2K-206-648/2023

Baudžiamoji byla Nr. 2K-206-648/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36493-2020-2 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.3.2; 1.1.3.3; 1.2.14.10.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 24 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas), sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Zenonui Burokui, išteisintojo gynėjui advokatui Mantui Šriupšai, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Girgždžio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio. Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. birželio 14 d. nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neatlygintinai išdirbti 40 valandų per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bei dalyvauti elgesio pataisos programoje. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialiąja teise – teise laikyti ir nešioti ginklą bei medžioti vienerius metus. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – graižtvinio šautuvo su optika konfiskavimas. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. birželio 14 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. J. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

I. Bylos esmė

1.   A. J. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad 2020 m. rugsėjo 10 d. nuo 21.00 val. iki 21.30 val. (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., tarpstotėje Kuršėnai–Papilė, 21 kilometre, ties 8–7 piketu, medžioklės metu, pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 (2020 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija) patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių X skyriaus 65 punktą („Šaudamas medžiotojas privalo įsitikinti, kad šūvis nepavojingas kitiems asmenims, naminiams gyvuliams, nemedžiojamiems laukiniams gyvūnams, nepadarys žalos pastatams ar kitiems žmogaus ūkinės veiklos objektams“), netiesiogine tyčia, visuotinai pavojingu būdu, iššaudamas iš graižtvinio šautuvo į AB „ORLEN Lietuva“ priklausantį cisterninį vagoną, sunaikino svetimą – AB „ORLEN Lietuva“ priklausantį pavojingą aplinkai, liepsnųjį A1 klasės arktinį dyzeliną – 3,385 t, vienos tonos kaina 921,79 Eur, bendros 3120,26 Eur vertės. Dėl kilusių padarinių likvidavimo AB „LTG Infra“ panaudojo medžiagas: universalų valiklį „Simple“ (13 l), 1 l kaina 7,64 Eur, bendros 99,32 Eur vertės; sorbento (46 kg), 1 kg kaina 6,20 Eur, bendros 285,20 Eur vertės, iš viso bendrovei AB „LTG Infra“ padarė 384,52 Eur turtinę žalą. Tokiais savo tyčiniais veiksmais A. J. iš viso padarė 3504,78 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.   Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir A. J. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį išteisino, nes jo veiksmuose nenustatė tyčios padaryti nusikalstamą veiką. Teismas padarė išvadą, kad A. J. šūvį į traukinį paleido dėl neatsargumo, t. y., vos tik pravažiavus traukiniui, šovė į šerną neįsitikinęs, kad tai daryti yra saugu, t. y. jis nenumatė, kad šaudamas į šerną gali pataikyti į ką tik pravažiavusį traukinį, nors, būdamas medžiotojas, buvusiomis aplinkybėmis galėjo ir turėjo tai numatyti. Kadangi BK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine ar netiesiogine tyčia, todėl apeliacinės instancijos teismas A. J. išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

III. Kasacinio skundo argumentai

3.   Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas G. Girgždis kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas surinktus duomenis vertino paviršutiniškai, vienpusiškai, išskirtinai tik A. J. naudai ir nesivadovavo įrodymų visuma, teikdamas prioritetinę reikšmę A. J. veiksmus teisinantiems įrodymams, todėl padarytos teismo išvados prieštaringos, neanalizuotas A. J. kaltės turinys. Toks Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas yra esminis, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino A. J. veiksmuose nebuvus būtinojo BK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – tyčios (tiesioginės ar netiesioginės) savo veiksmais sunaikinti svetimą turtą, todėl jį išteisino nepagrįstai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatytų padarinių, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Pažymėtina, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Nustatant kaltės formą, būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas kitas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad A. J., vos tik pravažiavus traukiniui, šovė į šerną neįsitikinęs, kad tai daryti yra saugu, t. y. nenumatė, kad šaudamas į šerną gali pataikyti į ką tik pravažiavusį traukinį, nors, būdamas medžiotojas, buvusiomis aplinkybėmis galėjo ir turėjo tai numatyti, taigi šūvį į traukinį paleido dėl neatsargumo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokio savo sprendimo nemotyvavo, be to, neįvardijo ir baudžiamajame įstatyme nustatytos neatsargumo rūšies – nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) ar nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Iš nuosprendžio turinio galima daryti išvadą, kad teismas laikė, jog A. J. nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis), tačiau nuosprendžio motyvai turi būti aiškūs ir dėl jų neturėtų būti spėliojama. Pažymėtina, kad nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Taigi, BK 16 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatytų padarinių; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padarinių atsiras. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. J. šūvį į traukinį paleido dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo), nes nėra nustatytas vienas iš nusikalstamam nerūpestingumui būtinų požymių – nenumatymas, kad dėl veikimo gali atsirasti BK nustatytų padarinių; priešingai, A. J., būdamas medžiotojas, suvokė, kad jis medžioklės metu pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles, pažeidžia ir medžioklės bokštelyje taisykles, ir dėl to gali atsirasti (šiuo atveju atsirado) BK nustatyti padariniai – svetimo turto sunaikinimas. Be to, teismas neįvertino ir to, kad A. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė šovęs į traukinį, neigė ir tai, kad negirdėjo ir nematė šalia pravažiuojančio traukinio, tačiau jo veiksmai buvo įrodyti kitais byloje surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.

3.4. Pažymėtina, kad A. J. nurodymas, jog traukinio garso jis galėjo negirdėti, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas, laikytinas jo gynybine pozicija, siekiant išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, be to, tokie A. J. parodymai leidžia spręsti ir apie jo kaltės turinį. Byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo tinkamai ištirti bei įvertinti įrodymai, kuriems pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, patvirtina, kad 2020 m. rugsėjo 10 d. prekinio traukinio sąstatas buvo sudarytas iš 55 cisterninių vagonų ir vieno lokomotyvo „Siemens ER20CF“, kurių ilgis – 695 m, traukinys važiavo 44–48 km/h greičiu, nors tąkart pūtė vakarų vėjas, tačiau oro sąlygos, matomumas buvo geri – kritulių tuo metu nebuvo, traukinio mašinistas 21.13 val. naudojo garsinį signalą kauklį. Iš 2021 m. kovo 8 d. pažymos, kurioje pateikta įtariamojo A. J. mobiliojo ryšio telefono išklotinė, matyti, kad iš karto po šūvio 21.15 val. A. J. telefonu bendravo su T. G., t. y. praėjus tik kelioms minutėms po to, kai taukinio mašinistas 21.13 val. naudojo garsinį signalą kauklį. Todėl šiuo atveju akivaizdu, kad tokio ilgio traukinio vagonų sąstato, būnant ir medžiojant prie pat bėgių, nepamatyti ar jo negirdėti pravažiuojančio yra neįmanoma. Be to, specialistas M. Sobolis, atlikdamas triukšmo matavimą ir būdamas prie geležinkelio bėgių, nurodė, kad, stovėdamas 4 m atstumu nuo bėgių, jis girdėjo pravažiuojančius 55 vagonus, ir jie pravažiavo garsiai, tai tik patvirtina, jog asmuo, neturintis klausos problemų, pravažiuojantį traukinį girdi garsiai. Byloje esantys duomenys (VšĮ| Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro 2021 m. kovo 3 d. raštas) patvirtina, kad A. J. sveikatos problemų neturi, spalvas skiria, klausa 6/6, girdi gerai. Taigi, nekyla jokių abejonių, kad A. J. girdėjo ir matė pravažiuojantį traukinio vagonų sąstatą. Kad stovint prie bėgių neįmanoma nematyti ar negirdėti pravažiuojančio traukinio, ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nurodė kaip liudytojai apklausti A. B. bei A. L.. Tokie bylos duomenys nesuteikia pagrindo A. J. veiksmų vertinti kaip neatsargių. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. J. atlygino bendrovėms AB „ORLEN Lietuva“, AB „LTG Cargo“ ir AB „LTG Infra“ padarytą žalą, o tai taip pat patvirtina, jog jis suvokė pavojingą padarytos nusikalstamos veikos pobūdį.

3.5. Taigi A. J., būdamas medžiotojas, šovė į šerną, kai buvo ką tik pravažiavęs traukinio sąstatas su 55 vagonais, numatė, kad dėl jo tokio veikimo gali atsirasti padarinių (svetimo turto sunaikinimas), ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, nes medžiodamas ignoravo medžioklės taisykles, todėl šis nusikaltimas buvo padarytas veikiant netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.   Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo G. Girgždžio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl 187 straipsnio 2 dalies taikymo

5.   Esminis kasacinio skundo argumentas – kad apeliacinės instancijos teismas A. J. nepagrįstai išteisino pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties požymių, tiksliau – nenustačius jo veikoje tyčios padaryti inkriminuotą nusikalstamą veiką. Anot kasatoriaus, netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą lėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą ir nevertino visų proceso metu surinktų bylos įrodymų.

6.   BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta viena svarbiausių baudžiamosios atsakomybės nuostatų – atsakomybė tik už kaltai padarytą veiką. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai BK nustatyta veika padaroma viena iš įstatyme nurodytų kaltės formų. Tai reiškia, kad tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo pažeidimas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

7.   BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tik tyčine kaltės forma. Pagal BK 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

8.   Nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje konstatuota, kad, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-7-74-788/2019) ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo nusikalstamo pasitikėjimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-7-54-628/2020).

9.   Tuo tarpu nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Taigi, BK 16 straipsnio 3 dalyje nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatytų padarinių; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padarinių atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padarinių atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius.

10. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius draudžiamus veiksmus, bet ir išsiaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016 ir kt.).

11. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. J. svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu sunaikino veikdamas netiesiogine tyčia, todėl jį pripažino kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį. Teismas laikė, kad A. J., būdamas medžiotojas ir šaudamas į šerną, kai buvo ką tik pravažiavęs traukinio sąstatas su 55 vagonais, numatė, kad dėl tokio jo elgesio gali būti sunaikintas svetimas turtas, ir nors padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti.

12. Apeliacinės instancijos teismas padarė kitokią išvadą ir nustatė, kad A. J. veikė ne netiesiogine tyčia, o neatsargia kaltės forma (nusikalstamas nerūpestingumas), ir A. J. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį išteisino, nes nusikalstama veika padaroma tik tyčia.

13. Taigi, teismams įvertinus byloje surinktus įrodymus, nekilo abejonių, kad svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu sunaikino A. J.; skyrėsi tik jo veiksmų teisinis vertinimas, atsižvelgiant į kaltės formą, tai lėmė skirtingą teismų sprendimų priėmimą.

14. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje teisingai įrodymus vertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą taikė apeliacinės instancijos teismas. Išvadą, kad A. J. svetimą turtą sunaikino dėl neatsargumo, apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs ne tik subjektyvius A. J. paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, bet ir bylos įrodymų visumą (liudytojų G. G. ir T. G., G. J., D. L. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolus, 2021 m. vasario 8 d. specialisto išvadą ir kitus įrodymus). Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl BK 187 straipsnio 2 dalyje nustatytos kaltės formos – tyčios – nebuvimo padaryta laikantis įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimų, tai yra teismas įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, įvertintų įrodymų visumos pagrindu teismas išdėstė ir motyvuotas išvadas, kodėl A. J. veika laikytina padaryta dėl neatsargumo ir neatitinka BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties, nustatančios tyčinę kaltės formą.

15. Taigi, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. J., medžiodamas prie geležinkelio bėgių, ką tik pravažiavus traukiniui, taikėsi šauti į šerną, tačiau tuo metu jo koja paslydo, todėl šautuvo vamzdis pakilo į viršų ir įvyko šūvis. Peršovus pravažiuojančio traukinio galinę cisternos sieną, išbėgo cisternoje esantis dyzelinas, taip buvo sunaikintas svetimas turtas. Esant tokioms nustatytoms bylos aplinkybėms, teismo išvada, kad A. J. sunaikino svetimą turtą dėl nusikalstamo nerūpestingumo, yra pagrįsta ir teisinga, t. y. A. J., šaudamas į šerną ką tik pravažiavus traukiniui, nenumatė, kad taip veikdamas gali pataikyti į traukinio cisterną ir sugadinti ar sunaikinti svetimą turtą, tačiau, būdamas medžiotojas ir turėdamas pareigą medžioklės metu elgtis atsargiai, galėjo ir turėjo tai numatyti. Pažymėtina, kad medžiotojo pareiga medžioklės metu elgtis atsargiai nustatyta Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse (toliau – Medžioklės taisyklės), be kita ko, reglamentuojančiose saugaus elgesio medžioklėje reikalavimus, pagal kuriuos A. J., kaip medžiotojas, šaudamas privalėjo įsitikinti, kad šūvis nepavojingas kitiems asmenims, naminiams gyvuliams, nemedžiojamiems laukiniams gyvūnams, nepadarys žalos pastatams ar kitiems žmogaus ūkinės veiklos objektams (Medžioklės taisyklių 65 punktas). Apeliacinės instancijos teismas konkrečiai nurodė, kuo pasireiškė išteisintojo A. J. veikos subjektyvieji požymiai, – jis šaudamas į šerną neįsitikino, kad nekelia grėsmės kitiems objektams, šiuo konkrečiu atveju – pravažiuojančio traukinio sąstatui, nors pagal įvykio aplinkybes ir savo kaip medžiotojo patirtį galėjo ir turėjo tai numatyti. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nustatytas išteisintojo A. J. elgesys rodo, kad jis veikė ne netiesiogine tyčia, o esant nusikalstamam nerūpestingumui.

16. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal byloje nustatytas aplinkybes išteisindamas A. J. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Girgždžio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                         Rima Ažubalytė

Artūras Ridikas

Artūras Pažarskis