2K-143-788/2023

Baudžiamoji byla Nr. 2K-143-788/2023 Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00013-2018-4 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 11 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tadeušo Osipovičiaus (Tadeus Osipovič) ir nuteistojo A. R. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. nuosprendžiu A. R. nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (2014 m. balandžio 10 d. veika) 250 MGL dydžio bauda; pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (2014 m. gegužės 5 d. ir 2014 m. gegužės 9 d. veikos) 250 MGL dydžio bauda; pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (2015 m. spalio 29 d., 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. gruodžio 8 d. veikos) 250 MGL dydžio bauda; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) 250 MGL dydžio bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 400 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta 400 MGL dydžio bauda. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, taikant dalinį bausmių sudėjimą, ir paskirta galutinė subendrinta 500 MGL dydžio bauda. Iš A. R. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai priteista 145 388 Eur turtinei žalai atlyginti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį taip pat nuteisti V. Š., E. Š. ir K. P., o V. Š. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nuteistojo A. R. apeliacinį skundą, panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalis, kuria A. R. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės buvo subendrintos su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, ir kuria tenkintas Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys. Bylos dalis dėl veikų, nurodytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, ir dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinio ieškinio perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, taikant dalinį sudėjimą, subendrintos bausmės, paskirtos pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (iš viso – trys veikos), ir A. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 300 MGL dydžio bauda. Dėl šioje byloje nuteistų V. Š., E. Š. ir K. P. kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Nagrinėjamoje byloje:

1.1. A. R. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su E. Š., organizavo netikrų dokumentų – 2014 m. balandžio 10 d. vienintelio UAB „A“ akcininko E. Š. sprendimo, 2014 m. balandžio 10 d. prašymo registruoti UAB „A“ Juridinių asmenų registre, forma JAR-1, su priedais – UAB „A“ akcininko forma JAR-AF ir UAB „A“ vienasmenio valdymo organo forma JAR-VO-V – pagaminimą ir jų panaudojimą, o E. Š., veikdamas kartu su A. R., pagamino šiuos netikrus dokumentus ir juos panaudojo.

1.2. A. R. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį taip pat nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su E. Š. ir V. Š., organizavo netikrų dokumentų – 2014 m. gegužės 5 d. UAB „A“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 014/05/05, 2014 m. gegužės 5 d. vienintelio UAB „A“ akcininko E. Š. sprendimo, 2014 m. gegužės 5 d. UAB „A“ materialinių vertybių perdavimo–priėmimo akto, 2014 m. gegužės 9 d. prašymo registruoti UAB „A“ Juridinių asmenų registre, forma JAR-1, su priedais – UAB „A“ akcininko forma JAR-AF ir UAB „A“ vienasmenio valdymo organo forma JAR-VO-V – pagaminimą ir jų panaudojimą, o V. Š. ir E. Š., veikdami bendrininkų grupe su A. R., pagamino šiuos netikrus dokumentus ir juos panaudojo.

1.3. A. R. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį taip pat nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su V. Š. ir K. P., organizavo netikrų dokumentų – 2015 m. spalio 29 d. vienintelio UAB „A“ akcininko V. Š. sprendimo, 2015 m. spalio 29 d. UAB „A“ materialinių vertybių perdavimo–priėmimo akto, 2015 m. spalio 30 d. UAB „A“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 015/10/12, 2015 m. gruodžio 8 d. prašymo registruoti UAB „A“ Juridinių asmenų registre, forma JAR-1, su priedais – UAB „A“ akcininko forma JAR-AJ ir UAB „A“ vienasmenio valdymo organo forma JAR-VO-V – pagaminimą ir jų panaudojimą, o V. Š. ir K. P., veikdami bendrininkų grupe su A. R., pagamino šiuos netikrus dokumentus ir juos panaudojo.

1.4. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. R. buvo nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, nebūdamas susietas su UAB „A“ jokiais oficialiais santykiais, tačiau būdamas faktinis UAB „A“ vadovas ir realiai valdydamas UAB „A“, organizuodamas jos veiklą ir jai vadovaudamas bei veikdamas jos vardu, apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros, mokamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo 2014 m. kovo mėn. – 2015 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu, taip pat siekdamas išvengti mokesčių įrašė į UAB „A“ mėnesines PVM deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie šio juridinio asmens pajamas ir turtą, nedeklaravo 145 388 Eur pardavimo PVM, pateikė šiuos duomenis Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI), taip padarė Lietuvos Respublikos biudžetui 145 388 Eur dydžio žalą. Dėl šių nusikalstamų veikų taip pat buvo kaltinamas V. Š., tačiau pirmosios instancijos teismo dėl šio kaltinimo jis buvo išteisintas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. R. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 punkto d papunkčiu, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. R. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, už šias nusikalstamas veikas paskirtų bausmių subendrinimo ir VMI civilinio ieškinio patenkinimo ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad minėtų veikų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, nes pirmosios instancijos teismas, išteisinęs A. R. bendrininką V. Š., nuosprendyje neišdėstė A. R. padarytų veiksmų, atitinkančių BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, ir kad šis pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teismo nutartimi nepabloginant A. R. teisinės padėties ir neperžengiant bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras T. Osipovičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Nustatęs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jo taisyti motyvuodamas tuo, kad taip būtų pasunkinta A. R. padėtis ir atitinkamai būtų pažeistas non reformatio in peius (draudžiama sunkinti skundą padavusio asmens padėtį) principas. Tačiau teismas nepateikė teisinių argumentų, kaip išsamus bylos aplinkybių patikrinimas ir įvertinimas, o esant būtinybei – veikos faktinių aplinkybių pakeitimas ir (ar) patikslinimas, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pasunkintų A. R. teisinę padėtį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BPK nuostatas, įtvirtinančias non reformatio in peius principą ir nustatančias kaltinimo keitimo, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taisykles.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje nurodė veiką, kurios padarymu buvo kaltinamas A. R., nors šio kaltinimo didesnę dalį minėtas teismas vėliau pripažino nepagrįsta. Liko neaišku, kokią nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta. Taip pat, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, nusikalstama veika išdėstyta nurodant dviejų asmenų – išteisintojo V. Š. ir A. R. – veiksmus, nėra aišku, kokius veiksmus (visus, dalį ar veikdamas per asmenį, kuris dėl nusikalstamos veikos nėra kaltas) atliko apeliantas. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta. Teismas tik deklaratyviai nurodė, kad nepasitvirtino didesnė kaltinimo dalis, tačiau nedetalizavo šio teiginio.

3.3. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, pašalinęs bendrininkavimo požymį, turėjo išdėstyti naujai nustatytas aplinkybes, tačiau šis pažeidimas galėjo būti ištaisytas apeliacinės instancijos teismo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pasitvirtino visos objektyvios kaltinime nurodytos aplinkybės, tačiau nepasitvirtino kaltinimas dėl bendrininkavimo, nes V. Š. veiksmuose nėra nei tyčinės, nei neatsargios kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, t. y. nepasitvirtino V. Š. subjektyviosios pusės požymiai. Taigi tiek V. Š., tiek A. R. objektyvieji veiksmai nepasikeitė.

3.4. BPK 329 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad jeigu pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, nurodytą BPK 369 straipsnio 3 dalyje, išskyrus pažeidimus, nustatytus BPK 326 straipsnio 1 dalies 4–5 punktuose, apeliacinės instancijos teismas panaikina nuosprendį ir priima naują nuosprendį. Tai reiškia, kad, nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytą esminį baudžiamojo proceso teisės pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas turi pats išnagrinėti bylą iš esmės, laikydamasis teisingo proceso garantijų, ir priimti nuosprendį, kuris, pašalinus minėtą pažeidimą, gali būti ir tokios pat rūšies kaip pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

3.5. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas jokių naujų ir su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis iš esmės nesutampančių aplinkybių byloje nenustatė, todėl, nesant vienos iš trijų privalomų sąlygų BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiui taikyti, neturėjo teisinio pagrindo taikyti šią normą. Bendrininkavimo požymio pašalinimas iš kaltinimo ne pasunkina, o palengvina kaltininko teisinę padėtį. Duomenų apie tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo būtina pakeisti aplinkybes bloginant nuteistojo padėtį, dėl ko būtų reikalingas prokuroro apeliacinis skundas, nėra, jie nėra nurodyti ir skundžiamoje nutartyje. A. R. nebūtų inkriminuotos tokios faktinės aplinkybės, kurios būtų pasunkinusios jo teisinę padėtį: jo veika nebūtų perkvalifikuota į sunkesnę, bausmė nebūtų sugriežtinta, taip pat nebūtų buvę būtinumo kartu su bausme paskirti ir baudžiamojo poveikio priemonę ir pan.

3.6. Apeliacinės instancijos teismo nustatytas pažeidimas, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis – dėl veikų, atitinkančių nusikaltimų, nurodytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, požymius, – surašyta nesilaikant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, laikytinas netinkamu procesinės teisės normų taikymu, o ne pagrindu konstatuoti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatytos iš esmės skirtingos nei pirmosios instancijos teisme nustatytos faktinės aplinkybės. Todėl apeliacinės instancijos teismas galėjo pats ištaisyti nustatytą pažeidimą priimdamas teisėtą ir pagrįstą baigiamąjį aktą, o ne BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio pagrindu perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

4. Nuteistasis A. R. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir A. R. dėl jam pareikštų kaltinimų išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir neatskleidė A. R. tyčios klastoti dokumentus. A. R., kaip įmonės vadovas, neatliko jokių veiksmų, nepardavinėjo automobilių, jų neužsakė, nedėjo skelbimų, nesudarė sutarčių dėl automobilių pardavimo aikštelėse, neatliko jokių įmonei naudingų veiksmų siekiant pelno. Šiuos argumentus kasatorius buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde.

4.2. A. R. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už dokumentų suklastojimą, t. y. akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių ir vadovo duomenų suklastojimą. Teismų sprendimuose nenurodyta, koks tikslas nuteistajam A. R. buvo klastoti šiuos dokumentus, kokią naudą jis gavo, nenurodyta nuteistojo tyčia. Taip pat nenurodyta, kokius veiksmus atliko nuteistasis, nenurodyta, kad jis buvo pripažintas vadovu. Be to, „sunkūs padariniai“ BK 300 straipsnio prasme yra kildinami iš veikų, nurodytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje. Civilinio ieškinio dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos nėra, šiuo atveju nėra ir nukentėjusiųjų. Jeigu pirmosios instancijos teismas išteisintų A. R. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, būtų neaišku, kodėl jis yra nuteistas už dokumentų klastojimą. Remiantis prokuroro ir pirmosios instancijos teismo pozicija, BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika iš esmės yra neatskiriama (būtina) įgyvendinant bendrą nusikalstamą sumanymą kartu su veikomis, nurodytomis BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, tačiau atskiro nusikalstamo sumanymo ir tyčios A. R. veikoje apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

4.3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo faktinę aplinkybę, kad A. R. yra UAB „A“ faktinis vadovas, apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė, nors apeliaciniame skunde šis faktas buvo skundžiamas. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė neįvertinęs A. Č. ir kitų liudytojų parodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles spręsdamas, kad nuteistasis A. R. yra įmonės vadovas. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, A. R. neturi nieko bendro su automobilių pirkimu–pardavimu, o V. Š. mažiau nei pusę kartų jungėsi per A. R. namuose esantį interneto maršrutizatorių prie savo įmonės banko duomenų. Vien tai, kad A. R. padėjo nuteistiesiems E. Š. ir V. Š. susigaudyti dokumentuose ir juos užpildyti, nesuponuoja jo tyčios, nes jis, padėjęs įforminti dokumentus, daugiau jokių veiksmų įmonės UAB „A“ naudai neatliko.

4.4. Nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl 2015 m. spalio 29 d., 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. gruodžio 8 d. UAB „A“ dokumentų klastojimo. Nuteistasis K. P. ilgiau nei metus naudojosi UAB „A“ internetine bankininkyste, jungėsi prie įmonės sąskaitos iš savo interneto. 2015 m. gruodžio 16 d. atidarė atsiskaitomąją sąskaitą, gavo naujus prisijungimus prie AB Šiaulių banko įmonės sąskaitų. Nurodyti K. P. atlikti veiksmai paneigia jo duotus parodymus. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nurodytus veiksmus atliko A. R.. Be to, iš šio asmens parodymų matyti, kad jis neprisimena faktinių aplinkybių ir klysta. 2015 m. spalio 29 d. akcijų pirkimas–pardavimas įvyko ne siekiant suklastoti dokumentus, o todėl, kad UAB „A“ negavo automobilių pardavimui. Todėl nėra ir nebuvo jokios tyčios suklastoti 2015 m. spalio 29 d., 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. gruodžio 8 d. dokumentus.

4.5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu teismas tenkino nuteistojo A. R. prašymą apklausti A. S.. Kai prokuroras paskambino A. S. ir pakvietė atvykti į teismą, šis asmuo atsisakė. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, nevertino nei to paties teismo sprendimo apklausti A. S., nei liudytojų parodymų dėl pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo per A. S., kaip UAB „A“ vadovą.

4.6. A. R. inkriminuotos veikos iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) visos kaltininko veikos dalys, kurių bent vienos nepadarius nebus pasiekiamas pagrindinis tikslas (sumanymas), pavyzdžiui, panaikinti prievolę sumokėti PVM, todėl jos turėtų būti laikomos padarytomis esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai. Pabrėžiama, kad byloje nenustatyta A. R. tyčia klastoti dokumentus ir kad jis neatliko jam inkriminuotų veiksmų: nepardavinėjo automobilių, jų neužsakė, nedėjo skelbimų, nesudarė sutarčių dėl automobilių pardavimo aikštelėse, neatliko jokių įmonei naudingų veiksmų siekiant pelno. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika iš esmės yra neatskiriama (būtina) įgyvendinant bendrą nusikalstamą sumanymą kartu su veikomis, nurodytomis BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje (idealioji sutaptis), todėl tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, išteisintų A. R. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, taptų neaišku, kodėl paliktas galioti jo nuteisimas už dokumentų klastojimą.

5. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras T. Osipovičius atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. A. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudaro realiąją nusikaltimų sutaptį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje nurodoma, kad idealioji nusikalstamų veikų sutaptis gali būti, kai siekiant sumažinti mokėtiną į valstybės biudžetą PVM sumą naudojamos suklastotos PVM sąskaitos faktūros apie neva pirktas prekes ar paslaugas ir jų apmokėjimą bei PVM sumokėjimą, kartu apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą. Šioje situacijoje A. R. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteistas ne už dokumentų, kurių pagrindu buvo sumažinti mokesčiai, suklastojimą, o už tai, kad organizavo netikrų dokumentų, susijusių su fiktyvių UAB „A“ direktorių bei akcininkų pasikeitimu, pagaminimą ir jų panaudojimą.

5.2. Prokuroras taip pat nurodo faktines ir teismų nustatytas aplinkybes, kurios, jo manymu, patvirtina, kad visais dokumentų klastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo atvejais A. R. veikė kaip UAB „A“ faktinis vadovas.

6. Nuteistasis A. R. atsiliepimu į prokuroro kasacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad prokuroro kasaciniame skunde pateikta pozicija dėl veikų padarymo esant realiajai jų sutapčiai neatitinka teismų praktikos. Atsiliepime taip pat argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pažymi prokuroras, nustatė naujas faktines aplinkybes, kurių nebuvo nustatęs pirmosios instancijos teismas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro T. Osipovičiaus kasacinis skundas tenkintinas, nuteistojo A. R. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

8. Nuteistojo A. R. kasaciniu skundu prašoma nutraukti jam baudžiamąją bylą dėl visų kaltinimų, tarp jų ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad kasacine tvarka apskundžiami tik įsiteisėję teismo nuosprendis ar nutartis. Tai reiškia, kad kasacinis teismas neturi procesinės galimybės nagrinėti kasatoriui pateiktų kaltinimų pagrįstumo ir jo kaltumo klausimo, jeigu šis klausimas nėra išspręstas iš esmės įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiu ar nutartimi. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. R. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, ir perdavė šią bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi šioje bylos nagrinėjimo stadijoje klausimas dėl šių kaltinimų nėra išspręstas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Atsižvelgiant į tai, minėtas kasaciniame skunde pateiktas prašymas ir jį pagrindžiantys argumentai paliktini nenagrinėti.

Dėl bylos perdavimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio pagrindu

9. Remiantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui esant šioms būtinoms sąlygoms: 1) ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų; 2) tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą; 3) dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.

10. Aiškinant pirmąją sąlygą taikyti BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktį, pažymėtina, kad išvada, jog faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, paprastai daroma tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-61-689/2020, 2K-89-689/2020). Šis aiškinimas tinka ir sprendžiant dėl pagrindo priimti procesinį sprendimą, nurodytą BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-976/2020).

11. Antroji būtina sąlyga taikyti BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktį reiškia, kad tikrųjų faktinių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą. Tokį padėties pabloginimą gali lemti nusikalstamos veikos perkvalifikavimas į sunkesnę, nuosprendžiu paskirtos bausmės sugriežtinimas, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, nuteisimas, didesnio nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo priteisimas ir pan.

12. Trečioji būtina sąlyga taikyti BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktį reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, negali teisiškai konstatuoti tikrųjų faktinių bylos aplinkybių, bloginančių nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį, nes dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, t. y. tokių faktinių aplinkybių inkriminavimo nebuvo prašoma prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliaciniame skunde.

‏‏‎13. Trečiosios sąlygos turinys glaudžiai susijęs su baudžiamojo proceso teisės principais non reformatio in peius (asmens padėtis negali būti bloginama pagal jo paties skundą) ir tantum devolutum quantum appellatum (vertinama tai, dėl ko pateikta apeliacija). Skundą padavusio asmens (nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta) padėtis negali būti bloginama, kai procesas tęsiasi jo paties iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-195/2011, 2K-276/2012, 2K-164/2014, 2K-509-489/2015, 2K-278-788/2018, 2K-215-976/2020). Kita vertus, visų instancijų teismams kyla iš Konstitucijos išplaukianti pareiga veikti taip, kad būtų teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas, priimti teisingą ir teisingumo principus atitinkantį sprendimą byloje. Todėl tais atvejais, kai kitaip neįmanoma ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų teisiškai reikšmingų faktų nustatymo klaidų, įstatymas suteikia apeliacinės instancijos teismui galimybę perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis).

14. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šioje byloje susiklosčiusią situaciją, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui neatitinka BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje nustatytų sąlygų. Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį nuteisęs A. R., bet išteisinęs V. Š., privalėjo nustatyti ir aiškiai išdėstyti A. R. inkriminuotinas šių veikų faktines aplinkybes. Kita vertus, šis nuosprendžio surašymo reikalavimo pažeidimas šiuo atveju neleidžia konstatuoti visų būtinų sąlygų priimti procesinį sprendimą, nurodytą BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tikrųjų apelianto veikos faktinių aplinkybių nustatymas gali lemti esminį nuteistojo padėties pabloginimą ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų peržengimą, tačiau nekonkretizavo, kaip konkrečiai nuteistojo padėtis būtų pabloginta ir kokios konkrečiai apeliacijos ribos būtų peržengtos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka byloje susiklosčiusios procesinės situacijos. Apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę pats ištaisyti pirmiau minėtą pirmosios instancijos teismo padarytą nuosprendžio surašymo pažeidimą nepablogindamas apelianto padėties ir neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl šių argumentų:

14.1. Pirma, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo bylą tik pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą, kuriuo šis prašė jį išteisinti dėl visų kaltinimų arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl neišsamaus įrodymų tyrimo ir netinkamo jų vertinimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą įvertinti ir pasisakyti dėl visų A. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų, tarp jų ir dėl jo nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį teisinio ir faktinio pagrįstumo.

14.2. Antra, V. Š. išteisinimas dėl minėto kaltinimo apeliacine tvarka skundžiamas nebuvo, taigi nebuvo ir teisinio pagrindo vertinti šio procesinio sprendimo faktinį ir teisinį pagrįstumą. Tokioje situacijoje tuo atveju, jei būtų padaryta išvada, kad įrodytais pripažinti A. R. veiksmai atitinka nusikalstamų veikų, nurodytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, požymius, teismas turėjo galimybę pašalinti iš nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo nuorodas į bendrininkavimą su V. Š.. Tokiu atveju kartu būtų pašalinta ir nuoroda į veikimą bendrininkų grupe, o tai būtų vertinama kaip A. R. teisinės padėties pagerinimas, o ne pabloginimas.

14.3. Trečia, esminės faktinės nusikalstamų veikų, nurodytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, aplinkybės pirmosios instancijos teismo nustatytos pagal įmonės ūkinės ir finansinės veiklos dokumentus, todėl tai, kad teismo nuosprendyje nedetalizuota, kokius konkrečiai ekonominio ir juridinio pobūdžio veiksmus atliko faktinis įmonės vadovas A. R., o kokius – formalus įmonės vadovas V. Š., priešingai nei nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, neatima galimybės ištaisyti pirmiau minėtą nuosprendžio surašymo pažeidimą nepabloginant nuteistojo padėties.

14.4. Ketvirta, teismo nuosprendyje aprašytame kaltinime pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį nurodyta, kad V. Š., būdamas formalus UAB „A“ vadovas, jam inkriminuotus veiksmus atliko pagal A. R. nurodymus. Pirmosios instancijos teismo sprendimą išteisinti V. Š. dėl šio kaltinimo lėmė išvada, kad jis tik vykdė visus A. R. paliepimus, o pats jokių savarankiškų sprendimų nepriiminėjo, nesuvokė ir negalėjo suvokti daromos veikos pavojingumo, taigi veikė neturėdamas tyčios kaip būtino minėtų nusikalstamų veikų elemento. Prokuroras minėtos pirmosios instancijos teismo išvados neskundė. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismui nebuvo jokių kliūčių nusikalstamų veikų aprašyme būtent taip ir nurodyti V. Š. vaidmenį (kaip asmens, veikiančio be kaltės). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks konstatavimas nereikštų esminio faktinių aplinkybių skirtumo, palyginti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Atvirkščiai, toks nusikalstamų veikų aprašymas tik patikslintų, o ne prieštarautų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms.

14.5. Penkta, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatytų A. R. kaltinime nurodytų ir pirmosios instancijos teismo patvirtintų faktinių aplinkybių neįrodytumą ar prieštaravimą bylos duomenims, teismas turėjo procesinę galimybę tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

15. Remiantis minėtais argumentais, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo iš esmės išnagrinėti visus nuteistojo A. R. paduotame apeliaciniame skunde keliamus klausimus, o ne perduoti bylos dalį (dėl nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį) iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Priimdamas tokį procesinį sprendimą, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį procesinį pažeidimą, kuris sukliudė jam išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl pagrindo nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka visus apelianto keliamus klausimus dėl jo nuteisimo, o ne jų dalį

16. Sutiktina su nuteistojo A. R. kasacinio skundo argumentu, kad jam pareikšti kaltinimai pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl trijų nusikalstamų veikų) ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį yra tarpusavyje susiję. Iš tiesų, pagal kaltinimo turinį galima daryti išvadą, kad dokumentų klastojimas ir suklastotų dokumentų panaudojimas įtvirtinant netikrus įmonės valdymo santykius ir fiktyvius įgaliojimus nieko nesprendžiantiems direktoriams yra susijęs su faktinio įmonės steigėjo ir vadovo A. R. tikslais vykdyti nusikalstamą veiklą „šešėlyje“ ir likti už teisinės atsakomybės ribų. Proceso metu kaltinamasis gynėsi nuo visų jam pareikštų kaltinimų ir gynybos argumentai ginčijant kaltinimus dėl dokumentų klastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo susipina su argumentais ginčijant kaltinimą dėl apgaulingos apskaitos ir mokesčių slėpimo. Todėl susiklosčiusi procesinė situacija, kai, priėmus apeliacinės instancijos teismo nutartį, A. R. nuteisimas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį įsiteisėjo, o procesas dėl kaltinimų pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį tęsiamas, yra nelogiška ir prieštaringa.

17. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad susiklosčiusioje situacijoje, siekiant užtikrinti nuteistojo teisę į gynybą ir kuo išsamesnį apeliacinio skundo argumentų ir bylos aplinkybių išnagrinėjimą, yra tikslinga perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka visą bylą (dėl visų A. R. pateiktų kaltinimų), o ne jos dalį. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka visa apimtimi.

18. Priėmus tokį procesinį sprendimą, dėl kasatoriaus A. R. pateiktų argumentų, susijusių su jo nuteisimu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, nepasisakoma. Minėtas klausimas spręstinas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Pažarskis

Olegas Fedosiukas