eA-4027-442/2021

Administracinė byla Nr. eA-4027-442/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00166-2020-0 Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 5 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ostina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ostina“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.  Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ostina“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. gruodžio 18 d. nutarimą Nr. ĮP/13/2019/I/VAL „Taikyti ekonomines sankcijas už su mokesčiais nesusijusių įstatymų pažeidimus“ (toliau – ir Nutarimas) ir nutraukti administracinės bylos teiseną. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti atstovavimo išlaidas.

2.  Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. VMI 2019 m. gruodžio 18 d. surašė įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 000211 ir jo pagrindu buvo priimtas Nutarimas, kuriuo Bendrovei buvo paskirta 3 472 Eur bauda. Nors Nutarime nurodyta, kad pareiškėjo kaltė dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo padarymo yra įrodyta Nutarime išvardytais dokumentais, tačiau 2019 m. rugsėjo 6 d. faktų fiksavimo pažymoje visai nėra minimi nelegalaus darbo santykiai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, operatyvaus patikrinimo pažyma laikytinas pareiškėjui teisines pasekmes nesukeliančiu individualiu teisės aktu, galinčiu būti atskiros administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Operatyvaus patikrinimo pažyma nesukuria jokių teisinių santykių tarp subjektų.

2.2. Operatyvus patikrinimas atliktas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI), tačiau Nutarimas skirti baudą pareiškėjui yra priimtas kito subjekto – VMI. VMI, skirdama baudą, išimtinai rėmėsi Kauno AVMI operatyvaus patikrinimo metu surinkta medžiaga. Nėra aišku, kodėl kitas subjektas, neatlikęs jokių savarankiškų veiksmų, priėmė sprendimą, kuris sukelia tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nustatytą procedūrą siekiant nustatyti pareiškėjo gautą mokestinę naudą, turėjo būti atliktas teminis pareiškėjo mokestinis patikrinimas, kurio metu turėjo būti apskaičiuotas darbo užmokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo teisingumas ir tokiu būdu Kauno AVMI turėjo priimti sprendimą, kurį turėtų tvirtinti VMI. Šiuo atveju skundžiamas Nutarimas priimtas vadovaujantis neaiškiomis procedūromis ir tik išimtinai remiantis Kauno AVMI surinkta operatyvaus patikrinimo medžiaga, kurios pagrindu pareiškėjo direktoriui V. R. (toliau – ir direktorius) buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas.

2.3. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas ir nepriekaištingas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinamas sistemos nuoseklumas, vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius teisinius santykius. Administracinėje teisėje lygiateisiškumo principu siekiama užtikrinti visų subjektų, susijusių administraciniais teisiniais santykiais, lygybę prieš įstatymą. Mokesčių teisėje lygiateisiškumo principo esmė ta, kad visiems mokesčių mokėtojams atitinkami mokesčių įstatymai ir juose nustatytos apmokestinimo sąlygos būtų taikomos vienodai, užtikrinant asmenų lygybę. Objektyvia prasme lygybė tai įstatymo nustatyta vienoda galimybė pasirinkti tam tikrą elgesio variantą ar vienodai reikalauti tam tikros pareigos vykdymo iš kitų teisinių subjektų analogiškoje situacijoje. Kauno AVMI, atlikusi operatyvų patikrinimą, surašė administracinio nusižengimo protokolą, kuris yra apskųstas Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmams, teismo sprendimas dar nėra priimtas. Šis administracinio nusižengimo protokolas surašytas direktoriui, tuo metu pagal Įstatymo 56 straipsnio 10 dalį, juridiniam asmeniui bauda gali būti skiriama tik tuomet, kai padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ir ANK) ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – ir BK). Šiuo atveju, surašius administracinio nusižengimo protokolą direktoriui, pareiškėjui turi būti taikoma minėta Įstatymo 56 straipsnio 10 dalis, pagal kurią jam negalėjo būti paskirta bauda, nes pagal ANK yra nubaustas direktorius.

3.  Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. VMI, vadovaudamasi Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu, priėmė teisėtą ir pagrįstą Nutarimą, kuriuo bauda pareiškėjui paskirta vadovaujantis Įstatymo 60 straipsnio 2 dalimi. Priimant Nutarimą, ginčo dėl nelegalaus darbo fakto ir nelegaliai pareiškėjo naudai atlygintinas darbo funkcijas atlikusių darbuotojų nebuvo, todėl nustačius pareiškėjo pripažinimą padarius Įstatymo 56 straipsnyje įtvirtintą pažeidimą, skundžiamu Nutarimu pareiškėjui paskirta minimalaus dydžio bauda už 4 nelegaliai dirbusius asmenis.

3.2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmai, išnagrinėję administracinio nusižengimo protokolą, priėmė 2020 m. sausio 28 d. nutarimą, kuriuo pripažino direktoriaus kaltę dėl jam inkriminuotų administracinių nusižengimų ir paskyrė galutinę subendrintą administracinę nuobaudą – 1 500 Eur. Sutiktina su pareiškėjo skundo teiginiu, kad direktorius, kaip fizinis asmuo, buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, tačiau patraukimas atsakomybėn juridinio asmens pagal Įstatymo nuostatas ir šiuo atveju patraukimas direktoriaus administracinėn atsakomybėn pagal ANK nelaikytinas dvigubu baudimu. Pirmuoju atveju paskirtą baudą moka naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo, o kitu atveju – moka pažeidėjas, pažeidęs teisės aktus. Analogiškos pozicijos laikosi ir teismai.

3.3. Įstatymo 56 straipsnio 10 dalies taikymas pareiškėjui yra nepagrįstas, nes ši norma taikytina tik tai atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, kuris patrauktas atsakomybėn pagal BK. Jeigu nelegalų arba nedeklaruotą darbą organizuoja individualios įmonės savininkas, kuris tuo pačiu yra ir tokios įmonės vadovas, tai individualiai įmonei taikoma atsakomybė pagal Įstatymo nuostatas be administracinės atsakomybės pagal ANK taikymo fiziniam asmeniui. Tačiau, jeigu nelegalų ar nedeklaruotą darbą organizuoja fizinis asmuo, kaip darbdavys, administracinė atsakomybė taikoma tik pagal ANK. Taigi šiuo atveju VMI negalėjo taikyti Įstatymo 56 straipsnio 10 dalies išimties, kadangi administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas fizinis asmuo ne kaip darbdavys, o kaip darbdavio įgaliotas asmuo. Analogiškos pozicijos laikosi ir teismai. Taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad draudimas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šiuo atveju pareiškėjas atitinka Įstatymo 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio sąvoką, todėl teisėtai ir pagrįstai skundžiamu Nutarimu patrauktas administracinėn atsakomybėn, o bauda pagrįstai paskirta sankcijos ribose. Nutarimu nėra baudžiamas tas pats asmuo už tą patį (non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą)), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pažeidžiamas draudimas bausti už tą patį antrą kartą.

4.  Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nesutiko su VMI atsiliepime išdėstytais argumentais. Nurodė, kad nors Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų nutartis, nurodyta VMI atsiliepime, įsiteisėjo, tačiau Nutarimu pareiškėjas dar iki šios nutarties priėmimo dienos, remiantis tik, kaip minėta, Kauno AVMI surinkta operatyvaus patikrinimo medžiaga buvo nubaustas pinigine bauda už Įstatymo pažeidimą. Atsiliepime nėra paaiškinta, kodėl teritorinis mokesčių administratorius šiuo atveju kreipiasi į teismą pagal administracinio nusižengimo protokolą, siekdamas teisme paskirti fiziniam asmeniui baudą, o tuo metu centrinis mokesčių administratorius skiria baudą juridiniam asmeniui. Šiuo atveju VMI skyrė baudą pareiškėjui net neįsigilinusi, ar iš vis buvo atlikti kokie nors neteisėti veiksmai. Skunde nėra pateikti argumentai dėl baudimo antrą kartą už tą patį (non bis in idem), todėl neaišku, kodėl VMI atsiliepime apie tai teikia argumentus. Atsiliepimas yra aiškiai nepagrįstas ir visai nesusijęs su pareiškėjo pateiktais skundo argumentais. Skundas grindžiamas MAĮ taikymu, skiriant ekonomines sankcijas, mokesčių mokėtojų lygybės ir lygiateisiškumo principu, aiškinant Įstatymo 56 straipsnio 10 dalies normą.

II.

5.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6.  Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl Nutarimo, kuriuo pareiškėjui paskirta ekonominė sankcija už su mokesčiais nesusijusių įstatymų pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

7.  Teismas nustatė, kad Kauno AVMI, vykdydama pareiškėjo operatyvų patikrinimą ir nustačiusi Įstatymo pažeidimo požymius, raštu „Dėl informacijos pateikimo“ perdavė surinktą medžiagą VMI, t. y. Kauno AVMI 2019 m. lapkričio 8 d. operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (7.45)FR1042-4430 (toliau – ir Operatyvaus patikrinimo pažyma), Kauno AVMI 2019 m. rugsėjo 6 d. faktų fiksavimo pažymą Nr. (7.45)FR1050-1144 (toliau – ir Faktų fiksavimo pažyma), pareiškėjo direktoriaus 2019 m. rugsėjo 6 d. paaiškinimus Nr. (7.45)FR1047-2731, N. G. 2019 m. spalio 10 d. paaiškinimus, N. Ž. 2019 m. spalio 17 d. paaiškinimus Nr. (7.45)FR2047-3424, I. O. 2019 m. spalio 17 d. paaiškinimus  Nr. (7.45)FR1047-3423, G. L. 2019 m. spalio 7 d. paaiškinimus Nr. (7.45)FR1047-3108, G. A. 2019 m. spalio 7 d. paaiškinimus Nr. (7.45)FR1047-3109, D. G. 2019 m. spalio 10 d. paaiškinimus Nr. (7.45)FR1047-3637, Kauno AVMI 2019 m. lapkričio 8 d. administracinio nusižengimo protokolą Nr. VMI-02-ANR_P-435-2019, kuriuo už Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 42 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 9 punkto, 2016 m. rugsėjo 14 d. redakcijos Darbo kodekso 34 straipsnio 3 dalies, 140 straipsnio 2 dalies, 141 straipsnio 1–3 dalių ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 24 straipsnio 1 dalies pažeidimus administracinėn atsakomybėn traukiamas pareiškėjo direktorius pagal ANK 95 straipsnio „Nelegalus darbas“ 1 dalį, 99 straipsnio „Darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimas“ 3 dalį, 205 straipsnio „Buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas“ 1 dalį. VMI raštu „Dėl kvietimo atvykti įstatymo pažeidimo protokolo surašymui“ informavo pareiškėjo vadovą apie 2019 m. gruodžio 18 d. 10.30 val. vyksiantį nagrinėjimą dėl įstatymo pažeidimo protokolo surašymo pareiškėjui pagal Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir administracinės bylos nagrinėjimo. VMI Kontrolės departamento Pažeidimų vertinimo skyrius surašė 2019 m. gruodžio 18 d. įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 000211 (toliau – ir Protokolas), kuriame nurodyta: vykdant Kauno AVMI 2019 m. rugsėjo 5 d. operatyvaus patikrinimo pavedimą, Kauno AVMI Kontrolės departamento Operatyvios kontrolės skyrius 2019 m. rugsėjo 6 d. operatyvaus patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje 4 asmenys pareiškėjo naudai atlygintinai atlikinėjo darbo funkcijas, tačiau su šiais asmenimis nebuvo sudarytos rašytinės darbo sutartys ir prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritorinei įstaigai apie priėmimą į darbą. Įvertinęs tai, VMI Kontrolės departamento Pažeidimų vertinimo skyrius padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą. VMI Kontrolės departamentas, išnagrinėjęs Protokole nurodytas aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjo kaltė dėl Protokole išdėstytų aplinkybių ir Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo padarymo įrodyta Operatyvaus patikrinimo pažyma, Faktų fiksavimo pažyma, G. L., G. A., I. O., N. Ž., D. G. paaiškinimais, VSDFV duomenų bazės duomenimis ir kitais rašytiniais įrodymais. Pareiškėjo kaltę atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 60 straipsnio 2 ir 3 dalimis, VMI Kontrolės departamentas nutarė priimti skundžiamą Nutarimą, skyrė pareiškėjui 3 472 Eur baudą.

8.  Teismas pažymėjo, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą Nr. A5.-93-517/2020, kurioje pareiškėjo direktorius traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 99 straipsnio 3 dalį, 95 straipsnio 1 dalį ir 205 straipsnio 1 dalį, priėmė 2020 m. sausio 28 d. nutarimą pripažinti pareiškėjo direktorių kaltu padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ANK 205 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam subendrintą ir galutinę 1 500 Eur baudą. Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, šis nutarimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2020 m. vasario 19 d.

9.  Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Nutarimu, 2020 m. sausio 20 d. kreipėsi į teismą su skundu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino VMI Nutarimą ir įpareigojo priimti motyvuotą ir pagrįstą individualų administracinį aktą dėl baudos už nelegalų darbą skyrimo, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą. LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1441-968/2021 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT nurodė, kad iš Nutarimo turinio yra galimybė suprasti šiuo atveju reikšmingų visuomeninių santykių esmę, identifikuoti subjektus, dalyvavusius Nutarime nurodytuose teisiniuose santykiuose, kurie pakankamai aiškiai kvalifikuoti. Ginčo faktiniai ir teisiniai pagrindai šiuo atveju yra visiškai aiškūs, teisinė situacija pakankamai apibrėžta. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, jog VMI, priimdama Nutarimą, netinkamai taikė Įstatymo 56 straipsnio 10 dalį, skirdama baudą neatliko jokio savarankiško faktinių aplinkybių vertinimo, paskirtos baudos visiškai nemotyvavo, neanalizavo, nes dėl jų jau pasisakė LVAT. Teismas vadovavosi LVAT neskundžiama nutartimi. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kas duoda pagrindą padaryti išvadą, jog UAB „Ostina“ direktorius nelegaliai įdarbino 4 asmenis ir veikė kaip UAB įgaliotas asmuo (atstovas). Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. sausio 28 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-93-517/2020 konstatavo, kad UAB „Ostina“ direktorius V. R. pažeidė DK 42 straipsnio 1 ir 2 dalies, 43 straipsnio 1 dalies ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas). Dėl šių aplinkybių ginčas iš esmės baigtas, nes apylinkės teismo nutarimas įsiteisėjo.

10.  Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 55 straipsniu, 56 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 57 ir 58 straipsniais, 60 straipsnio 1–2 dalimis. Teismas nurodė, kad Įstatymo 56 straipsnio, ANK, DK nuostatų analizė duoda pagrindą padaryti išvadą, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas (Bendrovė) buvo darbdavys, kuriam Įstatyme taip pat numatyta atsakomybė už nelegalų darbą, o aptartų įrodymų visetas – kad UAB „Ostina“ Nutarime nurodytais laikotarpiais nelegaliai dirbo 4 asmenys (ABTĮ 56 str.). Teismas, įvertinęs protokolo ir nutarimo turinį, pažymėjo, kad jokie esminiai ANK imperatyvūs 567 straipsnio 1–2 dalių, 569 straipsnio 1–4 dalių, 629 straipsnio reikalavimų pažeidimai nebuvo padaryti, pareiškėjo veika buvo kvalifikuota tinkamai, surinktas pakankamas pagrindas įrodymų. Procesinės pareiškėjo teisės buvo nurodytos protokole. Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą institucijoje pareiškėjo atstovui buvo pranešta tinkamai.

11.  Teismas padarė išvadą, kad baudos dydis proporcingas padarytam pažeidimui ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms, t. y. už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį pareiškėjui buvo paskirtas sankcijoje numatytos baudos minimumas (868 x 4=3 472 Eur).

12.  Teismas pažymėjo, kad, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus), reiškiantis, jog asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką, non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis. Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. sprendime (kuriame atsispindi LVAT praktikos raida dėl non bis in idem principo taikymo) administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, apibendrindama minėtas Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas, pažymėjo, kad Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Šiuo aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos teismai, vykdydami teisingumą, taip pat privalo užtikrinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju asmuo nebūtų nubaustas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl dvigubo nubaudimo ir nagrinėjamu atveju konstatavo, kad šioje situacijoje nėra baudžiamas tas pats asmuo, nes nėra nustatytas asmens tapatumas, t. y. vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Teismas pabrėžė, kad skundžiamu Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui. UAB „Ostina“ yra juridinis asmuo, tačiau, nors administracinė nuobauda ir yra paskirta šio juridinio asmens direktoriui (juridinio asmens valdymo organui), negalima daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju asmuo nėra baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas), t. y. taip pat vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis taikytina tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 2921 straipsnį.

13.  Teismas pažymėjo, jog ekonominės sankcijos, skiriamos už Įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į ANK yra tiesiogiai pateikiama pačiame Įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Įstatymas yra specialus teisės aktas, reguliuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas atitinka DK 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, teismas priėjo prie išvados, jog jis administracinėn atsakomybėn pagal Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą patrauktas pagrįstai, todėl skundžiamas Nutarimas yra teisėtas. Analogiškos praktikos nuosekliai laikosi LVAT savo naujausioje praktikoje (2021 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1601-438/2021, 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1809-502/2021).

14.  Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad VMI priėmė Nutarimą nesivadovaudama MAĮ, nes VMI šiuo atveju priėmė skundžiamą Nutarimą, įgyvendindama jai specialiu įstatymu pavestą funkciją skirti baudą, nustačius, kad darbdavys vykdė nelegalų darbą, o ne veikdama kaip mokesčių administratorius, kuris yra atsakingas už mokesčių administravimą ir veikia mokesčių administravimo srityje. Taigi Įstatyme aiškiai nustatytas teisinis pagrindas, kuriuo vadovaudamasis veikė atsakovas, ir procedūra. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo, nes pareiškėjo atveju šis principas nebuvo pažeistas. Priešingai – analogiškos situacijos sprendžiamos vienodai taikant teisės aktus (2021 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1601-438/2021, 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1809-502/2021 ir kt.).

15.  Teismas konstatavo, kad atsakovas priėmė teisingą ir teisėtą Nutarimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas netenkino jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

16.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą; priteisti patirtas atstovavimo išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.  Bendrovės direktorius V. R. neginčijo jam paskirtos administracinės nuobaudos, tačiau tai buvo jo asmeninis pasirinkimas, be to, V. R. Bendrovėje net nedirba ir jai nevadovauja, todėl, Bendrovės nuomone, ji negali ir neturi būti atsakinga už neteisėtus veiksmus, kas iš esmės atsitiktų nubaudus pačią Bendrovę už jo neteisėtus veiksmus.

16.2.  Darbo kodekso 31 straipsnio 3 dalis numato, kad darbdavys – asmuo, kurio naudai ir kuriam būdamas pavaldus darbo sutartimi darbo funkcija atlygintinai įsipareigojo atlikti fizinis asmuo. Ta pati teisės norma nurodo, kad darbdaviu gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Užimtumo įstatymo 6 straipsnis taip pat numato individualios veiklos sampratą ir nurodo, kad tai yra savarankiška fizinio asmens veikla. Individualią veiką vykdantys fiziniai asmenys gali savarankiškai įdarbinti darbuotojus, t. y. tapti darbdaviu. Pagal ANK 95 straipsnį gali būti baudžiamas darbdavys – fizinis asmuo, vykdantis individualią veiklą, todėl vadovaujantis Įstatymo 56 straipsnio 10 dalimi toks asmuo negali būti baudžiamas, nes bus pažeidžiamas non bis in idem principas. Juridinis asmuo neturėtų būti baudžiamas, jeigu pagal ANK atitinkamą normą jau yra nubaustas (baudžiamas) jo vadovas ar kitas atsakingas asmuo.

16.3.  Teisinio reguliavimo aiškumas, racionalumas ir veiksmingumas priklauso nuo jo kūrimo arba kitaip – teisėkūros – proceso ir jo kokybės. Nekokybiška teisėkūra sukelia nereikalingą administracinę naštą verslui. Teisinis reguliavimas visais atvejais turi būti aiškus ir negali kelti dviprasmybių. Teisės aktuose neturėtų būti nuostatų, kurios leistų teisės normas interpretuoti subjektyviai, priimti teisės aktus pažeidžiančius sprendimus, nes už teisės aktų pažeidimus taikomos teisinės atsakomybės priemonės. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius.

16.4.  Administracinėje teisėje lygiateisiškumo principu siekiama užtikrinti visų subjektų, susijusių administraciniais teisiniais santykiais, lygybę prieš įstatymą, t. y. taikomi teisės aktai bei priimami sprendimai turi būti vienodi, nepriklausyti nuo žmonių rasės, lyties, amžiaus, socialinės padėties ir kitų skirtumų. MAĮ 7 straipsnis numato, kad, taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs. Mokesčių teisėje lygiateisiškumo principo esmė ta, kad visiems mokesčių mokėtojams atitinkami mokesčių įstatymai ir juose nustatytos apmokestinimo sąlygos turi būti taikomos vienodai. Šis principas reikalauja laikyti, kad visi atitinkamai kategorijai priklausantys mokesčių mokėtojai turi vienodas teises ir pareigas. Lygybės principo nesilaikymas diskriminuoja vienus mokesčių mokėtojus kitų atžvilgiu. Skirtingas subjektų traktavimas mažina mokesčių sistemos aiškumą ir teisingumą. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad lygiateisiškumas yra formalios asmenų lygybės principas. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio turinį, Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. Visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių subjektams – visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas – tas pats vienodas, visiems tos kategorijos subjektams bendras, lygus matas. Vienodai turi būti taikomos tiek materialiosios, tie proceso teisės normos. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Konstitucinis Teismas, analizuodamas asmenų lygiateisiškumo principą viso konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste, yra pažymėjęs, kad šis principas aiškintinas neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, be kita ko, nuo nuostatų, įtvirtinančių asmens teises ir laisves, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

16.5.  Bendrovės apeliacinis skundžiamas nėra grindžiamas non bis in idem principo pažeidimu ir teismas turi atsižvelgti į nurodomas skundo aplinkybes ir pateikti savo vertinimą ne šiuo aspektu. Bendrovės teigimu, bus pažeidžiamas MAĮ 7 straipsnyje mokesčių mokėtojų lygybės principas, kai juridinis asmuo gali būti baudžiamas tiek Užimtumo įstatymo sankcija, kuri jam ir buvo paskirta VMI, tiek ir direktorius, kuris buvo padaręs nusižengimą pagal ANK 95 straipsnio normas. Mokesčių administratorius bausdamas tiek juridinį, tiek fizinį asmenį turėtų taikyti tas pačias taisykles ir nesukurti jokio pranašumo darbdaviui fiziniam asmeniui, šiuo atveju toks pranašumas yra sukuriamas nubaudžiant ir juridinio asmens vadovą, ir patį juridinį asmenį.

17.  Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

17.1.  VMI, nepažeisdama įstatymų, teisėtai ir pagrįstai patraukė pareiškėją, kaip darbdavį, kurio naudai keturi darbuotojai be rašytinių darbo sutarčių ir nepranešus apie jų darbą VSDFV, atlikinėjo atlygintinas darbo funkcijas, administracinėn atsakomybėn pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir už padarytą pažeidimą paskyrė 3 472 Eur baudą. Pareiškėjas sutinka su pažeidimo faktu, o ginčija tik pareiškėjo patraukimą administracinėn atsakomybėn už pažeidimą, už kurį jau buvo nubaustas pareiškėjo direktorius pagal ANK 95 straipsnį.

17.2.  Pareiškėjas neteisingai supranta ir aiškina Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies nuostatų taikymą. Nurodyto straipsnio nurodytoje dalyje numatyta išimtis taikytina tik tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, kuris patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 2921 straipsnį. Jeigu nelegalų arba nedeklaruotą darbą organizuoja individualios įmonės savininkas, kuris tuo pačiu yra ir tokios įmonės vadovas, tai individualiai įmonei taikoma atsakomybė pagal Įstatymo nuostatas be administracinės atsakomybės pagal ANK taikymo fiziniam asmeniui, tačiau, jeigu nelegalų ar nedeklaruotą darbą organizuoja fizinis asmuo, kaip darbdavys, (pvz., ūkininkas), administracinė atsakomybė taikoma tik pagal ANK nuostatas. Taigi pareiškėjo atveju VMI negalėjo taikyti Įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos išimties, kadangi nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį buvo patrauktas fizinis asmuo V. R. ne kaip darbdavys, o kaip darbdavio įgaliotas asmuo. Tokia pati nuomonė dėl Įstatymo 56 straipsnio 10 dalies taikymo išimties yra išdėstyta ir teismų praktikoje (LVAT administracinės bylos Nr. eA-1712-575/2021, Nr. A-1438-438/2021).

17.3.  Pagal teismų praktiką, Užimtumo įstatymas – yra specialus teisės aktas, reguliuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas. Įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog atsakomybė už nelegalų darbą, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą taikoma visiems asmenims, veikiantiems Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas atitinka DK 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą. Minėtoje byloje nėra baudžiamas tas pats asmuo, todėl nėra pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimo (nėra nustatytas asmens tapatumas, kaip vienas iš būtinų požymių). Tai, kad Nutarimu ekonominė sankcija buvo taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui, t. y. pareiškėjo direktoriaus pareigas einančiam V. R. (juridinio asmens valdymo organui), neleidžia daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18.  Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. ĮP/13/2019/I/VAL „Taikyti ekonomines sankcijas už su mokesčiais nesusijusių įstatymų pažeidimus“, kuriuo pareiškėjui už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą pažeidimą (t. y. konstatavus nelegalų darbą) paskirta 3 472 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

19.  Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad UAB „Ostina“ pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą administracinėn atsakomybėn patraukta pagrįstai, todėl skundžiamas Nutarimas yra teisėtas. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl non bis in idem principo, taip pat lygiateisiškumo principo pažeidimo. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad juridinis asmuo neturėtų būti baudžiamas, jeigu pagal ANK atitinkamą normą jau yra nubaustas (baudžiamas) jo vadovas ar kitas atsakingas asmuo. Tokiu būdu, pareiškėjo teigimu, bus pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas; mokesčių administratorius bausdamas tiek juridinį, tiek fizinį asmenį, turėtų taikyti tas pačias taisykles ir nesukurti jokio pranašumo darbdaviui fiziniam asmeniui.

20.  Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21.  Užimtumo įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį (Užimtumo įstatymo 56 str. 4 d. 3 p.).

22.  Esminis klausimas šioje byloje – ar atsakovas galėjo skirti baudą pareiškėjui (UAB „Ostina“), atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės direktoriaus pareigas ėjęs asmuo buvo nubaustas už ANK 95 straipsnio 1 dalyje, 205 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius nusižengimus.

23.  Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta nuostata, atsižvelgiant į jos tikslą, aiškintina neatsiejamai nuo non bis in idem principo. Minėtoje nuostatoje nurodyta, kad šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Iš ginčijamo Nutarimo matyti, kad pareiškėjui bauda skirta vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu.

24.  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, be kita ko, konstatuota, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis aiškintina taip, jog bauda gali būti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal Administracinių nusižengimų kodeksą ar Baudžiamąjį kodeksą ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudą pagal Užimtumo įstatymo nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1712-575/2021, 2021 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1438-438/2021, 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1809-502/2021, 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2705-442/2021). Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus regiono apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą Nr. A5.-93-517/2020, 2020 m. sausio 28 d. nutarimu pripažino pareiškėjo direktorių kaltu padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ANK 205 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė jam 1 500 Eur baudą, o Nutarimu pareiškėjui, t. y. UAB „Ostina“, paskirta 3 472 Eur bauda už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą pažeidimą.

25.  Taigi nagrinėjamu atveju pakartotinai nėra baudžiamas tas pats asmuo, t. y. nebuvo nustatytas asmens tapatumas, t. y. vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Bauda pagal Užimtumo įstatymo nuostatas skirta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui (Bendrovės direktoriui V. R.).

26.  Dėl apeliacinio skundo argumento, kad buvo pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės prieš įstatymą principas (Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs), pritartina pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytai pozicijai, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti šio principo pažeidimo, kadangi vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškos situacijos sprendžiamos vienodai taikant teisės aktus.

27.  Kaip minėta, vienu atveju buvo nubaustas fizinis asmuo, kitu atveju teisinė atsakomybė buvo pritaikyta juridiniam asmeniui – pareiškėjui. Teisinės atsakomybės prasme fizinis ir juridinis asmuo yra atskiri subjektai ir negali būti sutapatinami. Nepaisant to, jog nelegalaus darbo pažeidimas pasireiškė per fizinio asmens veiksmus, teisinė atsakomybė kaip atskiriems subjektams kyla tiek fiziniam, tiek ir juridiniam asmeniui. Bendrovė yra atskiras teisės pažeidimo subjektas, todėl vertintina, kad Bendrovė kartu yra atsakinga ir už padaryto teisės pažeidimo pasekmes. Tokiu būdu nėra pagrindo konstatuoti, kad sukuriamas pranašumas darbdaviui fiziniam asmeniui. Nenustatyta, kad pagal Užimtumą įstatymą pareiškėjas buvo vertintas kitaip negu kitas analogiškoje padėtyje esantis subjektas.

28.  Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

29.  Šioje byloje pareiškėjas, be kita ko, prašė priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau nagrinėjamu atveju galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ostina“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                               Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė