A-2640-602/2021

Administracinė byla Nr. A-2640-602/2021 Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00946-2018-4 Procesinio sprendimo kategorija 36 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.    Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 18-IL-20-00902-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

2.    Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu, taip pat jo atstovas teismo posėdžiuose teiktuose paaiškinimuose nurodė, jog nesutinka su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Sprendimu. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kadangi, įvertinęs jo padarytus administracinius nusižengimus, nutrauktus ikiteisminius tyrimus prieš jį bei priimtą baudžiamąjį įsakymą, atsakovas padarė išvadą, jog jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Ginčijamas sprendimas priimtas neištyrus ir objektyviai bei tinkamai neįvertinus visų aplinkybių, nesivadovaujant Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme (toliau – ir GŠKĮ, Įstatymas) įtvirtintais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Atsakovas vadovavosi pareiškėją charakterizuojančiais duomenimis, kurie yra visiškai praradę aktualumą laiko aspektu, nenurodant nei vienos esamos faktinės aplinkybės ar kitų motyvų, patvirtinančių, jog jis galėtų kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

3.    Skunde nurodė, kad atsakovas priimtą sprendimą grindžia tuo, jog pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 4 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Baudžiamuoju įsakymu pareiškėjui buvo paskirta bausmė – 22 880 Lt, t. y. 6 608 Eur, bauda. Pareiškėjas baudą yra sumokėjęs, t. y. bausmę atlikęs visiškai. Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 24 d. priėmė nutartį (byla Nr. T-362-928/2015), kuria panaikino pareiškėjo teistumą pagal Vilniaus apygardos teismo baudžiamąjį įsakymą.

4.    Akcentavo, kad GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, jog, išnykus teistumui, asmuo laikomas neteistu ir yra nepriekaištingos reputacijos. BK 97 straipsnio 6 dalis numato, kad, išnykus teistumui, asmuo laikomas neteistu. Šiuo atveju įstatymas labai konkrečiai nustato, kokie asmenys gali būti laikomi nepriekaištingos reputacijos, tačiau atsakovas, neįsigilindamas į įstatymo turinį bei nepateikdamas jokių aiškiai motyvuotų argumentų, atsisakyme išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus teigia, kad, įvertinus pareiškėjo nusikalstamus veiksmus, pareiškėjas yra charakterizuojamas kaip neigiama asmenybė, todėl, laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ir sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

5.    Pabrėžė, kad pareiškėjas niekuomet nebuvo teistas už tyčinius smurtinius nusikaltimus, taip pat įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu niekada nebuvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, susijusią su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ir radioaktyviomis medžiagomis arba karine įranga, už kurią BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, todėl pareiškėjui neturėtų būti taikomi GŠKĮ 17 straipsnyje nustatyti apribojimai.

6.    Pažymėjo, jog pareiškėjo praeities faktai šiuo metu negali būti akivaizdžiais ir informatyviais duomenimis, pagrindžiančiais jo pavojingumą. Šiuo metu jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuolatinį darbą, pajamas, todėl jam negalėjo būti taikomas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas, kadangi jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, byloje nėra. Teismo posėdyje nurodė, kad nutraukti ikiteisminiai tyrimai susiję su jo, kaip vežėjų įmonės direktoriaus, veikla. Teigė, jog yra medžiotojų klubo narys, ginklas jam reikalingas medžioklei. Taip pat vykdo veiklą, susijusią su miškininkyste. Prašė skundą patenkinti.

7.    Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime nurodė, kad Kauno AVPK 2018 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. 18-IL-20-00902-e yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8.    Atsiliepime pažymėjo, jog GŠKĮ nuostatos rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklų ir šaudmenų, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, atliko patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir jam skirta (176 MGL) 22 880 Lt bauda, kurią pareiškėjas sumokėjo 2012 m. birželio 27 d. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo, kuris priskirtas sunkių nusikaltimų kategorijai, padarymą. Nusikaltimas padarytas organizuotoje grupėje, grupės narius sieja glaudūs ryšiai, nusikaltimas buvo iš anksto gerai apgalvotas, jam pasiruošta, nusikaltimas padarytas dviejų valstybių teritorijoje. Kauno apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 97 straipsnio 7 dalimi, 2015 m. vasario 24 d. nutartimi panaikino pareiškėjo teistumą pagal Vilniaus apygardos teismo baudžiamąjį įsakymą, suėjus pusei teistumo termino. Raseinių rajono apylinkės prokuratūros 2003 m. spalio 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas prieš pareiškėją pagal BK 201 straipsnio 2 dalį nutrauktas, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. liepos 19 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas prieš pareiškėją pagal BK 201 straipsnio 2 dalį nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2001 m. gegužės mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. 13 kartų baustas už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

9.    Nurodė, kad pagal GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsakovo nuomone, minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kelia grėsmę savo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, nuosavybei, visuomenės saugumui, o teistumo panaikinimas nėra reikšmingas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme.

10.  Atsakovas atsiliepime padarė išvadą, jog pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles ir tai liudija apie jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Tokie pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai pažeidžia GŠKĮ įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui.

11.  Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir neįvertino esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, nesurinko visų bylai teisingai išspręsti reikalingų įrodymų, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis.

II.

13.  Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14.  Teismas nustatė, kad administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 18-IL-20-00902-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ teisėtumo ir pagrįstumo.

15.  Administracinėje byloje teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno AVPK ir prašė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdyba 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 18-IL-20-00902-e atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių III skyriaus 16–19 punktais.

16.  Teismas nurodė, kad pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.), B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.

17.  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais aiškindama GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą, kuria atsakovas vadovavosi ginčo atveju, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Pažymėtina, jog GŠKĮ nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014). Administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog turi būti vertinamos visos aplinkybės, charakterizuojančios asmenį, norintį gauti leidimą laikyti, nešiotis ginklą. Tik įvertinus visumą surinktų duomenų apie asmenį, galima padaryti pagrįstą išvadą apie tai, ar jis kelia grėsmę įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms vertybėms, ar ne.

18.  Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog D. Č. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 4 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Baudžiamuoju įsakymu pareiškėjui buvo paskirta galutinė bausmė – 176 MGL t. y., 22 880 Lt (6 608 Eur.) bauda. Iš minėto baudžiamojo įsakymo turinio teismas nustatė, jog pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kuris priskirtas sunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimas padarytas organizuotoje grupėje, dviejų valstybių (Lietuvos ir Lenkijos) teritorijoje. Be to, 2003 m. vasario 11 d. Raseinių r. apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų laikymas), tačiau nesant D. Č. veiksmuose BK 201 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties, ikiteisminis tyrimas 2003 m. spalio 30 d. buvo nutrauktas. 2004 m. lapkričio 25 d. Muitinės kriminalinės tarnybos Marijampolės skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gabenimas), kuris 2006 m. liepos 19 d. Marijampolės r. apylinkės prokuratūros nutarimu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo D. Č. kaltę. Bylos duomenimis (2018 m. kovo 26 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu) teismas nustatė, jog 2009 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apygardos teismas pareiškėją išteisino dėl cigarečių kontrabandos, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Į bylą pateikti duomenys, kaip nurodė teismas, taip pat patvirtina, jog 2011m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame pareiškėjui 2012 m. kovo 13 d. pareikšti įtarimai pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, BK 249 straipsnio 1 dalį (bendrininkavimo formos; nusikalstamas susivienijimas), Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, tačiau 2012 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

19.  Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors pareiškėjo atžvilgiu ir buvo nutraukti minėti ikiteisminiai tyrimai (neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių D. Č. kaltę ir kt.) ir jie teisinių pasekmių sukelti negali, tačiau tai, kad pareiškėjas penkis kartus buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, atliekami ikiteisminiai tyrimai, o dėl vieno ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jį kaip asmenį charakterizuoja neigiamai. D. Č. nuteisimo faktas apkaltinamuoju nuosprendžiu už tyčinio nusikaltimo padarymą, kuris priskirtas sunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimas padarytas organizuotoje grupėje, dviejų valstybių teritorijoje rodo padaryto nusikaltimo bei D. Č. padidintą pavojingumą visuomenei.

20.  Administracinių teisės pažeidimų registro duomenimis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2001 m. gegužės mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. buvo baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus: 2001 m. gegužės 9 d. baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 134 straipsnio 1 dalį (už transporto priemonės vairavimą neprisisegus saugos diržų); 2001 m. lapkričio 15 d. – pagal ATPK 1241 straipsnio 2 dalį (už kelio ženklų nesilaikymą); 2004 m. rugpjūčio 15 d. – pagal ATPK 1241 straipsnio 6 dalį (už kitų Kelių eismo taisyklių pažeidimus; pažeidimas neaprašytas); 2004 m. lapkričio 17 d. – pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį (už nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 20, bet ne daugiau kaip 30 km/h); 2005 m. vasario 24 d. – pagal ATPK 124 straipsnio 2 dalį (už nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 10, bet ne daugiau kaip 20 km/h); 2005 m. birželio 8 d. – pagal ATPK 1241 straipsnio 2 dalį (už kelio ženklų nesilaikymą); 2007 m. balandžio 12 d. – pagal ATPK 131 straipsnio 5 dalį (Kelių eismo taisykles pažeidė kaip pėsčiasis); 2007 m. birželio 13 d. – pagal ATPK 1241 straipsnį (už kelio ženklų nesilaikymą; nepraleido pėsčiojo); 2007 m. liepos 9 d. – pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį (už vairuotojų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą); 2010 m. balandžio 28 d. – pagal ATPK 1241 straipsnio 7 dalį (už Kelių eismo taisyklių pažeidimus; transporto priemonę pastatė kampu į važiuojamosios dalies kraštą); 2011 m. gruodžio 14 d. – pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį (už nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 20, bet ne daugiau kaip 30 km/h); 2017 m. gegužės 16 d. – pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 1 dalį (už kelio ženklų nesilaikymą važiuojant per sankryžą).

21.  Teismas nurodė, kad administracinių teisės pažeidimų registro duomenys patvirtina, jog pareiškėjas buvo 13 kartų baustas už administracinius teisės pažeidimus, iš jų – 3 kartus už greičio viršijimą, 3 kartus nesilaikė kelio ženklų, vienas iš jų, kai nesilaikė kelio ženklų, važiuodamas per sankryžą. Teismas įvertino, kad pastarieji administraciniai pažeidimai pagal savo pobūdį kelia pavojų ir nesaugumą visuomenei ir charakterizuoja pareiškėją kaip nepaisantį teisės aktais nustatytų normų ir visuomenėje nusistovėjusių taisyklių.

22.  Atsižvelgiant į aptartą pareiškėjo daromų teisės pažeidimų periodiškumą, vertybes ir teisinius gėrius, į kuriuos kėsintasi nurodytais pažeidimais, teismas priėjo išvadą, jog pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles ir tai patvirtina jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Teisėjų kolegija įvertino, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog tokie pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai pažeidžia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo srities požiūriu.

23.  Pareiškėjas teismo posėdžio metu tvirtino, jog teisės pažeidimai buvo neišvengiamai susiję su jo profesine veikla (transporto paslaugų teikimu), akcentavo, jog smurtinio pobūdžio teisės pažeidimų nepadarė. Tačiau teismas pažymėjo, jog į visuomenės saugumą kėsinamasi, jai keliama grėsmė gali būti ne vien smurtinio pobūdžio nusikaltimais ir smurtinio pobūdžio teisės pažeidimais, bet ir kitais veiksmais, kurie susiję su netoleruotinu visuomenėje elgesiu, atsainiu nerūpestingu požiūriu į visuotinai pripažintas vertybes, nustatytas elgesio normas.

24.  Teismas įvertino, kad profesinė veikla negali būti panaudota neteisėtiems tikslams pasiekti ir ja prisidengiant negali būti pateisinami neteisėti veiksmai (tokie kaip kontrabandinių cigarečių krovinio gabenimas, panaudojant suklastotus tarptautinius krovinių važtaraščius), kurie nustatyti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu, taip pat ja prisidengiant negali būti pateisinami kiti sistemingai daromi teisės pažeidimai. Pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės ir jo pateikti įrodymai, jog pareiškėjas nėra pažeidęs Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių, susijusių su ginklo (laikymu) nešiojimu (tuo metu, kai ginklą turėjo), kad jo teistumas išnykęs, nepaneigia Sprendime padarytos išvados dėl atsisakymo išduoti ginklą pareiškėjui Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu teisėtumo.

25.  Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimo nuostatomis, teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes.

26.  Teismas pažymėjo, jog skunde ir teismo posėdžio metu buvo pabrėžiama pareiškėjo teigiama charakteristika, tačiau į bylą tokių duomenų nepateikta. Tai, kad pareiškėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuolatinį darbą, pajamas, nepaneigia policijos išvados, jog pareiškėjo elgesys, atsižvelgiant į jo padaryto nusikaltimo pobūdį, į polinkį daryti teisės pažeidimus, tebekelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Be to, ir laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėją neigiamai charakterizuojančių veikų padarymo, yra palyginus neilgas (pvz., teistumas dėl nusikaltimo panaikintas anksčiau termino 2015 m. vasario 24 d., už administracinį nusižengimą dėl kelio ženklų nesilaikymo važiuojant per sankryžą baustas 2017 m. gegužės 16 d.), todėl, teismo įvertino, kad pareiškėjo argumentai apie jo gyvenimo pokyčius nėra pakankami, siekiant pripažinti, jog jis pasitaisė ir atitinka Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus keliamus asmenims, norintiems įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018).

27.  Teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo teisės laikyti (nešiotis) ginklą yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Sprendime išdėstytos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu atsakovas priėmė neigiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, ir nurodytas teisinis pagrindas. Teismas įvertino, kad šios aplinkybės yra visiškai pakankamos pareiškėją charakterizuoti kaip galintį kelti grėsmę visuomenės saugumui.

28.  Nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo. To paties įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas (B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos) byloje nebuvo taikomas ir klausimas, ar pareiškėjas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nebuvo sprendžiamas, todėl, kaip nurodė teismas, paminėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

29.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą, todėl teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde ir teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti atsakovo sprendimo neišduoti leidimo įsigyti šaunamąjį ginklą.

30.  Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs jas teisinio reglamentavimo požiūriu, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą šios kategorijos bylose, teismas konstatavo, jog Sprendimo panaikinimui ir išvestinio pobūdžio reikalavimui įpareigoti atlikti veiksmus nėra teisinio pagrindo.

III.

31.  Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą išduoti D. Č. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

32.  Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenurodė naujų motyvų, o tik atkartojo savo ankstesniame sprendime išdėstytą poziciją, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartimi, perduodamas pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo, savo nutartyje nurodė, į ką teismas turėtų atkreipti dėmesį ir ką papildomai objektyviai išnagrinėti. Pareiškėjo nuomone, teismas pakartotinai rėmėsi tik atsakovo Sprendime nustatytomis neigiamai pareiškėją charakterizuojančiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. vieninteliu faktu, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Bylą iš naujo nagrinėjant pirmoje instancijoje atsakovas nepateikė nei vieno naujo įrodymo, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje nurodė, kad atsakovo vienintelio įrodymo (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamojo įsakymo) nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui GŠKĮ įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, dėl to priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą.

33.  Pagal GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar saugumui. Teismas, pareiškėjo nuomone, pritardamas atsakovo pozicijai, vardina faktines aplinkybes (minėdamas pareiškėjo atžvilgiu visus pradėtus ikiteisminius tyrimus) dėl kurių, jo nuomone, pareiškėjo atžvilgiu taikoma GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyta nuostata, jog toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tačiau tokios faktinės aplinkybės negali būti priskiriamos prie neigiamai asmenį charakterizuojančių, kadangi ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti.

34.  Pirmosios instancijos teismas savo sprendime, akcentuodamas pareiškėjui pradėtus ikiteisminius tyrimus, neįvertino nusikalstamų veikų pobūdžio ir tiesioginio ryšio su pareiškėjo turimu ginklu. Atkreipia dėmesį, kad nei vienoje ikiteisminio tyrimo byloje nebuvo duomenų apie tai, kad su nusikalstamos veikos padarymu, kuriuo buvo įtariamas pareiškėjas, būtų susijęs jo turimas ginklas.

35.  Pabrėžia, kad teismo sprendime minima, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2001 m. gegužės mėnesio iki 2017 m. gegužės mėnesio yra 13 kartų baustas už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui kiekvieną dieną tenka dirbti su padidinto pavojaus šaltinio priemone, todėl vertinant protingumo kriterijais kelių eismų taisyklių pažeidimai yra neišvengiami. Be to, teigia, kad Lietuvos Respublika, taikydama draudimą visą gyvenimą asmeniui, kuris buvo teistas (teistumas jau išnykęs) gauti leidimą turėti ginklą, t. y. taikant kaip negalinčio atitikti nepriekaištingo asmens reputacijos (pagal GŠKĮ 17 str. 1 d. 11 p.) prieštarauja Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų reikalavimams, teisinės valstybės principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir turintį viršenybę prieš kitas Konstitucijos normas, taip pat pamatinės Europos Sąjungo sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 daliai bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai.

36.  Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visapusiškai nevertino visų aplinkybių charakterizuojančių pareiškėją kaip asmenį. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tinkamai socialiai integruotas į visuomenę, baigęs aukštąjį mokslą, turi pastovią gyvenamąją ir deklaruotą vietą, yra vedęs, turi vaikus, kurie mokosi universitetuose, turi pastovų darbą, moka valstybei mokesčius ir tinkamai atlieka kitas prievoles visuomenei.

37.  Pareiškėjo nuomone, teismas, neišsiaiškinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, pateiktų įrodymų, pažeidė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir neišsamų sprendimą.

38.  Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

39.  Pažymi, kad nutrauktose ikiteisminių tyrimų bylose pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai turint užtektinai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis padarė nusikaltimus, o nusikaltimo sudėties neįrodymas baudžiamajame procese savaime nereiškia neteisėto baudžiamojo bylos iškėlimo. Teigia, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme vertinant asmens elgesį nėra nustatyta pareiga vertinti tik konkrečiai su šaunamųjų ginklų apyvarta, naudojimu susijusius teisės pažeidimus ir aplinkybes.

40.  Atsakovas paaiškina, kad pagal Įstatymo nuostatas nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatos. Priimant skundžiamą sprendimą, klausimas, ar pareiškėjas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nebuvo sprendžiamas, sprendimas buvo grindžiamas savarankišku Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintu pagrindu, kuris nesiejamas su nepriekaištingos reputacijos buvimu ar nebuvimu. Pažymi, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą, už kurį teistumas panaikintas tik 2015 m. vasario 24 d., 2017 m. gegužės 16 d. pareiškėjas baustas ANK 416 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą (vairuotojų, nevežančių keleivių keleivinėmis transporto priemonėmis vietinio (miesto) susisiekimo maršrutais, kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymas važiuojant per sankryžą). Pareiškėjo, kaip asmens, norinčio įsigyti šaunamuosius ginklus, neigiamas elgesys nukreiptas į Įstatymu saugomas vertybes bei teisinius gėrius ir nėra praradęs aktualumo Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme. Pareiškėjas nurodė, jog policija ir pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo teigiamų biografijos faktų, tačiau atsakovas pažymi, kad dėl pareiškėjo minėtų aplinkybių buvimo įstatymai nenumato teisės į šaunamąjį ginklą bei nepaneigia išvados, kad pareiškėjo elgesys tebekelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės saugumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

41.  Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 18-IL-20-00902-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ teisėtumo ir pagrįstumo.

42.  Pirmosios instancijos teismas Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, konstatavęs, kad pareiškėjui leidimas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu neišduotas pagrįstai.

43.  Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad: (1) teismas, priimdamas sprendimą, nenurodė naujų motyvų, o tik atkartojo savo ankstesniame Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-4382-432/2018 išdėstytą poziciją; (2) teismo sprendime nurodytos faktinės aplinkybės negali būti priskiriamos prie aplinkybių, neigiamai charakterizuojančių asmenį, nes ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti; (3) teismas, akcentuodamas pareiškėjui pradėtus ikiteisminius tyrimus, neįvertino nusikalstamų veikų pobūdžio ir tiesioginio ryšio su pareiškėjo turimu ginklu; (4) teismo sprendime minima, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2001 m. gegužės mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. yra 13 kartų baustas už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Tačiau, kaip teigia pareiškėjas, teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjui kiekvieną dieną tenka dirbti su padidinto pavojaus šaltinio priemone; (5) Lietuvos Respublika, taikydama draudimą visą likusį gyvenimą asmeniui, kuris buvo teistas (teistumas yra išnykęs) gauti leidimą turėti ginklą, t. y. taikant kaip negalinčio atitikti nepriekaištingo asmens reputacijos (pagal Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p.) prieštarauja Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų reikalavimams, teisinės valstybės principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir turintį viršenybę prieš kitas Konstitucijos normas, taip pat pamatinio Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 daliai bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai; (6) teismas, priimdamas sprendimą, visapusiškai nevertino visų aplinkybių charakterizuojančių pareiškėją kaip asmenį; (7) teismas, neišsiaiškinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, visų pateiktų įrodymų, pažeidė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir neišsamų sprendimą.

44.  Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nustatyta:

1)       Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 4 straipsnio 3 dalyje, 5 straipsnyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 1992 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamuoju įsakymu pareiškėjui buvo paskirta galutinė bausmė – 176 MGL t. y., 22 880 Lt (6 608 Eur.) bauda (I t., b. l. 16–74);

2)       Raseinių rajono apylinkės prokuratūroje 2003 m. vasario 11 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-00037-03 pagal BK 201 straipsnio 2 dalį (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų laikymas), ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2003 m. spalio 30 d., vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu (I t., b. l. 142);

3)       Muitinės kriminalinės tarnybos Marijampolės skyriuje 2004 m. lapkričio 25 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-00710-04 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 201 straipsnio 2 dalį (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų laikymas), ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2006 m. liepos 19 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu (I t., b. l. 143);

4)       2009 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apygardos teismas pareiškėją išteisino dėl cigarečių kontrabandos, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Pareiškėjas išteisintas pagal BK 3 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu (I t., b. l. 143);

5)       Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2011 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00019-11 pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 249 straipsnio 1 dalį (bendrininkavimo formos; nusikalstamas susivienijimas), Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartimi pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, tačiau 2012 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (I t., b. l. 144);

6)       Laikotarpiu nuo 2001 m. gegužės mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. pareiškėjas buvo baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus iš viso 13 kartų (transporto priemonės vairavimas neprisisegus saugos diržų; kelio ženklų nesilaikymas; už nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 20, bet ne daugiau kaip 30 km/h; už nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 10, bet ne daugiau kaip 20 km/h; už kelio ženklų nesilaikymą; kelių eismo taisykles pažeidė kaip pėsčiasis; už kelio ženklų nesilaikymą; nepraleido pėsčiojo; už vairuotojų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą; už Kelių eismo taisyklių pažeidimus; transporto priemonę pastatė kampu į važiuojamosios dalies kraštą; už nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 20, bet ne daugiau kaip 30 km/h; už kelio ženklų nesilaikymą važiuojant per sankryžą; už kitų Kelio eismo taisyklių pažeidimus) (I t., b. l. 152–156).

45.     Teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 44 punkte nurodytas faktines aplinkybes, pažymi, kad nors pareiškėjas ir nurodo, jog nei vienoje ikiteisminio tyrimo byloje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, susijusiu su jo turimais ginklais, administraciniai nusižengimai buvo susiję su pareiškėjo darbu (dvylika metų dirba darbą, susijusį su tarptautiniu transportu), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog minėtos aplinkybės neigiamai charakterizuoja pareiškėją.

46.  Teisėjų kolegija nurodo, kad Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju atsakovas, išanalizavęs turimus duomenis, aiškiai ir detaliai nurodė atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017).

47.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, aiškindamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018).

48.  Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas padarė ne tik trylika administracinės teisės pažeidimų (transporto priemonės vairavimas neprisisegus saugos diržų; kelio ženklų nesilaikymas; už nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 20, bet ne daugiau kaip 30 km/h; už nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 10, bet ne daugiau kaip 20 km/h; už kelio ženklų nesilaikymą; kelių eismo taisykles pažeidė kaip pėsčiasis; už kelio ženklų nesilaikymą; nepraleido pėsčiojo; už vairuotojų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą; už Kelių eismo taisyklių pažeidimus; transporto priemonę pastatė kampu į važiuojamosios dalies kraštą; už nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 20, bet ne daugiau kaip 30 km/h; už kelio ženklų nesilaikymą važiuojant per sankryžą; už kitų Kelio eismo taisyklių pažeidimus), buvo įtariamas kitų nusikalstamų veikų (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų laikymas; bendrininkavimo formos, kontrabanda; bendrininkavimo formos, nusikalstamas susivienijimas) padarymu, dėl kurių ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti, bet ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 4 straipsnio 3 dalyje, 5 straipsnyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 1992 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamuoju įsakymu pareiškėjui buvo paskirta galutinė bausmė – 176 MGL t. y., 22 880 Lt (6 608 Eur.) bauda.

49.  Taigi, nors pareiškėjas teigia, kad jo atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai, kurie buvo nutraukti, negali neigiamai charakterizuoti asmenį, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, t. y. konstatuoti, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę, nebūtina nustatyti, jog asmuo būtent padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019).

50.  Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovo nurodytų veikų pobūdis, tiek jų kiekis bei padarymo laikas suponuoja Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo būtinybę. Aplinkybės, jog pareiškėjo atžvilgiu vyko ikiteisminiai tyrimai, jam buvo taikyta administracinė atsakomybė, 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 4 straipsnio 3 dalyje, 5 straipsnyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 1992 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje (baudžiamuoju įsakymu pareiškėjui buvo paskirta galutinė bausmė – 176 MGL t. y., 22 880 Lt (6 608 Eur.) bauda), charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

51.  Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos nustatytos aplinkybės tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai įvertintos „kokybiniu“ aspektu. Be to, nors pareiškėjas pateikė į bylą Informatikos ir ryšių departamento pažymą, kurioje nurodyta, jog Administracinių nusižengimų registro 2020 m. balandžio 6 d. duomenimis pareiškėjas neturi paskirtų administracinių nuobaudų už Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodytus nusižengimus (I t., b. l. 128), 2020 m. balandžio 10 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis pareiškėjas neteistas (I t., b. l. 129), nurodė, kad sėkmingai integravosi į visuomenę, turi šeimą, tvirtus socialinius santykius, darbą, pajamas, nuolatinę gyvenamąją vietą, nepadarė naujų teisės pažeidimų, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas tikrai nekeltų grėsmės ateityje, turėdamas ginklą. Kaip jau minėta, pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijos ginklų ir jų šaudmenų, todėl teisėjų kolegija sutinka su Sprendime prieita išvada, kad pareiškėjas neatitinka šios nuostatos reikalavimų.

52.  Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad teistumas yra išnykęs, nepaneigia to, jog Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas galėjo būti taikomas (žr. nutarties 50 p.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. ir 2016 m. vasario 2 d. nutarimams bei naujausiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai šios kategorijos bylose (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-658-556/2019; 2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-625-525/2018; 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-584-552/2017; 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2300-575/2016), pagal kurią teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Taigi pareiškėjo teistumas už atitinkamą Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, yra asmens biografijos faktas, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant jo reputaciją, keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

53.  Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

54.  Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

55.  Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

56.  Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nenurodė naujų motyvų, o tik atkartojo ankstesniame Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-4382-423/2018 išdėstytą poziciją. Administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pakartotinai ir pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartyje, kuria buvo panaikintas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimas ir perduota byla Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo, pateikiamus išaiškinimus, tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymų visumą.

57.  Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą atmesti. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                     Laimutis Alechnavičius

                                     Artūras Drigotas

                                     Dalia Višinskienė