2AT-2-788/2023

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-2-788/2023 Teisminio proceso Nr. 4-69-3-01816-2021-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4; 21.1.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 24 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Albino Antanaičio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal pareiškėjo administracinėn atsakomybėn patraukto E. K. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Nagrinėjamoje byloje:

1.1. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento (toliau – ir Institucija, NVSC) direktoriaus Aurimo Raulinaičio 2021 m. lapkričio 17 d. nutarimu E. K. už pakartotinai padarytą Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių triukšmo valdymą, pažeidimą nubaustas pagal ANK 48 straipsnio 2 dalį 750 Eur bauda. E. K., būdamas stacionaraus triukšmo šaltinio valdytojos – UAB „J“֯ – direktorius, pažeidė Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos higienos normos HN 33:2011, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604, 7 punkte įtvirtintus reikalavimus. Nustatyta, kad nuo 2021 m. birželio 14 d. 5.00 val. iki 2021 m. birželio 14 d. 6.30 val. UAB „J“ valdomame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), veikiant stacionariems triukšmo šaltiniams, pataisytasis ekvivalentinis garso slėgio lygis gyvenamojoje aplinkoje siekė 52,7 ± 6,9 dBA, taigi 0,8 dBA viršijo leistiną ribą (kuri yra 45 dBA), o maksimalus garso slėgio lygis gyvenamojoje aplinkoje siekė 64,3 ± 10,3 dBA, taigi 4,0 dBA viršijo leistiną ribą (kuri yra 50 dBA).

1.2. Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 20 d. nutartimi paliktas galioti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2021 m. lapkričio 17 d. nutarimas ir E. K. skundas netenkintas.

1.3. Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 17 d. nutartimi palikta galioti Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 20 d. nutartis ir E. K. apeliacinis skundas netenkintas.

1.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2022 m. liepos 4 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto E. K. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2. Pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamas apylinkės ir apygardos teismų nutartis ir administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukti. Pareiškėjas prašyme nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus – netinkamai aiškino ir taikė Triukšmo valdymo įstatymo 2 straipsnio 7 ir 26 dalių bei Lietuvos higienos normos HN 33:2011 1 lentelės 3 ir 4 eilučių (punktų) nuostatas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos higienos normos HN 33:2011 7 punktą. Taip pat neišnagrinėjo bylos iš esmės, nes ginčui išspręsti taikė ne ginčui taikytinas teisės normas.

2.2. Teismai netinkamai nustatė triukšmo šaltinį, jo rūšį, o tai lėmė kitų neteisėtų išvadų, tarp jų ir nutarties, priėmimą. Apygardos teismas nusprendė, kad triukšmo šaltinis yra aikštelė (žemės sklypas), tačiau tokia teismo išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams – NVSC 2019 m. kovo 28 d., 2019 m. gegužės 28 d., 2020 m. spalio 9 d., 2021 m. balandžio 27 d. patikrinimo aktams, kuriuose nurodyta, kad „gyventojai skundžiasi dėl sunkiasvorių automobilių keliamo triukšmo ir oro taršos“, kad buvo atlikti triukšmo šaltinio (sunkiasvorių automobilių keliamo triukšmo) matavimai, matuojamas gyvenamojoje aplinkoje triukšmas, skleidžiamas veikiant sunkiasvorių automobilių varikliams, jiems manevruojant, ir neveikiant triukšmo šaltiniui, t. y. esant automobiliui su neįjungtu varikliu.

2.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paraleliai Regionų apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-1059-644/2022 dėl UAB „J“ atžvilgiu priimto Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. ĮS-3558 „Dėl laikino stacionarių triukšmo šaltinių veiklos apribojimo“, kuriuo dėl keliamo triukšmo buvo apribota bendrovės stacionarių triukšmo šaltinių veikla, panaikinimo. Teismo posėdyje kaip liudytoja buvo apklausta ir NVSC patikrinimo aktus surašiusi darbuotoja Vilma Vetrenkienė, ji patvirtino, kad buvo atliekami sunkiasvorių automobilių keliamo triukšmo matavimai ir buvo matuojamas tiek stovinčių, tiek dirbančių laisvomis apsukomis, tiek ir manevruojančių, t. y. judančių, transporto priemonių keliamas triukšmas. Vadinasi, gyvenamojoje aplinkoje buvo matuojamas triukšmas, kurį skleidė UAB „J“ vilkikai, ir NVSC nematavo nei pareiškėjos ūkinės veiklos, kuri pagal Triukšmo valdymo įstatymo 2 straipsnio 26 dalį apskritai negali būti triukšmo šaltinis, skleidžiamo triukšmo, nei aikštelės, kaip stacionaraus triukšmo šaltinio, skleidžiamo triukšmo. Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad buvo matuojamas aikštelės skleidžiamas triukšmas.

2.4. Teismai, netinkamai atlikę įrodymų vertinimą, neteisingai identifikavo triukšmo šaltinį, nesivadovavo byloje esančiais rašytiniais įrodymais, t. y. patikrinimo aktais, iš kurių ir galima nustatyti, kad triukšmą, kurio matavimus NVSC atliko, skleidė būtent transporto priemonė (vilkikas), dėl to priėmė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad triukšmo šaltinis yra transporto priemonė, o ne aikštelė (žemės sklypas). Be to, apylinkės teismas kaip įrodymais rėmėsi faktinės ir teisinės reikšmės neturinčiais vaizdo įrašais, kurie buvo fiksuoti dienos metu (nuo 7.10 val. iki 17.10 val.), o matavimai atliekami nakties metu (nuo 22.00 val. iki 7.00 val.). Taip pat pažymėtina, kad visi vaizdo įrašai yra kito laikotarpio nei tas, už kurį pareiškėjas nubaustas, dėl to negali būti tinkami įrodymai sprendžiant administracinės atsakomybės klausimą už galimus pažeidimus, padarytus kitu laikotarpiu. Šių pažeidimų nepašalino ir apygardos teismas.

2.5. Pripažindami aikštelę (žemės sklypą) stacionariu triukšmo šaltiniu, teismai netinkamai aiškino ir taikė Triukšmo valdymo įstatymo 2 straipsnio 13 ir 26 dalyse nustatytas teisės normas. Teismas dėl triukšmo šaltinio rūšies (stacionarus ar judrus) sprendė ne pagal tai, koks objektas kelia (skleidžia) triukšmą, o pagal tai, iš kur tas triukšmas sklinda. Triukšmo valdymo įstatymo 2 straipsnio 13 ir 7 dalyse yra pateiktos stacionaraus ir judraus triukšmo šaltinio sąvokos, o 2 straipsnio 26 dalyje yra pateikta triukšmo šaltinio sąvoka. Triukšmo šaltinis apibūdinamas kaip bet koks įrenginys ar objektas, keliantis (skleidžiantis) triukšmą. Šios bylos kontekste, kad aikštelė galėtų būti laikoma triukšmo šaltiniu, visų pirma turėjo būti atlikti aikštelės, kaip triukšmo šaltinio, matavimai, šių matavimų byloje nėra, nes buvo matuojamas kito triukšmo šaltinio, t. y. transporto priemonės, skleidžiamas triukšmas; antra, aikštelė, kaip objektas, kaip triukšmo šaltinis, turi skleisti triukšmą. Tačiau šiuo atveju triukšmą skleidė ne aikštelė, o transporto priemonė. Taigi įstatymų leidėjas labai aiškiai įtvirtino triukšmo šaltinį apibūdinantį požymį, t. y. triukšmo skleidimą, kurį kelia įrenginys ar objektas. Kad būtų identifikuotas triukšmo šaltinis, įstatymų leidėjas neįtvirtino jokių kitų specialių sąlygų ir, priešingai nei argumentavo teismai, nenustatė, kad triukšmo šaltiniu laikomas tas objektas (šiuo atveju aikštelė), kuriame triukšmą sukelia kitas triukšmo šaltinis (vilkikas), neįtvirtino ir tai, kad dėl triukšmo šaltinio rūšies (stacionarus ar judrus) sprendžiama ne pagal patį triukšmą sukeliantį šaltinį, o pagal tai, iš kur tas triukšmas sklinda.

2.6. Triukšmo valdymo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje stacionarus triukšmo šaltinis apibūdinamas kaip triukšmo šaltinis, kurio buvimo vieta yra nekintama. Vadinasi, triukšmo šaltinio rūšis yra siejama su triukšmo šaltiniu, kaip objektu ar įrenginiu, nepriklausomai nuo to, iš kur sklinda triukšmas. O motorinės transporto priemonės ir kiti judantys mechanizmai, skleidžiantys triukšmą, laikomi judriais triukšmo šaltiniais (2 straipsnio 7 dalis). Taigi vilkikas, kurio skleidžiamo triukšmo matavimus atliko NVSC, yra motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti keliu, kroviniams vežti, kitoms transporto priemonėms vilkti, ji yra registruota transporto priemonių registre, turi registracijos liudijimą, todėl yra judrus triukšmo šaltinis. Teismai turėjo aiškintis ir vertinti, ar UAB „J“ triukšmo šaltinis (vilkikai) patenka į minėto įstatymo 14 straipsnio 3 dalies taikymo apimtį. Tačiau, netinkamai nustačius triukšmo šaltinį, toks vertinimas apskritai nebuvo atliktas. Vilkikų, kaip triukšmo šaltinio, triukšmo lygio neviršijimo neužtikrinimas nėra reglamentuojamas Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies teisės normos, o tai reiškia, jog pareiškėjui nepagrįstai buvo konstatuotas Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pažeidimas.

2.7. Teismai, konstatavę, kad šiuo atveju triukšmo šaltinis (aikštelė) yra stacionarus, nepagrįstai taikė HN 33:2011 įtvirtintus didžiausius leistinus triukšmo rodiklius, taikytinus stacionariems triukšmo šaltiniams, dėl to padarė HN 33:2011 taikymo ir aiškinimo klaidą. Šiuo atveju išmatuoti transporto priemonės triukšmo dydžiai turėjo būti vertinami ne pagal HN 33:2011 1 lentelės 4 eilutėje, o pagal 1 lentelės 3 eilutėje nustatytus dydžius, t. y. rodiklius, taikytinus transporto keliamam triukšmui. Vertinant, ar 2021 m. birželio 14 d. vilkiko skleidžiamas triukšmas viršijo HN 33:2011 leistinus didžiausius triukšmo rodiklius, aktualus 2021 m. birželio 14 d. patikrinimo aktas ir jame atliktų matavimų dydžiai. Kaip matyti iš šio akto, patikrinimo metu gyvenamojoje aplinkoje (duomenys neskelbtini) ekvivalentinis garso slėgio lygis buvo 45,8 dBA (52,7 ± 6,9 dBA), o maksimalus garso slėgio lygis – 54 dBA (64,3 ± 10,3 dBA), nė vienas jų neviršija HN 1 lentelės 3 eilutėje nustatytų leistinų didžiausių ekvivalentinio garso slėgio lygio (55 dBA) ir maksimalaus garso slėgio lygio (60 dBA). Taigi pirmiau išdėstyti teismų padaryti proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimai lėmė neteisingą ginčo išsprendimą, nepagrįstą pareiškėjo administracinės atsakomybės konstatavimą ir neteisėtų nutarčių priėmimą.

3. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėja, laikinai vykdanti direktoriaus funkcijas, Giedrė Aleksienė atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti. Atsiliepime į prašymą nurodo:

3.1. Teismai, nustatydami triukšmo šaltinį, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir triukšmo šaltinį kvalifikavo teisingai. Administracinė nuobauda E. K. kaip įmonės vadovui buvo skirta už maksimalaus garso slėgio gyvenamojoje aplinkoje leistinos ribos viršijimą, kuris buvo nustatytas atliekant laboratorinius matavimus veikiant įmonės stacionariems triukšmo šaltiniams, t. y. už aikštelėje skleidžiamą triukšmą, kurį sukėlė įjungti vilkikų varikliai (veikiant laisvomis apsukomis bei manevruojant). Pažymėtina, kad šis skleidžiamas triukšmas nėra susijęs su transporto priemonių eismu, o susijęs būtent su įmonės vykdoma ūkine veikla, dėl to šios veiklos vykdymas pagrįstai laikytinas triukšmo šaltiniu, o E. K. teiginiai dėl teismų netinkamai identifikuoto triukšmo šaltinio yra nepagrįsti. Iš surinktų duomenų buvo nustatyta, kad E. K. kaip įmonės vadovas yra atsakingas už aikštelėje skleidžiamo triukšmo valdymą ir šiam triukšmui gali daryti įtaką, t. y. triukšmą mažinti ar didinti, šį faktą konstatavo ir teismai.

3.2. Teismai teisingai vertino, kad vilkikų darbas, judant ir stovint įjungtais varikliais aikštelėje, pripažintinas kaip krovininių automobilių darbas fiksuotoje vietoje – aikštelėje, o ne judėjimas kelyje, t. y. triukšmo šaltinis, sklindantis iš konkrečios vietos (aikštelės), pripažintinas stacionariu. Toks vertinimas atitinka teismų praktiką. Įmonės krovininių transporto priemonių, stovinčių ne kelio ribose, o privačiame sklype ir nedalyvaujančių eisme, keliamas triukšmas buvo išmatuotas ir vertinamas kaip stacionaraus triukšmo šaltinio skleidžiamas triukšmas, todėl, kaip nurodė teismai, šiam triukšmui įvertinti gyvenamųjų pastatų (namų) ir visuomeninės paskirties pastatų aplinkoje yra taikomi būtent Lietuvos higienos normos HN 33:2011 1 lentelės 4 eilutėje nustatyti didžiausi leidžiami triukšmo ribiniai dydžiai.

3.3. Nesutiktina su E. K. tvirtinimu, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog buvo matuojamas aikštelės skleidžiamas triukšmas. Atlikus aikštelėje skleidžiamo triukšmo matavimus buvo surašyti ir įmonei išsiųsti patikrinimo aktai, su šiais aktais E. K. kaip įmonės vadovas susipažino, teikė paaiškinimus, jų neskundė, nors tokią teisę turėjo. Šie patikrinimo aktai įrodo, kad buvo matuojamas aikštelės, kurioje laikomi įmonės vilkikai, skleidžiamas triukšmas.

3.4. Dėl prašymo argumentų, susijusių su vaizdo įrašų kaip įrodymų vertinimu apylinkės teisme, pažymėtina, jog šie vaizdo įrašai buvo pateikti kaip 2020 m. rugsėjo 16 d. fizinio asmens skundo, kurio pagrindu įmonėje NVSC Kauno departamentas 2020 m. spalio 5 d. 5.00–6.10 val. atliko valstybinę operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, dalis. Teismas, laikydamasis proceso reikalavimų, vaizdo įrašus peržiūrėjo teismo posėdžio metu ir vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

3.5. Nesutiktina su E. K. samprotavimais apie stacionarų ir judrų triukšmo šaltinius. Pagal Triukšmo valdymo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje pateiktą stacionaraus triukšmo šaltinio sąvoką stacionarus triukšmo šaltinis – tai triukšmo šaltinis, kurio buvimo vieta yra nekintama. Judrus triukšmo šaltinis – motorinės transporto priemonės ir kiti judantys mechanizmai, skleidžiantys triukšmą (2 straipsnio 7 dalis). Taigi esminis požymis, leidžiantis triukšmo šaltinį priskirti vienam ar kitam tipui, yra jų (ne)judėjimas – buvimo vietos (ne)kitimas. Įmonei priklausančių vilkikų keliamas triukšmas buvo matuojamas gyvenamojoje aplinkoje, jo šaltinis buvo stacionari aikštelė, o ne vilkikų judėjimas. Taigi skundžiamos teismų nutartys yra motyvuotos ir nėra pagrindo jas naikinti.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

4. Administracinėn atsakomybėn patraukto E. K. prašymas netenkintinas.

Dėl ANK 48 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

5. Pareiškėjas prašyme teigia, kad teismai netinkamai identifikavo triukšmo šaltinį, kuris, anot pareiškėjo, buvo ne aikštelė, o krovininės transporto priemonės (vilkikai), ir taip netinkamai aiškino bei taikė Triukšmo valdymo įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 33:2011 nuostatas, dėl to jis buvo nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 48 straipsnio 2 dalį. Šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti.

6. ANK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už Triukšmo valdymo įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių triukšmo valdymą, nevykdymą ar pažeidimą. To paties straipsnio 2 dalis taikoma tada, kai šis administracinis nusižengimas padaromas pakartotinai. Straipsnio dispozicija yra blanketinė – pagal šį straipsnį administracinėn atsakomybėn asmenys traukiami už kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos nevykdymą ar pažeidimą.

7. Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad triukšmo šaltinių valdytojai privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių ir užtikrinti, kad naudojamų įrenginių, inžinerinių statinių ir sistemų, vykdomos ūkinės veiklos ir jos lemiamo triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių. Šie triukšmo ribiniai dydžiai yra nustatyti Lietuvos higienos normos HN 33:2011 IV skyriuje.

8. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nubaustas pagal ANK 48 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdamas stacionaraus triukšmo šaltinio valdytojos – UAB „J“ atsakingas atstovas (įmonės direktorius) pažeidė Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos higienos normos HN 33:2011 7 punkte nustatytus reikalavimus, t. y., veikiant UAB „J“ stacionariems triukšmo šaltiniams, pataisytasis ekvivalentinis ir maksimalus garso slėgio lygiai gyvenamojoje aplinkoje viršijo Lietuvos higienos normos HN 33:2011 1 lentelės 4 punkte nustatytas leistinas ribas.

9. Pagal Triukšmo valdymo įstatymą triukšmo šaltiniu laikomas bet koks įrenginys ar objektas, kuris kelia (skleidžia) triukšmą (2 straipsnio 26 punktas). Teismai teisingai identifikavo, kad šioje byloje toks objektas buvo UAB „J“ nuomos pagrindu disponuojama aikštelė (žemės sklypas). Nustatyta, kad ši aikštelė buvo specialiai pritaikyta ir naudojama UAB „J“ vilkikams saugoti, aikštelėje taip pat vykdavo ir kiti su įmonės veikla susiję darbai – vilkikų darbas laisvomis apsukomis, manevravimas ir kt. Taigi sutiktina su apygardos teismo išvada, kad aikštelėje stovinčių, dirbančių laisvomis apsukomis, manevruojančių transporto priemonių keliamas triukšmas kyla būtent naudojantis UAB „J“ disponuojamu objektu – aikštele, kuri šioje byloje pagrįstai pripažinta triukšmo šaltiniu.

10. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismai nepagrįstai triukšmo šaltinį vertino kaip stacionarų, taip pritaikydami ne tuos HN 33:2011 1 lentelėje nustatytus didžiausius leistinus triukšmo rodiklius. Šie pareiškėjo argumentai taip pat nepagrįsti.

11. Triukšmo valdymo įstatyme yra pateiktos judraus ir stacionaraus triukšmo šaltinio sąvokos. Stacionariu triukšmo šaltiniu laikomas toks triukšmo šaltinis, kurio buvimo vieta yra nekintama (2 straipsnio 13 punktas), o judrus triukšmo šaltinis – triukšmą skleidžiančios motorinės transporto priemonės bei kiti judantys mechanizmai (2 straipsnio 9 punktas). Atitinkamai Lietuvos higienos normos HN 33:2011 1 lentelės 4 eilutėje nustatyti didžiausi leidžiami triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamųjų pastatų ir visuomeninės paskirties pastatų (išskyrus maitinimo ir kultūros paskirties pastatus) aplinkoje, išskyrus transporto sukeliamą triukšmą. Tuo tarpu pareiškėjo nurodomoje HN 33:2011 1 lentelės 3 eilutėje nustatyti didžiausi leidžiami triukšmo ribiniai dydžiai taikytini būtent transporto sukeliamo triukšmo veikiamai aplinkai.

12. Nekelia abejonių, kad aikštelės skleidžiamas triukšmas neišvengiamai susijęs su transporto priemonėmis, kurios yra judrios bei pritaikytos judėti iš vienos vietos į kitą, tačiau šiuo atveju triukšmą kėlė ne pavienės pravažiuojančios transporto priemonės, o būtent jų koncentracija vienoje vietoje, t. y. joms saugoti skirtoje aikštelėje. Apygardos teismas išsamiai motyvavo, kad krovininiai automobiliai tuo metu, kai buvo fiksuojamas triukšmas, nedalyvavo eisme, nevažiavo keliu ir iš esmės judėjo tik po aikštelę, vadinasi, pats triukšmo šaltinis nejudėjo – nekeitė savo buvimo vietos. Sutiktina su apygardos teismo argumentais, kad vilkikų darbas judant ir stovint įjungtais varikliais aikštelėje vertintinas iš esmės kaip krovininių automobilių darbas fiksuotoje vietoje – aikštelėje, o tai pagrįstai sudarė pagrindą vilkikų darbą fiksuotos vietos aikštelėje pripažinti stacionariu triukšmo šaltiniu. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pagal Lietuvos higienos normos HN 33:2011 6.14 punktą, transporto sukeliamu triukšmu laikomas transporto priemonių (kelių, geležinkelių, orlaivių) eismo sukeliamas nuolatinis arba daugelio kartotinių pavienių garso įvykių triukšmas. Vadinasi, transporto sukeltas triukšmas yra toks, kurį sukelia transporto priemonės dalyvavimas eisme, o ne savaime pati transporto priemonė. Taigi nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai nusprendė, kad triukšmo šaltinis buvo ne UAB „J“ vilkikų dalyvavimas eisme ar judėjimas kelyje, o aikštelė, kurioje dėl šios įmonės vykdomos veiklos – vilkikų saugojimo – kildavo triukšmas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju žemesnės instancijos teismai teisingai aiškino ir taikė Triukšmo valdymo įstatymo bei Lietuvos higienos normos HN 33:2011 nuostatas ir pagrįstai nusprendė, kad byloje tinkamai taikyti HN 33:2011 1 lentelės 4 punkte nustatyti didžiausi leidžiami triukšmo ribiniai dydžiai.

13. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Pažymėtina, kad šie pažeidimai iš esmės siejami su netinkamu triukšmo šaltinio identifikavimu, savaip interpretuojant ir aiškinant Institucijos patikrinimo aktuose užfiksuotus duomenis. Kadangi dėl triukšmo šaltinio jau buvo pasisakyta, argumentai nebekartojami. Nors pareiškėjas kelia abejones dėl byloje esančių vaizdo įrašų įrodomosios reikšmės, teisėjų kolegija pažymi, kad išvadas dėl Lietuvos higienos normoje HN 33:2011 nustatytų triukšmo ribinių dydžių viršijimo teismai darė remdamiesi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Institucijos surašytais patikrinimų aktais, UAB „J“ Institucijai pateiktais raštais, aplinkos triukšmo tyrimo protokolais, liudytojų, paties pareiškėjo parodymais), o ne vien pareiškėjo ginčijamais vaizdo įrašais. Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad byloje būtų buvę padaryti įrodymų vertinimo pažeidimai.

14. Anksčiau už tokį pat administracinį nusižengimą 2021 m. gegužės 25 d. administraciniu nurodymu E. K. pagal ANK 48 straipsnio 1 dalį buvo paskirta 50 Eur bauda (nurodymas įvykdytas), taigi naujai padarytas pažeidimas pagrįstai kvalifikuotas kaip pakartotinis.

15. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog teismai nepadarė esminių proceso pažeidimų ir tinkamai nustatė visus administracinio nusižengimo (ANK 48 straipsnio 2 dalis) požymius pareiškėjo veikoje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2021 m. lapkričio 17 d. nutarimą nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                Sigita Jokimaitė

Albinas Antanaitis

Olegas Fedosiukas