A-426-556/2025

Administracinė byla Nr. A-426-556/2025 Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00292-2023-7 Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S                             LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 29 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.  Pareiškėjas K. P. kreipėsi su skundu, kurį patikslino, į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.  Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-761-928/2019 (nuosprendis iš dalies buvo pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi) jis, kaip nukentėjęs asmuo, buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, dėl to, kad A. V. 2018 m. gegužės 19 d., apie 6.50 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį BMW 525D, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepasirinko saugaus greičio ir, sukdamas į kairę, nesuvaldė automobilio, trenkėsi į gatvės bortelius, sulaužė apsauginius gatvės atitvarus, nulaužė prie jų stovėjusius du kelio ženklus, ir jį, ėjusį šaligatviu, sužalojo. A. V. ir jo draudikui ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ (toliau – ir Draudimo bendrovė) pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti 20 500 Eur neturtinės ir 879,21 Eur turtinės žalos atlyginimą. Draudimo bendrovė jam sumokėjo 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino iki 16 500 Eur.

2.2. Panevėžio apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje A. V. pripažino kaltu įvykdžius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 2 dalyje ir iš draudimo bendrovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ jam priteisė 152,62 Eur turtinės bei 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitos ieškinio dalies netenkino. Nesutikdamas su Panevėžio apylinkės teismo nuosprendžiu, jį ginčijo apeliacine tvarka, prašydamas neturtinę žalą priteisti solidariai iš Draudimo bendrovės ir žalą padariusio asmens A. V. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-531/2020 jo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, pakeisdamas Panevėžio apylinkės teismo nuosprendį ir iš Draudimo bendrovės jam priteisė 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, iš nuteistojo A. V. priteisė 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o likusią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Draudimo bendrovė priteistą žalos atlyginimą, įskaitant ir neturtinę žalą, jam išmokėjo, tačiau A. V. teismo jam priteistos neturtinės žalos neatlygino.

2.3. A. V. transporto priemonę, kuria padarytas eismo įvykis, buvo apdraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, tačiau Draudimo bendrovė pagal iki 2018 m. lapkričio 1 d. galiojusias Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas neturėjo pareigos atlyginti 5 000 Eur neturtinės žalos ribos perviršį už draudėją. Eismo įvykio metu patirtos neturtinės žalos atlyginimo klausimas buvo sprendžiamas pagal įvykio metu galiojusio Įstatymo nuostatas, kurio 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2018 m. spalio 31 d. buvo 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Toks teisinis reguliavimas neleido iš Draudimo bendrovės priteisti jo prašomos neturtinės žalos ir neužtikrino, kad neturtinė žala jam būtų atlyginta neatidėliojant ir pilna apimtimi, todėl buvo neteisingas, neatitiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatų, prieštaravo Konstitucijoje įtvirtintiems protingumo ir teisingumo principams bei Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktų normoms.

2.4. 2009 m. rugsėjo 16 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės patikrinimo (toliau – ir Direktyva 2009/103/EB), kuria buvo kodifikuotos keturios direktyvos. Minėtomis direktyvomis įtvirtintas tinkamas žalos nukentėjusiems kiekvienam nukentėjusiajam asmeniui arba 5 000 000 Eur kiekvienam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų asmenų skaičiaus. Lietuvos valstybė ir jos atsakingos institucijos laiku neperkėlė Direktyvos 2009/103/EB nuostatų į nacionalinę teisę. Priimant eismo įvykio metu galiojusias Įstatymo nuostatas nebuvo atsižvelgta ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimus byloje Haasova, Nr. C-22/12, byloje Drozdovs, Nr. C-277/12, byloje Petillo, Nr. C-371/12, bei byloje Spedition Welter, Nr. C-306/12. Svarbu ir tai, kad nuo 2018 m. lapkričio 1 d. Įstatyme draudikų atlyginama neturtinė žala keitėsi ir Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis buvo papildyta 4 punktu, kuris numatė didesnę draudimo sumą nukentėjusiam asmeniui, tačiau jo nuostatos pradėtos taikyti įvykiams nuo 2018 m. lapkričio 1 d., todėl šis įstatymo pakeitimas priimtas nesavalaikiai ir pavėluotai ir yra priežastimi, dėl ko iki šiol jam nebuvo atlyginta iš draudėjo A. V. priteista neturtinė žala.

2.5. Pareiškėjo prašomai priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti yra visos sąlygos numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Kadangi neturtinės žalos atlyginimas buvo ribojamas 5 000 Eur suma, teismas negalėjo priteisti draudikui atlyginti 5 000 Eur neturtinės žalos perviršį, todėl neturtinės žalos atlyginimas priteistas iš draudėjo A. V., o antstoliui negalint įvykdyti vykdomojo rašto dėl A. V. nemokumo, jam priteista neturtinė žala nėra atlyginta, t. y. jis patyrė 5 000 Eur neturtinę žalą. Dėl atsakovo atstovo neteisingo veikimo Įstatymo nuostatos buvo neteisingos, neatitinkančios pagrindinių Konstitucijos principų bei ES teisės aktų, todėl neteisingas atsakovo atstovo veikimas ir neveikimas yra tiesiogiai susiję su jo patirta neturtine žala. Jo patirtą neturtinę žalą turi atlyginti valstybė, atstovaujama Finansų ministerijos. Todėl valstybei turi būti perkeltas iš A. V. priteistos ir neatlygintos neturtinės žalos 5 000 Eur mokėjimas.

3.  Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Finansų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti; taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Lietuvos valstybės institucija ar pareigūnas jokiais veiksmais neturėjo įtakos pareiškėjo neturtinės žalos, nurodomos skunde, atsiradimui, todėl nepagrįstai reikalauja atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, kurią patyrė eismo įvykio metu, t. y. nurodyta neturtinė žala yra visiškai nesusijusi su tuo, kad Lietuvos valstybė tariamai neatliko valstybei nustatytų pareigų, susijusių su Direktyvos 2009/103/EB nuostatų perkėlimu į nacionalinę teisę, ir kuri, kaip konstatuota įsiteisėjusioje ir vykdytinoje Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-531/2020, kilo dėl nuteistojo A. V. neteisėtų veiksmų. Akivaizdu, kad pareiškėjo reikalaujama neturtinė žala jau yra nustatyta ir jos egzistavimas patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalimi, yra privalomi visiems teisės subjektams, tuo pačiu nurodant, kad ją sukėlė A. V., o ne Lietuvos valstybės pareigūnų neteisėti veiksmai.

3.2. Pareiškėjas susiklosčiusioje situacijoje painioja du skirtingus teisinius santykius: kai eismo įvykio metu jam nesunkiai sutrikdžius sveikatą ir patyrus neturtinę žalą, Draudimo bendrovė atlygino neturtinę žalą, kuri pagal eismo įvykio metu galiojusią Įstatymo 11 straipsnio 3 punkto redakciją neturtinės žalos draudimo suma buvo ribojama 5 000 Eur suma, pareiškėjui pareiškus civilinį ieškinį Panevėžio apygardos teismas 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-531/2020 iš kaltininko (A. V.) priteisė 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos sumą; ir tai, kad kai Lietuvos valstybė galbūt neteisėtais veiksmais netinkamai perkėlė Direktyvos 2009/103/EB nuostatas į nacionalinę teisę, dėl ko, pareiškėjo teigimu, jam padaryta neturtinė žala. Pareiškėjui neatlygintą iš A. V. priteistą neturtinę žalą būtų galima įvardinti tik kaip turtinę žalą, t. y. kaip negautą piniginės neturtinės žalos atlyginimo išraišką, kuri yra asmens turto netekimas pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog būtų patyręs neturtinę žalą kaip ji įvardijama CK 6.250 straipsnyje dėl to, kad valstybės institucijos netinkamai perkėlė Direktyvą 2009/103/EB. Pareiškėjo nurodyta neturtinė žala priežastiniu ryšiu susijusi su kito subjekto (kaltininko A. V.), o ne su Lietuvos valstybės, neteisėta veika. Nėra nustatyta neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neturtinės žalos ir Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų. Paties pareiškėjo veiksmai – pateiktas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, bei įsiteisėjusi Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-531/2020 patvirtina, jog visos civilinės atsakomybės dėl pareiškėjo neturtinės žalos kilimo sąlygos įrodo nuteistojo A. V., o ne valstybės prievolę atlyginti pareiškėjo nurodomą neturtinę žalą.

3.3. Taikytinas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje. Ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti laikoma nuo momento, kai pareiškėjas pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, todėl 3 metų ieškinio senaties terminas dėl žalos atlyginimo yra pasibaigęs kažkuriuo momentu iki 2022 m. gruodžio 19 d. Byloje nesant konkrečių duomenų apie civilinio ieškinio pareiškimą bei nesant konkrečių duomenų apie Draudimo bendrovės priimtą sprendimą dėl žalos išmokėjimo, prašė skaičiuoti 3 metų ieškinio senatį nuo Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio priėmimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-761-928/2019.

3.4. Pareiškėjas galbūt piktnaudžiauja savo teisėmis, nes siekia gauti dvigubą žalos atlyginimą. Pareiškėjas kreipėsi į antstolio kontorą dėl priverstinio žalos išieškojimo, kas įrodo, kad pareiškėjas neturtinę žalą bando išsireikalauti iš eismo įvykį sukėlusio A. V., todėl tenkinus skundą pareiškėjas įgytų teisę iš A. V. ir kartu Lietuvos valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo, kas sukurtų netoleruotiną situaciją, jog priimtais teismų sprendimais būtų pagerinta pareiškėjo turtinė padėtis, o ne kompensuota padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas pats pasirinko savo teisių gynimo būdą, baudžiamojoje byloje pareikšdamas civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo ir pradėjo neturtinės žalos išieškojimo procesą iš eismo įvykį sukėlusio nuteistojo A. V. Ir tik paaiškėjus, kad išieškojimas nėra perspektyvus, pareiškėjas nusprendė teikti skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės. Pareiškėjas jau apgynęs savo teises, t. y. Panevėžio apylinkės teismui ir Panevėžio apygardos teismui jam priteisus neturtinę žalą, o po to supratęs, jog jo pasirinktas teisių gynimo būdas nėra efektyvus, bando naudotis kitu būdu, siekiant tų pačių savo teisių apgynimo.

II.

4.  Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.  Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų, neužtikrinus Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų tinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo nacionaliniuose teisės aktuose.

6.  Teismas iš Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutarties nustatė, kad 2018 m. gegužės 19 d. (duomenys neskelbtini) A. V., vairuodamas automobilį BMW 525D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, t. y. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepasirinko saugaus greičio ir sukdamas iš (duomenys neskelbtini) gatvės į kairę, nesuvaldė automobilio, trenkėsi į (duomenys neskelbtini) šaligatvio bortelius, sulaužė apsauginius šios gatvės atitvarus, nulaužė prie jų stovėjusius du kelio ženklus ir partrenkė šaligatviu ėjusį pėsčiąjį K. P. Eismo įvykio metu nesunkiai sutrikdyta pareiškėjo sveikata. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko bei byloje esančios Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutarties duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-761-928/2019 A. V. pripažintas kaltu dėl eismo įvykio ir iš draudimo bendrovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ nukentėjusiajam (civiliniam ieškovui K. P.) priteista 152,62 Eur turtinės ir 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas; K. P. ieškinio dalis dėl turtinės žalos – išlaidų reikalingų korekcijai bei akinių įsigijimui priteisimo, palikta nenagrinėta, nukentėjusiajam išaiškinus, kad turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, jei ateityje atsiras tokių išlaidų; likusi ieškinio dalis netenkinta. Pagal pareiškėjo apeliacinį skundą Panevėžio apygardos teismas 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-531/2020 apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendį pakeitė – iš civilinio atsakovo Draudimo bendrovės nukentėjusiajam (pareiškėjui) priteisė 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir iš nuteistojo A. V. pareiškėjui priteisė 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o likusią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

7.  Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, CK 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 9 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutarties priėmimo ir jos įsiteisėjimo dienos, t. y. tos dienos, kuomet pareiškėjas sužinojo ar privalėjo sužinoti apie iš draudiko ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir iš žalą padariusio asmens A. V. priteistas sumas. Pareiškėjas skundu į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus kreipėsi 2023 m. balandžio 14 d., todėl ieškinio senaties terminas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nėra praleistas.

8.  Teismas sprendė, kad Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio turinys ir tikslas atskleidžia, kad šia norma aiškiai siekiama suteikti nukentėjusiesiems per eismo įvykius asmenims teisę į žalos (visų pirma, žalos turtui ir asmenims, įskaitant neturtinę žalą) atlyginimą, kurio dydis pagal nacionalinius teisės aktus nebūtų apribotas mažesne nei minėtoje direktyvos normoje nustatyta suma. Tuo metu jokia Direktyvos 2009/103/EB norma nesuponuoja valstybės narės diskrecijos tokias garantijas apriboti taip, kad būtų paneigtas aptariamos nuostatos veiksmingumas. Teismo vertinimu, nagrinėjamos Direktyvos 2009/103/EB normos aiškumas ir tikslumas abejonių nekelia. Būtent minėtos Direktyvos 2009/103/EB nuostatas ir ja siekiamus tikslus turėjo įgyvendinti šioje byloje aktualus ginčo laikotarpiu galiojęs nacionalinės teisės aktas – Įstatymas. Eismo įvykio metu galiojo Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies redakcija (2017 m. lapkričio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XIII-769, galiojusi iki 2018 m. spalio 31 d.), kuri nustatė, kad už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas arba pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra didesnės. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra nuo 2012 m. birželio 11 d. – 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui.

9.  Teismas pažymėjo, kad eismo įvykio metu galiojusios (nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d.) Įstatymo redakcijos 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas expressis verbis (aiškiais žodžiais) ribojo eismo įvykio metu patirtos neturtinės žalos draudimo išmokos dydį maksimalia 5 000 Eur suma, t. y. nacionalinis reglamentavimas neatitiko Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų. Teismas akcentavo, kad LVAT 2021 m. spalio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3411-556/2021 yra konstatavęs neteisėtus Lietuvos valstybės veiksmus neužtikrinus Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų tinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo nacionaliniuose teisės aktuose. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnyje nustatytų nuostatų įgyvendinimo, todėl Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino ES Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnį. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad Lietuvos valstybė atliko neteisėtus veiksmus. Taigi neteisėti Lietuvos valstybės veiksmai konstatuoti.

10.  Teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos ir priežastinio ryšio, nurodė, kad nagrinėjamojoje byloje pareiškėjas įvardija tą pačią neturtinę žalą, kurios atlyginimo klausimas jau buvo išspręstas Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-531/2020. Panevėžio apygardos teismo nutartimi buvo nustatytas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis ir jos atlyginimas paskirstytas tarp Draudimo bendrovės bei avarijos kaltininko. Minėtoje Panevėžio apygardos teismo nutartyje aiškiai įvardinta, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala yra eismo įvykio pasekmė, atsiradusi dėl eismo įvyko kaltininko A. V. nusikalstamų veiksmų, t. y. nustatytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjui kilusios neturtinės žalos ir eismo įvyko kaltininko A. V. nusikalstamų veiksmų.

11.  Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio priėmimo metu, tiek 2020 m. Panevėžio apygardos teismo nutarties priėmimo metu Direktyva 2009/103/EB jau buvo perkelta į Įstatymą. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra aiškiai nurodęs, jog Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C 403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011, taip pat 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015). Taigi, teismas Panevėžio apygardos teismo nutartimi turėjo galimybę tiesiogiai taikyti Direktyvos 2009/103/EB nuostatas, jeigu būtų nustatęs Direktyvos 2009/103/EB taikymo sąlygas bei būtinybę. Panevėžio apygardos teismo nutartyje nėra pateikta jokių aplinkybių, argumentų bei motyvų, kad priteisiamas neturtinės žalos dydis ar jo atlyginimo paskirstymas būtų buvęs apribotas būtent dėl eismo įvykio metu galiojusio teisinio reguliavimo, t. y. Įstatymo nuostatų, įtvirtinusių tokį ribojimą.

12.  Teismas nusprendė, kad konstatuotas netinkamas Direktyvos 2009/103/EB nuostatų perkėlimas nagrinėjamu atveju neturėjo įtakos pareiškėjo sveikatos sutrikdymui bei dėl to patirtiems nepatogumams ir dvasiniams išgyvenimams, t. y. nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp netinkamo Direktyvos 2009/103/EB perkėlimo ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad pats Direktyvos 2009/103/EB netinkamas perkėlimas ipso (pats savaime) jam sukėlė tam tikrus neigiamus išgyvenimus. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad priežastiniu ryšiu tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos turėtų būtų laikoma aplinkybė, jog iš A. V. priteistos sumos nėra galimybės išsiieškoti. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 346 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

13.  Teismas iš byloje esančio antstolio Sauliaus Ramanausko 2020 m. rugpjūčio 5 d. išieškojimo negalimumo akto ir patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo nustatė, kad pagal pareiškėjo antstoliui pateiktą vykdomąjį dokumentą (vykdomasis raštas Nr. 1-761-928/2019) antstolis pareiškėjui grąžino vykdomąjį dokumentą neįvykdytą, surašęs išieškojimo negalimumo aktą, kadangi skolininkas neturi turto ir pajamų, iš kurių gali būti išieškota teismo priteista neturtinė žala. Iš aptartų dokumentų matyti, kad antstolis informavo pareiškėją apie išieškojimo iš skolininko A. V. nurodytam momentui negalimumą, tačiau tai nereiškia, jog antstolio kontorai vėliau pateikus vykdomąjį dokumentą pareiškėjui iš A. V. priteista neturtinė žala nebus išieškota. Tai, kad pareiškėjas iš A. V. iki šiol neišieškojo teismo priteistos neturtinės žalos, nesuteikia jam pagrindo vėl kreiptis į teismą ir prašyti jau priteistos neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad CK XXII skyriuje reglamentuojančiame civilinę atsakomybę nėra numatyta žalos atlyginimo perkėlimo Lietuvos valstybei ar kitam asmeniui galimybės.

14.  Apibendrinęs nagrinėjamoje byloje aptartas aplinkybes, teismas konstatavo, jog nenustačius priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos kaip vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas.

III.

15.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, arba, panaikinus ginčijamą sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.  Teismo sprendime nustatyta pirmoji įstatyme numatyta sąlyga – tai, kad Lietuvos valstybė atliko neteisėtus veiksmus, nes nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnyje nustatytų nuostatų įgyvendinimo, t. y. eismo įvykio metu Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas ribojo eismo įvykio patirtos neturtinės žalos draudimo išmokos dydį maksimaliu 5 000 Eur dydžiu. Ginčijamame sprendime nepagrįstai nenustatyta antroji įstatymo numatyta sąlyga – jam padaryta žala.

15.2.  Neteisinga ginčijamo sprendimo išvada, kad jo atžvilgiu priimti teismų procesiniai sprendimai galėjo būti neteisūs. Regionų administraciniam teismui nei pagal Konstituciją bei pagal procesinius įstatymus, nei pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymą, nesuteikta teisė vertinti ir peržiūrėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų priėmimo pagrįstumą ir teisėtumą.

15.3.  Ginčijamame sprendime nepagrįstai netirta ir nenustatyta, kad netinkamas minėtos Direktyvos 2009/103/EB perkėlimas tiesiogiai turėjo įtakos jo atžvilgiu priimtų teismų nuosprendžio ir nutarties esmei, jam priteistos neturtinės žalos dydžiui ir ją privalomai atlyginti asmeniui. Jo atveju netgi dviejų instancijų teismai nepripažino galimybės jam priteisti iš draudimo didesnės žalos atlyginimo sumos nei buvo apribota draudikų atsakomybė nacionaliniu teisės aktu. Svarbu ir tai, kad ginčijamu sprendimu neanalizuota ir nevertinta teismų teisinė praktika dėl minėto Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto ginčijamu laikotarpiu.

15.4.  Byloje priimto teismo sprendimo neįvykdymas nepagrįstai nepripažintas žala. Net BPK 245 straipsnyje numatyta, kad tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Nelogiška ir neteisinga, kad tokia nusikalstama veika nesukeliama žala. Žala jam kilo kaip tik dėl priimto teismo nuosprendžio ir nutarties nevykdymo. Draudiko atsakomybės ribojimas už eismo įvykių neturtines žalas buvo kliūtimi vykdyti teisingumą.

15.5.  Nepagrįstai ir neteisėtai ginčijamame sprendime netikima antstolio surašytu A. V. atžvilgiu turto išieškojimo negalimumo aktu. Minėtas antstolio aktas pateiktas atsižvelgiant į A. V. atžvilgiu vykdomus reikalavimus bei jo turtinę padėtį ir yra nustatyta tvarka nenuginčytas. Teismas nepakankamai išnagrinėjo galimybę jam gauti teisingą neturtinės žalos atlyginimą, kai faktiškai negali išsireikalauti patirtos žalos atlyginimo iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, o draudimo išmoka yra vienintelė galimybė gauti žalos atlyginimą. Žalos atlyginimas teisės aktais buvo sureguliuotas netinkamai, dėl ko tapo fiktyvus.

15.6.  Neteisingoms ginčijamo sprendimo išvadoms dėl priežastinio ryšio tiesiogiai turėjo įtakos ir tai, kad detaliai nebuvo analizuota ir nustatytas priežastinio ryšio pobūdis, ir buvo netiesiogiai sprendime prieita prie klaidingos išvados, jog skundo tenkinimas galimas tik esant tiesioginiam priežastiniam ryšiui. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Ginčijamame sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo analizuota ir vertinta, ar atsakovo veiksmai prisidėjo prie žalos, ar ji dėl to padidėjo, t. y. ar yra netiesioginis priežastinis ryšys ar ne.

15.7.  Pareiškėjo skundo reikalavimo pagrindas ne žalos atlyginimo perkėlimas, o pats žalos atlyginimas, kurio tinkamas subjektas pagal CK 6.271 straipsnį yra Lietuvos valstybė. Žalos kilimo kaltininkui A. V. ir Lietuvos valstybei yra skirtingi faktiniai ir teisiniai pagrindai, ir jie negali būti tapatinami. Nustačius valstybės atsakomybei kilti būtinas sąlygas ir ją atlyginus, žalos atlyginimo reikalavimo perėjimas valstybei būtų tik tokio sprendimo procesinė pasekmė, o ne pagrindas.

16.  Atsakovo atstovas Finansų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17.  Atsakovas atsiliepime iš esmės nurodo, kad apeliantas nepagrįstai reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią patyrė eismo įvykio metu, iš Lietuvos valstybės, t. y. nurodyta neturtinė žala yra visiškai nesusijusi su tuo, jog Lietuvos valstybė neatliko valstybei nustatytų pareigų, susijusių su ES direktyvų perkėlimu į nacionalinę teisę, ir kuri, kaip konstatuota įsiteisėjusioje ir vykdytinoje Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-531/2020, kilo dėl nuteistojo A. V. neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18.  Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų (žr. nutarties 1 p.) – Lietuvos valstybė ir jos atsakingos institucijos laiku neperkėlė Direktyvos 2009/103/EB nuostatų į nacionalinę teisę, tokiu būdu apribojant neturtinės žalos galimą atlyginimo sumą (žr. nutarties 2.4 p.).

19.  Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu, remiantis byloje esančiais įrodymais, susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (ABTĮ 56 str. 1 d.). ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo.

20.  Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje pareiškėjo suformuluotą skundo reikalavimą (neturtinės žalos atlyginimas) ir nurodytą skundo faktinį pagrindą (Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai), išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais ir jų nebekartodama, šioje nutartyje atsakys į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, papildydama bei įtvirtindama pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas.

21.  Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006).

22.  Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte (redakcija nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) buvo numatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra nuo 2018 m. lapkričio 1 d. – 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. Taigi nuo 2018 m. lapkričio 1 d. neturtinės žalos atlyginimas jau buvo visiškai susietas su Direktyva 2009/103/EB – 2018 m. lapkričio 1 d. Direktyva tinkamai perkelta į nacionalinę teisę.

23.  Panevėžio apylinkės teismas nuosprendį priėmė 2019 m. gruodžio 19 d. Pagal pareiškėjo apeliacinį skundą Panevėžio apygardos teismas 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-531/2020 apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendį pakeitė – iš civilinio atsakovo Draudimo bendrovės nukentėjusiajam (pareiškėjui) priteisė 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir iš nuteistojo A. V. pareiškėjui priteisė 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

24.  Kaip matyti iš nutarties 22 ir 23 punktuose išdėstytų faktinių aplinkybių, Panevėžio apygardos teismui 2020 m. balandžio 16 d. nebeliko ribojančio poveikio, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Direktyvos 2009/103/EB nuostatų perkėlimas nagrinėjamu atveju neturėjo įtakos pareiškėjo sveikatos sutrikdymui bei dėl to patirtiems nepatogumams ir dvasiniams išgyvenimams, t. y. nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp netinkamo Direktyvos 2009/103/EB perkėlimo ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Be kita ko, buvo visiškai pagrįstai nurodyta, jog, pareiškėjas neįrodė (nepateikė jokių faktinių duomenų), kad pats Direktyvos 2009/103/EB netinkamas perkėlimas iki 2018 m. lapkričio 1 d. ipso facto (pats savaime) jam sukėlė tam tikrus neigiamus išgyvenimus (taip pat žr. LVAT 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3411-556/2021).

25.  Vadinasi, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą – pareiškėjo apeliacija pripažintina nepagrįsta (žr. nutarties 21 p.).

26.  Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                   Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius