eA-85-575/2022
Šaltinis: Teisės aktų registras (e-tar.lt); tekstas iš TAR atvirųjų duomenų (data.gov.lt, CC BY 4.0). Nuorodos į straipsnius nustatytos automatiškai ir patikrintos pagal taisykles; žmogus jų neperžiūrėjo. Rodomos tik vienareikšmės nuorodos.
Cituojamos nuostatos
Nuoroda į dabartinę straipsnio redakciją — teismas galėjo taikyti kitą redakciją.
Sprendimo tekstas
Administracinė byla Nr. eA-85-575/2022 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01229-2020-2 Procesinio sprendimo kategorija 21.3.12 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 2 d. Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2020 m. balandžio 7 d. įsakymą Nr. 20-TE-296 „Dėl G. S. veiksmų įvertinimo“ ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2020 m. balandžio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 5-IS-4 „Dėl Kauno apskr. VPK pareigūnų G. S. ir D. Ž. veiksmų“. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. balandžio 17 d. pasirašytinai buvo įteiktas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2020 m. balandžio 10 d. lydraštis „dėl dokumentų siuntimo“ kartu su Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2020 m. balandžio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-IS-4 „Dėl Kauno apskr. VPK pareigūnų G. S. ir D. Ž. veiksmų“ (toliau – ir Išvada) ir Kauno AVPK viršininko 2020 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 20-TE-296 „Dėl G. S. veiksmų įvertinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjo vertinimu, Išvada ir Įsakymas yra neteisėti ir nepagrįsti, pareiškėjas nepažemino pareigūno vardo, nepadarė jokio pažeidimo.
3. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
3.1. Išvadoje nustatyta, kad negauta jokių duomenų apie pareiškėjo ar D. Ž. patekimą į vilą jėga, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar policijos pareigūnų statusu. Išvadoje taip pat nenustatyti kartu buvusių G. D. ir (duomenys neskelbtini) direktorės K. G. neteisėti veiksmai. Nurodė, kad neaišku, kokiomis priemonėmis buvo gauti asmenų paaiškinimai, kurie panaudoti Išvadoje. Negalima teigti, kad Išvadoje nurodytų asmenų paaiškinimai yra tinkami, teisėti ir leistinai surinkti įrodymai, kurie galėtų turėti teisinę reikšmę tarnybinio patikrinimo metu.
3.2. Pareiškėjo veiksmų motyvas, kuris galėtų būti vertinamas kaip netinkamas ar žeminantis pareigūno vardą, Išvadoje nėra įvardijamas ar nustatytas. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas, ar D. Ž. 2019 m. liepos 22 d., būdami Tenerifėje, name, siekė gerų ryšių su advokatu ar kokių nors kitų neteisėtų tikslų.
3.3. Išvadoje pasisakyta apie Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnį (savivaldžiavimas) ir nurodyta, kad: „pareigūnų veiksmai, prieštaraujantys vienam iš teisės principų, net ir atliekami ne Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje, laikytini tokiais, kurie nesuderinami su pareigūno tinkamo elgesio standartu ir pakertančiu pasitikėjimą policijos pareigūnu“, tačiau pareiškėjas pažymi, jog šioje Išvados dalyje aiškiai nenurodyta, kieno konkrečiai veiksmai prieštaravo viešosios teisės principui, koks konkrečiai yra viešosios teisės principas, ar kaip konkrečiai pasireiškė tariamas pažeidimas. Akcentavo, kad nei pareiškėjas, nei D. Ž. nėra patraukti (ar traukiami) administracinėn atsakomybėn už Administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnyje numatytą nusižengimo padarymą, taip pat nėra Lietuvos Respublikoje ar Ispanijoje inicijuotų procesų dėl tokio galimo nusižengimo. Atsižvelgiant į tai, tariamu savivaldžiavimu Išvada negalėjo būti grindžiama.
3.4. Iš Išvados matyti, kad iš esmės netinkamu pareiškėjo elgesiu pripažintas pats vykimo į Ispaniją faktas, tačiau pareiškėjas į Ispaniją vyko oficialių atostogų metu, o ne tarnybos metu. Išvadoje, be kita ko, pripažinta, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas, ar D. Ž. brovėsi į namą, panaudojo jėgą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ar policijos pareigūnų statusu.
3.5. Išvados teiginys, kad pareiškėjui ir D. Ž., vykstant į Ispaniją, buvo siekiama užtikrinti advokato, kaip nurodyta Išvadoje, neturinčio leidimo legaliai veikti Ispanijoje, apsaugą, yra neteisingas ir neatitinka tikrovės. Tiek kitų Europos Sąjungos šalių advokatai turi teisė laikinai teikti teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje, tiek ir Lietuvos Respublikos advokatai turi teisę laikinai teikti teisines paslaugas kitose Europos Sąjungos šalyse, vadovaudamiesi Europos Bendrijos steigimo sutarties 50 straipsniu (žr. ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 63 straipsnį).
3.6. Tarnybinių patikrinimų atlikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 1V-55 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2019 m. vasario 12 d., Nr. 2019-02174) patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Vadovaujantis minėto Aprašo 24 punktu, pareiškėjas nurodė, kad Išvadoje nurodyti tik apibendrinti ir deklaratyvūs teiginiai apie pažeistus tarnybos ir etikos principus, tačiau nenurodyta, kokia konkrečiai veika, žeminanti pareigūno vardą, buvo padaryta ir kokio teisės akto straipsnis, jo dalis, punktas ar papunktis pažeisti.
3.7. Išvadoje pacituotos Lietuvos Respublikos policijos įstatymo bei Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) nuostatos ir deklaratyviai nurodyta, jog pareiškėjas veikė priešingai Policijos įstatyme ir Etikos kodekse įtvirtintiems pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo ir pavyzdingumo principams bei Etikos kodekse nustatytai pareigai saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto. Tačiau Išvadoje taip ir nepaaiškinta, kokius konkrečiai veiksmus, prieštaraujančius žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo, pavyzdingumo principams pareiškėjas atliko viešėdamas Tenerifėje, pasyviai stebėdamas situaciją name, kurios teisėto savininko (bendrovės (duomenys neskelbtini)) direktorė neprieštaravo dėl pareiškėjo buvimo name. Išvadoje taip pat nepaaiškinta, kaip pareiškėjas veikė priešingai pareigai saugoti profesinę garbę (kai Ispanijoje buvo net ne tarnybos metu, teisėtų atostogų metu) ar kaip savo elgesiu ar veiksmais galėjo diskredituoti savo vardą, policijos pareigūno statusą ir policijos autoritetą (kai Išvadoje nustatyta, kad pareiškėjas nenaudojo savo pareigūno vardo ar statuso ir apskritai name neatliko jokių veiksmų). Pagrįstai teigtina, kad tokie Išvados argumentai yra deklaratyvūs ir neatitinkantys tikrovės.
3.8. Negali būti remiamasi žiniasklaidos priemonės straipsnyje nurodyta informacija. Žiniasklaidos priemonėse pasirodžiusi informacija negali būti laikoma akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti. Tokia informacija taip pat negali būti pagrindas laikyti pareiškėją kaip nors netinkamai veikus ar pažeidus kokius nors vidaus tarnyboje keliamus reikalavimus.
3.9. Nors Išvadoje teigiama, kad pareiškėjas sugriovė pasitikėjimą statutine įstaiga ir ją sukompromitavo, tačiau pareiškėjui tokie argumentai neaiškūs, nes yra nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.
3.10. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas Išvadoje aptariamus veiksmus padarė tyčia, nes suprato savo veiklos žalingumą ir numatė galimus padarinius. Tačiau Išvadoje nenustatyti jokie duomenys, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas į namą Tenerifėje atvyko siekdamas žeminti policijos ar vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą policija arba ją kompromituoti, t. y. šiuo atveju nėra pareiškėjo kaltės, kaip būtinos sąlygos konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą.
3.11. Pareigūno vardą žeminančių veiksmų pareiškėjas neatliko ir jokių neigiamų pasekmių dėl to nekilo, todėl Išvada neatitinka administracinių teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų dėl pareigūnų vardo pažeminimo.
3.12. Pagal Aprašo 27 punkto nuostatą dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno, kuris pažemino pareigūno vardą, gali būti priimamas tik įsakymas pripažinti pareigūną pažeminus pareigūno vardą, tačiau įsakyme jokios tarnybinės nuobaudos neturi ir negali būti nurodomos ar skiriamos. Iš to išplaukia, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuria siūloma pripažinti iš tarnybos atleistą pareigūną pažeminus pareigūno vardą, jokios tarnybinės nuobaudos negali būti siūlomos.
3.13. Atsižvelgiant į tai, kad Išvadoje ir Įsakyme nepateikti pakankami motyvai, nenurodyti objektyvūs duomenys (faktai) ar teisės aktų normos, kuriais remiantis pareiškėjas pripažintas pažeminęs pareigūno vardą, Išvada ir Įsakymas neatitinka viešojo administravimo subjekto priimamam individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.
4. Atsakovas Kauno AVPK teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas paaiškino, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas dėl 2020 m. vasario 1 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ interneto svetainėje, straipsnyje „Į kovą dėl milijonieriaus R. K. palikimo įsivėlė ir aukšti pareigūnai“ paskelbtos informacijos apie galbūt neteisėtus policijos pareigūnų (pareiškėjo) ir D. Ž. veiksmus. Išvadoje nustatyta, kad Kauno AVPK viršininkas D. Ž. jam suteiktų tikslinių atostogų vaikui prižiūrėti metu, kartu su tuo metu atostogavusiu Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) viršininku G. S. ir advokatu G. D. nuvyko į Tenerifėje esančią vilą. Vėliau į vilą buvo iškviesti Ispanijos policijos pareigūnai. Lietuvos policijos pareigūnams ir jų lydimiems asmenims nepaklusus vietos pareigūnų reikalavimui palikti vilos teritoriją, į vilą atvyko dar kelių Ispanijos policijos padalinių atstovai, D. Ž., G. S., jų lydimo advokato ir K. G. išprašymo iš vilos procedūra užtruko apie 2-3 valandas.
6. Nurodė, kad policijos pareigūnai, juo labiau užimantys itin atsakingas pareigas, privalo laikytis aukščiausių etikos bei skaidrumo standartų. Įskaitant ir būtinybę vengti bet kokio netoleruotino, su policijos pareigūno statusu nederamo elgesio, ar net jo regimybės. Vertinant D. Ž. ir G. S. parodymus, kyla abejonių, ar vykdami į Tenerifę, jie tinkamai įvertino galimas savo veiksmų neigiamas pasekmes jų, kaip policijos pareigūnų, reputacijai, atstovaujamos institucijos interesams bei visos policijos autoritetui. Pareiškėjo ir D. Ž., tuo metu ėjusių aukštas pareigas policijoje, neteisėtų veiksmų, dėl kurių į vilą buvo iškviesti Ispanijos policijos pareigūnai, paviešinimas visuomenės informavimo priemonėse – dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir TV3 televizijos laidoje „Prieš srovę“ – menkina policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų prestižą, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į policijos veiklą, policijos pareigūno statusą, jo įgaliojimų ribas, o policijos pareigūnus sudaro prielaidas vertinti kaip neprincipingus, nepaisančius įstatymų reikalavimų, galinčius tenkinti kiekvieno asmens, nors nepagrįstus ir neteisėtus, pageidavimus. Išvados pagrindu priimtame Įsakyme pripažinta, jog pareiškėjas savo poelgiu pažemino pareigūno vardą.
7. Atsakovas pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo išvada įstaigos vadovui yra tik rekomendacinio pobūdžio ir iš esmės pati savaime nesukelianti teisinių pasekmių tikrinamam pareigūnui. Todėl Išvadoje pateiktas siūlymas – pripažinti, kad D. Ž. ir G. S. savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, už ką turėtų būti atleisti vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nebuvo įgyvendintas kaip numato Statuto 39 straipsnio 8 dalies 2 punktas ir Aprašo 27 punktas. Įsakymu tik buvo pripažinta, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas ir D. Ž., neturėdami teisėto pagrindo, buvo name Tenerifėje ir iš jo nepasišalino net ir pakartotinai pareikalavus name buvusiems asmenims bei atvykusiems policijos pareigūnams. Pareiškėjas, būdamas aukšto rango policijos pareigūnas, turėjo pakankamai žinių ir kompetencijos, kad savo veiksmus suvoktų kaip aiškiai priešingus teisėtam elgesiui. Todėl jo kaltė vertintina kaip tyčinė, t. y. paminėti veiksmai atlikti esant tiesioginės tyčios kaltęs formai (suvokė pavojingą veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti). Visa paminėta situacija buvo plačiai nušviesta įvairiose žiniasklaidos priemonėse, straipsnių komentaruose. Vertinant policijos pareigūnų veiksmus buvo išsakyta daug neigiamos nuomonės viešoje erdvėje. Tokiu būdu buvo stipriai pakenkta policijos įvaizdžiui visuomenės akyse, krito, jau kurį laiką didėjęs, pasitikėjimas policijos pareigūnais ir visa policija. Iš patikrinimo metu surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjas neturėjo teisės būti Išvadoje minimame name Tenerifėje.
8. Atsakovas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nuostatos, jog vidaus tarnybos pareigūno veiksmų įvertinimas pareigūno vardo pažeminimu nepriklauso nuo to, ar jis buvo patrauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Sprendžiant dėl pareigūno atleidimo pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (šiuo metu 62 str. 1 d. 7 p.), turi būti tik įvertinama, ar pakanka faktinių duomenų atleisti pareigūną už pareigūno vardo pažeminimą. Pareigūno veika, žeminanti pareigūno vardą, nebūtinai turi būti padaryta pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Pareigūno vardo pažeminimui konstatuoti pakanka, kad pareigūno veiksmai nesuderinami su geru pareigūno vardu. Išvadoje įvardyti pareiškėjo veiksmai neginčytinai buvo nesuderinami su Etikos kodekso nuostatomis. Teisės aktai nustato pareigūnams aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Minėti reikalavimai keliami norint užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, garantuoti, kad valstybės tarnautojų pareigas eitų tik aukštus įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys, lojalūs Lietuvos valstybei, nepriekaištingos reputacijos asmenys.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
10. Nurodė, kad gavus informacijos apie visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą straipsnį dėl pareiškėjo ir D. Ž. elgesį Tenerifėje, Policijos departamento Imuniteto valdybai 2020 m. vasario 4 d. pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą. Atlikus tarnybinį patikrinimą buvo konstatuota, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Aprašo 27 punkte nustatyta, kad vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, atsižvelgdamas į išvadoje konstatuotus pareigūno padarytus teisės aktų pažeidimus, priima įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo arba dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, o dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno – įsakymą dėl pripažinimo padariusiu tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, ar dėl pripažinimo pažeminusiu pareigūno vardą. Kauno AVPK viršininkas Įsakymu, vadovaudamasis Aprašo 27 punktu ir atsižvelgdamas į Policijos departamento Imuniteto valdybos Išvadą bei tuo, kad pareiškėjas Kauno AVPK viršininko 2020 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 20-TE-105 „Dėl G. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ nuo 2020 m. vasario 10 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos, pripažino, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.
11. Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, skiriasi tik šalių pozicija dėl jų vertinimo Statuto 2 straipsnio 4 dalies, 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto aspektu. Nors pareiškėjas ir kvestionuoja tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodomų asmenų paaiškinimų teisėtumą ir leistinumą, kadangi, pasak pareiškėjo, iš Išvados turinio absoliučiai nėra aišku, kokio tikrinimo metu, kada ir kokiomis aplinkybėmis gauti šių asmenų paaiškinimai, tai yra neaišku, ar paaiškinimai duoti betarpiškai žodžiu ar raštu tarnybinį patikrinimą atlikusiam pareigūnui ir pan., pareiškėjas iš esmės nepaneigė juose nurodytų faktinių aplinkybių, tik teikia savo aplinkybių vertinimą. Paaiškinimai gauti tarnybinio patikrinimo metu, o tai, kad Išvadoje nėra įsakmiai nurodyta, kada ir kokiu būdu jie buvo pateikti, neturi juridinės reikšmės nagrinėjamam ginčui, kadangi ši aplinkybė pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Be to, pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu paaiškinimai buvo gauti iš visų įvykyje dalyvavusių asmenų (išskyrus advokato) ir tai akivaizdžiai atsispindi Išvadoje – visi jie įvardinti ir aprašyti šiame dokumente. Policijos įstaiga, atsižvelgdama į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, savo ruožtu jų vertinimą atliko ir visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu.
12. Teigė, kad pareiškėjas klaidingai vertino, jog jis buvo atleistas už tarnybinį nusižengimą, todėl, jo manymu, turėjo būti nurodyta, kokius tarnybą reglamentuojančius teisės aktus, jų nuostatas jis pažeidė bei kokią įstatyme numatytą veiką, sudarančią pareigūno vardo pažeminimo požymius, pareiškėjas padarė. Svarbu tai, kad pareigūno vardo pažeminimo konstatavimas nereikalauja formalaus veikos kvalifikavimo. Pareigūno vardo pažeminimo konstatavimui būdingas vertinamasis kriterijus – nustatyto pareigūno kalto veikimo ar neveikimo įvertinimas visuomenėje galiojančių moralės nuostatų bei visuomenės teisėtų lūkesčių kontekste. Išvadoje pasisakyta, kad pareigūnas, be kita ko, nusižengė Etikos kodekse nustatytiems principams. Laikydamasis Etikos kodekse aptartų nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įsakmiai įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, policijos darbuotojas turi vadovautis šiais moraliniais orientyrais: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto; visada atminti, kad savo elgesiu ir veiksmais jis rodo pavyzdį ir kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus. Laikytis Etikos kodekso reikalavimų yra kiekvieno policijos darbuotojo pareiga ir garbės reikalas. Tokiu būdu aiškiai atskleista, kad nustatytas pareigūno kaltas veikimas ar neveikimas įvertintas būtent šių moralinių orientyrų, kaip atitinkančių visuomenėje galiojančias moralės nuostatas bei visuomenės teisėtus lūkesčius, laikymosi kontekste. Aptarta tarnybinio patikrinimo išvados motyvuojamoji dalis atitinka išsamumo ir pakankamumo reikalavimus.
13. Pabrėžė, kad teisės aktai nustato policijos pareigūnams aukštesnius drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams. Jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Taigi, pareigūnų elgesys turi nekelti abejonių dėl jo atitikimo tiek bendrosioms etikos normoms, tiek tarnybinės etikos taisyklėms, tiek ir kitiems reikalavimams. Nurodė, kad policijos pareigūnų patekimas į objektą, nesant aiškių pagrindų, buvimas jame, nors ir pasyvus, taip pat atsisakymas jį palikti kėlė ten esantiems asmenims abejonių dėl nepageidaujamų asmenų ketinimų ir nusiteikimo, taip pat baimę, nesaugumo jausmą. Toks pareigūnų pasyviai agresyvus elgesys įvertintas kaip prasilenkiantis su pareigūnams keliamais moraliniais orientyrais, priešingas Policijos įstatyme ir Etikos kodekse įtvirtintiems pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo ir pavyzdingumo principams bei Etikos kodekse nustatytai pareigai saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto. Pareiškėjas, vertinant jo ilgametę patirtį policijoje ir užimamas pareigas, privalėjo suvokti, kad jis aptariamoje situacijoje apskritai neturi ir negali turėti jokių įgaliojimų veikti kažkieno interesais, kad jų ir advokato, taip pat įmonės atstovės nesieja ir negali sieti jokie formalūs pavedimo santykiai. Patys neturėdami aiškaus ir oficialaus buvimo patalpose pagrindo, jie rizikuoja nusižengti teisės aktų reikalavimams. Pareigūnai privalėjo suvokti, kad jų atsisakymas vykdyti vietos pareigūnų nurodymus nėra suderinamas su teisėtu ar bent jau etišku ir moraliu elgesiu, kuris yra privalomas kiekvienam policijos pareigūnui.
14. Akcentavo, kad atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, pareiškėjas aiškiai žinojo ir suprato jo vykimo į vilą ir buvimo joje tikslą, antraip būtų visiškai nesuvokiamas jo pakankamai ilgai trukęs pasyvus elgesys, atsisakymas vykdyti tiek viloje apsistojusių asmenų prašymus, tiek vietinių policijos pareigūnų reikalavimus palikti teritoriją. Todėl spręstina, kad pareigūnas gera valia buvo pasirengęs ir sutiko dalyvauti konfliktinėje situacijoje prisiimti bauginančio asmens vaidmenį. Be to, Policijos departamentas nurodė, kad ir pats pareiškėjas suvokė, jog jo elgesys nėra absoliučiai skaidrus ir teisėtas, nes stengėsi slėpti savo veidą, vengė pateikti dokumentus ir pan. Taigi, pripažintina, kad pareiškėjo kaltės egzistavimas – sąmoningas etikos principų, moralės orientyrų nepaisymas, yra aiškiai pagrįstas. Toks pareiškėjo elgesys – veiksmai ir neveikimas laikytini sąmoningu valiniu pasirinkimu, atitinkamai jo kaltė konkrečioje situacijoje kvalifikuotina kaip tyčia. Pareiškėjo veiksmuose yra visi Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 4 dalies, 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir atitinkamai Aprašo 27 punkto taikymo elementai. Įvertinęs Išvadoje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais ir elgesiu, Policijos departamentas padarė išvadą, kad įvardinti pareiškėjo veiksmai neginčytinai nebuvo suderinami su aptartais teisės aktuose nustatytais principais, su pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais ir griežtesniais reikalavimais, todėl pareiškėjas tokiu elgesiu pažemino pareigūno vardą. Nurodytais veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad statutiniai valstybės pareigūnai gali elgtis neatsakingai, o visa tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje, akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos autoritetą, ją kompromituoja ir tai laikytina pareigūno vardo pažeminimu.
II.
15. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
16. Teismas visų pirma nustatė, kad pareiškėjas ginčija Įsakymą dėl pareiškėjo pripažinimo savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą.
17. Teismas iš į bylą pateiktų duomenų nustatė šias teisiškai bylai reikšmingas aplinkybes:
17.1. 2020 m. vasario 4 d. Policijos departamento Imuniteto valdybai buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl 2020 m. vasario 1 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ interneto svetainės straipsnyje „Į kovą dėl milijonieriaus R. K. palikimo įsivėlę ir aukšti pareigūnai“ paskelbtos informacijos apie galimai neteisėtus dviejų policijos pareigūnų (tame tarpe ir pareiškėjo) veiksmus privačioje viloje, esančioje Ispanijos Tenerifės saloje. Visuomenės informavimo priemonėje 2020 m. vasario 1 d. buvo viešai paskelbtas straipsnis „Į kovą dėl milijonieriaus R. K. palikimo įsivėlę ir aukšti pareigūnai“. Publikacijoje teigiama, kad mūšis dėl verslininko R. K. šimtamilijoninio palikimo užvirė jam dar esant gyvam. Taip pat nurodyta, kad šiam tikslui buvo pasitelkti ir du aukšti policijos pareigūnai, kurie vyko į Tenerifę ir bandė perimti prabangią vilą. Kartu su vilniečiu advokatu į Tenerifę nuvyko tuometis Kauno (duomenys neskelbtini) vadovas G. S. (pareiškėjas) ir Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) D. Ž. (liudytojas šioje administracinėje byloje). Pareiškėjui pasirašytinai buvo įteiktas 2020 m. vasario 7 d. Pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo. Jame buvo nurodyta, kad 2019 m. liepos 21 d. pareiškėjas kartu su advokatu G. D., atstovaujančiu kliento interesus, ir D. Ž. nuvyko į Tenerifę, kur bandė perimti verslininkui R. K. priklausančią vilą: jėga (išlaužus spyną) įsibrovė į vidų ir reikalavo, kad ten buvę poilsiautojai išsikraustytų. Pranešime taip pat buvo nurodyta, kad tokie pareiškėjo veiksmai (dėl kurių į vilą buvo iškviesti Ispanijos policijos pareigūnai, o dėl įsilaužimo pradėtas tyrimas) akivaizdžiai prieštaravo bendriesiems policijos veiklos principams, įtvirtintiems Policijos įstatyme, taip pat Etikos kodekse numatytiems policijos pareigūnų elgesiui keliamiems reikalavimams. Taip pat nurodyta, kad dėl neteisėtų veiksmų ir nesuderinamo su etikos reikalavimais elgesio paviešinimas visuomenės informavimo priemonėse sumenkino policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų prestižą visuomenėje ir pakenkė policijos autoritetui.
17.2. Atlikęs tarnybinį patikrinimą trečiasis suinteresuotas asmuo Išvadoje nustatė, kad pareiškėjas ir D. Ž., būdami policijos pareigūnais, kurie prieš pradėdami eiti pareigas prisiekė šventai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui, savo veiksmais, padarytais tyčia (dėl savo vadovo statuso, teisinio reglamentavimo išmanymo ir tarnybinės patirties suprato savo veikos žalingumą ir numatė galimus padarinius), ne tik nusižengė Policijos įstatyme bei Etikos kodekse nustatytiems principams, bet ir akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, sugriovė pasitikėjimą statutine įstaiga ir ją sukompromitavo – savo veiksmai pažemino policijos pareigūno vardą. Pareiškėjo veiksmai, įvertinus tarnybos policijoje specifiką bei jam, kaip policijos pareigūnui, keliamus aukštesnius elgesio ir skaidrumo reikalavimus, akivaizdžiai nesiderina su jo eitomis pareigomis ir kertasi su visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių ji tikisi iš policijos pareigūnų. Dėl pareiškėjo ir kartu buvusio bendradarbio (liudytojo), tuo metu ėjusių aukštas vadovaujančias pareigas policijoje, neteisėtų veiksmų į vilą buvo iškviesti Ispanijos policijos pareigūnai, jų veiksmų paviešinimas visuomenės informavimo priemonėse (dienraštyje „Lietuvos rytas“, TV3 televizijos laidoje „Prieš srovę“) menkina policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų prestižą, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į policijos veiklą, policijos pareigūno statusą, jų įgaliojimų ribas, sudaro galimybę policijos pareigūnus vertinti kaip neprincipingus, nepaisančius įstatymų reikalavimų, galinčią tenkinti kiekvieno asmens nepagrįstus ir neteisėtus pageidavimus.
17.3. Kauno AVPK viršininkas, vadovaujantis Aprašo 27 punktu, Statuto 2 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgęs į Išvadoje nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, kad pareiškėjas Kauno AVPK viršininko 2020 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 20-TE-105 buvo atleistas iš vidaus tarnybos, šioje administracinėje byloje ginčijamu Įsakymu pripažino, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.
18. Teismas apžvelgęs bylai aktualias faktines aplinkybes ir aktualų bylai teisinį reguliavimą, nurodė, kad: kai pareiškėjas su kitais asmenimis užėjo į vilos patalpas, ten jau buvo apsistoję kiti asmenys; pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę ir privalėjo tai matyti bei suvokti. Viloje buvusiems asmenims buvo liepta apleisti patalpas (tai patvirtina advokato ir su pareiškėju kartu užėjusios į patalpas moters veiksmai); nors pareiškėjas ir teigia, kad su viloje buvusiais asmenimis nebendravo, tačiau pateikti duomenys patvirtina, jog šie asmenys niekam nedavė sutikimo (ar iš reiškė kvietimą) įeiti į vilos patalpas.
19. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas galėjo ir turėjo galimybę suprasti, jog netiesiogiai dalyvauja konflikte tarp į vilą atvykusių asmenų ir ten jau gyvenusių asmenų, taip pat, kad šiame konflikte netiesiogiai dalyvavo kaip vienos iš šalių (advokato) palyda. Pareiškėjas galėjo ir turėjo suprasti, kad kartu su kolega gali būti atpažinti kitų asmenų kaip aukšto rango Lietuvos Respublikos policijos pareigūnai ir dėl to asmenims, kurie tiesiogiai dalyvavo konflikte, pagrįstai susidarys įspūdis, kad visa Lietuvos policijos sistema neoficialiai palaiko vieną iš šalių, kurios sprendžia ginčą dėl didelės vertės turto priklausomybės. Vien tik aukštų Lietuvos Respublikos policijos pareigūnų pasirodymas Ispanijoje kitos ginčo šalies akivaizdoje kaip atstovo (advokato) palydai, net ir neatliekant jokių aktyvių veiksmų ir nekalbant, sudarytų realų psichologinį spaudimą kitai šaliai. Jeigu pareiškėjas aukščiau paminėtų faktinių aplinkybių pradžioje ir nežinojo (teismas laikė mažai tikėtiną prielaidą, kad Kauno miesto (duomenys neskelbtini) viršininkas, betarpiškai įvykio vietoje bendraudamas su Kauno (duomenys neskelbtini) viršininku ir advokatu, neturėjo jokios informacijos apie tai, ką atstovauja su jais atvykęs advokatas, apie šalių ginčus dėl keliolikos milijonų eurų vertės turto priklausomybės), tačiau po to, kai pateko į vilą, pareiškėjas jau negalėjo nesuprasti, kad joje gyvena kiti žmonės, kad vyksta ginčas dėl teisės naudotis šią vila. Šią teismo išvadą taip pat patvirtino aplinkybės, kad per kelias valandas 3 kartus buvo atvykusi Ispanijos policijos pareigūnai, kurie buvo kviesti ne į viešą vietą aplamai, o į šią konkrečią vilą, kurioje buvo pareiškėjas. Akivaizdi konfliktinė situacija tęsėsi keletą valandų, Ispanijos policijos pareigūnai tikrino į vilą atvykusių asmenų (taip pat ir pareiškėjo) asmens dokumentus. Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos viršininkui objektyviai turėjo kilti pagrįsta abejonė dėl jo buvimo viloje teisėtumo ir atitikimo etikos reikalavimams, nes visos aplinkybės akivaizdžiai davė pagrindą išvadai, jog jo (taip pat ir liudytojo) buvimas viloje yra nepageidaujamas. Apdairus ir rūpestingas Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos viršininkas (pareiškėjas) ne tik turėjo žinoti situaciją dėl savo užimamų pareigų, tačiau be jokių kliūčių apie konflikto aplinkybes galėjo pasidomėti savo pažįstamo advokato ar kitų asmenų (pvz., savo tiesioginio viršininko). Kaip nurodė teismas, pareiškėjas to sąmoningai nedarė – jis buvo viloje ir į kitus asmenis nekreipė dėmesio, buvo viduje, tačiau su niekuo nebendravo. Jeigu pareiškėjas sąžiningai būtų norėjęs išvengti savo siejimo su viena iš ginčo šalių, kurios sprendžia ginčą dėl didelės vertės turto priklausomybės, objektyviai galėjo to išvengti, tačiau sąmoningai to nedarė – ir toliau pasyviai dalyvavo konflikte. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik įpusėjus konfliktui iš šono atrodė kaip pasyvus stebėtojas. Prieš prasidedant tiesioginiam konfliktui pareiškėjas aktyviais veiksmais su kitais asmenimis be kvietimo pateko į kitų žmonių gyvenamąją erdvę ir joje buvo pakankamai ilgai, kol išeiti nepareikalavo Ispanijos policijos pareigūnai.
20. Įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo veika pasireiškė tyčia – jis akivaizdžiai privalėjo suvokti, kad konfliktinėje situacijoje dėl didelės vertės turto likimo užsienio valstybėje pasirodydamas vienos iš suinteresuotų šalių palydoje ir be leidimo patekdamas į privačią vilą, elgiasi neetiškai, šališkai, gali būti identifikuotas kaip vienas iš aukštų policijos pareigūnų ir to siekė arba sąmoningai sudarė sąlygas tokioms pasekmėms atsirasti. Savo sąmoningais (tyčiniais) veiksmais pareiškėjas leido kitiems asmenims susidaryti pagrįstą įspūdį, kad Lietuvos valstybės policijos sistema (ir konkretūs aukšti pareigūnai) neoficialiai palaiko vieną iš ginčo šalių. Teismas pabrėžė, kad bet kuriam žmogui, betarpiškai susidūrusiam su tokia situacija (kai dalyvauja antro pagal dydį Lietuvos valstybės miesto du aukščiausi vadovaujantys policijos pareigūnai), pareiškėjo veiksmai pagrįstai gali daryti psichologinį poveikį ir priversti manyti, kad policijos pareigūnai vykdo vienos iš šalių pavedimus, yra šališki, kad jo ar jo aplinkos atžvilgiu policija, turėdama plačią diskreciją, gali imtis įvairių prievartos priemonių ar atvirkščiai – tinkamai nereaguos, jeigu kreipsis pagalbos į policiją. Jeigu tokia informacija dar ir paskelbiama viešai (šiuo atveju tai ir buvo padaryta), yra realus pagrindas visai visuomenei susikurti pagrįstą regimybę, kad Lietuvos policijos sistema yra korumpuota, kad jai suteiktos plačios prievartos priemonių taikymo galios gali būti panaudotos neteisėtais tikslais vykdant privačiais turtiniais interesais grindžiamus pavedimus, tai akivaizdžiai diskredituoja Lietuvos valstybės policiją, kaip vieną iš svarbiausių institucijų, taip pat menkina pasitikėjimą apskritai visomis valdžios institucijomis.
21. Teismas taip pat pažymėjo, kad Statuto, Policijos įstatymo ir Etikos kodekso nuostatų sisteminė analizė duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjui būnant atostogose jis taip pat privalo nuolat elgtis taip, kad nežemintų Lietuvos policijos pareigūno vardo (ginčo dėl šios aplinkybės nekilo).
22. Teismas nurodė, kad administracinės bylos duomenys patvirtina, jog Įsakymą priėmė įgaliotas subjektas, trečiojo suinteresuoto asmens Išvadoje nurodytos visos reikšmingos aplinkybės, jos išdėstytos suprantamai, išvados paremtos konkrečių teisės aktų normomis, todėl šis sprendimas tiek pagal formą, tiek pagal turinį visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ir taip gintis nuo pareikšto kaltinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės tinkamai surinko įrodymus, todėl, kaip nurodė teismas, nėra jokio pagrindo išvadai, jog buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, dėl kurių galėjo būti priimtas neobjektyvus ir nepagrįstas sprendimas. Teismas savo iniciatyva jokių esminių Statuto, Aprašo pažeidimų nenustatė. Atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas dėl savo kaltų veiksmų ne tarnybos metu atliko veiką, kuri yra akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti, t. y. pažemino pareigūno vardą, kaip tai apibrėžta VTS 2 straipsnio 4 dalyje.
23. Pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2020 m. vasario 10 d., todėl Išvadoje pateiktas siūlymas – pripažinti, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, už ką turėtų būti atleistas iš tarnybos vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nebuvo įgyvendintas ir tai negali būti esminiu procedūriniu pažeidimu. Remiantis Statuto 39 straipsnio 8 dalies 2 punktu ir aprašo 27 punktu, teismas nusprendė, kad Įsakymu buvo tik pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą. Dėl paminėtų aplinkybių nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą Įsakymą.
24. Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimo ir atmetęs skundą, teismas nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III.
25. Pareiškėjas G. S. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilnai, panaikinant Įsakymą; 2) apklausti byloje liudytoju G. D.; 3) priteisti iš Policijos departamento pareiškėjo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
26. Pareiškėjas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.
27. Papildomai akcentuotina, kad pareiškėjas nurodo, jog Išvadoje nustatyta, kad nebuvo gauta jokių duomenų apie pareiškėjo ar D. Ž. patekimą į vilą jėga ar piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, policijos pareigūno statusu, o pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvus iš esmės nukopijavo nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-3694-1066/2020 (byla pagal D. Ž. skundą).
28. Išvadoje nenustatyti su pareiškėju buvusių advokato G. D. ir (duomenys neskelbtini) direktorės K. G. neteisėti veiksmai, o atsakovas nepateikė jokių prieštaravimų (įskaitant atsiliepime į skundą) dėl tokios pozicijos. Pareiškėjas pažymi, kad velionis verslininkas R. K. (tuo metu valdęs (duomenys neskelbtini)) aptariamo 2019 m. liepos 22 d. įvykio metu taip pat dar buvo gyvas, todėl nėra jokių abejonių ar ginčų dėl nuosavybės teisės į vilą priklausymo įmonei (duomenys neskelbtini) įvykio metu. Pažymi, kad pareiškėjas ir D. Ž. vyko į Ispaniją oficialių atostogų metu, o ne tarnybos metu. Be to, Išvadoje pripažinta, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas ar D. Ž. būtų brovęsi į namą, panaudoję jėgą, piktnaudžiavę tarnybine padėtimi ar policijos pareigūnų statusu.
29. Pažymi, kad teismo posėdžio metu atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovės neginčijo faktų dėl įmonės (duomenys neskelbtini) vilos nuosavybės teisės, (duomenys neskelbtini) direktorės K. G. įgaliojimų ir teisės įmonės vardu įgyvendinti nuosavybės teisę viloje, taip pat neginčijo Išvadoje nustatytų faktų, kad nėra jokių duomenų apie pareiškėjo ar D. Ž. patekimą į vilą jėga ar piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, policijos pareigūnų statusu, kokius nors galimai neteisėtus D. D. ir (duomenys neskelbtini) direktorės K. G. veiksmus ir pan., o paprašytos įvardinti, kokius konkrečiai netinkamus / neteisėtus veiksmus viloje atliko pareiškėjas, negalėjo to padaryti. Taip pat negalėjo paaiškinti pareiškėjo neteisėtų veiksmų ir 2020 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje liudytoja apklausta trečiojo suinteresuoto asmens atstovė E. B., atlikusi tarnybinį patikrinimą ir surašiusi Išvadą.
30. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo vertinimu, neanalizavo visų reikšmingų pareiškėjo ir liudytojo D. Ž. parodymų bei paaiškinimų, sprendime rėmėsi tik atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui palankiomis aplinkybėmis, nors pareiškėjo ir D. Ž. parodymų nuoseklumas matomas tiek iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų, tiek iš Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos pagal D. Ž. skundą. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo tiek šioje, tiek administracinėje byloje pagal D. Ž. skundą patvirtino, kad nenustatė jokių pareiškėjo ir D. Ž. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar pareigūno statuso duomenų, negavo jokių duomenų apie vilos šturmą ar patekimą jėga (t. y. nepasitvirtino žiniasklaidoje nurodytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, todėl pareiškėjas kelia klausimą, kodėl trečiasis suinteresuotas asmuo ir teismas rėmėsi tokia žiniasklaidos publikacija).
31. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti nepaneigtas faktas, kad pareiškėjas viloje buvo vilos savininko bendrovės (duomenys neskelbtini) direktorės K. G. leidimu ir ji dėl to neprieštaravo, o tai, kad patalpose netikėtai pasirodė kiti asmenys, prisistatę jų gyventojais (K. Č., R. A.), nesukėlė ir negalėjo sukelti pareiškėjui jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo buvimo patalpose teisėtumo, kokių nors galimai netinkamų ar neteisėtų pareiškėjo veiksmų ar juo labiau pareigūno vardo pažeminimo, kai pareiškėjas tuo metu atostogavo, nevykdė ir negalėjo vykdyti jokių darbinių funkcijų (Išvadoje netgi konstatuota, kad pareiškėjas įvykio metu nenaudojo pareigūno vardo). Pareiškėjui nesuprantama, kaip tokią situaciją ir tokius pareiškėjo veiksmus galima laikyti pareigūno vardo pažeminimu.
32. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi prielaidomis ir spėjimais (pavyzdžiui, sprendimo 9 lapas). Taip pat nurodo, kad teismo sprendimo motyvai, kad: „nors pareiškėjas ir teigia, kad su viloje buvusiais asmenimis nebendravo, tačiau pateikti duomenys patvirtina, jog šie asmenys niekam nedavė sutikimo (ar reiškė kvietimą) įeiti į vilos patalpas“ yra prieštaringi, nes nepaaiškinta, kaip pareiškėjo atėjimas į vilą su jo teisėto savininko atstovo sutikimu ir leidimu galėjo būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas. Be to, ginčo dėl pasyvaus pareiškėjo buvimo patalpose tarp šalių iš esmės nebuvo, aktyvūs pareiškėjo veiksmai Išvadoje nenustatyti.
33. Nepagrįsti teismo sprendimo motyvai (kurie, be kita ko, pareiškėjo vertinimu, nukopijuoti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-3694-1066/2020), kad pareiškėjas elgėsi tyčia ir suvokė, jog, pasirodydamas su G. D. ir K. G. elgėsi šališkai. Įvertinus nenuginčijamus faktus, kad: pareiškėjas viloje nesiėmė jokių aktyvių veiksmų atskleisti pareigūno statusą; jo pareigūno statusas nebuvo atskleistas kitiems asmenims; kiti asmenys neatpažino pareiškėjo kaip policijos pareigūno, nėra pagrindo sutikti su teismo argumentais, kad: „Akivaizdu, kad vien tik aukštų Lietuvos Respublikos policijos pareigūnų pasirodymas Ispanijoje kitos ginčo šalies akivaizdoje kaip atstovo (advokato) palydai, net ir neatliekant jokių aktyvių veiksmų ir nekalbant, sudarytų realų psichologinį spaudimą kitai šaliai“, nes neatskleidus pareiškėjo kaip pareigūno statuso, joks įspūdis ar spaudimas tuo pagrindu kitiems asmenims objektyviai negalėjo būti ir nebuvo padarytas.
34. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, neobjektyviai, rėmėsi išankstiniu nusistatymu prieš pareiškėją, o ne objektyviais bylos duomenimis (ar jų nebuvimu), aplinkybes nustatinėjo iš prielaidų, spėjimų ir logikos klaidų, sprendimo motyvus kopijavo iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-3694-1066/2020.
35. Dėl liudytojų parodymų ir paaiškinimų raštu, pareiškėjo paaiškinimų byloje, nurodo, kad teismas neįvertino pareiškėjo paaiškinimų dėl įvykio, kurie aiškiai paneigia bet kokį tariamą pareiškėjo pažeidimą, G. D. byloje nebuvo apklaustas liudytoju (nors pareiškėjas to prašė), pirmosios instancijos teismas nesuteikė galimybės byloje tiesiogiai ištirti ir įvertinti G. D. paaiškinimų dėl bylai reikšmingų aplinkybių, pareiškėjui iškilo būtinybė prašyti apeliacinės instancijos teismo liudytoju byloje apklausti G. D., kuris žino ir galėtų paaiškinti aplinkybes dėl susijusio įvykio, galėtų išsklaidyti kilusias abejones ir paneigti sprendime neteisingai nustatytas faktines aplinkybes ir jų nepagrįstą vertinimą.
36. Dėl tariamos pagalbos advokatui pažymi, kad jokie netinkami ar neteisėti pareiškėjo bei D. Ž. veiksmų motyvai ar tikslai Išvadoje nėra nustatyti, nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ar D. Ž. 2019 m. liepos 22 d. buvimu name Tenerifėje siekė gerų ryšių su advokatu ar kokių nors kitų neteisėtų tikslų. Tai yra tik tarnybinį patikrinimą atlikusio pareigūno pateikta prielaida, spėjimas, kuriais negali būti grindžiamas kaltinimas ar tariamas pažeidimas.
37. Pažymi, kad Išvadoje yra nurodyta apie Administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą (savavaldžiavimą). Teigia, kad nėra jokio pagrindo teiginiams apie minėto nusižengimo padarymą – pareiškėjo žiniomis, nei jis, nei D. Ž. nėra patraukti (ar traukiami) administracinėn atsakomybėn už tokio nusižengimo padarymą, nėra ir jokių Lietuvos Respublikoje ar Ispanijoje inicijuotų procesų dėl tokio galimo nusižengimo. Taigi, tariamu savavaldžiavimu Išvada taip pat negalėjo būti grindžiama, o su tuo susiję Išvados teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, taigi ši Išvados dalis yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neteisėta.
38. Tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo argumentus, jog Išvados teiginiai, kad buvo siekiama padėti neteisėtai veikusiam advokatui, yra nepagrįsti ir neteisėti.
39. Pareiškėjas teigia, kad Išvadoje nėra nurodyta, kokio konkrečiai teisės akto ir kokią nuostatą jis pažeidė ir kokią įstatyme nustatytą veiką, sudarančią pareigūno vardo pažeminimo požymius, padarė. To trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovas nepagrindė ir pirmosios instancijos teisme, todėl tiek Išvada, tiek remiantis ja priimtas Įsakymas, be kita ko, neatitinka ir imperatyvių Aprašo 24 punkto reikalavimų, todėl laikytini neteisėtais. Priešingą poziciją galinčių patvirtinti motyvų atsakovas byloje nenurodė. Be to, nei Išvadoje, nei atsakovo atsiliepime taip ir nėra paaiškinta, kokius konkrečiai veiksmus, prieštaraujančius žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo, pavyzdingumo principams, pareiškėjas, viešėdamas Tenerifėje ir pasyviai stebėdamas situaciją name, kurio teisėto savininko (bendrovės (duomenys neskelbtini)) direktorė neprieštaravo dėl jo buvimo name, atliko.
40. Žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija negali būti laikoma akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti. Tokia informacija taip pat negali būti pagrindu laikyti pareiškėją kaip nors netinkamai veikus ar pažeidus kokius nors vidaus tarnyboje keliamus reikalavimus. Akcentuoja, kad Išvadoje nėra pareiškėjo kaltės (nei tyčios, nei neatsargumo).
41. Išvados rezoliucinėje dalyje pasiūlyta ne tik jį ir D. Ž. pripažinti pažeminus pareigūno vardą, bet ir juos atleisti vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nepaisant to, kad pagal Aprašo 27 punktą, toks įsakymas apskritai negalėtų būti priimamas. Pareiškėjo nuomone, Išvadoje pateiktas pasiūlymas, kuris pagal Aprašo 27 punktą net negalėtų būti įgyvendintas, yra aiškiai neteisėtas.
42. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog Išvadoje ir Įsakyme nėra pateikti pakankami motyvai, nenurodyti jokie objektyvūs duomenys (faktai) ar teisės aktų normos, kuriais remiantis pareiškėjas buvo pripažintas pažeminusiu pareigūno vardą, Įsakymas laikytinas neatitinkančiu viešojo administravimo subjekto priimamam individualiam administraciniam aktui keliamų Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, taip pat susijusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad Įsakymas yra nepagrįstas, neteisėtas, nemotyvuotas ir buvo priimtas pažeidžiant Aprašo 24 ir 27 punktų bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, skunde nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, neobjektyviai, rėmėsi išankstiniu neigiamu nusistatymu prieš pareiškėją, o ne objektyviais bylos duomenimis (ar jų nebuvimu), bylos aplinkybes nustatinėjo iš prielaidų, spėjimų ir logikos klaidų, sprendimo motyvus nukopijavo iš kitoje administracinėje byloje priimto teismo sprendimo D. Ž. atžvilgiu.
43. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
44. Policijos departamentas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačias argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Išvados rezoliucinėje dalyje expressis verbis (tiesiogiai) nebuvo siūlyta pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos. Be to, tarnybinio patikrinimo išvada įstaigos vadovui yra tik rekomendacinio pobūdžio dokumentas, kuris pats savaime pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia; Išvada yra Įsakymo motyvuojamoji dalis, o Įsakyme, kuris ir yra ginčo dalykas, yra aiškiai nurodyta, jog sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo išvadą bei vadovaujantis Aprašo 27 punktu, nustatančiu, kad vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, atsižvelgdamas į Išvadoje konstatuotus pareigūno padarytus teisės aktų pažeidimus, priima įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo arba dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, o dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno – įsakymą dėl pripažinimo padariusiu tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, ar dėl pripažinimo pažeminusiu pareigūno vardą.
45. Policijos departamentas akcentuoja, kad vertinant pareiškėjo teikiamus argumentus ir jų visumą, darytina išvada, jog byloje nėra ginčo dėl bylai reikšmingų esminių faktinių aplinkybių, skiriasi tik šalių teikiama pozicija dėl jų vertinimo Statuto 2 straipsnio 4 dalies ir 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto aspektu. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjas kvestionuoja Išvadoje nurodytų įvykyje dalyvavusių asmenų (konkrečiai K. Č. ir R. A.) paaiškinimų teisėtumą bei leistinumą, kadangi, pasak pareiškėjo, iš Išvados turinio absoliučiai nėra aišku, kokio tikrinimo metu, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo gauti šių asmenų paaiškinimai, t. y. neaišku, ar paaiškinimai buvo duoti tiesiogiai žodžiu ar raštu tarnybinį patikrinimą atlikusiam pareigūnui ir panašiai, pareiškėjas iš esmės nepaneigia juose nurodytų esminių faktinių aplinkybių bei tik teikia savo aplinkybių vertinimą.
46. Policijos departamentas pažymi, kad pareiškėjas teigia, jog su konflikte dalyvavusiais asmenimis nebendravo, nieko iš jų nereikalavo, jokių aktyvių veiksmų neatliko; patalpose, dėl kurių įvyko konfliktas, buvo ne tarnybos metu, policijos pareigūno statuso niekam neatskleidė. Vėlesniuose paaiškinimuose teikia versiją, kad viduje buvę asmenys maloniai bendravo, netgi siūlė vandens, arbatos, niekas neprašė jų palikti patalpų, vyko civilizuotas bendravimas (nors tuo pačiu pripažįsta, kad pokalbių nesuprato) ir panašiai. Remdamasis šiomis aplinkybėmis mano, kad jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė. Policijos departamentas, be kita ko, atkreipdamas dėmesį į pareiškėjo paaiškinimų nenuoseklumą, atsižvelgdamas į kitas nustatytas aplinkybes, jų visumą, su tokiu teikiamu vertinimu pareigūno vardo pažeminimo kontekste nesutinka.
47. Policijos departamentas nesutinka, kad tarnybinio patikrinimo metu nenustačius pareiškėjo patekimo į vilą jėga ar kitais neteisėtais būdais ir priemonėmis (nesant teisinio ar kito teisėto pagrindo) arba piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu, išvada dėl pareigūno vardo pažeminimo nėra galima. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje bylų kategorijoje suformuota teismų praktika, teisės aktai pareigūnams nustato aukštesnius drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, jų teisiniam statusui yra būdinga ypatinga drausmė; pareigūnų elgesys turi nekelti abejonių dėl jo atitikimo tiek bendrosioms etikos normoms, tiek tarnybinės etikos taisyklėms, tiek ir kitiems reikalavimams.
48. Policijos departamento nuomone, turėtų būti atmesti pareiškėjo argumentai dėl sprendimo neteisėtumo dėl to, kad atsakovui apie aptariamą „išvyką“ jau buvo žinoma anksčiau nei informacija pasirodė žiniasklaidoje, ką patvirtina Policijos departamento Imuniteto valdybos raštas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybai bei Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos atsakymas į šį raštą, Europolo pranešimas. Nurodo, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu yra teikęs paaiškinimą, kad jame iš tikrųjų buvo gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie galimą įsilaužimą, kuriame dalyvavo policijos pareigūnai, tačiau šią informaciją patikrinus, duomenų apie Ispanijos Karalystėje pradėtus tyrimus nebuvo gauta. Atitinkamai pradėti tyrimą (tarnybinį patikrinimą) nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, tačiau toks pagrindas atsirado ir tyrimas (tarnybinis patikrinimas) turėjo būti pradėtas informacijai pasirodžius visuomenės informavimo priemonėse. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, pareigūną į pareigas skiriančiam centrinės statutinės įstaigos vadovui, gavus visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą ar kitokią informaciją apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą, pradedamas tarnybinis patikrinimas.
49. Policijos departamento nuomone, nepagrįstas yra ir pareiškėjo argumentas, jog Išvada neatitinka reikalavimų ir dėl to laikytina neteisėta, kadangi Išvadoje yra nurodyti tik apibendrinti ir deklaratyvūs teiginiai apie pažeistus tarnybos ir etikos principus, tačiau taip ir nenurodyta, kokia konkrečiai veika, žeminanti pareigūno vardą, buvo padaryta ir kokio teisės akto straipsnis, jo dalis, punktas ar papunktis buvo pažeisti. Atsakovas akcentuoja, kad aptarti pareigūnų, tarp jų G. S., veiksmai nėra suderinami su pareigūno etika, kurios jis turi laikytis tiek tarnybos metu, tiek ir ne tarnybos metu, ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais bei griežtesniais reikalavimais – be kita ko, ne vien dėl keliamų profesinių ir bendrųjų reputacinių standartų, bet ir dėl autoriteto kitiems institucijos darbuotojams. Todėl Policijos departamentas laikosi pozicijos, kad aptarti pareigūnų, tarp jų G. S., veiksmai visuomenėje galiojančių moralės nuostatų, visuomenės teisėtų lūkesčių bei tiek vidinio, tiek išorinio tarnybos autoriteto kontekste – akivaizdžiai turėjo neigiamos įtakos policijos įvaizdžiui, todėl jie pripažintini kaip pažeminę pareigūno vardą. Pažymi, kad pareiškėjo argumentai, jog niekas iš viloje buvusių asmenų jo neatpažino kaip pareigūno ar juo labiau aukšto rango policijos pareigūno, neatitinka faktinės situacijos, todėl yra nepagrįsti ir atmestini.
50. Akcentuoja, kad nustatyti pareiškėjo veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip akivaizdžiai žeminantys pareigūno vardą, todėl atleidimas iš tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, o nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Aprašo 27 punkto pagrindu, pripažinimas, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, yra imperatyvi šiuose teisės aktuose numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis. Kadangi pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, nei ankstesnė pareigūno tarnyba, nei jos trukmė, nei kitiems pareigūnams taikytos skirtingos tarnybinės nuobaudos šios pasekmės taikymui negali turėti įtakos. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, jog tokiu būdu būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą. Policijos departamento nuomone, nustačius, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, jo pripažinimas pažeminusiu pareigūno vardą buvo vienintelė teisės aktuose numatyta teisinė priemonė, kurią nagrinėjamu atveju Policijos departamentas privalėjo taikyti.
51. Pažymi, kad tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nėra aprašyti visi G. S. parodymai, nereiškia, kad teismas jų nevertino; tuo labiau nėra suprantama, ką papildomai G. S. gali paliudyti šioje byloje, ją nagrinėjant apeliacine tvarka.
52. Policijos departamentas nurodo, kad pareiškėjas teigia, jog byloje liudytoju nebuvo apklaustas advokatas G. D., nors pareiškėjas to prašė, tačiau tai nėra tiesa, kadangi pareiškėjas tokio pašymo nėra teikęs nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai, kad sprendime neteisingai nustatytos esminės bylos aplinkybės, tariamai padaryta daug motyvacijos ir logikos klaidų, yra subjektyvūs ir teisiškai bei faktiškai nepagrįsti.
53. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
54. Atsakovas vertina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai ištyrė reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymų vertinimo taisyklių, patvirtintų teismų praktikoje, nepažeidė, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, išdėstyti argumentai yra pakankami teismo sprendimui pagrįsti.
55. Pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad pats pareiškėjas pripažįsta beveik visas faktines aplinkybes, tik jas subjektyviai vertina išskirtinai savo naudai. Apeliacinio skundo argumentus, kad G. S. nematė, jog viloje būtų kilusi konfliktinė situacija ir jam nebuvo pateiktas reikalavimas pasišalinti iš vilos, paneigia objektyvios aplinkybės: per kelias valandas į vilą 3 kartus buvo atvykusi policija (to neneigia ir pareiškėjas), o apie K. G., G. D., D. Ž. ir G. S. pateiktus viloje buvusių asmenų ir policijos reikalavimus pasišalinti patvirtina byloje esantys liudytojų paaiškinimai. Atsakovas vertina, kad pareiškėjo vykimo į Tenerifę pagrindinis tikslas – talkininkauti, t. y. užtikrinti fizinę apsaugą advokatui vykdant 2019 m. liepos 19 d. K. G. pavedime išdėstytus motyvus.
56. Pareiškėjas pateikė į bylą prašymą prijungti prie nagrinėjamos administracinės bylos rašytinius įrodymus: 1) Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-402-538/2021; 2) Policijos departamento Imuniteto valdybos 2019 m. gruodžio 18 d. raštą Nr. 5-S-12797; 3) 2020 m. sausio 14 d. Europolo apsikeitimo informacija pranešimus su vertimų į lietuvių kalbą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
57. Byloje ginčas kilo dėl policijos komisariato įsakymo, kuriuo pripažinta, kad pareigūnas, anksčiau atleistas iš vidaus tarnybos, savo poelgiu buvo pažeminęs pareigūno vardą.
58. Pareiškėjas prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus: Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-402-538/2021, Policijos departamento Imuniteto valdybos 2019 m. gruodžio 18 d. raštą Nr. 5-S-12797, 2020 m. sausio 14 d. Europolo apsikeitimo informacija pranešimus su vertimu į lietuvių kalbą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso šalys turi teisę teikti įrodymus teismui. Teismas nenustatė įstatymu nustatytų pagrindų, kodėl šis prašymas negalėtų būti patenkinamas, todėl prašymą patenkina ir minėtus dokumentus prijungia prie šios bylos.
59. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
60. Apeliantas teigia, kad teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė bylos medžiagos, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvus iš esmės nukopijavo nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-3694-1066/2020.
61. Dėl paminėtų apelianto argumentų teismas pažymi, kad ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje bei ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.
62. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-388/2011).
63. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).
64. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl visų bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų, be pakankamo pagrindo ir nemotyvuotai atmetęs pareiškėjo prašymą apklausti liudytoją G. D.
65. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui, jis kėlė Išvados, kuria yra grindžiamas Įsakymas tiek pagrįstumo, tiek teisėtumo klausimus. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas galutines išvadas, nenurodė, kokiais įrodymais remiasi ir kodėl atmeta pareiškėjo pateiktus įrodymus, nors ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis tiesiogiai teismą įpareigoja nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Nėra aišku iš kokių įrodymų seka teismo išvados, nes byloje šalys pateikė prieštaringus įrodymus.
66. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo visų reikšmingų pareiškėjo ir liudytojo D. Ž. parodymų bei paaiškinimų, sprendime rėmėsi tik atsakovui palankiomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugsėjo 21 d. posėdyje nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą apklausti liudytoją G. D., nors iš bylos medžiagos matyti, kad šis liudytojas žino esmines aplinkybes, dėl ko priimtas Įsakymas. Tokiu būdu nagrinėjant bylą teisme nebuvo užtikrintas šalių lygiateisiškumas teikiant įrodymus.
67. Pareiškėjas ginčijo ne tik faktus, kuriais grindžiama Išvada, bet ir Išvados teisėtumo klausimus. Byloje nebuvo atsakyti svarbūs klausimai, kuriuos kėlė pareiškėjas, dėl tarnybinio patikrinimo neteisėtumo, įtariamų pažeidimų nekonkretumo, teisės principų pažeidimo, dėl pažeidimo neakivaizdumo. Taigi, skundžiamas teismo sprendimas yra be motyvų, jį priimat padaryti esminiai procesiniai pažeidimai.
68. Apeliantas prašo priimti naują sprendimą ir jo skundą tenkinti pilnai. Dėl tokio prašymo teismas pažymi, kad pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 56 str. 7 d., 80, 86 str.). Paminėtas apeliacinio skundo reikalavimas negali būti tenkinamas pilna apimtini, nes apeliacinės instancijos teisme pareiškėjo argumentų įvertinimas, nesant tokio įvertinimo pirmojoje instancijoje, reikštų, kad šalys (tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas) prarastų teisę į apeliaciją. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).
69. Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje nesprendžia pareiškėjo prašymo dėl liudytojo D. Ž. apklausos, o taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Ričardas Piličiauskas
Milda Vainienė