2K-75-387/2024

Baudžiamoji byla Nr. 2K-75-387/2024 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33881-2021-1 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 23 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei, išteisintojo Ž. M. gynėjai advokatei Aldonai Kondratavičienei, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Girgždžio ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. bei jos atstovo advokato Gintaro Žičkaus kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendį, Ž. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, o jos atstovo advokato Gintaro Žičkaus prašymas dėl 968 Eur atstovavimo išlaidų nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. M. atlyginimo atmestas. Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu Ž. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba, netekus darbo, ne vėliau kaip per dvi savaites užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir būti joje registruotam, kol vėl pradės dirbti. Iš Ž. M. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. M. priteista 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 968 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinius skundus tenkinti iš dalies, išteisintojo gynėjos, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   Ž. M. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – sutuoktinei D. M., būtent: 2020 m. rugsėjo 1 d. apie 24.00 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sudavė kumščiais nukentėjusiajai D. M. ne mažiau kaip 10 kartų į įvairias kūno vietas ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo Ž. M. gynėjos advokatės A. Kondratavičienės apeliacinį skundą, konstatavo, kad, priešingai nei nustatyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, byloje surinktų įrodymų nepakanka pripažinti, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje Ž. M. sudavė kumščiais nukentėjusiajai D. M. ne mažiau kaip 10 kartų į įvairias kūno vietas ir taip sukėlė jai fizinį skausmą, t. y. padarė nusikaltimą, nustatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

2.1. Apygardos teismas pažymėjo, kad nors aplinkybę, jog nukentėjusiajai veido kairėje pusėje, ties akimi, akivaizdžiai matėsi kraujosruva, nurodė liudytojai L. N., A. N., I. N. ir M. B., nukentėjusioji D. M. bei mažametė liudytoja G. M., pirmosios instancijos teismas, pašalindamas šią faktinę aplinkybę iš kaltinimo, iš esmės minėtų liudytojų bei pačios nukentėjusiosios parodymais nesirėmė. Tačiau pripažindamas, kad Ž. M. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje sudavė kumščiais nukentėjusiajai D. M. ne mažiau kaip 10 kartų į įvairias kūno vietas ir taip sukėlė jai fizinį skausmą, apylinkės teismas minėtų liudytojų parodymus jau pripažino Ž. M. kaltę patvirtinančiais įrodymais, nors nė vienas iš minėtų liudytojų tokių aplinkybių nenurodė ir nukentėjusiosios D. M. nurodytos įvykių versijos nepatvirtino.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje kaip liudytojos apklaustos mažametės G. M. kiekvienam iš tėvų (Ž. M. ir D. M.) jaučiamus jausmus, jos amžių įvykio metu, po įvykio praėjusį laiką, taip pat, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, pripažino, kad yra pagrindas abejoti šios mažametės liudytojos apklausų metu nurodytomis aplinkybėmis apie nagrinėjamą įvykį. Galiausiai, įvertinęs pranešimo teisėsaugos institucijoms apie įvykį laiką, vykstantį Ž. M. ir D. M. skyrybų procesą, jų tarpusavio konfliktiškus santykius, sprendžiamus klausimus dėl bendravimo su vaikais sąlygų nustatymo, teismas padarė išvadą, kad besąlygiškai tikėti tik nukentėjusiosios D. M. nurodyta įvykių versija, nesant kitų neabejotinų įrodymų, negalima.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas, Ž. M. išteisinęs dėl fizinio skausmo sutuoktinei D. M. sukėlimo, nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą, taip pat atmetė atstovo prašymą dėl atstovavimo išlaidų D. M. atlyginimo.

III. Kasacinių skundų argumentai

3.   Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas G. Girgždis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes ir priimdamas Ž. M. išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir BPK 331 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo. Darydamas išvadas, kad Ž. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (konkrečiai, BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo), šis teismas iš esmės rėmėsi tik bylos baigtimi suinteresuoto ir siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės išteisintojo parodymais, neatliko visų byloje surinktų duomenų analizės, dalimi byloje esančių įrodymų nesirėmė, atmesdamas kaltinamuosius įrodymus, tinkamai to neargumentavo, t. y. nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bei neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus. Skundžiamas nuosprendis nėra tinkamai motyvuotas ir aiškus. Apygardos teismas privalėjo aiškiai nurodyti, kodėl pirmosios instancijos teismo argumentuotai sujungta įrodymų grandinė laikytina nepatikima, kodėl atmetami arba kitaip įvertinami apskųsto nuosprendžio įrodymai, tačiau to tinkamai nepadarė. Šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

3.2. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, vertindamas tuos pačius, kaip ir pirmosios instancijos teismas, byloje esančius įrodymus (apeliacinio proceso metu įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas), apsiribojo išimtinai tik nukentėjusiosios D. M., liudytojų mažametės G. M., L. N., A. N., I. N., M. B. ir E. B. duotų parodymų vertinimu, nevertino įrodymų visumos. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje visiškai neaptarė ir nevertino D. M. pateiktų 2020 m. rugsėjo 2–3 d. nuotraukų, kuriose aiškiai užfiksuotas jai padarytas sužalojimas (kraujosruva kairiame paakyje), taip pat 2022 m. gegužės 25 d. daiktų apžiūros protokole užfiksuoto nukentėjusiosios D. M. susirašinėjimo su liudytoja E. B. per „Messenger“ programėlę, nors ir nenustatė jokių šių duomenų gavimo pažeidimų. Skundžiamo nuosprendžio turinys akivaizdžiai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas suteikė prioritetą vienai iš įrodymų rūšių – tiesioginiams įrodymams, nors įstatymas atskiroms įrodymų rūšims prioriteto nesuteikia. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius įrodymus, ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabejojo mažametės G. M. parodymų patikimumu. Teismo išvada, kad, atsižvelgiant į G. M. įvykio metu buvusį amžių (8 metai), tai, kad po įvykio ji buvo apklausta praėjus dvejiems metams (G. M. apklausta 2022 m. sausio 24 d.), neįmanoma objektyviai įvertinti, ar ji, užėjusi į tėvų miegamąjį, iš tikrųjų matė, kaip tėvas Ž. M. sudavė motinai D. M., ar matė tik tėvų konfliktą, kuris ją nakties metu išgąsdino, nėra pagrįsta mažametės parodymų turinio ir jos vartotų sąvokų analize, mažametės parodymų vertinimu kartu su kitais bylos įrodymais. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriaus 2021 m. rugsėjo 24 d. informacijoje apie gautą pranešimą dėl galimo vaiko (G. M.) teisių pažeidimo Nr. 6IGP-3484 jau buvo užfiksuota, kad 2021 m. rugsėjo 24 d. (praėjus šiek tiek daugiau nei metams po tėvų konflikto) buvo bendrauta su G. M., ir ši nurodė, jog matė, kaip tėvas trenkė kumščiu motinai į veidą, motinai atsirado mėlynė ir dėl to buvo atidėtos sesers krikštynos. Tai patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu mažametė G. M. matė, kaip jos tėvas smurtavo prieš jos motiną, taip pat tai, kad motinai tokiais tėvo veiksmais buvo padarytas sužalojimas (kraujosruva po kaire akimi).

3.4. Taip pat apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino nukentėjusiosios D. M. parodymų patikimumą, nepagrįstai konstatavo, kad jos parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi. Iš bylos medžiagos matyti, tai teisingai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, kad nukentėjusiosios D. M. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, jie iš esmės sutapo su liudytojų A. N., L. N., I. N., E. B. ir M. B. duotais parodymais, pastarieji patvirtino matę kraujosruvą nukentėjusiosios paakyje, taip pat sutapo ir su kitais byloje surinktais įrodymais (pavyzdžiui, jau minėtomis nukentėjusiosios veido nuotraukomis, susirašinėjimais, atitinkančiais įvykio aplinkybes). Vien tai, kad nukentėjusioji D. M. neįvardijo tikslaus smūgių skaičiaus, t. y. kiek ir kur Ž. M. jai sudavė smūgių, negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiosios parodymus. Natūralu, kad stresinės situacijos turi įtakos įvykio eigos fiksavimui bei aplinkybių įsiminimui, todėl kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis ir tai savaime nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad parodymai yra nepatikimi, juolab kad D. M. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo akcentuojamos aplinkybės, kad nukentėjusioji D. M. apie prieš ją 2020 m. rugsėjo 1 d. panaudotą fizinį smurtą ir jai sukeltą fizinį skausmą teisėsaugos institucijas informavo tik praėjus metams po įvykio (įstatymai termino, per kurį turėtų būti kreipiamasi ir informuojama apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką, nenustato) ir tik tada, kai Ž. M. iniciatyva buvo pradėtas skyrybų procesas, taip pat nesudaro pagrindo nukentėjusiosios parodymus vertinti kitaip ir daryti išvadą, kad prieš ją fizinis smurtas nebuvo panaudotas. Analogiškai vertintini ir nepagrįsti teismo teiginiai, kad, esant pakankamai įtemptiems ir konfliktiškiems D. M. ir Ž. M. tarpusavio santykiams, negalima tikėti nukentėjusiosios nurodyta įvykių versija, kadangi ji suinteresuota šios bylos baigtimi, nes tai gali turėti įtakos tiek skyrybų procesui, tiek ir sprendžiant klausimą dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo.

3.5. Be to, jeigu apygardos teismas laikė, kad nukentėjusiosios D. M. parodymai yra prieštaringi ir neišsamūs, prieš priimdamas byloje išteisinamąjį nuosprendį, jis privalėjo imtis priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, tačiau to nepadarė, taip iš esmės pažeisdamas baudžiamojo proceso taisykles dėl įrodymų tyrimo. Vien faktas, kad proceso dalyviai neprašė atlikti byloje įrodymų tyrimo, neužkirto teismui kelio tai padaryti savo iniciatyva. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje esančios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, tačiau tai daroma tada, kai abejonės objektyviai negali būti pašalinamos. Šiuo atveju apygardos teismas, turėdamas pareigą imtis visų įstatyme nurodytų priemonių kilusioms abejonėms pašalinti, nepasinaudojo viena esminių apeliacinio proceso priemonių – atlikti byloje papildomą įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), t. y. neišnaudojo visų įstatyme nurodytų galimybių nustatyti objektyvią tiesą byloje, pašalinti teismui iškilusias abejones.

3.6. Žemesnės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai išskyrė, analizavo ir vertino tik Ž. M. teisinančius įrodymus ir konstatavo, kad kiti byloje esantys jį kaltinantys duomenys yra abejotini. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepaaiškino, kodėl tiki Ž. M. nurodytomis aplinkybėmis, kad jis prieš savo sutuoktinę D. M. niekada nėra smurtavęs. Jei Ž. M. niekada nėra smurtavęs prieš savo sutuoktinę, kyla klausimas, kaip nukentėjusiajai D. M. galėjo atsirasti kraujosruva po kaire akimi. 2020 m. rugsėjo 1 d. konfliktas įvyko tik tarp dviejų dalyvių – sutuoktinių Ž. M. ir D. M., o prieš nukentėjusiąją panaudoto fizinio smurto padarinius matė visi byloje kaip liudytojai apklausti asmenys – mažametė G. M., A. N., L. N., I. N. ir M. B., kraujosruvą po kaire akimi mobiliojo ryšio telefonu užfiksavo ir pati nukentėjusioji. Be to, Ž. M. taip pat yra suinteresuotas bylos baigtimi, neigdamas savo kaltę, jis siekia išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, o jo pripažinimas kaltu ir nuteisimas už fizinio skausmo sutuoktinei sukėlimą taip pat gali turėti įtakos tiek santuokos nutraukimo byloje sprendžiant sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo klausimą, tiek ir sprendžiant klausimą dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo.

3.7. Specialisto išvadoje Nr. G 295/2022(04) nurodyta, kad gyvų asmenų tyrimai vien tik iš fotonuotraukų, kuriose matomi galimi sužalojimai, žmogaus kontūrų schemų, kuriose ne specialisto (ne gydytojo) pažymėti ir (arba) aprašyti galimi sužalojimai, neatliekami, fizinio skausmo sukėlimas ir pojūtis yra individualus. Įvykio aplinkybių tyrimas neįeina į teismo medicinos gydytojo kompetenciją. Kraujosruvos pradeda formuotis iškart po įvykusio kraujagyslių pažeidimo. Jos spalviniai pakitimai priklauso nuo gijimo laikotarpio. Teoriškai pirmomis valandomis poodinė kraujosruva yra rausvos ar rausvos ir violetinės spalvos, vėliau pradeda melsvėti. Pagal teismų praktiką, kvalifikuojant kaltininko veiką tik kaip fizinio skausmo sukėlimą, ekspertų (specialistų) išvados nebūtinos, kadangi fizinis skausmas suvokiamas subjektyviai, dėl to teismo medicinos ekspertai (specialistai) paprastai neduoda išvados ir fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios žinios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021).

3.8. Aptartos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyti Ž. M. išteisinimo motyvai neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes apeliacinės instancijos teismas iš esmės pateikė tik bendro pobūdžio išvadas dėl įrodymų vertinimo, tačiau nenurodė motyvų dėl konkrečių įrodymų ir aplinkybių, kuriomis pirmosios instancijos teismas pagrindė Ž. M. kaltę, padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikaltimą. Ne dalies įrodymų, o būtent įrodymų visumos vertinimas leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstas išvadas, kad 2020 m. rugsėjo 1 d. naktį D. M. patyrė Ž. M. fizinį smurtą, jai buvo sukeltas fizinis skausmas, o dėl padarytos kraujosruvos kairiame paakyje buvo nukelta 2020 m. rugsėjo 5 d. turėjusi vykti šeimos šventė – jauniausios Ž. M. ir D. M. dukters G. M. krikštynos.

4.   Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. M. ir jos atstovas advokatas G. Žičkus prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatoriai kasaciniame skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, neįvertindamas visų proceso metu surinktų bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, taip pat, neatribodamas fizinio smurto, paliekančio žymių (sužalojimų) ir jų nepaliekančio (sukeliančio fizinį skausmą), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 2 dalį, o tai sudaro pagrindą panaikinti šio teismo Ž. M. priimtą išteisinamąjį nuosprendį.

4.2. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas neteisingai interpretavo tai, kad pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, jog dėl Ž. M. smurtinių veiksmų nukentėjusiajai D. M. buvo padarytas sužalojimas – kraujosruva po kaire akimi, kartu nepagrįstai nevertino byloje esančių įrodymų (liudytojų parodymų, D. M. susirašinėjimų su liudytoja E. B. „Messenger“ programėle, nukentėjusiosios pateiktų fotonuotraukų), patvirtinančių, jog D. M. patyrė fizinį skausmą dėl jos mušimo į veido sritį. Pirmosios instancijos teismas aplinkybės, kad Ž. M. smurtavo prieš D. M., mušdamas ją į veido sritį, priešingai apygardos teismo interpretacijoms, apskritai iš kaltinimo nepašalino. Ši aplinkybė iš kaltinimo buvo pašalinta tik tuo aspektu, kiek ji susijusi su fizinio smurto pasekmėmis (sveikatos sužalojimu), nes kaltinime nurodytas sužalojimas (kraujosruva po kaire akimi) nebuvo konstatuotas teismo medicinos specialisto (eksperto), o tai pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką yra privaloma. Apylinkės teismas pripažino, kad D. M. Ž. M. buvo mušama ir į veido sritį, nukentėjusioji fizinį skausmą patyrė, be kita ko, ir veido srityje. Tai patvirtina tiek apkaltinamojo nuosprendžio nustatomoji dalis, tiek motyvuojamojoje dalyje teismo išdėstyti motyvai bei išvados.

4.3. Fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicininės žinios. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, kad nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Taigi, pirmosios instancijos teismas apie tai, kad D. M. Ž. M. buvo mušama į veido sritį ir dėl to patyrė fizinį skausmą, galėjo spręsti remdamasis byloje esančių įrodymų visuma – visų liudytojų parodymais, pačios nukentėjusiosios parodymais, taip pat D. M. užfiksuotomis jos veido nuotraukomis, Ž. M. ir D. M. motinos L. N. susirašinėjimu iš karto po nagrinėjamo smurto panaudojimo atvejo, D. M. ir E. B. susirašinėjimu „Messenger“ programėle, D. M. dukters krikštynų šventės nukėlimo faktu ir Ž. M. negalėjimu logiškai paneigti šios šventės nukėlimo fakto. Apylinkės teismas tinkamai atribojo BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą, sukeliant fizinį skausmą bei paliekant tam tikrų žymių ir sukeliant fizinį skausmą bei nepaliekant jokių žymių. Taigi, Ž. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.   Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo G. Girgždžio ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. bei jos atstovo advokato G. Žičkaus kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo

6.   Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nesuteikia pagrindo daryti neabejotiną išvadą, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje Ž. M. sudavė kumščiais D. M. ne mažiau kaip 10 kartų į įvairias kūno vietas ir taip sukėlė jai fizinį skausmą, vadovavosi in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl jį dėl paminėtos nusikalstamos veikos išteisino. Kasatoriai, nesutikdami su tokiu apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu, teigia, kad jis priimtas nesilaikant BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų.

7.   Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo sudėtinė dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teismų praktikoje dėl šio principo – taisyklės – taikymo pažymėta, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-112-628/2023, 2K-115-387/2023).

8.   Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui, įtvirtintos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

9.   Pagal teismų praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

10. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

11. Kitokias apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas, gali lemti tiek naujai gautų duomenų kartu su esamais vertinimas, tiek ir jau byloje esančių įrodymų išsamaus vertinimo rezultatas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje įrodymų tyrimo neatliko, priešingą, nei priimtas pirmosios instancijos teismo, sprendimą motyvavo kitokiu byloje jau esančių įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, byloje priimtų nuosprendžių turiniu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pareigos kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, esmingai pažeidė pirmiau nurodytus tiek įrodymų vertinimui, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, in dubio pro reo principu vadovavosi neišnaudojęs visų galimybių kilusioms abejonėms pašalinti (nepasinaudojęs kilusių abejonių šalinimo būdais).

12. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas neatliko išsamios bylos duomenų visumos analizės, apsiribojo selektyviu, fragmentišku ir atsietu dalies byloje esančių įrodymų – nukentėjusiosios D. M., liudytojų L. N., A. N., I. N., M. B., E. B., mažametės G. M. parodymų – vertinimu, be to, itin sureikšmino atskiras byloje nustatytas aplinkybes (pavyzdžiui, tarp Ž. M. ir D. M. vykusį skyrybų procesą; mažametės G. M. tarpusavio santykius su tėvais), o tam tikras ir neteisingai nustatė (pavyzdžiui, dėl nukentėjusiosios pranešimo teisėsaugos institucijai apie patirtą fizinį smurtą). Šis teismas visiškai nevertino (nei atskirai, nei kartu su kitais įrodymais) byloje esančių įvykio naktį ir kitos dienos ryte užfiksuotų Ž. M. ir liudytojos L. N. tarpusavio SMS žinučių, nukentėjusiosios ir liudytojos E. B. susirašinėjimo kitą dieną po įvykio „Messenger“ programėlėje turinio, nukentėjusiosios pateiktose fotonuotraukose ir jos mobiliojo ryšio telefono apžiūros metu užfiksuotų duomenų, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriaus 2021 m. rugsėjo 24 d. informacijoje apie gautą pranešimą dėl galimo vaiko (G. M. ir G. M.) teisių pažeidimo Nr. 6IGP-3484, 6IGP-3485 užfiksuotos informacijos, mažametės G. M. parodymų ir kitų duomenų. Priimdamas byloje išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas akcentavo tai, kad nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų (L. N., A. N., I. N., M. B., E. B.) tarp Ž. M. ir D. M. įvykusio konflikto nematė, apie jo aplinkybes jiems tapo žinoma iš pačios nukentėjusiosios.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose tokia situacija, kai didžioji dalis byloje esančių įrodymų yra netiesioginiai, pakankamai dažna, t. y. nėra išskirtinė, ir neatleidžia teismo nuo pareigos išnaudoti visas reikalingas įrodinėjimo priemones, kad būtų padarytos pagrįstos išvados dėl baudžiamajam įstatymui taikyti teisiškai reikšmingų aplinkybių. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019).

14. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas nemažos dalies byloje esančių netiesioginių įrodymų iš viso nevertino (juos ignoravo), o tuos, kuriuos vertino, vertino fragmentiškai ir atsietai. Todėl natūralu, kad, nesujungęs visų byloje esančių įrodymų, jais nustatytų aplinkybių į visumą, apeliacinės instancijos teismas negalėjo tinkamai patikrinti pirmosios instancijos teismo Ž. M. priimto apkaltinamojo nuosprendžio, juo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių teisingumo ir pagrįstumo.

15. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad liudytojai L. N., A. N., I. N., M. B., E. B. neparodė apie Ž. M. prieš D. M. panaudoto fizinio smurto intensyvumą ir lokalizaciją, konkrečiose kūno vietose sukeltą fizinį skausmą (dalis šių liudytojų apklausų metu iš esmės patvirtino, kad nukentėjusioji jiems pasakojo ne apie vieno smūgio sudavimą ir patirtą fizinį skausmą ne tik dėl suduoto smūgio į veidą), visiškai nevertino ir nepasisakė dėl tų pačių liudytojų (L. N., A. N., I. N., M. B.) nuosekliai nurodytos aplinkybės, kad netrukus po įvykio jie po D. M. kaire akimi matė kraujosruvą, šios aplinkybės įtakos Ž. M. veiksmų teisiniam vertinimui. Paminėta aplinkybė užfiksuota ir liudytojų E. B., G. M. parodymuose, taip pat ir apeliacinės instancijos teismo neįvertintuose įrodymuose.

16. Nors apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip keliančius abejonių (nepatikimus) nukentėjusiosios, taip pat ir mažametės liudytojos G. M. parodymus, tačiau iš esmės nepateikė įtikinamų ir logiškų tokio savo sprendimo teisinių argumentų, dalis iš nurodytų motyvų (susijusių su D. M. pranešimu teisėsaugos institucijai apie Ž. M. prieš ją panaudotą fizinį smurtą) neatitinka ir faktinių bylos aplinkybių. Atmesdamas nukentėjusiosios, taip pat ir paminėtos liudytojos parodymus, apygardos teismas iš esmės nevertino jų patikimumo – nei analizavo jų atskirai, nei gretino su kitais byloje esančiais įrodymais, nebandė išsiaiškinti galimo parodymų prieštaringumo priežasčių.

17. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino visų proceso metu surinktų bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų, savo procesiniame sprendime neišdėstė teisinių argumentų dėl visų ištirtų įrodymų vertinimo, kartu ir motyvuotų išvadų, kuriomis remdamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus ir tai sukliudė jam išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl šių priežasčių išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi ištaisyti pirmiau aptartus proceso teisės pažeidimus ir priimti BPK reikalavimus atitinkantį baigiamąjį aktą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 15 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                Alenas Piesliakas

Eligijus Gladutis

Algimantas Valantinas