2K-51-387/2024

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-51-387/2024 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07388-2022-5 Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 26 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. gynėjo advokato Olego Šibkovo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžiu su pakeitimais, padarytais Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams. Be to, konfiskuoti T. M. priklausantys trys mobiliojo ryšio telefonai ir nuspręsta juos sunaikinti. Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 13 d. nutartis, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu T. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto (trijų mobiliojo ryšio telefonų) konfiskavimas ir nutarta nuosprendžiui įsiteisėjus šiuos mobiliojo ryšio telefonus grąžinti T. M. Be to, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas T. M. nusikalstamos veikos požymis, kad jis platino kaltinime nurodytą psichotropinę medžiagą perduodamas ją M. M. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu nuteisti ir M. M., O. Y., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   T. M. nuteistas už tai, kad tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2022 m. kovo 2 d. 23.20 val., neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijo psichotropinės medžiagos amfetamino, iš viso 1,282 g, dalį šios medžiagos – 0,864 g – laikė savo drabužiuose paslėptame užsukamame indelyje „Nr. 28“, o kitą dalį – 0,418 g – psichotropinės medžiagos amfetamino susitarė su M. M. parduoti jam už 20 Eur Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tačiau sulaikomas policijos pareigūnų išmetė namo laiptinėje, o T. M. sulaikius, policijos pareigūnas jo striukės kišenėje rado ir paėmė pirmiau nurodytą užsukamą indelį su 0,864 g psichotropinės medžiagos – amfetamino.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo T. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino aplinkybę, kad jis platino kaltinime nurodytą psichotropinę medžiagą perduodamas ją M. M., nes ši aplinkybė neįrodyta byloje surinktais įrodymais.

3.   Be to, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta konfiskuoti T. M. priklausančius tris mobiliojo ryšio telefonus ir juos sunaikinti, ir nutarė juos grąžinti T. M., nes byloje nenustatyta, kad mobiliojo ryšio telefonai buvo naudojami kaip nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ar priemonės, todėl nėra teisinio pagrindo juos konfiskuoti, kaip tai nustatyta BK 72 straipsnio 2 dalyje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4.   Kasaciniu skundu nuteistojo T. M. gynėjas advokatas O. Šibkovas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 19 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 13 d. nutartį ir T. M. veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį; pakeisti skundžiamus nuosprendį bei nutartį ir panaikinti nuosprendžio bei nutarties dalis, kuriomis T. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžiu; pakeisti skundžiamus nuosprendį ir nutartį bei visais atvejais skirti T. M. švelnesnę bausmę, nei paskirta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Padarydami išvadą, kad T. M., disponuodamas psichotropine medžiaga, turėjo tikslą ją platinti, bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, nekaltumo prezumpcijos ir teisingo bylos išnagrinėjimo principus, savo išvadą pagrindė prielaida. Pagal teismų praktiką, tikslas platinti psichotropines medžiagas turi būti kategoriškai įrodytas byloje surinktais duomenimis. Išvada apie tai gali būti grindžiama kaltininko parodymais arba bylos aplinkybėmis (t. y. atlikti veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas, pastangos juos darant, šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris) ir kt.) (Teismų praktikos nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ar pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) (BK 259–261, 263–264, 266 straipsniai), apžvalga). Byloje šie teisingo bylos nagrinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimai buvo pažeisti, nes byloje surinkti įrodymai, vertinant kaip visumą, taip pat atskirai, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad T. M. turėjo tikslą platinti psichotropines medžiagas. Byloje nustatyta, kad M. M. niekada iki įvykio nebuvo pirkęs narkotinių ar psichotropinių medžiagų iš T. M. Iš to darytina išvada, kad M. M., susitardamas dėl susitikimo su T. M., nežinojo, ar bus galimybė įgyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų iš T. M., pokalbio telefonu metu negalėjo konkrečiai derėtis dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimo. Iš šios aplinkybės taip pat išplaukia, kad net jei M. M. turėjo tikslą įsigyti psichotropinių medžiagų, tai T. M. toks M. M. tikslas nebuvo žinomas, T. M. neturėjo jokio pagrindo manyti, kad M. M. atvažiuoja turėdamas tikslą įsigyti psichotropinių medžiagų. Apklausiamas T. M. nurodė būtent tokias įvykio aplinkybes, kartu pažymėdamas, jog pats vartojo psichotropines medžiagas ir įvykio metu jų turėjo su savimi, turėdamas tikslą jas pats vartoti. Byloje nėra jokių šiuos T. M. parodymus paneigiančių įrodymų, nes net kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai patvirtino, kad nenustatytas psichotropinių medžiagų perdavimo faktas. Dėl to darytina išvada, kad teismai laikė įrodyta, jog T. M. turėjo tikslą platinti psichotropines medžiagas, tik remdamiesi neaiškiais M. M. parodymais, kurie tokiai išvadai padaryti buvo aiškiai nepakankami. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-440-976/2015). Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, o abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti procesinėmis priemonėmis, aiškinamos kaltinamojo naudai. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išvada apie turėtą tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas taip pat daroma atsižvelgiant į didelį turėtos narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, įvairių prietaisų, kaip specialios svarstyklės, turėjimą, ryšių su norinčiais įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų asmenimis palaikymą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-781/2007, 2K-36/2009, 2K-75/2009, 2K-4/2009, 2K-281/2009, 2K-166/2010, 2K-618/2010, 2K-113/2011 ir kt.), tačiau šioje byloje jokių panašių aplinkybių nėra nustatyta.

4.2. Pritaikydami T. M. veikai BK 260 straipsnio 1 dalį, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes, nenustačius tikslo platinti, disponavimas psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas pačiam vartoti gali būti kvalifikuojamas tik pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

4.3. Paskirdamas bausmę T. M. už nusikalstamą veiką, kurią kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, teismas neįvertino visų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių, todėl paskyrė per griežtą bausmę. Pagal teismų praktiką, bausmė yra teisinga, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012). Iš to išplaukia, kad skirdamas bausmę teismas turi vadovautis principu, jog būtina parinkti mažiausią įmanomą bausmę, kurios paskyrimas vis dar atitiktų teisingumo principą, įgyvendintų bausmės tikslus ir pernelyg nesuvaržytų asmens, kuriam skiriama bausmė, teisinės padėties. Pažymėtina, kad, vadovaudamiesi teismų praktika, teismai panašaus pobūdžio bylose yra paskyrę nuteistiesiems žymiai švelnesnių bausmių, tarp jų ir nesusijusių su laisvės atėmimu. Kasatoriaus manymu, T. M. padaryta nusikalstama veika nėra tokio sunkumo ir pavojingumo, o pats nuteistasis nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik skiriant artimą sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui bausmę. Dėl to T. M. už įvykdytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra per griežta.

4.4. Subendrindami T. M. šioje byloje priimtu nuosprendžiu paskirtą bausmę su neatlikta bausmės dalimi, kuri paskirta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžiu, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė BK 64 straipsnį. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžiu T. M. buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. nutartimi, pritaikius Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnį, T. M. buvo lygtinai paleistas neatlikęs vienerių metų aštuonių mėnesių dvidešimties dienų laisvės atėmimo bausmės pagal Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendį. Dėl to bausmės ir lygtinio paleidimo vykdymo terminas T. M. turėjo pasibaigti 2022 m. liepos 9 d. Taigi, byloje priimant pirmosios instancijos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nuosprendį, T. M. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas jau buvo pasibaigęs. Iš BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalių, taip pat teismų praktikos matyti, kad pagal BK 64 straipsnio taisykles bendrinama tik neatlikta bausmės dalis, o nuosprendžio priėmimo metu T. M. jau buvo atlikęs visą jam Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę. Dėl to bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai prie nuosprendžiu T. M. paskirtos bausmės pridėjo dalį jo neatliktos bausmės pagal Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė.

5.   Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorė Rūta Šipkauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. M. gynėjo advokato O. Šibkovo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais savaip interpretuojami įrodymai ir ginčijamos teismo nustatytos bylos aplinkybės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

5.2. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismų priimtų baigiamųjų aktų turinys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bylai reikšmingi faktai būtų nustatyti nesilaikant įrodinėjimo tvarkos ir dėl to būtų padaryta neteisinga išvada dėl T. M. veikos kvalifikavimo. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartimi pašalino pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad T. M. platino kaltinime nurodytas psichotropines medžiagas perduodamas jas M. M., tačiau, net ir pašalinus šią aplinkybę, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, byloje pakanka kitų duomenų pagrįstai manyti, kad T. M. disponavo psichotropinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti. Darydamas šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi apklaustų policijos pareigūnų A. Š., P. V., A. P., A. L. parodymais apie turėtą informaciją, susijusią su galimu draudžiamų medžiagų platinimu, M. M. parodymais apie susitarimą įsigyti psichotropinių medžiagų iš T. M. ir vėlesnėmis tirto įvykio aplinkybėmis apie bendrą turėtų su savimi ir išmestų psichotropinių medžiagų – amefetamino – kiekį, kuris, remiantis pirminiais M. M. parodymais, atitiko jo ketintą įsigyti psichotropinių medžiagų kiekį ir tam paruoštą pinigų sumą. Nors pinigų perdavimo ir psichotropinių medžiagų paėmimo faktas neįvyko, nes policijos pareigūnai M. M. ir T. M. sulaikė, tačiau tiek policijos pareigūnų parodymai, tiek M. M., T. M. konkliudentiniai veiksmai rodė ketinimą įsigyti psichotropinės medžiagos – amfetamino ir ketinimą šią medžiagą parduoti. Dėl to T. M. veika atitinka aprašytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

5.3. Paskirdamas T. M. bausmę už BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, teismas tinkamai pritaikė BK 54 straipsnio nuostatas, todėl T. M. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta. T. M. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, praeityje teistas aštuoniolika kartų, tarp jų ir už disponavimą narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis. Dėl to švelninti jam paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

5.4. Subendrindami T. M. šioje byloje priimtu nuosprendžiu paskirtą bausmę su neatlikta bausmės dalimi, kuri paskirta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžiu, teismai BK 64 straipsnio nuostatas taikė tinkamai. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad T. M. buvo lygtinai paleistas 2020 m. spalio 19 d. nutartimi neatlikęs vienerių metų aštuonių mėnesių dvidešimties dienų laisvės atėmimo bausmės pagal Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendį. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. nutarties, kuria patvirtintas Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2020 m. rugsėjo 22 d. nutarimas Nr. 59-174 dėl T. M. lygtinio paleidimo, matyti, kad T. M. buvo paleistas iš pataisos namų nustatant jam tam tikrus įpareigojimus iki 2022 m. liepos 19 d. Ši data teismo nustatyta kaip realios laisvės atėmimo bausmės vykdymo pabaiga. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. nutarčiai įsiteisėjus, realiai T. M. buvo paleistas iš pataisos namų 2020 m. spalio 30 d., laikant, kad neatliktos bausmės dalis yra vieneri metai aštuoni mėnesiai dvidešimt dienų. Šioje byloje T. M. yra nuteistas už BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, įvykdytą 2022 m. kovo 2 d. Dėl to darytina išvada, kad T. M. naują nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo metu ir neatliktos bausmės laiku laikytini vieneri metai aštuoni mėnesiai dvidešimt dienų, o ne terminas iki lygtinio paleidimo pabaigos, kaip siūloma laikyti kasaciniame skunde. Dėl to teismas, paskirdamas bausmę nuteistajam, tinkamai taikydamas BK 64 straipsnio 3 dalį, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo dalį – vienerius metus – neatliktos vienerių metų aštuonių mėnesių dvidešimties dienų laisvės atėmimo bausmės.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6.   Nuteistojo T. M. gynėjo advokato O. Šibkovo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų

7.   Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, o tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pats iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-221/2018). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021).

8.   Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame, be kita ko, nurodoma, jog byloje nepakanka įrodymų tam, kad būtų padaryta išvada, jog T. M. turėjo tikslą platinti psichotropines medžiagas, ir tuo remiantis tvirtinama, kad teismai, vertindami įrodymus, padarė esminių BPK pažeidimų, o veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Kaip minėta, byloje surinktų įrodymų vertinimo, jų pakankamumo bylos aplinkybėms nustatyti klausimai galutinai išsprendžiami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, todėl, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, šie argumentai paliekami nenagrinėti.

9.   Pažymėtina, kad nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar byloje pakanka įrodymų pripažinti, jog T. M., disponuodamas psichotropine medžiaga, turėjo tikslą ją platinti, buvo sprendžiamas ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir į jį buvo motyvuotai atsakyta. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. M., veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ir laikė psichotropinės medžiagos metamfetamino – 1,282 g, dalį šios medžiagos – 0,864 g – laikė savo drabužiuose paslėptame užsukamame indelyje „Nr. 28“, o kitą dalį – 0,418 g – psichotropinės medžiagos amfetamino susitarė su M. M. parduoti jam už 20 Eur. Dėl to pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra teisinio pagrindo teigti, kad bylą nagrinėję teismai, kvalifikuodami T. M. veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą.

10. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas T. M. už BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką paskyrė per griežtą bausmę, nes teismų praktikoje už tokias nusikalstamas veikas yra paskirta ir švelnesnių bausmių, o nusikalstamos veikos pavojingumas ir kaltininko asmenybė nėra tokie, kurie reikalautų skirti nuteistajam artimą sankcijoje nustatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui bausmę.

11. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Baudžiamojo proceso teisės normos nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, jog teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos, jei šis klausimas atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-2-693/2019, 2K-72-489/2020, 2K-147-489/2021, 2K-144-942/2021, 2K-179-942/2021 ir kt.). Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, kasatorius nenurodo jokių konkrečių netinkamai pritaikytų baudžiamojo įstatymo normų ar esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, dėl kurių nuteistajam T. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė yra laikytina per griežta. Dėl to darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo paliktini nenagrinėti.

Dėl BK 64 straipsnio 1, 3 dalių taikymo

12. Paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalis, nes byloje nebuvo teisinio pagrindo prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėti neatliktą bausmės dalį pagal Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendį (su pakeitimais, padarytais Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžiu), nes pagal BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalis bausmės yra subendrinamos tik tada, kai buvo atlikta ne visa bausmė, o priimant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 19 d. nuosprendį bausmė, paskirta T. M. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžiu (su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu padarytais pakeitimais), jau buvo atlikta. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 64 straipsnio taikymas sietinas ne su nuosprendžio už naują nusikalstamą veiką priėmimo ar įsiteisėjimo data, o su naujos nusikalstamos veikos padarymo momentu. BK 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti.

14. Aiškinant BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismų praktikoje yra nurodyta, kad, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, naujos nusikalstamos veikos padarymas lygtinio paleidimo laikotarpiu sukelia nuteistajam teisinių pasekmių, toks asmuo nėra laikomas atlikusiu bausmę suėjus lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos terminui, o jo neatlikta pagal ankstesnįjį teismo nuosprendį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis subendrinama su nauju nuosprendžiu paskirta bausme už nusikalstamą veiką, padarytą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, pagal BK 64 straipsnio nuostatas. Laikas nuo paleidimo iš pataisos įstaigos iki naujo nusikaltimo padarymo nelaikomas atlikta bausme, taigi į atliktos bausmės laiką neįskaičiuojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-199/2014, 2K-47-628/2014, 2K-56-495/2022).

15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. M., vadovaujantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. nutartimi, 2020 m. spalio 30 d. buvo lygtinai paleistas iš pataisos namų nustatant jam įpareigojimus iki 2022 m. liepos 19 d. Byloje nustatyta, kad naują nusikalstamą veiką T. M. padarė 2022 m. kovo 2 d., t. y. lygtinio paleidimo iš pataisos namų metu. Dėl to pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra pagrindo daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai, subendrindami T. M. nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžiu (su pakeitimais, padarytais Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžiu) paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, padarė BK 64 straipsnio 1, 3 dalių taikymo klaidą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. M. gynėjo advokato Olego Šibkovo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                Artūras Ridikas

Albinas Antanaitis

Algimantas Valantinas