2K-64-387/2023

Baudžiamoji byla Nr. 2K-64-387/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08297-2019-1 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.23.2.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 14 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 13 d. nuosprendžio. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 1–3 dalimis, R. K., be kita ko, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – iš nusikalstamos veikos gautų lėšų – 1615 Eur konfiskavimas. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendis pakeistas. Iš įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių pašalintos aplinkybės, kad R. K. neteisėtai įgijo didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino, turėdamas tikslą ją platinti. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria R. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – iš nusikalstamos veikos gautų lėšų – 1615 Eur konfiskavimas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tomo Čepelionio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   R. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo nenustatytos datos neteisėtai laikė didelį kiekį – 21,095 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, šią medžiagą 2019 m. rugpjūčio 26 d. apie 17.45 val. prie vieno iš garažų, esančių garažų kooperatyve (duomenys neskelbtini), perduodamas kaip užmokestį už būsimus automobilio remonto darbus, neteisėtai išplatino asmeniui, kuriam mirus baudžiamoji byla nutraukta, o šis minėtą psichotropinę medžiagą paslėpė nuomoto garažo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), metalinės krosnelės dūmtraukyje ir neteisėtai laikė iki tos pačios dienos 19.20 val., kai kratos metu šią psichotropinę medžiagą pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK Ukmergės r. PK) pareigūnams.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro T. Čepelionio ir nuteistojo R. K. gynėjo advokato G. Gustaičio apeliacinius skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodytu psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijimo faktą. Esminės psichotropinių medžiagų įgijimo aplinkybės – kur, kaip, kokiais veiksmais ir iš kokio asmens nuteistasis R. K. įgijo psichotropines medžiagas – neįrodytos ir nenustatytos baudžiamojo proceso įstatymo įtvirtinta tvarka gautais bei teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, jos preziumuojamos. Taip pat nepagrįstai pirmosios instancijos teismas R. K. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – jam priklausančių 1615 Eur konfiskavimą. Byloje neįrodyta, kad šios lėšos buvo gautos iš psichotropinių medžiagų platinimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3.   Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 13 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Nenustačius pagrindų baudžiamąją bylą nutraukti, pakeisti minėtų nuosprendžių bausmės skyrimo dalis ir neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Žemesniųjų instancijų teismai netinkamai nusprendė dėl ikiteisminio tyrimo šioje byloje pradėjimo teisėtumo. Teismai nevykdė pareigos patikrinti ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktinį ir teisinį pagrindus. Šis esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas lėmė neteisėtų ir nepagrįstų skundžiamų nuosprendžių priėmimą.

3.2. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas 2019 m. vasario 27 d. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas Vilniaus apskrities VPK (duomenys neskelbtini) tyrėjo V. K. 2019 m. rugsėjo 26 d. tarnybinio pranešimo, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) gyventojas R. J. platina narkotines medžiagas, pagrindu. Jame nurodyta, kad paminėta informacija apie galimai daromą nusikalstamą veiką užfiksuota tarnybiniame pranešime Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau tarnybinis pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini), atsižvelgus į tai, kad jame užfiksuota įslaptinta informacija (slaptumo žyma „Riboto naudojimo“), į bylą nėra pateiktas.

3.3. Kasatoriaus gynėjas šių aplinkybių pagrindu apeliaciniame skunde kėlė ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo klausimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje (11–12 punktuose) šiuo aspektu pateikė netinkamą motyvaciją. Apygardos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo, kaip precedentais rėmėsi kasacinės instancijos teismo nutartimis, kuriose ir faktinė fabula, ir ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) visiškai skirtingi.

3.4. Žemesniųjų instancijų teismai privalėjo patikrinti, kaip ikiteisminio tyrimo įstaiga, prokuratūra ir ikiteisminio tyrimo teisėjas laikėsi maksimalaus tikslumo reikalavimų tiek kriminalinės žvalgybos veiksmų, tiek ir neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių sankcionavimo bei taikymo metu. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas pats nustatė nusikalstamos veikos požymius, o informacija, užfiksuota įslaptintame tarnybiniame pranešime, buvo panaudota tik kaip vada pradėti ikiteisminį tyrimą, perkėlė teismo pareigą tikrinti kriminalinės žvalgybos ar kitų neviešo pobūdžio veiksmų faktinį ir teisinį pagrindus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o priimdami skundžiamus nuosprendžius, teismai preziumavo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas šią pareigą atliko tinkamai. Žemesniųjų instancijų teismai, neatsižvelgdami į tai, kad įslaptintas tarnybinis pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo tinkamai išslaptintas (ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumas negalėjo būti preziumuojamas), netinkamai aiškino ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, kadangi ne įstatymų nustatyta tvarka surinkti duomenys negali būti pripažinti įrodymais.

3.5. Be to, lingvistiškai aiškinant BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą normą, įstatyme akcentuojama privaloma fakto (ir kartu proceso) aplinkybė, pagal kurią nusikalstamos veikos požymius ikiteisminio tyrimo pareigūnas (ar prokuroras) nustato pats. Nagrinėjamu atveju ne pats ikiteisminio tyrimo pareigūnas nustatė nusikalstamos veikos požymius, tokie požymiai galimai buvo nustatyti visiškai kitų asmenų, atliekant neviešą tyrimą (nebūtinai dėl kasatoriaus, pagal fabulą – dėl kito bendrai kaltinto asmens, šiuo metu mirusio R. J.). Todėl neviešo pobūdžio veiksmų faktinio ir teisinio pagrindų kontrolė negali būti eliminuota iš žemesniųjų instancijų teismams privalomų pareigų, ji negali būti paskirta ikiteisminio tyrimo pareigūnui, be to, išvengiant prokuroro, kaip tam tikro teisėtumo garanto baudžiamajame procese, procesinės kontrolės.

3.6. Tai, kad žemesniųjų instancijų teismai nesilaikė maksimalaus tikslumo reikalavimų, patvirtina ir aplinkybė, jog paminėtas 2019 m. rugsėjo 26 d. tarnybinis pranešimas buvo surašytas net 7 mėnesiais vėliau, nei šioje byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

3.7. Taigi, nesant tinkamai išslaptinto tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame užfiksuotos informacijos pagrindu šioje byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, žemesniųjų instancijų teismai ne tik netinkamai aiškino BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, bet ir pažeidė maksimalaus tikslumo reikalavimą, nes prieš asmenį atliekami kriminalinės žvalgybos ir (ar) baudžiamojo proceso įstatyme reglamentuoti neviešo pobūdžio veiksmai privalo būti tinkamai patikrinti. Būtent to reikalauja tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (pvz., 2007 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Asociacija už Europos integraciją bei žmogaus teises ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 62540/00; 2011 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Aydogdu prieš Turkiją, peticijos Nr. 25745/07; 2014 m. gegužės 6 d. sprendimas byloje Lachowski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 9208/05, ir kt.), tiek ir nuosekli Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-P-94-895/2015, 2K-168-139/2015, 2K-7-85-696/2016, 2K-51-507/2017, 2K-57-696/2017, 2K-338-511/2017, 2K-7-8-788/2018, 2K-285-976/2018, 2K-154-1073/2020, 2K-79-697/2022 ir kt.).

3.8. Abu žemesniųjų instancijų teismai, nukrypdami nuo teismų praktikos išaiškinimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-942/2021), netinkamai aiškino ir taikė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principą.

3.9. Nagrinėjamoje byloje psichotropinių medžiagų kiekis, kuriuo neteisėtai disponavo tiek kasatorius, tiek kitas kaltinamasis R. J., buvo tas pats (21,095 g). Nepaisant to, nesant baudžiamajame, baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų pagrindų, pažeidžiant konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą, kaltinamųjų veiksmai kaltinamajame akte buvo kvalifikuoti pagal skirtingus Baudžiamojo kodekso straipsnius (kasatoriaus – pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, o kaltinamojo R. J. – pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį), taip pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus. Žemesniųjų instancijų teismai tam neteikė didesnio dėmesio, tačiau R. J. veiksmai pagal lengvesnius BK straipsnius buvo kvalifikuoti mainais už jo prieš kasatorių duodamus parodymus. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės remdamasis mirusio kaltinamojo R. J. parodymais (juos sureikšmindamas), ir nuteisė kasatorių. Tačiau, įvertinus paminėtas aplinkybes, R. J. privalėjo būti pripažintas de facto (faktiškai, iš tikrųjų) kaltinimo liudytoju, turėjo būti laikomasi visų su tuo susijusių garantijų, įskaitant ir bendrai kaltinamo asmens teisę užduoti prieš jį liudijančiam asmeniui klausimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190-511/2020). Nors kasatoriui ir jo gynėjui teisė užduoti klausimus R. J. buvo suteikta, tačiau buvo padarytas kitas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, susijęs su galimybe pirmosios instancijos teisme, dar R. J. esant gyvam, pašalinti prieštaravimus.

3.10. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, gynyba prašė apklausti ikiteisminio tyrimo metu apklaustą ir kaltinamajame akte nurodytą liudytoją E. U. (E. U.), tačiau šis gynybos prašymas, kaip ir prašymas apklausti liudytoją S. K. (šis asmuo buvo prisistatęs A. K.), protokoline teismo nutartimi buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo padarytą procesinę klaidą ištaisė tik iš dalies, apklausė liudytoją E. U., tačiau gynybos prašymą apklausti liudytoją S. K. atmetė. Taip buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto reikalavimų pažeidimai, pažeista pareiga patikrinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Liudytojo S. K. parodymai galėjo (ir vis dar gali) būti itin reikšmingi, šalinant byloje esančius prieštaravimus. Į apeliacinės instancijos teismo posėdį atvesdintas liudytojas E. U. parodė, kad R. J. jam nurodė pasakyti, jog narkotines medžiagas gauna iš R. K.. Kadangi jis (E. U.) bijojo R. J., todėl apklausiamas taip ir nurodė.

3.11. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nutylėjo nepagrįstus paminėtos pirmosios instancijos teismo protokolinės nutarties motyvus, susijusius su liudytojo E. U. sužinojimu apie teismo posėdį, ir netinkamai įvertino šio liudytojo parodymų patikimumą. Nepriklausomai nuo to, kokiomis aplinkybėmis liudytojas sužinojo apie posėdį, tai neatleidžia liudytojo nuo pareigos parodyti viską, kas jam žinoma apie fakto aplinkybes, o už liudytojo pareigos nevykdymą gali būti taikoma teisinė atsakomybė. Taip pat faktas, kad liudytojas sužinojo apie teismo posėdžio datą ir laiką iš kaltinamojo ar gynėjo, a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų) nedaro tokio liudytojo parodymų nepatikimų. Taigi, liudytojo E. U. parodymų BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka perskaitymas neatleido pirmosios instancijos teismo nuo pareigos tiesiogiai ištirti įrodymus (BPK 242 straipsnio 1, 2 dalys). Nors apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, pareigą apklausti liudytoją E. U. įvykdė tinkamai, tačiau jo parodymus skundžiamame nuosprendyje vertino netinkamai. Liudytojo E. U. baimė ir nutylėjimas ikiteisminio tyrimo metu, kad R. J. liepė jam apkalbėti kasatorių, negali būti kildinami vien tik iš asmens priklausomumo. Baimę šiuo atveju lėmė tai, kad R. J. galėjo pasielgti neprognozuojamai. Būtent tai, kad E. U. bijojo R. J., ir paaiškina liudytojo nenorą atvykti į pirmosios instancijos teismo posėdį, dar R. J. esant gyvam.

3.12. Po liudytojo E. U. apklausos apeliacinės instancijos teisme atsirado būtinybė pašalinti prieštaravimus tarp šio liudytojo ir R. J. parodymų. Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė ir juos vertino kasatoriaus nenaudai. Šis teismas negalėjo preziumuoti kaltinamojo R. J. parodymų patikimumo ir atmesti liudytojo E. U. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, juolab kad iš baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų normų neišplaukia įtariamojo ir kaltinamojo pareiga teisingai liudyti savo paties baudžiamojoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-976/2017). Be to, kaltinamajam R. J. mirus, jo parodymų patikimumas privalėjo būti vertinamas atsižvelgiant ir į jo pirmosios instancijos teisme 2020 m. gruodžio 4 d. duotus parodymus: „Nežinau, kodėl tiek atvežė. Atvežė ir padavė. Mašinos jo tada neremontavau, aš nežinojau, kokį kiekį man atvežė K.. Kai daviau šiuos parodymus, tai turbūt buvau apsvaigęs nuo narkotikų, sakiau nesąmones.“ R. J. apsvaigimo nuo narkotinių (psichotropinių) medžiagų iš karto po nusikalstamos veikos padarymo faktas byloje nustatytas ir objektyviais duomenimis.

3.13. Nenustačius pagrindų kasatoriui baudžiamąją bylą nutraukti, pirmiau nurodytos aplinkybės yra reikšmingos, teisės taikymo aspektu tikrinant skundžiamų nuosprendžių bausmės skyrimo dalis ir sprendžiant dėl kasatoriui paskirtos bausmės sušvelninimo. Reikšminga ir tai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes faktinis psichotropinės medžiagos – amfetamino kiekis (21,095 g), kuriuo disponavo kasatorius, yra labai artimas minimaliai ribai, nuo kurios veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ar pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) (BK 259–261, 263–264, 266 straipsniai), apžvalgoje Nr. AB-40-1 išaiškinta, kad Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekių nustatymo rekomendacijose nurodyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelis, didelis ir labai didelis kiekiai yra rekomendaciniai, todėl tais atvejais, kai nežymiai viršytas jose nurodytas tokių medžiagų kiekis, teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes (medžiagų svorį, apimtį, jų poveikio žmogui ypatybes ir kt.) ir nurodę savo sprendimo motyvus, gali peržengti lentelėse nustatytas ribas pripažindami mažesnį kiekį.

4.   Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras T. Čepelionis atsiliepimu į nuteistojo R. K. kasacinį skundą prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kasatorius nepagrįstai kvestionuoja ikiteisminio tyrimo nagrinėjamoje byloje pradėjimo teisėtumą. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, kad kriminalinės žvalgybos duomenims, kurie buvo panaudoti tik kaip vada pradėti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktu, netaikomas reikalavimas patikrinti teisinį (ir faktinį) kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-129-976/2019, 2K-77-1073/2020). Šiuo atveju Vilniaus apskrities VPK (duomenys neskelbtini) tyrėjas, vadovaudamasis BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ikiteisminį tyrimą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį pradėjo 2018 m. vasario 7 d. įslaptintame tarnybiniame pranešime užfiksuotos informacijos pagrindu, t. y. pats nustatęs galimai padarytos nusikalstamos veikos požymius. Informacija, užfiksuota paminėtame įslaptintame tarnybiniame pranešime, buvo panaudota tik kaip vada pradėti ikiteisminį tyrimą. Taigi, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

4.2. Kasatorius nurodo, kad šioje byloje buvo pažeistas in dubio pro reo principas. Šio principo pažeidimą, be kita ko, sieja su jo ir bendrai kaltinto R. J. skirtinga veiksmų kvalifikacija (netinkamu kaltinamojo akto surašymu). Nors R. K. ir R. J. neteisėtai disponavo tokiu pačiu psichotropinės medžiagos – amfetamino kiekiu, tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad R. J., kuriam dėl mirties pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė, ne tik platino psichotropines medžiagas, bet ir pats jas sistemingai vartojo, taip pat ir inkriminuotų veikų padarymo metu. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad visas pas R. J. prie garažo surastas psichotropinės medžiagos kiekis buvo skirtas tik platinti. Todėl, net ir nenustačius tikslių suvartoti ir platinti skirtų psichotropinės medžiagos kiekių, nustačius tik bendrą jų kiekį, R. J. veiksmai, atsižvelgus į teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-195/2009, 2K-48-303/2016), buvo kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesutiko su gynėjo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje suformuluotas kaltinimas apribojo kaltinamajam galimybes gintis ir taip buvo pažeistos jo teisės.

4.3. Kasatorius in dubio pro reo principo pažeidimą sieja ir su liudytojo E. U. apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų vertinimu, atsisakymu byloje apklausti dar vieną asmenį. Nors apeliacinės instancijos teismas neapklausė visų nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų, tačiau kasacinės instancijos teismas in dubio pro reo principo kontekste yra pažymėjęs, kad abejonės byloje gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, t. y. laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, atliekant įrodymų vertinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018). Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo šioje byloje atliktas įrodymų vertinimas yra neteisingas ar atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą. Abu teismai tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai rėmėsi jau mirusio kaltinamojo R. J. teisme duotais parodymais, kitais rašytiniais bylos duomenis. Negauta jokių duomenų, kad R. J. būtų turėjęs tikslą apkalbėti R. K.. Pripažinti, kad kasatoriaus nurodomų papildomų duomenų gavimas galėtų turėti esminę reikšmę išvadoms dėl jo kaltės ar kitų reikšmingų bylos aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis, nėra pagrindo.

4.4. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę tuo atveju, kai neteisingos bausmės paskyrimas yra susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, teisingai parinkta bausmės rūšis ir nustatytas pagrįstas bei teisingas jos dydis – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Tokios bausmės paskyrimas atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei nuteistojo asmenybę.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.   Nuteistojo R. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6.   Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių aplinkybių nenustatydamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016). Teisės taikymo aspektu nagrinėjant įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus, patikrinama, ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017 ir kt.).

7.   Nuteistojo paduotame kasaciniame skunde dalis argumentų skirta teismų atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti. Skunde keliamos abejonės dėl kaltinamojo R. J., kuriam dėl mirties baudžiamoji byla nutraukta, duotų parodymų vertinimo, nesutinkama su apeliacinės instancijos teisme liudytojo E. U. duotų parodymų, taip pat netiesiogiai paties nuteistojo R. K. proceso metu duotų parodymų vertinimu, kvestionuojamos teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo (kad būtent nuteistasis asmeniui, kuriam baudžiamoji byla mirus nutraukta, kaltinime nurodytu laiku ir vietoje išplatino didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino), kartu pateikiant savas interpretacijas dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir prašant jų pagrindu daryti nuteistajam R. K. palankias išvadas bei atitinkamai nustatyti kitokias faktines aplinkybes, nei nustatytos skundžiamuose teismų sprendimuose. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau aptartas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Taigi, šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų nuteistojo kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo

8.   Kasatorius kvestionuoja ikiteisminio tyrimo pradėjimo šioje byloje teisėtumą. Teigia, kad žemesniųjų instancijų teismai nevykdė pareigos patikrinti ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktinį ir teisinį pagrindus, nes tarnybiniame pranešime, kurio pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo nurodyta informacija iš byloje nepateikto tinkamai neišslaptinto tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, nusikalstamos veikos požymius nustatė ne pats tarnybinį pranešimą, kurio pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas, surašęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas, todėl buvo pažeisti BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyti reikalavimai.

9.   BPK 166 straipsnyje, reglamentuojančiame ikiteisminio tyrimo pradžią, be kita ko, nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (1 dalies 2 punktas). BPK 171 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui.

10. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstamos veikos požymiai taip pat gali būti nustatyti atliekant kriminalinę žvalgybą. Pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 4 straipsnio 2 punktą, vienas iš kriminalinę žvalgybą įgaliotų vykdyti padalinių (tarp jų ir tokią veiklą įgaliotų vykdyti policijos įstaigų padalinių) uždavinių yra nusikalstamų veikų išaiškinimas, taip pat rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymas. KŽĮ 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija gali būti naudojama, be kita ko, kriminalinės žvalgybos uždaviniams įgyvendinti. Kai kriminalinės žvalgybos informacija panaudojama baudžiamajame procese, jos panaudojimo tvarką nustato generalinis prokuroras (KŽĮ 19 straipsnio 2 dalis).

11. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-383 patvirtintų Rekomendacijų dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese (toliau – Rekomendacijos) 17 punkte nurodyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija baudžiamajame procese gali būti panaudojama, be kita ko, priimant sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka (17.1 papunktis). Vienas iš Rekomendacijų 19 punkte įtvirtintų kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo būdų – apibendrintos kriminalinės žvalgybos informacijos pateikimas prokurorui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai (19.1 papunktis).

12. Aptarto teisinio reglamentavimo kontekste pažymėtina, kad, aiškinant BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, galimai nusikalstamos veikos požymių nustatymas neturėtų būti tapatinamas su informacijos apie galimus nusikalstamos veikos požymius gavimu. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras informaciją, kurios pagrindu nustato galimai nusikalstamos veikos požymius ir kartu vadą pradėti ikiteisminį tyrimą, gali gauti tiek patys asmeniškai, tiek ir iš kitų tos pačios ar kitos teisėsaugos institucijos arba jų padalinio teisėsaugos pareigūnų, kurių kompetencijai gali būti ir nepriskirta spręsti ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimą.

13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities VPK (duomenys neskelbtini) tyrėjas V. K. 2019 m. vasario 26 d. (o ne 2019 m. rugsėjo 26 d., kaip teigia kasatorius) tarnybiniu pranešimu dėl informacijos pateikimo, adresuotu Vilniaus apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK viršininkui, pateikė apibendrintą kriminalinės žvalgybos metu gautą informaciją apie tai, kad R. J. tiekia platinti narkotines medžiagas L. L. ir nenustatytam asmeniui pravarde B.. Vieną gramą amfetamino parduoda už 10 Eur. Būtent šios informacijos pagrindu ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

14. Šioje byloje kriminalinės žvalgybos duomenys panaudoti tik kaip vada pradėti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Visi kiti duomenys byloje buvo renkami ir fiksuojami BPK nustatytais veiksmais, t. y. kasatoriaus kaltė nėra grindžiama kriminalinės žvalgybos metu gautais duomenimis. Teismų praktikoje, kuria pagrįstai rėmėsi ir apeliacinės instancijos teismas, išaiškinta, kad tais atvejais, kai kriminalinės žvalgybos duomenys panaudoti tik kaip vada pradėti ikiteisminį tyrimą, šiems duomenims paprastai netaikomas reikalavimas patikrinti teisinį (ir faktinį) kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindą. Pastarieji reikalavimai turi būti taikomi, kai kriminalinės žvalgybos duomenys perkeliami į baudžiamąją bylą ir jais kaip įrodymais grindžiamos byloje įrodinėtinos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77-1073/2020, 2K-152-689/2020, 2K-100-628/2021, 2K-235-511/2022).

15. Pirmiau aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai kasatoriaus argumentams, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į iš esmės analogiškus nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, pagrįstai konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Taip pat buvo laikytasi ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo reikalavimų, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro rekomendacijose nustatytos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese tvarkos, o bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nenukrypo nuo aptariamu aspektu formuojamos teismų praktikos. Todėl kasacinio skundo teiginiai dėl neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų

16. Nuteistasis kasaciniame skunde kelia nagrinėjamoje byloje surašyto kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimams klausimą. Paminėtą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą sieja su kito kaltinamojo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas dėl jo mirties, veiksmų kvalifikacija, teigdamas, kad asmenų, kurie disponavo tokiu pačiu psichotropinių medžiagų kiekiu (21,095 g), veikos turėjo būti kvalifikuotos pagal tą patį BK straipsnį. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.

17. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas – padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Būtent nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių visuma nulemia veikos kvalifikavimą. Manydamas, kad tiek jo, tiek kito asmens nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą (BK 260 straipsnio 2 dalį), kasatorius nurodo tik vieną bendrą abiem asmenims aplinkybę – didelį psichotropinės medžiagos kiekį, nutylėdamas kitas reikšmingas įrodinėtinas aplinkybes: veikos baigtumo momentą, disponavimo psichotropine medžiaga tikslą ir kt. Tik nustačius tapačias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes galima vienoda veikos kvalifikacija. Šioje byloje taip nėra, todėl teismai, kasatoriaus veiksmus kvalifikuodami pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, o kito asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus, – pagal kitus BK straipsnius, teisės taikymo klaidos nepadarė.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų

18. Kasatorius, nesutikdamas su jam pagal BK 260 straipsnio 2 dalį priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, teigia, kad bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, nevertino jų visumos, kito, jau mirusio, kaltinamojo R. J. parodymams suteikė išskirtinę reikšmę, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, pažeidė in dubio pro reo principą, o apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Šie ir su jais susiję kasacinio skundo argumentai prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamų teismų nuosprendžių turiniui, todėl atmetami.

19. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020). Pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

20. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalis), pažeidimų nenustatė. Taip pat nenustatė, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

21. Bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad apylinkės teismas savo išvadas dėl kasatoriaus kaltės grindė teisiamojo posėdžio metu išsamiai ištirtais ir kruopščiai įvertintais ne tik kito kaltinamojo R. J., kuriam byla mirus nutraukta, parodymais, bet ir liudytojų T. P., E. Č., A. R., V. Š., R. B., L. L., D. L., A. C., D. N. parodymais, kratos ir daiktų apžiūros protokoluose, specialisto išvadose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole, tarnybiniuose pranešimuose bei kituose rašytiniuose bylos įrodymuose užfiksuotais duomenimis, kurie taip pat buvo gretinami ir su BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsintais liudytojo E. U. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Pirmosios instancijos teismas tiek atskirai, tiek byloje esančių įrodymų visumos kontekste, be kita ko, įvertino ir paties nuteistojo R. K. parodymus, pateikė motyvuotas išvadas dėl jų patikimumo. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aiškios ir motyvuotos išvados dėl paminėtų įrodymų įrodomosios reikšmės, jų tarpusavio ryšio, vertinimo tiek atskirai, tiek kaip visumos, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės, ir jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės, reikšmingos nuteistojo R. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

22. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

23. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išsamiai išanalizavo minėtus byloje ištirtus įrodymus, be to, tenkinęs nuteistojo ir jo gynėjo prašymą, atliko byloje papildomą įrodymų tyrimą – apklausė pirmosios instancijos teisme neapklaustą liudytoją E. U.. Taigi, kasatoriui priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas patikrino ne tik iš naujo įvertinęs pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, bet ir kartu įvertinęs papildomo įrodymų tyrimo metu gautus duomenis – kasatoriaus itin akcentuojamus liudytojo E. U. parodymus.

24. Išsamų bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka faktą patvirtina ir apygardos teismo sprendimas iš nuteistajam įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių pašalinti aplinkybę dėl neteisėto didelio kiekio psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijimo, nes jos nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo priimtame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų (išskyrus dėl neteisėto didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo, turint tikslą jas platinti) nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, atitinka faktines bylos aplinkybes, liudytojo E. U. apeliacinės instancijos teisme duoti ir tik dėl R. K. dalies pakeisti parodymai šių išvadų nepaneigia, todėl nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

25. Iš apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad teismas motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus (dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo, kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimams, liudytojo E. U. apklausos, netinkamai pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nusikalstamos veikos sudėties požymių R. K. veiksmuose nustatymo, jam paskirtos bausmės) ir paaiškino, kodėl jie atmetami. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas aiškino, taikė baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ar atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, 2K-274-697/2020).

26. Taigi, abu teismai byloje surinktų ir teismuose ištirtų tiesioginių bei netiesioginių įrodymų visuma, o ne išimtinai mirusio kito kaltinamojo R. J., kuriam byla nutraukta, parodymų pagrindu pagrįstai konstatavo, kad R. K. neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, laikė didelį kiekį (21,095 g) psichotropinės medžiagos – amfetamino – ir jį visą kaltinime nurodytu laiku ir vietoje neteisėtai, kaip atlygį už būsimus automobilio remonto darbus, išplatino asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas dėl jo mirties.

27. Remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi byloje surinkti įrodymai buvo išnagrinėti išsamiai, objektyviai ir nešališkai. Nuteistojo R. K. parodymai bei pateiktos įvykio versijos, kurios iš esmės kito kiekvienos apklausos metu, kaip ir liudytojo E. U. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai, atmesti, remiantis išsamia bylos duomenų analize. Abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principams, pagrįstas logiškais ir bylos faktines aplinkybes atitinkančiais teisiniais argumentais. Priešingai, kasaciniame skunde pateikiami argumentai grindžiami selektyviais bylos duomenimis, bandant jų pagrindu dėl byloje nustatytų aplinkybių kelti abejones ir kartu siekiant byloje nuteistajam palankaus sprendimo priėmimo. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamais teismų sprendimais kasatoriaus kaltė pagal BK 260 straipsnio 2 dalį buvo konstatuota pagrįstai.

Dėl paskirtos bausmės sušvelninimo

28. Nuteistasis kasaciniame skunde, be kita ko, ginčija skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, prašo ją sušvelninti, paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas kaltininkui žemesniųjų instancijų teismų paskirtos bausmės dydžio klausimą nagrinėja tik netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 3 dalis), pvz., ar nepažeistos sankcijos ribos, kitos bausmių skyrimo nuostatos, ar pritaikyta tinkama BK straipsnio redakcija, ar tinkamai buvo nustatyta galutinė subendrinta bausmė ir pan. Bausmės rūšies ir dydžio klausimas gali būti nagrinėjamas ir esminio baudžiamojo proceso pažeidimo požiūriu, pvz., ar apeliacinės instancijos teismas, keisdamas bausmę, neperžengė skundo nagrinėjimo ribų, ar laikėsi non reformatio in peius (draudimo pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį) principo ir pan. Tačiau bausmės griežtumo klausimas, nepagrįstas teisiniais argumentais dėl bausmės skyrimo taisyklių pažeidimo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.).

30. Nuteistojo R. K. kasacinio skundo argumentai dėl jam paskirtos pernelyg griežtos bausmės yra deklaratyvūs. Kasaciniame skunde nepateikta jokių konkrečių aplinkybių ir teisiškai reikšmingų argumentų, pagrindžiančių BK nustatytų bausmių skyrimo taisyklių pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas, kaip ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas byloje paduotą prokuroro apeliacinį skundą dėl nuteistajam nepagrįstai paskirtos švelnesnės, nei įstatymo nustatyta, bausmės, atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir kasatoriaus akcentuojamą psichotropinės medžiagos kiekį bei su tuo susijusį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, ir baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (BK 54 straipsnio 2, 3 dalių) nuostatų nepažeidė.

31. Motyvuodami sprendimus dėl bausmės rūšies ir dydžio, teismai įvertino tiek veikos pavojingumą (neteisėtai disponuota (laikyta, turint tikslą platinti, ir išplatinta) psichotropinių medžiagų kiekiu, artimu minimaliai didelio amfetamino kiekio ribai), tiek nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (turi gyvenimo draugę, su kuria augina mažametę dukterį, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, dalyvauja visuomeninėje veikloje, nėra duomenų, kad vartotų narkotines medžiagas, būtų gydęsis priklausomybę nuo jų, anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, už neteisėtą disponavimą uždraustomis medžiagomis baudžiamas pirmą kartą). Nuteistajam paskirta bausmė tinkamai individualizuota ir atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas. Todėl kasacinio skundo argumentų pagrindu keisti skundžiamus teismų nuosprendžius dėl nuteistajam R. K. paskirtos bausmės rūšies ar dydžio nėra teisinio pagrindo.

32. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, remiantis kasacinio skundo argumentais, naikinti ar keisti skundžiamus žemesniųjų instancijų teismų nuosprendžius nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo R. K. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                             Artūras Ridikas

Tomas Šeškauskas

Algimantas Valantinas