eA-1867-556/2021

Administracinė byla Nr. eA-1867-556/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03259-2019-4 Procesinio sprendimo kategorija 14.4.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 28 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo medžiotojų klubo „Antanava“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo medžiotojų klubo „Antanava“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.    Pareiškėjas medžiotojų klubas „Antanava“ (toliau – ir pareiškėjas, Klubas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 596 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2.    Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu nustatyta, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Valstybinė mokesčių inspekcija) nebuvo pateiktos Mokesčių už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos formos KIT709 (toliau – ir Deklaracijos) už 2014, 2015, 2016, 2017 ir 2018 metus, todėl atsakovas už nedeklaruotą išteklių kiekį taikė 10 kartų didesnį mokesčio tarifą ir priskaičiavo 77 358 Eur mokesčių.

3.    Pareiškėjas pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. Klubas Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 14 407,45 Eur mokesčių už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą. 2019 m. balandžio 19 d. Klubas pateikė VMI Deklaracijas už 2014, 2015, 2016, 2017 ir 2018 metus. Pagal medžioklės plotų kategorijas apskaičiuotas mokestis už 2014 m. yra 5 248 Lt (1 520 Eur); už 2015 m. – 1 499 Eur; už 2016 m. – 1 523 Eur; už 2017 m. – 1 583 Eur; už 2018 m. – 1 612 Eur. Bendra mokesčių už 2014–2018 metus suma – 7 737 Eur. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Pareiškėjas teigė, kad medžioklės plotai ir jų kategorijos yra nurodytos Klubui išduotame leidime ir mokestiniu laikotarpiu nekito, t. y. mokestis apskaičiuojamas pagal plotą, kategorijai taikomą tarifą ir indeksavimo koeficientą ir nekinta nei nuo sumedžiotų žvėrių skaičiaus, nei nuo kitų faktorių. Klubas medžioklės plotus naudoja teisėtai, t. y. turėdamas leidimą. Pareiškėjo manymu, mokesčio už medžiojamus gyvūnus nedeklaravimas negali būti tapatinamas su nedeklaravimu konkretaus kiekio išgaunamų išteklių (iškasenų, vandens ir pan.), todėl manė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo taikyti tas pačias sankcijas. Pareiškėjas paaiškino, kad nors Deklaracijos laiku nebuvo pateiktos, tyčios nuslėpti mokestį nebuvo, nes mokesčiai buvo mokami laiku ir netgi permokami. Paaiškėjus pažeidimui, Klubas nedelsiant pašalino pažeidimą ir pateikė Deklaracijas.

4.    Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovai paaiškino, kad jokio pranešimo apie patikrinimą negavo, Klubo adresas pasikeitęs, prašė sankciją sumažinti, bei paaiškino, kad administracine tvarka jau buvo nubaustas fizinis asmuo, kuris baudą sumokėjo. Klubas baudžiamas antrąkart.

5.    Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundo netenkinti.

6.    Atsakovas nurodė, jog byloje nėra ginčo, jog Klubas Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė Deklaracijų, t. y. nedeklaravo laikotarpiu nuo 2014 iki 2018 metų sumedžiotų medžiojamųjų gyvūnų išteklių (gamtos išteklių) ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 5 straipsnio 2 dalį, 4 straipsnio 3 dalį, 7 straipsnio 3, 4 dalis. Atsakovo nuomone, ginčas šioje byloje yra tik dėl mokėtino mokesčio dydžio – 77 358 Eur, kaip tai nustatyta MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.

7.    Atsakovas pažymėjo, kad MVGIĮ tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas, kurį valstybė įgyvendina MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, reikalaudama teisingai deklaruoti išgautą gamtos išteklių kiekį – ir tai daryti laiku bei nustatyta tvarka, kadangi surinktas mokestis panaudojamas kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad medžioklės plotai ir jų kategorijos yra nurodytos Klubui išduotame leidime ir mokestiniu laikotarpiu nekito, pabrėždamas, kad leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete mokestinio laikotarpio metu gali būti panaikintas arba patikslintas. Atsiradus tokioms aplinkybėms, deklaruotinas ir mokėtinas mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklius kinta.

8.    Atsakovas atkreipė dėmesį, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos, o Klubas tik 2019 m. balandžio 19 d. pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai Deklaracijas ir tai atliko tik Departamentui jau atlikus planinį patikrinimą ir parengus 2019 m. kovo 29 d. patikrinimo aktą Nr. V-7 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Atsakovo teigimu, rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad per 2014, 2015, 2016, 2017 ir 2018 metų laikotarpį yra sumokėta mažiau mokesčio negu priklausė. Duomenų apie sumokėtą mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius už 2014 metus nėra, o mokestis už 2018 metus sumokėtas 2019 m. kovo 26 d. – atsakovui jau realiai pradėjus nurodyto mokesčio mokėjimo planinį patikrinimą.

9.    Atsakovas nesutiko, kad MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu yra sankcija, kadangi nepriklauso nuo mokesčių mokėtojų galimos kaltės formos, tikslų ar suklydimo. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme ir MVGIĮ nenumatyta galimybė mokesčio dydį mažinti, taip kaip atitinkama galimybė taikomą sankciją švelninti yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse ir kituose teisės aktuose. Nei Mokesčių administravimo įstatymas nei MVGIĮ nenustato galimybės, sąlygų mažinti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą mokesčio tarifą.

10.  Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovai paaiškino, kad pranešimą apie patikrinimą siuntė, sankcija taikoma ne už mokesčių nemokėjimą, o už nedeklaravimą laiku pagal teisės aktų reikalavimus. Pinigai nenuskaičiuojami, kol nepateikta deklaracija, jokių avansinių mokėjimų negali būti, nes asmuo bet kada juos gali susigrąžinti.

II.

11.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo medžiotojų klubo „Antanava“ skundą patenkino iš dalies: pakeitė Departamento 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 596 patvirtintą 77 358 Eur didesnį mokesčio tarifą, sumažinant iki 15 471,6 Eur, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

12.  Teismas, vadovaudamasis MVGIĮ 4 straipsnio 3 punkto, 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio nuostatomis, atmetė pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas visas deklaracijas pateikė 2019 m. balandžio 19 d. (iki Sprendimo priėmimo), kadangi vertino, jog mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos turi būti ne tik pateiktos, bet ir pateiktos laiku pagal teisės aktų reikalavimus, bei pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas mokesčio deklaracijų už 2014–2018 metus nepateikė teisės aktų nustatytais terminais, taip pažeisdamas MVGIĮ 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatas.

13.  Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, kad D. M., kaip Klubo narys, buvo nubaustas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 241 straipsnio 1 dalį (Mokesčio už aplinkos teršimą ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaravimo tvarkos pažeidimas), jis paskirtą 125 Eur baudą sumokėjo, atmetė pareiškėjo argumentus dėl dvigubo nubaudimo, nurodęs, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini, o tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato.

14.  Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas per MVGIĮ nustatytą terminą deklaracijų už 2014–2018 m. mokesčių administratoriui nepateikė, ir taip pažeidė MVGIĮ nuostatas, už ką Departamentas pareiškėjui ir pritaikė 10 kartų didesnį tarifą, bei akcentavo, kad atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus, šiuo atveju nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimą atsakovas priėmė pagrįstai, kitokio sprendimo priimti negalėjo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją.

15.  Teismas konstatavo, kad pagal MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktą, šio mokesčio objektas yra medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede. Pareiškėjui 2013 m. balandžio 4 d. įsakymu išduotame leidime medžioklės plotų vienete „Antanava“ naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius Nr. VR-7.11-32, nurodyta medžioklės plotų vieneto eksplikacija (miškų kategorijos, plotai, kt.), pagal šių plotų savybes pareiškėjas ir privalėjo deklaruoti mokestį. Teismas sprendė, kad šiuo atveju medžioklės plotų vieneto naudotojo mokesčio už naudojamus medžiojamųjų gyvūnų išteklius deklaracijos teikimas yra iš esmės formalus veiksmas, jo metu buvo tik atkartojami duomenys, kurie yra leidime naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Nepateiktose deklaracijoje nebuvo duomenų, kurie priklausytų nuo tam tikrų sąlygų ar kitokių faktų (sumedžiotų gyvūnų kiekio pan.), skirtingai nuo situacijų, kai šio mokesčio objektas yra naudingosios iškasenos, vanduo ar gruntas (MVGIĮ 4 straipsnio 1 ir 2 punktai), o mokesčių administratoriui informacija apie naudojamus gamtos išteklius ir mokėtiną mokestį būtų prieinama net ir be deklaracijos pateikimo.

16.  Teismas įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (mokesčius mokėjo, tik neteikė deklaracijų), dėl kurių jis nepateikė deklaracijų, bei sprendė, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti dalies medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo fakto ir turėti mokestinės naudos, o aplinkybes, kad pareiškėjas sumokėjo mokesčius už valstybinius gamtos išteklius (už 2014 m. sumokėjo 2019 m. balandžio 26 d. už 2015 m. sumokėjo 2016 m. rugsėjo 2 d., už 2016 m. sumokėjo 2017 m. gruodžio 1 d., už 2017 m. sumokėjo 2018 m. vasario 15 d., už 2019 m. sumokėjo 2019 m. kovo 26 d.) vertino kaip svarbias vertinant pareiškėjo atsakomybę. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad už 2014 m. už pareiškėją sumokėjo R. A. 2013 m. balandžio 12 d., pritardamas atsakovo teiginiams, kad mokesčiai avansu nerenkami, todėl minėtas asmuo galėjo įvykdyti mokestinę prievolę už pareiškėją, tačiau negalėjo jos įvykdyti avansu – t. y. iš anksto. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kad po pareigos mokėti už 2014 m. atsiradimo Valstybinei mokesčių inspekcijai būtų pateiktas pareiškėjo prašymas įskaityti mokesčio permoką kaip mokestį už 2014 m. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus, o Valstybinė mokesčių inspekcija teismui nurodė, kad pareiškėjas pradelstų įsipareigojimų valstybės biudžetui neturi, bei atkreipė dėmesį į padaryto pažeidimo ir pasekmių pareiškėjui neproporcingumą. Visa tai teismas vertino kaip pareiškėjui palankias aplinkybes.

17.  Teismas taip pat konstatavo pareiškėjui nepalankias aplinkybes: kad mokesčių mokėtojas visiškai ignoravo pareigą teikti mokesčių deklaracijas, nustatytą įstatymais, kad deklaracijos nepateiktos už pakankamai ilgą laiką 2014–2018 m. (5 metai), pareiškėjas mokesčius mokėjo, tačiau tai darė chaotiškai (už 2014 m. sumokėta 2019 m., mokėjimai tai per dideli, tai per maži, mokama įvairiomis datomis).

18.  Teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnio 6 dalimi, aktualia teismų praktika, įvertinęs bylos duomenis, ginčo šalių teiktus paaiškinimus, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta.

19.  Teismas, įvertinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant pareiškėjų medžiotojų klubų skundus dėl mokesčio už nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius dydžio mažinimo, nustatė, kad teismas mažino klubams paskirtas sankcijas nuo 17 929 Eur iki 2 688 Eur, ir svyruoja nuo 50 proc. iki 300 proc. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylai aktualias pareiškėjui palankias ir nepalankias aplinkybes padarė išvadą, kad yra pagrindas pakeisti atsakovo Sprendimą, t. y. pakeisti pareiškėjui Sprendime apskaičiuotą mokesčio už nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius dydį, sumažinant jį nuo 77 358 Eur sumos iki 15 471,6 Eur (7 735,8 Eur x 2=15 471,6 Eur). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo sumokėti mokesčiai turi būti sprendžiami Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka priimant administracinius sprendimus (taikant įskaitymą), o skundžiamu Sprendimu jie nebuvo sprendžiami, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisakė.

20.  Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjui, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo ginčyto sprendimo pakeitimą nulėmė ne atsakovo neteisėti veiksmai (byloje nebuvo konstatuotas skundžiamo sprendimo neatitikimas teisės aktų reikalavimams), o teismo pasinaudojimas jam teisės aktų nustatyta diskrecijos teise, įvertinus reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę, nei įstatyme nustatyta, sankciją. Teismas sprendė, kad šiuo atveju atsakovas neturėjo teisės skirti mažesnės sankcijos nei buvo paskyręs, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo nelaikė proceso šalimi, kurios naudai priimtas sprendimas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio prasme, bei konstatavo, kad  jis neįgauna teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

21.  Pareiškėjas medžiotojų klubas „Antanava“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui patvirtintas 15 471,60 Eur didesnis mokesčio tarifas, ir sumažinti didesnį mokesčio tarifą iki 3 867,90 Eur. Pareiškėjas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

21.1.  Pareiškėjas nurodo, kad su teismo sprendimu iš dalies nesutinka, ir mano, kad teismas nepakankamai sumažino padidintą mokesčio tarifą, patvirtindamas jo dydį 15 471,60 Eur.

21.2.  Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, jog 2013 m. balandžio 12 d. mokestį už 2014 m. už pareiškėją sumokėjo R. A., sutikdamas su atsakovo nuomone, kad minėtas asmuo galėjo įvykdyti mokestinę prievolę už pareiškėją, tačiau jos negalėjo įvykdyti avansu – t. y. iš anksto, be to, pareiškėjas gali tokią įmoką bet kada susigrąžinti. Pareiškėjas savo nesutikimą grindžia prie apeliacinio skundo pridėtu VMI atsakymu, kad, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, mokestį ir su juo susijusias sumas už mokesčių mokėtoją gali sumokėti tretieji asmenys centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka, nurodant pradinio mokėtojo, už kurį atliekamas mokėjimas, identifikacinį numerį, pavadinimą ar vardą, pavardę. Pareiškėjo teigimu, VMI minėtame rašte taip pat nurodo, kad mokesčio už gamtos išteklius permoka, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 ir 87 straipsniais, gali būti įskaityta to paties ar kito mokesčio prievolei padengti, jeigu permoka susidarė ne anksčiau kaip per einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus – skaičiuojama atgal nuo įskaitymo dienos, kai įskaitymas atliekamas mokesčių administratoriaus iniciatyva be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo, o kai yra mokesčių mokėtojo prašymas, – skaičiuojama atgal nuo šio prašymo pateikimo dienos.

21.3.  Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad R. A., atlikdamas mokėjimą už pareiškėją, nurodė reikiamus duomenis (už kokį subjektą koks mokestis yra mokamas). Pareiškėjo teigimu, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ar R. A. būtų prašęs įskaityti avansinį mokėjimą už kokį nors kitą subjektą (tai yra ne pareiškėją) arba būtų prašęs sugražinti jam permoką, todėl daro išvadą, kad minėtas asmuo 2013 metais sumokėjo mokesčius, kuriuos pareiškėjas turėjo mokėti 2014 metais, o pirmosios instancijos teismas be pagrindo nusprendė, neva mokesčiai už 2014 metus buvo sumokėti tik 2019 metais. Pareiškėjas teigia pateikęs teismui lentelę, patvirtinančią, kad visais mokėtinais periodais mokesčiai buvo sumokėti, todėl teismo padaryta išvada apie pavėluotai mokamus mokesčius yra neteisinga.

21.4.  Pareiškėjo nuomone, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad padarytas pažeidimas buvo nedidelio masto, įvykdytas subjekto, kuris neužsiima ūkine – komercine veikla, asmens, negaunančio pajamų bei neturinčio nekilnojamojo turto, todėl, jei būtų paliktas galioti teismo sprendimu nustatytas mokestis, jis būtų neproporcingas padarytam pažeidimui, t. y. neatitiktų proporcingumo ir teisingumo principų.

21.5.  Pareiškėjo manymu, teismas nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime įvardintais teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniais principais. Pareiškėjas nurodo pateikęs duomenis, kad Klubas turi 11 narių, o iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad pareiškėjas piniginių lėšų iš esmės neturi ir gaunamos iš valstybės institucijų už sumedžiotus gyvūnus lėšos yra santykinai nedidelės, pagrindines pajamas gauna iš Klubo narių, būtent jie ir turėtų sumokėti padidintą mokestį. Pareiškėjo nuomone, kiekvienam Klubo nariui tenkanti 1 500 Eur dalis (padarius prielaidą, kad visi 11 narių sutinka sumokėti mokestį padidintą tarifą) yra neproporcingai didelė.

21.6.  Pareiškėjo teigimu, teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad 15 471,6 Eur mokestis yra protingo dydžio, nežiūrint į tai, kad pareiškėjas yra nedidelis narių skaičiumi klubas, iš esmės neturintis jokio turto. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje yra masiškai paplitęs afrikinis kiaulių maras (AKM), taip pat ir Klubo medžioklės plotuose, ir dėl to Klubas patyrė materialinių nuostolių dėl medžiojamų gyvūnų (šernų) populiacijos išsaugojimo. Pareiškėjas mano, kad toks teismo spendimas yra prieštaraujantis bausmės skyrimo principams, kadangi teismas neįvertino teisiškai reikšmingų aplinkybių skiriant tokią Klubui nepakeliamą baudą, apskaičiuotą neadekvačiai, neatsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, bei į kitas aplinkybes, teismo sprendimas pažeidžia teisingumo ir proporcingumo principą.

21.7.  Pareiškėjas akcentuoja, kad Klubas, pateikdamas Deklaracijas VMI, nurodė teisingus ir tikslius duomenis už nurodytą laikotarpį, mokesčiai yra sumokėti, VMI pretenzijų dėl mokesčių mokėjimų Klubui neturi, t. y. nurodo, kad mokesčių mokėjimo teisės prasme Klubas elgėsi sąžiningai, mokesčių mokėtojų lygybės principų pažeidimo nėra nustatyta, todėl teismo paskirta mokestinė sankcija yra neteisinga ir neadekvati inkriminuojamam pažeidimui.

21.8.  Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendime yra išanalizuoti skiriamų sankcijų dydžiai, jie svyruoja nuo 50 procentų iki 300 procentų. Pareiškėjas sutinka, kad Deklaracija yra pagrindas sumokėti mokesčius, bei akcentuoja, kad Klubas Deklaracijų nepateikė, bet mokesčius sumokėjo, todėl valstybei žala nepadaryta. Pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas ilgą laiką neteikė Deklaracijų, tačiau, atsižvelgdamas į mokesčio dydį (kuris buvo sumokėtas iki patikrinimo akto), mano, kad nagrinėjamu atveju sankcija turi siekti 50 proc., tai yra ji turi būti lygi 3 867,90 Eur.

21.9.  Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas savo sprendime neteisingai taikė Viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnio 6 dalies nuostatas, neįvertino visų faktinių duomenų, aplinkybių ir argumentų, todėl teismo sprendimas yra keistinas, kadangi paskirta mokestinė sankcija yra neteisinga ir akivaizdžiai nepagrįsta, ir turi būti mažinama.

22.  Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo tokius atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus:

22.1.  Atsakovo nuomone, pareiškėjas jokiais rašytiniai įrodymais nepagrindė aplinkybės, jog už 2014 m. mokesčius už Klubą 2013 m. balandžio 12 d. sumokėjo fizinis asmuo R. A., todėl teismas pagrįstai atmetė šiuos argumentus, bei pagrįstai sprendė, kad mokesčiai už 2014 metus buvo sumokėti tik 2019 metais. Atsakovas akcentuoja, kad iš pareiškėjo į bylą pateikto VMI 2019 m. rugsėjo 5 d. rašto matyti, kad Pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. iš viso yra sumokėjęs 14 407,45 Eur, iš jų 2016 m. rugsėjo 2 d. – 2 024,15 Eur, 2017 m. gruodžio 1 d. – 2 024,15 Eur, 2018 m. vasario 12 d. – 2 084,15 Eur, 2019 m. kovo 26 d. – 2 150,00 Eur, 2019 m. balandžio 26 d. – 6 125,00 Eur. Iš bylos matyti, kad 2016 m. rugsėjo 2 d., 2017 m. gruodžio 1 d. ir 2018 m. vasario 15 d. įmokas už pareiškėją sumokėjo A. M., duomenų apie R. A. atliktus mokėjimus už pareiškėją iš viso byloje nėra.

22.2.  Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad aplinkybė, jog pareiškėjas mokesčius mokėjo (bet kaip ir bet kokia tvarka), tik neteikė Deklaracijų, įrodo, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti dalies medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo fakto ir turėti mokestinės naudos. Atsakovo nuomone, netinkamas mokesčių mokėjimas (kai nėra aišku, už kokius laikotarpius ir išteklius mokama) tik patvirtina Departamento paskaičiuoto mokesčio pagrįstumą ir teisėtumą, kadangi Sprendimas buvo priimtas pagal galiojančius įstatymus, kurių pareiškėjas nesilaikė.

22.3.  Atsakovas, vadovaudamasis MVGIĮ 7 straipsnio, reglamentuojančio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo tvarką, nuostatomis, teigia, kad pirmiausia turi būti užpildyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracija ir tik tuomet atsiranda, sukonkretinama prievolė sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius, yra nurodomas sumokėjimo terminas, ir tik tuomet VMI gali įskaityti asmens į VMI sąskaitą banke sumokėtus pinigus kaip mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Be pateiktos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos asmens sumokėtos lėšos negali tapti valstybės nuosavybe ir negali būti panaudotos vadovaujantis MVGIĮ 2 straipsniu, todėl šiuo atveju valstybei yra padaroma žala.

22.4.  Atsakovas teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde vėl nepagrįstai nurodo, kad, jo nuomone, žala biudžetui padaryta nebuvo, nes permoka už valstybinius gamtos išteklius sudaro 6 871,21 Eur, nepriemokos nėra, bei nurodo, kad Departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas dar 2019 m. kovo 29 d. patikrinimo aktu Nr. V-7 nustatė, kad pareiškėjas 2014–2018 m. laikotarpyje VMI nepateikė mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius deklaracijų KIT709, tai yra nedeklaravo per šį laikotarpį sumedžiotų medžiojamųjų gyvūnų išteklius (gamtos išteklių) ir tuo pažeidė MVGIĮ 5 straipsnio 2 dalį, 4 straipsnio 3 dalį, 7 straipsnio 3, 4 dalis. Dėl šios aplinkybės ginčo byloje nebuvo. Atsakovas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas tik 2019 m. balandžio 26 d. į VMI sąskaitą banke įmokėjo skolos padengimą už 2014–2018 metus (6 125 Eur). Departamentas 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 596 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino mokėtiną 77 358 Eur mokesčio sumą. Iš pareiškėjo į bylą pateikto VMI 2019 m. rugsėjo 5 d. rašto matyti, kad visos pareiškėjo įmokėtos lėšos buvo įskaitytos 2014–2018 metų mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nepriemokai padengti bei pareiškėjas liko skolingas 70 486,79 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius ir 1 925,67 Eur minėto mokesčio delspinigių. Atsakovo teigimu, tai paneigia pareiškėjo teiginius, kad yra susidariusi Klubo permoka už valstybinius gamtos išteklius ir nėra nepriemokos.

22.5.  Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad yra padarytas nedidelio masto pažeidimas, bei pažymi, kad pirmosios instancijos teismas yra konstatavęs, kad pareiškėjas visiškai ignoravo įstatymuose nustatytą pareigą teikti mokesčių Deklaracijas, jos nebuvo teikiamos 5 metus, ir tai, atsakovo nuomone, yra svarbus įstatymuose nustatyto mokesčio tarifo ir jo mokėjimo tvarkos pažeidimas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jam pritaikytas mokestinis tarifas yra neteisingas ir akivaizdžiai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

23.  Ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsakovas už nedeklaruotą išteklių kiekį pareiškėjui pritaikė 10 kartų didesnį mokesčio tarifą (77 358 Eur), teisėtumo ir pagrįstumo.

24.  Byloje nustatyta, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2013 m. balandžio 4 d. pareiškėjui išduotas leidimas medžioklės plotų vienete „Antanava“ naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius Nr. VR-7.11-32. Vilniaus RAAD Mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnai, vykdydami RAAD direktoriaus 2019 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. AD1-24 patvirtintą planą 2019 m. vasario 26 d. išsiuntė pareiškėjui pranešimą Nr. (7.8)-AD5-3440 apie planinį patikrinimą. Atlikus pareiškėjo patikrinimą 2019 m. kovo 29 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. V-7, kuriame pateikta išvada, kad pareiškėjas nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos formos KIT709 už 2014, 2015, 2016, 2017 ir 2018 metus VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų, taip pažeidžiant teisės Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo reikalavimus, todėl pareiškėjui buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 77 358 Eur. Skundžiamu Sprendimu atsakovas patvirtino 2019 m. kovo 29 d. patikrinimo aktą Nr. V-7 ir juo paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu – 77 358 Eur.

25.  Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pakeitė Sprendimą ir juo patvirtintą mokestį sumažino iki 15 471,6 Eur (vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo pritaikė 100 proc. didesnį mokestį).

26.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo galutiniu (subendrintu) mokesčio dydžio apskaičiavimu. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad 2013 m. balandžio 12 d. mokestį už 2014 m. už pareiškėją sumokėjo R. A.. Pareiškėjo teigimu, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad padarytas pažeidimas buvo nedidelio masto, įvykdytas subjekto, kuris neužsiima ūkine – komercine veikla, asmens, negaunančio pajamų bei neturinčio nekilnojamojo turto, todėl teismo nustatytas mokestis neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų. Pareiškėjas akcentuoja, kad Klubas, pateikdamas Deklaracijas VMI, nurodė teisingus ir tikslius duomenis už nurodytą laikotarpį, mokesčiai yra sumokėti, VMI pretenzijų dėl mokesčių mokėjimų Klubui neturi. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju sankcija turi siekti 50 proc., tai yra ji turi būti lygi 3 867,90 Eur.

27.  ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

28.  MVGIĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą, išskyrus biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigas, vykdančias laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai (7 str. 1 d.). Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį (7 str. 3 d.). Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (7 str. 4 d.).

29.  Pagal MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Šia teisės norma nustatyti sunaudotų valstybinių gamtos išteklių deklaravimo ir mokesčio už juos sumokėjimo būdas bei terminai lemia, kad pažeidus juos, atsiranda dvejopo pobūdžio pasekmės: nedeklaravus ar deklaravus mažesnį išgautų gamtos išteklių kiekį, atsiranda teisinis pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį ir už išgauto, bet nedeklaruoto gamtos išteklių kiekį, skaičiuoti didesnį mokesčio tarifą, padaugintą iš koeficiento 10 (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-476-438/2018). Taigi, nedeklaruotas ar deklaruotas mažesnis negu išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytą didesnį mokesčio tarifą. MVGIĮ nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį nei nustatyta, t. y. už minėtus MVGIĮ pažeidimus padidinto tarifo (dauginant iš koeficiento 10) taikymas yra imperatyvi nuostata.

30.  Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas per MVGIĮ nustatytą terminą deklaracijų už 2014–2018 m. mokesčių administratoriui nepateikė ir taip pažeidė MVGIĮ nuostatas. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovui atsirado teisinės sąlygos taikyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatas ir už nedeklaruotą išteklių kiekį apskaičiuoti mokestį padidintu tarifu.

31.  Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas mokesčius už valstybinius gamtos išteklius: už 2014 m. sumokėjo 2019 m. balandžio 26 d.; už 2015 m. sumokėjo 2016 m. rugsėjo 2 d.; už 2016 m. sumokėjo 2017 m. gruodžio 1 d.; už 2017 m. sumokėjo 2018 m. vasario 15 d.; už 2019 m. sumokėjo 2019 m. kovo 26 d. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad už 2014 m. už pareiškėją sumokėjo R. A. 2013 m. balandžio 12 d., nes minėtas asmuo galėjo įvykdyti mokestinę prievolę už pareiškėją, tačiau negalėjo jos įvykdyti avansu – t. y. iš anksto. Mokesčiai avansu nerenkami, mokesčio permokas pareiškėjas gali bet kada susigrąžinti. Byloje nėra duomenų, kad po pareigos mokėti už 2014 m. atsiradimo VMI būtų pateiktas pareiškėjo prašymas įskaityti mokesčio permoką kaip mokestį už 2014 m. Teisėjų kolegija, visiškai sutinka su pastaruoju pirmosios instancijos teismo R. A. sumokėtos įmokos vertinimu, be to, kaip tinkamai pažymėjo atsakovas, duomenų apie R. A. atliktus mokėjimus už pareiškėją iš viso byloje nėra.

32.  Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

33.  Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, „kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

34.  Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, keisdamas Sprendimą ir sumažindamas Sprendimu patvirtintą pareiškėjui mokėtiną mokestį, motyvuojamoje dalyje nurodė, kad pareiškėjo įvardijamos aplinkybės (mokesčius mokėjo, tik neteikė deklaracijų, aplinkybės dėl kurių jis nepateikė deklaracijų, rodo, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti dalies medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo fakto ir turėti mokestinės naudos) yra tokios, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas MVGIĮ nustatytas mokestis už nedeklaruotus plotus. Teismas taip pat vertino aplinkybes, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus, pareiškėjas pradelstų įsipareigojimų valstybės biudžetui neturi, skirtos mokėtinos sumos dydis palyginus su pareiškėjo biudžetu lemia neproporcingumą tarp padaryto pažeidimo ir pasekmių pareiškėjui, pareiškėjas išlaikomas iš narių įnašų. Nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos, sprendžiant dėl priemonės proporcingumo, bei sudarė teisines prielaidas ženkliai sumažinti mokėtino mokesčio tarifą, taikant 100 proc. didesnį mokestį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).

35.  Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir, pasinaudodamas jam suteikta diskrecija, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo medžioklės klubo „Antanava“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas     Ričardas Piličiauskas     Arūnas Sutkevičius