip pat grindžia 2019 m. rugpjūčio 25 d. nuteistųjų naudotų mobiliojo ryšio telefonų ryšių išklotinėmis. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių duomenų vertinimo sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad G. B. skambučiai V. S. patvirtina tai, jog jiedu buvo pažįstami, G. B. įvykio dieną ieškojo kontaktų su juo; laikotarpiu nuo 21.16 val. iki 21.56 val. jokių nusikaltimą padariusių asmenų tarpusavio kontaktų nebuvo; darytina išvada, kad G. B., R. Č., V. K. ir V. S. tuo metu jau buvo kartu bei vyko į nusikaltimo vietą. Pažymėtina, kad iš šių išklotinių matyti, jog tą pačią dieną tuo pačiu metu G. B. bendravo ar ieškojo kontaktų ir su daug kitų asmenų. Taigi, pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad įvykio dieną G. B. ieškojo kontaktų su V. S. bei kitais asmenimis, tačiau tam, kad jie galėtų pagrįsti išvadą apie V. S. dalyvavimą nusikalstamos veikos vykdyme, jie turi būti apeliacinės instancijos teismo naujai įvertinti ištaisius šioje nutartyje aptartus padarytus proceso pažeidimus.

10.3. Iš aptartų pirmosios instancijų teismo išvadų dėl byloje esančių duomenų vertinimo (nuosprendžio 16–17 lapai), kurioms pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, matyti kad V. S. tiesiogiai su įvykiu teismai susieja remdamasis tik kito įtariamojo, kaltinamojo ir šiuo metu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą šioje byloje atleisto R. Č. parodymais – tik jis nurodė, kad V. S. kartu dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Kitų byloje apklaustų asmenų (nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų, taip pat rašytinių bylos duomenų turinys V. S. su aptariamu įvykiu tiesiogiai nesusieja (juose nėra tiesioginių nuorodų arba informacijos, galinčios vienaip ar kitaip patvirtinti V. S. dalyvavimą 2019 m. rugpjūčio 25 d. nusikalstamoje veikoje).

11. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų įrodymų visumos – R. Č., V. K., nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, specialistų išvadų bei kitų – pakanka V. S. kaltei pagrįsti, pripažintina neišsamia, nes, kaip minėta, grindžiama vienintelio bendrakaltininkio parodymais, kurių nei patvirtina, nei paneigia kiti byloje surinkti ir teismo vertinti duomenys. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nuosprendį bei nutartį priėmę teismai išvadas dėl V. S. dalyvavimo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką darė nesiėmę įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, vertindami įrodymus (telefonų numerių ryšių išklotines, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus) nevertino jų visumos. Teismų išvados dėl V. S. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką padarytos nesilaikant netiesioginių įrodymų ir kito kaltinamojo toje pačioje byloje duotų parodymų vertinimo reikalavimų.

12. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 2, 3 dalys, 332 straipsnio 3, 5, 7, 8, 9 dalys). Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažįstami esminiais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-627-303/2015, 2K-266-976/2017 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys dėl pirmosios instancijos teismo išvadų turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253-458/2020, 2K-277-788/2020, 2K-77-489/2022 ir kt.).‏‏‎ ‏‏‎Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu kėlė klausimus dėl įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė V. S. kaltę, pakankamumo ir patikimumo, jų vertinimo. Šioje nutartyje konstatavus pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo trūkumus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas nuosprendyje padarytoms išvadoms, tinkamai nepatikrino bylos ir neatsakė į esminius V. S. gynėjo pateikto skundo argumentus.

13. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje grindžiant V. S. kaltę nurodyta, jog kaltinamasis V. S. teisiamajame posėdyje teigė, kad nebuvo kaltinime nurodytoje vietoje ir nedarė to, kas parašyta kaltinime, tačiau nei teisiamajame posėdyje, nei ikiteisminio tyrimo metu jokių parodymų nedavė, nenurodė, kur buvo ir ką darė nusikaltimo padarymo laiku, nepateikė savo alibi ir taip užkirto galimybę alibi patikrinti. Apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje nurodyta, kad V. S., žinodamas apie jį kaltinančius R. Č. parodymus, viso proceso metu atsisakė pateikti savo įvykių versiją ir imtis kokių nors priemonių jiems paneigti. Pažymėtina, kad tokiais teiginiais teismai ne tik paneigė BPK 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įtariamojo ir BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau ir pažeidė nekaltumo prezumpciją, V. S. kaltę grįsdami iš esmės tuo, kad jis neįrodė savo nekaltumo (nepateikė alibi, nepaneigė jį kaltinančių parodymų).

14. ‏‎Pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai teisėjų kolegijos pripažįstami esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir ši baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. ‏‏‎Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi patikrinti dėl V. S. priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdamas į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, imtis priemonių visoms bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti (bent jau dar kartą apklausti R. Č. bei kitus byloje nuteistus asmenis apie jų ir V. S. pažinties aplinkybes, bendravimo ypatumus), išsamiai įvertinti įrodymus ir padaryti motyvuotas išvadas dėl jų pakankamumo V. S. kaltei pagrįsti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria nuteistojo V. S. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio apeliacinis skundas atmestas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjos Rima Ažubalytė           Daiva Pranytė-Zalieckienė           Gabrielė Juodkaitė-Granskienė