eA-786-463/2024

Administracinė byla Nr. eA-786-463/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03431-2022-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 6 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. J. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

1.    Pareiškėjas Š. J. su skundu, įvardytu pareiškimu, kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) priteisti 8 965 Eur turtinei ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė jam priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

2.    Savo poziciją Š. J. grindė šiais argumentais:

1.  Administracinio nusižengimo byloje dėl 2020 m. kovo 4 d. kilusio eismo įvykio pareiškėjas buvo nubaustas už tai, kad, vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini) gatvė) link (duomenys neskelbtini) gatvės lygiareikšmių kelių sankryžoje nedavė kelio iš dešinės važiuojančiam automobiliui, su juo susidūrė ir apgadino abi transporto priemones. Buvo nustatyta, kad Š. J. turėjo praleisti kliūtį iš dešinės – kitą automobilį.

2.  Minėtas eismo įvykis kilo dėl to, kad tik nuo 2021 m. kelių sankryža, kurioje kilo eismo įvykis, yra pažymėta kelio ženklu „Duoti kelią“ (Nr. 203), tačiau iki to laiko dviejų kelių susikirtimas, ties kuriuo įvyko transporto priemonių susidūrimas, kelio ženklu Nr. 107 „Sankryža“ ar kitais pirmumo kelio ženklais nebuvo pažymėtas. Kelio ženklų įrengimo klausimas (duomenys neskelbtini) gatvėje gyventojų buvo keliamas nuo 2015 m., kai gyventojai su 2015 m. balandžio 15 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją dėl kelio ženklų įrengimo (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje. Aklakelis iki pat 2015 m. buvo žvyro dangos (neasfaltuotas) ir tik 2015 m. buvo išasfaltuotas, taip pat buvo įrengtas ženklas „Aklakelis“, tačiau toje vietoje kelio ženklas „Duoti kelią“ nebuvo pastatytas. Atsižvelgęs į tai, kad toje vietoje jau ilgus metus buvo susiformavusi faktinė situacija, jog (duomenys neskelbtini) gatvė yra pagrindinė (jos atšaka iš dešinės ilgus metus buvo žvyrkelis ir nuo jos yra išvažiavimas iš teritorijos, be to, vėliau pažymėtas kelio ženklu „Aklakelis“), pareiškėjas šioje situacijoje veikė būdamas pagrįstai įsitikinęs, jog važiuoja pagrindiniu keliu. Tokį jo įsitikinimą, kad ir po eismo įvykio, bet patvirtina kelio ženklo „Duoti kelią“ įrengimas.

3.  Pareiškėjas administracine tvarka už eismo įvykį buvo nubaustas tik dėl to, kad toje vietoje pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintas Kelių eismo taisykles (toliau – Kelių eismo taisyklės) nebuvo įrengti atitinkami kelio ženklai, o kelio dangos jau buvo vienodos (t. y. pagal Kelių eismo taisyklės abu keliai buvo lygiareikšmiai), nors iki pat 2015 m. aklakelis buvo žvyro dangos. Dėl to, kad Š. J. buvo nubaustas, jis neteko teisės ir galimybės iš draudimo kompanijos pasidengti eismo įvykio metu dėl automobilio sugadinimo patirtą žalą.

4.  Už reikiamų kelio ženklų įrengimą yra atsakingas kelių valdytojas, o šiuo atveju –Administracija, kuri, Š. J. įsitikinimu, laiku ir operatyviai neveikė bei nevykdė savo pareigų dėl reikiamų kelio ženklų (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje įrengimo, dėl to ir įvyko eismo įvykis, dėl kurio kaltu buvo pripažintas pareiškėjas. Š. J. nuomone, dėl visos jo dėl eismo įvykio patirtos žalos yra atsakingas būtent atsakovas, kadangi kelio ženklas „Duoti kelią“ (Nr. 203) (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje pagal jau susiformavusį eismą buvo įrengtas tik 2021 m., po to, kai pareiškėjas po minėto eismo įvykio pateikė prašymą Administracijai.

5.  Atsakovas neįvykdė visų jam, kaip kelio savininkui (valdytojui), priskirtų pareigų, kad būtų tinkamai užtikrintas saugaus eismo organizavimas (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje, kad būtų įrengti visi būtini kelio ženklai (techninės eismo organizavimo priemonės), siekiant užtikrinti aiškų ir saugų eismo toje teritorijoje organizavimą, siekiant išvengti eismo įvykių bei žalos. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu (nepakankamu rūpestingumu, organizuojant saugų eismą (duomenys neskelbtini) gatvėje, laiku neįrengiant visų būtinų techninių eismo organizavimo priemonių – kelio ženklų, nevykdant ar netinkamai vykdant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte bei Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 7 straipsnio 2–5 punktuose įtvirtintas pareigas.

6.  Kilusio eismo įvykio metu buvo iš esmės sugadinta Š. J. transporto priemonė, tačiau žala jam nebuvo atlyginta, kadangi administracinio nusižengimo byloje kaltu buvo pripažintas būtent pareiškėjas. Jo kaltė buvo pripažinta tik dėl to, kad toje vietoje nebuvo kelio ženklinimo ir abu keliai byloje buvo įvertinti kaip lygiareikšmiai pagal Kelių eismo taisykles. Po minėto eismo įvykio buvo įrengtas kelio ženklas „Duoti kelią“, kuriam esant, transporto priemonė, kuri išvažinėja iš teritorijos į (duomenys neskelbtini) gatvę, turi praleisti (duomenys neskelbtini) gatve važiuojančias transporto priemones. Tuo atveju, jeigu toks ženklinimas būtų buvęs atliktas dar 2015 m., kai buvo įrengtas ženklas „Aklakelis“, minėto eismo įvykio ir žalos būtų buvę galima išvengti, kadangi iš aklakelio išvažiuojanti transporto priemonė būtų praleidusi Š. J. vairuojamą automobilį, važiuojantį (duomenys neskelbtini) gatve (jeigu įvykis ir būtų įvykęs, esant kelio ženklinimui, dėl tokio įvykio kaltas būtų kitas vairuotojas, nedavęs kelio ir nepraleidęs pareiškėjo, o tai lemtų, jog įvykio metu Š. J. patirta žala draudimo kompanijos būtų atlyginta).

7.  Tarp atsakovo neteisėtų veiksmų – neveikimo – ir eismo įvykio bei pareiškėjo patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys, o nuostolių sumą sudaro 7 687 Eur, kadangi dėl sugadinimų masto ir jų vertės santykio su automobilio verte remontas nėra tikslingas. Įvertinus tai, kad Š. J. priklausantis automobilis po eismo įvykio dėl sugadinimų buvo pašalintas iš dalyvavimo eisme (jo techninė būklė nebeatitiko privalomų reikalavimų), pareiškėjas buvo priverstas išsinuomoti automobilį ir už jo nuomą sumokėjo 558 Eur. Šios išlaidos taip pat turi būti vertinamos kaip patirta žala. Be to, siekdamas apsiginti ir būti tinkamai atstovaujamas administracinio nusižengimo byloje, Š. J. su advokatu sudarė sutartį ir procese patyrė 570 Eur išlaidų. Pareiškėjas taip pat patyrė 150 Eur turto vertinimo išlaidų.

8.  Dėl minėto eismo įvykio Š. J. patyrė daug neigiamų išgyvenimų (labai išgyveno dėl kartu su juo vykusių vaikų savijautos, jautė baimę ir nerimą, matydamas jų išgąstį). Be to, pareiškėjas yra įsitikinęs, kad administracine tvarka buvo apkaltintas dėl eismo įvykio, už kurį iš esmės yra atsakingas kelio savininkas / valdytojas – atsakovas. Š. J. turėjo dėti dideles pastangas, kad apsigintų, tačiau vien formaliais pagrindais jis buvo nubaustas ir dėl to patyrė daug neigiamų išgyvenimų, stresą, sumišimą dėl savo kaltės. Patirtus išgyvenimus pareiškėjas vertino ne mažesne kaip 1 000 Eur suma.

3.    Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašė Š. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.    Savo poziciją Administracija grindė šiais argumentais:

1.  Sankryža yra apibrėžiama Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 62 dalyje. Pagal šį apibrėžimą, dviejų susikertančių kelių vieta, kurioje pareiškėjas pateko į eismo įvykį, yra sankryža. Abiejų minėtų kelių dangos buvo vienodos – asfaltuotos, tai reiškia, jog keliai yra lygiareikšmiai, o sankryžoje nebuvo nustatyta važiavimo tvarka, t. y. sankryža nebuvo pažymėta jokiais pirmumo ženklais, vairuotojas, norėdamas pravažiuoti minėtą sankryžą, turėjo vadovautis Kelių eismo taisyklėmis, o būtent jų 115 punktu, kuriame yra nustatyta, kad kai transporto priemonių važiavimo trajektorijos kertasi, o važiavimo tvarka Kelių eismo taisyklėse nėra aptarta, kelią privalo duoti vairuotojas, kuriam transporto priemonė artėja iš dešinės.

2.  Įstatymų leidėjas, nustatydamas taisykles, savivaldybėms (kaip kelio savininkams) nenustatė prievolės paženklinti kiekvieną jų teritorijoje esančią sankryžą; būtent tokiam atvejui ir yra nustatyta minėta „dešinės rankos“ taisyklė. Tai patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas, 2022 m. kovo 4 d. priimdamas nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-62-312/2022.

3.  Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2020 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. T3-170 yra patvirtinusi Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą, į kurį yra įtrauktas ir aklakelis, esantis nuo pagrindinės (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini), kuris yra (duomenys neskelbtini) gatvės dalis. Administracijai gavus gyventojų prašymą, kelio ženklų (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje įrengimo klausimas buvo svarstomas 2015 m. Išnagrinėjusi (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojų prašymą bei įvertinusi realią situaciją minėtoje gatvėje ir kelio ženklų įrengimo poreikį joje, Administracijos Kelių ženklų, greitį mažinančių priemonių, sferinių kelio veidrodžių ir užtvarų įrengimo darbo grupė (toliau – Darbo grupė) pritarė kelio ženklo „Aklakelis“ įrengimui. Pirmumo ženklų sankryžoje gyventojai nereikalavo, o tai reiškia, kad tuo metu važiavimo tvarka jiems buvo aiški ir tokio poreikio nebuvo. Atsižvelgus į tai, tuo metu nebuvo įrengtas joks kitas kelio ženklas.

4.  Š. J., būdamas padidinto pavojaus šaltinio valdytoju, bei, kaip jis pats teigia, žinodamas, jog sankryža, kurioje vėliau įvyko eismo įvykis, yra pavojinga ir joje dažnai susidaro avaringos situacijos, turėjo būti itin atidus ir rūpestingas, tuo labiau, kad šią sankryžą jau daugelį metų pravažiuoja kiekvieną dieną.

5.  Kelio ženklo Nr. 203 „Duoti kelią“ įrengimui Darbo grupė pritarė, atsižvelgusi į pareiškėjo raštą, kuris buvo registruotas 2020 m. kovo 4 d. ir kuriame buvo prašoma suteikti informaciją apie tai, kuris kelias minėtoje sankryžoje turi pirmumo teisę. Nepaisant to, kad Darbo grupė 2020 m. pritarė minėto ženklo įrengimui, iki kelio ženklo „Duoti kelią“ įrengimo dienos Š. J. privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiomis Kelių eismo taisyklėmis.

6.  Lėšų, gaunamų iš valstybės biudžeto, dydis riboja Administracijos galimybes gerinti visų gatvių infrastruktūrą pagal esamą tokių darbų poreikį. Tai yra viena iš priežasčių, kurios riboja atsakovo galimybes kelio ženklus įrengti kiekvienoje sankryžoje. Nepaisant to, ši aplinkybė vairuotojų neatleidžia nuo Kelių eismo taisyklių laikymosi ir pareigos būti atidiems bei rūpestingiems.

7.  Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Administracija yra įsitikinusi, kad atsakomybė jai negali kilti, nesant trijų sąlygų – neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšio. Atsakovas nėra subjektas, kuris pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Administracija jokių neteisėtų veiksmų, galėjusių lemti Š. J. patirtą žalą, neatliko.

8.  Įstatymų leidėjas savivaldybėms nenustatė pareigos paženklinti kiekvieną jos teritorijoje esančią sankryžą, todėl pareiškėjas žalą patyrė vien dėl savo veiksmų – vairuodamas automobilį ir nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių nuostatų bei būdamas nepakankamai atidus ir rūpestingas. Tai patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 4 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-62-312/2022.

II.

5.    Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pareiškėjo Š. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6.    Aptaręs su žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius. Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad vietinės reikšmės keliai skirstomi į viešuosius ir vidaus kelius. Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Vietinės reikšmės kelių sąrašus tvirtina savivaldybių tarybos (Kelių įstatymo 6 str. 4 d.). Teismas nurodė, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 3 ir 6 punktai nustato, jog savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, sprendžia eismo organizavimo klausimus miestų ir kaimų gyvenamosiose vietovėse, vietinės reikšmės keliuose ir atlieka kitas funkcijas, susijusias su eismo saugumo užtikrinimu savivaldybės teritorijoje.

7.    Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. kovo 4 d. apie 07.24 val. vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Subaru Forester“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), važiavo (duomenys neskelbtini) gatvėje link (duomenys neskelbtini) gatvės ir lygiareikšmių kelių sankryžoje nedavė kelio iš dešinės važiuojančiam automobiliui, su juo susidūrė, dėl to abu automobiliai buvo apgadinti (2021 m. liepos 16 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR-N-16299-2021).

8.    Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, kad Š. J., nesutikdamas dėl minėto eismo įvykio aplinkybių ir jų vertinimo, kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą bei ginčijo priimtą nutarimą, o Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2022 m. kovo 4 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 17 d. nutartį paliko nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą. Minėtoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas, be kita ko, pripažino, kad Š. J. padarė administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 7 dalyje, ir nesilaikė Kelių eismo taisyklių 115 punkte nustatytos pareigos.

9.    Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas jau įvertino eismo įvykio aplinkybes (faktus) ir padarė išvadas, kurios nagrinėjamu atveju jau yra pripažintos įsiteisėjusia teismo nutartimi (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 2 d.). Teismas vertino eismo įvykio metu buvusias aplinkybes ir asmenų, dalyvavusių eismo įvykyje, veiksmus, esant būtent toms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas su tokia išvada sutiko ir pažymėjo, kad, nepaisant to, jog Š. J. manė, kad (duomenys neskelbtini) gatvė yra pagrindinė gatvė, kadangi jos išsišakojimas iš dešinės ilgus metus buvo žvyrkelis, vis tik pareiškėją, kaip eismo dalyvį (vairuotoją), įpareigoja tuo metu, esant būtent tokiai situacijai, būti pakankamai atidžiu ir laikytis Kelių eismo taisyklių nuostatų. Vilniaus apygardos teismui įvertinus tai, kad eismo įvykio metu nebuvo pirmumo kelio ženklo, taip pat tai, kad kelio dangos tuo metu buvo vienodos, administracinio nusižengimo byloje buvo padaryta išvada, jog eismo įvykis įvyko lygiaverčių kelių sankryžoje, todėl Š. J. toje situacijoje reikėjo vadovautis būtent tuo metu galiojusiomis Kelių eismo taisyklėmis (kai transporto priemonių važiavimo trajektorijos kertasi, o važiavimo tvarka Kelių eismo taisyklėse nėra aptarta, kelią privalo duoti vairuotojas, kuriam transporto priemonė artėja iš dešinės (šiuo atveju – pareiškėjas)).

10.  Atsakydamas į Š. J. argumentą, kad aklakelis iki pat 2015 m. buvo žvyro dangos ir tik 2015 m. buvo išasfaltuotas, tuo pačiu įrengiant ženklą „Aklakelis“, tačiau, pareiškėjo teigimu, toje vietoje tuo metu nebuvo pastatytas kelio ženklas „Duoti kelią“, teismas pažymėjo, kad kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, Administracijoje gavus gyventojų prašymą, 2015 m. kelio ženklų (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje įrengimo klausimas buvo svarstomas. Išnagrinėjęs minėtą (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojų prašymą bei įvertinęs realią situaciją minėtoje gatvėje ir kelio ženklų įrengimo poreikį joje, atsakovas (Darbo grupė) pritarė kelio ženklo „Aklakelis“ įrengimui, tačiau šiame gyventojų prašyme pirmumo ženklų sankryžoje gyventojai įrengti nereikalavo, taigi, tokio poreikio tuo metu nebuvo ir klausimų dėl įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) gatvę tvarkos (pirmumo teisės) tuo metu nebuvo kilę. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su Administracijos pozicija, kad visiškai pagrįstai, esant tokiai situacijai, nebuvo įrengtas joks kitas kelio ženklas ir atsakovas neturėjo pareigos įrengti kitą kelio ženklą.

11.  Teismas akcentavo, kad kelio ženklo Nr. 203 „Duoti kelią“ įrengimui Darbo grupė pritarė, atsižvelgusi į pareiškėjo 2020 m. kovo 4 d. raštą Nr. A34(1)-1632, kuriame jis prašė suteikti informaciją apie tai, kuris kelias minėtoje sankryžoje turi pirmumo teisę. Nepaisant to, kad Darbo grupė 2020 m. pritarė minėto ženklo įrengimui, iki kelio ženklo „Duoti kelią“ įrengimo dienos, kaip jau minėta, pareiškėjas privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiomis Kelių eismo taisyklėmis. Š. J., būdamas padidinto pavojaus šaltinio valdytoju, ir, kaip jis pats teigia, žinodamas, kad vietoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, susidaro avaringos situacijos, turėjo būti itin atidus ir rūpestingas.

12.  Teismas pareiškėjo argumentą, kad atsakovas, kaip kelio savininkas (valdytojas), neįvykdė jam priskirtų pareigų, jog būtų tinkamai užtikrintas saugaus eismo organizavimas (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje ir būtų įrengti visi būtini kelio ženklai (techninės eismo organizavimo priemonės), atmetė kaip nepagrįstą. Teismas padarė išvadą, kad Administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kurie galėjo nulemti Š. J. patirtą žalą. Pagal teisės aktus, atsakovas sprendžia eismo organizavimo klausimus miestų ir kaimų gyvenamosiose vietovėse, vietinės reikšmės keliuose bei atlieka kitas funkcijas, susijusias su eismo saugumo užtikrinimu savivaldybės teritorijoje, tačiau nepaisant to, ginčo situacijoje Administracija negali būti pripažinta netinkamai atlikusia šią pareigą, kadangi pareiga ženklinti visas sankryžas, kaip mano pareiškėjas, teisės aktuose jai nėra nustatyta. Teismas nenustatė ir priežastinio ryšio dėl Š. J. kilusių pasekmių (patirtos žalos dėl sugadinto automobilio) ir po eismo įvykio pastatyto kelio ženklo.

13.  Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatos įtvirtina, jog valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo), asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio buvimo, o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nustatęs, kad Administracija teisės aktų reikalavimų nepažeidė, t. y. nenustatęs vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, teismas sprendė, kad atsakovui nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą atlyginti žalą.

14.  Netenkinęs Š. J. skundo, teismas padarė išvadą, kad negali būti priteisiamos ir pareiškėjo prašomos atlyginti teismo išlaidos.

III.

15.  Pareiškėjas Š. J. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei jam iš Administracijos priteisti 8 965 Eur turtinei bei 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Š. J. taip pat prašo jam iš atsakovo priteisti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

16.  Aptaręs faktines bylos aplinkybes ir pagrindinius pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas nėra teisingas ir pagrįstas, kadangi teismas skundą išnagrinėjo pakankamai formaliai ir neįvertino ne tik atsakovo, kaip kelio savininko ir valdytojo, įstatymuose nustatytų pareigų, tačiau ir visų pateiktų įrodymų bei teisiškai reikšmingų aplinkybių. Savo poziciją Š. J. grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1.  Teismas suabsoliutino ir didesnę įrodomąją reikšmę suteikė įsiteisėjusiai teismo nutarčiai administracinio nusižengimo byloje Nr. II-478-298/2021, kurioje buvo sprendžiami pareiškėjo atsakomybės pagal Administracinių nusižengimų kodeksą klausimai. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad administracinio nusižengimo byloje buvo nustatyta, jog Š. J. padarė administracinį nusižengimą, nustatytą Administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 7 dalyje, ir nesilaikė Kelių eismo taisyklių 115 punkte nustatytos pareigos, tačiau minėtoje kitoje byloje atsakovas – Vilniaus rajono savivaldybės administracija – nedalyvavo, ir byloje nebuvo sprendžiami Administracijos atsakomybės klausimai bei sąlygos. Teismas minėtai teismo nutarčiai be pagrindo suteikė didesnę įrodomąja galią ir joje nustatytais faktais rėmėsi kaip nebeįrodytinais šioje byloje, kurioje dalyvauja kiti asmenys ir sprendžiami kito pobūdžio – civilinės atsakomybės, taikymo klausimai. Įsiteisėjusi teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies sąlygų, kadangi toje byloje nedalyvavo tie patys asmenys, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo joje nustatytais faktais remtis kaip prejudiciniais dėl šioje byloje pareikštų kitokio pobūdžio reikalavimų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Pirmosios instancijos teismas, suabsoliutindamas kitoje byloje priimtą nutartį dėl pareiškėjo atsakomybės, iš viso nevertino ir nenustatinėjo atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų bei analizavo tik Š. J. veiksmus ir pareigas. Taip buvo iš esmės pažeista pareiškėjo teisė į teisminė gynybą, o byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai ir neteisingai.

2.  Š. J. skundo reikalavimai buvo grindžiami Civilinio kodekso 6.271 straipsnio ir 6.266 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismas, vietoje visapusiškos prašomos taikyti atsakomybės šiuo konkrečiu atveju sąlygų analizės ir vertinimo, tiesiog pacitavo įstatymo normas, visų teisiškai reikšmingų aplinkybių bei įrodymų ginčo kontekste nevertindamas, tačiau pasiremdamas jau įsiteisėjusia teismo nutartimi administracinio nusižengimo byloje. Toks vertinimas nėra teisingas ir tinkamas. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė pareiškėjo pareikštų reikalavimų esmės ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.

3.  Š. J. kėlė atsakovo atsakomybės už tinkamo ir laiku vykdomo kelių, kurių sankirtoje įvyko eismo įvykis, ženklinimo, tinkamo ir saugaus eismo sureguliavimo pareigų pažeidimą ar netinkamą jų vykdymą. Pareiškėjas įrodinėjo, kad Administracija neįvykdė visų jai, kaip vietos savivaldos institucijai ir kelio savininkei (valdytojai), priskirtų pareigų, jog būtų tinkamai užtikrintas saugaus eismo organizavimas (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje, kad būtų įrengti visi būtini kelio ženklai (techninės eismo organizavimo priemonės), siekiant užtikrinti aiškų ir saugų eismo toje teritorijoje organizavimą, siekiant išvengti eismo įvykių ir žalos. Teismas visų nurodytų atsakovo pareigų net nevertino, apsiribodamas bendro pobūdžio argumentais, tačiau toks motyvavimas negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu. Administracija, kaip vietos savivaldos institucija bei kelių savininkė ir valdytoja, savo funkcijas (savarankiškąsias) ir pareigas, susijusias su kelių ženklinimu bei saugaus eismo organizavimu, atlieka ir turi atlikti nepriklausomai nuo to, ar iš gyventojų gauna prašymus, ar jų negauna, ir kokie yra tie prašymai. Įstatyme nėra įtvirtinta sąlyga, kad atsakovas savo funkcijas vykdo tik tada, kai gauna atitinkamus prašymus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Administracija (Darbo grupė) pritarė kelio ženklo „Aklakelis“ įrengimui, tačiau šiame gyventojų prašyme pirmumo ženklų sankryžoje gyventojai įrengti nereikalavo, vadinasi tokio poreikio tuo metu nebuvo ir klausimų dėl įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) gatvę tvarkos (pirmumo teisės) tuo metu nebuvo kilę, yra nepagrįsta ir net nesuderinama su įstatyme įtvirtintomis atsakovo pareigomis bei funkcijomis. Toks argumentavimas iš esmės prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 punktui ir 6 straipsnio 32 punktui. Be to, tokia išvada neatitinka ir bylos medžiagos, kadangi dar 2015 m. balandžio 15 d. gyventojų prašyme buvo akcentuojama, kad minėtoje kelio dalyje nėra įrengta jokių įspėjamųjų ar draudžiančių eismą ženklų; buvo aprašomos sudėtingos šios kelio atkarpos situacijos ir akcentuojama, kad nėra būtinųjų kelio ženklų. Ne gyventojai turi nuspręsti, kokius būtinus kelio ženklus reikia įrengti, kad būtų užtikrinamas saugus eismas ir tinkamas ženklinimas, o tik atsakovas. Teismas visiškai nepagrįstai reikšmę suteikė tam, kad 2015 m. nebuvo konkretaus gyventojų prašymo dėl pirmumo ženklų įrengimo. Atsakovas dar 2015 m. išnagrinėjęs gyventojų prašymą dėl minėtos kelio atkarpos pavojingumo ir ženklinimo nebuvimo, tuo metu įrengė tik vieną ženklą, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, tai nebuvo pakankama ir atsakinga.

4.  Teismas, darydamas atitinkamas išvadas dėl Administracijos tinkamo veikimo, visiškai nevertino ir nepateikė argumentų dėl rašytinio įrodymo – 2020 m. rugsėjo 16 d. ekspertizės akto Nr. 11-1563(20). Šis aktas patvirtino kelių eismo reguliavimo ir ženklinimo pažeidimus (kelio sankirtos, kurioje įvyko eismo įvykis, tam tikrą trūkumą ženklinimo prasme), už kuriuos yra atsakingas atsakovas. Be to, ekspertizės išvados yra susijusios tiek su Administracijos pareigų tinkamai ženklinti kelius ir gatves netinkamu vykdymu, tiek ir su priežastiniu ryšiu tarp tokių netinkamų pareigų / neteisėtų veiksmų bei eismo įvykio ir pareiškėjo patirtos žalos. Teismas nei minėto rašytinio įrodymo, nei visų šių atsakomybės sąlygų bei visų Š. J. argumentų iš viso nevertino, todėl jo skundo reikalavimus nepagrįstai atmetė.

5.  Neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė neveikimu ir nepakankamu rūpestingumu, organizuojant saugų eismą (duomenys neskelbtini) gatvėje, laiku neįrengiant visų būtinų techninių eismo organizavimo priemonių – kelio ženklų, nevykdant ar netinkamai vykdant Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 punkto, 6 straipsnio 32 punkto, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 7 straipsnio 2–5 punktuose įtvirtintas pareigas / funkcijas. Dėl tokio Administracijos neveikimo, neįrengus ženklo „Duoti kelią“, iš pažiūros ir iš faktiškai susiklosčiusios eismo situacijos, nelygiareikšmėje sankryžoje 2020 m. kovo 4 d. įvyko eismo įvykis, todėl pareiškėjas, važiuodamas pagrindine (duomenys neskelbtini) gatve, nepraleido iš šalia esančios teritorijos, pažymėtos ženklu „Aklakelis“, važiuojančios transporto priemonės, būdamas įsitikinęs, kad būtent ši transporto priemonė jam turi duoti kelią. Tokį įsitikinimą patvirtino ir teismo ekspertas administracinio nusižengimo byloje. Eismo įvykio metu buvo iš esmės sugadinta Š. J. transporto priemonė, tačiau žala pareiškėjui nebuvo atlyginta, kadangi administracinio nusižengimo byloje kaltu buvo pripažintas jis. Š. J. kaltė buvo pripažinta tik dėl to, kad toje vietoje nebuvo kelio ženklinimo ir abu keliai byloje buvo įvertinti kaip lygiareikšmiai pagal Kelių eismo taisyklių nuostatas. Prie išvažiavimo iš teritorijos, pažymėtos „Aklakelis“, jau po minėto eismo įvykio buvo įrengtas kelio ženklas „Duoti kelią“, t. y. kad transporto priemonė, kuri išvažinėja iš tos teritorijos į (duomenys neskelbtini) gatvę, turi praleisti (duomenys neskelbtini) gatve važiuojančias transporto priemones. Toks atitinkamas atsakovo veikimas jau po eismo įvykio taip pat įrodo, kad tokia būtinybė ir pagrindas buvo, kadangi, kitu atveju, toks ženklas nebūtų buvęs įrengtas. Jeigu toks ženklinimas būtų buvęs atliktas dar 2015 m., kai buvo įrengtas ženklas „Aklakelis“, minėto eismo įvykio ir žalos būtų buvę galima išvengti. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, turi būti konstatuojama, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų – neveikimo – ir eismo įvykio bei Š. J. patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys.

6.  Pirmosios instancijos teismas apsiribojo lakonišku teiginiu, kad nėra priežastinio ryšio, visai nevertindamas ne tik tiesioginio, bet ir netiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Šiuo atveju buvo pagrindas konstatuoti netiesioginį priežastinį ryšį tarp eismo įvykio, patirtos žalos ir atsakovo netinkamo pareigų vykdymo. Pareiškėjas supranta, kad jis valdė didesnio pavojaus šaltinį, turėjo paisyti kelio ženklinimo ir iš esmės jo paisė, tačiau veikė pagal faktiškai susiklosčiusias aplinkybes bei eismą, o už tinkamą kelių ženklinimą, kuris sudaro prielaidas eismo saugumo organizavimui bei aiškumui, yra atsakingas tik atsakovas. Teismas net nevertino atsakomybių paskirstymo, nors yra akivaizdu, kad Administracija taip pat yra atsakinga už eismo įvykį kelių sankirtoje, kuri nebuvo pažymėta visais tokiai sankirtai būtinais kelio ženklais. Tokiu sprendimu atsakovas iš esmės yra atleistas nuo įstatyme įtvirtintų pareigų užtikrinti saugaus eismo organizavimą, o tai sudaro prielaidas formuotis iš esmės ydingai praktikai. Net ir tuo atveju, jeigu būtų remiamasi ir svarbi įrodomoji reikšmė teikiama pareiškėjo kaltumo už eismo įvykį administracinio nusižengimo kontekste faktui, toks kaltumas negali būti absoliutus pagrindas nevertinti atsakovo civilinės atsakomybės dėl to ir visiškai atmesti Š. J. skundo reikalavimus.

7.  Teismas nepaisė Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir apsiribojo paviršutinišku vertinimu bei bendro pobūdžio argumentais byloje, kurioje buvo keliami vietos savivaldos bei kelio savininko / valdytojo atsakomybės klausimai dėl konkretaus eismo įvykio ir jo priežasčių. Dėl tokių pažeidimų pareiškėjo reikalavimai buvo išnagrinėti neteisingai, o priimtas teismo sprendimas yra nepagrįstas.

8.  Visapusiškai ir iš esmės įvertinus visus byloje pateiktus įrodymus, atskyrus Š. J. ir atsakovo atsakomybes, visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su eismo įvykio priežastimis (tiesioginėmis ir netiesioginėmis), yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus ir pakankamą priežastinį ryšį.

9.  Pareiškėjo patirtą žalą sudaro jam nuosavybės teise priklaususio automobilio sugadinimų vertė – 7 687 Eur, Š. J. patirtos išlaidos dėl automobilio nuomos – 558 Eur, turto vertinimo išlaidos – 150 Eur, pareiškėjo patirtų advokato atstovavimo išlaidų administracinės teisės pažeidimo byloje – 570 Eur ir neturtinė žala dėl patirtų išgyvenimų, kurią Š. J. vertina 1 000 Eur suma.

17.  Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Š. J. apeliacinį skundą atmesti.

18.  Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Savo poziciją Administracija iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į pareiškėjo skundą. Administracija teigia, kad teismas, nenustatęs jokių jos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kurie galėjo nulemti pareiškėjo patirtą žalą, sprendime priėjo prie pagrįstos išvados, kad, byloje nustačius, jog atsakovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė, t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti Š. J. prašomą atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

19.     Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos veiksmų, neįrengtus būtino kelio ženklo, atlyginimo.

20.     Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2021 m. liepos 16 d. nutarimu Š. J. pagal Administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 7 dalį buvo paskirta 11 Eur bauda, už tai, kad jis 2020 m kovo 4 d. 7.24 val. (duomenys neskelbtini), prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį, lygiareikšmių kelių sankryžoje nedavė kelio iš dešinės važiuojančiam automobiliui, su juo susidūrė ir abi transporto priemones apgadino. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai, išnagrinėję Š. J. apeliacinį skundą, 2021 m. gruodžio 17 d. nutartimi šį skundą atmetė. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas nustatė, kad asmuo administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas pagrįstai. Teismas konstatavo, kad Š. J. manymas, jog jis važiuoja pagrindiniu keliu, buvo klaidingas ir objektyviai nepagrįstas. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 4 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad yra akivaizdu, jog sankryžoje, kurioje įvyko eismo įvykis, nebuvo nustatyta važiavimo tvarka (išskyrus kelio ženklą Nr. 611 „Aklakelis, o Š. J. teiginiai dėl jo įsitikinimo, jog (duomenys neskelbtini) gatvė yra pagrindinė, nėra niekuo pagrįsti, ir tik patvirtina aplinkybę, kad asmuo, tikėtina, sąžiningai klysta, klaidingai savo naudai vertindamas susidariusią situaciją kelyje. Vilniaus apygardos teismas taip pat pažymėjo, kad eismo įvykis įvyko sankryžoje, kurioje nebuvo jokio pirmumo ženklo, kelio dangos buvo vienodos, ir nors kelias, iš kurio išvažiavo kitos transporto priemonės vairuotojas, buvo pažymėtas kelio ženklu „Aklakelis“, tačiau tuo atveju, kai transporto priemonių važiavimo trajektorijos kertasi, o važiavimo tvarka jose nėra aiškiai nustatyta, važiuojant per jas, reikia vadovautis Kelių eismo taisyklių 115 punkte nustatyta tvarka, kai kelią privalo duoti vairuotojas, kuriam transporto priemonė artėja iš dešinės; būtent šio reikalavimo Š. J. nesilaikė. Teismas konstatavo, kad Š. J. veiksmai atitinka administracinio nusižengimo, nustatyto Administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 7 dalyje, požymius ir Kelių eismo taisyklių 115 punktą.

21.     Pareiškėjas mano, kad administracine tvarka už eismo įvykį jis buvo nubaustas tik dėl to, kad toje vietoje pagal Kelių eismo taisykles nebuvo įrengti atitinkami kelio ženklai, už kurių įrengimą yra atsakingas kelių valdytojas – atsakovas, kuris laiku ir operatyviai neveikė bei nevykdė savo pareigų, jog būtų tinkamai užtikrintas saugaus eismo organizavimas (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje ir būtų įrengti visi reikiami kelio ženklai, nors gyventojų prašymai buvo teikiami dar 2015 m. Š. J. nuomone, Administracija pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte bei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 7 straipsnio 2–5 punktuose įtvirtintas pareigas. Pareiškėjas akcentavo, kad nors kilusio eismo įvykio metu buvo iš esmės sugadinta jo transporto priemonė, tačiau žala, kurią sudaro Š. J. nuosavybės teise priklaususio automobilio sugadinimų vertė, jam nebuvo atlyginta, kadangi administracinio nusižengimo byloje kaltu buvo pripažintas būtent Š. J.. Be to, dėl atsakovo kaltės pareiškėjas taip pat patyrė kitų išlaidų (automobilio nuomos, atstovavimo administracinio nusižengimo byloje, turto vertinimo) bei neturtinę žalą, kuri pasireiškė neigiamais išgyvenimais, baime, nerimu, stresu ir sumišimu.

22.     Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Š. J. skundą atmetė. Teismas padarė išvadą, kad Administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kurie galėjo nulemti Š. J. patirtą žalą. Teismas pažymėjo, kad pagal teisės aktus, atsakovas sprendžia eismo organizavimo klausimus miestų ir kaimų gyvenamosiose vietovėse, vietinės reikšmės keliuose bei atlieka kitas funkcijas, susijusias su eismo saugumo užtikrinimu savivaldybės teritorijoje, tačiau nepaisant to, šioje ginčo situacijoje Administracija negali būti pripažinta netinkamai atlikusia šią pareigą, kadangi pareiga ženklinti visas sankryžas teisės aktuose jai nėra nustatyta. Teismas nenustatė ir priežastinio ryšio dėl pareiškėjui kilusių pasekmių ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Nustatęs, kad Administracija teisės aktų reikalavimų nepažeidė, t. y. nenustatęs vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, teismas sprendė, kad atsakovui nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą atlyginti žalą. Š. J. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti. Š. J. nuomone, teismo sprendimas nėra teisingas ir pagrįstas, kadangi teismas skundą išnagrinėjo pakankamai formaliai ir neįvertino ne tik atsakovo, kaip kelio savininko ir valdytojo, įstatymuose nustatytų pareigų, tačiau ir visų pateiktų įrodymų bei teisiškai reikšmingų aplinkybių; be to, teismas nepagrįstai suabsoliutino teismo nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. II-478-298/2021, kurioje buvo sprendžiami pareikėjo atsakomybės pagal Administracinių nusižengimų kodeksą klausimai, ir iš viso nevertinto bei nenustatinėjo atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų ir analizavo tik Š. J. veiksmus bei pareigas.

23.     Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl to, kad, pareiškėjo nuomone, Administracija laiku ir operatyviai neveikė bei nevykdė savo pareigų, jog būtų tinkamai užtikrintas saugaus eismo organizavimas (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje ir būtų įrengti visi reikiami kelio ženklai, ir dėl to Š. J. patyrė žalos.

24.     Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant jos darbuotojų kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 str.), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

25.     Savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai jos institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje Š. J. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius jos nurodytos institucijos – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ir savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

26.     Vertindama pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais buvo atmestas pareiškėjo skundas, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigas įgyvendinant saugaus eismo politiką ir kita nustato Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio, reglamentuojančio eismo saugumo užtikrinimą, 8 dalies 3 ir 6 punktus, užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius sprendžia eismo organizavimo klausimus miestų ir kaimų gyvenamosiose vietovėse, vietinės reikšmės keliuose (3 p), atlieka kitas funkcijas, susijusias su eismo saugumo užtikrinimu savivaldybės teritorijoje (6 p.).

27.     Ginčo dėl to, kad (duomenys neskelbtini) gatvė ir jos aklakelis yra įtraukti į Vilniaus rajono vietinės reikšmės kelių gatvių sąrašą ir yra perduoti valdyti Vilniaus rajono savivaldybei, byloje nėra. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2020 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. T3-170 patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą, į kurį yra įtrauktas ir aklakelis, esantis nuo pagrindinės (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini), kuris yra (duomenys neskelbtini) gatvės dalis (minėto sprendimo 101–103 p.).

28.     Kelio savininko (valdytojo) pareigos yra nustatytos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas 11 straipsnio 7 dalyje (pareiškėjas neteisingai nurodė, kad tai reguliuoja minėto įstatymo 7 str. nuostatos): 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; 4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; 5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Pareiškėjo akcentuojamoje Vietos savivaldos įstatymo 1 dalies 32 punkte yra įtvirtinta savarankiška savivaldybių funkcija – savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas.

29.     Pareiškėjas atsakovo neveikimą grindžia tuo, kad jis laiku (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje neįrengė ženklo „Duoti kelią“.

30.     Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo akcentuotų ir šioje nutartyje aptartų teisės aktų nuostatos patvirtina, kad jos savivaldybei nustato bendrąsias pareigas, susijusias su saugaus eismo bei kelių priežiūros užtikrinimu, tačiau pareiškėjas nenurodė jokio teisės akto, kuris Administraciją būtų įpareigoję įrengti konkrečius ženklus (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje; įstatymų leidėjas savivaldybėms taip pat nenustatė pareigos paženklinti kiekvieną savivaldybės teritorijoje esančią sankryžą. Konkrečių teisės aktų nuostatų, kurias būtų pažeidęs atsakovas, teismas taip pat nenustatė, tačiau, kaip jau minėta, sprendžiant dėl atitinkamos savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos.

31.     Kaip pažymėjo pareiškėjas, Administracijai gavusi (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojų prašymą, kelio (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje įrengimo klausimas buvo svarstomas 2015 m. Išnagrinėjusi pateiktą 2015 m. balandžio 15 d. prašymą ir įvertinusi realią situaciją minėtoje gatvėje bei kelio ženklo įrengimo poreikį joje, Darbo grupė pritarė kelio ženklo „Aklakelis“ įrengimui. Įrengti pirmumo ženklus minėtoje sankryžoje aptartame prašyme nebuvo prašoma. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad neįrengdamas būtent tokio kelio ženklo tuo metu, atsakovas būtų elgęsis nerūpestingai ar aplaidžiai ir nevykdęs jam teisės aktuose nustatytų pareigų ar jas vykdęs netinkamai. Aplinkybė, kad vėliau, jau po minėto eismo įvykio, kelio ženklas sankryžoje „Duoti kelią“ Š. J. prašymu buvo įrengtas, atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, nesudaro pagrindo išvadai, jog ankstesni atsakovo veiksmai (neveikimas) buvo neteisėti, ir jokiu būdu pareiškėjui nesuteikė teisės nesilaikyti įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių reikalavimų bei vadovautis savo įsitikinimais, kurie, kaip 2022 m. kovo 4 d. nutartyje pažymėjo Vilniaus apygardos teismas, buvo nepagrįsti. Atsakovo neteisėto neveikimo nepatvirtina ir pareiškėjo akcentuojamas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. rugsėjo 16 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1563(20), kadangi minėtas centras nėra įgaliotas vertinti Administracijos veiksmų pagrįstumo, be to, minėtame ekspertizės akte jokių konkrečių Administracijos padarytų pažeidimų ar netinkamų pareigų vykdymo nebuvo konstatuota.

32.     Įvertinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad jokie atsakovo neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti, o nenustačius padarytų pažeidimų, nėra pagrindo vertinti kitų civilinės atsakomybės sąlygų ir spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

33.     Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas.

34.     Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo Š. J. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, iš esmės tinkamai įvertino Administracijos veiksmus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o Š. J. apeliacinis skundas atmetamas.

35.     Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str.1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Š. J. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Audrius Bakaveckas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė