2K-219-495/2022

Baudžiamoji byla Nr. 2K-219-495/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30318-2020-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.1; 1.2.14.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 18 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daiva Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui, išteisintajam D. D., jo gynėjui advokatui Viktorui Muravskiui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Irmos Guobytės-Šiaulienės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 17 d. nuosprendis ir D. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios J. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 17 d. nuosprendžiu D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktu, D. D. paskirtas įpareigojimas bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nukentėjusiosios J. P. civilinis ieškinys patenkintas visiškai, priteisiant iš D. D. 875 Eur turtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų

nustatė :

I.          Bylos esmė

1.   D. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad jis 2020 m. liepos 29 d. apie 19 val., dirbdamas ūkininkės J. P. ūkyje, pagal žodinį susitarimą su J. P. paėmė Klaipėdos mieste iš keturių pardavėjų už 2020 m. liepos 29 d. parduotas prekes gautą 1387,84 Eur pinigų sumą, tačiau pinigų pagal žodinį įsipareigojimą adresu: (duomenys neskelbtini), nenuvežė, o dalį jų, t. y. 875 Eur, pagrobė.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.   Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas D. D. išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, D. D. veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, kadangi jo veiksmuose nėra BK 178 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių.

3.   Kartu skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad byloje nepaneigti D. D. parodymai apie tai, kad iš visų (875 Eur) jam inkriminuotų kaip pagrobtų pinigų dalį jų (737,02 Eur) jis savavališkai pasiėmė kaip jam neišmokėtą darbo užmokestį (457,34 Eur), avansą (279,68 Eur). Todėl nagrinėjamu atveju galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl D. D. veiksmų teisinio vertinimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį (savavaldžiavimas) – dėl 737,02 Eur arba pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (svetimo turto pasisavinimas) – dėl likusių 137,98 Eur pasisavinimo. Tačiau nustačius, kad D. D. veiksmuose nėra BK 294 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – didelės žalos, taip pat likusiai pinigų sumai (137,98 Eur) neviršijant 3 MGL (150 Eur) dydžio, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, nusikalstamos veikos perkvalifikavimo klausimas apeliacinės instancijos teismo nebuvo spręstas. Be kita ko, šios instancijos teismas nustatė, kad D. D. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 108 ir 518 straipsniuose nustatytų administracinių nusižengimų požymius.

III. Kasacinio skundo argumentai

4.   Kasaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 16 d. nuosprendį, kuriuo D. D. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorė nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio ir 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus, kadangi iš esmės analizavo ir vertino tik D. D. teisinančius įrodymus. Nustatydamas avanso išteisintajam (ne)mokėjimo faktą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik paties D. D. parodymais ir ta aplinkybe, kad byloje nepavyko atlikti rašysenos ekspertizės nenustatytiems asmenims pavogus iš nukentėjusiosios žiniaraščio originalą. Teismas visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiosios J. P. parodymus, kad avansas D. D. buvo išmokėtas 2020 m. liepos 10 d., kad šią aplinkybę gali patvirtinti du vairuotojai, tačiau šie asmenys nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo apklausti kaip liudytojai. Taigi byloje nebuvo atlikti visi galimi įrodymų tyrimo veiksmai, leidžiantys nustatyti tyrimui reikšmingas aplinkybes.

4.2. Išsamiai neištyrus aplinkybių dėl 2020 m. birželio mėn. atlyginimo D. D. mokėjimo, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl BK 183 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių D. D. veiksmuose nebuvimo nepagrįsta. Byloje nustačius, kad 2020 m. liepos 10 d. jam buvo išmokėtas darbo užmokestis, D. D. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 294 straipsnio atitinkamą dalį, kaip nusprendė apeliacinės instancijos teismas.

4.3. Analogiška išvada darytina ir nustačius, kad D. D. pagal žodinį susitarimą buvo patikėtas svetimas turtas – neparduota produkcija ir automobilyje pardavėjų palikti inkasaciniai maišai su pinigais, kurių dalį (875 Eur) jis pasisavino. Pažymėtina, kad D. D. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus ir tik teisminio bylos nagrinėjimo metu iškėlė versiją, kad 875 Eur jis savavališkai pasiėmė kaip sau priklausantį darbo užmokestį, neinformavęs apie tai darbdavio. Tačiau, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, neleistina, kad kvalifikavimo pagrindas būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011, 2K-114/2014). Atkreiptinas dėmesys, kad D. D. praeityje yra teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei ir puikiai žinojo apie jam gresiančią atsakomybę už neteisėtą svetimo turto užvaldymą.

4.4. Nukentėjusioji J. P. patvirtino, kad D. D. buvo išmokėtas avansas už birželio mėnesį. Šią aplinkybę patvirtina ir žiniaraščio kopija. Taigi jokia tikra, ginčijama ar tariama D. D. teisė į šį turtą (279,68 Eur) objektyviai neegzistavo. Nors išteisintasis teigė, kad nebuvo gavęs darbo užmokesčio už birželio mėnesį, tačiau byloje nenustatyta ir negauta jokių objektyvių duomenų, kad jis būtų iš darbdavio reikalavęs neišmokėto atlyginimo, būtų ginčijęs ar kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl jam priklausančio ir neišmokėto darbo užmokesčio. Be to, 457,34 Eur pinigų suma už liepos mėnesį D. D. turėjo būti išmokėta tik rugpjūčio 10–11 d., o veiką jis įvykdė 2020 m. liepos 29 d. Išteisintajam negrąžinus produkcijos į ūkį, su juo buvo nutraukti darbo santykiai ir tą pačią dieną jam buvo priskaičiuotas 457,34 Eur darbo užmokestis. Taigi D. D. neturėjo jokio teisinio pagrindo savavališkai paimti ir negrąžinti pinigų, kurie buvo gauti už parduotą produkciją. Šiais savo veiksmais, savavališkai paimdamas pinigus, į kuriuos net neturėjo reikalavimo teisės, D. D. ne savavaldžiavo, o pasisavino svetimą turtą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.   Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6.   Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

7.   Kaip matyti iš prokurorės kasacinio skundo turinio, dalis jame pateikiamų argumentų skirta apeliacinės instancijos teismo atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl išteisintojo D. D. parodymų vertinimo, kartu pateikiant savą šio asmens parodymų vertinimą, savaip vertinamas ir nukentėjusiosios J. P. parodymų turinys, kvestionuojamos teismų padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių, susijusių su darbo užmokesčio išmokėjimu D. D., nustatymo. Šios aplinkybės savaip interpretuojamos ir prašoma, atsižvelgiant į šias interpretacijas, daryti kitokias išvadas, nei padarytos skundžiamame teismo sprendime. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

8.   Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kadangi išvadas skundžiamame procesiniame sprendime padarė selektyviai vertindamas įrodymus, suteikdamas prioritetinę reikšmę nenuosekliems išteisintojo D. D. parodymams, tinkamai neįvertindamas nukentėjusiosios J. P. parodymų, taip pat neapklausė bylai teisingai išspręsti reikšmingų liudytojų (kaip skunde nurodė, dviejų nukentėjusiosios ūkyje dirbusių vairuotojų, galinčių paliudyti, jog D. D. atitinkamu laikotarpiu buvo išmokėtas avansas), ir būtent toks įrodymų vertinimas nulėmė jam nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.

9.   Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017,            2K-314-693/2018 ir kt.).

10. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, yra nepagrįstos. Šios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo turinys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bylai reikšmingi faktai būtų nustatyti nesilaikant įrodinėjimo tvarkos ar liko visiškai nenustatyti ir neįvertinti.

11. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. D. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagrobė nukentėjusiajai J. P. priklausančius 875 Eur. Šios instancijos teismas paneigė D. D. parodymus apie jam darbdavės ūkininkės J. P. esą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2020 m. birželio mėn. (avansas – 279,68 Eur), įvertinęs nukentėjusiosios J. P. parodymus ir jos teisminio nagrinėjimo metu pateiktą darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščio kopiją. Teismas, paneigdamas nuteistojo D. D. parodymus, taip pat nustatė, kad darbo užmokestis už liepos mėn. jam turėjo būti išmokėtas tik 2020 m. rugpjūčio mėn., o pinigus, kaip nesumokėtą jam darbo užmokestį, D. D. pagrobė 2020 m. liepos 29 d. Kartu teismas darė prielaidą, kad „darbdavys galėjo būti skolingas darbuotojui ir delsė su juo atsiskaityti <...>, tačiau tai nešalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės už įvykdytą vagystę“.

12. Nuteistasis D. D., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, jį apskundė apeliacine tvarka, ginčydamas nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su jam išmokėto darbo užmokesčio dalimi (avansu), kartu prašė spręsti klausimą dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.

13. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, patenkinus nuteistojo D. D. prašymą, buvo atliktas dalies įrodymų tyrimas, t. y. atlikti proceso veiksmai, kurių buvo prašoma, tačiau jie nebuvo atlikti pirmosios instancijos teisme, t. y. paskirta rašysenos ekspertizė, siekiant išsiaiškinti, ar J. P. pirmosios instancijos teismui pateiktame darbo užmokesčio žiniaraštyje už 2020 m. birželio mėn. pasirašė pats D. D., ar kitas asmuo. Tačiau ekspertai neturėjo galimybės nustatyti, kas pasirašė minėtame žiniaraštyje, kadangi tiriamasis parašas yra nespalvota kopija, kuri nėra tiriama. Teismui pareikalavus, J. P. minėto žiniaraščio originalo nepateikė, paaiškindama, kad dar 2020 m. lapkričio mėn. buvo pavogta dalis jos ūkio originalių buhalterinių dokumentų, tarp jų ir aktualus žiniaraštis, tačiau dėl vagystės į policijos įstaigą ji nesikreipė. Apeliacinės instancijos teismas įvertino J. P. viso proceso metu duotus parodymus, nustatė juose esančius prieštaravimus, palygino jos parodymus su nuteistojo D. D. parodymais bei kitais byloje ištirtais įrodymais, susiejo juos į loginę seką ir padarė išvadą, kad byloje liko nepaneigta aplinkybė apie D. D. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (avansą). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su kasatorės argumentu, jog apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, prioritetinę reikšmę suteikdamas išteisintojo D. D. parodymams.

14. Be to, nėra pagrindo sutikti su kasatorės argumentu ir dėl apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo apimties, neapklausiant kaip liudytojų J. P. ūkyje dirbusių kitų vairuotojų, kuriems neva kartu su D. D. buvo išmokėtas avansas 2020 m. liepos 10 d. Minėta, kad aptariamo darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščio originalo J. P. teismui nepateikė, apeliacinės instancijos teismas paneigė nukentėjusiosios pateiktą versiją apie žiniaraščio vagystę, šią versiją ji teismui pateikė tik pareikalavus šio dokumento originalo; kartu teismas, vertindamas jos parodymus kaip nepatikimus, atkreipė dėmesį ir į pačios nukentėjusiosios proceso metu nurodytą aplinkybę, jog išmokėdama avansą ji darbuotojų parašų niekada neimdavo, tačiau, prieštaraudama pati sau, vėliau tvirtino, jog būtent D. D. ginčijamame žiniaraštyje jis pasirašė už gaunamą avansą. Beje, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teisme, nustačius, kad nėra galimybės atlikti rašysenos ekspertizę dėl ginčijamo žiniaraščio, prokurorė neteikė teismui prašymo apklausti kitus šio žiniaraščio kopijoje nurodytus asmenis. Taigi, šios instancijos teismas visų ištirtų įrodymų kontekste nukentėjusiosios parodymus dėl avanso išmokėjimo D. D. aplinkybių pripažino nepatikimais, kartu nustatė, jog D. D. priklausantis avansas (279,68 Eur) pagal šį žiniaraštį nebuvo išmokėtas. Todėl, apeliacinės instancijos teismui pripažinus nukentėjusiosios parodymus nepatikimais dėl avansinio mokėjimo pagal aptariamą žiniaraštį, kitų šiame žiniaraštyje nurodytų asmenų kaip liudytojų apklausa, kaip prašo kasatorė, šiuo atveju būtų perteklinis veiksmas.

15. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nepadarė, jis atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

16. Nagrinėjama baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota nagrinėti teismui, D. D. kaltinant pagal BK 178 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis pagrobė svetimą turtą, t. y. jis 2020 m. liepos 29 d. apie 19 val., dirbdamas ūkininkės J. P. ūkyje, pagal žodinį susitarimą su J. P. paėmė Klaipėdos mieste iš keturių pardavėjų už 2020 m. liepos 29 d. parduotas prekes gautą 1387,84 Eur pinigų sumą, tačiau pinigų pagal žodinį įsipareigojimą adresu: (duomenys neskelbtini), nenuvežė, o dalį jų – 875 Eur – pagrobė.

17. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. D. kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, konstatavo, jog kaltinamojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, įrodyta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, byloje nustatytas pinigų pagrobimo faktas, o tarp darbdavio ir darbuotojo kilęs ginčas dėl neišmokėto darbo užmokesčio nešalina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės.

18. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai paneigdamas tokias pirmosios instancijos teismo išvadas, panaikino apkaltinamąjį nuosprendį ir konstatavo, jog D. D. veiksmai neatitinka BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, ir jį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kartu pažymėjo, kad tarp D. D. ir jo darbdavės J. P. buvo kilęs ginčas dėl neišmokėto darbo užmokesčio, todėl jo veiksmai savavališkai pasiimant darbdavio jam neišmokėtą darbo užmokestį atitiktų BK 294 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos – savaldžiavimo požymius. Kita vertus, byloje nenustačius būtinojo šios nusikalstamos veikos požymio (didelės žalos), nėra pagrindo spręsti dėl D. D. inkriminuotos veikos perkvalifikavimo. Dėl likusios pinigų sumos – 137,98 Eur – pasisavinimo šios instancijos teismas nusprendė, jog šios pinigų sumos užvaldymas formaliai atitiktų BK 183 straipsnyje įtvirtintų nusikalstamų veikų – kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto pasisavinimo – požymius, jeigu ji viršytų BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatytą turto vertės dydį (3 MGL, tai sudaro 150 Eur). Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas nenustatė D. D. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kartu konstatavo, jog jo veiksmai atitinka ANK 108 ir 518 straipsniuose nustatytų administracinių nusižengimų požymius.

19. Svarbu pažymėti, kad nagrinėjamoje byloje valstybės kaltintojo pozicija dėl D. D. pateikto kaltinimo nebuvo nuosekli. Minėta, kad byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti teismui D. D. kaltinant pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme prokuroras laikėsi pozicijos, kad D. D. veiksmai atitinka BK 178 straipsnio 1 dalį. Tačiau, apeliacinės instancijos teismui išteisinus D. D. pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą, kasaciniu skundu kaltintojas ginčija teismo išvadas dėl išteisintojo veiksmų teisinio vertinimo („apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė D. D. veiksmuose BK 294 straipsnio požymius“) ir teigia, kad jo veiksmai atitinka ne BK 178 straipsnio 1 dalies, o BK 183 straipsnio 1 dalies požymius. Atsižvelgdama į tai, kad prokurorė kasacine tvarka skundžia D. D. priimtą išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija išdėsto motyvus dėl šio baudžiamojo įstatymo taikymo.

20. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas (paėmimas ir pasisavinimas), atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Vagystės dalykas yra svetimas turtas, t. y. tokie daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), t. y. kaltininkas, neteisėtai ir neatlygintinai pasisavindamas (užvaldydamas) svetimą turtą, neabejotinai suvokia, kad paima svetimą daiktą, numato, jog nukentėjusysis jo neteks ir bus padaroma turtinė žala, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Vagystė paprastai padaroma savanaudiškais tikslais, tačiau pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai. Nustatant vagystės sudėtį, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius veikos požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-357-139/2016, 2K-151-628/2018).

21. Byloje nustatyta, kad išteisintasis D. D. dirbo J. P. ūkyje vairuotoju, tarp jų kilo ginčas dėl darbo užmokesčio išmokėjimo. D. D. buvo patikėta į ūkį parvežti dienos neparduotą produkciją ir pardavėjų skirtingose pardavimo vietose gautus pinigus už parduotą produkciją. Kai 2020 m. liepos 29 d. D. D. nusprendė nutraukti darbo sutartį, jis, apie tai nepranešęs darbdavei, iš surinktų tos dienos pinigų sumos (1387,84 Eur) savavališkai pasiėmė 875 Eur, iš kurių 737,02 Eur sudarė jam neišmokėto darbo užmokesčio dalį, likusi neteisėtai paimta pinigų suma – 137,98 Eur. Tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės aiškiai rodo, kad tarp J. P. ir D. D. buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai. D. D. siekė neteisėtu būdu gauti jam neišmokėtą darbo užmokestį, kartu paėmė ir jam patikėtus darbdavio pinigus (137,98 Eur). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, esant byloje tokioms teisiškai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė D. D. santykį su svetimu turtu, išsiaiškino jo ketinimus, įvertino jo psichinį santykį su atliktais veiksmais ir konstatavo, jog D. D. veiksmai neatitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos (BK 178 straipsnio 1 dalis) požymių, ir pagrįstai jį išteisino BPK 305 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

22. Svarbu pažymėti ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorė, išdėstė pagrįstas ir motyvuotas išvadas ir dėl išteisintojo D. D. veiksmų teisinio vertinimo pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Atkreiptinas kasatorės dėmesys į tai, kad teismas, išteisindamas asmenį pagal jam pareikštą kaltinimą BPK 305 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, turi spręsti, ar jam inkriminuoti veiksmai neatitinka kitos nusikalstamos veikos požymių. Taigi, šiuo atveju teismas, ne tik laikydamasis šios procesinės taisyklės, bet kartu atsakydamas ir į D. D. apeliacinį skundą, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes sprendė dėl galimo D. D. veiksmų vertinimo pagal BK 183 bei 294 straipsnius, tačiau D. D. veiksmuose šių nusikaltimų požymių visumos nenustatė. Nesutikti su šiomis apeliacinio teismo išvadomis nėra pagrindo. BK 294 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos būtinasis požymis – didelė žala – byloje nenustatytas. Kita išteisintojo D. D. neteisėtai pasisavinta pinigų suma (137,98 Eur) neviršija 3 MGL (150 Eur) dydžio, todėl ir baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 3 dalį šiuo atveju negalima.

23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, todėl skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį naikinti kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

24. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba šioje byloje 2022 m. rugsėjo 19 d. pateikė pažymą Nr. APD-2022-09453, kurioje prašoma iš D. D. priteisti valstybės naudai 103,33 Eur išlaidų atlyginimą už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą kasacinės instancijos teisme.

25. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.

26. Nagrinėjamu atveju D. D. yra išteisintas, jam priimtas apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, todėl tenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Irmos Guobytės-Šiaulienės kasacinį skundą atmesti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl išlaidų atlyginimo išieškojimo iš D. D. netenkinti.

Teisėjos                                                                                                         Rima Ažubalytė

Sigita Jokimaitė

Daiva Pranytė-Zalieckienė