2K-274-654/2022

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-274-654/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21710-2019-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4.6; 2.1.6.2.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 29 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo vieneriems metams bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu; dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje ir per šešis mėnesius išdirbti vieną šimtą valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalaujančiais žmonėmis. Nukentėjusiojo V. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies priteisiant iš D. V. 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 17 d. nutartis, kuria nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   D. V. nuteistas už tai, kad 2019 m. gegužės 24 d. apie 13.50 val. (duomenys neskelbtini), stovint laiptų aikštelėje, tyčia vieną kartą ranka pastūmė į petį V. Ž. ir šis nukrito ant laiptų pakopų, taip V. Ž. padarė poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu dešinio žasto srityje, dešinės čiurnos raiščių patempimą, taip sukėlė V. Ž. fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2.   Kasaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 17 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta šališkai. Šališkumas pasireiškė tuo, kad teisėjas Alvydas Rimkevičius klausė kaltinamojo, dėl ko baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu šis nedavė parodymų pats pirmas, ir priekaištavo, kad taip yra apsunkinamas baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Teisėjas ne tik pasielgė neetiškai, bet ir aiškiai parodė savo išankstinį nusistatymą ir šališkumą D. V. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė. Pirmosios instancijos teismo šališkumas pasireiškė ir apkaltinamojo teismo nuosprendžio formuluotėse, kai teisėjas, užuot pats ištyręs byloje esančius įrodymus ir juos įvertinęs, vieną nuosprendžio motyvų puslapį (nuosprendžio 10–11 puslapiai) paskyrė formaliam Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuri buvo priimta šioje byloje nagrinėjant ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrįstumą, motyvų perrašymui. Apkaltinamąjį teismo nuosprendį pagrįsti ikiteisminio tyrimo stadijoje priimtos nutarties motyvais (kai dar nevertinami įrodymai ir nepasisakoma dėl asmens kaltės) yra ydinga praktika, kadangi taip yra pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas.

2.2. Abiejų instancijų teismai nekvestionavo nukentėjusiojo V. Ž. parodymų, taip pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka antrą kartą nagrinėjęs bylą, prioritetą suteikė V. Ž. parodymams, nors turėjo kritiškai vertinti jo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą. Atvykusiems policijos pareigūnams V. Ž. nurodė, kad kaimynas mėgino jam pataikyti į veido sritį, tačiau pasitraukus pataikė į petį, o vėlesnėje apklausoje nukentėjusysis davė kitokius parodymus, kad, D. V. būnant nukentėjusiajam už nugaros, jis pajuto smūgį į kairį petį. Abejonės teisme nebuvo išsklaidytos ir vertinant liudytojos D. Ž. parodymus, kadangi liudytoja irgi davė prieštaringus parodymus. Motyvai, dėl ko liudytoja negalėjo pamatyti, kaip nugriuvo nukentėjusysis, nors ir matė patį stūmimą, yra nelogiški ir prieštaraujantys BPK 332 straipsnio 5 dalies imperatyvui aiškiai pateikti apeliacinio skundo atmetimo argumentus. Teismas, suabejojęs nesuinteresuoto liudytojo D. G. parodymais vien dėl to, kad jį paprašė apklausti kasatorius ir jo gynėjas, ir prašymas buvo pateiktas teisme, pasielgė nepagrįstai. Tokie nuosprendžio motyvai pažeidžia BPK 44 straipsnio 7 dalį. Teismai neatsižvelgė, jog liudytojas ikiteisminio tyrimo metu dėl teisėsaugos institucijų pasyvumo tiriant įvykį nebuvo apklaustas. Tik po daugiau nei metų teisme apklausus liudytoją, yra normalu, kad šis galėjo tiksliai neatsiminti, kiek laiko D. V. bendravo su V. Ž. konkrečią dieną. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai nurodė, kad šio liudytojo parodymų nepatvirtina rašytinė bylos medžiaga, tačiau visiškai nėra aišku, kokia medžiaga šio asmens parodymus turėtų patvirtinti. Taip apeliacinės instancijos teismas pritarė selektyviam liudytojų parodymų vertinimui, pernelyg kritiškai vertino D. G. parodymus, nepaneigęs paties D. V. parodymų. V. Ž. ir D. Ž. parodymams buvo suteiktas prioritetas, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kuria ši byla grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, buvo pažymėta, kad būtina tirti ne tik nukentėjusiojo, bet ir kaltinamojo versiją.

2.3. Byloje nustatyta, jog policijos pareigūnai nesidomėjo, o nukentėjusysis pats savo iniciatyva nepateikė visų įvykio vietoje įrengtų 8 vaizdo kamerų įrašų. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai net neužfiksavo, kokiose vietose buvo vaizdo kameros, kokiomis kryptimis jos buvo nukreiptos. Apeliacinės instancijos teismas teisėsaugos institucijų darbo neprofesionalumą kompensavo įrodinėjimo naštos perkėlimu kaltinamajam. Nukentėjusiojo V. Ž. namas turi keturias sienas, todėl logiška, jog bent dviem (iš skirtingų krypčių), o ne viena iš visų aštuonių vaizdo kamerų įvykis turėjo būti užfiksuotas.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl informacijos, gautos apie nukentėjusiojo V. Ž. teistumus (ir už smurtinį nusikaltimą savo sūnui), nors ir pritarė prašymui dėl šios dalies atlikti įrodymų tyrimą.

3.   Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Tai, kad teisėjas pasiteiravo, kodėl D. V. parodymų nedavė įrodymų tyrimo pradžioje, negali būti traktuojama kaip išankstinės nuomonės turėjimas dėl bylos baigties. Teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kasatoriui buvo suteikta teisė pasirinkti įrodymų tyrimo tvarką, buvo tenkinami iš esmės visi teikti prašymai, apklausti pageidauti liudytojai, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teismas buvo šališkas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje cituojama Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis savaime nereiškia teismo nešališkumo principo pažeidimo. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Be to, vertinant byloje surinktus įrodymus, kasaciniame skunde nurodyta nutartis įvertinta visų surinktų ir teisme ištirtų įrodymų kontekste, todėl nėra pagrindo teigti, kad, pacitavus Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartį, buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, dėl kurių teisėjas negalėtų dalyvauti procese, nenustatyta.

3.2. Nustatydamas ginčijamas įvykio aplinkybes dėl fizinio skausmo sukėlimo V. Ž. ir nežymaus jo sužalojimo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus. Išvadas dėl kasatoriaus kaltės dėl fizinio skausmo sukėlimo V. Ž. ir nežymaus jo sužalojimo pirmosios instancijos teismas pagrindė jo paties parodymais, liudytojų D. Ž., E. G. ir A. N. parodymais, vaizdo kamerų įrašais, specialisto išvada bei jo paaiškinimais pirmosios instancijos teisme. Šie įrodymai vieni kitus papildo ir sudaro įrodymų visumą.

3.3. Kasaciniame skunde nurodyti nukentėjusiojo ir liudytojos D. Ž. parodymų netikslumai, tačiau jų parodymai atitinka byloje surinktų įrodymų visumą. Teismai pagrįstai nenustatė esminių prieštaravimų tarp jų, nes liudytoja nuosekliai nurodė prieš V. Ž. atliktų veiksmų esmines aplinkybes, kurias patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Nors kasaciniame skunde nurodyta, kad liudytoja D. Ž. tokius parodymus davė dėl nukentėjusiojo V. Ž. įtakos, tačiau kitais byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Bendrajam pagalbos centrui liudytoja paskambino dar iš kiemo neišėjus D. V.. Liudytoja viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad D. V. ir V. Ž. matė tik iki pusės, todėl krentančio ar nukritusio nukentėjusiojo ji ir negalėjo matyti, ir tai negalėjo būti pagrindas teismui atmesti D. Ž. parodymus dėl esą jų prieštaringumo, kaip pageidavo nuteistasis.

3.4. Teismai liudytojo D. G. parodymus pagrįstai įvertino kritiškai ir jais nesivadovavo, nes ir pats liudytojas parodė, kad visko nestebėjo, jo parodymai prieštarauja vaizdo įrašui. Be to, namo langas, per kurį jis galėjo stebėti įvykį, yra dideliu atstumu – daugiau kaip 150 metrų nuo įvykio vietos, stebėjimo lauką ribojo augalija, parodymai duoti po ilgo laiko tarpo, praėjus daugiau kaip metams po įvykio. Liudytojo D. G. parodymais nesivadovauta ne todėl, kaip teigiama kasaciniame skunde, kad jis buvo apklaustas gynybos prašymu jau bylą nagrinėjant teisme, o todėl, kad juos paneigia kiti surinkti įrodymai.

3.5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo aiškintasi ir dėl nukentėjusiojo vaizdo kamerų įrašo. V. Ž. patvirtino, kad prie jo namo pritvirtintos 8 vaizdo kameros įvykio metu veikė, tačiau jos nustatytos taip, kad filmuotų perimetrą, ir 2021 m. gruodžio 22 d. teismo posėdyje nurodė, kad jomis užfiksuoto užpuolimo momento nėra, nes kamera laiptų nefiksavo, tik perimetrą.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pridėjo nuteistojo gynėjo prašymu išreikalautą pažymą apie nukentėjusiojo V. Ž. teistumą, tačiau aplinkybė, kad nukentėjusysis anksčiau buvo teistas, neturi įtakos nuteistojo veiksmų vertinimui, tai nėra susiję su prieš jį įvykdyta D. V. nusikalstama veika.

4.   Nukentėjusysis V. Ž. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.   Nuteistojo D. V. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo

6.   Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teisme buvo pažeista D. V. teisė į nešališką teismą, kadangi užduodamas klausimus kaltinamajam teisėjas parodė išankstinį savo nusistatymą, o apkaltinamajame nuosprendyje formaliai perrašė Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria nagrinėtas ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrįstumo klausimas, motyvus.

7.   Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Tokia pat nuostata pakartota BPK 44 straipsnio 5 dalyje, o pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą proceso dalyvio motyvuotai nurodytos aplinkybės, keliančios pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo, yra pagrindas teisėjui reikšti nušalinimą.

8.   Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu turi būti nustatyta, ar yra faktų, kurie rodo teisėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami ir su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2015). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017 ir kt.).

9.   Kasaciniame skunde nenurodyti argumentai, kurie galėtų reikšti bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo subjektyvųjį šališkumą. Kasacinio skundo argumentai rodo kasatoriaus abejones pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjusio teisėjo objektyviuoju šališkumu. Iš byloje esančių teismo posėdžių protokolų ir jų garso įrašų turinio matyti, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2020 m. vasario 4 d. vykusiame posėdyje, kaltinamasis pateikė teismui prašymą duoti parodymus po liudytojų ir nukentėjusiojo apklausų. Teismas, išklausęs prokurorės nuomonę prašymą atmesti ir vadovautis BPK 242 straipsnyje nustatyta tvarka, tenkino kaltinamojo prašymą ir sudarė jam galimybę duoti parodymus toje proceso stadijoje, kurioje jis pats pasirinko, įgyvendindamas savo teisę į gynybą. Teismo procesui pasiekus stadiją, kurioje kaltinamasis turėjo apsispręsti duoti parodymus arba jų neduoti, 2020 m. rugsėjo 16 d. vykusio teismo posėdžio metu priminęs kaltinamajam apie šio teisę atsisakyti duoti paaiškinimus, teismas jo paklausė, kodėl šis pasirinko duoti parodymus įrodymų tyrimo pabaigoje, kartu nurodęs, kad teismui patogiau žinoti D. V. paaiškinimuose nurodytas faktines aplinkybes bylos nagrinėjimo pradžioje. D. V. atsakius, jog pasielgė pagal gynėjo nurodymus, teismas patvirtino supratęs atsakymą ir klausimų šiuo aspektu ar kitokio pobūdžio komentarų kaltinamajam nepateikė. Toks teisėjo klausimas negali būti vertinamas kaip vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas, nerodo nepalankios teismo nuomonės apie kaltinamąjį, nekelia abejonių teismo nešališkumu. Nėra jokių faktų ar motyvų, kad toks klausimas kaip nors darytų įtaką nuteistojo padėčiai. Proceso dalyviai neturėtų piktnaudžiauti teismo šališkumo argumentu ir dėl kiekvieno jiems nepatikusio teisėjo žodžio, sakinio ar klausimo kelti šališkumo klausimą.

10. Nepagrįstas ir kasacinio skundo motyvas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nuosprendyje perrašant Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarties motyvus. Apeliacinės instancijos teismas tiksliai nurodė suformuotą teismų praktiką ir šiuo aspektu išsamiai pasisakė. Be to, apeliacinės instancijos teismas patikrino viso pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, patikrino pirmosios instancijos teismo nustatytus faktus ir pateikė savo argumentus tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, todėl kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo galimų klaidų motyvuojant nuosprendį neturi įtakos galutiniam sprendimui.

11. Remdamasi šiais argumentais, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas buvo objektyviai ar subjektyviai nešališkas, o procesą organizavo nepažeisdamas D. V. teisės į nešališką teismą.

Dėl BPK 20 straipsnio ir kitų įrodinėjimą nustatančių nuostatų reikalavimų pažeidimų

12. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme nuostatos reiškia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išdėstytos išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-173/2013, 2K-313/2013, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Dėl to nuteistojo D. V. kasacinio skundo argumentai, susiję su liudytojų D. Ž., D. G. ir nukentėjusiojo V. Ž. parodymų vertinimu, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas ir paliekami nenagrinėti.

13. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, vertindamas įrodymus pažeidė nekaltumo prezumpciją. Remdamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-241-303/2018, 2K-7-162-303/2019). Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad teismo išvados negali būti grindžiamos duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, ar įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka minėtus reikalavimus. Spręsdamas klausimą dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, teismas turi patikrinti, ar duomenys susiję su nagrinėjama byla, ar duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar laikytasi reikalavimo duomenis rinkti teisėtais būdais, ar duomenų patikimumas patikrintas BPK nustatytais proceso veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018, 2K-75-489/2021).

14. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu kasaciniame skunde nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje tirdami ir vertindami įrodymus teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų.

15. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad nuteistojo D. V. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta nukentėjusiojo V. Ž. ir liudytojos D. Ž. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1300/2019(02) bei specialistės Zofijos Makšimaitės paaiškinimais. Nukentėjusiojo V. Ž. ir liudytojos D. Ž. parodymų patikimumas grindžiamas jų nuoseklumu bei atitiktimi nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, jų parodymus įvertinus kitų byloje esančių įrodymų – telefoninio pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja išklotinės, vaizdo įrašų medžiagos bei joje užfiksuotų laikų – kontekste. Todėl atmetamas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė tik nukentėjusiojo parodymais, suteikdamas jiems prioritetą.

16. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė nuteistojo D. V. versiją ir skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ją patvirtina tik liudytojo D. G. parodymai, kurie buvo atmesti kaip nepatikimi. Šio liudytojo parodymai dėl konflikto trukmės nesutapo su vaizdo medžiagoje užfiksuotu laiku, juos vertinant buvo atsižvelgta į liudytojo galimybes tiksliai matyti įvykį – įvertintas matomumas, kuriam įtakos turėjo augę želdiniai, bei gana didelis stebėjimo atstumas, t. y. 150 m, taip pat buvo atsižvelgta į paties liudytojo parodymų turinį, nes jis teigė, jog nestebėjo viso nukentėjusiojo ir nuteistojo bendravimo. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, motyvuotai padarė išvadą, kad nėra pagrindo vadovautis šio liudytojo parodymais. Teismas vertino nuteistojo versiją apie nukentėjusiojo ir liudytojos D. Ž. galimybę suderinti parodymus, tačiau tokia versija buvo paneigta chronologine įvykių seka nagrinėjant įvykio detales, atsižvelgiant į objektyvias galimybes derinti tarpusavio parodymus. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, liudytojo D. G. parodymai nebuvo atmesti tuo pagrindu, kad liudytoją prašė apklausti gynyba ir nuteistasis.

17. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir kasatoriaus keliamas abejones dėl vaizdo kameromis užfiksuotos įvykio apimties. Kasatoriaus abejonės paneigtos policijos pareigūnės A. N., kuri nurodė, jog kameros įvykio vietoje buvo nusuktos, parodymais. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į gynybos pateiktą nuotrauką, kurioje užfiksuota kamerų padėtis, kartu įvertino ir tai, kad kamerų padėtis galėjo kisti, juolab kad apie po įvykio pakeistą vaizdo kamerų stebėjimo lauką nuosekliai nurodė nukentėjusysis. Vadovaujantis principu in dubio pro reo, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau šis principas gali būti taikomas tik tada, kai abejonės yra pagrįstos ir objektyvios, šių nėra galimybės pašalinti. Šioje byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Taigi, priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl D. V. kaltumo padarė įvertinęs visus byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

18. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka jo turiniui keliamų BPK 332 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu įvertinusi skundo argumentus dėl įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nesilaikymo ir nenustačiusi pažeidimų, konstatuoja, kad surašydama nutartį apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laikėsi BPK reikalavimų. Skundžiamoje teismo nutartyje nusikalstamos veikos sudėties požymiai atskleisti tinkamai, išvados nekelia abejonių.

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai ėmėsi visų priemonių, kad būtų išsiaiškintos bylai reikšmingos aplinkybės, o byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų esminiai, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus nuosprendį ir nutartį, nepadaryta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                Olegas Fedosiukas

Sigita Jokimaitė

Alenas Piesliakas