eA-1501-463/2025

Administracinė byla Nr. eA-1501-463/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02243-2024-2 Procesinio sprendimo kategorija 10.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 9 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos), dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-290 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės рiliеtybę“ (toliau – ir Įsakymas), dalį, kuria nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad asmeninio konflikto metu jo pažįstamas, keršijant, pareiškėjo vardu sukūrė netikrą rusišką pareiškėjo pasą. Pareiškėjo teigimu, jo pažįstamas net pasamdė advokatą, kuris apie minėtą sukurtą pasą (t. y., esą, apie pareiškėjo turimą Rusijos pilietybę), informavo Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), nors pareiškėjas niekada rusiškos pilietybės neturėjo.

2.2. Pareiškėjo teigimu, vien remdamasis melagingu pranešimu atsakovas negalėjo priimti Įsakymo. Atsakovas nenustatė juridinių faktų viseto, pakankamumo, nepatikrino informacijos, dėl ko padarė neteisingą išvadą, nes iš neteisingo argumento / įrodymo nusprendė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atėmimo.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Aptaręs aktualų teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes, atsakovas savo poziciją grindė šiais argumentais:

4.1. Migracijos departamentas Vidaus reikalų ministrui 2024 m. sausio 23 d. pateikė teikimą–siūlymą Nr. 24TR33 (toliau – ir Teikimas), kuriame nurodė informaciją, susijusią su pareiškėjo kitos valstybės pilietybės įgijimu / turėjimu, siūlydamas priimti sprendimą (įsakymą) dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę. Teikime nurodyta, jog pareiškėjo Rusijos Federacijos pilietybės turėjimo faktas tapo žinomas 2014 m. balandžio 2 d., Ministerijoje gavus advokatės, atstovaujančios (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įmonė) interesus, prašymą, kuriuo informuojama, jog pareiškėjas, dirbdamas įmonės padaliniuose, veikia naudodamasis tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos išduotais piliečio pasais. Įmonei kilo abejonių, ar pareiškėjas turi teisę į dvigubą pilietybę ir tinkamai vykdo mokestines prievoles. Kartu su prašymu buvo pridėta pareiškėjui išduoto Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos pasų kopijos. Atsižvelgdamas į gautus duomenis Migracijos departamentas pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu Lietuvoje 2014 m. balandžio 11 d. išsiuntė raštą (toliau – ir 2014 m. balandžio 11 d. raštas), prašydamas pateikti rašytinį pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą ir dokumentą, patvirtinantį kitos valstybės pilietybės įgijimo faktą. Pareiškėjui į pastarąjį raštą neatsiliepus Migracijos departamentas pakartotinai 2016 m. vasario 29 d. raštu (toliau – 2016 m. vasario 29 d. raštas) kreipėsi į pareiškėją su prašymu kuo skubiau pateikti pranešimą ir kitus 2014 m. balandžio 11 d. rašte nurodytus dokumentus tolimesniam pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės klausimui nagrinėti. Pareiškėjui į šį raštą taip pat nesureagavus ir pranešimo bei kitų dokumentų nepateikus, Migracijos departamentas išsiuntė pareiškėjui 2023 m. rugpjūčio 19 d. raštą (toliau – ir 2016 m. vasario 29 d. raštas), kuriuo pakartotinai informavo pareiškėją apie pareigą pateikti pranešimą ir pagrįsti savo teisę į daugybinę pilietybę. Šie veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas į nurodytus raštus neatsiliepė, pranešimo ir kitų, su pilietybės įgijimu susijusių dokumentų, nepateikė.

4.2. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo faktą ir (ar) patvirtinančius šių turimų įrodymų nepatikimumą. Įmonės (tuo metu buvusio pareiškėjo darbdavio) prašyme nurodytos aplinkybės ir kartu pridėta pareiškėjui išduoto Rusijos Federacijos piliečio paso kopija patvirtina, jog pareiškėjas yra (ar buvo) įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę.

4.3. Argumentai apie „netikrą rusišką pasą“ yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, juos paneigia paties pareiškėjo pozicija – duomenys apie Rusijos Federacijos pilietybės įgijimą buvo gauti ne iš pareiškėjo minimo asmens, o pareiškėjo tuometinio darbdavio (Įmonės). Kartu su Įmonės prašymu buvo pridėta ne tik pareiškėjo išduoto Rusijos Federacijos paso kopija, bet ir Lietuvos Respublikos paso, kuris asmeniui iš tikrųjų buvo išduotas, kopija. Minėtuose pasuose nurodyti asmens duomenys leidžia identifikuoti, kad tai yra tas pats asmuo (asmens duomenys sutampa, jų prieštaringumas nenustatytas). Taip pat paminėto asmens duomenys sutampa ir su Lietuvos Respublikos gyventojų registre esančiais duomenimis. Įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes bei dokumentus ar leidžiančių pagrįstai abejoti jų patikimumu, byloje nepateikta, vien pareiškėjo deklaratyvi pozicija nėra pakankama minėtų aplinkybių ir dokumentų pagrįstumui ar patikimumui paneigti.

4.4. Tiek Ministerija, tiek Migracijos departamentas laikėsi įstatymų reikalavimų ir procedūrų – kreipėsi į pareiškėją, prašydami pateikti aktualią informaciją, tačiau, nesulaukus atsakymo, buvo priimtas Įsakymas. Raštai pareiškėjui buvo siųsti jo skunde teismui nurodytu adresu, be to, prie skundo pridėtas vienas iš jam siųstų raštų, o tai patvirtina jų gavimą.

5.  Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. Migracijos departamentas pakartojo ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, bei pažymėjo, kad pareiškėjui siuntė raštus bei prašė pateikti ginčui aktualią informaciją apie, be kita ko, įgytą kitos valstybės pilietybę, nurodė, kad nepateikus prašomos informacijos bus taikoma Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, procedūra. Nepaisant to, pareiškėjas prašomos informacijos nepateikė, todėl Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

II.

5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Įsakymo dalį, kuria nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.

6. Teismas nustatė šias aplinkybes:

6.1. Ministerija 2014 m. balandžio 2 d. gavo advokatės, atstovaujančios Įmonei, raštą dėl informacijos pateikimo, kuriuo informuojama, jog pareiškėjas, dirbdamas įmonės padaliniuose, veikia naudodamasis tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos išduotais piliečio pasais. Įmonei kilo abejonių, ar pareiškėjas turi teisę į dvigubą pilietybę ir tinkamai vykdo mokestines prievoles. Kartu su šiuo raštu buvo pridėtos pareiškėjui išduotų Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos paso kopijos (toliau – ir Pranešimas).

6.2. Ministerija 2014 m. balandžio 9 d. raštu kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino PK VPS Migracijos grupę dėl informacijos apie pareiškėją, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindą ir informacijos apie turimą Rusijos Federacijos pilietybę. Minėta įstaiga 2014 m. balandžio 10 d. raštu informavo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1993 m. (duomenys neskelbtini). Duomenų, kad jis turi Rusijos Federacijos pilietybę ir kartu turi teisę būti Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečiu, įstaiga neturi.

6.3. Migracijos departamentas pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu Lietuvoje 2014 m. balandžio 11 d. išsiuntė raštą, prašydamas pateikti rašytinį pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą ir dokumentą, patvirtinantį kitos valstybės pilietybės įgijimo faktą.

6.4. Migracijos departamentas pakartotinai 2016 m. vasario 29 d. raštu tuo metu deklaruotos gyvenamosios vietos adresu išsiuntė pareiškėjui raštą su prašymu kuo skubiau pateikti pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą ir kitus 2014 m. balandžio 11 d. rašte nurodytus dokumentus tolimesniam pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės klausimui nagrinėti.

6.5. Migracijos departamentas tuo metu deklaruotos gyvenamosios vietos adresu išsiuntė pareiškėjui 2023 m. rugpjūčio 19 d. raštą, kuriuo pakartotinai informavo apie pareigą pateikti pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą ir pagrįsti savo teisę į daugybinę pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktų nuostatas ir (ar) atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime (konkrečiai – nutarimo 69 punkte) nurodytai išlygai. Duomenims pateikti buvo suteikti 3 mėn. nuo rašto išsiuntimo dienos).

6.6. Pareiškėjas į nurodytus Migracijos departamento 2014 m. balandžio 11 d., 2016 m. vasario 29 d. ir 2023 m. rugpjūčio 19 d. raštus neatsakė ir pranešimo bei kitų, su Rusijos Federacijos pilietybės įgijimu susijusių, dokumentų nepateikė.

7. Pirmosios instancijos teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Pilietybės įstatymo, Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (toliau – Aprašas), nuostatas, pažymėjo, kad Įsakymas priimtas remiantis tuo, kad pareiškėjas, po Migracijos departamento kreipimosi į jį 2014 m. balandžio 11 d., 2016 m. vasario 29 d. ir 2023 m. rugpjūčio 19 d. raštais, nepateikė prašomų dokumentų. Tačiau teismas nurodė, kad Ministerija ir Migracijos departamentas vadovavosi ne tomis Aprašo normomis, kuriomis turėjo vadovautis atlikdami patikrinimą ir priimdami sprendimus, ir pagal nustatytas aplinkybes neturėjo teisinio pagrindo priimti nei Teikimo, nei Įsakymo, nepašalinę visų abejonių dėl sąlygų, sudarančių pagrindą pripažinti pareiškėją netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės. Ministerijos atsiliepime, teismo teigimu, teisingai nurodyta, kad 2014 m. balandžio 2 d. gavus pareiškėjo darbdavio Pranešimą dėl pareiškėjo naudojimosi Rusijos Federacijos pasu pirmasis Migracijos departamento 2014 m. balandžio 11 d. raštas jam buvo išsiųstas ir patikrinimas dėl galbūt įgytos kitos valstybės pilietybės pradėtas vadovaujantis Aprašo redakcija, galiojusia nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. Tačiau Teikimą Migracijos departamentas surašė ir Įsakymą Ministerija priėmė nepagrįstai vadovaudamiesi reguliavimu, įtvirtintu naujesnėje Aprašo reakcijoje, galiojusioje nuo 2023 m. vasario 3 d. iki 2023 m. rugpjūčio 25 d.

8. Teismas pažymėjo, kad nei Migracijos departamentas, nei Ministerija neįvertino, kad nuo 2023 m. vasario 3 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. vasario 1 d. nutarimo Nr. 69 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo“ (toliau – Aprašo pakeitimas), kuriuo buvo pakeistos Aprašo 23, 27, 28 punktų redakcijos, 2 punktas nustato, jog asmens pranešimai ir dokumentai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, pateikti iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti ir sprendimai priimami vadovaujantis iki šio nutarimo įsigaliojimo galiojusiomis Aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280, nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentai, kad Aprašo (redakcija nuo 2023 m. vasario 3 d. iki 2023 m. rugpjūčio 25 d.) 23 ir 27 punktai leidžia Migracijos departamentui pateikti Teikimą, o VRM priimti Įsakymą tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepateikė prašomų dokumentų, yra nepagrįsti, nes minėtos institucijos negalėjo vadovautis Aprašo redakcija, galiojančia nuo 2023 m. vasario 3 d., kurioje tokia nuostata buvo įtvirtinta pirmą kartą, kadangi dokumentai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (Pranešimas) Ministerijoje buvo gauti 2014 m. balandžio 2 d., t. y. iki Aprašo pakeitimo. Tai, teismo vertinimu, lemia, kad pilietybės netekimo pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą klausimas turėjo būti baigtas nagrinėti pagal Aprašo redakciją, galiojusią iki Aprašo pakeitimo, kurioje dar nebuvo Aprašo 23 ir 27 punktų nuostatų, kuriomis vadovavosi atsakovas.

9. Teismas, aptaręs Aprašo (redakcijos, galiojusios iki 2023 m. rugpjūčio 25 d., kuria grindžiamas Teikimas ir Įsakymas) 23 ir 27 punkto nuostatas, pažymėjo, kad : 1) net jeigu ir būtų sąlygos taikyti šiuos Aprašo punktus laiko požiūriu (netaikant apribojimo vadovautis Aprašo redakcija, galiojusia iki Aprašo pakeitimo), institucijos juos taikė neteisingai, kadangi neteisingai aiškino patį šių normų turinį; 2) šios Aprašo redakcijos punktų taikyti pareiškėjo atžvilgiu nėra teisinio pagrindo, nes patikrinimas dėl jo galbūt įgytos kitos valstybės pilietybės buvo pradėtas iki Aprašo pakeitimo, todėl ir baigiamas turi būti pagal Aprašo redakciją, galiojusią iki Aprašo pakeitimo, t. y. iki 2023 m. vasario 3 d.

10. Aprašo redakcijos, galiojusios iki 2023 m. rugpjūčio 25 d., 23 punktas expresis verbis (liet. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustato, jog papildomų duomenų iš asmens Migracijos departamentas turi reikalauti ne dėl to, kad neturi pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis įgijo kitos valstybės pilietybę, o dėl to, kad neturi pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad toks pilietis gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Šiame punkte nustatyta, kad Migracijos departamentas gali reikalauti iš asmens pateikti „dokumentus, patvirtinančius Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytas aplinkybes“, t. y. jo teisę į dvigubą pilietybę. Tai reiškia, kad reikalaudamas tokių papildomų duomenų Migracijos departamentas jau turi būti įsitikinęs jog asmuo yra įgijęs kitos valstybės pilietybę ir išsiaiškinti reikia tik antrąją aplinkybę – ar jis turi teisę į dvigubą pilietybę. Atitinkamai šios redakcijos Aprašo 23 punkto antroje pastraipoje expresis verbis nurodyta, kad jeigu asmuo per šio punkto pirmojoje pastraipoje nurodytus terminus nepateikia prašomų dokumentų, patvirtinančių, kad įgijęs kitos valstybės pilietybę jis „gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, Migracijos departamentas atlieka Aprašo 27 punkto antrojoje pastraipoje nurodytus veiksmus. Taigi, pagal šią Aprašo nuostatą, Migracijos departamentas Aprašo 27 punkto antrojoje pastraipoje nurodytus veiksmus atlieka tik tuomet, kai įgijęs kitos valstybės pilietybę asmuo nepateikia dokumentų, patvirtinančių, kad jis gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, tačiau nėra abejonių, kad jis yra įgijęs kitos valstybės pilietybę. Pagal šios redakcijos Aprašo 27 punktą teikimą ir sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Aprašo 27 punkto antrą pastraipą galima priimti dviem alternatyviais atvejais: 1) kai surinktų dokumentų ir duomenų pakanka sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti; arba 2) asmuo pagal Aprašo 23 punktą nepateikė prašomų dokumentų, patvirtinančių, kad jis gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

11. Teikimas ir Įsakymas buvo priimti remiantis antruoju iš Aprašo 27 punkto antroje pastraipoje nurodytų alternatyvių pagrindų, t. y. dėl to, kad pareiškėjas nepateikė prašomų pagal Aprašo 23 punktą dokumentų, bet ne dėl to, kad surinktų dokumentų ir duomenų pakanka įsitikinti, jog jis turi Rusijos Federacijos pilietybę. Tačiau institucijos, teismo teigimu, nepagrįstai vertino, kad pareiškėjas pagal Aprašo 23 punktą turi prievolę pateikti ir dokumentus, patvirtinančius kitos valstybės pilietybės įgijimą, o vien tik fakto, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis nepakanka sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priimti, jeigu institucijos negali patikimai įsitikinti, kad jis turi Rusijos Federacijos pilietybę.

12. Migracijos departamentui prašant iš paties pareiškėjo dokumentų, patvirtinančių kitos valstybės pilietybės (ne)įgijimą, pareiškėjas galėtų juos pateikti ir įrodyti, kad (ne)turi Rusijos Federacijos pilietybės, tačiau vien tik tokių dokumentų nepateikimas nėra teisinis pagrindas pagal nagrinėjamos redakcijos Aprašo 23 ir 27 punktus priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, nes tokį sprendimą, remiantis šia nuostata, galima priimti tik pareiškėjui nepateikus dokumentų, jog jis gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Aprašas neatleidžia Migracijos departamento nuo pareigos įrodyti kitos valstybės pilietybės įgijimo faktą, net jeigu pareiškėjas pats aktyviai ir nedalyvauja šio fakto nustatyme, neteikia jį galinčių patvirtinti ar paneigti dokumentų, ypač kai apie kitos valstybės pilietybės įgijimą praneša ne pats pareiškėjas, o tai padaro kiti asmenys ir tuomet būtina įsitikinti, ar pateikta informacija yra patikima.

13. Teismo teigimu, nors pareiškėjas ir nepateikė dokumentų, kad jis gali būti Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis, tačiau vien to nepakanka siekiant pripažinti jį netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, nes iš byloje pateiktų dokumentų, kuriais grindžiamas Įsakymas, ir pačių institucijų argumentų, akivaizdu, jog nėra patikimai ir neabejotinai įsitikinta, jog jis turi Rusijos Federacijos pilietybę, kas yra pirmoji ir esminė sąlyga pripažinti asmenį netekus Lietuvos Respublikos pilietybės dėl to, kad jis neįrodo teisės turėti dvigubą pilietybę.

14. Kai asmuo ne pats praneša, kad įgijo kitos valstybės pilietybę, o Migracijos departamentas siekia tokį asmenį pripažinti netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, tokio asmens galbūt padarytą Pilietybės įstatymo pažeidimą (kitos valstybės pilietybės įgijimą ir nepranešimą apie tai) įrodyti turi valstybės institucijos, o vien tik asmens aktyvus nedalyvavimas tokiame įrodinėjimo procese negali būti pagrindas pripažinti, kad jis įgijo kitos valstybės pilietybę ir pažeidė Pilietybės įstatymą. Tai išplaukia iš Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatų. Tačiau jeigu asmuo nėra įgijęs kitos valstybės pilietybės ir tai pats nurodo, o tuo jį įtaria kiti asmenys ar Migracijos departamentas, jis neturi įstatyme įtvirtintos pareigos pranešti ir įrodinėti, kad jis nėra įgijęs kitos valstybės pilietybės, t. y. įrodinėti savo nekaltumo ir to, ko, jo teigimu, nebuvo. Atitinkamai tokiam asmeniu negali būti taikoma kaltumo prezumpcija, jeigu jis neįrodo savo nekaltumo. Tai pagrindžia ir Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies nuostata. Atsakomybę už nepranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo reikalavimus numato ne Pilietybės įstatymas, o Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 532 straipsnis. Tai reiškia, kad Migracijos departamentui įtariant, jog asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, tačiau sąmoningai apie tai nepraneša, tokį Pilietybės įstatymo pažeidimą būtina įrodinėti pagal ANK reikalavimus, taikant ir nekaltumo prezumpcijos principą. Vadinasi, pareiškėjas neprivalo įrodinėti, kad neįgijo kitos valstybės pilietybės, jeigu jis, jo teigimu, to nedarė ir ne pats apie tokį faktą pranešė Migracijos departamentui, o tą įrodyti turi atitinkamos valstybės institucijos. Tik įrodžius, kad pareiškėjas yra įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę ir apie tai nepranešęs, remiantis Aprašo redakcijos, galiojusios iki 2023 m. rugpjūčio 25 d., 23 ir 27 punktų nuostatomis, galima priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo tuo pagrindu, kad pats pareiškėjas nepateikia dokumentų, patvirtinančių jo teisę būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu. Tačiau vien tik prielaidos, kad pareiškėjas yra įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę, o teisės turėti dvigubą pilietybę neįrodė, nepakako Įsakymui priimti, todėl jis nėra pagrįstas teisingu Pilietybės įstatymo ir Aprašo teisės normų taikymu ir negali būti laikomas teisėtu.

15. Todėl, teismo vertinimu, argumentai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių kitus įrodymus, patvirtinančius Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo faktą, taip pat kad buvusio pareiškėjo darbdavio Pranešime nurodytos aplinkybės ir kartu pridėta Rusijos Federacijos piliečio paso kopija patvirtina, jog pareiškėjas yra (buvo) įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę, yra nepagrįsti ir nepakankami Rusijos Federacijos pilietybės turėjimo faktui pagrįsti.

16. Teismas pažymėjo, kad Rusijos Federacijos paso neoriginalaus dokumento kopija, kuri patvirtinta tik paties pareiškėjo darbdavio atstovės, o ne įgaliojimus tam turinčio asmens (institucijos), nėra pakankamas ir patikimas įrodymas, patvirtinantis, kad pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pilietybę. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pilietybę, nei Migracijos departamentas, nei Ministerija nesurinko. Teismas kartu nurodė, kad pareiškėjas į bylą pateikė savo Lietuvos Respublikos paso kopiją, iš kurios matyti, kad 2014 m. jam du kartus buvo išduotos 90 dienų trukmės Rusijos Federacijos vizos, kas leidžia daryti prielaidą, kad Rusijos Federacijos pilietybės jis neturėjo, ir galbūt neturi, nes priešingu atveju jam nereikėtų vizų įvažiuoti į Rusijos Federaciją.

17. Teismas pažymėjo, kad Ministerijos prieš pat teismo posėdį pateiktas prašymas įpareigoti pareiškėją pateikti Lietuvos Respublikos paso, taip pat Rusijos Federacijos vizų teisės aktų nustatyta tvarka notaro patvirtintas kopijas ir Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos išduotą dokumentą (pažymą), kuris patvirtintų, ar pareiškėjas buvo / yra Rusijos Federacijos piliečiu, nes šių veiksmų neatlikus byloje, pasak Ministerijos, būtų užkirstas kelias patikimai nustatyti pareiškėjo įrodinėjamą aplinkybę, kad jis niekada rusiškos pilietybės neįgijo, akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovas pripažįsta, jog Rusijos Federacijos pilietybės turėjimo faktas nėra patikimai įrodytas. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad Įsakymas yra priimtas skubotai, yra neteisėtas, o jo pagrįstumu abejoja net pats atsakovas. Pats prašymas įpareigoti pareiškėją teisme pateikti papildomus įrodymus yra nesavalaikis ir neturi įtakos ginčo išsprendimui, nes Rusijos Federacijos pilietybės (ne)turėjimo faktą Migracijos departamentas ir Ministerija turi įrodyti ir pagrįsti dar prieš priimant Įsakymą, o ne rinkti papildomus įrodymus teisme nagrinėjant skundą dėl jo teisėtumo. Tai, kad Migracijos departamentas ir Ministerija prieš priimant Įsakymą neišsiaiškino privalomų nustatyti aplinkybių yra ne kliūtis išnagrinėti bylą teisme, o papildomas pagrindas pripažinti Įsakymą neteisėtu.

18. Vien tai, kad pareiškėjas 2014 m. darbo reikalais naudojosi tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos pasu, savaime nereiškia, kad jis turėjo Rusijos Federacijos pilietybę, nes iš byloje pateiktų įrodymų nėra galimybės nustatyti, kad tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos pasai, kuriuos Ministerijai 2014 m. pateikė pareiškėjo buvęs darbdavys, yra tikri.

19. Teismas pažymėjo, kad su buvusio pareiškėjo darbdavio Pranešimu pateiktos pareiškėjo išduoto Rusijos Federacijos paso kopija, ir Lietuvos Respublikos paso kopija. Tačiau pats pareiškėjas teisme pateikė savo Lietuvos Respublikos paso, kuris galiojo iki 2023 m. kopiją, o Migracijos departamentas su atsiliepimu yra pateikęs savo 2014 m. balandžio 9 d. raštą, kuriame patvirtina, kad pareiškėjui iš tiesų buvo išduotas minėtas pateiktas Lietuvos Respublikos pasas. Be to, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino PK VPS 2014 m. balandžio 10 d. raštas patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1993 m. (duomenys neskelbtini), todėl būtent po 10 metų, pasibaigus pirmojo paso galiojimui, jam ir buvo išduotas kitas Lietuvos Respublikos pasas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos pasas išduodamas 10 metų laikotarpiui, o Migracijos departamentas neturi duomenų apie pareiškėjui išduotą 2006 m. Lietuvos Respublikos pasą, kuris buvo pateiktas su Pranešimu ir kuris dar, neva, galiojo tuo metu, kai pareiškėjui jau buvo išduotas tikras Lietuvos Respublikos pasas, yra pagrindo manyti, kad su Pranešimu 2014 m. pateiktas pareiškėjo Lietuvos Respublikos pasas gali būti netikras.

20. Atitinkamai ir su Pranešimu 2014 m. pateiktas pareiškėjo išduotas Rusijos Federacijos pasas gali būti netikras, nes paties pareiškėjo papildomai į bylą pateiktos Rusijos Federacijos vizos yra išduotos tuo metu, kai, esą, turėjo galioti su Pranešimus pateiktas išduotas Rusijos Federacijos pasas. Tačiau šios aplinkybės prieštarauja viena kitai, nes jeigu pareiškėjas iš tiesų būtų turėjęs tikrą Rusijos Federacijos pasą, jam Rusijos Federacijos vizų nebūtų reikėję. Vadinasi, minėtas Rusijos Federacijos pasas gali būti netikras, kas atitinka pareiškėjo skundo argumentus.

21. Nurodytos aplinkybės, susijusios su 2014 m. su Pranešimu pateiktų pareiškėjo Rusijos Federacijos paso ir Lietuvos Respublikos paso kopijų nepatikimumu, neleidžia atmesti galimybės, kad pareiškėjo darbdavio nurodytomis aplinkybėmis pareiškėjas iš tiesų galėjo naudotis netikrais tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos pasais, nes tuo metu jis turėjo kitą ir tikrą Lietuvos Respublikos pasą, o į Rusiją važinėjo naudodamasis vizomis, kurios Rusijos Federacijos pasą turinčiam asmeniui nebūtų buvę reikalingos. Taigi, skirtingai nei nurodė Ministerija, tai, kad buvęs pareiškėjo darbdavys galbūt pareiškėjo Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybių turėjimo faktą identifikavo pačiam pareiškėjui darbo santykiuose naudojantis tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos pasu, savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas iš tiesų turi Rusijos Federacijos pilietybę ir naudojosi tikru šios valstybės pasu, nes kyla pagrįstų abejonių, ar jis naudojosi tikrais dokumentais, kurių kopijas 2014 m. su Pranešimu gavo Ministerija. Atitinkamai, jeigu pareiškėjas 2014 metais ir naudojosi galbūt netikru Rusijos Federacijos pasu, tai nereiškia, kad galima traktuoti, jog jis turėjo Rusijos Federacijos pilietybę, nes nėra įrodymų, kad Rusijos Federacijos pasas kada nors jam buvo išduotas oficialiai. Tokius duomenis atsakovas turi nustatyti patikimai, o ne remtis prielaidomis, daromomis iš 2014 m. pateiktų Rusijos Federacijos paso ir Lietuvos Respublikos paso kopijų, kurių patikimumas kelia pagrįstų abejonių, ir iš pareiškėjo nebendradarbiavimo.

22. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju taikyti Aprašo 23 ir 27 punktų redakcijos, galiojusios iki 2023 m. rugpjūčio 25 d. iš viso nebuvo teisinio pagrindo, todėl Įsakymo grįsti šiomis teisės normomis ir jose numatytų procedūrų įvykdymu atsakovas neturi teisinio pagrindo. Patikrinimas dėl pareiškėjo galbūt įgytos kitos valstybės pilietybės turėjo būti baigiamas pagal Aprašo redakciją, galiojusią iki Aprašo pakeitimo, t. y. iki 2023 m. vasario 3 d. Esminis nurodytos ankstesnės Aprašo redakcijos 23 punkto skirtumas nuo redakcijos, galiojančios po Aprašo pakeitimo priėmimo, yra tai, kad iki Aprašo pakeitimo 23 punkto antroje pastraipoje nebuvo nustatyta, kad per šio punkto pirmojoje pastraipoje nurodytus terminus nepateikus prašomų dokumentų, patvirtinančių, kad pilietis gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas atlieka Aprašo 27 punkto antrojoje pastraipoje nurodytus veiksmus, o buvo numatyta, kad tokiu atveju Migracijos departamentas tęsia asmens dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę nagrinėjimą. Tai reiškia, kad dar 2014 metais pradėtą patikrinimą Migracijos departamentas turėjo tęsti pagal Aprašo redakcijos, galiojusios iki Aprašo pakeitimo, 23 punktą ir toliau aiškintis abejones ir neaiškumus dėl pareiškėjo galbūt įgytos Rusijos Federacijos pilietybės, nes patikimų duomenų apie tai taip ir nebuvo surinkęs, bet negalėjo atlikti Aprašo redakcijos, galiojančios po Aprašo pakeitimo, 27 punkto antrojoje pastraipoje nurodytus veiksmus, t. y. pateikti Vidaus reikalų ministrui teikimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, kadangi Aprašo redakcijos, galiojančios iki Aprašo pakeitimo, 27 punkto 2 pastraipoje nebuvo numatyta, kad Migracijos departamentas pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo tuo atveju, jeigu asmuo pagal Aprašo 23 punktą nepateikė prašomų dokumentų, patvirtinančių, kad gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Iki Aprašo pakeitimo galiojusios redakcijos Aprašo 27 punkto 2 pastraipoje buvo numatyta tik viena galimybė Migracijos departamentui – išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2, 4 ir 9 punktus, 28 straipsnio 2 ir 4 dalis ir nustatęs, kad surinktų dokumentų ir duomenų pakanka vidaus reikalų ministro sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti, pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Tačiau šioje normoje nebuvo antrosios galimybės, kuri atsirado tik po Aprašo pakeitimo įsigaliojimo, t. y. pateikti vidaus reikalų ministrui teikimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

23. Taigi, taikant Aprašo redakcijos, galiojusios iki Aprašo pakeitimo, 23 ir 27 punktus, kuriais privaloma vadovautis nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas neturi teisinio pagrindo atlikti Aprašo redakcijos, galiojančios po Aprašo pakeitimo, 27 punkto antrojoje pastraipoje nurodytus veiksmus, t. y. pateikti vidaus reikalų ministrui teikimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, o privalo tęsti pradėtą patikrinimą pagal Aprašo redakcijos, galiojusios iki Aprašo pakeitimo, 23 punktą, jeigu yra abejonių ir neaiškumų dėl pareiškėjo galimai įgytos Rusijos Federacijos pilietybės. Tai reiškia, kad Įsakymas nėra pagrįstas teisingai pritaikytomis Pilietybės įstatymo ir Aprašo teisės normomis, yra priimtas skubotai, neišsiaiškinus visų aplinkybių ir neįsitikinus, kad pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pilietybę, todėl negali būti laikomas teisėtu.

III.

24. Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti; arba panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

25. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjui 2010 m. (duomenys neskelbtini) išduoto Rusijos Federacijos paso (toliau – ir Rusijos Federacijos pasas) išdavimo faktą ir jo tikrumą, o teismo prielaidoms, paneigiančioms ar galinčioms paneigti šio paso tikrumą ar išdavimą ir, atitinkamai, Rusijos Federacijos pilietybės turėjimą, Ministerija neturi pagrindo pritarti. Įsakymo materialiųjų teisės normų taikymą pagrindžia pareiškėjui išduoto Rusijos Federacijos paso kopija, t. y. kitos valstybės pilietybės turėjimo faktas Įsakymo priėmimo metu buvo nustatytas šio dokumento pagrindu, kitų ar priešingų duomenų, ypač paneigiančių Rusijos Federacijos pilietybės turėjimo faktą, gauta ir žinoma nebuvo. Nagrinėjant bylą teisme, pareiškėjas pateikė papildomus įrodymus, tačiau byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjui išduoto Rusijos Federacijos paso išdavimo faktą (pvz., teisėsaugos institucijų duomenų dėl šio paso suklastojimo, Rusijos Federacijos kompetentingų institucijų duomenų dėl šio paso neišdavimo ir pan.). Be to, Ministerija disponuoja informacija, kad pareiškėjas, dirbdamas įmonės (kuri ir pranešė Ministerijai apie pareiškėjo turimą kitą pilietybę) padaliniuose, šiuo Rusijos Federacijos pasu faktiškai naudojosi, dėl ko paaiškėjo jo turimos kitos valstybės pilietybės faktas, t. y. pats pareiškėjas naudojosi jam išduotu Rusijos Federacijos pasu, kas patvirtina, kad šis pasas turi būti tikras.

25.2. Teismas nepagrįstai vertino dokumentus, pateiktus po Įsakymo priėmimo. Pareiškėjas jam, esą, išduotas Rusijos Federacijos vizas pateikė tik bylos nagrinėjimo metu, tačiau Įsakymo priėmimo metu šie dokumentai atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui nebuvo pateikti ir žinomi bei objektyviai net negalėjo būti žinomi, Įsakymas buvo priimtas pagal tuo metu žinomus faktinius duomenis ir šių duomenų pagrindu yra teisėtas ir pagrįstas. Įsakymo teisėtumas yra nesąžiningai ir nepagrįstai kvestionuojamas pagal kitokią (naują), iki skundo pateikimo teismui nežinomą faktų sudėtį, kuri laiko požiūriu negali retrospektyviai daryti įtakos Įsakymo teisėtumui jo priėmimo metu.

25.3. Nesant pirmiau aptartų įrodymų, paneigiančių pareiškėjui išduoto Rusijos Federacijos paso išdavimo ar netikrumo faktą, Ministerija nesutinka ir su teismo padarytomis prielaidomis ir spėjimais dėl galimo tokio paso suklastojimo (netikrumo). Teismo argumentai yra prieštaringi – viena vertus, Ministerijos į bylą pateiktą Rusijos Federacijos paso (neoriginalaus dokumento) kopiją, kuri, anot teismo, yra nepatvirtina įgaliojimus tam turinčio asmens (institucijos), teismas vertino kaip nepakankamą ir nepatikimą, kita vertus, pareiškėjo pateiktas Rusijos Federacijos vizų kopijas, kurios taip pat yra neoriginalaus dokumento kopijos, ir kurios taip pat nėra patvirtintos įgaliojimus tam turinčio asmens (institucijos), teismas traktavo priešingai – kaip pakankamą ir patikimą išvadai (prielaidai) dėl Rusijos Federacijos pilietybės neturėjimo padaryti. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, šių prieštaravimų nemotyvavo. Teismas dėl Rusijos Federacijos vizų kopijų nepatikimumo vertinimo neatliko, išvadų nepadarė ir šiuo aspektu net nepasisakė. Taigi, teismas rėmėsi spėjimais ir prielaidomis.

25.4. Ministerija atsiliepime buvo paaiškinusi, kad atsakovo pateiktas Lietuvos Respublikos pasas yra tikras, tačiau teismas nepagrįstai ignoravo šią aplinkybę. Minėto paso netikrumo požymį teismas argumentavo teisės aktuose nustatytu Lietuvos Respublikos paso galiojimo laikotarpiu bendruoju atveju (10 m.), tačiau toks pagrindimas, ignoruojant Ministerijos paaiškinimą ir nenustačius papildomų faktinių aplinkybių, tapo klaidingas iš esmės. pagal Asmens dokumentų išdavimo informacinės sistemos duomenis, asmeniui 2013 m. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas, ir anksčiau turėto paso, išduoto 2006 m. (duomenys neskelbtini), kurį teismas traktavo kaip netikrą, negaliojimo priežastis nurodyta „keitimas (išdavimas), kai to pageidauja asmuo“. Taigi, teismo sprendime padaryta akivaizdi fakto ir įrodymų vertinimo klaida. Kita vertus, jeigu teismui kilo abejonių dėl pareiškėjui 2006 m. (duomenys neskelbtini) išduoto Lietuvos Respublikos paso tikrumo ar patikimumo, teismas turėjo šią aplinkybę nustatyti administracinės bylos nagrinėjimo metu, pvz., įpareigodamas atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį pateikti papildomus įrodymus ar paaiškinimus.

25.5. Pareiškėjas įrodinėjo, kad netikrą pasą sukūrė kitas asmuo ir jį pateikė Migracijos departamentui, tačiau šios aplinkybės neatitinka Įsakymo priėmimo faktinio pagrindo, nes duomenys apie Rusijos Federacijos pilietybės įgijimą buvo gauti iš pareiškėjo tuometinio darbdavio (įmonės). Tai patvirtina, kad pareiškėjui išduotas Rusijos Federacijos pasas yra tikras, o pareiškėjas skunde nurodo kitą, galbūt netikrą sukurtą pasą, apie kurį Ministerijai ir Migracijos departamentui nėra žinoma. Be to, kartu su įmonės prašymu buvo pridėta ne tik išduoto Rusijos Federacijos paso kopija, bet ir Lietuvos Respublikos paso, kuris asmeniui iš tikrųjų buvo išduotas, kopija. Taip pat Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos pasuose nurodyti asmens duomenys leidžia identifikuoti, kad tai yra tas pats asmuo (asmens duomenys sutampa, prieštaringumo nėra). Taip pat Rusijos Federacijos pase nurodyti asmens duomenys sutampa ir su Lietuvos Respublikos gyventojų registre esančiais asmens duomenimis.

25.6. Teismo sprendime nurodytos prieštaringos išvados ir prielaidos. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo Rusijos Federacijos pilietybės turėjimo faktas yra nustatytas, jeigu teismui visgi kilo abejonių dėl pareiškėjui išduoto Rusijos Federacijos paso tikrumo (nors tuomet nepaaiškinama, kodėl tokių abejonių teismui nekilo dėl Rusijos Federacijos vizų tikrumo ir jas teismas vertino kaip patikimas), teismas turėjo tuo tikslu gauti papildomus įrodymus, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti įrodinėjamas aplinkybes. Teismas suabejojo pareiškėjui išduoto Rusijos Federacijos paso tikrumu, ir, atitinkamai, Įsakymo teisėtumu, nes pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu teismui pateikė jam neva išduotų Rusijos Federacijos vizų kopiją, tačiau teismas tiesiog konstatavo Įsakymo neteisėtumą, šiuo aspektu nesurinkęs aktualių duomenų. Abejonių dėl pareiškėjo Rusijos Federacijos pilietybės turėjimo iki bylos nagrinėjimo nebuvo, todėl atsakovas ir Migracijos departamentas neturėjo ką šalinti, laikydami pagrįstu faktą, kad pareiškėjas yra (buvo) įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę; dėl šios priežasties Įsakymo teisėtumo kontekste teismas nepagrįstai vertino dokumentus (vizas), pateiktus tik teisminio nagrinėjimo metu po Įsakymo priėmimo, ir jų pagrindu sprendime paneigė Įsakymo teisėtumą retrospektyviai. Be to, Migracijos departamentas net tris kartus išsiuntė pareiškėjui raštus dėl pranešimo ir kitų, su Rusijos Federacijos pilietybės įgijimu susijusių dokumentų, pateikimo, tačiau pareiškėjas į šiuos raštus neatsiliepė, jokių dokumentų nepateikė, todėl nebuvo pagrindo nesivadovauti turima pareiškėjui išduoto Rusijos Federacijos paso kopija ar abejoti jos tikrumu, kai jai priešingų duomenų nepateikta.

25.7. Migracijos departamentas raštais kreipdamasis į pareiškėją dėl dokumentų pateikimo, buvo nustatęs ir įsitikinęs, jog pareiškėjas yra įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę ir turėjo tikslą išsiaiškinti tik ar jis turi teisę į dvigubą pilietybę. Šio fakto pagrįstumu neabejojo ir Vidaus reikalų ministras, priimdamas Įsakymą. Jokių abejonių dėl pareiškėjui išduoto Rusijos Federacijos paso tuo metu nebuvo. Tai, kad pareiškėjas teismui pateikė naujus įrodymus, negali turėti įtakos retrospektyviam Aprašo nuostatų taikymui ir aiškinimui. Teismas aiškino Aprašo nuostatas tokiu būdu, kad institucijos turėjo tęsti nagrinėjimą ir šalinti abejones dėl Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo, bet institucijos tų abejonių neturėjo.

25.8. Ministerija sutinka su teismo argumentu, kad Aprašo redakcija nuo 2023 m. vasario 3 d. neturėjo būti taikoma pareiškėjo atžvilgiu, tačiau tai yra neesminis pažeidimas, aktualus tik Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 18 d. rašte nurodytai informacijai dėl Aprašo nuostatų taikymo, bet ne Įsakymo teisėtumui iš esmės.

25.9. Nei Teikime, nei Įsakyme nenurodyta, kad jie priimti vadovaujantis Aprašo redakcijos, galiojusios nuo 2023 m. vasario 3 d., nuostatomis. Nepriklausomai nuo to, kokios redakcijos Aprašas būtų taikomas, Įsakymas būtų priimtas dėl byloje nustatytų priežasčių ir aplinkybių. Jeigu institucijoms abejonių ir neaiškumų dėl įgytos Rusijos Federacijos pilietybės nekyla, Migracijos departamentas įvertina turimus duomenis ir, manydamas, kad jie yra pakankami, gali pateikti Vidaus reikalų ministrui teikimą dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, kaip tai numatyta Aprašo redakcijos, galiojusios iki 2023 m. vasario 3 d., 27 punkto antroje pastraipoje. Sisteminis ir loginis Aprašo nuostatų taikymas atskleidžia šios teisės normos tikrąją paskirtį – jeigu asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, prašomų dokumentų dėl teisės į dvigubą pilietybę nepateikia, dokumentų nagrinėjimas tuo pagrindu neturi būti toliau sustabdytas (nes buvo sustabdytas prašomų dokumentų pateikimo laikotarpiui) ar jo nagrinėjimas nutrauktas, atvirkščiai – dokumentų nagrinėjimas turi būti atnaujinamas ir tęsiamas. Ir kadangi pagal šią teisės normą prašoma tik duomenų, kurie patvirtintų asmens teisę į dvigubą pilietybę, o kitos valstybės pilietybės įgijimo faktas jau nustatytas, Migracijos departamentas, prašomų duomenų negavęs, tęsia dokumentų nagrinėjimą ir įvertinęs turimus duomenis (neturėdamas duomenų, kad asmuo atitinka dvigubos pilietybės sąlygas, o yra įgijęs kitos valstybės pilietybę), parengia teikimą vidaus reikalų ministro sprendimui priimti. Priešingas aiškinimas lemtų, kad ši teisės norma taptų savitikslė ir realiai neveikianti.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į atsakovo Ministerijos apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

25.1.  Pareiškėjo Rusijos Federacijos pilietybės turėjimą patvirtina ne tik Rusijos Federacijos piliečio paso kopija, bet ir informacija iš jį įdarbinusios įmonės, taip pat duomenys, kad pareiškėjas, gavęs Migracijos departamento pranešimus dėl dokumentų pateikimo, nepateikė paaiškinimų, kad jis Rusijos Federacijos pilietybės nėra įgijęs. Pareiškėjas, Migracijos departamento paprašytas pateikti dokumentus apie kitos pilietybės įgijimą, Lietuvos Respublikos piliečio pasą (su įklijuotomis vizomis) nepateikė Migracijos departamentui, šio dokumento originalo nepateikė tikrinimui (ir nenurodė, kad jam būtų išduotos Rusijos vizos), todėl minėtas dokumentas neturi įtakos Įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas neatliko vertinimo dėl Rusijos Federacijos vizų kopijų nepatikimumo. Taip pat teismas nevertino tikimybės, kad pareiškėjas, gaudamas Rusijos Federacijos vizas kaip Lietuvos Respublikos pilietis (teikdamas prašymus dėl vizų nenurodęs Rusijos Federacijos institucijoms, kad jis yra Rusijos Federacijos pilietis) siekė nuslėpti, kad turi Rusijos Federacijos pilietybę.

27. Teismas suteikė nepagrįstai didelę reikšmę Aprašo pakeitimams. Aprašo nuostatų taikymas nesutrukdė išnagrinėti pareiškėjo pilietybės netekimo klausimo. Jeigu būtų taikoma ankstesnė nutarimo redakcija, Migracijos departamentas būtų suteikęs kitokį terminą pareiškėjui pateikti dokumentus. Tačiau prieš priimant Įsakymą buvo tris kartus kreiptasi į pareiškėją dėl dokumentų pateikimo. Taigi, Įsakymas nebuvo priimtas skubotai. Migracijos departamento veiksmai atitiko gero administravimo principą, o teismas šią aplinkybę nepagrįstai vertino kaip procedūrinį pažeidimą. Prieš priimant Įsakymą buvo išnaudotos visos prieinamos galimybės surinkti visus įrodymus objektyvaus sprendimo priėmimui. Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų kreipimasis į Rusijos Federacijos valstybines institucijas dėl pareiškėjo turimos Rusijos Federacijos pilietybės ir pareiškėjui išduotų dokumentų būtų neįmanomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

28. Ginčas byloje kilo dėl Vidaus reikalų ministro Įsakymo dalies, kuria nuspręsta, jog pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.

29. Pirmosios instancijos teismas minėtą Įsakymo dalį panaikino, konstatavęs, kad Ministerija ir Migracijos departamentas ginčui aktualiu klausimu neatliko tinkamo, teisėto ir visapusiško tyrimo, rėmėsi prielaidomis ir prezumpcijomis, byloje nėra patikimų duomenų, leidžiančių neabejotinai spręsti, kad pareiškėjas turi (turėjo) Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybes.

30. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, rėmėsi nepagrįstais duomenimis, o teismo padarytos išvados paremtos prielaidomis ir nepatikrintais dokumentais.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32.  Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas ir, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais ir tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę. Pilietybės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo  2024 m. sausio 1 d. Įsakymo priėmimo metu) 24 straipsnio  įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: 1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus; 3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais; 4) jeigu Lietuvos Respublikos pilietis tarnauja kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo; 5) įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę pateikus suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės būdu; 6) paaiškėjus šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių šiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti suteikta, atkurta, grąžinta ar išsaugota; 7) paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidus šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus; 9) jeigu asmuo, kuriam taikomas reikalavimas pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą, jų nepateikė per šio įstatymo 23 straipsnio 13 ar 14 dalyje nustatytą terminą.

33. Pagal Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos pilietis įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, privalo per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos raštu pranešti apie tai Lietuvos respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Šio straipsnio 3 dalis numato, kad asmuo, nustatytu laiku neįvykdęs šio straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

34. Taikant Pilietybės įstatymo nuostatas aktualus ir Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (toliau – ir Aprašas; aktualus ginčo laikotarpiu).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas ir Migracijos departamentas, rengęs teikimą Vidaus reikalų ministerijai, neteisingai vadovavosi Aprašo redakcija, įsigaliojusia nuo 2023 m. vasario 3 d., kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. vasario 1 d. nutarimo Nr. 69 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280“ Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo pakeitimo“ 2 punktu, asmens prašymai ir dokumentai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, pateikti iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti ir sprendimai priimami vadovaujantis iki šio nutarimo įsigaliojimo galiojusiomis Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“, nuostatomis.

36. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, bet faktines bylos aplinkybes, įrodymus vertino selektyviai, tai lėmė prieštaringas, prielaidomis grįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apsiribojo pareiškėjo teiginiais bei jo pateiktais jau teisminio nagrinėjimo metu naujais įrodymais, kurie nebuvo žinomi ir vertinti ginčijamo Sprendimo priėmimo metu.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienam ginčui teisme išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje, esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, neišsiaiškino svarbių bylai aplinkybių, o būtent, ar pareiškėjas (ne)gavo Migracijos departamento siųstus 2014 m. balandžio 11 d., 2016 m. vasario 29 d. ir 2023 m. rugpjūčio 19 d. raštus, ir kokios buvo 2006 m. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pateiktos Lietuvos Respublikos piliečio paso kopijos gavimo / išdavimo aplinkybės, ar pareiškėjas kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl suklastotų pasų, jų panaudojimo faktų, kokie įmonės, kurioje dirbo pareiškėjas, motyvai „apkalbėti“ jį ir pranešti apie turimą ir naudojamą Rusijos Federacijos piliečio pasą ir pan. Pažymėtina, kad pagal 2023 m. balandžio 28 d. Federalinio įstatymo Nr. 138-FZ „Apie Rusijos Federacijos pilietybę“ 40 straipsnio nuostatas, Rusijos Federacijos atsakingos institucijos (be kita ko, diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos) yra įgaliotos atlikti patikrinimą dėl Rusijos Federacijos pilietybės turėjimo ar neturėjimo fakto nustatymo tiek savo iniciatyva, tiek esant asmens prašymui tokį patikrinimą atlikti. Minėto įstatymo 30 straipsnio 1 punktas nustato, kad, be kita ko, diplomatinės atstovybės bei konsulinės įstaigos šį patikrinimą atlieka asmenų, esančių už Rusijos Federacijos teritorijos ribų, atžvilgiu. Taigi, byloje būtina surinkti naujus įrodymus ir juos vertinti su jau esamais byloje. Apeliacinės instancijos teismui pareiškėjas pateikė nebegaliojančio Lietuvos Respublikos paso, išduoto 2013 m. (duomenys neskelbtini) originalą, su originaliomis vizomis, kur yra nurodytas vizų gavimo tikslingumas, kuris turi būti išverstas į valstybinę kalbą ir vertinamas visų kitų įrodymų kontekste. Šios aplinkybės svarbios nagrinėjant bylą iš naujo, kreipiantis į diplomatines ar konsulines įstaigas dėl pareiškėjo patikros.

38. Pažymėtina, kad įstatymo leidėjas numato privalomų atlikti veiksmų seką ne tik atsakingoms institucijoms, bet ir asmeniui, kuris netenka pilietybės. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamajame sprendime, visą įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė vien atsakovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 80 straipsnyje įtvirtintas teismo aktyvumo principas, įpareigojantis teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Taigi, šiuo atveju būtinas teismo aktyvumas, siekiant nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, aiškinantis tiek pareiškėjo, tiek institucijų argumentus ir jų pagrindimą.

39. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad administracinis teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, paprastai, esant būtinybei,  imasi iniciatyvos rinkti įrodymus bylos nagrinėjimo metu, siekiant, kad byla pirmosios instancijos teisme, taikant procesines priemones, būtų teisingai ir iš esmės išnagrinėta. Rašytinis procesas yra teismo teisė, tačiau pasirengimo bylą nagrinėti posėdyje stadijoje, kiekvienoje byloje būtina įvertinti, ar nereikės rinkti papildomų duomenų ar įrodymų, proporcingai užtikrinant šalių teisę būti išklausytiems.

40. Apeliacinės instancijos kolegijos vertinimu, tik surinkus papildomus įrodymus, išsiaiškinus visas svarbias bylai aplinkybes, įvertinus jų visetą,  galima būtų daryti išvadą, ar byloje nustatytos Aprašo nuostatos, kurios neturėjo būti taikomos pareiškėjo atžvilgiu, buvo (ne)esminis pažeidimas.

41. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių ginčo šalių argumentų ir nepateikė pakankamų motyvų priimtam teismo procesiniam sprendimui pagrįsti (ABTĮ 146 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ši byla turi būti nagrinėjama aspektais, kurie nebuvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei kad šiai bylai teisingai išspręsti gali būti tikslinga išsireikalauti ir įvertinti papildomus dokumentus, taip pat siekdama nepažeisti ginčo šalių teisės į apeliaciją, teisėjų kolegija vertina, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti tikrinamą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

42. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme 2025 m. vasario 12 d. buvo gautas originalus pareiškėjo negaliojantis asmens dokumentas, kuris grąžinamas pareiškėjui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 144 straipsnio 1 dalies  4 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys