TA-737-602/2021

Administracinė byla Nr. TA-737-602/2021 Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00551-2020-1 Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.  Pareiškėjas E. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

2.  Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. kovo 17 d. kiti nuteistieji dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų aplaidumo, neteisėto jo perkėlimo iš kameros Nr. 5 į kamerą Nr. 45, jam tik užėjus į kamerą prieš jį panaudojo smurtą, kurio metu jam buvo suduoti tam tikri smūgiai į veido sritį bei sudaužytas jo asmeninis inventorius. Dėl šių veiksmų minėtiems asmenims buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo iš asmenų, kurie sutrikdė jo sveikatą, nereiškė, nes manė, jog sužalojimą patyrė dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y. pareiškėjo saugumo neužtikrinimo. Dėl patirto smurto išgyveno fizinį skausmą, orumo pažeminimą, dvasines kančias, nepatogumus, patyrė išgyvenimus. Pareiškėjo nuomone, teismas privalės skundą tenkinti vadovaujantis teismų praktika panašiose bylose, pvz.: Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A-91-552/2020. Teismas turės konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai tinkamai neįvykdė teisės aktų reikalavimų, įpareigojančių jam užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą, neužtikrino kalėjime laikomų nuteistųjų reikiamos izoliacijos ir nuolatinės nuteistųjų elgesio kontrolės. Tai reiškia, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo veikti, ir būtent dėl šio neveikimo pareiškėjas patyrė smurtinį išpuolį. Todėl nagrinėjamoje byloje jis turi teisę į neturtinės žalos, kilusios dėl neteisėtos valstybės institucijos (pareigūnų) veikos, atlyginimą. Pareiškėjo atveju, veika buvo kvalifikuota kaip sveikatos sutrikdymas, nes, kaip ir minima pradėtame tyrime, išorinių kūno sužalojimų jam klinikiniais duomenimis buvo konstatuota. Pirminės apžiūros metu pareiškėjui buvo nustatytas (duomenys neskelbtini). Teismui neturėtų kilti abejonių, jog dėl to pareiškėjas patyrė fizinį skausmą, sukrėtimą ir orumo pažeminimą, nors šiame skunde neteikė duomenų, kad jo sveikatai būtų atsiradusios sunkios ar negrįžtamos pasekmės. Teismas turės atsižvelgti į tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, sužinoję apie kilusį incidentą, nors ir ėmėsi skubių ir adekvačių priemonių jam numalšinti, bet pareiškėjui nebuvo suteikta medicininė pagalba, o kaltininkai buvo tik atskirti nuo jo.

3.  Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsakovas neužtikrino įstaigoje saugumo, nepasirūpino, jog būtų įdiegtos techninės ar kitokios priemonės, leidžiančios užtikrinti pakankamą nuteistųjų stebėjimą. Pareiškėjo sumušimo metu buvo ne tik jis sužalotas, bet ir neteko savo televizoriaus, dėl kurio šioje byloje neprašė jokio žalos priteisimo. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrintas pareiškėjo, kaip nuteistojo saugumas, toleruojama kriminalinė nuteistųjų subkultūra ir taip sudaromos sąlygos nuteistųjų tarpusavio smurtui. Nurodė, jog nusikaltimas prieš jį buvo įvykdytas dienos metu iš anksto suderintais veiksmais, kurie nebuvo spontaniški ir neplanuoti, o parengti pasinaudojant Šiaulių tardymo izoliatoriaus ne vienerius metus egzistuojančiomis saugumo spragomis, personalo trūkumu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) reikalavimų nevykdymu. Ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-0-00004-20 dėl jo sumušimo 2020 m. kovo 17 d. buvo pradėtas, nusikaltimą padarę asmenys nustatyti. Šiaulių tardymo izoliatorius nerinko ir neturėjo jokių duomenų apie 45 kameroje esančių asmenų elgesį 2020 m. kovo 17 d. dienos metu, t. y. 45 kameroje esantys asmenys nebuvo stebimi. Atsakovas turėjo pareigą imtis prevencinių priemonių apsaugoti pareiškėją, kad nebūtų naudojamas smurtas, tačiau to neatliko. Dėl patirtų sužalojimų, pareiškėjas teigia, nuolat išgyvenantis emocinę depresiją. Prarado vienintelį pasitikėjimą teisėsaugos struktūromis, kurios turėjo užtikrinti jo saugumą. Be to, pareiškėjui neigiamus dvasinius išgyvenimus, apmaudą ir beviltiškumo jausmą sukėlė ir tai, kad Šiaulių tardymo izoliatorius ikiteisminį tyrimą atlieka neefektyviai ir toliau jį vienu automobiliu veža į Šiaulių tardymo izoliatorių, kurio metu kentėjo nuo kitų ikiteisminiame tyrime kaltinamų asmenų pažeminimus ir grasinimus.

4.  Pareiškėjas nurodė, kad jis nei žodžiu, nei raštu nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatorių dėl gresiančio pavojaus jo sveikatai ar gyvybei, taip pat nesikreipė ir dėl asmeninių konfliktų su kitais nuteistaisiais, tokios informacijos nebuvo gauta ir iš kitų asmenų, todėl taikyti BVK 70 straipsnio 6 dalį, t. y. laikyti ji izoliuotą nebuvo pagrindo. Atsakovas iš esmės pripažino, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo sukurta tinkama ir pakankama kalinamų asmenų priežiūros sistema, be to nustatyta, kad ir esanti nuteistųjų priežiūros sistema veikė netinkamai. Pareiškėjo teigimu, tiesioginės žalos atsiradimo priežastis buvo jį sužalojusių nuteistųjų neteisėti veiksmai, o Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų neteisėtumas, kuris pasireiškė netinkamai vykdant teisės aktais nustatytą pareigą prižiūrėti ir apsaugoti nuteistuosius (tame tarpe jį), buvo netiesioginė žalos atsiradimo priežastis, tačiau ji sudarė sąlygas (neužkirto kelio) pasikėsinimui į didžiausią vertybę – žmogaus sveikatą. Pareiškėjas, siekdamas apsaugoti savo sveikatą, nepasinaudojo jam BVK 11 straipsniu suteikiamomis teisėmis, taip pat BVK 70 straipsnyje suteikta teise kreiptis į pataisos įstaigos administraciją arba Kalėjimų departamentą dėl perkėlimo į kitą kamerą ar izoliavimo nuo kitų nuteistųjų, nes tam nebuvo pagrindo, nes nežinojo, kad prieš jį gali būti panaudotas fizinis smurtas, Atsakovas nevykdė jam priskirtų funkcijų dėl didelio nerūpestingumo, aplaidumo. Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų, o tai sudarė galimybę dienos metu neprižiūrimiems kitiems tuo metu 45 kameroje esantiems asmenims koordinuoti savo veiksmus. Manė, kad sąvoka „nuolatinė nuteistųjų priežiūra“ turi būti suprantama ne kaip nenutrūkstama kiekvieno nuteistojo priežiūra, bet kaip tinkamos ir pakankamos priežiūros sistemos sukūrimas ir funkcionavimas apskritai. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje konstatuota, jog valstybė turi pareigą imtis prevencinių priemonių apsaugoti asmenis, kad prieš juos nebūtų padaryta nusikalstama veika. Atsakovas nepagrįstai remiasi Duomenų apsaugos įstatymo nuostatomis dėl vaizdo kamerų negalimumo gyvenamosiose patalpose. BVK 112, 113 straipsniai numato pataisos įstaigos režimo priemones, pats atsakovas gali nustatyti tokias priemones, kurios yra būtinos nuolatinei nuteistųjų priežiūrai.

5.  Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir jo patikslinimą, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6.  Atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) duomenimis buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-0-00004-20 dėl pareiškėjo sveikatos sutrikdymo. Duomenys ir visa informacija yra ikiteisminio tyrimo stadijoje, todėl Šiaulių TI šia informacija nedisponuoja. Šiaulių TI nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Atsakovo atstovo laikomų asmenų perkėlimai iš vienos kameros į kitą vykdomi vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. vasario 6 d. įsakymo Nr. 1/01-45 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir  Tvarkos aprašas) 1 punktu, kur reglamentuojamas atvykusių į Šiaulių TI ir laikomų suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymas į režiminėje teritorijoje esančias kameras. Tvarkos aprašo 14 punkte numatyti atvejai dėl kurių suimtasis (nuteistasis) gali būti perkeliamas. Pareiškėjas iš gyvenamosios kameros Nr. 5 buvo perkeltas į gyvenamąją kamerą Nr. 45, kurioje, kaip nurodė ir pats pareiškėjas, patyrė kūno sužalojimus. Kad pareiškėjui būtų nesaugu kameroje Nr. 45 Šiaulių TI iki įvykio informacijos neturėjo, sprendžiant dėl perkėlimo negalėjo ir neturėjo jokios informacijos apie tokius galimus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Šiuo atveju aktualu ir asmenų veiksmai, o būtent tai, jog tiesiogiai žala atsirado dėl neteisėtų toje pačioje kameroje laikomų asmenų veiksmų. Šiaulių TI negalėtų būti pripažintas atsakingas dėl suimtųjų (nuteistųjų) veiksmų priklausančių nuo jų valios išraiškos. Šiaulių TI stengėsi užtikrinti, kad asmenys laikytųsi nustatyto režimo ir pagrindinių reikalavimų, šių asmenų priežiūrai galėjo būti naudojamos techninės priemonės, daroma asmenų krata, tikrinami turimi daiktai, gaunami pašto bei perduodami siuntiniai ir smulkieji paketai. Taip pat numatyta ir suimtųjų (nuteistųjų) elgesio kontrolė, o nustačius asmenų elgesio pažeidimus Šiaulių TI stengėsi užtikrinti, kad ateityje tokie pažeidimai nepasikartotų. Baudžiamojo proceso kodekse 109 straipsnyje numatyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį. Pareiškėjas nurodė, kad buvo vežamas vienu automobiliu į Šiaulių TI kartu su kaltinamaisiais, tuo metu turėjo kentėti nuo šių asmenų. Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, 103.4 punkte numatyta, jog konvojuojamieji gali būti konvojuojami kartu toje pačioje byloje prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo, kurio žinioje yra byla, sutikimu. Pasitaikydavo atvejų, kad asmenys į laisvės atėmimo vietų įstaigą perkeliami ne ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų iniciatyva, o dėl kitų priežasčių, todėl konvojavimą vykdantiems pareigūnams nebūna žinoma ar jie yra proceso dalyviai toje pačioje byloje. Todėl teismui pareikalavus Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros pateikti duomenis dėl ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų organizuojant proceso dalyvių perkėlimą iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą. Asmenų perkėlimus iš vienos įstaigos į kitą vykdo Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų teisingumo ministerijos, o ne Šiaulių TI, todėl įstaiga negali būti atsakinga dėl suimtųjų (nuteistųjų) konvojavimo. Iš Resocializacijos skyriaus 2020 m. birželio 22 d.  pažymos Nr. 61-1447 matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020 m. kovo mėn. iki 2020 m. birželio mėn. į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų ir pareigūnų veiksmų nesikreipė. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

II.

7.  Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo E. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8.  Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 13-0-00004-20 pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), požymius buvo pradėtas gavus E. N. 2020 m. kovo 18 d. pareiškimą apie tai, kad 2020 m. kovo 17 d., apie 15.40 val., jam kalint kameroje Nr. 45 su kitais keturiais asmenimis, kilus konfliktui, trys iš jų jį sumušė, neleido kviestis pareigūnų, tik apie 18.20 val., kai jį iš kameros išvedė pasiskambinti, jis pareigūnams papasakojo apie prieš jį panaudotą smurtą. Be to,  pareiškime nurodyta, kad, kai po įvykio E. N. buvo grąžintas į kamerą Nr. 45 susirinkti daiktų, jis pamatė, kad yra sudaužytas jo televizorius. E. N. ikiteisminiame tyrime yra pripažintas nukentėjusiuoju, asmenys, galimai padarę nusikalstamą veiką, nustatyti (Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2020 m. balandžio 14 d. raštas Nr. S5-921)

9.    Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai, t. y.: 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas; 2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra; 3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tardymo izoliatorių ir juose laikomų asmenų apsaugą atlieka šių įstaigų pareigūnai. Tardymo izoliatoriaus apsaugos organizavimo tvarką nustato Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (aktuali redakcija galiojusi iki 2020 m. balandžio 4 d.). Instrukcijos 3.2 punkte numatyta, kad ji yra privaloma Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžioms šių rūšių laisvės atėmimo vietoms – tardymo izoliatoriams.

10.  Teismas, atsižvelgdamas į priežiūros reglamentavimą tardymo izoliatoriuose, darė išvadą, kad Šiaulių TI, užtikrindamas suimtųjų, kalinamų Šiaulių tardymo izoliatoriuje apsaugą, turi vykdyti nuolatinę šių asmenų elgesio kontrolę ir jų patikrinimus bei nepažeisti Instrukcijų 89 punkto nuostatų.

11.  Teismo nuomone, šiuo atveju svarbi sąvokos „nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuje, priežiūra“ reikšmė. Nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuje, priežiūra – ne tiesiogiai ir paraidžiui suprantama sąvoka, ir turėtų būti suprantama ne kaip nenutrūkstama kiekvieno asmens priežiūra, o kaip tinkamos ir pakankamos priežiūros sistemos sukūrimas ir funkcionavimas apskritai (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-218-121/2008). Teismas taip pat laikosi tokios pozicijos.

12.  Nagrinėjamu atveju, teismui sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, buvo vertinama, ar Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir ar žala pareiškėjui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

13.  Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2020 m. kovo 17 d. priskiriamų (perkeliamų) suimtųjų (nuteistųjų) sąrašo Nr. LU-1481 buvo matyti, kad pareiškėjas E. N. iš kameros Nr. 5 į kamerą Nr. 45 perkeltas 10.22 val. Byloje nustatyta, kad 2020 m. kovo 17 d., apie 15.40 val., pareiškėjui kalint kameroje Nr. 45 su kitais keturiais asmenimis, kilus konfliktui, trys iš jų pareiškėją sumušė, neleido kviestis pareigūnų, tik apie 18.20 val., kai pareiškėją iš kameros išvedė pasiskambinti, jis pareigūnams papasakojo apie prieš jį panaudotą smurtą. Po įvykio E. N. buvo grąžintas į kamerą Nr. 45 susirinkti daiktų.

14.  Teismo vertinimu, tai, kad kameroje kilo konfliktas ir dėl to pareiškėjas buvo sumuštas, rodo spontaniškas muštynes, už kurias Šiaulių TI pareigūnai, administracija negalėjo būti atsakinga. Teismo vertinimu, konfliktas negalėjo būti suplanuotas iš anksto. Konfliktas tarp nuteistųjų, kurio metu pareiškėjas buvo sužalotas, kilo spontaniškai. Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo teigti, kad Šiaulių TI pareigūnai turėjo ar galėjo žinoti apie grėsmę pareiškėjui dėl kitų kameroje laikytų asmenų veiksmų ir privalėjo imtis papildomų priemonių, kad būtų užtikrintas pareiškėjo saugumas. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad Šiaulių TI pareigūnai netinkamai vykdė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuje, elgesio kontrolę ar kitokią priežiūrą, kaip tai numatyta aukščiau minėtuose teisės aktuose.

15.  Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad neturėjo informacijos apie tai, kad pareiškėjui bus nesaugu kameroje Nr. 45. Pats pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad jis nei žodžiu, nei raštu nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatorių dėl gresiančio pavojaus jo sveikatai ar gyvybei, taip pat nesikreipė ir dėl asmeninių konfliktų su kitais nuteistaisiais, tokios informacijos nebuvo gauta ir iš kitų asmenų, todėl taikyti BVK 70 straipsnio 6 dalį, t. y. laikyti ji izoliuotą nebuvo pagrindo. Iš Resocializacijos skyriaus 2020 m. birželio 22 d.  pažymos Nr. 61-1447 buvo matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020 m. kovo mėn. iki 2020 m. birželio mėn. į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų ir pareigūnų veiksmų nesikreipė.

16.  Teismas spręsdamas dėl Šiaulių TI pareigūnų veiksmų teisėtumo pažymėjo ir tai, jog po įvykio E. N. buvo grąžintas į kamerą Nr. 45 tik susirinkti daiktų. Pats pareiškėjas skunde nurodė, kad po incidento kaltininkai buvo atskirti. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad būtinąją medicininę pagalbą suteikė Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialistas, kadangi sužalojimo fakto paaiškėjimo momentu Šiaulių tardymo izoliatoriaus medicinos darbuotojai nedirbo, atsižvelgus į sužalojimo pobūdį, kviesti Greitosios medicinos pagalbos medikus nebuvo pagrindo, E. N. pas Šiaulių tardymo izoliatoriaus bendrosios praktikos slaugytojus buvo pristatytas 2020 m. kovo 18 d., kur surašyta Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma Nr. 75/36. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G455/2020(04) nurodyta, kad E. N. buvo padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlę sužalojimai: kirstinės žaizdos lūpose, kraujosruva dešinės akies srityje, odos nubrozdinimai kairio smilkinio srityje ir kaktoje (Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2020 m. rugpjūčio 3 d. raštas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas atmetė, kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo suteikta medicininė pagalba.

17.  Be to, ikiteisminiame tyrime Šiaulių TI pareigūnams nėra pareikšti įtarimai dėl tarnybinių pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo, pranešimai apie įtarimą yra įteikti kitiems trims su E. N. įvykio metu vienoje kameroje kalėjusiems nuteistiesiems (Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2020 m. rugpjūčio 3 d. raštas). Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjas buvo sužalotas ne dėl valdžios institucijų darbuotojų neteisėtos veikos. Teismas pažymėjo, kad valstybė negali būti patraukta civilinėn atsakomybėn už neturtinę žalą, kurią patyrė asmuo dėl kito asmens (-ų) jo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos.

18.  Dėl pareiškėjo argumentų, jog Šiaulių TI nėra įdiegtos techninės ar kitokios priemonės, leidžiančios užtikrinti pakankamą nuteistųjų stebėjimą, ir kad smurtas prieš jį panaudotas pasinaudojant Šiaulių tardymo izoliatoriaus saugumo spragomis, teismas pastebėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 2 punkto reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Pažymėtina, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimų“ patvirtinimo“ įsigaliojimo. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, Taisyklėse ir Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimų“ nėra įtvirtina reikalavimo, jog tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose gyvena suimtieji ir nuteistieji, privalo būti įrengtos stebėjimo kameros.

19.  Teismas įvertino, kad pareiškėjo nurodytas argumentas dėl neteisėto perkėlimo iš vienos kameros į kitą yra deklaratyvus, abstraktus, nedetalizuotas, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl jo galimai neteisėto perkėlimo iš vienos kameros į kitą, todėl jis atmestas kaip nepagrįstas. Iš Resocializacijos skyriaus 2020 m. birželio 22 d.  pažymos Nr. 61-1447 buvo matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020 m. kovo mėn. iki 2020 m. birželio mėn. į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų ir pareigūnų veiksmų nesikreipė.

20.  Teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog Šiaulių TI pareigūnų veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio kontekste buvo neteisėti. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių objektyvių duomenų, paneigiančių minėtą išvadą.

21.  Pareiškėjas nurodė, kad teismas privalėjo skundą tenkinti vadovaujantis teismų praktika panašiose bylose, pvz.: Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A-91-552/2020. Teismas pažymėjo, kad teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklės, suformuluotos pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje A-91-552/2020 priimtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galutiniame procesiniame dokumente, nagrinėjant šį ginčą netaikytinos, nes iš esmės skiriasi nagrinėjamos administracinės bylos ir pareiškėjo nurodytos administracinės bylos faktinės aplinkybės. Pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A-91-552/2020 ginčas kilo dėl kalinimo sąlygų, neužtikrinant asmens saugumo 1-ojo būrio koridoriuje, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą buvo patenkintas dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų nurodant, kad atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, jog jie neužtikrino, kad asmuo nepatektų į 1-ojo būrio patalpas, kuriose jis neturėjo teisės būti.

22.  Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra nustatyti neteisėti Šiaulių TI veiksmai, nurodė, kad kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas netikslingas. Konstatavus, kad atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III.

23.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą arba priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

24.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos nurodė skunde ir patikslinime skunde, bei papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įdėmiai ir objektyviai neįvertino atsakovo atstovo pateiktų įrodymų dėl prisipažinimo, kad nesant stacionaraus posto negirdėjo jokio triukšmo. Be to, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovo atstovas iš esmės pripažino, jog Šiaulių TI asmenų priežiūros sistema veikė netinkamai. Teismas, net ir turėdamas atsakovo atsakovo netiesioginį prisipažinimą dėl savo kaltės, nurodė, kad tiesioginės žalos atsiradimo priežastis buvo pareiškėją sužalojusių nuteistųjų neteisėti veiksmai, o atsakovo veiksmų neteisėtumas, kuris pasireiškė netinkamai vykdant teisės aktais nustatytą pareigą prižiūrėti ir apsaugoti nuteistuosius, buvo netiesioginės žalos atsiradimo priežastis, tačiau ji sudarė sąlygas pasikėsinimui į žmogaus sveikatą. Pareiškėjo nuomone, teismas pripažino atsakovo kaltę dėl žalos atsiradimo, nors ir netiesioginės. Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo pasinaudoti BVK 11 straipsnyje ir BVK 70 straipsnyje minimomis teisėmis, kadangi, kaip nurodė teismui, pareiškėjui nebuvo žinomas pasikėsinimas į jo sveikatą, todėl ir nurodė teismui, kad atsakovas nevykdė jam priskirtų funkcijų dėl didelio nerūpestingumo, aplaidumo. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo atstovas nepagrįstai rėmėsi Duomenų apsaugos įstatymo nuostatomis dėl vaizdo kamerų negalimumo gyvenamosiose patalpose. Apibendrindamas pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundą nagrinėjo neišsamiai ir neobjektyviai, kadangi rėmėsi tik atsakovo atstovo pozicija.

25.  Atsakovo atstovas Šialių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26.  Atsakovo atstovo nuomone, nėra byloje įrodymų, kurie leistų teigti, kad valstybė neįvykdė savo pozityvios pareigos užtikrinti adekvačią pareiškėjo apsaugą nuo sužalojimų jo buvimo Šiaulių TI metu. Be to, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nesivadovavo prejudicinę galią turinčiais sprendimais, o ir pareiškėjas netinkamai siejo teismo sprendime nurodytas aplinkybes su tariama galimybe pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Atsakovo atstovas nurodo, kad byloje surinkta informacija patvirtina, jog šiuo atveju surinkti įrodymai yra pakankami ir sprendimas priimtas atsižvelgus į abiejų proceso šalių argumentus.

27.  Atsakovo atstovo teigimu, teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo teiktus argumentus ir įrodymus, įvertino juos su kitais byloje surinktais įrodymais ir pateikė išsamius motyvus, kodėl bylos vienus duomenis atmeta, o kitais remiasi darydamas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas išvadas. Atsakovo atstovo nuomone, teismas iš pateiktų duomenų teisingai ir pagrįstai vertino tai, kad pareiškėjas nepateikė į bylą jokių objektyvių duomenų paneigiančių nuostatą, kad Šiaulių TI pareigūnų veiksmai CK 6.271 straipsnio kontekste buvo neteisėti, nepateikė ir nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina tokia suma. Visa tai įvertinus, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nustatytas aplinkybes bei priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

28.  Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių TI neteisėto neveikimo, neužtikrinus jam saugumo, dėl ko jis buvo sumuštas kitų nuteistųjų ir patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

29.  Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Šiaulių TI pareigūnų neteisėto neveikimo, pareiškėjo skundą atmetė.

30.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad Šiaulių TI pareigūnai neužtikrino jo saugumo, todėl valstybė turi atlyginti jam dėl sumušimo patirtą žalą. Be to, pirmosios instancijos teismas skundą nagrinėjo neišsamiai ir neobjektyviai, kadangi rėmėsi tik atsakovo atstovo pateiktais įrodymais.

31.  Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32.  EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

33.  Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

34.  Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodyto pažeidimo, jį išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

35.  Byloje iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2020 m. kovo 17 d. priskiriamų (perkeliamų) suimtųjų (nuteistųjų) sąrašo Nr. LU-1481 (b. l. 46) nustatyta, kad pareiškėjas E. N. iš kameros Nr. 5 į kamerą Nr. 45 perkeltas 10.22 val. Ikiteisminis tyrimas Nr. 13-0-00004-20 pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), požymius buvo pradėtas gavus E. N. 2020 m. kovo 18 d. pareiškimą apie tai, kad 2020 m. kovo 17 d., apie 15.40 val., jam kalint kameroje Nr. 45 su kitais keturiais asmenimis, kilus konfliktui, trys iš jų jį sumušė, neleido kviestis pareigūnų, tik apie 18.20 val., kai jį iš kameros išvedė pasiskambinti, jis pareigūnams papasakojo apie prieš jį panaudotą smurtą. Be to, pareiškime nurodyta, kad, kai po įvykio E. N. buvo grąžintas į kamerą Nr. 45 susirinkti daiktų, jis pamatė, kad yra sudaužytas jo televizorius. E. N. ikiteisminiame tyrime yra pripažintas nukentėjusiuoju, asmenys, galimai padarę nusikalstamą veiką, nustatyti (Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2020 m. balandžio 14 d. raštas Nr. S5-921, b. l. 22). Iš Šiaulių TI Resocializacijos skyriaus 2020 m. birželio 22 d. pažymos Nr. 61-1447 (b. l. 96) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020 m. kovo mėn. iki 2020 m. birželio mėn. į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų ir pareigūnų veiksmų nesikreipė.

36.  Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

37.  Vertinant, ar nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.271 straipsnio nuostatas, nustatydamas, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Akcentuotina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012).

38.  Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu.

39.  Teisėjų kolegija pažymi, kad BVK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams).

40.  Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė Šiaulių TI neteisėto neveikimo (vienos iš būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas pagal pateiktus EŽTT išaiškinimus vertino, ar pareiškėjui Šiaulių TI dar iki jo sužalojimo (2020 m. kovo 17 d.) buvo kilusi kokia nors grėsmė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki jo sumušimo kreipėsi su skundais ar prašymais į Šiaulių TI administraciją dėl jo saugumo užtikrinimo, galimos grėsmės jo sveikatai ar gyvybei. Nustatytos byloje aplinkybės, kad konfliktas tarp nuteistųjų, kurio metu pareiškėjas buvo sužalotas, kilo spontaniškai, konfliktas negalėjo būti suplanuotas iš anksto, todėl, kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių TI pareigūnai turėjo ar galėjo žinoti apie grėsmę pareiškėjui dėl kitų kameroje laikytų asmenų veiksmų ir privalėjo imtis papildomų priemonių, kad būtų užtikrintas pareiškėjo saugumas. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad Šiaulių TI pareigūnai netinkamai vykdė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuje, elgesio kontrolę ar kitokią priežiūrą.

41.  Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus, paaiškinimus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė šališkai, t. y. gindamas iš esmės atsakovo poziciją, netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias ABTĮ proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas neįrodytas ir dėl to netenkintinas.

42.  Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisinį reguliavimą, ginčui aktualią teismų praktiką, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto neveikimo, todėl, nenustačius neteisėto neveikimo, nėra pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, be kita ko, ir pareiškėjo akcentuojamos neturtinės žalos.

43.  Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą atmesti. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                            Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan