eA-1738-815/2021

Administracinė byla Nr. eA-1738-815/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03114-2019-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1, 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 29 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės atstovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio 2020 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. P. ir L. P. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.  S. P. ir L. P. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami iš Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) priteisti 1 140 Eur turtinei ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti; pareiškėja L. P. prašė jai priteisti 200 Eur neturtinei žalai atlyginti; pareiškėjai taip pat prašė priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.  Pareiškėjai paaiškino, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 24 d. nutartimi nustatė, kad Savivaldybė, tirdama administracinio nusižengimo bylą, surašydama protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) S. P. ir priimdama nutarimą šioje byloje, tinkamai netyrė bylos aplinkybių, priėmė nemotyvuotus 2018 m. spalio 4 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – pirmasis nutarimas) ir 2018 m. spalio 24 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – antrasis nutarimas) (toliau kartu – ir Komisijos nutarimai), todėl teismas panaikino nurodytus nutarimus. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartyje konstatavo, kad apylinkės teismas pagrįstai panaikino abu nutarimus ir perdavė bylą jį priėmusiai institucijai atlikti išsamų tyrimą.

3.  Pareiškėjų teigimu, iš minėtų teismų sprendimų akivaizdu, kad Savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) tarnautojai ir Administracinių nusižengimų komisijos (toliau – ir Komisija) nariai, priimdami nutarimus, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Dėl pirmojo nutarimo motyvų ir argumentų stokos susiklostė situacija, kad iš jame nurodytos pastabos, kad administracinio nusižengimo subjektas – kitas asmuo, kilo pagrįsta abejonė, ar pirmasis nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną atitinka teisės aktus, kuriuose nenumatyta galimybė administracinio nusižengimo bylos teisenos nutraukimą, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, sieti ne su to asmens, kurio atžvilgiu buvo pradėta, o vėliau nutraukta administracinio nusižengimo bylos teisena (šiuo atveju – S. P.), o su „kito“ asmens (šiuo atveju – L. P.) veiksmų vertinimu. Nors pirmajame nutarime L. P. ir nebuvo minima kaip „kitas asmuo“, tačiau apie tai galima spręsti iš aplinkybės, kad Savivaldybės vyr. specialistas net du kartus šaukė ją atvykti į Savivaldybę po to, kai buvo priimtas apskųstas nutarimas. Atvykus pas vyr. specialistą šis nurodė, kad nurodžius „kitas asmuo“ buvo kalbama apie L. P. ir kad jai atvykus į Komisiją bus surašytas administracinio nusižengimo protokolas. L. P. pati dalyvavo 2018 m. spalio 4 d. Komisijos posėdyje, kuriame pateikė paaiškinimus kaip liudytoja, todėl Komisija negalėjo (nesant administracinio nusižengimo protokolo dėl pareiškėjos veiksmų) iš anksto nurodyti nutarime, jog administracinio nusižengimo subjektas – „kitas asmuo“. Tokį Komisijos elgesį pareiškėjai vertino kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimą. Net ir po antrojo nutarimo priėmimo, nepasibaigus jo apskundimo terminui, pareiškėjai vėl buvo išsiųsti šaukimai atvykti „dėl skundo“.

4.  Pareiškėjai neturtinę žalą teigė patyrę dėl Komisijos išankstinio nusistatymo nepagrįstai nubausti L. P., neišsprendus, ar administracinio nusižengimo teisena nutraukta tik S. P., ar apskritai, t. y. dėl skunde dėl pirmojo nutarimo nurodytų motyvų ir argumentų, nes pareiškėjų atstovui buvo paaiškinta, kad administracinio nusižengimo teisena L. P. atžvilgiu gali tęstis. Pareiškėjai nusivylė Savivaldybe, jos gebėjimu priimti sprendimus. Pareiškėjai, siekdami ištaisyti neteisėtus Savivaldybės veiksmus, buvo priversti kreiptis į advokatą. Advokato išlaidas pareiškėjas prilygino turtinei žalai.

5.  Atsakovo savivaldybės atstovas Administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

6.  Administracija nurodė, kad Komisijos nutarimų panaikinimas savaime negali būti laikomas pakankamu atsakovo deliktinės atsakomybės pagrindu. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 24 d. nutartimi pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Komisijos nutarimus ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, o bylinėjimosi išlaidų klausimo byloje nesprendė. Šią poziciją patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas, 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi konstatavęs, kad apylinkės teismas panaikino nutarimus ne dėl neteisingos išvados, o dėl motyvų nebuvimo. Vilniaus apygardos teismas sutiko su apylinkės teismo motyvais, kad šis pagrįstai nesprendė išlaidų atlyginimo klausimo.

7.  Grąžinta administracinių nusižengimų byla buvo išnagrinėta, 2019 m. birželio 27 d. buvo priimtas naujas nutarimas, kuris pareiškėjų nebuvo apskųstas. Pareiškėjo S. P. atžvilgiu administracinė teisena buvo nutraukta, o tai reiškia, kad Komisija laikėsi nuoseklios pozicijos priimdama ir Komisijos nutarimus, kurie pareiškėjui nesukėlė teisinių pasekmių, nes jis nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Vien tai, kad Komisija nepakankamai išsamiai motyvavo priimtą nutarimą, neleidžia daryti išvados, kad ji peržengė jai suteiktos diskrecijos ribas. Savo ruožtu šaukimo išsiuntimas pareiškėjai L. P. tiriant administracinio nusižengimo bylą negali būti pakankama ir akivaizdžia sąlyga neteisėtiems institucijos veiksmams nustatyti, juolab šaukimo, kaip procesinio dokumento, įteikimas, numatytas Lietuvos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 573 straipsnyje.

8.  Pareiškėjos L. P. atžvilgiu nebuvo priimtas joks sprendimas. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartyje nurodė, kad L. P. administracinėje byloje buvo liudytoja, ji skųsti nutarimų teismui neturėjo teisės. Todėl atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėja nelaikytina tinkamu subjektu teikti skundą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar prašyti atlyginti neturtinę žalą.

9.  Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai nedetalizavo ir nepagrindė, kuo jiems pasireiškė fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, kad būtų atsiradusi neturtinė žala.

10.     Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjų pateiktu bylinėjimosi išlaidų skaičiavimu, o pareiškėjo prašymą priteisti turtinę žalą (kurią prilygino bylinėjimosi išlaidoms) prašė atmesti, kadangi tai, atsakovo manymu, buvo nesąžininga pareiškėjo pozicija. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi pareiškėjų skundą atmetė, todėl nebuvo pagrindo priteisti 300 Eur turtinės žalos atlyginimo.

II.

11.     Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies ir: 1) priteisė pareiškėjams iš Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisė pareiškėjams 840 Eur turtinei žalai atlyginti; 3) priteisė pareiškėjams 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

12.     Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Administracija 2018 m. rugsėjo 7 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui S. P. pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį dėl to, kad 2018 m. rugpjūčio 2 d., apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) sankryžoje S. P. priklausantys 2 Azijos aviganio veislės šunys buvo palaidi, netinkamai prižiūrimi ir be antsnukių lakstant bendro naudojimo teritorijoje užpuolė važiuojančią dviračiu A. M., kuri buvo su 2 mažamečiais vaikais bei šuniuku, taip pat užpuolė ir sužalojo A. M. priklausantį šunį, kuris kitą dieną nuo sužalojimų nudvėsė. Komisija S. P. atžvilgiu 2018 m. spalio 4 d. priėmė pirmąjį nutarimą. Skiltyje „nutarimo esmė“ nurodė, kad padaryta veika neturi administracinio nusižengimo kodekso 346 straipsnio 4 dalies požymių (administracinio nusižengimo subjektas – kitas asmuo).

13.     Atsižvelgiant į S. P. skundą dėl pirmojo nutarimo, Komisija 2018 m. spalio 24 d. priėmė antrąjį nutarimą, kurio skiltyje „nutarimo esmė“ neliko apibrėžimo – administracinio nusižengimo subjektas – kitas asmuo. Pareiškėjai šiuos nutarimus apskundė Vilniaus regiono apylinkės teismui, kuris 2019 m. sausio 24 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. Komisijos nutarimus panaikino ir perdavė bylą iš naujo tirti, konstatuodamas, kad Komisijos nutarimai yra formalaus pobūdžio, juose nenurodyti duomenys apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį ir apie kitus administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančius asmenis. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 4 d. administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paliko Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutartį nepakeistą.

14.     Pirmosios instancijos teismas, pacitavęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nurodė, kad nepaisant to, jog įstatymu nėra tiesiogiai nustatyta asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, teisė gauti atstovavimo išlaidų atlyginimą administracinio teisės pažeidimo byloje, asmuo, remdamasis konstituciniu teisės principu, nustatančiu valstybės pareigą atlyginti žalą, turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą, priteisiant atstovavimo išlaidų dydžio žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

15.     Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos priimti motyvuotus nutarimus. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjai galėjo patirti nepasitikėjimą valstybės institucijomis, kurių nebūtų patyrę, jeigu atsakovas būtų priėmęs teisėtus ir pagrįstus nutarimus, veikęs pagal teisės aktų reikalavimus. Teismas akcentavo, kad atsakovas ne vieną kartą priėmė nepagrįstą nutarimą pareiškėjų atžvilgiu, o net du kartus. Pirmosios instancijos teismo teigimu, dėl tokio neatsakingo atsakovo elgesio pareiškėjai galėjo patirti nepasitikėjimą vietos savivaldos institucijomis, taip pat, nustatęs visas civilinės atsakomybės sąlygas, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, todėl priteisė jiems 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16.     Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašomos atlyginti turtinės žalos, teismas nurodė, kad jų prašomą žalos dydį patvirtina mokėjimai advokatui už atstovavimą nagrinėjant bylą teismuose. Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis (mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini)), nustatė, kad advokatui 2019 m. vasario 12 d. buvo sumokėta 300 Eur už skundo parengimą Vilniaus apygardos teismui. Pirmosios instancijos teismas, aptaręs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi pareiškėjų skundą atmetė, todėl 300 Eur sumą įtraukti nėra teisinio pagrindo. Tačiau kitos sumokėtos sumos, teismo vertinimu, atitinka teisingumo ir protingumo reikalavimus ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių, todėl buvo pripažintos pagrįstomis ir priteistinomis, iš viso 840 Eurų.

17.     Atsakydamas į pareiškėjos L. P. reikalavimą priteisti jai 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, teismas nurodė, kad L. P. nebuvo proceso šalimi, jai nebuvo pareikšti kaltinimai, nesurašyti jokie procesiniai dokumentai, taikytos sankcijos. Be to, ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis patvirtinta, kad L. P. administracinėje byloje buvo liudytoja, skųsti nutarimo neturėjo teisės. Iš to teismas darė išvadą, kad pareiškėja neįgijo teisėtų lūkesčių į neturtinės žalos atlyginimą, todėl jos prašymą pripažino nepagrįstu ir jo netenkino.

18.     Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų skundas buvo patenkintas iš dalies, priteisė jiems 200 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

III.

19.  Savivaldybės atstovas Administracija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20.  Administracija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi atmesti 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjos L. P. naudai ir 300 Eur sumą pareiškėjų naudai dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjų skundas nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą NR. (duomenys neskelbtini). Kita sprendimo dalis keistina.

21.  Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad pareiškėja L. P., būdama tik liudytoja administracinio nusižengimo byloje, skųsti Komisijos nutarimo neturėjo teisės, turėjo konstatuoti, kad L. P. nėra tinkama pareiškėja šioje administracinėje byloje. Neaišku, kokiais motyvais remiantis teismas, atmesdamas pareiškėjos neturtinės žalos atlyginimą, priteisė jai ir neturtinės, ir turtinės žalos, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ANK nenumato liudytojui galimybės (teisės) skųsti priimtų nutarimų. Vien šaukimo išsiuntimas L. P. tiriant administracinio nusižengimo bylą, nėra pakankama ir akivaizdi sąlyga pasireikšti neteisėtiems institucijoms veiksmams, o šaukimo, kaip procesinio dokumento, įteikimas numatytas ANK 573 straipsnyje. Pareiškėjos atžvilgiu nebuvo priimtas joks Komisijos ar atsakovo sprendimas, kurio apskundimo tvarką reglamentuotų ANK arba ABTĮ, todėl nėra pagrindo nagrinėti pareiškėjos skundo ir jį tenkinti.

22.  Teismas, atmesdamas pareiškėjos prašomą atlyginti neturtinę žalą (200 Eur), visgi ją (200 Eur) priteisia pareiškėjams. Administracijos įsitikinimu, pareiškėjai nepagrindė patirtos neturtinės žalos ir priežastinio ryšio. Vien abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pakankamas ir tinkamas pagrindas neturtinei žalai nustatyti. Pareiškėjas apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais, o rūpesčiai ginant savo teises yra įprasta ir neišvengiama būtinybė, todėl ne bet koks susirūpinimas ar nerimas traktuotinas kaip neturtinės žalos atsiradimo faktas.

23.  Pareiškėjams neturtinė žala priteista pagal 2019 m. gegužės 29 d. sąskaitą už teisines paslaugas (advokatui sumokėta 180 Eur už pasirengimą ir atstovavimą Komisijos posėdyje, vykusiame 2019 m. gegužės 28 d.) ir mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) (2019 m. liepos 5 d. advokatui sumokėta 240 Eur už pasirengimą ir atstovavimą Komisijos posėdyje, vykusiame 2019 m. birželio 25 d.). Tačiau minėti Komisijos posėdžiai vyko po Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 24 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarčių, grąžinus administracinio nusižengimo bylą Komisijai nagrinėti iš naujo. Teismo sprendimą atlyginti pareiškėjų bylinėjimosi išlaidas dėl Komisijos, kurios 2019 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo nei apskųstas, nei panaikintas, 2019 m. gegužės 28 d. ir 2019 m. birželio 25 d. posėdžių, Administracija vertina kaip nepagrįstą.

24.  Vilniaus regiono apylinkės teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Komisijos nutarimus ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų klausimo nesprendė. Tai reiškia, kad prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų Vilniaus regiono teismas netenkino. Tą pačią poziciją patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas, konstatuodamas, kad apylinkės teismas panaikino nutarimus ne dėl neteisingos išvados, o dėl motyvų nebuvimo. Vilniaus apygardos teismas sutiko su apylinkės teismo motyvais, kad šis pagrįstai nesprendė išlaidų atlyginimo klausimo. Todėl neaišku, kodėl bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmos instancijos teisme nagrinėjant administracinių nusižengimų bylą, kurios sprendžiamos nebuvo, dabar kaip turtinė žala visos turi būti atlygintinos ir teismo yra priteisiamos abiem pareiškėjams.

25.  Grąžinta administracinių nusižengimų byla buvo Komisijos išnagrinėta atsižvelgus į bendros kompetencijos teismų nutartis, 2019 m. birželio 27 d. buvo priimtas naujas nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris įsiteisėjo. Be to, ir paskutiniu nutarimu pareiškėjo atžvilgiu administracinė teisena buvo nutraukta, o tai reiškia, kad Komisija laikėsi nuoseklios pozicijos ir priimdama ankstesnius Komisijos nutarimus, kurie pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių, nes jis administracinėn atsakomybėn patrauktas nebuvo. Pareiškėjas skundą grindė tik aplinkybe, kad bendrosios kompetencijos teismai panaikino Komisijos nutarimus, tačiau jų panaikinimas savaime nėra pakankamas atsakovo deliktinės atsakomybės pagrindas.

26.  Administracijos manymu, Komisijos nutarimai, priimti pareiškėjo atžvilgiu, jokių pasekmių jam nesukėlė ir negalėjo sukelti, nes jo atžvilgiu administracinė teisena buvo nutraukta. Teisinės pasekmės taip pat negalėjo kilti pareiškėjai, kuri, kaip konstatavo ir pats teismas, buvo tik liudytoja administracinio nusižengimo byloje. Jos atžvilgiu Komisija nepriėmė jokio procesinio sprendimo.

27.  Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant analogiškas bylas, konstatuota, kad tokiais atvejais valstybės neteisėti veiksmai gali būti konstatuojami tik tada, kai nustatomas akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas valdžios institucijos diskrecijos ribų peržengimas. Ginčijamų Komisijos nutarimų panaikinimas negali būti pagrindu konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su jų priėmimu, buvo neteisėti ab initio. Administracijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nevertino kilusių pasekmių, kad Komisijos nutarimai priimti būtent pareiškėjo naudai, o pareiškėja, būdama liudytoja administracinio nusižengimo byloje, skųsti nutarimų ir teikti skundo šioje administracinėje byloje neturėjo teisinio pagrindo. Vien tai, kad Komisija nepakankami išsamiai motyvavo priimto nutarimo, neleidžia daryti išvados, kad ji akivaizdžiai peržengė jai suteiktos diskrecijos ribas.

28.  Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą nepakeistą ir priteisti jiems iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

29.  Šiuo atveju pareiškėjas bylinėjimosi išlaidas buvo priverstas patirti ne dėl to, kad realizavo savo teisę skųsti Komisijos nutarimus, o dėl to, kad Komisija nemotyvavo savo sprendimų ir ignoravo pareiškėjo iniciatyva Komisijai sudarytą galimybę pakeisti savo nutarimus ne teismo tvarka, taip priversdama pareiškėją teismo tvarka atkreipti Komisijos dėmesį į jos neveikimą, t. y. pareigos, kad jos nutarimai būtų motyvuoti, nesilaikymą.

30.  Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartyje konstatavo, kad iš Vilniaus regiono apylinkės teismo posėdžio protokolo matyti, jog apylinkės teismas nusprendė pripažinti L. P. tinkama pareiškėja, kita vertus, skundas buvo paduotas ir S. P. vardu, todėl nebuvo pagrindo jo nenagrinėti. Tai reiškia, kad L. P. procesinė teisė skųsti Komisijos nutarimus nėra ir negalėjo būti paneigta, todėl pareiškėja gali reikalauti neturtinės žalos (nors ir pirmosios instancijos teismas motyvuotai pripažino, kad toks reikalavimas yra nepagrįstas).

31.  Komisijos nutarimai sukėlė teisines pasekmes, ne todėl, kad pareiškėjui buvo paskirta nuobauda, o todėl, kad sukėlė pareiškėjo nepasitikėjimą Komisijos įgaliojimais tinkamai atlikti pareigas – išsamiai ir nešališkai ištirti įvykį, motyvuoti savo sprendimus.

32.  Šiuo atveju Komisija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. Komisijos nutarimuose turėjo nurodyti jų motyvus, juo labiau konstatavusi, kad sutinka su dėl pirmojo nutarimo pateiktu pareiškėjų skundu, kuriame buvo nurodyti argumentai dėl Komisijos nutarimo, tačiau Komisija pati ne tik nesiėmė atnaujinti proceso ir pakeisti nemotyvuotą pirmąjį nutarimą, tačiau ir priėmė antrąjį, taip pat nemotyvuotą, nutarimą. Motyvų trūkumas yra Komisijos atsakomybės elementas, todėl aplinkybė, kad ne pati Komisija pašalino jos atsakomybės sričiai priklausantį pažeidimą, o privertė tai padaryti pareiškėją, atskleidžia ir neturtinės žalos pobūdį ir prigimtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

33.  Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas pareiškėjams iš atsakovo Savivaldybės priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kurią jie kildina iš to, kad bendrosios kompetencijos teismas panaikino Komisijos nutarimus.

34.  Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą iš dalies ir pareiškėjams priteisė 200 Eur neturtinei ir 840 turtinei žalai atlyginti, taip pat priteisė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas pripažino, kad dėl panaikintų Komisijos nutarimų pareiškėjams kilo neturtinė žala, jie taip pat turėjo patirti bylinėjimosi išlaidas, kurias teismas vertino turtine žala.

35.  Atsakovas apeliaciniame skunde su šiuo teismo vertinimu nesutinka ir prašo pareiškėjų skundą atmesti. Pareiškėjai mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų aplinkybių bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

36.  Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37.  Be to, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

38.  Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

39.  Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; ir kt.).

40.     Pirmiausiai pažymėtina, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Komisija 2018 m. spalio 4 d. priėmė pirmąjį nutarimą, kuriame nurodyta, kad 2018 m. rugpjūčio 2 d. S. P. priklausantys 2 šunys buvo palaidi, netinkamai prižiūrimi ir be antsnukių lakstė bendro naudojimo teritorijoje ir užpuolė dviračiu važiavusį J. T. M., kuris buvo su 2 mažamečiais vaikais bei šuniu, taip pat užpuolė ir sužalojo minėtam asmeniui priklausantį beveislį šunį, kuris kitą dieną nuo sužalojimų nudvėsė. Nutarimu nutarta nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną, kadangi padaryta veika neturi ANK 364 straipsnio 4 dalies požymių (administracinio nusižengimo subjektas – kitas asmuo). 2018 m. spalio 24 d. priimtas antrasis nutarimas, kuriame pakartotos pirmajame nutarime nustatytos aplinkybės ir nutarta nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, kadangi S. P. veikoje nėra ANK 364 straipsnio 4 dalyje nurodytų požymių. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 24 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) S. P. skundą tenkino iš dalies ir panaikino Komisijos nutarimus bei perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Teismas nustatė, kad Komisijos nutarimai yra nemotyvuoti, juose tik nurodyta, kad padaryta veika neturi ANK 364 straipsnio 4 dalies požymių. Teismas taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad administracinio nusižengimo byla grąžintina Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijai atlikti išsamų tyrimą, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas šioje byloje nespręstinas. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paliko Vilniaus rajono apylinkės teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartį nepakeistą bei pareiškėjų atstovo skundą atmetė. Vilniaus apygardos teismas, be kita ko, nurodė, kad apylinkės teismas panaikino Komisijos nutarimus ne dėl neteisingos išvados, o dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo – visiško motyvų nebuvimo. Dėl prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad, kadangi nėra aišku, kokiais motyvais remiantis prieita prie išvados nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, apylinkės teismas pagrįstai nesprendė išlaidų atlyginimo klausimo. Be to, teismas taip pat nurodė, kad pagal ANK 666 straipsnį, administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatos. Pagal BPK 105 straipsnio 5 dalį, kai procesas nutraukiamas, proceso išlaidos atlyginamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Sprendžiant dėl išlaidų advokatui pripažinimo proceso išlaidomis ir jų priteisimo, turi būti į šias BPK nuostatas atsižvelgiama. Teismas taip pat nurodė, kad L. P. administracinėje byloje yra liudytoja, todėl jį skųsti Komisijos nutarimo teismui neturėjo teisės. Iš apylinkės teismo posėdžio protokolo matyti, kad apylinkės teismas nusprendė pripažinti ją tinkama pareiškėja. Kita vertus, skundas buvo paduotas ir S. P. vardu, todėl nebuvo pagrindo jo nenagrinėti.

41.  Taigi, bendrosios kompetencijos teismai atmetė pareiškėjų prašymus atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. sprendimu šias išlaidas laikė turtine žala. Šiame kontekste pabrėžtina, kad administraciniuose teismuose nagrinėjant skundus, kuriais buvo prašoma priteisti žalos atlyginimą, kildinamą iš išlaidų teisinėms paslaugoms teisminiuose ginčuose dėl pritaikytos administracinės atsakomybės, lemiamą reikšmę turėjo procesinės normos, reglamentavusios ginčų dėl administracinės atsakomybės taikymo nagrinėjimą teismuose. Iki 2016 m. gruodžio 31 d. tokio pobūdžio bylų nagrinėjimą reguliavo Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau – ir ATPK), kuriame nebuvo įtvirtinta nuostatų, kuriomis vadovaujantis galėjo būti atlyginamos administracinio teisės pažeidimo bylos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.

42.  Įvertinus nagrinėjamai bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes, konstatuotina, kad šiuo atveju yra aktuali administracinė byla Nr. eA-3145-575/2020, kurią išnagrinėjus buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 27 d. sprendimas.

43.  Nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi minėta išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 27 d. sprendime suformuota praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje, be kita ko, konstatavo: (1)   prašymo atlyginti administracinio nusižengimo byloje patirtas išlaidas nagrinėjimas yra reglamentuotas ANK 666 straipsnyje ir subsidiariai taikytinose Baudžiamojo proceso kodekso normose. Dėl to konstatuotina, kad įstatymuose nėra spragos ir nėra pagrindo pripažinti, kad teisės į procesinių išlaidų kompensavimą gynimo būdas turėtų būti dubliuojamas suteikiant galimybę pakartotinai (ar pasirinktinai) prašyti šių išlaidų atlyginimo bendrosios kompetencijos teisme vadovaujantis ANK 666 straipsniu ir administraciniame teisme vadovaujantis CK 6.271 straipsniu (49 p.); (2)   Kiekvienam asmeniui privalo būti atlyginama patirta žala, kilusi dėl jo teisių ir laisvių pažeidimo, kurias gina įstatymai, Konstitucija ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tačiau tais atvejais, kada asmuo patiria išlaidas teisinėms paslaugoms siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, jų kompensavimo privalo būti siekiama vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne CK 6.271 straipsniu. Prašymai atlyginti administracinio nusižengimo byloje patirtas išlaidas gali būti teikiami bendrosios kompetencijos teismuose, ir Konstitucija bei įstatymai nesuponuoja pagrindo tokius prašymus tenkinti pagal CK 6.271 straipsnį (50 p.).

44.  Konstatuotina, kad kaip ir administracinėje byloje, kurioje buvo priimtas paminėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 27 d. sprendimas, nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad ginčui aktualios administracinio nusižengimo bylos buvo nagrinėjamos ir bendrosios kompetencijos teismų nutarimai priimti ANK 666 straipsnio galiojimo metu (straipsnio redakcija įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.). Tai reiškia, kad pareiškėjai turėjo teisinį pagrindą ir galimybę, remdamiesi specialiuoju įstatymu, pateikti prašymus dėl atstovavimo išlaidų priteisimo teismams, nagrinėjusiems ginčui aktualias administracinio nusižengimo bylas, o tokio prašymo nepateikimas bendrosios kompetencijos (jų atmetimas) teismams eliminuoja pagrindą tokį prašymą tenkinti pagal CK 6.271 straipsnį.

45.  Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo neatsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3145-575/2020 suformuluotą praktiką. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atstovavimo išlaidų atlyginimas administracinio teisės pažeidimo byloje asmeniui, patrauktam administracinėn atsakomybėn, nėra numatytas, tačiau teismas neatsižvelgė į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 27 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, todėl nepagrįstai priteisė pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą.

46.  Pasisakant dėl neturtinės žalos priteisimo pabrėžtina, kad pareiškėjai kilusią žalą siejo su tuo, kad jiems atsirado nepasitikėjimas valstybės institucijomis. Tačiau pareiškėjai šių argumentų išsamiai nepagrindė, o jokiais konkrečiais faktiniais įrodymais negrįstas nepasitikėjimas valstybės institucijomis savaime negali būti pagrindu atsirasti neturtinei žalai. Be to, pareiškėjai neįrodė jiems kilusių neigiamų pasekmių, o apsiribojo tik hipotetinio pobūdžio teiginiais. Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, kad, kaip nurodė atsakovas apeliaciniame skunde, 2019 m. birželio 27 d. buvo priimtas naujas nutarimas, kuriuo pareiškėjo atžvilgiu administracinė teisena buvo nutraukta, šis nutarimas įsiteisėjo. Taigi, Komisija laikėsi nuoseklios pozicijos viso ginčui aktualaus laikotarpio metu. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjai visiškai nepagrindė neturtinės žalos, nors pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2021 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1960-520/2021; kt.), todėl jos priteisti pagrindo nebuvo.

47.  Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nurodant, kad pareiškėjų skundas atmetamas.

48.  Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje galutinis procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjų naudai, ir vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą pakeisti, panaikint jo dalį, kuria pareiškėjams buvo priteista 200 eurų (du šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, 840 (aštuoni šimtai keturiasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti, taip pat 200 eurų (du šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Pareiškėjų S. P. ir L. P. skundą atmesti. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                   Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė