eA-690-662/2022

Administracinė byla Nr. eA-690-662/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00582-2021-3 Procesinio sprendimo kategorija 36 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 4 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2021 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 21-IL-10-00398-e (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis gyvena individualiame name, atokiau nuo centro, todėl jam reikalinga turėti namuose ginklą savo šeimos ir turto saugumui užtikrinti. Pareiškėjas yra medžiotojas (turi medžiotojo bilietą), bet neturi teisės turėti ginklą. Pareiškėjas manė, kad Sprendimas yra nepagrįstas, priimtas neištyrus visų reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjo nuteisimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio („Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis“) 1 dalį 2006 metais neįrodo, kad pareiškėjas kėlė ar kelia grėsmę visuomenės saugumui: pareiškėjas yra kolekcionierius, jis II-ojo pasaulinio karo laikų ginklą įsigijo karinio istorinio paveldo išsaugojimui, tačiau sužinojęs, kad tokie jo veiksmai yra neteisėti, pardavė šį ginklą kitam asmeniui; pareiškėjas pasimokė iš šio įvykio ir patyrė skaudžias neigiamas pasekmes, be kita ko, neteko pareigų Lietuvos karo akademijoje, nepaisant to, kad jis per 10 metų trukusią tarnybą kariuomenėje, kai per pratybas ar tarnybą nuolat tekdavo naudoti kovinius ginklus, šaudmenis, nė karto nepadarė jokio nusižengimo; nuo neteisėtos veikos padarymo praėjo 16 metų, pareiškėjo teistumas jau seniai išnyko; įvertinus lengvinančias aplinkybes, pareiškėjui buvo skirta švelnesnė nei numato įstatymas bausmė – piniginė bauda, kurią jis sumokėjo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. nutarime pripažino, jog teisinis reguliavimas, numatantis, kad asmuo, baustas dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu, neterminuotai laikomas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas dėl Sprendime nurodytų trijų Kelių eismo taisyklių pažeidimų (vieną kartą viršijo greitį, du kartus sustojo neleistinoje vietoje) teigė, kad šie pažeidimai yra mažareikšmiai, nesukėlę grėsmės visuomenės saugumui, padaryti gan seniai (atitinkamai, prieš 5, 4 ir 2 metus): pirmasis pažeidimas buvo netyčinis ir nedidelis (leistinas greitis viršytas tik 25 km/val.); antrasis pažeidimas įvyko dėl to, kad pareiškėjas nepastebėjo draudžiančio ženklo ir dėl sniego bei perpildymo negalėjo pasistatyti automobilio daugiabučio namo kieme; trečiasis pažeidimas taip pat buvo netyčinis ir trumpas. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis niekada nepadarė pažeidimų, kurie kėlė grėsmę visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, pavyzdžiui, smurtinių pažeidimų arba pažeidimų, padarytų apsvaigus nuo alkoholio. Atsakovas neįvertino to, kad pareiškėjas turi šeimą, nuolatinį darbą, dideles pajamas, nekilnojamąjį turtą (už jį moka kredito įmokas), darbovietėje yra charakterizuojamas ypač teigiamai, turi aukštąjį išsilavinimą, užsiima visuomenine veikla (yra Kolekcininkų ir sendaiktininkų asociacijos narys, asociacijoje charakterizuojamas teigiamai, dalį pajamų mokesčio skiria mokykloms ir onkologinėmis ligomis sergančius vaikus globojančiai organizacijai, yra nuolatinis kraujo donoras), skaito įvairius pranešimus verslo forumuose ir konferencijose nekilnojamojo turto vystymo temomis ir kt. Sprendime pareiškėjo atvejis nebuvo įvertintas individualiai, toks sprendimas neproporcingai apribojo jo teises.

3. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes apie pareiškėjo padarytas neteisėtas veikas. Atsakovas, vertindamas šias veikas, atsižvelgė į teismų praktiką, kurioje, be kita ko, pažymėta, jog sistemingas Kelių eismo taisyklių pažeidinėjimas kelia akivaizdžią grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, reikšminga laikyta aplinkybė, kad nuo paskutinio pažeidimo padarymo dar nėra praėję 10 metų, todėl negalima teigti, kad visi padaryti pažeidimai yra praradę aktualumą Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio taikymo prasme. Atsakovas pabrėžė, kad teisė turėti ir laikyti ginklus nėra konstitucinė teisė ar teisė, saugoma Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos, o teisė, kuri įgyjama pagal įstatymo nuostatas. Ginklai gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis charakterizuojamas teigiamai, yra visuomeniškai aktyvus asmuo, turi medžiotojo bilietą, nesudaro pagrindo tenkinti jo reikalavimus. Atsakovo nuomone, minėtas pareiškėjo elgesys buvo tyčinis, sąmoningas, teisei priešingas veikimas, o tai rodo pareiškėjo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams, nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms bei leidžia spręsti, jog pareiškėjas yra linkęs nusižengti. Pareiškėjo elgesys akivaizdžiai nesuderinamas su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Taigi, išnagrinėjus turimą informaciją apie pareiškėją, buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas Sprendimas.

II.

5.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. M. skundą.

6.  Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 1 d. per policijos elektroninių paslaugų sistemą kreipėsi į Vilniaus AVPK Licencijavimo skyrių, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

7.  Vilniaus AVPK ginčijamu 2021 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 21-IL-10-00398-e atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, motyvuodamas, kad pareiškėjas gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ir sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, įvertino tai, kad 2006 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį ir jam buvo paskirta bausmė – 3 750 Lt bauda, kurią jis sumokėjo, bei atsižvelgė į pareiškėjo atliktus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, t. y. pareiškėjas 2016 m. gruodžio 25 d. vairavo automobilį ir viršijo leistiną 50 km/h greitį, važiavo 75 km/h greičiu, surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 124 straipsnio 3 dalį, paskirta administracinė nuobauda – bauda; pareiškėjas 2017 m. kovo 3 d., vairuodamas automobilį, sustojo ir paliko jį stovėti draudžiamoje vietoje, surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 2 dalį, paskirta bauda; 2019 m. liepos 27 d. pareiškėjas, vairuodamas transporto priemonę, sustojo ir stovėjo kelio ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje, surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 2 dalį, paskirta bauda; pareiškėjas už administracinius nusižengimus paskirtas baudas sumokėjo.

8.  Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad vien ta aplinkybė, jog asmuo praeityje yra teistas ar baustas administracine tvarka, nesudaro pagrindo taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Pagal minėtą nuostatą vertintini ne atskiri pareiškėjo nuteisimo ar administracinių nusižengimų padarymo faktai, bet šių aplinkybių visuma, o kartu ir praėjęs nuo šių veikų padarymo laiko tarpas. Vertindamas pareiškėjo akcentuotą aplinkybę, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo 16 metų, jo teistumas yra išnykęs, teismas pastebėjo, kad Įstatyme laiko kriterijus, siekiant taikyti 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, nėra įtvirtintas, tačiau laiko kriterijus nagrinėjamu atveju yra svarbus. Teismas apžvelgė Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarime pateiktus išaiškinimus ir pažymėjo, kad įstatymų leidėjas 2021 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. XIV-283, įsigaliojusiu 2021 m. gegužės 5 d., pakeitė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio nuostatas, teismo vertinimu, nustatydamas pakankamai ilgą laiko tarpą (15 m. po asmens teistumo išnykimo), kada asmenys, padarę nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu ginklais, gali būti laikomi esančiais nepriekaištingos reputacijos asmenimis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad už Baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstamą veiką numatyta didžiausia bausmė yra iki 5 metų laisvės atėmimo (t. y. viršija 3 metų laisvės atėmimo terminą). Tokios nusikalstamos veikos padarymas ir laiko tarpas, praėjęs nuo teistumo išnykimo, pagal 2021 m. gegužės 5 d. įsigaliojusį Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą, turi įtakos sprendžiant klausimą, ar asmuo gali būti laikomas turinčiu nepriekaištingą reputaciją. Akcentuota, kad Įstatymo 18 straipsnyje nurodyta asmens nepriekaištingos reputacijos samprata ir Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte panaudota keliamos grėsmės samprata pagal savo prigimtį yra skirtingos ta prasme, kad pirmajai iš jų yra taikytinas platesnis tam tikrų reikalavimų asmeniui ratas, t. y. tam, kad asmuo būtų pripažintas neturinčiu nepriekaištingos reputacijos, įtaką gali turėti menkesni faktoriai, palyginus su faktoriais, kurie nulemtų asmens grėsmę, nurodytą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte, tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką (Baudžiamojo kodekso 253 str. 1 d.) ir praėjusį laiko tarpą po teistumo išnykimo (nuosprendis baudžiamojoje byloje įsiteisėjo 2007 m. gegužės 4 d.; vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 97 str. 3 d. 3 p. a pap., teistumas išnyko po 3 metų – 2010 m. gegužės 4 d.), pareiškėjas net ir šio reikalavimo neatitinka, kadangi po jo teistumo išnykimo nėra praėję 15 metų.

9.  Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas padarė ne tik nusikalstamą veiką, tiesiogiai susijusią su neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais, tačiau ir administracinius nusižengimus (viršijo leistiną greitį, paliko automobilį stovėti draudžiamoje vietoje), kurie taip pat sietini su pavojumi viešajai tvarkai ir saugumui. Be to, analizuojant juos atsiradimo laike aspektu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, negalima teigti, kad padaryti pažeidimai yra praradę aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme.

10.  Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjas tikrai nekeltų grėsmės ateityje, jei turėtų ginklą. Nustatyti duomenys apie pareiškėją, net ir praėjus tam tikram laiko tarpui, nelaikytini praradusiais savo aktualumą ir iš jų matyti, kad pareiškėjas sistemiškai kas kelerius metus (2016 m., 2017 m., 2019 m.) įvykdė teisės aktų pažeidimus. Tai sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjas yra linkęs pažeisti teisės aktų reikalavimus, o tokiam asmeniui ginklas neturėtų būti išduodamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, ribojant ginklų prieinamumą asmenims, dėl kurių patikimumo naudojantis ginklu nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų kyla akivaizdžių pagrįstų abejonių. Nors pareiškėjas teigė, kad jis nėra pavojingas visuomenei, yra susituokęs, užima aukštas pareigas, turi aukštąjį išsilavinimą, užsiima visuomenine veikla, tokios aplinkybės nepaneigia ir neigiamai jį charakterizuojančių faktų pobūdžio. Pareiškėjo praeityje padaryta nusikalstama veika, administraciniai nusižengimai, įvertinus juos ir praėjusį nuo veikų padarymo laiko tarpą, nėra suderinami su asmens, siekiančio gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, elgesio atidumo, rūpestingumo, reputacijos reikalavimais. Pareiškėją neigiamai charakterizuojantys faktai, nustatyti nagrinėjamoje byloje, ne tik kelia pavojų viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, bet ir pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo ir šaudmenų turėtojui. Taigi, siekiant prevenciškai užtikrinti, kad ginklai būtų naudojami tik griežtai pagal Įstatyme įtvirtintus reikalavimus, asmeniui, kuris yra linkęs pažeisti teisės aktų reikalavimus, ginklas neturėtų būti išduodamas.

11.  Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis minėtomis Įstatymo nuostatomis, priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas Sprendime atliko individualų pareiškėjo asmenybės vertinimą ir pagrįstai pripažino, kad nustatytos faktinės aplinkybės apibūdina pareiškėją kaip asmenį, kuris gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Sprendimas yra priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, pagrįstas teisiniu bei faktiniu pagrindu, tinkamai motyvuotas. Teismas nenustatė pagrindo panaikinti šį Sprendimą bei tenkinti išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

12.  Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

13.  Pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai laikė, jog pareiškėjas kelia grėsmę visuomenės saugumui, kitų asmenų sveikatai ar viešajai tvarkai, neteisingai taikė Įstatymo nuostatas, iš esmės nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų ir argumentų bei tik formaliai atkartojo atsakovo poziciją. Pareiškėjas pabrėžia, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas, kuriuo vadovavosi teismas, įsigaliojo jau po Sprendimo priėmimo (teismas šią teisės normą nepagrįstai pritaikė „atgal“), o Sprendimas buvo grindžiamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatomis, todėl atsakovas privalėjo atlikti individualų asmens vertinimą. Tačiau tokio vertinimo neatliko nei atsakovas, nei teismas. Pareiškėjas pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, jog nustatyti pažeidimai nepagrindžia jo neva keliamos grėsmės visuomenės saugumui (jie mažareikšmiai, padaryti netyčia ir seniai), o atsakovas nepagrįstai neįvertino duomenų apie pareiškėjo asmenybę (jo šeimą, darbą, visuomeninę veiklą ir pan.).

14.  Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

15.  Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas nepritaria pareiškėjo argumentams dėl to, kad nustatyti pažeidimai yra mažareikšmiai, padaryti seniai, ir atkreipia dėmesį į, be kita ko, Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime aptartas teistumo išnykimo teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija

konstatuoja: IV.

16.  Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 21-IL-10-00398-e, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

17. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, jog ginčijamas Vilniaus apskrities VPK 2021 m. sausio 29 d. sprendimas Nr. 21-IL-10-00398-e yra priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, pagrįstas teisiniu bei faktiniu pagrindu, tinkamai motyvuotas, todėl naikinti jį nei pareiškėjo nurodomais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo, taip pat netenkino ir pareiškėjo išvestinio skundo reikalavimo, t. y. įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo ginklui laikyti (nešioti) išdavimo.

18. Pareiškėjas su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. jo skundą tenkinti. Teigia, kad teismas skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas neva kelia grėsmę visuomenės saugumui, kitų asmenų sveikatai ar viešajai tvarkai ir neteisingai taikė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17.  Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos. Minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, jog šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.

18.  Aiškinant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmens, pretenduojančio gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-974-14).

19.  Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 25 d. nutarime konstatavo, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (be kita ko) nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

20.  Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 19 d. nuospredžiu (įsiteisėjo 2007 m. gegužės 4 d.) buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį ir jam buvo paskirta 3750 Lt bauda. A. M. taip pat tris kartus baustas administracine tvarka (2016 m. gruodžio 25 d. vairavo automobilį ir viršijo leistiną 50 km/h greitį, važiavo 75 km/h greičiu (1),  2017 m. kovo 3 d. automobilį paliko stovėti KET draudžiamoje vietoje (2), 2019 m. liepos 27 d., vairuodamas transporto priemonę, sustojo ir stovėjo kelio ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“, galiojimo zonoje (3)).

21.  Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog aukščiau nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės lemia, kad vienareikšmiška išvada, jog pareiškėjas tikrai nekeltų grėsmės ateityje, turėdamas ginklą, negali būti daroma. Taip pat papildomai padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos asmens reikalavimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

22.  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenis, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais, jiems keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-843-492/2015).

23.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino jo teiktų argumentų ir įrodymų apie pareiškėjo asmenybę, t. y., kad pareiškėjas turi šeimą, nuolatinį darbą, pajamas, nekilnojamą turtą, yra charakterizuojamas ypač teigiamai, užsiima visuomenine veikla. Teisėjų kolegijos vertinimu A. M. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo byloje nustatytus faktus vertinti kitaip. Šie pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai laikytini subjektyviu jo vertinimu, prieštaraujančiu asmens, kuriam suteikiama teisė turėti šaunamąjį ginklą, atsakomybės standartui, keliančiam itin aukštus reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimus. Pareiškėjo neatsakingas elgesys, taip pat jo kaip fizinio asmens nustatyto saugaus greičio viršijimas, sustojimas ir stovėjimas neleistinose vietose, daromi sistemingai, laikytini ne tik nepagarba kitiems eismo dalyviams, bet grėsme kitų asmenų turtui bei saugumui. Be to, pareiškėjo subjektyvus požiūris į teisės normomis nustatytų reikalavimų sistemingą nesilaikymą reiškia jo netinkamas vertybines nuostatas, nepagarbą valstybėje galiojantiems įstatymams, asmens nenorą paklusti pagrindinėms teisinės tvarkos taisyklėms, kas charakterizuoja jį kaip asmenį, linkusį daryti teisės pažeidimus.

24.  Byloje nėra nustatytos aplinkybės, kurios nagrinėjamu visuomeninių santykių kontekste sudarytų prielaidas vertinti, kad pareiškėjui pritaikyta priemonė būtų neproporcinga, o tuo pačiu ir akivaizdžiai neteisinga. Atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, tikrinamu atveju ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo nuostatas, sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais teisės aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros.

25.  Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą.

26.  Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                        Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Ernestas Spruogis