eA-475-662/2023

Administracinė byla Nr. eA-475-662/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04100-2021-3 Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 26 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Inti“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Inti“ skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.    Pareiškėjas uždarosji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Inti“ (toliau – ir pareiškėjas, ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21S35058 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.    Bendrovė paaiškino, jog nuo 2001 m. rugsėjo 20 d. iki 2020 m. birželio 8 d. jos generalinio direktoriaus pareigas ėjo E. Č.. Nuo 2017 m. gruodžio mėn. pareiškėjo generalinio direktoriaus E. Č. atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 1 dalyje, BK 227 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymius. Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu E. Č. buvo pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir nubaustas galutine bausme – 340 MGL (17 000 EUR) dydžio bauda. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-56-487/2021, buvo nuspręsta Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nuosprendį pakeisti: nuosprendžio dalį, kuria E. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį subendrinta 510 MGL dydžio (25 500 EUR) bauda, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį; E. Č., padariusį nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnio 1 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduoti jį laiduotojo atsakomybėn be užstato; nustatyti 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laidavimo terminą; E. Č. baudžiamąją bylą nutraukti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 21 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-788/2021, nusprendė pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendį, ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės E. Č. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 80 MGL (3 012,8 EUR) dydžio įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją paskiriant sumokėti per tris mėnesius nuo šios nutarties paskelbimo dienos. Kitas nuosprendžių dalis paliko nepakeistas.

3.    Pareiškėjas 2021 m. spalio 27 d. gavo Departamento priimtą Sprendimą, kuriuo atsakovas atsisakė pareiškėją įtraukti į patvirtintų įmonių sąrašą. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai aiškino teisės aktus, formaliai vertino priimtus teismų procesinius sprendimus dėl buvusio pareiškėjo generalinio direktoriaus kaltės, Sprendime klaidingai konstatavo, jog pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 631 straipsnio 2 dalies 2 punktą, dėl ko nepagrįstai ir neteisėtai Sprendimu atsisakė pareiškėją įtraukti į patvirtintų įmonių sąrašą.

4.    Pareiškėjas pažymėjo, jog Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad į patvirtintų įmonių sąrašą negali būti įtraukta įmonė, jeigu per pastaruosius penkerius metus yra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinta kalta arba pripažintas kaltu įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo, nusikaltimų, susijusių su prekyba žmonėmis, neteisėto vertimosi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla, neteisėtos juridinio asmens veiklos, apgaulingo apskaitos tvarkymo ar papirkimo, arba dėl tokių nusikalstamų veikų padarymo vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Dėl šios priežasties Sprendimu buvo atsisakyta pareiškėją įtraukti į patvirtintų įmonių sąrašą.

5.    Pareiškėjas pabrėžė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. sausio 15 d. priėmė nuosprendį, kuriuo nusprendė Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria buvęs pareiškėjo generalinis direktorius E. Č. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį subendrinta 510 MGL dydžio (25 500 EUR) bauda, panaikinti ir šioje dalyje priėmė naują nuosprendį – E. Č. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir dėl jo baudžiamąją bylą nutraukė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 21 d. nutartimi iš esmės paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendį. Pateiktų teismų priimtų procesinių sprendimų turinys patvirtina, kad buvęs pareiškėjo generalinis direktorius E. Č. nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jis nebuvo nuteistas, taip pat ir nebuvo pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Pareiškėjo vertinimu, priešingai, negu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 307 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu atveju, kuomet yra priimamas apkaltinamasis nuosprendis, nuosprendžio, kuriuo nutraukiama byla, rezoliucinėje dalyje asmuo nėra pripažįstamas kaltu dėl nusikaltimo padarymo (BPK 307 str. 5 d.).

6.    Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą) išaiškinta, jog nuosprendžio, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir nutraukiama baudžiamoji byla, rezoliucinėje dalyje teismas kaltinamąjį atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės, sprendime nurodo baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį kvalifikavo padarytąją veiką, atleidimo pagrindą ir nutraukia baudžiamąją bylą, nurodo skiriamas baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones, panaikina procesines prievartos priemones; nutraukiant baudžiamąją bylą, sprendimas kaltinamąjį pripažinti kaltu nepriimamas. Taigi, remiantis aukščiau nurodytomis BPK nuostatomis ir kasacinio teismo išaiškinamais, darytina išvada, kad atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, jis negali būti pripažįstamas kaltu. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. sausio 15 d. nuosprendžiu panaikino Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria E. Č. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį subendrinta 510 MGL dydžio (25 500 EUR) bauda, ir šioje dalyje priėmė naują nuosprendį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti, tampa akivaizdu, kad buvęs pareiškėjo generalinis direktorius per pastaruosius penkerius metus įsiteisėjusiu nuosprendžiu nebuvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, susijusių su apgaulingu apskaitos tvarkymu ar papirkimu, padarymo, o E. Č. atžvilgiu vykdytas baudžiamasis persekiojimas buvo nutrauktas.

7.    Pareiškėjo vertinimu, atsakovas Sprendime klaidingai konstatavo, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, dėl ko nepagrįstai ir neteisėtai Sprendimu atsisakė pareiškėją įtraukti į patvirtintų įmonių sąrašą. Atsakovas netinkamai vertino Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos Aukščiausio Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartį, neatsižvelgė į Sprendimo priėmimui aktualias BPK nuostatas, neįsigilino į formuojamą kasacinio teismo praktiką, dėl šios priežasties, klaidingai taikė Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir priėmė neteisėtą Sprendimą.

8.    Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9.    Atsakovas nurodė, kad Departamentas 2021 m. rugsėjo 27 d. gavo pareiškėjo prašymą įtraukti jį į patvirtintų įmonių sąrašą. Juridinių asmenų įtraukimo į patvirtintų įmonių sąrašą kriterijus, prašymų įtraukti į patvirtintų įmonių sąrašą pateikimo, nagrinėjimo, patvirtintų įmonių sąrašo skelbimo ir išbraukimo iš patvirtintų įmonių sąrašo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 1V-890 patvirtintas Patvirtintų įmonių sąrašo sudarymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašo 6 punkte nustatyta, kad įmonė į patvirtintų įmonių sąrašą įtraukiama 3 metams, jeigu nėra Įstatymo 631 straipsnio 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių įmonė negali būti įtraukta į patvirtintų įmonių sąrašą, ir įmonė atitinka visus Aprašo 8.1–8.7 papunkčiuose nurodytus kriterijus arba Aprašo 8.1–8.4 ir 8.8 papunkčiuose nurodytus kriterijus, arba Aprašo 8.1–8.4 ir 8.9 papunkčiuose nurodytus kriterijus.

10.  Atsakovas, nagrinėdamas  pareiškėjo prašymą, patikrino duomenis apie pareiškėjo vadovus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre ir nustatė, kad nuo 2017 m. gruodžio mėnesio E. Č., kuris ėjo pareiškėjo generalinio direktoriaus pareigas nuo 2001 m. rugsėjo 20 d. iki 2020 m. birželio 8 d., atžvilgiu buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, BK 227 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį. Papildomai patikrinęs viešus Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenis, Departamentas nustatė, kad E. Č. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą padarius BK 227 straipsnio 1 dalyje, BK 184 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-788/2021 E. Č. yra paskirta baudžiamojo poveikio priemonė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Departamentas priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė neįtraukti pareiškėjo į patvirtintų įmonių sąrašą.

11.  Dėl pareiškėjo argumentų, kad pareiškėjo generalinis direktorius per pastaruosius penkerius metus įsiteisėjusiu nuosprendžiu nebuvo pripažintas kaltu dėl tam tikrų nusikaltimų padarymo, Departamentas nurodė, kad ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendyje, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartyje konstatuota, jog E. Č. visiškai pripažino savo kaltę dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių buvo kaltinamas, padarymo. Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjo vadovas įvykdė nusikaltimus ir dėl to ginčo nekilo, o tai, kad šis asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, išvengė bausmės, neįgijo teistumo, priimant Sprendimą nebuvo reikšminga, nes taikant Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punktą nėra būtina nustatyti, kad įmonė ar jos vadovas už nusikalstamų veikų padarymą buvo nuteisti ir kad jiems paskirta bausmė. Departamentas akcentavo, kad į patvirtintų įmonių sąrašą gali būti įtraukiamos tik tos įmonės, dėl kurių veiklos skaidrumo, patikimumo bei teisės aktų nustatytų reikalavimų laikymosi nekyla jokių abejonių, o šiuo atveju pareiškėjo vadovas ilgą laikotarpį vedė įmonės apskaitą apgaulingai bei įvykdė kitus baudžiamojoje byloje priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose nurodytus nusikaltimus.

12.  Departamento vertinimu tai, kad pažodžiui Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punkte nėra įvardintos situacijos, kai asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (kalbama tik apie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintus kaltais asmenis ar jų atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį persekiojimą), sistemiškai aiškinant Įstatymą, Aprašą ir atsižvelgiant į jų tikslus, galima daryti išvadą, kad aktualios Įstatymo nuostatos apima situacijas, kai asmuo visiškai pripažįsta kaltę dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo bei atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (pareiškėjo atvejis). Atsižvelgiant į tai, pagal imperatyvius Įstatymo reikalavimus pareiškėjas negalėjo būti įtrauktas į patvirtintų įmonių sąrašą.

13.  Departamentas akcentavo, kad patvirtintų įmonių sąrašo esmė – nustatyti įmones, į kurias užsieniečiams atvykstantiems dirbti į Lietuvos Respubliką taikomos supaprastintos sąlygos, nustatytos Įstatyme. Dėl šios priežasties į patvirtintų įmonių sąrašą įtraukiamos tik tos įmonės, kurios griežtai atitinka Apraše įtvirtintus kriterijus ir nėra Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant įmonė į šį sąrašą negali būti įtraukta. Be to, įmonė neprivalo būti įtraukta į patvirtintų įmonių sąrašą tam, kad teisės aktų nustatyta tvarka galėtų įdarbinti užsieniečius, todėl nėra pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas sukelia pareiškėjui neproporcingai neigiamas pasekmes.

II.

14.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Inti“ skundą atmetė.

15.  Teismas išsamiai aptarė faktines aplinkybes, susijusias su Bendrovės buvusio generalinio direktoriaus patraukimu baudžiamojon atsakomybėn už konkrečių nusikalstamų veikų padarymą ir baudžiamojoje byloje priimtais bei įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Buvo nustatyta, kad Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl įtraukimo į patvirtintų įmonių sąrašą, skundžiamu Sprendimu jo netenkino.

16.  Teismas vadovavosi Įstatymo 631 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Aprašo 6 punktu. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo prašymą įtraukti jį į patvirtintų įmonių sąrašą, prašyme patvirtino, kad per pastaruosius penkerius metus nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu arba pripažintas kaltu Bendrovės vadovas ar jo įgaliotas asmuo dėl nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo, nusikaltimų, susijusių su prekyba žmonėmis, neteisėto vertimosi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla, neteisėtos juridinio asmens veiklos, apgaulingo apskaitos tvarkymo ar papirkimo, dėl tokių nusikalstamų veikų padarymo nėra vykdomas baudžiamasis persekiojimas.

17.  Teismas pažymėjo, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nustatė, jog pareiškėjo vadovo atžvilgiu buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, BK 227 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį; Departamentas nustatė, kad E. Č. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą padarius BK 227 straipsnio 1 dalyje, BK 184 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-788/2021 E. Č. yra paskirta baudžiamojo poveikio priemonė.

18.  Teismo vertinimu, buvo nustatyta, kad per pastaruosius penkerius metus pareiškėjo vadovo atžvilgiu buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, Departamentas konstatavo, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas priežastis, dėl kurių jis negali būti įtrauktas į patvirtintų įmonių sąrašą.

19.  Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, buvo pažymėta, kad nei BK, nei BPK neįtvirtina konkrečios baudžiamojo persekiojimo sąvokos, tačiau ji vartojama praktikoje; teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad baudžiamasis persekiojimas apima ir ikiteisminio tyrimo stadiją; kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi iš esmės analogiškos pozicijos kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas; kt.

20.  Teismas apžvelgė baudžiamojoje byloje (dalyje dėl E. Č.) teismų priimtų procesinių sprendimų rezoliucines dalis, pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-788/2021 E. Č. yra paskirta baudžiamojo poveikio priemonė. Teismo vertinimu, buvo konstatuota, jog E. Č. visiškai pripažino savo kaltę dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių buvo kaltinamas, padarymo, o tai reiškia, kad pareiškėjo vadovas įvykdė nusikaltimus ir dėl to ginčo nekilo. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog šis asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, išvengė bausmės, neįgijo teistumo, priimant ginčijamą sprendimą, nebuvo reikšminga Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo prasme.

21.  Teismas pažymėjo, kad Departamentas, spręsdamas, ar įmonė gali būti įtraukta į patvirtintų įmonių sąrašą, privalo vadovautis imperatyviomis Įstatymo ir Aprašo nuostatomis. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad skundžiamo Departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl teismas nenustatė pagrindo jo naikinti.

22.  Nurodęs, kad pareiškėjo skundas atmetamas, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

23.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

24.  Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 631 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos, kuriomis įtvirtintas teisinis reguliavimas, jog į patvirtintų įmonių sąrašą negali būti įtraukta įmonė, jeigu per pastaruosius penkerius metus yra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinta kalta arba pripažintas kaltu įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo, nusikaltimų, susijusių su prekyba žmonėmis, neteisėto vertimosi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla, neteisėtos juridinio asmens veiklos, apgaulingo apskaitos tvarkymo ar papirkimo, arba dėl tokių nusikalstamų veikų padarymo vykdomas baudžiamasis persekiojimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui, kuriame nustatyta, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

25.  Pareiškėjo įsitikinimu, teismas sprendė, kad buvo nustatyta, jog per pastaruosius penkerius metus pareiškėjo vadovo atžvilgiu buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, kad pagal Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punkto formuluotę nustatyti du alternatyvūs pagrindai, kuomet į patvirtintų įmonių sąrašą negali būti įtraukta įmonė. Pirmuoju atveju yra aktualus praėjęs penkerių metų laikotarpis, per kurį įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu įmonė buvo pripažinta kalta arba pripažintas kaltu įmonės vadovas už aptariamoje Įstatymo nuostatoje numatytų nusikalstamų veikų padarymą. Tačiau antruoju atveju yra aktualus esamuoju laiku įmonės arba jos vadovo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas dėl aptariamoje Įstatymo nuostatoje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punktą aiškino klaidingai, kadangi abi alternatyviąsias sąlygas vertino susietai ir penkerių metų terminą, kuris taikomas įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, taikė ir antrajam atvejui – vykdomam baudžiamajam persekiojimui.

26.  Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovui 2021 m. spalio 27 d. priimant Sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėją įtraukti į patvirtintų įmonių sąrašą, pareiškėjo ir jo vadovo atžvilgiu nebuvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 21 d. jau buvo priėmęs galutinę ir neskundžiamą nutartį.

27.  Pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui skunde nurodytus argumentus dėl vertinimo, ar pareiškėjo vadovas buvo, pripažintas kaltu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, akcentuoja, jog asmuo pripažįstamas kaltu tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Į bylą pateiktų teismų priimtų procesinių sprendimų turinys patvirtina, kad buvęs pareiškėjo generalinis direktorius E. Č. per paskutiniuosius penkerius metus įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nebuvo pripažintas kaltu dėl Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų nusikalstamų veikų padarymo. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo jurisprudenciją, pareiškėjas nurodo, kad nuosprendis, kuriuo kaltinamasis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla nutraukiama, nėra apkaltinamasis nuosprendis.

28.  Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kadangi nesant pareiškėjo arba jo vadovo atžvilgiu priimto įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo pareiškėjo vadovas būtų pripažintas kaltu dėl minėtoje nuostatoje nurodytų nusikalstamų veikų padarymo, visiškai nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas negali būti įtrauktas į patvirtintų įmonių sąrašą.

29.  Akcentuotina, kad baudžiamojoje byloje atsiradę teisiniai padariniai nagrinėjamoje administracinėje byloje yra traktuojami ir vertinami visiškai skirtingai – net ir baudžiamojoje byloje kaltu nepripažintas asmuo administracinėje byloje sprendžiant dėl įmonės atitikimo Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimams yra laikomas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo. Akivaizdu, kad toks prieštaringas priimtų įsiteisėjusių teismų sprendimų vertinimas yra neteisingas ir pažeidžiantis pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Remiantis išdėstytais motyvais, ir atsakovo Sprendimas, ir pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintini.

30.  Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

31.  Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime, ir pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartyje konstatuota, jog E. Č. visiškai pripažino savo kaltę dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių buvo kaltinamas, padarymo. Pareiškėjo vadovas nebuvo išteisintas, o atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Departamento vertinimu, akivaizdu, jog pareiškėjo vadovas įvykdė nusikaltimus ir dėl to ginčo nekilo, o tai, kad šis asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, išvengė bausmės, neįgijo teistumo, atsakovui priimant Sprendimą dėl neįtraukimo į patvirtintų įmonių sąrašą nebuvo reikšminga, nes taikant Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punktą nėra būtina nustatyti, kad įmonė ar jos vadovas už nusikalstamų veikų padarymą buvo nuteisti ir kad jiems paskirta bausmė. Akcentuotina, jog į patvirtintų įmonių sąrašą gali būti įtraukiamos tik tos įmonės, dėl kurių veiklos skaidrumo, patikimumo bei teisės aktų nustatytų reikalavimų laikymosi nekyla jokių abejonių.

32.  Departamento vertinimu, sistemiškai aiškinant Įstatymą, Aprašą ir atsižvelgiant į jų tikslus, galima daryti išvadą, kad Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punktas apima situacijas, kai asmuo visiškai pripažįsta kaltę dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo bei atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (pareiškėjos atvejis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

33.  Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21S35058, kuriuo UAB „Inti“ atsisakyta įtraukti į patvirtintų įmonių sąrašą, teisėtumo ir pagrįstumo.

34.  Pirmosios instancijos teismas 2022 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, įvertinęs anksčiau minėtą atsakovo sprendimą, konstatavo, kad skundžiamo Departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

35.  UAB „Inti“ su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. jos skundą tenkinti, bei prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 631 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui (asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu). Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, neteisingai aiškino ir taikė Įstatymo 631 straipsnio 2 dalies 2 punktą, dėl ko nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą dėl sprendimo panaikinimo.

36.  Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

37.  Ginčo teisinus santykius reguliavo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 1V-890 patvirtinto Patvirtintų įmonių sąrašo sudarymo tvarkos aprašo nuostatos.

38.  Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. XIV-2206 pakeitimo įstatymu 631 straipsnis pripažintas netekusiu galios (41 straipsnis). Atitinkamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 1V-537 pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. spalio 30 d. įsakymas Nr. 1V-890 „Dėl Patvirtintų įmonių sąrašo sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ su visais pakeitimais ir papildymais. To paties įsakymo 2 punkte reglamentuota, kad juridinių asmenų prašymų įtraukti į patvirtintų įmonių sąrašą, dėl kurių iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. nėra priimtas sprendimas, nagrinėjimas nutraukiamas.

39.  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, teismas vertina administracinio sprendimo teisėtumą šio sprendimo priėmimo metu, taigi šiam vertinimui yra reikšmingos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas buvę ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-22-602/2022). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamas atsakovo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas jo priėmimo metu.

40.  Byloje nustatyta, jog Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu E. Č. buvo pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir nubaustas galutine bausme – 340 MGL (17 000 EUR) dydžio bauda. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-56-487/2021, nuspręsta Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nuosprendį pakeisti: nuosprendžio dalį, kuria E. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį subendrinta 510 MGL dydžio (25 500 EUR) bauda, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį; E. Č., padariusį nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnio 1 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduoti jį laiduotojo atsakomybėn be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laidavimo terminą ir E. Č. baudžiamąją bylą nutraukti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 21 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-788/2021, nusprendė pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendį, ir vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį E. Č. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 80 MGL (3 012,80 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją paskirti sumokėti per tris mėnesius nuo šios nutarties paskelbimo dienos, o kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

41.  Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, 2011 m. liepos 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad vykdyti teisingumą, inter alia pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, yra išimtinė teismų funkcija; kad ir kokius klausimus spręstų, jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali laikyti asmens kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

42.  Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai). Teismų praktikoje, aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, svarbią reikšmę turi ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies nuostatų interpretavimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. EŽTT aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu (Minelli; Englert; Nölkenbockhoff; Capeau prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 42914/98, § 25, ECHR 2005-I). Pasak EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas).

43.  Teismas nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nustatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 303 straipsnio 4 dalis). Nuteisto asmens ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, teisinis statusas skiriasi. Nors teismo sprendimas atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės turi būti pagrįstas įsitikinimu dėl tokio asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką, tačiau apkaltinamasis nuosprendis tokiam asmeniui nepriimamas, jo byla nutraukiama (BPK 303 straipsnio 4 dalis). Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo už nusikalstamą veiką nėra nuteisiamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018). Ankstesnio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės faktas neleidžia daryti išvados, kad toks asmuo, teisiamas už kitą veiką, anksčiau yra nusikaltęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, Nr. 2K-239/2008). Nagrinėjimo teisme metu nustačius BK V skyriuje įtvirtintas baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes, baudžiamoji byla nutraukiama nutartimi, o ne nuosprendžiu (BPK 254 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 27 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių nuosprendžių surašymą, apžvalga (BPK 302–305, 307 straipsniai) Nr. AB-53-1. Teismų praktika. 2020, Nr. 53, p. 692-745).

44.  Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 631 straipsnio 2 dalies 2 punktą į patvirtintų įmonių sąrašą negali būti įtraukta įmonė, jeigu per pastaruosius penkerius metus yra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinta kalta arba pripažintas kaltu įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo, nusikaltimų, susijusių su prekyba žmonėmis, neteisėto vertimosi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla, neteisėtos juridinio asmens veiklos, apgaulingo apskaitos tvarkymo ar papirkimo, arba dėl tokių nusikalstamų veikų padarymo vykdomas baudžiamasis persekiojimas (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija).

45.  Aiškinant šią teisės normą juridinės struktūros požiūriu, pažymėtina, kad minėtoje Įstatymo normoje nustatytos elgesio taisyklės (draudimą įtraukti į patvirtintų įmonių sąrašą) taikymą suponuoja trijų alternatyvių sąlygų egzistavimas: jeigu įmonė per pastaruosius penkerius metus yra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinta kalta dėl <...> (1), jeigu per pastaruosius penkerius metus yra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo dėl <...> (2) arba dėl tokių nusikalstamų veikų padarymo vykdomas baudžiamasis persekiojimas (3).

46.  Atsižvelgiant į išdėstytą bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijas, ir ypač pabrėžiant nekaltumo prezumpcijos principo laikymosi būtinybę, šiuo konkrečiu atveju Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis negali būti laikomas apkaltinamuoju nuosprendžiu E. Č. atžvilgiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 631 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme. Taigi nėra antrosios elgesio taisyklės taikymo sąlygos. Taip pat ginčijamo sprendimo priėmimo metu nei pareiškėjo, nei jo vadovo atžvilgiu nebuvo vykdomas joks baudžiamasis persekiojimas (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 21 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-788/2021 priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį). Būtent šios trečiosios sąlygos lingvistinė ir loginė konstrukcija neleidžia minėtos taikymo sąlygos susieti su aptariamoje normoje vartojamu penkerių metu terminu, kuris išimtinai taikomas įsiteisėjusių teismo nuosprendžių aspektais.

47.  Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, nustatančias pagrindus, kada draudžiama įtraukti įmones į patvirtintų įmonių sąrašą (ABTĮ 147 str.) ir netinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

48.  Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21S35058.

49.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 631 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, išnagrinėjusiai bylos medžiagą ir faktines aplinkybes, taip pat įvertinusiai byloje kilusio ginčo pobūdį ir taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų nuostatų konstitucingumo nekyla. Be to, kadangi UAB „Inti“ apeliacinis skundas tenkinamas nėra jokio poreikio kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tam, kad administracinė byla būtų teisingai išnagrinėta.

50.  UAB „Inti“ apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, t. y. sprendimas priimtas jo naudai, tai UAB „Inti“ įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

51.  Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

52.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi pozicijos, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-533-552/2017 ir kt.).

53.  Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-195-442/2020). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-98-520/2020).

54.  Pagal Rekomendacijų (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

55.  Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

56.  Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kartu su skundu UAB „Inti“ pateikė 2021 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymą dėl 23 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo. Kitų dokumentų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, nepateikta.

57.  Teisėjų kolegija, vertindama UAB „Inti“ prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, pažymi, kad pareiškėjo prašyme nurodytų sumų realumas yra pagrįstas PVM sąskaitomis faktūromis ir mokėjimo nurodymais.

58.  Teisinės paslaugos – apeliacinio skundo parengimo (procesinis dokumentas teismui pateiktas 2022 m. balandžio 19 d.) kaina 1 089 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.9 papunktį, už apeliacinio skundo parengimą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, priteistina maksimali suma – 2 854,81 Eur (1 679,3 Eur x 1,7 koef.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, taip pat į tai, kad šis apeliacinis skundas yra tenkintinas, jame išsamiai kritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados, neviršija maksimalios priteistinos sumos, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, kad dėl tokios teisinės paslaugos suteikimo UAB „Inti“ patirtoms išlaidoms atlyginti priteistina prašoma suma, t. y. 1 089 Eur.

59.  UAB ‚Inti“ už rašytinių paaiškinimų parengimą ir pateikimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašo priteisti 847 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį, už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai priteistina maksimali suma – 719,6 Eur (1 799 Eur x 0,4 koef.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad minėtą dokumentą sudaro tik bylos duomenų atkartojimas ir kelios bendro pobūdžio pastraipos apie apeliacinio skundo atsisakymo pasekmes, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, kad dėl tokios teisinės paslaugos suteikimo pareiškėjo patirtoms išlaidoms atlyginti priteistina 200 Eur.

60.  Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjui UAB „Inti“ priteistina suma bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginti, atkreipiant dėmesį ir į sumokėtus 11,25 Eur bei 23 Eur žyminius mokesčius, iš viso yra 1 323,25 Eur (1 089 Eur + 200 Eur + 11,25 Eur + 23 Eur).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 ir 41 straipsniais, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Inti“ apeliacinį skundą tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo UAB „Inti“ skundą tenkinti. Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21S35058. Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Inti“ iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 323,25 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt tris eurus ir 25 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                                Audrius Bakaveckas

                                                                                                            Arūnas Dirvonas

                                                                                                            Ernestas Spruogis