eA-3819-662/2022

Administracinė byla Nr. eA-3819-662/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02405-2022-0 Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 26 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. (I. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas I. B. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 22S71953 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad darbdavio – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) Stembridge LT (toliau – ir Bendrovė) – vadovas buvo baustas už nelegalų darbą. Pareiškėjas teigė, kad šiuo metu visi neatitikimai teisės aktų reikalavimams yra pašalinti, o pareiškėjas dirba pagal tinkamai sudarytą darbo sutartį. Atsižvelgiant į tai, priimtas Sprendimas nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais proporcingumo bei objektyvumo principais, jis formalus ir priimtas neatsižvelgiant į konkrečios situacijos specifiką. Neteisinga ir nesąžininga bausti užsienietį už darbdavio padarytą administracinį nusižengimą. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 130 punktu, tvirtino, kad teisės aktai leidžia Departamentui priimti ir sprendimą nepanaikinti leidimo, nepaisant formalaus įstatyminio pagrindo panaikinti tokį leidimą egzistavimo. Departamentas, nuspręsdamas taikyti neigiamas pasekmes užsieniečiui, privalo individuliai įvertinti jo situaciją, atsižvelgti į jo kaltės laipsnį dėl padaryto pažeidimo, darbdavio elgesį, situaciją po pažeidimo užfiksavimo ir kt.

3. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju nebuvo pagrindo panaikinti jam išduotą leidimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra baustas už pažeidimus, susijusius su nelegaliu darbu. Pareiškėjui išduotas leidimas, iki jo panaikinimo Sprendimu, galiojo iki 2023 m. pab., todėl mažiausiai šiam laikotarpiui jis siejo savo gyvenimą su Lietuva ir darbo vieta. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl, netekęs leidimo laikinai gyventi, jis būtų priverstas prašyti prieglobsčio dėl visiems žinomų politinių aplinkybių; tokiu atveju jis netektų darbo, o valstybei tektų jo išlaikymo našta. Pareiškėjas yra teigiamai charakterizuojamas darbdavio, jis niekada neturėjo drausminių nuobaudų. Pareiškėjas padeda pabėgėliams iš (duomenys neskelbtini), pavyzdžiui, padeda adaptuotis pabėgėlių vaikams. Pareiškėjas yra aukštos kvalifikacijos specialistas – pedagogas. Periodas nuo tada, kai pareiškėjas gavo pranešimą apie suteiktą leidimą gyventi, iki faktinio leidimo gyventi Lietuvoje sudarė tik 3 dienas, taigi, pažeidimo periodas buvo labai trumpas. Bendrovė pripažino, kad nėra pareiškėjo kaltės dėl jos, kaip darbdavio, nubaudimo. Bendrovės atstovė pripažino pažeidimą, galėjosi jį padariusi, pažeidimą padarė dėl teisės aktų nežinojimo. Autorinės sutartys vietoj darbo sutarčių buvo sudarytos tik laikinai, iki kol bus baigtos migracijos ir diplomų legalizavimo procedūros. Bendrovė neslėpė ryšių tarp jos ir užsieniečių darbuotojų, nedelsiant sumokėjo skirtą baudą. Bendrovei nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybes (kaltininkas pripažino padaręs administracinį nusižengimą, nuoširdžiai gailėjosi arba padėjo jį išsiaiškinti), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl skirta minimali bauda.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

5. Atsakovas pabrėžė, kad nėra ginčo, jog pareiškėjo darbdavio (Bendrovės) vadovė buvo nubausta už leidimą dirbti nelegalų darbą ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta, praėjo mažiau nei 1 metai. Teigė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, todėl Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygas, atsižvelgiant į kitas, joje nenurodytas aplinkybes. Įstatyme nėra jokių išimčių dėl šių reikalavimų taikymo. Taigi, Departamentas neprivalėjo ir negalėjo vertinti Bendrovės padaryto pažeidimo aplinkybių, kadangi tai nepriskirtina jo kompetencijai. Atsakovas tvirtino, kad jis netaikė pareiškėjui atsakomybės dėl leidimo dirbti nelegalų darbą, už ką Bendrovės įgaliotas asmuo jau buvo nubaustas Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bet panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes buvo nustatytas imperatyvus Įstatyme įtvirtintas pagrindas. Tai, kad pareiškėjas neatliko neteisėtų veiksmų, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Aplinkybė, kad leidimas buvo išduotas pareiškėjui 2 metų laikotarpiui, nereiškia, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, jog šis leidimas visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų prielaidų tokiam leidimui išduoti. Pareiškėjo teiginiai apie poreikį prašyti prieglobsčio, jei Sprendimas nebus panaikintas, yra deklaratyvūs, nepagrįsti ir nesusiję su Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu. Atsakovas neginčijo skunde nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjas yra teigiamai charakterizuojamas darbdavio bei padeda pabėgėliams iš (duomenys neskelbtini), yra pedagogas ir kt., bet mano, kad šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės.

II.

6.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo I. B. skundą.

7.  Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. spalio 28 d., ketindamas Bendrovėje dirbti pagal profesiją, Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2021 m. gruodžio 8 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760070467.

8.  Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. kovo 14 d. surašė nutarimą administracinio nusižengimo byloje įmonės direktorei / atsakingam asmeniui A. S., nes ji pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, todėl savo veiksmais (neveikimu) padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas) numatytą pažeidimą. Už minėtus pažeidimus administracinio nusižengimo byloje paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda. Sprendimas įsiteisėjo 2022 m. balandžio 3 d. Bauda sumokėta 2022 m. balandžio 5 d.

9.  Departamentas ginčijamu 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 22S71953, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

10.  Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis nebuvo baustas ir kad dėl pažeidimo nėra jo kaltės, pažymėdamas, jog aplinkybė, kad dėl pareiškėjo nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatos reikalavimo. Tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka LVAT formuojamą praktiką. Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, neturi jokios teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams. Analogiškus išaiškinimus naujausioje administracinio teismo praktikoje palaiko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2021 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3365-520/2021).

11.  Teismo vertinimu, pareiškėjo akcentuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-39-648/2016) yra susijusi ne su migracijos teisės klausimais, t. y. užsieniečių teisine padėtimi ir leidimais laikinai gyventi, bet su darbo teisiniais santykiais tarp darbdavio ir darbuotojo. Šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, netaikė atsakomybės už leidimą dirbti nelegalų darbą, už ką Bendrovės įgaliotas asmuo jau buvo nubaustas Valstybinės darbo inspekcijos, o panaikino užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes buvo nustatytas imperatyvus Įstatyme įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

12.  Teismas pritarė atsakovo pozicijai, jog nors leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pareiškėjui 2 metų laikotarpiui (iki 2023 m. gruodžio 1 d.), tai nereiškia, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, jog šis leidimas galios visą šį laikotarpį, nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas, ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą. Tai, jog paminėtą administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą.

13.  Teismas pabrėžė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygas, atsižvelgiant į kitas, joje neįtvirtintas aplinkybes, ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentui tenka pareiga, o ne teisė panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Taigi, pareiškėjo argumentai apie kilsiantį poreikį prašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje šiuo atveju neturi teisinės reikšmės.

14.  Teismo vidiniu įsitikinimu, įtakos taikant ginčui aktualią Įstatymo normą neturi ir pareiškėjo paaiškinimai, jog jis yra teigiamai charakterizuojamas darbdavio, padeda pabėgėliams iš (duomenys neskelbtini), padeda adaptuotis pabėgėlių vaikams, yra aukštos kvalifikacijos specialistas, bei argumentai dėl darbdavio padaryto administracinio nusižengimo aplinkybių. Sprendime yra teisingai taikoma imperatyvi Įstatymo norma. Departamentas, priimdamas Sprendimą, veikė savo įgaliojimų ribose, be to, pareiškėjui taikomi teisių apribojimai atitinka siekiamus teisėtus tikslus, o taikomos priemonės yra proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nenustatyta, todėl Departamento priimtas Sprendimas yra proporcingas ir adekvatus.

15.  Teismas, apžvelgęs iš gero administravimo principo kylančius reikalavimus, pakartojo, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata yra imperatyvi ir nėra jokių alternatyvių sprendimų, kurių pagrindu būtų galima netaikyti atsakomybės. Tokia tvarka taikoma visiems užsieniečiams, prašantiems leidimo laikinai gyventi, todėl, suteikus pareiškėjui kitokias sąlygas nei numatyta Įstatyme (atsiradus pagrindui panaikinti leidimą laikinai gyventi), atsakovas paneigtų įstatymuose nustatytus reikalavimus ir viršytų savo kompetencijos ribas.

16.  Teismas padarė išvadą, kad Departamentas tinkamai įvertino ginčo situaciją ir priėmė pagrįstą bei teisėtą Sprendimą. Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame teisingai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertintos, teisės normos pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjui taikoma poveikio priemonė yra motyvuota. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą dėl pareiškėjo nurodytų argumentų. Kadangi pareiškėjo skundas yra atmestinas, atitinkamai netenkintinas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

17.  Pareiškėjas I. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

18.  Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl formalios atsakovo teisės taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatas, tačiau jis nesutinka su teismo pozicija, kad minėta teisės norma yra imperatyvi. Teigia, kad teismas nepagrįstai nepasisakė dėl skunde akcentuoto Aprašo 130 punkto, iš kurio nuostatų galima spręsti, jog Departamentas nepriima automatinio sprendimo, o alternatyva leidimo panaikinimui egzistuoja. Aprašo 130 punkte nurodyta, kad Departamentas „išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus“. Taigi, Departamentas turi išnagrinėti ne tik Valstybinės darbo inspekcijos pateiktus dokumentus, bet ir įvertinti nustatytus faktus. Nei Įstatymas, nei Aprašas neįpareigoja atsakovo panaikinti leidimą laikinai gyventi, jei gautas dokumentas iš Valstybinės darbo inspekcijos, kuriuo nustatytas atitinkamas darbdavio padarytas pažeidimas. Pareiškėjo įsitikinimu, šioje situacijoje turi būti apsvarstyti jo skunde išdėstyti argumentai, o sprendimas turi būti priimtas įvertintus aplinkybių visumą ir vadovaujantis bendraisiais teisės principais, įskaitant gero administravimo principą bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus proporcingumo ir objektyvumo principus. Pareiškėjas pakartoja, kad neteisinga ir nesąžininga automatiškai bausti užsienietį dėl darbdavio padaryto administracinio pažeidimo, o Sprendimas, priimtas neatsižvelgiant į konkrečios situacijos specifiką, yra formalus.

19.  Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

20.  Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus. Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta imperatyvi teisės norma, o Aprašo 130 punktas tik įpareigoja Departamentą, prieš priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertinti reikšmingas faktines aplinkybes, pavyzdžiui, tai, ar užsieniečiui skirta nuobauda nebuvo panaikinta. Departamentas neprivalėjo ir negalėjo vertinti Bendrovės padaryto pažeidimo aplinkybių, nes tai nepriskirtina jo kompetencijai. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas yra įsidarbinęs pas naują darbdavį ir 2022 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo skubos tvarka, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog dėl Sprendimo priėmimo pareiškėjui kils neproporcingai didelės neigiamos pasekmės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

1.  Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 22S71953, kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

2.  Pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu I. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad Departamentas, nustatęs pareiškėjo darbdavio nelegalaus darbo faktą, turėjo teisę, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl nėra jokio pagrindo panaikinti atsakovo priimtą Sprendimą.

3.  Pareiškėjas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento sprendimą, t. y. jo skundą tenkinti. Nepritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus Departamentas tinkamai įvertino ginčo situaciją ir priėmė pagrįstą bei teisėtą Sprendimą.

4.  Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21.   Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad Departamentas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes jis ketino dirbti UAB Stembridge LT, kur ir dirbo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo. Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. kovo 14 d. priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje UAB Stembridge LT direktorės A. S. atžvilgiu, nes ji pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Darbo kodekso 42 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nes savo veiksmais (neveikimu) padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas) numatytą pažeidimą. Departamentas, gavęs informacijos, kad pareiškėjo darbdavio UAB Stembridge LT vadovė buvo patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2022 m. rugpjūčio 17 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino I. B. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

22.  Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo (redakcija, galiojusi Sprendimų priėmimo metu) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis, kuriame nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Taip pat, kai darbdavio, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, priimančiosios įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimančiojo subjekto vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo buvo bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir (arba) buvo skirta administracinė nuobauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą už nelegalų darbą, ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai.

23.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darbas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., 2019 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2629-1062/2020 ir kt.).

24.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos teisės normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021; kt.). Taigi šiuo aspektu nepagrįsti pareiškėjo skundo  argumentai, kad tai, jog jo darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjo išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui.

25.  Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

26.  Taigi, Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB Stembridge LT direktorei yra paskirta administracinė nuobauda už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

27.  I. B. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepasisakė dėl skunde pateiktos nuorodos į poįstatyminį teisės aktą, kuriuo rėmėsi ir Migracijos departamentas priimdamas ginčo Sprendimą. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Tai procedūrinė norma, apibrėžianti sprendimo turinį ir nustatanti, kokius sprendimus gali priimti viešojo administravimo subjektas, užbaigdamas administracinę procedūrą. Galiojančio teisinio reguliavimo ir faktinių aplinkybių kontekste priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas, t. y. nagrinėjamu atveju pagrindo alternatyvaus sprendimo priėmimui (nepanaikinti leidimo laikinai gyventi) nėra.

28.  Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo argumentai, jog sprendimas turi būti priimtas įvertintus aplinkybių visumą ir vadovaujantis bendraisiais teisės principais, įskaitant gero administravimo principą bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus proporcingumo ir objektyvumo principus, yra deklaratyvaus pobūdžio. Jokių minėtų principų pažeidimų nenustatyta.

29.  I. B. prašo priteisti iš atsakovo jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis procesinis sprendimas iš esmės priimtas ne pareiškėjo naudai, tai jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

30.  Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. B. (I. B.) apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė