eA-2959-502/2021

Administracinė byla Nr. eA-2959-502/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03868-2020-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 2 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. M. (O. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. M. (O. M.) patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas O. M. (O. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00322/44U-5886 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui O. M.“ (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Prašymo nagrinėjimo metu, t. y. 2020 m. rugsėjo 23 d., darbdavio uždarosios akcinės bendrovė (toliau – ir UAB) „Kaitvila“ (toliau – ir Bendrovė) atstovui D. A. buvo skirta 225 Eur bauda. Atsakovo 2020 m. lapkričio 22 d. pranešime pareiškėjui Nr. 10K-25825 nurodyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo planuojama priimti 2020 m. lapkričio 18 d. Atsakovo 2020 m. lapkričio 22 d. pranešime Nr. (15/4-10)10K-27244, adresuotame UAB „Kaitvila“ vadovui D. A., nurodyta, kad jis vis dar nėra sumokėjęs paskirtos baudos už 2020 m. birželio 9 d. padarytą administracinį nusižengimą. Taip pat buvo nurodyta, kad UAB „Kaitvila“ vadovui nepateikus nurodytų dokumentų, 2020 m. lapkričio 12 d. buvo priimtas Sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.

3.       Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamento tarnautojai nuolat elektroniniais laiškais bendravo su UAB „Kaitvila“, kuri nurodė, jog ketina skųsti 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarimą dėl baudos skyrimo. Atsakovas priėmė Sprendimą, nors ir nebuvo pasibaigęs nutarimo skirti administracinę nuobaudą apskundimo terminas, be to atsakovas 2020 m. spalio 5 d. pranešime nurodė, kad sprendimą priims iki 2020 m. lapkričio 5 d.

4.       Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 33 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir nurodė, kadangi jis prašymą pateikė 2020 m. liepos 27 d., terminas sprendimui priimti baigėsi 2020 m. lapkričio 27 d.

5.       Pareiškėjas manė, kad jis atitinka visus reikalavimus gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra pateikęs dokumentus leidimui laikinai gyventi, gavo daugkartinę nacionalinę vizą ir yra sudaręs darbo sutartį su UAB „Kaitvila“, kurioje dirbo vairuotojo darbą Lietuvoje ir mokėjo mokesčius.

6.       Pareiškėjas vertino, jog darbdavio vadovui skirta nuobauda už administracinį nusižengimą nėra didelė, be to ji skirta darbdavio atstovui, o ne pačiam darbdaviui. Pareiškėjas nurodė, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatų, kuriomis vadovavosi atsakovas, subjektas yra darbdavys.

7.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Kaitvila“ veikia Lietuvos Respublikoje, moka mokesčius, nėra pažeidusi įstatymų, Bendrovės veikla, pajamos tiesiogiai priklauso nuo pareiškėjo galėjimo dirbti Lietuvos Respublikoje, o Bendrovės atstovas dėl nepakankamų teisinių žinių manė, jog vien nurodymas elektroniniame laiške, jog Bendrovė nesutinka su administracine nuobauda ir ją ketina ginčyti, yra pakankama tam, kad išvengtų nepalankaus atsakovo sprendimo.

8.       Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad atsakovas turėjo įvertinti, kokias teisines ir ekonomines pasekmes turės skubotas sprendimas dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui laikinąjį leidimą gyventi ne tik jam, bet ir Lietuvos Respublikoje veikiančiai bei mokesčius mokančiai UAB „Kaitvila“. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės neatitinka būtinų ir pagrįstų administravimo tikslų – proporcingumo principo.

9.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

10.     Migracijos departamentas pažymėjo, kad ne kartą kreipėsi į UAB „Kaitvila“ ir jos vadovą, informuodamas apie tai, jog pastarajam nesumokėjus paskirtos nuobaudos arba, jei nutarimas skirti administracinę nuobaudą nebus apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka, leidimas laikinai gyventi pareiškėjui negalės būti išduotas. Migracijos departamentas, vertindamas tai, jog UAB „Kaitvila“ ir jos vadovas tik deklaratyviai teigė, kad paskirtą nuobaudą ginčys, tačiau iki 2020 m. lapkričio 12 d. (Sprendimo priėmimo dienos) nepateikė duomenų apie paduotą skundą, manė, kad turėjo pakankamą pagrindą laikyti, jog nutarimas nebus ginčijamas.

11.     Migracijos departamentas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ir ANK) skundas dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje gali būti paduotas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos. Nors pareiškėjas nepateikė tikslių duomenų apie nutarimo UAB „Kaitvila“ vadovui įteikimą, tačiau iš Bendrovės susirašinėjimo su atsakovu akivaizdu, kad apie priimtą nutarimą UAB „Kaitvila“ ir jos vadovui buvo žinoma 2020 m. spalio 5 d., todėl atsakovas neabejojo, kad skundo padavimo terminas iki 2020 m. lapkričio 12 d. jau buvo pasibaigęs.

12.     Atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakovas turėjo teisę priimti Sprendimą bet kuriuo metu, nesuėjus 4 mėnesių terminui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie Bendrovės vadovui skirtos nuobaudos sumokėjimą ar skundo teismui padavimą iki pareiškėjo nurodytos datos, todėl nėra pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui būtų buvęs išduotas, jei atsakovas Sprendimą būtų priėmęs vėliau.

13.     Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindai yra imperatyvūs, taigi, nustačius bent vieną šiame straipsnyje nurodytų pagrindų, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi atsisakoma, nors užsienietis ir atitinka kitus Įstatymo reikalavimus leidimui laikinai gyventi išduoti.

14.     Migracijos departamentas nurodė, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Šiuo atveju pagal ANK UAB „Kaitvila“ vadovo atsakomybė kildinama iš D. A., kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktį.

15.     Atsakovas pažymėjo, kad jis iki Sprendimo priėmimo bendradarbiavo su pareiškėjo darbdaviu ir teikė aiškius bei suprantamus nurodymus, kokius veiksmus UAB „Kaitvila“ vadovas privalo atlikti, kad pareiškėjui galėtų būti išduodamas leidimas laikinai gyventi, tačiau Bendrovės vadovas ignoravo jam teikiamą informaciją, todėl yra atsakingas už susiklosčiusią padėtį.

II.

16.     Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo O. M. skundą atmetė.

17.     Teismas nustatė, kad Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2020 m. lapkričio 12 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nusprendė panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini). Sprendime nurodė, kad UAB „Kaitvila“ vadovui buvo paskirtos baudos, kurių jis iki nurodyto termino nesumokėjo. Išnagrinėjus ir įvertinus visus turimus duomenis ir dokumentus buvo konstatuota, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje nevertintini kaip ilgalaikiai, taip pat jis neturi šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Pareiškėjo teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Sprendime, be kita ko, pažymėta, kad Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 17 d. išdavė pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri galiojo iki 2020 m. gruodžio 29 d., tačiau atsižvelgiant į tai, kad ši viza pareiškėjui išduota kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, o Migracijos departamentas atsisako išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, taigi buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą.

18.     Teismas nurodė, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Teismas nustatė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio pagrindu, kadangi Migracijos departamento turimais duomenimis UAB „Kaitvila“ vadovas nesumokėjo jam paskirtos 225 Eur baudos.

19.     Teismas iš byloje pateikto elektroninio susirašinėjimo tarp Migracijos departamento ir UAB „Kaitvila“ vadovo nustatė, kad atsakovas pranešė apie nesumokėtą baudą ir pasiteiravo apie esamą situaciją. Bendrovė nurodė, kad nuobaudą ginčys, tačiau paprašius pateikti įrodymus, jog nuobauda yra apskųsta, jų nepateikė. Migracijos departamentas pakartotinai 2020 m. spalio 22 d. rašytiniu pranešimu informavo UAB „Kaitvila“ apie pareigą sumokėti baudą bei pateikti tai įrodančius dokumentus ir įspėjo apie Įstatyme įtvirtintą atsisakymo išduoti leidimo laikinai gyventi pagrindą. Teismas vertino, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai įspėjo Bendrovę apie pareigą sumokėti baudą ir galimus baudos nesumokėjimo padarinius, tačiau tinkamo atsakymo nesulaukė, o UAB „Kaitvila“ teiginys, kad nuobauda yra apskųsta, nepateikiant jokių tai patvirtinančių įrodymų, yra deklaratyvus ir nepagrįstas.

20.     Teismas vadovavosi ANK 623 straipsniu ir nustatė, kad administracinio nusižengimo protokolas yra surašytas 2020 m. rugpjūčio 12 d., iš elektroninio Migracijos departamento ir UAB „Kaitvila“ susirašinėjimo buvo matyti, kad 2020 m. spalio 5 d. D. A., prisistatęs UAB „Kaitvila“ vadovu, nurodė, kad nuobauda bus ginčijama, taigi teismas padarė išvadą, kad būtent nuo šios datos jam neabejotinai buvo žinoma apie skirtą baudą. Atsižvelgęs į ANK 623 straipsnyje nustatytus nuobaudos apskundimo terminus, į tai, kad UAB „Kaitvila“ nepateikė Migracijos departamentui įrodymų apie nuobaudos apskundimą, teismas sprendė, kad Sprendimo priėmimo metu administracinės nuobaudos apskundimo terminas buvo pasibaigęs. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog paskirta nuobauda ginčijama nebus.

21.     Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata nenustato imperatyvo atsakovui prašymą išduoti leidimą gyventi išnagrinėti lygiai per 4 mėnesius, taigi jis gali būti priimtas ir anksčiau, todėl nėra pagrindo konstatuoti minėtos Įstatymo nuostatos pažeidimo.

22.     Iš bylą pateikto susirašinėjimo teismas nustatė, kad UAB „Kaitvila“ neprašė Migracijos departamento stabdyti pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo procedūros, neprašė atidėti Sprendimo priėmimo iki paskutinės Įstatyme nustatyto termino prašymui išnagrinėti dienos, taip pat neteikė duomenų, kada sumokės paskirtą administracinę baudą bei nutarimo apskundimą patvirtinančių faktų bei įrodymų. UAB „Kaitvila“ taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių administracinės nuobaudos sumokėjimą. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė teisėtai ir pagrįstai.

23.     Teismas pažymėjo, jog byloje ginčas iš esmės keliamas dėl to, kad pareiškėjas atvyko dirbti į UAB „Kaitvila“, kuri pagal Migracijos departamento turimus duomenis buvo nesumokėjusi 225 Eur administracinės baudos. Taigi akivaizdu, kad nuobaudos dydis (mokestinė nepriemoka) buvo žymiai didesnė, nei vienas bazinės socialinės išmokos dydis, o tai pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktį yra imperatyvi sąlyga atsisakyti išduoti leidimą gyventi užsieniečiui Lietuvos Respublikoje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko reikalavimų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė jį suteikti.

24.     Teismas vadovavosi ANK 2 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad D. A. administracinė nuobauda buvo paskirta už tai, kad jis, būdamas UAB „Kaitvila“ vadovu, per ANK nustatytą terminą nepranešė, kas naudojosi Bendrovei priklausančiu automobiliu, kuriuo buvo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, todėl tokiu būdu D. A. nevykdė transporto priemonės savininkui Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytų reikalavimų ir padarė ANK 431 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą. Pagal šį ANK straipsnį Bendrovės vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Teismas padarė išvadą, kad tokie veiksmai sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK subjektas ir yra Bendrovės direktorius. Taigi UAB „Kaitvila“ vadovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn ir jam paskirta bauda už Bendrovės vadovo pareigų nevykdymą, todėl Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, šiuo atveju pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktį.

25.     Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas ne kartą elektroniniu paštu rašė laiškus UAB „Kaitvila“ vadovui, nurodė, kokius veiksmus jis turi atlikti. Iš byloje pateikto 2020 m. spalio 5 d. vykusio elektroninio susirašinėjimo teismas nustatė, kad Migracijos departamento vyriausiasis specialistas prašė Bendrovės vadovo atsiųsti dokumentus, įrodančius, kad administracinė nuobauda apskųsta, tačiau šių duomenų negavo. Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2020 m. spalio 22 d. pranešimu Nr. (15/4-10)10K-27244 „Dėl prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo“ pranešė, kad Bendrovė nesumokėjo paskirtos baudos už 2020 m. birželio 9 d. padarytą administracinį nusižengimą ir prašė sumokėti baudą iki 2020 m. lapkričio 6 d. bei atsiųsti mokėjimą patvirtinančius dokumentus elektroniniu paštu, kurį nurodė pranešime. Be kita ko, Bendrovė buvo įspėta apie galimybę atsisakyti užsieniečiui išduoti leidimą laikinai gyventi.

26.     Teismo vertinimu, pareiškėjo darbdavys ne kartą tinkamai buvo įspėtas ir informuotas apie galimas baudos nesumokėjimo pasekmes, todėl suvokti pateiktą informaciją nereikėjo turėti specialių žinių, taigi UAB „Kaitvila“ negalėjo nesuprasti aiškiai pateiktos informacijos. Teismas pažymėjo, kad Bendrovės vadovas nepašalino kliūčių, trukdančių pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas konstatavo, kad UAB „Kaitvila“ vadovas savo veiksmais tyčia nevykdė nurodymų, todėl pareiškėjui ir nebuvo suteiktas leidimas laikinai gyventi.

27.     Teismas sprendė, kad atsakovo Sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – atsisakyti išduoti leidimą gyventi užsieniečiui, kurio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, Sprendimas pagrįstas byloje pateiktais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas nenustatė teisinio ir faktinio pagrindo naikinti Migracijos departamento Sprendimą.

28.     Teismas vadovavosi Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pažymėjo, kad daugkartinė nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo išduota kaip asmeniui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentui atsisakius išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, todėl Sprendimu jam pagrįstai buvo panaikinta nacionalinė viza.

29.     Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas netenkino jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

30.     Pareiškėjas O. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti atsakovo Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

31.     Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju UAB „Kaitvila“ vadovui 2020 m. rugsėjo 23 d. administracinio nusižengimo byloje nutarimu buvo paskirta 225 Eur bauda, kurios Bendrovės vadovas nebuvo sumokėjęs, o nutarimas dėl baudos nebuvo apskųstas, todėl atsakovas galėjo svarstyti atsisakyti išduoti leidimą gyventi pareiškėjui remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto c papunktyje įtvirtintomis nuostatomis. Tačiau atsakovas priėmė Sprendimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio pagrindu. Pareiškėjo teigimu, atsakovo Sprendime nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka Sprendime nurodytų faktinių aplinkybių ir jų pagrindu padarytų išvadų.

32.     Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 23 d. sprendimu tenkino kito asmens skundą analogiškoje byloje administracinėje byloje Nr. eI2-1317-809/2021. Taigi skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje.

33.     Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34.     Migracijos departamentas pripažįsta, jog dėl techninės klaidos Sprendime buvo netiksliai nurodytas atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi teisinis pagrindas –Migracijos departamentas leidimą laikinai gyventi pareiškėjui faktiškai atsisakė išduoti remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto c papunkčiu. Tačiau paminėta Migracijos departamento Sprendime padaryta klaida nesudaro pagrindo vertinti, jog šis Sprendimas pareiškėjui / Bendrovei buvo neaiškus ir kad dėl to buvo sukliudyta pareiškėjui pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Pareiškėjui buvo visiškai aišku ir suprantama, kad Migracijos departamentas atsisakė išduoti jam leidimą laikinai gyventi jam dėl to, jog jo darbdavio UAB „Kaitvila“ atstovas nesumokėjo baudos už įvykdytą administracinį nusižengimą, o argumentų, susijusių su Migracijos departamento Sprendimo teisiniu pagrindu – tai, jog Migracijos departamentas nepagrįstai rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčiu ir / ar kad Bendrovė neturi mokestinių nepriemokų, dėl ko paminėta Įstatymo norma netaikytina ir / ar kad pareiškėjas Sprendimo nesupranta, nepateikė.

35.     Atsakovo teigimu, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b ir c papunkčiuose įtvirtintos nuostatos yra iš esmės panašios, todėl Sprendimo panaikinimas vien dėl jame esančios techninės, žmogiškosios klaidos – neteisingo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto papunkčio nurodymo – neatitiktų teisingumo, protingumo ir ekonomiškumo principų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

36.     Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-00322/44U-5886 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui O. M.“, pagrįstumo ir teisėtumo.

37.     Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių teiktus argumentus dėl ginčo esmės, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, Sprendimas pagrįstas byloje pateiktais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad daugkartinė nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo išduota kaip asmeniui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentui atsisakius išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, Sprendimu pagrįstai buvo panaikinta ir nacionalinė viza.

38.     Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad atsakovo Sprendimo teisinis pagrindas neatitinka Sprendime nurodytų faktinių aplinkybių ir jų pagrindu padarytų išvadų. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas analogiškoje byloje kito asmens skundą tenkino.

39.     Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, todėl priimdamas atitinkamą individualų administracinį aktą jo turinio atitikties teisės aktų reikalavimams prasme turi vadovautis ne tik specialiaisiais teisės aktais, bet ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., nes pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktas 2020 m. liepos 27 d. (el. b. l. 26, dokumentas neskaitmenizuotas), o 2020 m. gegužės 28 d. įstatymu Nr. XIII-2987 nustatyta, kad iki įstatymo Nr. XIII-2987 įsigaliojimo (2020 m. lapkričio 1 d. pradėtos skundų ar prašymų nagrinėjimo procedūros baigiamos vadovaujantis iki įstatymo Nr. XIII-2987 įsigaliojimo galiojusiomis nuostatomis, išskyrus atvejus, kai administracinio sprendimo priėmimo metu galiojančios nuostatos gerina asmens, pateikusio prašymą, arba asmens, dėl kurio galimai pažeistų teisių ar teisėtų interesų yra pradėta administracinė procedūra, padėtį).

40.     Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 d.); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.). Pažymėtina, kad individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Minėta teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009; kt.). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; kt.).

41.     Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Atkreiptinas dėmesys, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).

42.     Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimas sukelia pareiškėjui neigiamas pasekmes, t. y. atsakovas Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nusprendė panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), nes Migracijos departamento turimais duomenimis UAB „Kaitvila“ vadovas nesumokėjo jam paskirtos 225 Eur baudos. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčiu.

43.     Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo.

44.     Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kada atsisakoma užsieniečiui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (išskyrus atvejus, kai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas).

45.     Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto c papunkčio nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, nevykdo įsipareigojimų muitinei arba yra nesumokėję Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) negu vienas bazinės socialinės išmokos dydis (išskyrus atvejus, kai baudų mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl baudų vyksta ginčas).

46.     Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „Kaitvila“ vadovui 2020 m. rugsėjo 23 d. administracinio nusižengimo byloje nutarimu buvo paskirta 225 Eur bauda. Nei Sprendimo priėmimo dieną – 2020 m. lapkričio 12 d., nei pagal pateiktą į bylą 2020 m. gruodžio 8 d. Administracinių nusižengimų registro išrašą apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus nenustatyta, kad paskirtą baudą UAB „Kaitvila“ vadovas būtų sumokėjęs (el. b. l. 26, dokumentas neskaitmenizuotas). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad UAB „Kaitvila“ vadovas D. A. 2020 m. rugsėjo 23 d. administracinio nusižengimo nutarimo nėra apskundęs apylinkės teismui, todėl minėtas nutarimas yra įsiteisėjęs. Įsiteisėjusiu nutarimu paskirta Bendrovės vadovui bauda (nesumokėta) viršija vienos bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką (39 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. lapkričio 27 d. nutarimas Nr. 1187 „Dėl socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių dydžių patvirtinimo“), todėl teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad šiuo atveju Migracijos departamentui būtų buvęs pagrindas konstatuoti, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto c papunktyje numatytas teisinis pagrindas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

47.     Pažymėtina, kad aplinkybės, jog Migracijos departamento Sprendime buvo netiksliai nurodytas atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi teisinis pagrindas, atsakovas neginčija, tik atkreipia dėmesį į padarytą techninę klaidą, kuri, anot atsakovo, nesudaro pagrindo vertinti, jog Sprendimas pareiškėjui / Bendrovei buvo neaiškus ir kad dėl to buvo sukliudyta pareiškėjui pasinaudoti teise į teisminę gynybą.

48.     Kaip jau minėta, kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.), jų priimami sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį, kuriame ne tik vadovaujamasi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčiu, bet ir du kartus cituojamas jo turinys, teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog Sprendime nurodytas teisinis pagrindas neatitinka Sprendime nurodytų faktinių aplinkybių (faktinio pagrindo) ir jų pagrindu padarytų išvadų. Tai suponuoja pakankamą pagrindą teigti, kad Migracijos departamentas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, ir nepagrįstai sprendė, jog buvo pagrindas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio nuostatomis.

49.     Atsižvelgus į tai, kad administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1065-520/2018; kt.), ir konstatavus, kad Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju konkrečių teisės normų nesusiedamas su objektyviais bylos duomenimis (faktais) netinkamai pritaikė teisės normas, taip padarydamas esminį pažeidimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir Migracijos departamento Sprendimas naikinami, o atsakovas įpareigojamas pareiškėjo prašymą dėl laikino leidimo gyventi išdavimo nagrinėti iš naujo.

50.     Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas, todėl pareiškėjas įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

51.     Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

52.     Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo atstovaujamas advokato (2020 m. lapkričio 24 d. atstovavimo sutartis) ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 70 Eur bylinėjimosi išlaidų (2020 m. gruodžio 3 d. sąskaita, serija 020, Nr. 52), tačiau byloje nėra šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų (2020 m. gruodžio 3 d. mokėjimo nurodyme nesutampa mokėtina suma, mokėtojas, mokėjimo paskirtis). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas patyrė 60 Eur bylinėjimosi išlaidų (2021 m. kovo 15 d. sąskaita, serija 020 Nr. 49, 2021 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymas 60 Eur sumai, mokėtojas D. A., mokėjimo paskirtis – už skundo parengimą). Pareiškėjas taip pat sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui (el. b. l. 9) ir 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą (el. b. l. 74).

53.     Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, sprendžia, kad jam iš atsakovo Migracijos departamento priteistinos tik dokumentais pagrįstos, apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos ir žyminis mokestis už skundą pirmosios instancijos teismui – iš viso 97,50 Eur (60 + 22,50 + 15 = 97,50).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo O. M. (O. M.) apeliacinį skundą tenkinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti. Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00322/44U-5886 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui O. M.“ ir įpareigoti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo O. M. (O. M.) prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priteisti pareiškėjui O. M. (O. M.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 97,50 Eur (devyniasdešimt septynis eurus 50 cetų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                                          Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė