eA-690-662/2023

Administracinė byla Nr. eA-690-662/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00949-2022-1 Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 1 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S., D. O. ir V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S., D. O. ir V. S.skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjai A. S., D. O. ir V. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti: 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2022 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 22S1373 dėl A. S., Departamento 2022 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 22S1375 dėl D. O. ir Departamento 2022 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 22S2592 dėl V. S. (toliau – ir Sprendimai) bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjai skunde nurodė, kad skundžiamais Sprendimais atsakovas panaikino pareiškėjų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimai iš esmės yra grindžiami viena faktine aplinkybe – Valstybinė darbo inspekcija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2021 m. birželio 14 d. surašė administracinio teisės nusižengimo protokolą uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) vadovui, nes jis pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 23 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 62 straipsnio 2 ir 7 dalių, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, todėl savo veiksmais (neveikimu) padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 2 dalyje (nelegalus darbas) numatytą pažeidimą.

3.       Pareiškėjai pažymėjo, kad skundžiamų Sprendimų teisiniu pagrindu nurodomas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio fragmentas, kuriame numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą.

4.       Pareiškėjai paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ilgą laiką ieškojo kvalifikuoto frezuotojo, tinkamas kandidatas buvo rastas Ukrainoje (A. S.), jis galėjo dirbti tik gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Į atsakovą buvo kreiptasi su prašymu išduoti minėtą leidimą skubos tvarka, toks prašymas turi būti išnagrinėtas per du mėnesius. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. vasario 28 d. sudarė su A. S. darbo sutartį, kurios priede buvo nurodyta, kad darbo sutartis įsigalioja ir A. S. pradeda dirbti nuo 2020 m. gegužės 1 d., tai yra kaip tik po dviejų mėnesių. Atsakovui pateiktame tarpininkavimo rašte taip pat buvo nurodyta, kad A. S. pradės dirbti nuo 2020 m. gegužės 1 d. Apie įdarbinimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešė kompetentingoms valstybės institucijoms (Sodrai). Sudarytos darbo sutarties pagrindu nuo 2020 m. gegužės 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo mokėti A. S. darbo užmokestį, tačiau suėjus dviem mėnesiams, atsakovas leidimo laikinai gyventi taip ir neišdavė, paprašęs pateikti papildomus dokumentus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ suprato, kad A. S. negalės dirbti nuo tos dienos, kaip buvo suplanuota ir sutarta. Atsižvelgdama į didelę konkurenciją tarp darbdavių dėl kvalifikuotų darbuotojų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo ilgesniam laikui palikti A. S. be nuolatinių pajamų, nes jis tokiu atveju apskritai atsisakytų dirbi UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl buvo nuspręsta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradės mokėti A. S. darbo užmokestį ir priklausančius mokesčius, tačiau jokio darbo funkcijų A. S. neatlikinės tol, kol jam nebus išduotas leidimas laikinai gyventi. Atitinkamai, 2020 m. gegužės 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas priėmė įsakymą, kuriuo paskelbė A. S. prastovą nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėjų darbdavys ne leido, kaip nurodyta skundžiamuose Sprendimuose, o kaip tik uždraudė darbuotojui dirbti nelegalų darbą. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovo išvada apie tai, jog pareiškėjų darbdavys buvo nubaustas už tai, kad leido savo darbuotojui dirbi nelegalų darbą, neatitinka tikrovės.

5.       Pareiškėjai pabrėžė, kad konkrečiai dėl jų darbo ar įdarbinimo jokių sankcijų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar jos vadovui paskirta nebuvo. Pareiškėjų atstovas teismo posėdyje akcentavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas buvo nubaustas iš esmės už tai, kad pažeidė įdarbinimo procedūrą, bet ne už tai, kad leido dirbti nelegalų darbą, taigi, nesusidarė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (a) papunktyje numatyta situacija (leidimas dirbti nelegalų darbą). Todėl nebuvo pagrindo panaikinti pareiškėjų leidimus laikinai gyventi.

6.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

7.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai turėjo galiojančius leidimus laikinai gyventi tuo pagrindu, kad dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. bei 44 str. 1 d. 3 p.). Departamentas nustatė, jog VDI 2021 m. birželio 14 d. surašė administracinio teisės nusižengimo protokolą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui / atsakingam asmeniui A. S., nes jis pažeidė Darbo kodekso 23 straipsnio 1 dalies, Įstatymo 62 straipsnio 2 ir 7 dalių, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, todėl savo veiksmais (neveikimu) padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas) numatytą pažeidimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 birželio 30 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui / atsakingam asmeniui A. S., už minėtus pažeidimus administracinio nusižengimo byloje Nr. A.5.-1926-1034/2021 pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – 1 200 eurų bauda. Bauda sumokėta 2021 m. liepos 23 d.

8.       Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjų darbdavį (UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių) patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi. Byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas nubaustas už nelegalų darbą – tai nustatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu.

9.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinami Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalyje numatytais pagrindais. Atsakovas aptarė minėtą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, suformuotą taikant ir aiškinant šias teisės normas, ir pažymėjo, kad, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pagrįstai priėmė ginčijamus Sprendimus, kuriais panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi.

II.

10.     Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

11.     Teismas nustatė, kad pareiškėjai tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, Departamentui pateikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ir kartu pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimus išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi dvejiems metams tuo pagrindu, kad jie ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“.

12.     Byloje taip pat buvo nustatyta, kad Departamentas nustatė, jog A. S. (A. S.), būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 30 d. nutarimu A. S. paskyrė 1 200 Eur baudą, kuri buvo sumokėta 2021 m. liepos 23 d. Atsižvelgęs į tai, Departamentas priėmė skundžiamus: 2022 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. Nr. 22S1373 panaikinti leidimą laikinai gyventi A. S., 2022 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 22S1375 panaikinti leidimą laikinai gyventi D. O., 2022 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 22S2592 panaikinti leidimą laikinai gyventi V. S.. Šių sprendimų faktinis pagrindas buvo tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinio nusižengimo byloje Nr. A.5.-1926-1034/2021 pareiškėjų darbdaviui UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui skyrė baudą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalies numatytą administracinį nusižengimą (nelegalus darbas).

13.     Teismas nustatė, kad skundžiami Sprendimai buvo grindžiami Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu. Teismas detalizavo, kad šio punkto a papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Taip pat, kai darbdavio, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, priimančiosios įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimančiojo subjekto vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo buvo bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir (arba) buvo skirta administracinė nuobauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą už nelegalų darbą, ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai.

14.     Apžvelgęs Įstatymo 62 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą (jame nustatyta, kad darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus šio Įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus), teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarimu konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius pažeidė Įstatymo 62 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes neįvykdė minėtame straipsnyje nustatyto imperatyvo – įdarbino užsienio pilietį A. S., kuris tuo metu neturėjo darbo vizos (įdarbintas 2020 m. gegužės mėn., o leidimas laikinai gyventi jam išduotas tik 2020 m. gruodžio mėn.). Administracinio nusižengimo byloje teismas konstatavo, kad tokia situacija atitinka Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kuris apibrėžia nelegalų darbą, nuostatas, t. y. įdarbintas trečiosios šalies pilietis nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos.

15.     Teismas vadovavosi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalimi, ANK nuostatomis ir darė išvadą, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas. Teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai konstatavo, jog susidarė situacija, numatyta Įstatymo 50 straipsnio, nustatančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 19 (a) punkte, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius buvo nubaustas už tai, kad įdarbino užsienietį (iš esmės atitinka požymį „leido dirbti“) ir toks įdarbinimas atitiko nelegalaus darbo apibrėžimą pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą (pakanka, kad būtų nesilaikyta įdarbinimą reglamentuojančių teisės aktų). Taip pat direktorius buvo nubaustas už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą (nelegalus darbas).

16.     Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neginčijo aplinkybės, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius yra baustas už užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus. Teismo vertinimu, šiuo atveju nebuvo svarbu, ar būtent dėl pareiškėjų buvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, kadangi tokios aplinkybės nepaneigė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytų reikalavimų.

17.     Buvo atmestas kaip nepagrįstas pareiškėjų argumentas dėl Bendrovės direktoriaus padaryto nusižengimo mažareikšmiškumo. Teismas pabrėžė, jog Bendrovės vadovui buvo skirta 1 200,00 eurų bauda ir administracinio nusižengimo bylą nagrinėjęs teismas nepripažino administracinio nusižengimo mažai pavojinga veika. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų darbdavio vadovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, bei tai, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatytas imperatyvus leidimo gyventi panaikinimo pagrindas, t. y. neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

18.     Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, įvertinęs visą surinktą medžiagą, pagrįstai skundžiamais Sprendimais nusprendė panaikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimti Sprendimai yra proporcingi ir adekvatūs; atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu.

19.     Teismas konstatavo, jog skundžiamai Sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo individualiam teisės aktui nustatytus reikalavimus, juose išsamiai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertinos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis. Taigi nebuvo jokio teisinio pagrindo panaikinti minėtus Sprendimus dėl išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo. Nurodęs, kad pareiškėjų skundas atmetamas, teismas netenkino pareiškėjų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

20.     Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

21.     Pareiškėjai nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo padaryto pažeidimo aplinkybės neleidžia taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų teisėtas, jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas būtų nubaustas ne šiaip už nelegalų darbą, už Užimtumo įstatymo įstatyme nustatytus pažeidimus, t. y. už tai, kad išdavė užsieniečiui leidimą dirbti nelegalų darbą, kad nedeklaravo užsieniečio darbo ar pažeidė užsieniečio įdarbinimo tvarką. Tačiau Bendrovės vadovas nė vieno nurodyto pažeidimo nepadarė.

22.     Pareiškėjai pažymi, kad skunde buvo nurodę, jog Bendrovės vadovas paskelbė įdarbintam užsieniečiui (t. y. A. S.) prastovą nuo pirmos darbo sutarties įsiteisėjimo dienos iki to momento, kai jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šią aplinkybę pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, šios aplinkybės neneigė pats atsakovas ir pirmosios instancijos teismas. Taigi konstatuotina, kad nėra pagrindo išvadai, kad Bendrovės vadovas buvo išdavęs užsieniečiui leidimą dirbti nelegalų darbą – priešingai, Bendrovės vadovas uždraudė užsieniečiui dirbti nelegalų darbą. Pareiškėjai tvirtina, kad Bendrovės vadovas pranešė atsakingoms institucijoms apie darbo sutarties su užsieniečiu sudarymą, todėl vertintina, kad nebuvo padarytas pažeidimas dėl užsieniečio darbo nedeklaravimo.

23.     Vertinant užsieniečio įdarbinimo tvarkos pažeidimą, primintina, kad darbo sutartis su užsieniečiu buvo sudaryta su atidedamąja sąlyga, t. y. ji turėjo įsiteisėti po dviejų mėnesių, kai leidimas laikinai gyventi užsieniečiui turėjo būti išduotas. Taigi darbo sutarties sudarymo metu joks pažeidimas nebuvo padarytas, kadangi atitinkama darbo sutartis dar nebuvo įsiteisėjusi. Sutiktina, kad suėjus dviem mėnesiams ir užsieniečiui dar negavus leidimo laikinai gyventi, Bendrovė galėjo ne skelbti prastovą, o nutraukti atitinkamą darbo sutartį. Tačiau sprendimas dėl prastovos buvo priimtas dėl siekio išlaikyti užsienietį, kadangi tai buvo labai kvalifikuotas darbuotojas. Tai buvo padaryta nedarant jokio realaus pažeidimo – užsienietis jokių darbo funkcijų Bendrovėje nevykdė, jam tiesiog buvo mokamas darbo užmokestis, kad jis neišeitų pas kitą darbdavį. Tačiau net ir vertinant tokį Bendrovės vadovo sprendimą formaliai kaip užsieniečio įdarbinimo tvarkos pažeidimą, tai vis tiek nėra pagrindas taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, kadangi jis gali būti taikomas ne tada, kai buvo pažeista įdarbinimo tvarka, o tada, kai buvo pažeista Užimtumo įstatymo numatyta įdarbinimo tvarka.

24.     Pareiškėjai vadovaujasi Užimtumo įstatymo 57 straipsniu, kuriame nustatytas užsieniečio įdarbinimo tvarkos atvejų sąrašas, ir teigia, jog Užimtumo įstatymo 57 straipsnyje nėra numatyta susiklosčiusi situacija, kai darbdavys žino, kad užsienietis neturi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pats kreipiasi į atsakovą su tarpininkavimo raštu dėl leidimo išdavimo, su užsieniečiu sudaro darbo sutartį su atidedamąja sąlyga, pagrįstai tikėdamasis, kad darbo sutarties įsiteisėjimo dieną šis leidimas bus išduotas, o įsiteisėjimo dieną skelbia jam prastovą iki leidimo gavimo, kadangi nenori pažeisti teisės aktų. Akivaizdu, kad teisinio reguliavimo numatytų įdarbinimo tvarkos pažeidimo atvejų negalima prilyginti prie faktiškai susiklosčiusios situacijos, kuri yra labai specifinė. Šiuo atveju, atsakovas turėjo laikytis gero viešojo administravimo principo ir atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą.

25.     Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, konstatuojant, kad Bendrovės vadovas buvo nubaustas už nelegalų darbą. Kaip minėta, ši nuostata numato leidimo laikinai gyventi panaikinimą ne bendrai už nelegalų darbą, o už konkrečias nelegalaus darbo išraiškas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, konkrečiai tų pažeidimų, su kuriomis siejamas leidimo laikinai gyventi panaikinimas, nebuvo padaryta. Taigi pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo plečiamai aiškino minėtas Įstatymo nuostatas.

26.     Pareiškėjai pabrėžia, kad, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalimi, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; arba dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Taigi nelegalus darbas Užimtumo įstatymo prasme siejamas ne su darbo sutarties sudarymu ar priėmimu į darbą, o su faktiniu ekonominės veiklos vykdymu (kaip buvo minėta, Bendrovės vadovas paskelbė užsieniečiui prastovą, todėl faktiškai jokio ekonominės veiklos pas darbdavį užsienietis nevykdė). Tai reiškia, kad nebuvo jokio pagrindo išvadai apie nelegalų darbą, kaip jį apibrėžia Užimtumo įstatymas.

27.     Pareiškėjai pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas buvo nubaustas už nelegalų darbą, kaip jį apibrėžia Užimtumo įstatymo 56 straipsnis, tačiau su šiomis teismo išvadomis nesutinka. Pareiškėjų žiniomis, Bendrovės vadovas šio sprendimo neskundė, kadangi sutiko su paskirta bauda, nes vietoje darbo sutarties anuliavimo jis paskelbė užsieniečiui prastovą. Tačiau dėl prieš tai minėtų priežasčių tokie veiksmai nėra nelegalus darbas, kaip jį apibrėžia Užimtumo įstatymo 56 straipsnis. Nepaisant to, kad šis sprendimas yra įsiteisėjęs, Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada nėra privaloma administraciniam teismui, kadangi ji yra susijusi su teisine kvalifikacija, o ne su prejudicinių faktų nustatymu.

28.     Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29.     Atsakovas nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatos galėjo būti taikomos ne šiaip už nelegalų darbą, bet tik už tokį nelegalų darbą, kuris yra Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimas. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis numato alternatyvius leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo buvo bausti: už leidimą dirbti nelegalų darbą; už nedeklaruotą darbą ir už užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas, arba buvo skirta administracinė nuobauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą už nelegalų darbą, ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nepaneigė, kad A. S. būnant UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pareiškėjų darbdavio) vadovu buvo skirta administracinė nuobauda pagal ANK už nelegalų darbą, ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta, praėjo mažiau kaip vieneri metai, todėl pareiškėjų leidimus laikinai gyventi Departamentas panaikino teisėtai ir pagrįstai.

30.     Atsakovas pabrėžia, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyti imperatyvūs leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nors pareiškėjams leidimai laikinai gyventi buvo išduoti dvejų metų laikotarpiui, tai nereiškia, kad pareiškėjai galėjo tikėtis, jog leidimai laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduoti ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotus leidimus laikinai gyventi. Tai, jog minėtą administracinį nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, o ne pareiškėjai, kurie neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjams negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne.

31.     Atsakovas teigia, kad ginčijami Departamento Sprendimai neužkirto kelio pareiškėjams kreiptis dėl leidimų laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

32.     Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2022 m. vasario 14 d. ir 2022 m. vasario 18 d. sprendimų, kuriais pareiškėjams panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

33.     Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, jog nustačius aplinkybę, kad Bendrovės vadovui buvo paskirta administracinė nuobauda pagal ANK už nelegalų darbą, Departamentas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 19 dalies 3 a papunkčiu, panaikino pareiškėjų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

34.     Pareiškėjai apeliaciniame skunde, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laikosi pozicijos, kad Bendrovės vadovo padarytas pažeidimas nesudaro pagrindo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 19 dalies a papunktį. Teismas nepagrįstai sprendė, kad buvo padarytas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas, kadangi užsienietis (t. y. A. S.) įsigaliojus darbo sutarčiai nedirbo, jam buvo paskelbta prastova.

35.     Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36.     Taip pat akcentuotina, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

37.     Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2035-525/2021 ir kt.).

38.     Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad Departamentas 2020 m. spalio 5 d. ir 2020 m. spalio 20 d. sprendimais išdavė pareiškėjams (atitinkamai A. S., D. O. ir V. S.) leidimus laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kadangi jie ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur ir dirbo iki ginčijamų Sprendimų priėmimo. Departamentas nustatė, kad VDI 2021 m. birželio 14 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui / atsakingam asmeniui a. s., nes jis pažeidė Darbo kodekso 23 straipsnio 1 dalį, Įstatymo 62 straipsnio 2 ir 7 dalis, Užimtumo įstatymo 56 straipsio 1 dalies 2 punkto nuostatas, todėl savo veiksmais (neveikimu) padarė Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 2 dalyje (nelegalus darbas) numatytą pažeidimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui / atsakingam asmeniui A. S., už minėtus pažeidimus administracinio nusižengimo byloje Nr. A.5.-1926-1034/2021 pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas), paskirta administracinė nuobauda – 1200 eurų bauda (bauda sumokėta 2021 m. liepos 23 d.). Minėtas nutarimas apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas, taigi, buvo įsiteisėjęs. Departamentas, gavęs informacijos, kad pareiškėjų darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2022 m. vasario 14 d. ir 2022 m. vasario 18 d. priėmė ginčijamus Sprendimus, kuriais panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

39.     Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo (redakcija, galiojusi Sprendimų priėmimo metu) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis, kuriame nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Taip pat, kai darbdavio, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, priimančiosios įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimančiojo subjekto vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo buvo bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir (arba) buvo skirta administracinė nuobauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą už nelegalų darbą, ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai.

40.     Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darbas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., 2019 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2629-1062/2020; kt.).

41.     Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

42.     Taigi šiuo aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, teisinės reikšmės neturi pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, susiję su užsieniečio (t. y. A. S.) įdarbinimu Bendrovėje – darbo sutarties sudarymu, įsigaliojimu, paskelbta prastova bei pareiškėjų darbdavio vadovo padarytos veikos teisiniu kvalifikavimu pagal Užimtumo įstatymo nuostatas.

43.     Taigi, Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjų darbdavio vadovui yra paskirta administracinė nuobauda už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamus Sprendimus, kuriuo panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

44.     Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

45.     Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo tenkinti ir prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. S., D. O. ir V. S. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Audrius Bakaveckas

Ernestas Spruogis

Dalia Višinskienė