eA-3374-556/2021

Administracinė byla Nr. eA-3374-556/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00560-2021-9 Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 28 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Konora“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.    Pareiškėjas O. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 11 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas jam išduotas ir iki 2022 m. spalio 12 d. galiojantis leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas).

2.    Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas buvo priimtas dėl to, kad uždaroji akcinė bendrovė 9toliau – ir UAB) „Konora“ (toliau – ir darbdavys, Bendrovė) Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimu buvo nubausta už Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą (bylos Nr. ATPNJ-13916) 1736,00 Eur bauda, ir darbdavio direktoriui K. H. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį buvo paskirta 1000 Eur bauda (nutarimas  įsiteisėjęs).

3.    Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamento Sprendimas yra priimtas neįvertinus reikšmingas individualias pareiškėjo aplinkybes, ir yra formalus bei nemotyvuotas, t. y. neatitinkantis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, taikytinų administraciniams sprendimams, kadangi: leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. Įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), suvestinės redakcijos, galiojančios nuo 2019 m. gruodžio 21 d., 130 punktas numato, kad paaiškėjus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo tokio pagrindo paaiškėjimo priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše numatytą 14 dienų terminą ir negavus jokių pareiškėjo paaiškinimų, ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų. Pareiškėjas jau kelis mėnesius nuolat dirbo, ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje, nuo jo gaunamų pajamų yra mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą ir niekada nebuvo nustatyta jokių nelegalaus pareiškėjo darbo faktų. Akivaizdu, kad paties pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų, kurie įtakojo skundžiamo sprendimo priėmimą. Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą visiškai neįvertino to, kad pačiam darbdaviui ir jo direktoriui paskirtos nuobaudos dėl visiškai kitų 2 darbuotojų, nei pareiškėjas, ir esant pastariesiems įdarbinantiems pagal darbo sutartis bei užregistruotiems SODRA (tas nurodoma ir pačiuose protokoluose), t. y. paties darbdavio pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip formalus, neatsargus pažeidimas, ir tą patvirtina paskirtos minimalios nuobaudos. Iš skundžiamo Sprendimo visiškai nėra aišku, kokių teisėtų tikslų pastaruoju siekiama, kadangi juo apribojamos ne įmonės, ar jos vadovo, kurie buvo nubausti administracine tvarka teisės, bet būtent yra baudžiamas pareiškėjas, kurio veiksmai/neveikimas niekaip neįtakojo UAB „Konora“ padarytų teisės normų pažeidimų.

4.    Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamento Sprendimas pažeidžia ne darbdavio, bet būtent pareiškėjo teises bei teisėtus interesus, nors pastarasis jokių UTPĮ reikalavimus pažeidžiančių veiksmų neatliko, niekada nebuvo teikęs klaidingos ar nepagrįstos informacijos, duomenų ar dokumentų migracijos įstaigoms, jo buvimas Lietuvoje buvo ir yra teisėtas ir pareiškėjas visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį teisėtai dirbo ir dirba Lietuvos Respublikoje, laikosi įstatymų reikalavimų. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas iš esmės pažeis pareiškėjo teisėtus interesus ir nors neatima iš pastarojo teisės pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/pakeitimo UTPĮ nustatyta tvarka, tačiau sukels pareiškėjui reikšmingų tiek finansinių, tiek neturtinių neigiamų padarinių. Pareiškėjo darbo užmokestis pas darbdavį yra vienintelis pareiškėjo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl esant tokiam nepagrįstam atsakovo sprendimui kenčia pareiškėjo ir jo šeimos gerovė. Nors Departamento sprendimas grindžiamas įstatymo, t. y. UTPĮ nuostatomis, tačiau toks formalus sprendimų priėmimas, neįvertinant visų reikšmingų aplinkybių, paties pareiškėjo veiksmų/neveikimo, yra nesuderinimas nei su Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos normomis, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl Migracijos departamento Sprendime taikomo UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto konstitucingumo.

5.    Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6.    Atsakovas nurodė, kad. pareiškėjas, ketindamas UAB „Konora“ dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (plytų mūrininkas), Migracijos departamentui 2020 m. birželio 22 d pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2020 m. spalio 23 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „Konora“. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą gyventi. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. UAB „Konora“ pripažinta pažeidusi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas (Nelegalus darbas) ir bendrovei paskirta 1736 eurų bauda. Bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „Konora“ direktoriui K. H. už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 2(2) dalių nuostatų pažeidimą, administracinio nusižengimo byloje pagal LR administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1000 Eur bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs. UAB „Konora“ pripažinus pažeidus Užimtumo įstatymo nuostatas ir bendrovės direktorių patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „Konora“ vadovas (įmonės direktorius), kuris įsipareigojo įdarbinti ir vėliau įdarbino pareiškėją, įvykdė administracinį nusižengimą, t. y. buvo nubaustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis  Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą.

7.    Atsakovas teigė, kad Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas nenurodo nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, todėl, esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjas negalėjo turėti lūkesčių dėl jam palankaus sprendimo priėmimo. Įstatymo nustatytas vienerių metų terminas nėra suėjęs ir Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Neatsižvelgiant į tai, jog pats pareiškėjas šiuo atveju neteisėtų veiksmų neįvykdė, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys (dokumentai), bet ir jo darbdavio UAB „Konora“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Kadangi darbdavys šiuo atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Pareiškėjo argumentai, kad pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip formalus, neatsargus pažeidimas neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo. Nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, jog Migracijos departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjui ar jo darbdaviui. Pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų atstovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek UAB „Konora“ atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl šių neigiamų teisinių pasekmių kilimas nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Migracijos departamentas 50straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą vertina neatsižvelgiant į Įstatyme nenurodytas aplinkybes. Teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

8.     Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9.     Teismas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis O. S. tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Konora“, Migracijos departamentui 2020 m. birželio 22 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė 2020 m. spalio 8 d. sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2020 m. spalio 23 d. išdavė leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2022 m. spalio 12 d. Valstybinės darbo inspekcijos prie SADM Vilniaus teritoriniame skyriuje 2020 m. lapkričio 26 d. surašytas nutarimas (pažeidimo bylos Nr. ATPNJ-13916), kuriuo UAB „Konora“ pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas (Nelegalus darbas) ir Bendrovei paskirta 1 736 Eur bauda. Bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d. Vilniaus m. apylinkės teismo 2021 m. spalio 13 d. nutarimu UAB „Konora“ direktoriui K. H. administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1000 Eur bauda, nutarimas įsiteisėjęs. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas 2021 m. vasario 11 d. priėmė sprendimą „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ Nr. (15/18-7)50U-00677, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas šį Sprendimą panaikinti.

10.   Teismas vertino, kad esant nustatytoms aplinkybėms (pareiškėjo darbdavio nubaudimas už nelegalų darbą) atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjas negalėjo turėti lūkesčių dėl jam palankaus sprendimo priėmimo. Kadangi 2020 m. lapkričio 26 d. buvo surašytas nutarimas, kuriuo UAB „Konora“ pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o Vilniaus m. apylinkės teismas 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „Konora“ direktoriui K. H. paskyrė 1 000 Eur administracinę nuobaudą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas), nėra suėjęs Įstatymo nustatytas 1 metų terminas, taigi Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

11.   Teismas konstatavo, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą, atsakovas įvertino ne tik paties pareiškėjo duomenis (dokumentus), bet ir jo darbdavio UAB „Konora“ atitiktį Įstatymo reikalavimams ir, atsižvelgdamas į tai, kad darbdavys įvykdė administracinį nusižengimą, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą. Teismas vertino, kad atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino Leidimo panaikinimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

III.

12.     Pareiškėjas O. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimą.

13.     Pareiškėjas nurodo, kad teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą neteisingai aiškino bei taikė teisės normas, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai vadovavosi LVAT formuojama praktika šios kategorijos bylose, kadangi faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės, todėl teismas priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą. Pareiškėjo nuomone, teismas nurodydamas, kad „.Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimti sprendimai yra proporcingi ir adekvatūs. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu.“, neįvertino aplinkybės, jog UTPĮ pagrindu priimto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. Įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 130 punktas numato, kad paaiškėjus UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, atsakovas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo tokio pagrindo paaiškėjimo priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, t. y. akivaizdu, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui.

14.     Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju buvo teisėtų pagrindų priimti sprendimą jo atžvilgiu nepanaikinti jam išduoto leidimo laikinai gyventi, kadangi: jis LR dirbo teisėtai, įdėjo daug pastangų, todėl dabar viską panaikinti dėl kito asmens neteisėtų veiksmų yra neproporcinga ir neteisinga; Sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše numatytą 14 dienų terminą ir negavus jokių pareiškėjo paaiškinimų, ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų; nuo pareiškėjo gaunamų pajamų yra mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą ir niekada nebuvo nustatyta jokių nelegalaus pareiškėjo darbo faktų. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad paties pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų, kurie įtakojo skundžiamo sprendimo priėmimą; teismas priimdamas sprendimą neįvertino to, kad pačiam darbdaviui ir jo direktoriui paskirtos nuobaudos dėl visiškai kitų 2 darbuotojų ir esant pastariesiems įdarbinantiems pagal darbo sutartis bei užregistruotiems SODRA (tas nurodoma ir pačiuose protokoluose), t. y. paties darbdavio pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip formalus, neatsargus pažeidimas, ir tą patvirtina paskirtos minimalios nuobaudos.

15.     Pareiškėjas nurodo, kad nors skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas teisės aktų nuostatomis, tačiau administraciniai aktai, kuriuose sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009). Skundžiamu sprendimu nėra siekiama jokių teisėtų tikslų, kadangi juo yra baudžiamas niekaip teisės aktų reikalavimų nepažeidęs asmuo, tuo tarpu nėra suprantama, kaip sprendimu yra baudžiamas faktiškai pažeidimą padaręs subjektas – t. y. trečiasis asmuo, nes pastarasis nepatiria dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo jokių sankcijų ir visus nepatogumus dėl naujų būtinų procedūrų naujam leidimui laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje patirs pareiškėjas, ir tas pripažįstama tiek atsakovo, tiek teismo. Be to, teismo priimtas sprendimas pažeidžia ne darbdavio, bet būtent pareiškėjo teises bei teisėtus interesus, nors jis jokių UTPĮ reikalavimus pažeidžiančių veiksmų neatliko, niekada nebuvo teikęs klaidingos ar nepagrįstos informacijos, duomenų ar dokumentų migracijos įstaigoms, jo buvimas Lietuvoje buvo ir yra teisėtas ir pareiškėjas visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį teisėtai dirbo Lietuvos Respublikoje, laikėsi įstatymų reikalavimų. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas neabejotinai iš esmės pažeis pareiškėjo teisėtus interesus ir nors neatima iš jo teisės pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/pakeitimo UTPĮ nustatyta tvarka, tačiau sukels pareiškėjui reikšmingų tiek finansinių, tiek neturtinių neigiamų padarinių. Be to, pareiškėjo darbo užmokestis pas darbdavį yra vienintelis pareiškėjo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl esant tokiam nepagrįstam atsakovo sprendimui kenčia pareiškėjo ir jo šeimos gerovė.

16.  Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

17.  Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos. Pats pareiškėjas skunde nenurodo, kuo remiantis teigia, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui. Deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti įrodymų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Migracijos departamento duomenimis, 2020 m. lapkričio 26 d. buvo surašytas nutarimas, kuriuo UAB „Konora“ pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „Konora“ direktoriui K. H. paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas). Taigi Įstatymo nustatytas vienerių metų terminas nėra suėjęs ir Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

18.   Atsakovas teigia, kad tiek ginčijamas Sprendimas, tiek teismo sprendimas buvo priimti Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu. Sprendimų priėmimo metu tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Migracijos departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi Įstatymo, VAĮ ir kitų teisės aktų numatytų reikalavimų, bei atsižvelgę į nustatytas faktines aplinkybes priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Be to, Migracijos departamentas, veikdamas kaip viešojo administravimo institucija, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis imperatyviomis įstatymų normomis. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams. Taigi ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai yra nurodyti pačiame Sprendime). Be to, ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas paremtas ne tik objektyviomis, bet ir visomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis.

19.   Atsakovas nurodo, kad jog pats pareiškėjas šiuo atveju neteisėtų veiksmų neįvykdė, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys (dokumentai), bet ir jo darbdavio UAB „Konora“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Be to, nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, jog Migracijos departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjui ar jo darbdaviui. Tiek UAB „Konora“ atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl šių neigiamų teisinių pasekmių kilimas nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Pažymi, kad teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą. Be to, LVAT, nagrinėdamas skundą dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo, kuomet darbdavys buvo baustas už nelegalų darbą, 2021 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021 konstatavo, kad Migracijos departamentas „pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamus Sprendimus, kuriais panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ ir paliko Migracijos departamento sprendimą galioti. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

20.  Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (15/18-7)-50U-00677, kuriuo pareiškėjui O. S. buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

21.  Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, nustatęs Bendrovės, kurioje dirba O. S., nelegalaus darbo faktą, kuris pasireiškė vadovo nubaudimu pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį, bei tai, jog nuo dienos, kurią skirta nuobauda (2021 m. sausio 13 d.), praėjo mažiau kaip vieneri metai, turėjo teisę ir pareigą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

22.  O. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį pakeisti ir panaikinti atsakovo Sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai aiškino bei taikė teisės normas, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose, kadangi faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės, todėl teismas priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.

23.  Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24.  Byloje nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes pareiškėjas ketino dirbti UAB „Konora“ plytų mūrininku. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „Konora“ atstovas (direktorius) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2021 m. vasario 11 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

25.  Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija) a papunktyje yra įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

26.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio („Nelegalus darbas“) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., 2019 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394 1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti nurodytose bylose pateiktu išaiškinimu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teisminės praktikos.

27.  Taigi, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Nagrinėjamu atveju Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nes jis tuo metu ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl, nustačius pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktą, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Šiuo atveju pareiškėjo teiginys, jog Bendrovės direktoriaus padarytas pažeidimas buvo formalus, nepaneigia pažeidimo padarymo fakto.

28.  Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog vadovaujantis Tvarkos aprašo 130 punktu, paaiškėjus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, atsakovas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo tokio pagrindo paaiškėjimo priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, t. y., kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui.

29.  Tvarkos aprašo 130 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. kovo 11 d.) reglamentuoja, kad tais atvejais, kai paaiškėja bent vienas iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

30.  Teisėjų kolegijos nuomone, Tvarkos aprašo 130 punkto nuostatos nepaneigia pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytos išvados, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, įvertino ne tik paties pareiškėjo duomenis (dokumentus), bet ir jo darbdavio UAB „Konora“ atitiktį Įstatymo reikalavimams ir, atsižvelgdamas į tai, kad darbdavys įvykdė administracinį nusižengimą, priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas skundžiamą Sprendimą priėmė neįvertinęs darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų, neišklausęs paaiškinimų, yra atmestini kaip nepagrįsti, kadangi minėtos aplinkybės negalėjo lemti kitokio Migracijos departamento sprendimo priėmimo.

31.  Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, įvertino aplinkybę, jog ginčijamas Sprendimas buvo priimtas pažeidus Tvarkos aprašo 130 punkte nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, konstatavęs, jog viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra ne privalomojo pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Teisėjų kolegija, sutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, pažymi, jog Tvarkos aprašo nuostatos nenumato, jog Migracijos departamentas, praėjus 14 kalendorinių dienų po Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo paaiškėjimo, negali priimti sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, ir šis 14 kalendorinių dienų terminas yra naikinamasis. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje A602-1192/2012; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2327/2011, ir kt.).

32.  Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog jis Lietuvos Respublikoje dirbo teisėtai, ir niekada nebuvo nustatyta jokių nelegalaus pareiškėjo darbo faktų, pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Minėtos teisės normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys. Taigi šiuo aspektu nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad faktas, jog jo darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui.

33.  Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjo darbdavio UAB „Konora“ atstovas (direktorius) 2021 m. sausio 13 d. buvo nubaustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Šiuo atveju nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti asmeniui taikomų jo teisių apribojimo atitikimą siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams, kaip nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, kadangi pareiškėjo nurodomoje byloje buvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su užsieniečio teise gyventi Europos Sąjungos valstybėje narėje šeimos susijungimo pagrindu, šios teisės teisiniu turiniu bei situacijomis, kai šia teise galima pasinaudoti, o ne su Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintais leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindais.

34.  Dėl pareiškėjo teiginių, kad Sprendimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, nes sukelia pasekmes ne trečiajam asmeniui, o pareiškėjui, teisėjų kolegija pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, jog jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negalės būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas, taip pat neturi atsirasti aplinkybių, kurios Įstatyme nurodytos kaip leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai. Nustatytas teisinis reglamentavimas yra aiškus.

35.  Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi aktualia teismų formuojama praktika, todėl pagrįstai pripažino, jog atsakovas ginčijamu Sprendimu teisėtai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo O. S. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas     Ričardas Piličiauskas     Arūnas Sutkevičius