2K-163-813/2025

Baudžiamoji byla Nr. 2K-163-813/2025 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35502-2022-4 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.29.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 8 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Arūno Budrio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 26 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 6 d. nutarties. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 26 d. nuosprendžiu T. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 6 d. nutartimi, nustačius, kad nepakanka duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti kategorišką išvadą, jog įrašą „E. D.“ atliko ir E. D. vardu žemės sklypo panaudos sutartyje pasirašė pats T. L., pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 26 d. nuosprendis: pašalintas vienas iš alternatyviųjų inkriminuotos veikos požymių – netikro dokumento pagaminimas, nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), perkvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1.    T. L., apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2020 metais tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku pagamintą netikrą dokumentą – 2020 m. rugsėjo 1 d. žemės sklypo dalies panaudos sutartį, kurioje nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad V. N. ir E. D. (vadinami savininku) susitarė su MB „D“, atstovaujama direktoriaus T. L. (vadinamu naudotoju), suteikti neterminuotai, bet ne trumpesniam nei vienerių metų terminui, t. y. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d., naudotojui dalį žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendras plotas 40 a, pastato (parduotuvės-žuvies rūkyklos) statyboms ir tolesnei naudotojo komercinei veiklai, kuriame rankraštinį įrašą „E. D.“ grafoje „Savininkas“ parašė ir už E. D. pasirašė tyrimo nenustatytas asmuo, – siekdamas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridinį faktą, 2020 m. rugsėjo 24 d. apie 12.00 val. pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus padaliniui, esančiam Lvivo g. 25-101, Vilniuje, ir taip panaudojo šį žinomai suklastotą dokumentą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2.   Nuteistojo T. L. gynėjas advokatas O. Martinkus kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas priėmė netinkamos procesinės formos sprendimą (priėmė nutartį, nors turėjo priimti naują nuosprendį, nurodydamas, kad nuteistasis T. L. yra išteisinamas dėl dokumento suklastojimo. Šis pažeidimas laikytinas esminiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog kaltinamasis pagamino netikrą dokumentą, o tai reiškia, kad buvo pakeistas kaltinimas ir veikos faktinės aplinkybės. Taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti ne nutartį, o naują nuosprendį, kuriuo panaikinama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl T. L. pripažinimo kaltu dėl dokumento suklastojimo, ir turėjo būti priimtas naujas nuosprendis, kuriuo T. L. pagal šį kaltinimą išteisinamas. Be to, išteisinus T. L. dėl dokumento suklastojimo, esmingai pasikeitė šio dokumento panaudojimo neteisėtumo įrodinėjimas, nes jei asmuo pats dokumentą suklastojo, tai akivaizdu, kad, jį panaudodamas, jis žino, jog panaudoja žinomai neteisėtai pagamintą dokumentą. Tuo tarpu jeigu asmuo dokumento nesuklastojo, bet jį panaudojo, tai būtina surinkti įrodymus, kurie neabejotinai pagrįstų jo suvokimą, jog jis panaudoja žinomai suklastotą dokumentą. Tačiau teismai neginčijamų įrodymų nesurinko, savo sprendimus grindė prielaidomis.

2.2. Iš apeliacinės instancijos teismo rezoliucinės dalies nėra aišku, pagal kokią BK 300 straipsnio 1 dalies redakciją kvalifikuota T. L. padaryta nusikalstama veika. Tokia teismų praktika ydinga, nes nuo baudžiamojo įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo BK 300 straipsnis buvo keistas, t. y. 2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija (įsigaliojusi 2006 m. vasario 11 d.) pakeista 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija (įsigaliojusi 2025 m. vasario 1 d.).

2.3. Išteisinus T. L. dėl dokumento suklastojimo, jo veikos kvalifikacija pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (žinomai suklastoto dokumento panaudojimas) tapo negalima. Teismas nepagrindė, kuo remdamasis darė išvadą, kad T. L. žinojo, jog panaudoja suklastotą dokumentą, o prielaidomis grįsti nuosprendžio negalima, vien tik asmens suinteresuotumo suklastoti dokumentą nepakanka. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs T. L. kaltu dėl žinomai suklastoto dokumento panaudojimo, neįvardijo, kaip jis sužinojo, kad šis dokumentas yra suklastotas. Taigi, nenustačius nei paties netikro dokumento pagaminimo aplinkybių, nei aplinkybių, kuriomis kaltinamasis sužinojo apie tai, kad dokumentas yra netikras (suklastotas), nėra pagrindo konstatuoti, kad yra įrodyta, jog nuteistasis žinojo apie dokumento suklastojimą.

2.4. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad neginčijamai nustatyta, jog panaudos sutartyje už E. D. pasirašė ne V. N., bet ši išvada prieštarauja byloje esančiai trečiojo rašysenos eksperto – A. Balsio gynybos iniciatyva atliktai ir pateiktai specialisto išvadai, kuri pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta tinkamu įrodymu. Pažymėtina, kad pats V. N. neginčijo savo parašo panaudos sutartyje bei paties susitarimo su T. L. buvimo, taip pat nurodė, kad yra gavęs tam tikrą finansinę naudą už leidimą MB „D“ naudotis jam priklausančia žemės sklypo dalimi. Taigi nėra pagrindo teigti, kad ir pats V. N. nebuvo suinteresuotas sutarties sudarymu ar (ir) panaudojimu. Taip pat paminėtina, kad galimybę suklastoti šią sutartį turėjo ir pats V. N., nes jam buvo žinomi E. D. duomenys, be to, pas jį buvo rastas likęs nepasirašytas panaudos sutarties egzempliorius. Byloje buvo atliktos trys grafologinės ekspertizės ir visos jos buvo pripažintos tinkamais bei leistinais įrodymais, nė viena iš šių ekspertizių nebuvo nuginčyta. Todėl teismo procesiniuose sprendimuose padaryta kategoriška išvada, kad V. N. nepasirašė už E. D., yra negalima, o konstatavus, kad nėra nustatyta, kas pasirašė už E. D., t. y. pagamino netikrą dokumentą, ir kokiomis aplinkybėmis tai buvo padaryta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad kaltinamasis T. L. panaudojo žinomai suklastotą dokumentą.

2.5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 41 straipsnio 2 dalį, BK 54 straipsnio 2 dalį, nes, pašalinęs iš kaltinimo T. L. inkriminuotą vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų alternatyviųjų požymių, nesumažino paskirtos bausmės (baudos).

3.   Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas (Sergejus Bekiš) atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

3.1. Teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir remdamasis kokiais įrodymais jis padarė išvadą, jog nuteistasis kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje įrodymų tyrimą, pakankamai aiškiai ir įtikinamai motyvavo, kodėl net padaręs išvadą, jog bylos duomenų visuma nėra pakankama nuteistojo kaltei dėl netikro dokumento pagaminimo, jam pasirašius E. D. vardu, pagrįsti, padarė išvadą, kad nuteistasis pagrįstai nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl žinomai suklastoto dokumento panaudojimo. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo parodymus ir apeliacinio skundo teiginius apie V. N. suinteresuotumą klastoti E. D. parašą argumentuotai įvertino kaip prieštaraujančius byloje esantiems įrodymams. Teismas nurodė, kad, kaip matyti iš paties V. N. parodymų, taip pat nukentėjusiosios E. D., liudytojos G. N., bendravusių su V. N., parodymų, V. N. rašto VĮ Registrų centrui, V. N. vertino nuteistojo veiksmus žemės sklype kaip savavaliavimą, jiems nepritarė ir nesutiko, apie tai informavo tiek artimuosius, tiek oficialiai pranešė VĮ Registrų centrui, taigi pagrindo tokiai nuteistojo veiklai teikti priemones – klastoti dokumentą – V. N. neturėjo. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos faktines aplinkybes ir joje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad būtent nuteistasis buvo suinteresuotas žemės sklypo panaudos sutarties sudarymu ir jos įregistravimu net ir be antrojo savininko sutikimo ir, norėdamas vykdyti komercinę veiklą V. N. ir E. D. priklausančiame sklype, susidūręs su kliūtimi, t. y. antrojo savininko buvimu, užuot su juo susisiekęs, ėmėsi neteisėtų veiksmų – panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, kuriame tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis buvo pasirašyta E. D. vardu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šią išvadą pagrindžia ir netiesioginiai įrodymai – duomenys apie vėlesnius nuteistojo veiksmus, siekiant įregistruoti pakeitimus sklypo kadastro duomenų byloje, ir nors nuteistasis nebuvo kaltinamas žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto suklastojimu ar panaudojimu (byloje nėra šio dokumento originalo), byloje esančių įrodymų visuma pirmosios instancijos teismui leido padaryti teisingą išvadą, kad nuteistasis, siekdamas vykdyti veiklą V. N. ir E. D. priklausančiame žemės sklype, panaudojo žinomai suklastotą dokumentą. Todėl, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo patikrinęs baudžiamosios bylos duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad būtent nuteistasis turėjo tikslą ir motyvą atlikti nusikalstamus veiksmus, disponuoti žinomai suklastotu dokumentu, siekdamas vykdyti komercinę veiklą V. N. ir E. D. priklausančiame sklype. Taigi, vertinant įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

3.2. Taip pat nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti nuosprendį, o ne nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bylos duomenų visuma patvirtina nuteistajam pateikto kaltinimo dalį dėl žinomai suklastoto dokumento panaudojimo, tačiau įrodymų dėl paties dokumento nuteistojo pagaminimo nepakanka, ir iš esmės pašalinęs iš kaltinimo ir pirmosios instancijos teismo nustatomosios dalies pastarąjį šio straipsnio 1 dalyje nurodytą alternatyvų veiksmą, pagrįstai priėmė nutartį dėl šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies pakeitimo, nes ši išvada įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 300 straipsnio 1 dalį neturėjo.

3.3. Dėl kasacinio skundo argumento, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies neaišku, pagal kokią BK 300 straipsnio 1 dalies redakciją yra kvalifikuota nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika, pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra priimta 2025 m. kovo 6 d., todėl, teismui nenurodžius straipsnio redakcijos, taikytina būtent procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusi BK 300 straipsnio 1 dalies redakcija, tai akivaizdžiai patvirtina ir teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje išsamiai išdėstyti argumentai dėl bausmę švelninančio įstatymo taikymo.

3.4. Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio nuostatų ir, spręsdamas klausimą dėl nuteistajam skirtinos bausmės, jis atsižvelgė į įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas šio straipsnio 2 dalyje nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai įvertino baudžiamosios bylos duomenis, reikšmingus bausmei individualizuoti, ir savo nutartyje pagrįstai nurodė, kad, net iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes (dalį jų pašalinus), nagrinėjamos nusikalstamos veikos – disponavimo suklastotu dokumentu – pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, nepasikeitė tiek, kad sudarytų pagrindą švelninti nuteistajam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės rūšį ar mažinti jos dydį, o nuteistajam paskirta bausmė (100 MGL bauda) nėra per griežta ir teisingumo principo reikalavimų nepažeidžia.

4.   Nukentėjusiosios E. D. atstovas advokatas Audrius Leonavičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti nukentėjusiajai išlaidų, patirtų už atstovavimą kasacinės instancijos teisme, atlyginimą (150 Eur). Nukentėjusiosios atstovas atsiliepime nurodo:

4.1. Teismai išsamiai argumentavo, kodėl ir remdamiesi kokiais įrodymais jie padarė išvadą, jog nuteistasis T. L. kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs šioje byloje įrodymų tyrimą, paskyręs kompleksinę rašysenos ekspertizę ir gavęs rašysenos ekspertų išvadas, pakankamai aiškiai ir įtikinamai motyvavo, kodėl bylos duomenų visuma nėra pakankama nuteistojo kaltei dėl netikro dokumento pagaminimo, jam pasirašius E. D. vardu, pagrįsti, tačiau padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė T. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl žinomai suklastoto dokumento panaudojimo, t. y. kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius – kad nuteistasis suvokė panaudojantis suklastotą dokumentą ir norėjo taip elgtis. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo suvokimą, jog jis žinojo apie suklastotą dokumentą (žemės sklypo dalies panaudos sutartį), pagrįstai motyvavo tuo, kad, be kaltinamojo, niekas kitas nebuvo suinteresuotas klastoti minėtą dokumentą. Nuteistojo T. L. gynybinė versija, jog dokumentas galėjo būti suklastotas su V. N. žinia ar šio asmens iniciatyva, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme ištirtais įrodymais buvo paneigta. Abiejų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad būtent nuteistasis T. L. buvo suinteresuotas žemės sklypo panaudos sutarties sudarymu ir jos įregistravimu net ir be antrojo savininko sutikimo ir, norėdamas vykdyti komercinę veiklą V. N. ir E. D. priklausančiame sklype, susidūręs su kliūtimi – antrojo savininko buvimu, užuot su juo susisiekęs, ėmėsi neteisėtų veiksmų – panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, kuriame buvo pasirašyta E. D. vardu. Šią išvadą pagrindžia ir netiesioginiai įrodymai – duomenys apie vėlesnius nuteistojo veiksmus, siekiant įregistruoti pakeitimus sklypo kadastro duomenų byloje, ir nors nuteistasis nebuvo kaltinamas žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto suklastojimu ar panaudojimu (byloje nėra šio dokumento originalo), vis dėlto byloje esančių įrodymų visuma pirmosios instancijos teismui leido padaryti teisingą išvadą, kad nuteistasis, siekdamas vykdyti veiklą V. N. ir E. D. priklausančiame žemės sklype, panaudojo žinomai suklastotą dokumentą. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą T. L. kaltei pagrįsti savo sprendimu patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje teismas tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas.

4.2. Pirmosios instancijos teismas T. L. nuteisė ne dėl dviejų, o dėl vienos nusikalstamos veikos, o apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą, papildomai surinkęs šioje byloje duomenis apie dokumento suklastojimą, priimta skundžiama nutartimi iš esmės dėl nuteistojo veiksmų patvirtino tą patį nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, faktą, tik siauresne apimtimi, t. y. vieną iš alternatyvių veiksmų – netikro dokumento pagaminimą – iš kaltinimo pašalino, tačiau kitą alternatyvų veiksmą – žinomai suklastoto dokumento panaudojimą – paliko. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priėmė nutartį dėl šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies pakeitimo, nes ši išvada įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturėjo, kadangi minėto straipsnio dispozicija ir joje nurodyti objektyvieji požymiai apibrėžti kaip nusikaltimo sudėtis su alternatyviais veiksmais ir bent vieno iš jų įvykdymo pakanka kaltininko veikai pagal minėto straipsnio 1 dalį kvalifikuoti.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė 2025 m. kovo 6 d., todėl, teismui savo sprendime nenurodžius BK 300 straipsnio 1 dalies redakcijos, taikytina būtent procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusi straipsnio redakcija, tai patvirtina ir teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje išsamiai išdėstyti argumentai dėl bausmę švelninančio įstatymo (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija) taikymo.

4.4. Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl bausmės dydžio. Susiaurindamas kaltinimą, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio nuostatų ir, spręsdamas klausimą dėl nuteistajam skirtinos bausmės, atsižvelgė į įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir kitas šio straipsnio 2 dalyje nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai įvertino baudžiamosios bylos duomenis, reikšmingus bausmei individualizuoti, ir savo nutartyje pagrįstai nurodė, kad, net iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes (dalį jų pašalinus), nagrinėjamos nusikalstamos veikos pavojingumas nepasikeitė tiek, kad sudarytų pagrindą švelninti nuteistajam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės rūšį ar mažinti jos dydį, o nuteistajam paskirta bausmė (100 MGL dydžio bauda) nėra per griežta ir teisingumo principo reikalavimų nepažeidžia.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.   Nuteistojo T. L. gynėjo advokato O. Martinkaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

6.   Kasaciniame skunde teigiama, kad T. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes, apeliacinės instancijos teismui iš kaltinimo pašalinus dokumento suklastojimo požymį, likęs kitas alternatyvus BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytas ir T. L. inkriminuotas veikos objektyvusis požymis – žinomai suklastoto dokumento panaudojimas – grindžiamas tik prielaidomis, nuteistasis nežinojo, jog panaudoja būtent suklastotą dokumentą, todėl jo veikoje nėra tyčios. Teisėjų kolegija minėtiems argumentams nepritaria.

7.   BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Šios veikos objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. Šiuo aspektu svarbu tai, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012, 2K-277-697/2015, 2K-83-648/2020 ir kt.).

8.   Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas iš nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių pašalino dokumento (panaudos sutarties) suklastojimo požymį, tačiau dėl kito požymio – žinomai netikro dokumento panaudojimo – abiejų instancijų teismai priėmė bendrą sprendimą ir pripažino šią veiką, kurios aplinkybės nurodytos šios nutarties 1 punkte, įrodyta.

9.   Kaip jau minėta, BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už alternatyvių veikų padarymą, kiekviena iš šiame straipsnyje išdėstytų veikų sudaro atskirą savarankišką nusikalstamos veikos sudėtį, kuri turi būti įrodinėjama atskirai. Vien tai, kad nepasitvirtina kaltinimas dėl dokumento suklastojimo, savaime nereiškia, kad asmuo negali atsakyti už žinomai suklastoto dokumento panaudojimą. Įrodinėjant pastarąją veiką – žinomai suklastoto dokumento panaudojimą, svarbu įrodymais pagrįsti kaltininko tiesioginę tyčią, o būtent tai, kad jis suvokia, jog panaudoja suklastotą dokumentą, ir nori taip veikti.

10. Nustatant kaltės formą, būtina išsiaiškinti visas aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir iš kaltininko elgesio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors motyvas ir tikslas nėra privalomi nusikaltimo, nustatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, jie gali būti svarbūs sprendžiant apie asmens kaltę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2011, 2K-81-648/2018).

11. Kasatorius savaip, palankiai sau interpretuoja bylos aplinkybes bei įrodymus, kuriais rėmėsi teismai, teigdamas, jog nustatytas jo suinteresuotumas, kad būtų suklastota panaudos sutartis, padirbant nukentėjusiosios E. D. parašą, tėra prielaida, tiesiogiai nepatvirtinanti veikos padarymo. Šią nuteistojo versiją teismai argumentuotai paneigė.

12. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad T. L. žinojo, jog VĮ Registrų centrui pateikia suklastotą panaudos sutartį, t. y. veikė tiesiogine tyčia (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 16–17 lapai, apeliacinės instancijos teismo nutarties 18–19 punktai). Įvertinę byloje surinktus įrodymus, žemesnieji teismai nustatė, kad būtent nuteistasis T. L. turėjo suinteresuotumą sudaryti panaudos sutartį ir jos pagrindu žemės sklype vykdyti savo įmonės veiklą, t. y. pastatyti parduotuvę-žuvies rūkyklą. Tiek pats nuteistasis T. L., tiek liudytojas R. L. (jo tėvas), taip pat ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas V. N. (vienas iš sklypo savininkų, kuris teisme neapklaustas dėl jo mirties) patvirtino, kad T. L. ieškojo savo veiklai tinkamo sklypo, taigi pradėjo bendrauti su V. N.; 2020 m. buvo sudaryta pirmoji panaudos sutartis, ją pasirašė nuteistasis ir liudytojas V. N., pradėti parduotuvės-žuvies rūkyklos statybos darbai, todėl nuteistajam reikėjo įregistruoti pasirašytą panaudos sutartį VĮ Registrų centre; to padaryti nepavyko, nes VĮ Registrų centre paaiškėjo, jog yra daugiau sklypo savininkų (ne tik V. N., bet ir E. D.); nuteistasis apie tai informavo V. N., o šis elektroniniu paštu persiuntė nuteistajam VĮ Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro 2000 m. gegužės 29 d. pažymėjimą su duomenimis apie žemės sklypo su statiniais savininkus. Gavus kitos sklypo savininkės ir nukentėjusiosios E. D. (kuri apie rengiamą panaudos sutartį ir sklype ketinamą vykdyti veiklą nieko nežinojo) duomenis, buvo parengtas antrasis panaudos sutarties projektas, šis ir buvo įregistruotas VĮ Registrų centre.

13. Nuteistojo tyčią panaudoti žinomai suklastotą dokumentą patvirtina ir tai, kad jis, kai buvo sudaryta panaudos sutartis, siekė įregistruoti pastatytą pastatą, kad žuvies rūkykloje-parduotuvėje galėtų prekiauti alkoholiu. Liudytojui V. N. nesutikus teikti prašymo dėl pastato įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, tarp jo ir nuteistojo kilo konfliktas; dėl to liudytojas V. N. VĮ Registrų centrui pateikė 2021 m. vasario 15 d. prašymą, kuriame nurodė, kad nuteistasis be žemės sklypo savininkų žinios VĮ Registrų centrui 2021 m. vasario 10 ir 11 d. pateikė prašymus registruoti tame sklype pastatytą naują pastatą; kad savininkai nesutinka, kad būtų daromi pakeitimai sklypo kadastro duomenų byloje ir registruojamas naujas nekilnojamasis turtas. Taigi tik nuteistasis turėjo motyvą sudaryti panaudos sutartį (net ir be vieno iš savininkų sutikimo), nes siekė kuo greičiau pradėti verslą šioje vietoje. Būtent tokią išvadą padarė abiejų instancijų teismai, bylos duomenis susieję į vientisą įrodinėjimo grandinę, o nuteistojo teiginiai apie tyčios nebuvimą šios išvados nepaneigia.

14. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, jog subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimais apie jo suvokimą darant veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje teismai teisingai vertino įrodymus ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. konstatavo, kad T. L. veikoje dėl žinomai suklastotos panaudos sutarties panaudojimo yra visi objektyvieji ir subjektyvieji jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai: jis suvokė, kad teikia VĮ Registrų centrui suklastotą panaudos sutartį, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nepritarti tokioms teismų išvadoms nėra teisinio pagrindo.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, žemesnės instancijos teismai T. L. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

16. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė bausmių skyrimo nuostatas, nes, pašalinęs T. L. inkriminuotą vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų alternatyviųjų požymių (netikro dokumento pagaminimą), nesumažino paskirtos bausmės (baudos). Teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.

17. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, jog teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Todėl bausmės švelnumo ar griežtumo klausimas, atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-2-693/2019, 2K-72-489/2020, 2K-147-489/2021, 2K-144-942/2021, 2K-179-942/2021 ir kt.).

18. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-118/2011, 2K-369-942/2015, 2K-122-976/2021 ir kt.). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę, – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma pasireiškia tuo, kad teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, 2K-99-511/2018).

19. BPK 328 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu neteisingai paskirta bausmė. Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau pagal savo rūšį ar dydį yra aiškiai per švelni ar per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, 2K-122-976/2021, 2K-7-719/2021 ir kt.).

20. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, jog nuteistasis apeliaciniu skundu prašė priimti išteisinamąjį nuosprendį, taip pat patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Teismas pažymėjo, kad dėl likusios pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos (žinomai suklastoto dokumento panaudojimo) nuteistajam pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda nėra per griežta. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas, skirdamas tokio dydžio baudą, atsižvelgė į visas svarbias BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (nuteistasis padarė vieną tyčinį nesunkų baigtą nusikaltimą, siekdamas neteisėtai naudotis nukentėjusiajai E. D. priklausančio žemės sklypo dalimi ir vykdydamas komercinę veiklą, šiuo sklypu naudojosi daugiau kaip trejus metus, nukentėjusiajai atlygio nemokėjo), į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, taip pat į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis (jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, išsilavinęs ir kt.) bei tai, kad nors savo kaltės nepripažino, žalą nukentėjusiajai sutiko atlyginti. Taip pat, nustatydamas bausmės dydį, teismas įvertino ir nukentėjusiosios elgesį, t. y. kad ji aktyviai nesidomėjo, kaip naudojama bei valdoma jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalis.

21. Kasacinės instancijos teismas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi teisinio pagrindo nesutikti. Aplinkybių, dėl kurių minėtos bausmės paskyrimą būtų galima pripažinti neatitinkančiu bausmės paskirties ar pažeidžiančiu bausmės skyrimo taisykles, nenustatyta.

22. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl neteisingos bausmės paskyrimo nuteistajam yra nepagrįsti, jais remiantis naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Dėl naujo baudžiamojo įstatymo taikymo

23. Kasaciniame skunde nurodoma, jog iš apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies nėra aišku, pagal kokią BK 300 straipsnio 1 dalies redakciją kvalifikuota T. L. padaryta nusikalstama veika.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu galiojo 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymu pakeista BK 300 straipsnio 1 dalies redakcija, kurioje sušvelninta nesunkaus nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sankcija, t. y. veikos baudžiamumas buvo papildytas naujomis alternatyviomis bausmėmis – viešaisiais darbais ir laisvės apribojimu (iki tol galiojusioje BK 300 straipsnio 1 dalies redakcijoje šio nusikaltimo sankcijoje buvo nustatyta bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų).

25. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį, bausmę švelninantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Tais atvejais, kai teismo sprendimas priimamas įsigaliojus naujam baudžiamajam įstatymui, kuris yra bausmę švelninantis, taikomos šio įstatymo nuostatos, o teismo baigiamajame procesiniame dokumente paprastai nenurodoma taikyta paskutinė baudžiamojo įstatymo redakcija.

26. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, nuteistojo veiką perkvalifikavo pagal galiojančio BK 300 straipsnio 1 dalį ir nurodė, jog paskirta bausmė – 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda yra ne per griežta, teisingumo principo nepažeidžia, todėl paliekama nepakeista. Esant šioms aplinkybėms, laikytina, kad T. L. veika kvalifikuota pagal švelnesnę BK 300 straipsnio 1 dalies redakciją, t. y. 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2025 m. vasario 1 d.

Dėl apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo formos (BPK 326 straipsnis)

27. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė netinkamos procesinės formos sprendimą – nutartį, nors turėjo priimti naują nuosprendį, nurodydamas, kad nuteistasis T. L. yra išteisinamas dėl dokumento suklastojimo. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.

28. BPK 326 straipsnis nustato apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšis, priklausomai nuo to, dėl kokio teismo priimto procesinio dokumento – nuosprendžio ar nutarties – byla buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. BPK reglamentuoja, kokiais atvejais teismas, išnagrinėjęs bylą dėl apskųsto nuosprendžio, gali priimti nutartį ar nuosprendį (BPK 326 straipsnio 1, 2 dalys)

29. BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį pakeisti nuosprendį BPK 328 straipsnio 3 ir 4 punktuose nustatytais pagrindais, t. y. kai nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių arba netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai.

30. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitiko bylos aplinkybių, t. y. teismas nustatė, kad nepakanka duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti kategorišką išvadą, jog įrašą „E. D.“ atliko ir E. D. vardu žemės sklypo panaudos sutartyje pasirašė T. L., todėl pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės keistinos nustatant, kad T. L. tik panaudojo žinomai suklastotą dokumentą.

31. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas T. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį neišteisino, o tik susiaurino kaltinimo apimtį: vietoj jam inkriminuotų dviejų alternatyvių BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų veikos objektyviųjų požymių – netikro dokumento pagaminimo ir žinomai suklastoto dokumento panaudojimo – paliko tik pastarąjį. Nepasitvirtinus kaltinimui, kad T. L. pagamino netikrą dokumentą, tačiau esant įrodyta, jog T. L. panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, pagrįstai nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas byloje nutartį, BPK nuostatų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšis, nepažeidė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. L. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                  Artūras Ridikas

Albinas Antanaitis

Arūnas Budrys