eAS-184-492/2024

Administracinė byla Nr. eAS-184-492/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00410-2024-6 Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. balandžio 10 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. O. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė: I.

Pareiškėjas A. O. su skundu, įvardytu pareiškimu, kreipėsi Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 25 000 Eur neturtinei ir 161 416,66 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško prievolių įvykdymo.

II.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 7 d. nutartimi pareiškėjo A. O. skundą atsisakė priimti, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Aptaręs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnyje. Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Teismas nustatė, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) Imuniteto valdybos Korupcijos tyrimo skyriuje dėl A. O. skunde nurodyto įvykio ir kitų epizodų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-32636-22. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro G. T. 2023 m. gegužės 30 d. nutarimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius, kad buvo padarytos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje. Nutraukimo pagrindas – nenustatytas pareigūnas, sudavęs smūgį pareiškėjui. Minėtame nutarime yra nurodyta, kad nors kai kuriuose vaizdo įrašuose matosi, jog policijos pareigūnai rankose galbūt turėjo lazdas, tačiau tai nėra savaiminis patvirtinimas, kad jomis buvo pasinaudota, o jeigu buvo – tai kuris pareigūnas, kieno atžvilgiu, kaip ir dėl kokios priežasties jas panaudojo. Atsižvelgęs į skunde teismui išdėstytus argumentus bei pareikštus reikalavimus, teismas padarė išvadą, kad A. O. iš esmės siekia, jog jam būtų priteista žala dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų, kurie yra inkriminuojami Baudžiamajame kodekse. Įvertinęs pareiškėjo skundo turinį ir juo siekiamus tikslus, teismas pažymėjo, kad A. O., prašydamas teismo priteisti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą dėl neteisėtos veikos, kuri, jo teigimu, inkriminuojama baudžiamojo įstatymo, taip pat siekia, jog būtų atnaujintas baudžiamosios bylos nagrinėjimas ir atnaujintas bei pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tokias išvadas teismas padarė įvertinęs pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant A. O. skundo dėl žalos atlyginimo, kilusios Baudžiamojo kodekso pagrindu, priėmimo klausimą, aktuali yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, jog teisėsaugos institucijos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo, tiek kaip ikiteisminio tyrimo subjektas, todėl teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, turi įvertinti, ar keliamas ginčas yra siejamas su viešojo administravimo sritimi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog visas baudžiamasis persekiojimas, taip pat ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarka yra reguliuojami išimtinai Baudžiamojo proceso kodekso normų, todėl ir visi ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir atsisakymo jį pradėti klausimai atitinkamai sprendžiami remiantis Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui nėra užkirstas kelias ginčijamais ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimais kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, arba konkrečiai apibrėžti neteisėtus veiksmus, atliktus viešojo administravimo srityje, ir juos skųsti administraciniam teismui, to pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, neatliko. Teismas pažymėjo, kad A. O. iš esmės nenurodė konkrečių viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, atliktų viešojo administravimo srityje, o teismui pateiktame skunde išdėstė aplinkybes, susijusias su prašymu priteisti žalą dėl pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų, kurie yra inkriminuojami Baudžiamojo kodekso, arba pradėti / atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas nenagrinėjamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, teismas jo skundą atsisakė priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjas A. O. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – jo skundą priimti. Pareiškėjas paaiškina, kad jo skundas buvo grindžiamas sveikatos sužalojimu, pareigūnui nepagrįstai panaudojus fizinės prievartos veiksmus, nesant juridinio pagrindo, ir nenustačius kalto asmens, atlikusio neteisėtus veiksmus, nors buvo visos galimybės tai padaryti. A. O. nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartis yra visiškai nepagrįsta, buvo priimta pažeidžiant procesines teisės normas ir pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, todėl turi būti panaikinta. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, kadangi prašymas yra dėl žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo, jis yra teismingas būtent administraciniams teismams. Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata ir Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2017 m. kovo 18 d. (nurodyta data – 2017 m. kovo 18 d. – laikytina rašymo apsirikimu) nutartyje byloje Nr. T-42/2017 pateiktais išaiškinimais, A. O. pažymi, kad jis prašo priteisti žalą dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų. Priešingai nei nurodo teismas, baudžiamojo proceso kodeksas nereguliuoja tokio proceso, todėl baudžiamojo proceso kodekso normos ir baudžiamasis procesas negali būti taikomi nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo; net jeigu civilinis ieškinys pareiškiamas baudžiamojoje byloje, jis nagrinėjamas pagal civilinio proceso normas. Pareiškėjo nuomone, byla yra teisminga išimtinai administraciniam teismui, todėl teismas netinkamai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą. A. O. akcentuoja, kad priešingai nei nurodė teismas, jis neprašė atnaujinti baudžiamojo proceso: pareiškėjas prašė priteisti žalą, o ne atnaujinti baudžiamąją procesą. Be to, prašymas (motyvuojamoji dalis) yra grindžiamas ne baudžiamojo proceso normomis dėl proceso atnaujinimo pagrindų, o civilinio kodekso normomis, reguliuojančios žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo, policijos pareigas ir teises reguliuojančių teisės normų bei baudžiamojo proceso normų pažeidimu, dėl kurio A. O. buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas nurodo, kad aplinkybė, jog baudžiamoji byla buvo nutraukta, nenustačius kalto asmens, nėra pagrindas atsisakyti priimti prašymą: baudžiamojoje byloje nustatomas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, ir būtent jam taikoma baudžiamoji atsakomybė, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato civilinę atsakomybę valstybei už valstybės tarnautojų ir pareigūnų neteisėtus veiksmus. Taigi, iš esmės skiriasi asmenys, kuriems taikoma atsakomybė. Tam, kad civilinė atsakomybė būtų taikoma valstybei, nėra būtina, jog koks nors valstybės tarnautojas ar pareigūnas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Ikiteisminis tyrimas gali būti iš viso neinicijuotas, tačiau valstybei atsakomybė vis tiek gali kilti už neteisėtus pareigūnų veiksmus. Be to, aplinkybė, kad nepavyko nustatyti konkretaus asmens, padariusio teisės pažeidimą, dėl kurio A. O. patyrė žalą, savaime nepanaikina Lietuvos Respublikos atsakomybės, kadangi pastarajai kyla tiek pareiga užtikrinti valstybės tarnautojų ir pareigūnų teisės normų laikymąsi, tiek atsakomybė, jeigu tokie pažeidimai yra padaromi. Pareiškėjas akcentuoja, kad baudžiamajai atsakomybei ir civilinei atsakomybei taikyti keliami skirtingi įrodinėjimo kriterijai: baudžiamajame procese asmens kaltė turi būti įrodyta nesant jokių abejonių, o civilinei atsakomybei taikyti pakanka įrodymų pusiausvyros principo. A. O. pažymi, kad prašyme yra nurodytos konkrečios viešojo administravimo normos, kurios buvo pažeistos: Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 27 straipsnio normos. Neteisėti veiksmai dėl nepagrįsto ikiteisminio tyrimo nutraukimo, nenustačius kalto asmens, siejami ne su Civilinio kodekso 6.272 straipsniu, kuris nustato atsakomybę už neteisėtą nuteisimą, neteisėtą suėmimą kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtą sulaikymą, neteisėtą procesinės prievartos priemonių pritaikymą, neteisėtą administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimą, kadangi jokie šie procesiniai veiksmai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikti ir prašymo reikalavimas iš tokių veiksmų nėra kildinimas, o su neteisėtais pareigūnų veiksmais – vengimu nustatyti kaltą asmenį. Pareiškėjas nurodo, kad esant mišriam reikalavimui ir teisėjai kilus abejonių, kuriam teismui – bendrosios kompetencijos ar administraciniam – priskirtinas pareiškimas, ji turėjo kreiptis į Specialiąją teismingumo nustatymo kolegiją, o ne atsisakyti priimti skundą. A. O. teigia, kad atsisakydamas priimti jo prašymą dėl žalos atlyginimo, grindžiamo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio norma, teismas užkirto jam konstitucinę teisę į teisminę gynybą ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo A. O. atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 7 d. nutarties, kuria teismas jo skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020, 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-502/2023). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reguliuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-631-492/2019, 2023 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-26-575/2023). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 str. 2 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnyje. Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, jog ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Skunde pirmosios instancijos teismui A. O. prašė jam priteisti 25 000 Eur neturtinei ir 161 416,66 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško prievolių įvykdymo. Pareiškėjas paaiškino, kad policijos pareigūnai jam padarė sužalojimų, dėl kurių buvo operuotas. Nurodė, kad dėl šio įvykio ir kitų epizodų Policijos departamento Imuniteto valdybos Korupcijos tyrimo skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-32636-22. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2023 m. gegužės 30 d. nutarimu, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius, kad buvo padarytos veikos, nustatytos Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje; nutraukimo pagrindas – nenustatytas pareigūnas, sudavęs smūgį pareiškėjui. A. O. teigė, kad prievarta jo atžvilgiu buvo panaudota nepagrįstai, pareigūnui viršijus įgaliojimus, o ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nepagrįstai, tirdami pareiškėjo atžvilgiu padarytą nusikaltimą, pareigūnai buvo šališki ir tariamai negalėjo nustatyti kalto asmens. Pagal bendrąją taisyklę, ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Administraciniai teismai nagrinėja tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2012 m. balandžio 11 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-83-2012, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-41/2014, 2015 m. birželio 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-77/2015, 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-124/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-287/2014, 2016 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-348-552/2016, 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-472-822/2021, 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-245-624/2023). Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, yra akivaizdu, kad baudžiamajame procese atliktais procesiniais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją. Teisėjų kolegija pažymi, kad Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2017 m. kovo 8 d. nutartyje byloje Nr. T-42/2017, be kita ko, buvo padaryta išvada, jog ieškovės reiškiami reikalavimai atlyginti žalą, atsiradusią dėl Alytaus pataisos namų neteisėtų veiksmų, pasireiškusių neužtikrinus tinkamo vidaus taisyklių įgyvendinimo, patenka į Civilinio kodekso straipsnio reglamentavimo sritį, o ginčas laikytinas administracinio teisinio pobūdžio, tačiau šioje byloje pateikti išaiškinimai nėra susiję su nagrinėjamu ginču, todėl nėra pagrindo jais vadovautis. Įvertinusi A. O. pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, kuriame pats pareiškėjas suformulavo reikalavimus ir nurodė faktines aplinkybes, dėl kurių turi būti patenkinti reikalavimai, taip pat pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju A. O. siekia inicijuoti ginčą būtent dėl ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmais, susijusiais ne su viešuoju administravimu, o su ikiteisminiu tyrimu, jam padarytos žalos. Pareiškėjas prašo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kurios atsiradimą sieja su pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų atlikimu (neteisėtai pavartota prievarta, vykdant pareigas, reaguojant į iškvietimą dėl triukšmo, galbūt neteisėtai panaudojus specialiąsias priemones ir viršijus suteiktus įgaliojimus bei smurtavus) ir ikiteisminio tyrimo metu jo nurodomų veiksmų neatlikimu (netinkamu atlikimu), todėl ginčas yra kilęs dėl baudžiamojo proceso reguliuojančių teisinių santykių, tai nėra viešojo administravimo veikla, apibrėžta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalies prasme, jis nepatenka į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo sritį, todėl kilęs ginčas dėl žalos atlyginimo turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad žalos, padarytos atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro neteisėtais veiksmais, atlyginimo klausimus reglamentuoja Civilinio kodekso 6.272 straipsnis ir tokie ginčai yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad administracinio teismo patikra šiuo atveju neduotų tokio rezultato, kurio A. O. siekia, reikšdamas pretenzijas dėl žalos, padarytos ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, atlyginimo, o tik faktiškai sukurtų papildomus formalius teisinius ginčus administraciniuose teismuose. Pažymėtina, kad A. O. nei pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, nei atskirajame skunde nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog jo keliamas ginčas yra priskirtas administracinių teismų kompetencijai. Įvertinus šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, yra akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimai iš esmės yra susiję pareigūnų veiksmais, galbūt neteisėtai panaudojus specialiąsias priemones ir viršijus suteiktus įgaliojimus bei smurtavus, atliktais reagavus į iškvietimą dėl galbūt daromų neteisėtų veikų, ir ikiteisminio tyrimo dėl jos skunde nurodytų nusikalstamų veikų neatlikimu (netinkamu atlikimu) bei dėl to kilusia žala, t. y. šiuo atveju ginčas yra susijęs su Lietuvos Respublikos policijos ir prokuratūros veikla baudžiamojo proceso srityje, o ne jos, kaip viešojo administravimo subjekto, funkcija. Administraciniai teismai jokių klausimų, susijusių su ikiteisminiais tyrimais ar pareigūnų veiksmais, vykdant jiems priskirtas funkcijas, ir iš to kilusios žalos atlyginimo klausimų nesprendžia (Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 str. 2 d.). Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. O. skundas nėra priskirtinas nagrinėti administraciniam teismui. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, tinkamai įvertino jo keliamo ginčo pobūdį, todėl pagrįstai jo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 7 d. nutartis paliekama nepakeista, o A. O. atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. O. atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Iveta Pelienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė