eA-2192-968/2022

Administracinė byla Nr. eA-2192-968/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03312-2021-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1, 8.4, 8.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Driuko, Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. C., S. K., M. T., V. H., S. M., V. R., V. S., O. S., D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. C., S. K., M. T., V. H., S. M., V. R., V. S., O. S., D. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Vymoksta“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

1. Pareiškėjai V. C., S. K., M. T., V. H., S. M., V. R., V. S., O. S., D. B. (toliau – visi kartu ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimus Nr. 21S23328, Nr. 21S23195, Nr. 21S23324, Nr. 21S23188, Nr. 21S23201, Nr. 21S23180, Nr. 21S23205, Nr. 21S23197, Nr. 21S23317 (toliau – ir Sprendimai, ginčijami sprendimai) dėl pareiškėjams išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Departamentas priėmė sprendimus panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu a) papunkčiu, kuris numato, kad leidimas laikinai gyventi (toliau – ir LLG) užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktus, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

2.2. Kauno apygardos teismas (toliau – ir KAT), išnagrinėjęs darbdavio atstovo apeliacinį skundą, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vymoksta“ direktoriui G. S. 2021 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AN2-494-594/2021 (toliau – ir KAT 2021 m. rugpjūčio 5 d. nutartis) pritaikė simbolinę 100 Eur baudą už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje numatytą nelegalaus darbo nusižengimą. Minimali bauda pagal šį ANK straipsnį – 1 000 Eur, todėl pareiškėjai manė, kad faktiškai G. S. paskirta 100 Eur bauda iš tiesų simbolinė, o jo padarytas nusižengimas – mažareikšmis. Priimdamas šį nutarimą, KAT pažymėjo, kad užsieniečių įdarbinimo teisinis reglamentavimas yra itin sudėtingas, atsakomybėn patrauktas asmuo neturėjo jokių piktavališkų ar savanaudiškų ketinimų, buvo mokami mokesčiai, apie įdarbintą asmenį (tas asmuo nėra vienas iš pareiškėjų) informuotos visos reikalingos institucijos, t. y. įdarbinimo faktas buvo tinkamai išviešintas ir apmokėtas bei apmokestintas galiojančiuose įstatymuose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai ir į visą eilę kitų atsakomybėn traukiamam asmeniui palankių argumentų, teismas skyrė G. S. dešimt kartų mažesnę, nei minimali, baudą ir Valstybinė darbo inspekcija (toliau – ir VDI) šio teismo sprendimo kasacine tvarka neskundė.

2.3. Paskirtą 100 Eur baudą G. S. sumokėjo 2021 m. rugpjūčio 11 d. Atitinkamai, sprendimai šiuo pagrindu dėl LLG panaikinimo pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu (2020 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1V-195 redakcija) patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 130 punktą, turėjo būti priimti per 14 kalendorinių dienų, t. y. vėliausiai 2021 m. rugpjūčio 25 d., tačiau buvo priimti ne anksčiau kaip 2021 m. rugsėjo 16 d., ženkliai praleidus Apraše nustatytą terminą, ir tai yra vienas iš pagrindų, kuriuo prašoma panaikinti skundžiamus sprendimus. Pareiškėjai nesutinka, kad minėtas terminas yra procedūrinis, kadangi galiojantys teisės aktai nenumato minėto termino atnaujinimo, be to asmenys teisėtai gali turėti lūkesčius, kad jei institucija per nustatytą laiką nepriima administracinių sprendimų, jie nebus priimti ir ateityje. Teisinio stabilumo, teisėtų lūkesčių principai šiuo atveju negali būti neigiami taip, kad institucijoms būtų suteikta teisė bet kada, neatsižvelgiant į teisės aktuose numatytus terminus, be jokių jų praleidimo pasekmių, savo nuožiūra ir sau patogiu metu priimti sprendimus ir reikalauti jų vykdymo.

2.4. Atsižvelgiant į nediskriminavimo ir lygybės principus, Įstatymo nuostatos neturėtų būti aiškinamos taip, kad darbdaviui pritaikius administracinę atsakomybę už nelegalų darbą, niekaip nesusijusį su kitais įmonėje dirbančiais darbuotojais, LLG turi būti panaikinami visiems tuo metu įmonėje dirbantiems užsieniečiams. Tokiu atveju darbuotojai diskriminuojami dėl jų kilmės ir pilietybės, kadangi tuo pat metu, ir esant toms pačioms aplinkybėms, įmonėje dirbantys Lietuvos piliečių ir kitų užsieniečių interesai nėra pažeidžiami ir nei darbdaviui, nei darbuotojams nesudaromos kliūtys toliau vykdyti sudarytas darbo sutartis, ir pažeidžiamas vienas iš pamatinių darbo teisės principų – darbo teisės subjektų lygybės principas (žr. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 str.) ir įvairiuose teisės aktuose numatytas pamatinis nediskriminavimo principas. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad jei pareiškėjai būtų atvykę įsidarbinti ne turėdami LLG, tačiau nacionalines vizas ar biometrinius pasus, darbdaviui pritaikius administracinę atsakomybę pagal ANK 95 straipsnį, nei nacionalinės vizos, nei biometriniai pasai, kurių turėtojams taikomas bevizis režimas, neturėtų būti panaikinami, nes analogiško pagrindo, kaip LLG atveju, Įstatymo 19 straipsnis, reglamentuojantis nacionalinių vizų panaikinimo pagrindus, nenumato.

2.5. Kyla klausimas, ar minėtoji Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a) papunkčio nuostata, kurios pagrindu panaikinti darbuotojams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, kurių pagrindu pareiškėjai buvo įdarbinti UAB „Vymoksta“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui, kadangi pažeidžiama teisė į darbą, įgyta ir įgyvendinama nepažeidžiant galiojančių įstatymų ir asmenų lygybės principas.

2.6. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata negali būti aiškinama atskirtai nuo kitų teisės aktų konteksto, o šiuo atveju, pareiškėjai manė, atsižvelgtina į tai, kad ANK 95 straipsnis už nelegalaus darbo nusižengimą numato tik piniginę sankciją darbdavio atstovui. Tai, kad LLG panaikinamas užsieniečiui, kurio atžvilgiu konstatuotas nelegalaus darbo faktas, būtų suprantama, kadangi neteisėti santykiai negali tęstis ir administracinės atsakomybės pritaikymas nesukuria tokiems santykiams teisėtumo, tačiau ne teisėtai įdarbintų ir dirbančių darbuotojų atžvilgiu.

2.7. Darbdavio atstovo atveju KAT pripažino, kad užsieniečių įdarbinimo teisinis reglamentavimas neteisėtų veiksmų atlikimo laikotarpiu buvo ypač sudėtingas, bei atsižvelgė į kitas aplinkybes ir individualizavo G. S. skiriamą sankciją, skirdamas tik simbolinę baudą. Tačiau kaip šios administracinės atsakomybės taikymo pasekmė taikomas leidimų laikinai gyventi panaikinimas visiems UAB „Vymoksta“ darbuotojams, pareiškėjų vertinimu, gali būti prilyginamas papildomai sankcijai, kurios ANK nenumato. Be kita ko, LLG panaikinimas sąlygoja didelius nuostolius ne tik pareiškėjams, bet ir UAB „Vymoksta“, kuriai vienu metu tektų atleisti iš darbo didelę dalį įmonės darbuotojų, kas gali turėti ir esminės reikšmės įmonės veiklai ir įsipareigojimų vykdymui. Tokios pasekmės atsakomybėn traukiamam asmeniui ANK 95 straipsnis nenumato, todėl aiškinant ir taikant kituose teisės aktuose numatytas darbdavių ar jų atstovų patraukimo administracinėn atsakomybėn pasekmes, kyla klausimas, ar tokių pasekmių numatymas neprieštarauja teisinės valstybės principui. Šiuo atveju atsakovas privalėjo atsižvelgti tiek į veikos mažareikšmiškumą, pripažintą teismo sprendimu, tiek į atsakomybės individualizavimo principus ir nepriimti skundžiamų sprendimų.

2.8. Neginčytina, jog jų atžvilgiu nenustatytas nelegalaus darbo faktas, jie įdarbinti ir dirba teisėtai, laikosi kitų įstatymų reikalavimų, pareiškėjų atžvilgiu nėra pradėtos jokios administracinės bylos dėl nelegalaus darbo, užsieniečių pareigų pažeidimų, buvimo Lietuvoje teisėtumo ir pan. Tačiau, įsigaliojus skundžiamiems sprendimams (skundo pateikimas sustabdo sprendimų vykdymą), pareiškėjai, nors ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nebegalės jiems išduotų LLG pagrindu toliau teisėtai būti Lietuvoje ir, atitinkamai, vykdyti darbo funkcijų pagal su UAB „Vymoksta“ sudarytas darbo sutartis.

2.9. Tai, kad pareiškėjai gali kreiptis dėl kito LLG išdavimo ir įdarbinimo pas kitą darbdavį, kaip ir nurodyta skundžiamuose sprendimuose, nereiškia, kad jų teisėti interesai nepažeidžiami, kadangi neišvengiamai, jiems reiktų skirti laiko kito darbdavio paieškai, dokumentų įforminimui, tame tarpe – kito LLG ar dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvoje, gavimui ir t. t., dėl ko nukentėtų darbuotojo, neatlikusio jokių neteisėtų veiksmų, interesai.

3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. ANK nenumato simbolinės baudos ir mažareikšmio nusižengimo sąvokų. ANK 12 straipsnis numato mažai pavojingos veikos sąvoką. Minėtas straipsnis numato baigtinį sąrašą administracinių nusižengimų, kurie gali būti pripažinti mažai pavojinga veika. ANK 95 straipsnio 1 dalies numatytas nusižengimas nepatenka į sąrašą administracinių nusižengimų, kurie gali būti pripažinti mažai pavojinga veika.

3.2. Aprašo 130 punkte nustatyto 14 kalendorinių dienų termino skaičiavimo pradžia siejama su vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos. VDI 2021 m. rugsėjo 9 d. raštas Nr. SD-126-17606, kuriuo Departamentas buvo informuotas, kad UAB „Vymoksta“ direktoriui yra surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą, Departamentas gavo 2021 m. rugsėjo 9 d. Departamentas 2021 m. rugsėjo 13 d. šiuos duomenis patikrino Administracinių nusižengimų registre ir (remdamasis 2021 m. rugsėjo 13 d. administracinių nusižengimų registro išrašu) nustatė, kad G. S., būdamas UAB „Vymoksta“ direktoriumi, pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė ANK 95 straipsnio 1 dalies numatytą administracinį nusižengimą. Departamentas ginčijamus sprendimus priėmė 2021 m. rugsėjo 16 d. Minėti Departamento surinkti dokumentai (jų gavimo datos) patvirtina, kad, priimant ginčijamus sprendimus Tvarkos aprašo 130 punkto nuostatos nebuvo pažeistos.

3.3. Departamentas nesutiko su pareiškėjų skundo teiginiais, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatos prieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Įstatymo nuostatos dėl darbdavio/darbdavio vadovo baustumo už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus yra imperatyvios ir nėra nustatyta pareiga ar teisė jas įgyvendinantiems subjektams nustatyti kitokį teisinį reguliavimą ar numatyti išimtis. Tai, jog minėtą administracinį nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas UAB „Vymoksta“ direktorius, o ne pareiškėjai, kurie neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjams negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Aplinkybė, kad leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduoti teisėtai, nereiškia, kad jie turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jiems išduoti leidimai laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jų galiojimo pabaigos. Nustatytas teisinis reglamentavimas yra toks, koks yra, ir šiuo atveju aplinkybės, jog ginčijami Sprendimai, pareiškėjų nuomone, neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų, nėra pagrindas juos panaikinti. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT).

3.4. Atsakovo nuomone, pareiškėjai nepagrįstai sutapatino UAB „Vymoksta“ direktoriaus padarytą administracinį nusižengimą su migracijos teisės klausimu. Tai skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų.

3.5. Ginčijami sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams kreiptis dėl leidimų laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka (pvz., darbo pas kitą darbdavį pagrindu), jei jie atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjų V. C., S. K., M. T., V. H., S. M., V. R., V. S., O. S., D. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais duomenis teismas nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjai tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „Vymoksta“ pateikė Departamentui prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

5.2. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ir kartu pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimus išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi dvejiems metams.

5.3. Departamentas nustatė, kad G. S., būdamas UAB „Vymoksta“ direktoriumi, pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė ANK 95 straipsnio 1 dalies numatytą administracinį nusižengimą. KAT jam paskyrė 100 Eur baudą, kuri buvo sumokėta 2021 m. rugpjūčio 11 d.

5.4. Atsižvelgiant į tai, Departamentas priėmė Sprendimus, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad KAT 2021 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi UAB „Vymoksta“ direktoriui G. S. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – 100 Eur bauda, t. y. jis nubaustas už nelegalų darbą. Minėtas teismo nutarimas yra įsiteisėjęs, paskirta bauda sumokėta 2021 m. rugpjūčio 11 d.

7. Įvertinęs Įstatymo, Užimtumo įstatymo, ANK nuostatas, LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduoti teisėtai, nereiškia, kad jie turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jiems išduoti leidimai laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikinti iki jų galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų, aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne; Įstatyme nėra nustatyta jokių šių reikalavimų netaikymo išimčių, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

8. Tuo pačiu teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjai nėra padarę jokių administracinių nusižengimų, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka LVAT formuojamą praktiką. Tai, kad pareiškėjai patys neatliko neteisėtų veiksmų, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiams, bet ir juos įdarbinusiam darbdaviui. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio prasme, todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

9. Įvertinęs tai, kad pagal bylos duomenis Departamentas 2021 m. rugsėjo 9 d. gavo VDĮ raštą Nr. SD-126-17606, kuriuo buvo informuotas, kad UAB „Vymoksta“ direktoriui yra surašytas administracinio nusižengimo protokolas už nelegalų darbą, ir atsižvelgęs į tai, jog Sprendimai priimti 2021 m. rugsėjo 16 d., teismas konstatavo, kad Departamentas nepažeidė Tvarkos aprašo 130 punkto nuostatų, t. y. 14 dienų termino sprendimams priimti.

10. Atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad Departamentas, nustatęs, jog UAB „Vymoksta“ buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, bei tai, jog nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti (2021 m. rugpjūčio 11 d.), praėjo mažiau kaip vieneri metai, turėjo teisę ir pareigą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi. Departamento Sprendimai atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Iš Sprendimų turinio matyti, kad jie yra pagrįsti objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, matyti, kokias teisines pasekmes jie sukelia pareiškėjams, juose aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia.

11. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi pareiškėjų prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai.

12. Dėl pareiškėjų prašymo sustabdyti šią bylą iki (duomenys neskelbtini) karinių veiksmų (duomenys neskelbtini) teritorijoje pabaigos arba iki Departamentas atšauks savo viešą įsipareigojimą nenaikinti leidimų laikinai gyventi Lietuvoje (duomenys neskelbtini) piliečiams dėl susiklosčiusios situacijos (duomenys neskelbtini) teismas pažymėjo, jog pareiškėjai skunde nurodė, jog darbo sutartys su UAB „Vymoksta“ buvo nutrauktos, o su naujuoju darbdaviu UAB „Novobalte“ sudarytos naujos darbo sutartys, todėl šiuo metu nei vienas pareiškėjas nebedirba UAB „Vymoksta“. Iš Departamento 2022 m. vasario 24 d. rašto matyti, kad Departamentas paskelbs informaciją apie galimybę (duomenys neskelbtini) piliečiams ir jų šeimos nariams gauti nacionalines vizas ir leidimus laikinai gyventi lengvatinėmis sąlygomis. Taigi, teismo vertinimu, nėra tikslinga stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą, nes pareiškėjams kaip UAB „Novobalte“ darbuotojams bus išduoti leidimai laikinai gyventi.

III.

13. Pareiškėjai V. C., S. K., M. T., V. H., S. M., V. R., V. S., O. S., D. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Sprendimus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Skundžiamame sprendime pareiškėjų argumentas dėl darbdavio nusižengimo mažareikšmiškumo atmestas, be kita ko, dėl to, kad darbdavio vadovo G. S. veika  nepripažinta mažai pavojinga pagal ANK 12 straipsnį. Tačiau šio argumento prasmė buvo ne veiklos kvalifikavimas pagal ANK 12 straipsnį, bet bausmės, poveikio priemonės individualizavimas. Darbdavio padaryto nusižengimo pripažinimas mažai pavojinga veika šiuo atveju iš viso nėra įmanomas, nes ANK 12 straipsnyje neįtraukia ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo į galimai mažai pavojingų veikų sąrašą, todėl šis argumentas ginčo išsprendimui jokios reikšmės neturi. Pareiškėjai rėmėsi ne tuo, kad darbdavio veika galėtų būti kvalifikuojama mažai pavojinga (tokiu atveju iš viso nebūtų pagrindo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio taikymui), tačiau būtent tuo, kad skiriamos sankcijos ir poveikio priemonės turi būti individualizuojamos ir negali būti taikomos asmeniui, kuris nepadarė jokio nusižengimo, dėl kurio jam suteikta teisė turėtų būti atimta.

14.2. Būtent darbdavio pakeitimo pagrindu buvo užtikrinta, kad LLG išdavimo sąlygos išliktų visą jo galiojimo laiką, t. y. netrukus po to, kai pareiškėjai sužinojo apie skundžiamų atsakovo sprendimų priėmimą, buvo atlikta kitų galimų darbdavių paieška ir nuspręsta sudaryti darbo sutartis su UAB „Novobalte“, kurios atžvilgiu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a) papunkčio sąlygos ar bet kokie kiti pagrindai, dėl ko tarpininkaujant šiam darbdaviui negalėtų būti išduodami LLG, neegzistuoja ir tai patvirtina atsakovo leidimas pakeisti darbdavį. Šiuo metu pareiškėjai naudoja LLG, kurių įgyvendinimui tarpininkauja UAB „Novobalte“. Tokiu būdu LLG galiojimo sąlygos leidimui buvo atstatytos, todėl į tai turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą dėl pareiškėjų skundo tenkinimo.

14.3. Turtinių ir neturtinių interesų pažeidimas, atsirandantis dėl to, kad darbuotojai priversti išvykti iš Lietuvos, ieškoti naujo darbdavio, iš naujo įforminti teisę būti Lietuvoje patvirtinančius dokumentus yra socialiai neteisinga, neginčytina, kad tokiu būdu darbuotojai patiria neigiamas pasekmes, nors neteisėtų veiksmų nėra atlikę. Be to, neigiamas pasekmes dėl skundžiamų atsakovo sprendimų priėmimo patiria ne tik pareiškėjai, bet ir darbdavys, ir tos pasekmės vėlgi, akivaizdžiai neproporcingos darbdavio vadovo padarytam nusižengimui.

14.4. Pareiškėjai cituoja Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl poveikio priemonių proporcingumo, jų diferencijavimo, konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimo, jeigu nuobauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui, ir dėl to neteisinga. Esamas teisinis reglamentavimas sukelia pasekmes, kurios akivaizdžiai neproporcingos padarytam pažeidimui, nepaisant to, kad formaliai teisinis reglamentavimas yra aiškus, tačiau jis negali būti laikomas teisėtu dėl akivaizdaus prieštaravimo minėtoms pamatinėms Konstitucijos nuostatoms. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatos taikymas vertintinas poveikio priemonės aspektu, kadangi šis reguliavimas faktiškai yra viena iš poveikio priemonių, taikomų darbdavio padaryto administracinio nusižengimo pasėkoje. Esamo teisinio reglamentavimo nuostatų visuma sudaro sąlygas, kad priemonė, savo esme atitinkanti ANK numatytą poveikio priemonę, t. y. specialiosios teisės atėmimą, neindividualizuojama ir taikoma jokio administracinio nusižengimo nepadariusiems asmenims.

14.5. Praleidus terminą sprendimui dėl LLG panaikinimo priimti, atsakovo paklausimas VDI galėtų būti siunčiamas pakartotinai, todėl sužinojimo data laikytina ne VDI laiško gavimo data, bet baudos sumokėjimo data, atsižvelgiant į tai turėtų būti pradėtas skaičiuoti terminas Sprendimui priimti. Pareiškėjai pabrėžia, kad jei institucijos remiasi informacija, kuri yra administracinių nusižengimų registro objektas, darytina išvada, kad informacija institucijoms žinoma nuo jos įtraukimo į registrą momento, t. y. nuo baudos sumokėjimo. Terminas Sprendimams priimti baigėsi 2021 m. rugpjūčio 25 d., o jie priimti 2021 m. rugsėjo 16 d., t. y. ženkliai praleidus terminą.

14.6. Teisės aktų taikymas yra teismo prerogatyva, todėl atmesdamas pareiškėjų prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, teismas turėjo vertinti ne pareiškėjų argumentų pakankamumą, o galimybę, jog iš tiesų teisės aktai galimai prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai, ir remtis ne tik pareiškėjų argumentais, tačiau visapusišku situacijos vertinimu, o tokia analizė skundžiamame sprendime nedaroma. Be to, ir jokie konkretūs pareiškėjų argumentai šiuo klausimu neatmesti. Pareiškėjai dar kartą prašo apeliacinės instancijos teismo svarstyti bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą klausimą.

14.7. Esamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a) papunkčio reglamentavimas galimai prieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, kuris numato, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, o užsieniečių darbą Lietuvos Respublikoje reguliuoja įstatymas, taip pat, toks teisinis reglamentavimas nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu (žr. Konstitucijos 29 str., „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“), kuris neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, todėl asmenų ir darbuotojų lygiateisiškumo principo pažeidimas reiškia ir konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimą; galiausiai, Konstitucijos 31 straipsnio nuostatų visuma turėtų užtikrinti, kad teisinės priemonės (sankcijos) būtų taikomos tik kaltam dėl teisės pažeidimo asmeniui, o ginčijamas teisinis reglamentavimas sukuria situaciją, kai poveikio priemonė taikoma nusižengimo nepadariusiam asmeniui. Minėta Įstatymo norma pažeidžia lygiateisiškumo principą, kadangi yra taikomas tik daliai darbuotojų, tuo tarpu kiti darbuotojai – trečiųjų valstybių piliečiai, atvykę su vizomis arba biometriniais pasais, ir Lietuvos piliečiai, dirbantys tą patį darbą toje pačioje įmonėje, tokių neigiamų pasekmių nepatiria ir toliau vykdo darbo sutartis. Užsieniečiai ir asmenys be pilietybės, kurie Lietuvos Respublikoje yra teisėtai, turi tokias pat teises ir laisves kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai, jeigu ko kita nenumato Konstitucija, įstatymai bei Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

14.8. Pareiškėjai taip pat mano, kad ginčijamas teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnių nuostatų visuma ginamam principui, kad teisinė priemonė (sankcija) gali būti taikoma tik kaltam dėl teisės pažeidimo asmeniui. Pareiškėjai mano, kad LLG panaikinimas šiuo atveju gali ir turi būti prilyginamas teisinei priemonei arba sankcijai, tuo tarpu kai nėra netgi ginčo dėl to, kad šios situacijos nesąlygojo jokie neteisėti pareiškėjų veiksmai, tačiau jiems suteikta teisė laikinai gyventi Lietuvoje buvo panaikinta kito asmens padaryto pažeidimo pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimų, kuriais buvo panaikinti pareiškėjų V. C., S. K., M. T., V. H., S. M., V. R., V. S., O. S., D. B. leidimai laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisinį reguliavimą ir LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose priėjo prie išvados, kad Sprendimai, kuriais panaikinti pareiškėjams išduoti LLG, yra pagrįsti ir teisėti. Pareiškėjai su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į nusižengimo dėl nelegalaus darbo mažareikšmiškumą, Sprendimai pažeidžia jų teisėtus lūkesčius, proporcingumo principą, lygiateisiškumo, teisinės valstybės principą, praleistas terminas per kurį gali būti priimtas sprendimas dėl leidimo panaikinimo.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo (redakcija įsigaliojusi 2021 m. rugpjūčio 12 d. ir galiojusi Sprendimų priėmimo metu) 50 straipsnio 1 dalies 19 punktas a papunktis, pagal kurį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Taip pat, kai darbdavio, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, priimančiosios įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimančiojo subjekto vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo buvo bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir (arba) buvo skirta administracinė nuobauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą už nelegalų darbą, ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai.

19. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (LVAT 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4067-552/2021).

20. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad įsiteisėjusia KAT 2021 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi UAB „Vymoksta“, kurioje dirbo pareiškėjai, direktoriui G. S. skirta bauda už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Taigi faktas, su kuriuo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktas a papunktyje yra siejamas LLG panaikinimas, yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir turi prejudicinę galią. Tai jog KAT, vadovaudamasis ANK 34 straipsnio 6 dalimi (joje nustatyta, kad administracinio nusižengimo bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti) sušvelnino baudą, nepaneigia paties fakto, kad administracinis nusižengimas, su kurio padarymu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje yra siejamas LLG užsieniečiui panaikinamas, buvo padarytas. Atsižvelgiant į tai, Nutarties 14.1 punkte išdėstyti apeliacinio skundo argumentai atmetami.

21. LVAT yra akcentavęs, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą, ir darbdavio nubaudimu. Minėtos teisės normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys (žr. 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3284-552/2021). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjų teiginys, jog faktas, kad jų darbdavio vadovui buvo skirta bauda, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjų išduotų leidimų laikinai gyventi teisėtumui, nėra pagrįstas.

22. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad LLG panaikinimas yra specialiosios teisės atėmimas ANK prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks tapatinimas neturi jokio teisinio pagrindo. ANK prasme skiriamos poveikio priemonės už padarytus administracinius nusižengimus. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjai būtų padarę administracinius nusižengimus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata yra susijusi su leidimo laikinai gyventi sąlygų neišpildymu. Pareiškėjai neturėjo teisėto pagrindo (teisėto lūkesčio) tikėtis, jog išduoti leidimai laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikinti iki jų galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas (žr., pvz., LVAT 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2924-552/2021).

23. Dėl pareiškėjų teiginių, kad Sprendimai pažeidžia jų teisėtus lūkesčius, proporcingumo principą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019).

24. Atsakant į pareiškėjų argumentą, kad buvo praleistas Tvarkos apraše nustatytas 14 kalendorinių dienų terminas priimti Sprendimus, primintina, kad pagal Tvarkos aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi). Taigi įstatymų leidėjas LLG panaikinimą sieja su momentu, kada Departamentas gavo patikimą ir teisės aktais nustatytu būdu įformintą informaciją apie vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų.

25. Bylos duomenys patvirtina ir ginčo nėra dėl to, kad apie tai, jog UAB „Vymoksta“ direktoriui yra surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą, Departamentas informuotas VDI 2021 m. rugsėjo 9 d. raštu. Paminėtas raštas Departamente gautas 2021 m. rugsėjo 9 d. Departamentas ginčijamus sprendimus priėmė 2021 m. rugsėjo 16 d. Vadinasi, nagrinėjamu atveju Tvarkos aprašo 130 punkte įtvirtintas 14 kalendorinių dienų terminas nebuvo praleistas. Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstas atmeta apeliaciniame skunde daromas prielaidas esą, siekdamas, jog terminas nebūtų praleistas, atsakovas galėjo paprašyti pateikti pranešimą pakartotinai. Taip pat nėra pagrindo pritarti pareiškėjų pozicijai, kad sužinojimo momentas turėtų būti siejamas su momentu, kada darbdavys sumokėjo paskirtą baudą, nes (i) nelegalaus darbo nusižengimus tiria ne Departamentas, o VDI, šios institucijos vykdo savarankiškas viešojo administravimo funkcijas, nėra viena kitai pavaldžios, (ii) galimybė patikrinti duomenis Administracinių nusižengimų registre per se (savaime) nesuponuoja kitokio termino skaičiavimo pradžios momento nustatymo.

26. Dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

27. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl byloje taikomų teisės normų galimo neatitikimo Konstitucijai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją užsieniečių darbą Lietuvos Respublikoje reguliuoja įstatymas (48 str. 2 d.). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamo pagrindai, tiesiogiai susiję su baustumu už asmens darbo teisių pažeidimus, įskaitant užsieniečio, kuriam toks leidimas išduotas, darbdavio (priimančiosios įmonės ar priimančiojo subjekto) ar jo atstovo padarytą administracinį pažeidimą – leidimą dirbti nelegalų darbą. Šiuo aspektu reikšminga yra tai, kad paminėtu pagrindu naikinami tik tokie leidimai laikinai gyventi, kurių išdavimo tikslas – užsieniečio darbas Lietuvos Respublikoje (žr. Įstatymo 40 str. 1 d. 4 ir 41 p.), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas gali prieštarauti Konstitucijai, inter alia (be kita ko) pažeisti pareiškėjų nurodytus konstitucinius imperatyvus. Nenustačius būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, pareiškėjų apeliacinio skundo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

28. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, kad atsakovas Sprendimais teisėtai panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo tenkinti jų prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. C., S. K., M. T., V. H., S. M., V. R., V. S., O. S., D. B. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                              Arūnas Dirvonas

Artūras Driukas

Rytis Krasauskas